Civilinė byla Nr. e2A-3022-640/2025

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 3.3.1.19.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos, Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Europos finansų centras“ ieškinį atsakovui M. V. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Asdona“, uždaroji akcinė bendrovė „Departus Truck Service“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Europos finansų centras“ kreipėsi į teismą, pateikdama patikslintą ieškinį, kuriuo teismo prašė iš atsakovo M. V. priteisti 39 459,49 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė paaiškino, kad 2023 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus apygardos teisme jai iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta Jurgita Šileikienė. Teismo nutartis iškelti bankroto bylą bendrovei įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 7 d. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, atsakovas M. V. (atsakovas) buvo ieškovės vadovu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. Atsakovas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. iš ieškovei priklausančios banko sąskaitos AB „Swedbank“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į savo asmeninę sąskaitą bei išgrynino 19 636 Eur sumą, o grąžino į ją 3 130 Eur. Laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovas iš sąskaitos AB „Swedbank“ banke Nr.(duomenys neskelbtini) pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą bei išgrynino 11 053,49 Eur sumą, o grąžino į ją 490 Eur. Atsakovas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. iš ieškovei priklausančios sąskaitos Luminor AS Lietuvos skyriuje Nr.(duomenys neskelbtini) pervedė į savo asmeninę sąskaitą ir išgrynino 5 225 Eur sumą, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. iš minėtos ieškovei priklausančios sąskaitos pervedė į savo asmeninę sąskaitą ir išgrynino 3 280 Eur sumą, o nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pervedė į savo asmeninę sąskaitą ir išgrynino 3 885 Eur. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovas iš ieškovės sąskaitos AB „Swedbank“ banke pervedė į savo sąskaitą ir išgrynino 30 689,49 Eur (19 636 Eur + 11 053 Eur) ir grąžino 3 620 Eur (490 Eur + 3 130 Eur), o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovas iš ieškovės sąskaitos Luminor AS Lietuvos skyriuje pervedė į savo sąskaitą ir išgrynino 12 390 Eur. Iki šios dienos atsakovas ieškovei nepateikė dokumentų apie         39 459,49 Eur (30 689,49 Eur – 3 620 Eur + 12 390 Eur) panaudojimą teisės aktų nustatyta tvarka, kas reiškia, kad atsakovas be teisėto pagrindo pervedė į savo asmeninę sąskaitą ir išsigrynino          39 459,49 Eur sumą. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų teisės aktų nuostatomis, pareiškė reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo. Atsakovas, kaip buvęs ieškovės vadovas, iš ieškovės banko sąskaitos persivedęs į savo asmeninę banko sąskaitą bei išgryninęs       39 459,49 Eur sumą, be teisėto pagrindo atliko neteisėtus veiksmus ir dėl šios priežasties jam kyla civilinė atsakomybė. Būtent dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė neteko 39 459,49 Eur sumos.

3.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Jo patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė atlyginti lygiomis dalimis iš ieškovės ir bankroto administratorės.

4.       Atsakovas nurodė, kad ieškovės atstovė peržengė savo įgaliojimus, patikslintu ieškiniu remdamasi 2016-2018 m. bankų sąskaitų išrašais. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 8 dalis suteikia bankroto administratorei teisę tikrinti tik tuos įmonės sandorius ir pinigines operacijas, kurios yra ne senesnės kaip 36 mėnesių laikotarpio, skaičiuojant iki bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos. Bankroto administratorė nurodė, kad atsakovas padarė neteisėtas pinigines operacijas laikotarpiu nuo 2016 iki 2018 m., t. y. bankroto administratorė pateikė į bylą įrodymus apie atsakovo padarytas pinigines operacijas to laikotarpio, kurio bankroto administratorė neturėjo teisės vertinti. Ieškovės pateikti įrodymai, kuriais ji rėmėsi siekdama prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakovo, neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų įrodymams, nes jie gauti ne įstatymo nustatyta tvarka.

5.       Atsakovas pažymėjo, kad bet kuriuo atveju ieškovės nurodomi iš ieškovės banko sąskaitos į atsakovo banko sąskaitą pervesti pinigai buvo skirti išskirtinai tik įmonės veiklai vykdyti. Ieškovės atsakovui padaryti mokėjimai buvo avansas prekėms ir paslaugoms apmokėti bendrovės reikmėms. Bendrovė grąžino atsakovui mokėjimus už paslaugas, už kurias atsakovas apmokėjo grynais savo asmeniniais pinigais. Ginčijamos piniginės operacijos buvo daromos mažiausiai 5 metus iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovui nesuprantama, kaip padaryti mokėjimo pavedimai galėjo sukelti ieškovei žalą. Nemokumo atsiradimo momento nustatymas šiuo atveju yra kritiškai svarbus. Ieškovės į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, kad 2016-2018 m. ieškovės į atsakovo sąskaitą už pačias ieškovei teiktas paslaugas atlikti mokėjimai buvo priežastis, dėl ko įmonė bankrutavo. Nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos bei nenustačius pačios žalos fakto negali būti taikoma atsakomybė atsakovui.

6.       Atsakovas prašė įvertinti ir tai, kad tik iniciavus ieškovės bankroto procesą, bankroto administratorė siekė nubausti atsakovą, du kartus prašydamas skirti jam baudą už dokumentų neperdavimą, vėliau bandė atsistatydinti iš bankroto administratorės pareigų. Vilniaus apygardos teismas, nutartimis bankroto byloje spręsdamas šiuos prašymus, nurodė, kad pagrindo skirti atsakovui baudą nėra, nes atsakovas siekia bendradarbiauti su nemokumo administratore, yra perdavęs jai bendrovės dokumentus, jis neturi turto, kuris turėtų būti perduotas nemokumo administratorei. Pati bankroto administratorė netinkamai formuoja savo prašymus, prisideda prie išlaidų, kurias patiria atsakovas dėl jam teikiamos teisinės pagalbos.

7.       Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Asdona“ pateikė atsiliepimą į pradinį ieškinį. Ieškovei pakeitus ieškinio pagrindą ir sumažinus ieškinio reikalavimus, trečiasis asmuo UAB „Asdona“ palaikė ieškovės poziciją byloje.

