Civilinė byla Nr. 3K-3-212/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01630-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 73.2.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Hronas“ ir atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios UAB ,,Hronas“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG (veikia per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą) dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalys 2007 m. spalio 15 d. sudarė prekinio kredito draudimo sutartį (pasirašė kredito draudimo liudijimą (polisą), toliau – ir Draudimo sutartis), kurios sudėtinės dalys yra Moduliai ir Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklės Nr. 2 (toliau – ir Taisyklės); šia sutartimi atsakovas (draudikas) apdraudė ieškovą nuo trečiųjų asmenų (pirkėjų) nemokumo arba finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju kompensuoti 90 proc. pirkėjo neapmokėtos skolos; sutartis galiojo iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas 2007 m. sausio 3 d. suteikė 1 mln. Lt kredito limitą pirkėjo UAB „Adakris“ įsipareigojimams vykdyti; draudimo apsauga šiam pirkėjui įsigaliojo 2007 m. sausio 2 d. Gavę draudimo apsaugą, ieškovas ir UAB „Adakris“ 2007 m. balandžio 4 d. sudarė statybos subrangos darbų sutartį (sutarties objektas – medinių langų pagaminimo ir sumontavimo darbai); ieškovas atliko darbus pirkėjui, tačiau šis per 30 dienų, kaip nustatyta sutartyje, neapmokėjo trijų (2007 m. rugsėjo 28 d., 2007 m. spalio 31 d. ir 2007 m. lapkričio 26 d.) PVM sąskaitų–faktūrų, liko skolingas 423 459,27 Lt. Dėl to ieškovas 2008 m. sausio 11 d. apie tai pranešė atsakovui ir jam pateikė visus skolą patvirtinančius dokumentus (Taisyklių 2.3 punkto iii papunktis). Ieškovo teigimu, draudžiamojo įvykio data laikytina 2008 m. gegužės 11 d., todėl atsakovas turėjo išmokėti draudimo išmoką 2008 m. birželio 11 d., t. y. per 30 dienų, pasibaigus 5 mėnesių laikotarpiui, prasidedančiam nuo pranešimo gavimo dienos (Draudimo sutarties Nuostolių atsiradimo priežasties modulio (A2.02) 3 dalis). 2009 m. sausio 7 d. ieškovas su atsakovu sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas perleido UAB „Adakris“ 578 380,20 Lt skolą atsakovui. Perėmęs reikalavimo teises, atsakovas tapo skolininko UAB „Adakris“ kreditorius ir šios sutarties pagrindu kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo; Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 16 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1227-125/2009) priteista iš UAB „Adakris“ atsakovui 578 380,20 Lt. Ieškovo teigimu, tai reiškia, kad atsakovas įgyvendino savo kaip kreditoriaus teisę, neįvykdęs prievolės pagal draudimo sutartį, t. y. neišmokėjęs draudimo išmokos. Ieškovas 2009 m. sausio 28 d. pareikalavo atsakovo sumokėti 423 459,27 Lt draudimo išmoką, tačiau šis 2009 m. kovo 16 d. sprendimu nutarė ieškovo nuostolį pripažinti neapdraustu ir nemokėti draudimo išmokos, kaip pagrindą nurodęs tai, jog draudėjas nesilaikė draudimo sutarties sąlygų. Ieškovas nesutiko su šiuo atsakovo sprendimu ir teismo prašė priteisti iš atsakovo 381 113,34 Lt (90 proc.) draudimo išmoką ir 11 276,78 Lt palūkanų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad draudėjas neįvykdė Draudimo sutarties Mokėjimo modulyje F3.04 nustatytos pareigos per pirmas kiekvieno ataskaitinio laikotarpio penkiolika dienų sutarta forma pateikti draudikui informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą (tarp jų PVM), nepaisant draudiko raštu pateikto priminimo; draudimo apsauga nustoja galioti skoloms, kurių apyvarta nedeklaruota. Šiuo atveju draudimo sutartis pasibaigė 2008 m. rugsėjo 30 d., todėl, teismo vertinimu, ieškovas iki 2008 m. spalio 15 d. turėjo pateikti atsakovui informaciją apie apyvartą su pirkėju už 2007 m. spalio 1 d.–2008 m. spalio 1 d. laikotarpį, tačiau to nepadarė. Atsakovas 2009 m. kovo 5 d. raštu ragino ieškovą pateikti informaciją (teismas informavimą elektroniniu paštu laikė tinkamu), tačiau 2009 m. balandžio 1 d., t. y. praėjus daugiau kaip 15 dienų po šio raštiško priminimo, ieškovo pateiktus duomenis teismas vertino kaip patvirtinančius, jog 2007 m. spalio 1 d.–2008 m. spalio 1 d. laikotarpiu neapmokėtų sąskaitų draudimo apsauga pasibaigė 2009 m. kovo 21 d., praėjus penkiolikai dienų po raštiško priminimo siuntimo ieškovui, t. y. iki jam 2009 m. balandžio 1 d. pateikiant informaciją apie apyvartą.