8.       Atsiliepime UAB „Asdona“ nurodė, kad yra ieškovės kreditorė, jos pareiškimu Vilniaus apygardos teisme ieškovei iškelta bankroto byla. Paskutinis ieškovės akcininkų susirinkimas iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo vyko 2014 m. gruodžio 12 d., o 2023 m. gegužės 15 d. Juridinių asmenų registro tvarkytojas priėmė sprendimą inicijuoti juridinio asmens likvidavimą CK 2.70 straipsnyje nustatyta tvarka. Remdamasi CK 2.70 straipsniu, UAB „Asdona“ 2023 m. gegužės 24 d. ir padavė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis atsakovas ieškovės direktoriumi buvo paskirtas 2016 m. sausio 4 d. ir vadovavo jai iki pat nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos 2023 m. rugsėjo 7 d. Bankroto byloje atsakovas dalyvavo aktyviai, teikė visus procesinius dokumentus, jų priedus. Juose atsakovas teigė, kad šiuo metu įmonė neturi jokių finansinių sunkumų, turi 76 649 Eur vertės turto, turi vadovą, yra veikianti, gauna pelno, todėl nėra jokio teisinio pagrindo kelti jai bankroto bylą. Atsikirsdamas į UAB „Asdona“ teiginius, kad ieškovė yra nemoki ir ilgą laiką neteikia atskaitomybės dokumentų, šiuo metu yra likviduojama, nurodė, jog atsakovas yra pateikęs finansinės atskaitomybės dokumentus už visus veiklos metus. Bankroto byloje atsakovas iš tiesų pateikė teismui finansinių ataskaitų rinkinius už 2017-2022 m. Visos finansinės ataskaitos buvo parengtos ir pasirašytos vieną dieną 2023 m. liepos 12 d., po UAB „Asdona“ pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Tai parodo, kad ieškovės veikla nebuvo normali, skaidri ir sąžininga, finansinės ataskaitos buvo rengiamos taip, kad būtų išvengta bankroto. Po bankroto bylos ieškovei iškėlimo 2023 m. rugsėjo 8 d. atsakovas sudarė naujus ieškovės balansus, iš kurių matyti, kad ieškovė turto neturėjo niekada.  Pažymėjo, kad atsakovas į bylą teikė ieškovės banko sąskaitos išrašus už 2020 m. rugsėjo 7 d. -2023 m. rugsėjo 7 d. laikotarpį, tačiau jie yra neinformatyvūs, jais remtis dėl atsakovo elgesio pobūdžio negalima. Yra būtina patikrinti ilgesnį ieškovės veiklos laikotarpį nei 3 metai iki bankroto bylos iškėlimo, nes per pastaruosius tris metus ieškovė veiklos faktiškai nevykdė.

9.       Tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Departus Truck Service“ pateikė atsiliepimą byloje, kuriuo sutiko su pradiniu ieškiniu, vėliau pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė sutinkantis ir su ieškiniu, ieškovei pakeitus ieškinio pagrindą bei sumažinus ieškinio reikalavimą.  

10.       Atsiliepime UAB „Departus Truck Service“ nurodė, kad jis Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje yra pripažintas ieškovės kreditoriumi 2 178 Eur sumai. Šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme vyksta civilinė byla Nr. e2-3915-1176/2023, kurioje UAB „Departus Truck Service“ siekia prisiteisti iš LUAB „Europos finansų centras“ skolą ir bylinėjimosi išlaidas, todėl UAB „Departus Truck Service“ kreditorinio reikalavimo suma ieškovei dar padidėtų.

11.       Ieškovės atstovas ieškinį teismo posėdžio metu prašė tenkinti, pakartojo aplinkybes ir argumentus, nurodytus procesiniuose dokumentuose. Atsakovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė remtis aplinkybėmis ir argumentais, nurodytais atsiliepime. Trečiojo asmens UAB „Asdona“ atstovė palaikė atsiliepime nurodytą poziciją. Trečiojo asmens UAB „Departus Truck Service“ atstovas ieškinį prašė tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 39 459,49 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (39 459,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2023 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybės naudai iš atsakovo 840,65 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė UAB „Asdona“ naudai iš atsakovo 1 080 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė UAB „Departus Truck Service“ naudai iš atsakovo 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2280-565/2023 iškėlė bankroto bylą ieškovei, o jos nemokumo administratore paskyrė Jurgitą Šileikienę. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 7 d. Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo jos vadovu pagal Juridinių asmenų registro duomenis buvo atsakovas. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-811-565/2024 pripažino ieškovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o 2024 m. balandžio 26 d. nutartimi patvirtino patikslinus ieškovės kreditorių reikalavimus bendrai 26 365,64 Eur sumai. Tarp šių kreditorių antroje eilėje yra UAB „Asdona“ su 9 422,86 Eur reikalavimu, taip pat UAB „Departus Truck Service“ su 14 939,95 Eur reikalavimu.

14.       Atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. iš ieškovės turėtos sąskaitos AB „Swedbank“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į atsakovo banko sąskaitą ir išsigrynino bendrai 30 689,49 Eur sumą, iš kurios per šį laikotarpį atgal į ieškovės sąskaitą grąžino 3 620 Eur. Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. iš ieškovės turėtos sąskaitos Luminor AS Lietuvos filiale atsakovas pervedė į atsakovo banko sąskaitą ir išsigrynino 12 390 Eur sumą. Per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovas iš ieškovės turėtų minėtų sąskaitų AB „Swedbank“ banke ir Luminor AS Lietuvos skyriuje bendrai paėmė ir atgal į minėtas sąskaitas negrąžino 39 459,49 Eur (30 689,49 Eur – 3 620 Eur + 12 390 Eur) sumą. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nekilo. Atsakovas teismo posėdžio metu jos neneigė, ją pripažino.

15.       Teismas nurodė, kad atsakovas nuo ieškovės ieškinio gynėsi tuo, jog nepaisant to, kad šios piniginės lėšos nebuvo atgal sugrąžintos į ieškovės minėtas sąskaitas, jas atsakovas panaudojo ieškovės reikmėms. Iš į bylą pateiktų sąskaitų išrašų teismas nustatė, kad atsakovui pavedimais pervedant lėšas iš ieškovės sąskaitų į atsakovo sąskaitą visuomet buvo nurodoma ta pati paskirtis – avansas prekėms ir paslaugoms apmokėti. Pagrįsdamas, kokioms konkrečioms prekėms ir paslaugoms įsigyti atsakovas panaudojo paimtas pinigines lėšas, atsakovas į bylą pateikė ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras:

15.1.                      UAB „Euro skola“ 2017 m. sausio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą serija EUS Nr. 1700004 1 650 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2017 m. sausio 17 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700001;

15.2.                      UAB „Socialinis projektas“ 2017 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 170005 4 598 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinančius 2017 m. birželio 5 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700002, 2017 m. birželio 26 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700003;

15.3.                      UAB „Socialinis projektas“ 2017 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 170009 1 452 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2017 m. liepos 31 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700005;

15.4.                      UAB „Socialinis projektas“ 2017 m. rugpjūčio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 170010 1 452 Eur sumai ir 2017 m. rugpjūčio 14 d. jos apmokėjimą patvirtinantį kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700008;

15.5.                      UAB „Socialinis projektas“ 2017 m. rugsėjo 11 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 1700012 3 872 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2017 m. rugsėjo 11 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700009;

15.6.                      UAB „Euro skola“ 2017 m. spalio 16 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija EUS Nr. 1700132 3 400 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2017 m. spalio 16 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700014;

15.7.                      UAB „Socialinis projektas“ 2017 m. lapkričio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 1700018 2 057 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2017 m. lapkričio 6 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700011;

15.8.                      UAB „Socialinis projektas“ 2017 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 1700022 3 993 Eur ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2017 m. gruodžio 4 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700015;

15.9.                      UAB „Socialinis projektas“ 2017 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 1700026 1 936 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2017 m. gruodžio 15 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1700016;

15.10.                      UAB „Vilniaus pramogų grupė“ 2016 m. gegužės 13 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VPG Nr. 1600014 1 485 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2016 m. gegužės 13 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1600014;

15.11.                      UAB „Euro skola“ 2016 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą serija EUS Nr. 1600034 2 010 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2016 m. rugpjūčio 23 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1600015;

15.12.                      UAB „Euro skola“ 2016 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija EUS Nr. 1600058 1 950 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2016 m. lapkričio 7 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1600058;

15.13.                      UAB „Euro skola“ 2018 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija EUS Nr. 1800003 1 520 sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2018 m. sausio 15 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1800001,

15.14.                      UAB „Socialinis projektas“ 2018 m. vasario 12 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 1800006 4 658,50 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2018 m. vasario 12 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1800003;

15.15.                       UAB „Euro skola“ 2018 m. kovo 5 d. PVM sąskaitą faktūrą serija EUS Nr. 1800014 4 040 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2018 m. kovo 5 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1800008;

15.16.                      UAB „Socialinis projektas“ 2018 m. kovo 7 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija SOC Nr. 1800009 3 811,50 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2018 m. kovo 7 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1800005,

15.17.                      UAB „Socialinis projektas“ 2018 m. balandžio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 1800011 3 811,50 Eur ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2018 m. balandžio 26 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1800009,

15.18.                      UAB „Socialinis projektas“ 2018 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą faktūrą serija SOC Nr. 1800014 1 936 Eur sumai ir jos apmokėjimą patvirtinantį 2018 m. gegužės 24 d. kasos pajamų orderį serija KPO Nr. 1800011.

16.       Dėl šių atsakovo į bylą pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės tarp šalių byloje kilo ginčas. Ieškovė, tretieji asmenys byloje teigė, kad pastarieji įrodymai nepakankami aplinkybei, kad 39 459,49 Eur sumą atsakovas panaudojo ieškovės reikmėms. Atsakovas su tokiu ieškovės, trečiųjų asmenų įrodymų vertinimu nesutiko. Teismas sutiko su atsakovu, kad aritmetiškai sudėjus visas minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas, jų bendra suma viršija ieškovės prašomą iš atsakovo priteisti sumą, tačiau sprendė, jog to nepakanka teigti esant įrodyta, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas UAB „Euro skola“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Vilniaus pramogų grupė“ faktiškai suteikė ieškovei, o atsakovas už jas atsiskaitė panaudodamas ieškovės lėšas, kurias 2016-2018 m. pervedė į savo sąskaitą iš ieškovės vardu atidarytų sąskaitų AB „Swedbank“ banke ir Luminor AS Lietuvos skyriuje ir/ar jas iš jų išsigrynino. Nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad tarp ieškovės ir atsakovo nurodytų PVM sąskaitas faktūras išrašiusių bendrovių, buvo susiformavę konkretūs sutartiniai santykiai, o jų pagrindu bendrovės ieškovei paslaugas faktiškai suteikė. Sprendė, kad bendro pobūdžio atsakovo paaiškinimų apie tai, kad ieškovė, versdamasi skolų išieškojimo veikla, pirko dokumentų parengimo paslaugas, užsakinėjo reklamos paslaugas, interneto svetainės sukūrimo ir/administravimo paslaugas tokioms aplinkybėms nustatyti nepakako.

17.       Teismas sutiko su trečiųjų asmenų pozicija, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog jo pateiktos PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į ieškovės apskaitą, taip pat į ieškovės apskaitą buvo įtraukti atsakovo nurodyti kaip atlikti mokėjimai pagal jas. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vykdydama 2025 m. vasario 27 d. teismo nutartį šioje byloje, pateikė į bylą ieškovės gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Šiuose duomenyse atsakovo nurodytos UAB „Euro skola“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Verslo pramogų grupė“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra nurodytos kaip ieškovės gautos ir apskaitytos. Be to, pastarosios PVM sąskaitos faktūros nėra apskaitytos ne tik ieškovės gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registre, bet ir UAB „Verslo pramogų grupė“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., taip pat UAB „Socialinis projektas“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus duomenis UAB „Euro skola“ (pavadinimas keitėsi į UAB „Verslo teisės sprendimai“) išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų už 2017, 2018 metus, o UAB „Socialinis projektas“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. neteikė apskritai. Teismas nurodytas aplinkybes vertino atsakovo nenaudai, nes jos patvirtino abejones dėl paslaugų, nurodytų atsakovo į bylą pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, suteikimo ieškovei fakto pagrįstumą

18.       Teismas pažymėjo, kad abejonių pagrįstumą sustiprino ir tai, kad atsakovas nepateikė į bylą taip pat įrodymų, jog į bylą pateiktų UAB „Euro skola“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Verslo pramogų grupė“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių pagrindu jis pats kaip atskaitingas asmuo užpildė avanso apyskaitas. Iki 2022 m. gegužės 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės įtvirtino atskaitingo asmens, gautais pinigais atsiskaičiusio su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pareigą pateikti vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kurie surašomi į avanso apyskaitas (9 punktas). Tai atskaitingas asmuo turėjo daryti ne rečiau kaip kartą per mėnesį.

19.       Teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą pagal aukščiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, konstatavo, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. gavo iš ieškovės 39 459,49 Eur dydžio piniginių lėšų sumą, kurią jis pats dalimis pervedė į savo sąskaitą iš ieškovės sąskaitų AB „Swedbank“ banke ir Luminor AS Lietuvos skyriuje ar išsigrynino kaip avansą prekėms ir paslaugoms įgyti. Atsakovas nepagrindė, kad iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo jis šias ieškovės lėšas panaudojo ieškovės reikmėms. Byloje nėra įrodymų, kad šias pinigines lėšas iki bankroto bylos iškėlimo ar po to atsakovas ieškovei gražino. Tokie atsakovo veiksmai neatitiko atsakovui kaip ieškovės vadovui tekusių pareigų (CK 2.87 straipsnio 1-4 dalis, JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Sprendė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė prarado 39 459,49 Eur pinigines lėšas, kas sudaro pagrindą šias pinigines lėšas priteisti iš atsakovo ieškovės naudai kaip ieškovės dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirtą žalą.