Teismas taip pat tyrė ir vertino, ar ieškovo pateiktos trys sąskaitos–faktūros gali būti pripažintos neapmokėtomis, atsižvelgiant į Draudimo sutarties Išieškotų sumų modulio E2.01 2 punkto nuostatą, kad, prieš išmokant draudimo išmoką, išieškotomis sumomis koreguojamas uždelstų skolų balansas, pirmiausia dengiant seniausiai išrašytas sąskaitas, taip pat Taisyklių 11 punktą, kuriame išieškotos sumos įvardijamos visos sumos, gautos iš pirkėjo arba trečiojo asmens. Teismas nurodė, kad apmokėtos (padengtos) sąskaitos negali būti pagrindas mokėti draudimo išmoką, nes Draudimo sutartyje draudikas prisiėmė pirkėjo nemokumo (piniginių prievolių draudėjui nevykdymo), t. y. sąskaitų neapmokėjimo riziką. Nustatytas reglamentavimas teismui suponavo išvadą, kad ieškovo pagal subrangos sutartį pateiktos PVM sąskaitos–faktūros turėjo būti apmokėtos atitinkamai 2007 m. spalio 28 d., 2007 m. lapkričio 30 d. ir 2007 m. gruodžio 26 d., tačiau aplinkybę, jog UAB „Adakris“ nuo 2008 m. sausio 11 d. (ieškovo pranešimo atsakovui apie uždelstą skolą) iki 2008 m. kovo 11 d. apmokėjo vėlesnes sąskaitas ir ieškovui sumokėjo 386 237,46 Lt, teismas vertino kaip patvirtinančią, kad anksčiau pateiktos ginčo PVM sąskaitos–faktūros laikytinos apmokėtomis (padengtomis, kaip tai nurodama draudimo sutartyje). Dėl to teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad UAB „Adakris“, sumokėjęs 386 237,46 Lt, padengė ieškovo pirkėjui pateiktas 2007 m. rugsėjo 28 d., 2007 m. spalio 31 d. ir dalį 2007 m. lapkričio 26 d. PVM sąskaitas–faktūras, ir kad po pranešimo apie uždelstą skolą išrašytų visų PVM sąskaitų–faktūrų neapmokėjimas yra nedraudžiamasis įvykis (Taisyklių 1.2 skirsnio „Nedraudiminiai įvykiai‘ 1.2.3 punkto iv papunktis). UAB „Adakris“ ieškovui vykdytinas prievoles pagal šio pateiktas PVM sąskaitas–faktūras po 2008 m. sausio 11 d., kaip ir 2007 m. lapkričio 26 d. PVM sąskaitos–faktūros neapmokėtą dalį (148 221,81 Lt) teismas pripažino nedraudžiamomis dėl ieškovo sutartinės pareigos pateikti apyvartos duomenis nevykdymo.
Dėl 2009 m. sausio 7 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties teismas nurodė, kad šia sutartimi nenutraukti ir nepakeisti iš Draudimo sutarties kilę ginčo šalių santykiai, nors ir buvo sukurti savarankiški trišaliai teisiniai santykiai; atsakovo teisė reikalauti, kad pirkėjas įvykdytų prievoles, kylančias iš sutarties su ieškovu, nepatvirtina atsakovo prievolės mokėti draudimo išmoką. Reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas perėmė išieškojimo iš ieškovo skolininko kontrolę ir tokios kontrolės teisę, siekiant maksimaliai užsitikrinti nuostolių sumažinimą dėl piniginių prievolių nebevykdančio skolininko, jeigu būtų išmokėta draudimo išmoka. Teismo vertinimu, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Adakris“, bylos Nr. 2-1227-125/2009, patvirtinamas UAB „Adakris“ prievolių, kylančių iš sutarties su ieškovu, buvimas, tačiau savaime neturi įtakos atsakovo pareigoms pagal Draudimo sutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 5 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą, ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 259 222,27 Lt draudimo išmoką ir 7669,80 Lt palūkanų, iš viso 266 892,07 Lt, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas už 266 892,07 Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2009 m. liepos 22 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5679 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad šalių ginčo santykiai reguliuojami Draudimo įstatymo, Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) ir Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2; kai draudikas atsisako išmokėti draudimo išmoką, jam tenka pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (CPK 178 straipsnis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis).