20.       Kitus byloje dalyvaujančių asmenų argumentus teismas vertino kaip esminės reikšmės ginčui teisingai išnagrinėti neturinčius, todėl plačiau dėl jų teismas nepasisakė. Tuo pačiu pažymėjo, kad tiek anksčiau galiojusio ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte, tiek šiuo metu galiojančio JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir kreiptis į teismą dėl šiose normose nurodytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir (ar) bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi, šiuo teisiniu reguliavimu administratoriaus pareiga patikrinti juridinio asmens sudarytus sandorius apribota tokių sandorių sudarymo laikotarpiu, kuris turi būti ne trumpesnis nei 3 metai iki bankroto bylos iškėlimo dienos. JANĮ nenustato termino, nuo kada sudaryti sandoriai jau negali būti tikrinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-318-1120/2025, Lietuvos Apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-81-450/2025).

21.       Teismas sutiko su atsakovu, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 3 d. nutartimi, 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2280-565/2023 atmetė ieškovo nemokumo administratorės prašymus skirti atsakovui baudą už ieškovės dokumentų ir turto neperdavimą ieškovės nemokumo administratorei, tačiau sprendė, jog ši aplinkybė nekeičia teismo jau padarytos išvados, kad įrodyti 39 459,49 Eur sumos panaudojimą ieškovės reikmėms pareiga tenka atsakovui, o ne ieškovei. Nepaisant to, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 3 d. nutartimi, 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi atsakovui neskyrė baudų už ieškovės dokumentų ir turto neperdavimą ieškovės nemokumo administratorei, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog atsakovas po bankroto bylos iškėlimo ieškovei perdavė ieškovės nemokumo administratorei konkrečius dokumentus, patvirtinančius, kad jo 2016-2018 metais iš ieškovės gauta 39 459,49 Eur suma buvo panaudota ieškovės reikmėms. Tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus pateikti pareiga teko atsakovui, nes jeigu jis tokius įrodymus turi, jis juos turėjo pateikti ne tik ieškovei, bet ir gindamasis nuo šio ieškinio, teismui šioje byloje. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo teisme nurodė, kad net PVM sąskaitų faktūrų, kurias atsakovas pateikė į bylą kaip išrašytas ieškovei ir atsakovo už ieškovę apmokėtas, jis ieškovės nemokumo administratorei nepateikė. Pagal atsakovo paaiškinimus teismo posėdžio metu atsakovas žinojo ir žino, kad ieškovės buhalterinę apskaitą iki bankroto bylos jai iškėlimo tvarkė samdyta įmonė, žino konkrečius fizinius asmenis, kuriems jis dokumentus nešė, ar jų forminamus dokumentus matė. Nepaisant to, atsakovas šioje byloje, turėdamas pareigą įrodyti 39 459,49 Eur sumos panaudojimą ieškovės reikmėms, nesiėmė jokių priemonių tokiems duomenims iš pastarųjų trečiųjų asmenų gauti, apklausti byloje liudytojais tuos asmenis, kuriems jis pastarąsias sąskaitas teikė, o jie, jo teigimu, turėjo jas ir/ar jų apmokėjimus apskaityti ieškovės apskaitoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, didžiąją dalį piniginių lėšų atsakovas pervedė į jam priklausančią sąskaitą, tačiau ir jos duomenų, siekdamas pagrįsti savo poziciją byloje, atsakovas į bylą neteikė.

22.       Teismas pažymėjo, kad nusprendęs gintis nuo ieškinio tik jo pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais – minėtomis UAB „Euro skola“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Verslo paslaugų grupė“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis ir jų apmokėjimą liudijančiais kasos pajamų orderiais, pats atsakovas turi prisiimti ir jam kylančias pasekmes (įrodinėta aplinkybė laikoma nenustatyta), teismui nustačius, kad šių įrodymų atsakovo įrodinėtoms aplinkybėms nustatyti nepakanka.

23.       Sprendė, kad trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, nebuvo pagrindo abejoti jų pagrįstumu ir teisingumu, todėl teismas iš atsakovo UAB „Departus Truck Service“ naudai priteisė 3 000 Eur, o UAB „Asdona“ naudai 1 080 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Valstybės naudai iš atsakovo priteisė 817 Eur dydžio žyminį mokestį.  

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24.       Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo prijungti prie bylos atsakovo teikiamus įrodymus.  

25.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                      Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros neįrodo, jog nurodytas paslaugas UAB „Euro skola“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Vilniaus pramogų grupė“ faktiškai suteikė ieškovei, o atsakovas už jas atsiskaitė panaudodamas ieškovės lėšas, kurias 2016-2018 m. pervedė į savo sąskaitą iš ieškovės vardu atidarytų sąskaitų ir / ar jas iš jų išsigrynino. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neturi pareigos už ieškovei teikiamas paslaugas mokėti iš savo asmeninių lėšų, tai pat, kad ir ieškovė negali tenkinti asmeninių atsakovo poreikių. Byloje buvo įrodyta, kad už ieškovei teikiamas paslaugas mokėjo būtent atsakovas. Patenkinus ieškinį ieškovė nepagrįstai praturtėja ir atsakovas turi mokėti už ieškovei teikiamas paslaugas iš asmeninių lėšų.

25.2.                      Atsakovui jau buvo skirta atsakomybė už netinkamą įmonės buhalterijos tvarkymą, tačiau tai netampa besąlyginiu pagrindu teigti, kad ieškovei buvo padaryta prašoma priteisti žala ypatingai tuo atveju, kai atsakovas įrodė priešingai, kad šiuo metu ieškovė liko skolinga atsakovui, tačiau ne atsakovas.

25.3.                      Teismas teigė, kad PVM sąskaitos ir kasos pajamų orderiai neįrodo paslaugos suteikimo fakto, tačiau argumentų, kurie paneigtų faktą, jog ieškovui paslaugos iš tiesų buvo teikiamos, nepateikia, todėl tokie teismo samprotavimai vertinami, kaip neįrodyti.

25.4.                      Atsakovas neatliko jokių tyčinių arba neatsargių veiksmų, kurie sukeltų žalą įmonės kreditoriams. Visos piniginės operacijos yra matomos ieškovo pateiktose banko sąskaitos išrašuose, PVM sąskaitose faktūrose bei kasos pajamų orderiuose.

25.5.                      Atsakovas į bylą pateikė pakankamai įrodymų, kad į jo banko sąskaitą pervesti pinigai buvo panaudoti įmonėms tikslams. Ginčo apie tai, kad ieškovei iš tiesų buvo teikiamos paslaugos už kurias atsakovas sumokėjo nėra, tokią versiją teismas iškėlė tik sprendime. Atsakovui nėra iškelta jokių baudžiamųjų bylų dėl į šią civilinę bylą pateiktų įrodymų suklastojimo ir pan., todėl kol nėra įrodyta priešingai, atsakovo pateikti kasos pajamų orderiai ir PVM sąskaitos faktūros laikytini tinkamais įrodymais, kurie įrodo, kad ieškovei buvo suteiktos paslaugos, kurias apmokėjo atsakovas iš pinigų, kuriuos jis pervedė ir išgrynino iš ieškovės banko sąskaitos.

25.6.                      Teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai: atsakovo atsakomybę siejo dėl žalos įmonei padarymo, remdamasis tuo, jog sąskaitos faktūros nebuvo įtrauktos į ieškovės apskaitą; vertino atsakovo veiksmus, t. y. taip kaip buvo tvarkoma įmonės buhalteriją ir kt., tačiau teismas atsakovo veiksmus dėl įmonės valdymo jau yra įvertinęs kitoje byloje. 

25.7.                      Atsakovas buvo įsitikinęs, kad sąskaitos ir pinigų sumokėjimo už paslaugas faktas įrodo, kad paslaugos faktiškai buvo suteiktos. Teismui suabejojus, kad paslaugos buvo teikiamos, atsakovas prašo į bylą prijungti UAB „Socialinis projektas“ direktoriaus duotus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje (byla buvo nutraukta), kurioje jis patvirtino, kad paslaugos ieškovei iš tiesų buvo teikiamos pagal pateiktas sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius.

26.       Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti.

27.       Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Ieškovė nesutinka su apeliantu, kad iš jo asmeninių lėšų buvo apmokamos ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Visos UAB „Vilniaus pramogų grupė“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Euro skola“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra apmokėtos grynais pinigais. Kasos pajamų orderių kvituose nurodyta, kad grynieji pinigai buvo priimti iš juridinio asmens (ieškovės), o ne iš apelianto, kaip fizinio asmens. Minėti įrodymai patvirtina, kad už tariamai suteiktas paslaugas atsiskaitė pati ieškovė, o ne apeliantas iš savo asmeninių lėšų. Apeliantas nepateikė jokių argumentų kodėl pati ieškovė negalėjo atsiskaityti su UAB „Vilniaus pramogų grupė“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Euro skola“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nors pati ieškovė turėjo pakankamai lėšų banko sąskaitoje atsiskaityti tiesiogiai su minėtais asmenimis.

27.2.                      Apeliantas, turėdamas visus ieškovės dokumentus, kurie buvo sudaryti iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei, nepateikė į bylą ieškovės kasos išrašo už laikotarpį nuo 2016 iki 2018 m., t. y. kad tuo metu ieškovė neturėjo kasoje pakankamai lėšų atsiskaityti su UAB „Vilniaus pramogų grupė“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Euro skola“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Apeliantas nepateikė į bylą savo asmeninės banko sąskaitos išrašo, iš kurio būtų galima matyti, kad apeliantas iš ieškovės gautas lėšas išgrynino ir tokiu būdu galėjo atsiskaityti su nurodytomis bendrovėmis grynaisiais pinigais. Į bylą pateiktos UAB „Vilniaus pramogų grupė“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Euro skola“ PVM sąskaitų faktūrų kopijos bei kasos pajamų orderio kvitai neįrodo, kad už tariamai suteiktas paslaugas apeliantas atsiskaitė iš savo asmeninių lėšų.

27.3.                      Apeliantas nenurodė pateisinamos priežasties kodėl apklausos protokolas nebuvo pateiktas pirmos instancijos teisme ir kodėl iškilo būtinybė šį įrodymą pateikti vėliau. Apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktą liudytojo apklausos protokolą. Apklausos protokole liudytojas nenurodė, kad UAB „Socialinis projektas“ suteikė paslaugas būtent pagal tas PVM sąskaitas faktūras, kurios yra pateiktos šioje byloje. Be to, liudytojas K. N. nurodė, kad ieškovė pati atsiskaitė už suteiktas paslaugas grynais pinigais. Liudytojo apklausos protokole nėra nurodyta, kad už ieškovės naudai suteiktas paslaugas apeliantas atsiskaitė iš savo asmeninių lėšų grynais pinigais.

28.       Trečiasis asmuo UAB „Departus Truck Service“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

29.       Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Atsakovas ieškovei po bankroto bylos iškėlimo neperdavė nei kasos knygos, nei dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų buvęs patvirtinęs kažkokią tvarką apie atskaitingų asmenų, tame tarpe ir savo atsiskaitymą su ieškove, nei avanso ataskaitų apie iš ieškovės sau pervestų ir / arba išgrynintų iš ieškovo banko sąskaitos piniginių lėšų panaudojimą, nei dokumentų originalų apie ieškovo lėšų panaudojimą

29.2.                      Byloje pateiktos tik neva juridinių asmenų surašytų dokumentų kopijos, o ne originalai, kurios nepatvirtintos teisės aktų nustatyta tvarka. Šių dokumentų originalų atsakovas neperdavė ieškovei po bankroto bylos iškėlimo, kaip tai numato teisės aktai. Trečiojo asmens vadovui susipažinus su archyvuose esančiais neva juos išrašiusių juridinių asmenų dokumentais paaiškėjo, jog tokių dokumentų juridinių asmenų dokumentuose nėra arba tais pačiais numeriais surašyti dokumentai visai kitiems asmenims, arba apskritai numeracija neatitinka ir pan. Teismui išsireikalavus duomenis iš VMI paaiškėjo, kad atsakovo teismui pateiktos sąskaitos faktūros ir PVM sąskaitos faktūros (kopijos) nebuvo niekada deklaruotos VMI teisės aktų nustatyta tvarka nei ieškovės, kurios vadovas atsakovas (šių dokumentų pagrindu ieškovas turėjo įgyti teisę į PVM atskaitą, sumažinti mokėtino PVM sumą, tačiau to nedarė), o neva atsakovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras nedeklaravo ir jose nurodyto neva gauto PVM mokesčio VMI nedeklaravo nesumokėjo, PVM sumos Atsakovo patektose PVM sąskaitose faktūrose ženkliai didesnės nei neva jas išrašiusieji juridiniai asmenys deklaravo VMI ir pan. Mano, kad visi atsakovo pateikti dokumentai yra suklastoti.

29.3.                      Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, buvo atsakingas tiek už jos turtą, tame tarpe ir pinigines lėšas, tiek ir už buhalterinės apskaitos organizavimą, nepateikė jokių teisės aktuose numatytų dokumentų, jog jo pervestos į savo banko sąskaitą ir/ar išgrynintos iš ieškovo banko sąskaitos lėšos būtų panaudoto ieškovo poreikių tenkinimu.