Kolegija akcentavo pirmosios instancijos teismo nustatytus atsakovo atsisakymo išmokėti ieškovui draudimo išmoką pagrindus: pirma, draudėjas pažeidė Draudimo sutarties Modulio F3.04. 1 punktą; antra, ieškovo nurodytos PVM sąskaitos–faktūros apmokėtos.
Ar ieškovas pažeidė Draudimo sutarties dalį – Mokėjimo modulio F3.04 (Draudimo įmoka pagal apyvartos ataskaitą) – 1 straipsnyje nustatytą pareigą per pirmąsias penkiolika kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienų sutarta forma pateikti draudikui informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, apdraustą pagal sutarties sąlygas; ar per nustatytą laiką ir nepaisant draudiko raštiško priminimo draudėjas nepateikė duomenų apie apyvartą, apdraustą pagal sutartį, dėl ko draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustotų galioti, apeliacinės instancijos teismas sprendė, remdamasis bylos duomenimis, kad ieškovas 2009 m. kovo 5 d. pateikė informaciją apie apyvartą su UAB ,,Adakris“ už 2006 m. rugpjūčio 29 d.–2008 m. lapkričio 28 d. laikotarpį, nors atsakovas teigė priešingai, t. y. nurodė, kad, draudimo sutarčiai pasibaigus 2008 m. rugsėjo 30 d., ieškovas iki 2008 m. spalio 15 d. privalėjo pateikti informaciją apie apyvartą su pirkėju už 2007 m. rugsėjo 1 d.–2008 m. spalio 1 d. laikotarpį ir kad šios informacijos laiku nepateikė, nors atsakovas 2009 m. kovo 5 d. ieškovui siuntė priminimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apyvartos ataskaitų teikimas yra labai svarbus draudimo sutarties vykdymui, tačiau šiuo atveju nelaikė, kad ieškovas, gavęs atsakovo priminimą ir po to pateikęs informaciją apie apyvartą, būtų piktnaudžiavęs teise gauti draudimo išmoką. Nors apeliaciniame procese atsakovas šios aplinkybės nebekėlė, rėmėsi kita, t. y. kad ieškovo pateikta informacija apie apyvartą tik su UAB ,,Adakris“ neatitiko Taisyklėse nustatytų turinio ir formos reikalavimų, tačiau kolegija atmetė tokius argumentus; nurodė, kad pirmiausia nei Draudimo sutartyje, nei Taisyklėse, jas aiškinant pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį (sąlygas pasiūliusios šalies (atsakovo) nenaudai ir jas priėmusios šalies (ieškovo) naudai), nėra tiksliai apibūdinto informacijos apie draudėjo apyvartą pateikimo formos ir turinio; kita vertus, aiškumą sutartiniuose atsakovo ir jo klientų santykiuose kolegija pripažino kaip būtiną geros verslo praktikos formavimosi sąlygą ir dėl to būtent atsakovui, pasiūliusiam draudimo sutartį standartinėmis sąlygomis, tenkančią pareigą aiškiai apibrėžti informacijos pateikimo formą ir turinį; nustačius, kad apyvarta deklaruota neteisingai – išsiųsti draudėjui pakartotinį raštišką priminimą ir nustatyti terminą patikslintai ataskaitai pateikti. Kolegija šiuo atveju akcentavo prievolių, kylančių iš draudimo sutarčių, vykdymo principų (bendradarbiavimo, kooperavimosi) svarbą (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), o atsisakymą mokėti išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui vertino kaip griežčiausią sankciją draudėjui, kartu pažymėjusi, jog ne bet koks pažeidimas vertintinas kaip pagrindas teisei į draudimo išmoką paneigti; dėl neatidumo, aplaidumo, patirties stokos ar kitų priežasčių draudėjo nevykdomos ar netinkamai vykdomos Taisyklėse nustatytos pareigos, kolegijos vertinimu, galėtų būti kaip papildomos prielaidos draudžiamajam įvykiui įvykti, bet ne visi draudimo sutarties pažeidimai gali būti nedraudžiamųjų įvykių priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Žemaitijos garantas“ v. UAB ,,If draudimas“, byla Nr. 3K-3-521/2004).
Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, remdamasis sąskaitų apmokėjimo faktu, kolegija pripažino atitinkančia Draudimo sutartyje įtvirtintas išieškotų sumų skirstymo taisyklių nuostatas („Išieškotų sumų modulis“ E2.01). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal šio Modulio nuostatas ieškovas turėjo pareigą informuoti atsakovą apie visas išieškotas sumas, gautas po to, kai informavo atsakovą apie uždelstą skolą. Prieš draudimo išmokos išmokėjimą išieškotomis sumomis turi būti koreguojamas uždelstų skolų balansas, pirmiausiai dengiant seniausiai išrašytas sąskaitas. Išieškotomis sumomis pripažįstamos visos sumos, gautos iš pirkėjo arba trečiojo asmens prieš arba po draudimo išmokos išmokėjimo (Taisyklių 11 punktas). Aiškindamas Draudimo sutarties ir Taisyklių nuostatas sistemiškai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad po ieškovo pranešimo atsakovui apie uždelstą skolą pateikimo visi iš skolininko ar trečiųjų asmenų ieškovo gaunami už skolininką mokėjimai laikytini išieškotomis sumomis, nepriklausomai nuo ieškovo ir skolininko susitarimo dėl mokėjimų paskirties ir pagal kokias sąskaitas mokama.
Remdamasis ieškovo pateiktais duomenimis apie atliktus darbus ir apmokėjimą už juos, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2008 m. kovo 11 d. iš UAB ,,Adakris“ gavo 386 237,46 Lt; ieškovas laikė, kad šia suma apmokėtos sąskaitas nuo 2008 m. gegužės 26 d. iki 2008 m. spalio 31 d. (išskyrus 2007 m. lapkričio 26 d. išrašytą sąskaitą), nepaisant to, kad tuo metu buvo anksčiau išrašytų ir neapmokėtų sąskaitų, kurių mokėjimo terminai buvo suėję. Kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai taikė išieškotų sumų skirstymo taisyklę ir 386 237,46 Lt sumažino nuostolį pagal anksčiausiai išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas bei pripažino, jog šių lėšų užtenka 2007 m. rugsėjo 28 d., dviem 2007 m. spalio 31 d. ir daliai 2007 m. lapkričio 26 d. išrašytoms sąskaitoms padengti, o visas kitas nuo 2007 m. lapkričio 30 d. išrašytas sąskaitas laikyti nepadengtomis. Išieškotą sumą paskirsčius pagal „Išieškotų sumų modulį E2.01“, nustatyta, kad pagal 2007 m. lapkričio 26 d. išrašytą sąskaitą–faktūrą nepadengtos skolos likutis – 148 221,81 Lt; atsakovas taip pat pripažino apdrausta pagal 2007 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą––faktūrą Nr. 552321 ieškovui nesumokėtą 111 000,46 Lt skolą. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, ieškovui įvykdžius pareigą pateikti atsakovui informaciją apie apyvartą, draudimo apsauga galioja, todėl yra pagrindas pagal 2007 m. lapkričio 26 d. išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą nepadengtos skolos likutį bei atsakovo pripažintą pagal 2007 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą–faktūrą ieškovui nesumokėtą skolą, kaip draudimo išmoką, priteisti ieškovui, iš viso 259 222,27 Lt (148 221,81+111 000,46).
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis neturi įtakos ginčo šalių santykiams, kylantiems iš Draudimo sutarties.
Kadangi atsakovas vengė įvykdyti prievolę, tai, kolegijos vertinimu, jis privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas; kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Palūkanos skaičiuojamos nuo 2008 m. birželio 11 d. (nuo apmokėjimo termino dienos) iki ieškinio pateikimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už šešis mėnesius, šiuo atveju: 7669,80 Lt (259 222,27 x 6 proc. :365 x 180) (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Reikalavimą priteisti 6 proc. procesines kolegija pripažino taip pat pagrįstu ir tenkintinu; skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas, kurios tampa jo vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) BUAB ,,Hronas“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismų išvada, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties su atsakovu sudarymas nepatvirtina atsakovo pareigos mokėti draudimo išmoką, padaryta, pažeidžiant CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, neatsižvelgus į teisės taikymo išaiškinimus, išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG (veikia per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą), bylos Nr. 3K-3-272/2008. Šioje nutartyje kasacinis teismas, aiškindamas atsakovo patvirtintas Taisykles, dėl kurių iš esmės kilęs ginčas ir nagrinėjamoje byloje, nurodė, kad pagal prekinio kredito draudimo sutartį draudėjas prieš draudimo išmokos išmokėjimą privalo perleisti draudikui savo reikalavimo teisę į apdraustą pirkėjo skolą. Draudikas iki šio reikalavimo jam perleidimo, gavęs iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, turi nustatyti draudimo išmokos dydį ir tik tada perimti reikalavimo teisę. Nustatęs draudimo išmoką, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką draudėjui. Šioje byloje atsakovas Draudimo sutarties 3.2, 3.3 punktuose taip pat įtvirtino pareigą draudėjui perleisti reikalavimo teisę į pirkėjo skolą tam, kad draudikas galėtų įgyvendinti subrogacijos teisę. Vadinasi, reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti sudaryta su draudiku jam de facto nustačius nuostolių dydį ir de facto priėmus sprendimą dėl draudimo išmokos dydžio, o draudimo išmoka galėjo būti išmokėta tik po to, kai draudėjas perleido draudikui reikalavimo teisę į pirkėjo skolą.
1.2. Kilus ginčui dėl to, kaip iš pirkėjo gautos sumos turėjo būti paskirstytos ir kokios sąskaitos–faktūros dengiamos, prieš atsakovui priimant sprendimą dėl draudimo išmokos, aiškindamas Draudimo sutartyje įtvirtintą „išieškotų sumų“ apibūdinimą, apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis CK 6.193 straipsniu. Atsakovui Draudimo sutartyje skirtingai apibrėžiant „išieškotas sumas“, ši sąvoka aiškintina, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose priimtose nutartyse suformuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“ , bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB „Artapolas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Apeliacinės instancijos teismas, to nepaisęs, pažeidė CK 6.193 straipsnį ir nukrypo nuo pirmiau aptartos teismų praktikos.
3. Reikalavimą priteisti draudimo išmoką kasatorius grindė trimis pirkėjui UAB „Adakris“ išrašytomis PVM sąskaitomis–faktūromis, o aplinkybę, kad jos neapmokėtos – 2009 m. sausio 7 d. kasatoriaus ir atsakovo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi bei Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Adakris“, bylos Nr. 2-1227-125/2009. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 16 d. įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų faktų nepripažinę prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, nes: 1) įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad UAB „Adakris“ neatsiskaitė pagal 2007 m. rugsėjo 28 d. 2007 m. spalio 31 d. ir 2007 m. lapkričio 26 d. PVM sąskaitas–faktūras; 2) šis teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius kasatoriui; nors jis ir nedalyvavo pirmiau nurodytoje byloje, tačiau atsakovas, perėmęs reikalavimo teisę į UAB „Adakris“ skolą, faktiškai įgyvendino ieškovo teises. Teismui priteisus atsakovo naudai skolą pagal ginčo PVM sąskaitas–faktūras, atsakovas neteko teisės reikalauti iš skolininko sumokėti skolas pagal šias ginčo PVM sąskaitas––faktūras, bet kokie iš jo gauti mokėjimai turi būti apskaityti kaip mokėjimai pagal kitas UAB „Adakris“ išrašytas ir neapmokėtas PVM sąskaitas–faktūras. Atsakovas turi pareigą išmokėti ieškovui draudimo išmoką pagal ginčo sąskaitas–faktūras; 3) Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje byloje aplinkybės dėl UAB „Adakris“ skolos pagal atitinkamas PVM sąskaitas–faktūras buvo dalis įrodinėjimo dalyko, reikšmingo šioje byloje, sprendžiant klausimą, dėl kurių neapmokėtų PVM sąskaitų–faktūrų turėtų būti mokama draudimo išmoka. Kasatorius įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų neturėjo įrodinėti, t. y. remdamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu, neturėjo pareigos įrodinėti skolos pagal aptartas PVM sąskaitas–faktūras aplinkybių.