29.4.                      Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. eB2-2912-565/2024 2024 m. gruodžio 2 d. nutartyje konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog už tą patį laikotarpį Juridinių asmenų registrui ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai iš esmės skiriasi, nesant pateiktų visų šio laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti bendrovės turėto turto ir jo pokyčių, todėl pripažino ieškovės bankrotą tyčiniu. Ta pačia nutartimi teismas nustatė, kad asmuo, kurio veiksmai sukėlė ieškovės tyčinį bankrotą, yra atsakovas. Ne tik ieškinyje ir patikslintuose ieškiniuose nurodytos aplinkybės, bet ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. eB2-2912-565/2024 2024 m. gruodžio 2 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad būtent atsakovo tyčiniai veiksmai lėmė, jog ieškovas negalėtų įvykdyti prievolių savo kreditoriams ir sąlygojo ieškovės tyčinio bankroto atsiradimą. Tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių yra priežastinis ryšys.

29.5.                      Apelianto teiginiai, kad teismas nenustatė apelianto tyčios ar didelio neatsargumo bei priežastinio ryšio, yra tik deklaratyvūs teiginiai, kurie nepagrįsti apelianto argumentais ir įrodymais.

29.6.                      Apeliantas nepateikė įrodymų, jog prašomą prijungti dokumentą gavo po teismo sprendimo ir tokio įrodymo pateikimo poreikis atsirado tik po teismo sprendimo priėmimo. Apeliantas klaidina teismą, kad neva ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Trečiojo asmens žiniomis ikiteisminis tyrimas yra vis dar atliekamas.

30.       Trečiasis asmuo UAB „Asdona“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31.       Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      Apeliantas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kodėl bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis neteikė UAB „Socialinis projektas“ direktoriaus ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nors galėjo tai padaryti. Iš su apeliaciniu skundu teikiamo dokumento matyti, kad jo kopija patvirtinta 2025 m. sausio 23 d., taigi apeliantas turėjo galimybę ją pateikti anksčiau, tačiau jos neteikė.

31.2.                      Atsakovas nesudarė avanso apyskaitų, neperdavė minėtų dokumentų nemokumo administratorei. VMI pateikti duomenys patvirtino, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros nebuvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, nesutapo atsakovo pateiktų sąskaitų ir pagal jas ieškovei neva paslaugas teikusių bendrovių UAB „Euro skola“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Vilniaus pramogų grupė“ archyvuose saugomų finansinės apskaitos dokumentų duomenys. Apeliantas tik deklaratyviai nurodė, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas yra baigtas (nutrauktas). Nėra aišku ir kokie dokumentai liudytojui galėjo būti parodyti, nes kaip pats apeliantas nurodė byloje, originalių dokumentų nėra.

31.3.                      Atsakovui kilo pareiga įrodyti, jog iš ieškovės gautas lėšas panaudojo ieškovės reikmėms. Vien pateiktos sąskaitos nėra pakankamas įrodymas, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas UAB „Euro skola“, UAB „Socialinis projektas“, UAB „Vilniaus pramogų grupė“ faktiškai suteikė ieškovei, o atsakovas už jas atsiskaitė panaudodamas ieškovės lėšas, kurias 2016-2018 m. pervedė į savo sąskaitą iš ieškovės vardu atidarytų sąskaitų AB „Swedbank“ banke ir Luminor AS Lietuvos skyriuje ir/ar jas iš jų išsigrynino. Teismas nagrinėjamu atveju įrodymus vertino visapusiškai, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylai aplinkybes, be kita ko, ir atsakovo elgesį, kuris kaip ieškovės vadovas buvo atsakingas už tinkamą ieškovės apskaitos dokumentų tvarkymą. Nors apeliantas teigė, kad išgrynintos lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms kaip avansai, o pats apmokėjo jas savo asmeninėmis lėšomis, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovas tai pat nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad jis gautas lėšas panaudojo įmonės veikloje, už jas įsigijo bendrovei reikalingų prekių ar paslaugų ar dėl jų bendrovė gavo kitokią adekvačią naudą.

31.4.                      Apeliantas minėtų PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių nebuvo perdavęs bankroto administratorei, nors prieš tai tvirtino, jog visus dokumentus yra perdavęs. Apelianto buvo prašoma pateikti į bylą sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių originalus, tačiau jis teigė jų neturintis. Byloje buvo gauti duomenys iš VMI, bei archyvų, apie PVM sąskaitas faktūras išrašiusių bendrovių finansinės apskaitos duomenis. UAB „Departus Truck Service“ išsamūs rašytiniai paaiškinimai apie iš archyvų gautų finansinių dokumentų sulyginimą su atsakovo pateiktais į bylą, bei VMI pateiktais duomenimis, patvirtino atsakovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių nepatikimumą.

31.5.                      Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs bylą, ištyręs visus nagrinėjamu atveju pateiktus reikšmingus įrodymus, atsižvelgdamas į jų visumą, o ne į vieną įrodymą, padarė logiškas ir pagrįstas išvadas dėl tokių įrodymų nepakankamumo. 

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

33.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. 

34.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo priteista žala bendrovei iš buvusio jos vadovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo prie bylos 

35.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

36.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad faktai, nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais dokumentais, prejudicinės galios neturi. Šie dokumentai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų gauti civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai bei parodymai civilinėje byloje laikomi rašytiniais įrodymais, kurie yra tiriami ir vertinami pagal CPK nustatytas taisykles kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais bei visų civilinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006). Didesnę įrodomąją galią pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį turi tik ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas ir nutraukimo pagrindas. Todėl procesiniame sprendime, priimtame ikiteisminio tyrimo byloje, nurodytos aplinkybės nėra civilinei bylai reikšmingi faktai, nes jame tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso tyrimo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 46 punktas; 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-421/2023).

37.       Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė 2025 m. sausio 23 d. liudytojo apklausos protokolą (K. N.), parengto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Jame išdėstyti liudytojo parodymai dėl pažinties su M. V. (atsakovu), mokėjimo pavedimų į liudytojo banko sąskaitą iš UAB „Europos finansų centras“ banko sąskaitos, UAB „Socialinis projektas“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių UAB „Euro skola“ ir kt.

38.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas įrodymas yra parengtas 2025 m. sausio 23 d., o skundžiamas teismo sprendimas priimtas 2025 m. birželio 13 d., todėl spręstina, jog atsakovas galėjo protokolą pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodė jokių aplinkybių, kodėl protokolas yra teikiamas tik apeliacinėje instancijoje, taip pat nebuvo teikęs prašymo apklausti liudytoju K. N.. Duomenų apie pasibaigusį ikiteisminį tyrimą, kuriame atlikta apklausa, nėra, o vien ta aplinkybė, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu duoda tam tikrus parodymus, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip turinčių aukštesnę galią nei kiti byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta bei į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija atsisako naujai pateiktą įrodymą prijungti prie bylos.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

39.       Apeliantas apeliaciniame skunde iškėlė netinkamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimą pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisako šiuo aspektu.