4. Priteisę atsakovui palūkanas už 6 mėn. laikotarpį, teismai netinkamai taikė CK 6.210, 6.245, 6.256, 6.260, 6.261 straipsnius, taip pat pažeidė CK 6.125 straipsnio 9 dalį, neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas dėl nuostolių priteisimo ir ieškinio senaties taikymo reikalavimams priteisti palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. O. (M. O.) v. E. O., bylos Nr. 3K-3-342/2007; kt.).
5. Teismai nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino bylos įrodymus, patvirtinančius, kad pirkėjas nesumokėjo skolos pagal ginčo sąskaitas–faktūras (CPK 185 straipsnis); taip nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties reikšmės atsakovo pareigai mokėti draudimo išmoką, įrodymų šiuo klausimu neįvertino, juos atmetė, tačiau nenurodė motyvų, kodėl jie atmetami; taip šios instancijos teismas pažeidė CPK 332 straipsnio 1 dalyje, 314 straipsnio 1 dalies įtvirtintas normas. Apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai, kokiu laikotarpiu iš pirkėjo gautos sumos laikytinos „išieškotomis sumomis“, prieštarauja viena kitai; teismo sprendimas, kuriame nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių įrodymų, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo teiginiais ir, vertindamas pirmąjį kasacinio skundo argumentą, nurodo, kad Draudimo sutarties Skolų išieškojimo modulio nuostatos tiesiogiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog pagal šį Modulį buvo vykdomas ieškovo pirkėjo UAB „Adakris“ skolų išieškojimas. Ieškovo ir atsakovo reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta būtent šio Modulio pagrindu tam, kad atsakovas galėtų imtis neatidėliotinų ir skubių ieškovo pirkėjo skolos išieškojimo veiksmų, kurių atlikimo metu atsakovas dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl draudimo išmokos nemokėjimo ieškovui. Reikalavimo teisės perleidimo sutartyje nenurodyta, kad, ją sudarydamas, atsakovas įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką.
Kadangi „išieškotų sumų“ sąvoka apibūdinta Draudimo sutartyje, tai atsakovas nelaiko, kad yra teisinis pagrindas remtis ieškovo vienašališkai pateikta sąvoka. Draudimo išmokos mokėjimo klausimas teismų buvo sprendžiamas pagal savarankiškas Draudimo sutarties nuostatas, nepriklausomai nuo to, ar Klaipėdos apygardos teismo sprendimu nustatytos aplinkybės būtų laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Atsakovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, turėdamas teisę mažinti ieškovo reikalaujamų priteisti palūkanų dydį (CK 6.37 straipsnis), ieškovui priteisė tokią kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų sumą, kurią laikė sąžininga, teisinga ir protinga. Ieškovo nurodytus teismų padarytus proceso teisės normų pažeidimus atsakovas vertina kaip formalius, neturėjusius įtakos teismų sprendimų turiniui nei tiesiogiai, nei netiesiogiai.
Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) Coface Austria Kreditversicherung AG prašo panaikinti tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria, pakeitus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą, ieškinys tenkintas iš dalies, priteista ieškovui iš atsakovo 259 222,27 Lt draudimo išmoka ir 7669,80 Lt palūkanų; kasatorius taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Apeliacinės instancijos teismas, priteisęs ieškovui jo neapdraustus nuostolius, nukrypo nuo CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisykles nustatančių LAT aiškinimo ir taikymo praktikos nuostatų, taikytinų, aiškinant ir Draudimo sutarties sąlygas. Priteisiant iš draudiko 100 proc. nuostolių dydžio išmoką (259 222,27 Lt vietoje 233 300,04 Lt (90 proc.), buvo ignoruotas dviejų lygiateisių verslo subjektų sudarytos Draudimo sutarties turinys. Dėl Draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos ir draudimo išmokos dydžio draudžiamojo įvykio atveju galėjo susitarti tik sutarties šalys (CK 6.997 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju draudėjas ir draudikas susitarė, kad nepadengtų skolų apdraustoji procentinė dalis yra 90 proc. (Draudimo sutarties 1.2 dalies 2 punktas).