40.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo arba atsikirtimo pagrindą, tenka šaliai, turinčiai įrodinėjimo pareigą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26 punktas).

41.       Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas turi pareigą įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visumą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrindžiamos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas).

42.       Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024, 33–34 punktai).

43.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekė įrodyti faktą, kad apeliantas dar iki bankroto bylos bendrovei (ieškovei) iškėlimo, pervedė bendrovės lėšas į savo asmeninę sąskaitą, jas išgrynino ir grąžino tik nedidelę dalį bendrovės lėšų, taip padarydamas bendrovei žalą. Savo reikalavimą ieškovė grindė CK 2.87 straipsniu, numatančiu juridinio asmens organų narių pareigas ir atsakomybę, fiduciarinių pareigų pažeidimu. Paties lėšų pervedimo į asmeninę sąskaitą ir jų išgryninimo apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neginčijo, tačiau jis teigia, jog nurodytos lėšos buvo panaudotos apmokant bendrovei suteiktas paslaugas. Tai reiškia, kad nesant ginčo dėl lėšų perėmimo iš bendrovės faktui, kurį ir siekė įrodyti ieškovė, ji tinkamai įgyvendino savo procesinę pareigą ir įrodė bendrovės lėšų perėmimo faktinę aplinkybę. Ieškovei įrodžius bendrovės lėšų pervedimo į atsakovo banko sąskaitą ir jų išgryninimo faktą ir dėl to nesant ginčo, būtent apeliantui teko pareiga įrodyti, jog ginčo lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje ir tai, kad bendrovei išties nurodytos paslaugos buvo suteiktos, t. y. jam teko procesinė pareiga savo teiginius pagrįsti ir tokias faktines aplinkybes patvirtinančiais leistinais įrodymais (CPK 177, 178 straipsniai). Vien įrodinėjamu faktu suinteresuoto asmens žodinių paaiškinimų (teiginių) tokioje situacijoje aiškiai nepakanka.

44.       Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka ir kasacinio teismo panašaus pobūdžio bylose formuojamą praktiką, kad tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už bendrovės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą bei perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 37 punktas).

45.       Apeliantas visiškai nepagrįstai nurodo, kad atsakovas įrodė faktą, jog šiuo metu ieškovė liko skolinga atsakovui. Nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuota ieškovės prievolė atlyginti ieškovo patirtas kokias nors išlaidas, nebuvo nurodyta, jog atsakovas vykdė bendrovės pinigines prievoles iš asmeninių lėšų. Kita vertus tokia apelianto pozicija prieštarauja kitam jo apeliacinio skundo argumentui, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neturi pareigos už ieškovei teikiamas paslaugas mokėti iš savo asmeninių lėšų, tai pat, kad ir ieškovė negali tenkinti asmeninių atsakovo poreikių. Tokiu atveju paneigiami apelianto argumentai dėl paslaugų, suteiktų ieškovei, apmokėjimo bendrovės lėšomis. Jei laikytis atsakovo pozicijos, kad ieškovas pinigines prievoles vykdė iš asmeninių lėšų už ieškovę, tokiu atveju lieka neįrodytas kitas apelianto argumentas, jog jis neturėjo pareigos vykdyti bendrovės piniginių prievolių. Apelianto nurodomų argumentų tarpusavio priešprieša parodo jo konkrečios ir tikslios procesinės pozicijos nepastovumą nagrinėjamu klausimu ir kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kelia pagrįstas abejones dėl jo motyvų pagrįstumo bei tikslingo bendrovės ginčo lėšų panaudojimo. Atitinkamai, šiame kontekste teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas argumentų, kurie paneigtų faktą, kad ieškovui paslaugos iš tiesų buvo teikiamos, nepateikė. Nagrinėjamu atveju nėra taikoma paslaugų teikimo prezumpciją, kurią ieškovė ar teismas turėjo paneigti ir įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu ne teismui tenka pareiga įrodyti ar paneigti šalių teiginius. Kaip minėta, ieškovei įrodžius ginčo lėšų paėmimo iš bendrovės sąskaitų faktą, būtent atsakovas turėjo įrodyti jų tikslinį panaudojimą ir paslaugų gavimo, už kurias neva buvo atsiskaityta, faktą, susiklosčiusius sutartinius santykius tarp ieškovės ir kitų bendrovių.

46.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino byloje esančius įrodymus, tiek finansiniu, tiek ir vadovo fiduciarinių pareigų aspektu, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto deklaratyviais teiginiais dėl bylos nagrinėjimo paviršutiniškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingos procesinės pozicijos turėjimas nei kita šalis ar subjektyvus nesutikimas su skundžiamame teismo sprendime padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo teismo sprendime esančių išvadų įrodymų vertinimo aspektu priimtų bylą išnagrinėjus paviršutiniškai ar neišsamiai. Apelianto argumentų nepagrįstumą dėl netinkamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo parodo tai, kad jis apeliaciniame skunde nurodo faktines aplinkybes, kurias neva konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors atsižvelgus į skundžiamo teismo sprendimo turinį yra akivaizdu, jog tokio pobūdžio išvados nebuvo padarytos, pavyzdžiui, jog konstatuotas ieškovės skolos atsakovui faktas.

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (ne)buvimo 

47.       Ieškovės prašyta priteisti žala – 39 459,49 Eur. Ginčo dėl lėšų perėmimo iš bendrovės – nėra. Ginčas kilęs dėl lėšų tikslinio panaudojimo ir galimai bendrovės patirtos žalos dydžio. Apeliantas tikslinį lėšų panaudoja grindžia PVM sąskaitomis faktūromis ir kasos pajamų orderiais.

48.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016).

49.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

50.       PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (suteikė paslaugas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-259-912/2025). kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012 ir kt.). Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Vadovaujantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015).

51.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius duomenis bei į nurodytą kasacinio teismo praktiką, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui nepateikus jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog tarp ieškovės ir atsakovo nurodytų PVM sąskaitas faktūras išrašiusių bendrovių buvo susiformavę konkretūs sutartiniai santykiai, o jų pagrindu bendrovės ieškovei paslaugas faktiškai suteikė, nėra pagrindo ir išvadai dėl tokių santykių buvimo ir realaus ginčo lėšų panaudojimo bendrovės tikslams. Buvusiam bendrovės vadovui įgyvendinus pareigą perduoti visus duomenis bendrovės nemokumo administratorei, jis gali neturėti tam tikrų sutarčių kopijų ir pan., tačiau apeliantas nenurodė, jog tokie dokumentai buvo perduoti nemokumo administratorei ir ji būtų atsisakiusi juos pateikti, todėl tokios aplinkybės sudaro papildomą pagrindą abejoti atsakovo argumentais.

52.       Apeliantas neginčijo pirmosios instancijos teismo argumentų dėl PVM sąskaitų faktūrų neįtraukimo ir jų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų į bendrovės apskaitą, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Kita vertus, vien ta aplinkybė, kad atsakovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, pasak jo, nėra pripažintos suklastotomis, nesuponuoja jų vertinimo kaip turinčių didesnę įrodomąją galią prieš visus byloje esančius įrodymus. Kaip jau minėta, teismas, nagrinėdamas bylą, remiasi vidiniu įsitikinimu ir išvadas priima remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33- 684/2017 28 punktą; kt.). Be to, apeliantas apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų dėl PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių neapskaitymo. Tokiu atveju spręstina, kad tuomet, kai bendrovė buvo verslo subjektas, kuriam yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, vykdant sutartinius įsipareigojimus, atsakovui buvus pelno siekiančio juridinio asmens vadovui, būnant rūpestingam ir atidžiam vadovui, teko pareiga pasirūpinti, kad bendrovės dokumentuose būtų užfiksuoti teisingi ir aiškūs bendrovės lėšų panaudojimo faktai. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo išvadai, kad jis teisėtai perėmė iš bendrovės 39 459,49 Eur lėšų sumą (CPK 178 straipsnis).

53.       Kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022).

54.       Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentą dėl buhalterinės apskaitos netinkamo vykdymo ir to įvertinimo kitoje byloje, kurios jis nekonkretizavo, tačiau manytina, jog omenyje turima Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2912-565/2024 dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodo, jog nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo nesiejamas su tyčiniu bankrotu. Ieškovė reikalavimus atsakovui grindžia CK 2.87 straipsnio nuostatomis, išdėstė argumentus dėl visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, o ginčo lėšų pervedimo laikotarpis yra 2016-2018 m. (2024 m. gruodžio 2 d. nutartyje buvo vertinamas 2021-2023 m. laikotarpis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino bendrovės nemokumo momento, nemokumo priežasčių ir to nesiejo su žalos kilimu bendrovei, t. y. nevertino šių aplinkybių įtakos ginčo dėl žalos atlyginimo išsprendimui.  Juridinio asmens tyčinis bankrotas ir bankrutuojančio juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra skirtingi teisės institutai, turintys skirtingą paskirtį, tikslus taikymo sąlygas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-598-910/2023). Bankrutuojančio juridinio asmens nemokumo administratoriaus ieškinys buvusiems juridinio asmens valdymo organų nariams, reikalaujant žalos, grindžiamos konkrečiais netinkamo valdymo veiksmais, atlyginimo, yra savarankiškas bankrutuojančio asmens ir jo kreditorių teisių gynimo būdas, kuriuo gali būti naudojamasi nepriklausomai nuo to, juridinio asmens bankrotas pripažinta tyčiniu ar ne (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-918-910/2024).

55.       Atsakovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių neįtraukimas į bendrovės finansinę apskaitą šioje byloje nebuvo vertinamas kaip netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kuris būtų pagrindas priteisti žalą. Tai buvo vertinama kaip papildomas duomuo ginčo lėšų panaudojime ne bendrovės išlaidoms apmokėti, kadangi konkrečių PVM sąskaitų faktūrų neįtraukimas ir duomenų, patvirtinančių jų apmokėjimą, neįtraukimas į bendrovės finansinę apskaitą kelia abejones dėl jų realumo. Pirmosios instancijos teismas būtent akcentavo tai, kad nurodytų dokumentų neapskaitymas dar labiau mažina tikimybę dėl tarp ieškovės ir nurodytų bendrovių susiklosčiusių teisinių santykių realumo ir, atitinkamai, ginčų lėšų panaudojimo tikslingumo.

56.       Nustatytų duomenų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl to, jog atsakovas nepagrindė nurodytų aplinkybių dėl tikslinio ginčo lėšų panaudojimo bendrovės interesais, jam tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas, t. y. neįrodytos aplinkybės vertintinos atsakovo, kuriam priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Pakartotinai nurodytina, kad jeigu tokio pobūdžio duomenys realiai egzistuotų, jie būtų perduoti bendrovės nemokumo administratorei ir juos būtų pagrindas išsireikalauti kaip papildomus rašytinius įrodymus. Atsakovas nenurodė, kad egzistuoja ieškovės ir nurodytų bendrovių, pavyzdžiui, paslaugų teikimo sutartys, pirkimo-pardavimo sutartys ir pan., kurie leistų spręsti apie tokių sutartinių santykių realumą ir, atitinkamai, būtinybės perimti bendrovei priklausančias lėšas.

57.       Atsakydama į apelianto argumentą dėl jo tyčios nebuvimo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina ir jo kaltė, todėl teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti įstatyminę prezumpciją ir įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, pareiga paprastai kyla pačiam atsakovui (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-387-464/2025). Šioje byloje nebuvo vertinamas joks vadovo verslo sprendimas, kuomet įprastai yra taikomas veikimo geriausiais bendrovės interesais principas ir kurio pagrindu bendrovei sukelta žala, tačiau vertinta žala, kilusi dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo, todėl nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos dydį ir priežastinį ryšį, atsakovo kaltė preziumuojama. Tuo tarpu apeliantas šios prezumpcijos nepaneigė.

58.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, pasireiškusių netinkamų bendrovės vadovo pareigų vykdymu (bendrovei priklausančių piniginių lėšų pervedimu į asmeninę banko sąskaitą ir jų išgryninimu, grąžinant nedidelę jų dalį), bendrovei padarytos žalos ir jos dydžio, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos nepaneigė, taip pat nepaneigė ir jo kaltės prezumpcijos (CK 2.87, 6.245–6.249 ir 6.263 straipsniai). Vien tai, kad atsakovas nesutinka su atitinkamomis skundžiamo sprendimo išvadomis, nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023, 54 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

59.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalims tenkančia įrodinėjimo naštą, ištyrė byloje esančius įrodymus ir įvertino jų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, dėl to nėra pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo remiantis apeliacinio skundo argumentais. Apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

60.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

61.       Atsakovo apeliacinį skundą atmetus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

62.       Trečiasis asmuo UAB „Departus Truck Service“ atsiliepime suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau duomenų, patvirtinančių, jog jas patyrė, teismui nepateikė, todėl jo prašymas nesprendžiamas.

63.       Trečiasis asmuo UAB „Asdona“ prašo priteisti 600 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Jas pagrįsti pateikė 2025 m. rugpjūčio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2025 m. rugsėjo 11 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, todėl UAB „Asdona“ patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

atsakovo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Asdona“ (juridinio asmens kodas 151329657) naudai 600 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                                                   Jelena Šiškina

Margarita Stambrauskaitė

Rūta Veniulytė-Jankūnienė