2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos aiškinant ir taikant įrodymų tyrimą, vertinimą nustatančias proceso teisės normas bei civilinio ginčo nagrinėjimo teisme ribas (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai). Priteisęs ieškovui 10 proc. didesnę, nei šalių sutartyje sulygtą, draudimo išmoką, apeliacinės instancijos teismas, nors sutartį ir laikė įrodymu, atitinkančiu įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, tačiau neatliko visapusiško sutarties tyrimo ir, spręsdamas dėl draudimo išmokos priteisimo ieškovui, sutartį įvertino netinkamai, pažeidė įrodymų vertinimo pusiausvyros principą (nenurodė, neištyrė ir neįvertino nė vieno rašytinio įrodymo, kurio pagrindu iš kasatoriaus galėjo būti priteista 100 proc. draudimo išmoka), taip pat peržengė civilinio ginčo ribas, nes ieškovas pripažino, kad draudžiamojo įvykio atveju mokėtina draudimo išmoka sudaro 90 proc. draudėjo patirtų nuostolių; pažeidė šalių dispozityvumo, rungimosi civiliniame procese principus. Šios faktinės ir teisinės aplinkybės apeliacinės instancijos teismui peržengiant ginčo ribas, kasatoriaus teigimu, nebuvo objektyviai ir adekvačiai įvertintos; nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nenustatė, kad šioje byloje dėl išimtinių aplinkybių (apsaugant viešąjį interesą, silpnesniosios šalies teises, teisėtus interesus ir lūkesčius) buvo pagrindas peržengti bylos nagrinėjimo ribas.
Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Ieškovas sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad draudimo sutarties šalys susitarė ir apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog atsakovas kompensuos tik 90 proc. ieškovo patirtų nuostolių; vis dėlto ieškovas nelaiko, kad šiuo konkrečiu atsakovo kasaciniame skunde nurodytu pagrindu buvo pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės; ieškovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties sąlygas, bet, apskaičiuodamas iš atsakovo ieškovui priteistiną draudimo išmoką, padarė aiškią rašymo apsirikimo klaidą, kuri galėjo būti ištaisyta CPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnį, aiškindamas kitas draudimo sutarties sąlygas, tačiau dėl to jis pateikė kasacinį skundą. Anot ieškovo, apeliacinės instancijos teismas ieškovo naudai turėjo priteisti visą jo prašomą draudimo išmoką, o ne tenkinti ieškinį iš dalies. Dėl to ieškovas nelaiko, kad šiek tiek didesnės draudimo sumos priteisimas reiškia jo nepagrįstą praturtėjimą, nes mano, kad jam turėjo būti priteista 381 113,34 Lt išmoka.
Kadangi ieškovas laiko, kad jo naudai priteistos draudimo išmokos sumos nurodymas buvo rašymo apsirikimo klaida, kuri galėjo būti ištaisyta, atsakovui naudojantis kitomis procesinėmis teisinės gynybos priemonėmis, tai atmeta kasacinio skundo argumentus, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo įrodymų tyrimą ir vertinimą nustatančių CPK normų aiškinimo ir taikymo praktikos nuostatų. Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų priteisęs ieškovo naudai 100 proc. dydžio draudimo išmoką ne dėl teismo padarytos rašymo apsirikimo klaidos, teismo sprendime būtų nurodyti argumentai, kuriais remiantis grindžiamas toks sprendimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl procesinio teisių perėmimo
Kasaciniam teismui pateiktas UAB ,,Semeta“ prašymas pakeisti išieškotoją vykdymo procese, prašymo pagrindu nurodant 2012m. rugpjūčio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas šioje byloje BUAB ,,Hronas“ perleido, o UAB ,,Semeta“ perėmė reikalavimo teisę į draudimo išmoką pagal prekinių kreditų draudimo sutartį GAC Nr.0058/07. CPK 48 straipsnyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, inter alia įvykus reikalavimo perleidimui, teismas šalį pakeičia jos teisių perėmėju, procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.
Šios aplinkybės sudaro pagrindą kasatorių BUAB ,,Hronas“, pradinį ieškovą šioje byloje, pakeisti jo materialinių teisių perėmėju UAB ,,Semeta“.
Dėl ginčo draudimo sutarties aiškinimo
Pagal CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui ar trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Sudarydamos sutartį šalys siekia maksimaliai ir abiem šalims priimtiniausiu būdu suderinti savo interesus. Draudimo sutarčių atveju šio rezultato siekiama per draudimo rizikos ir draudimo įmokų bei draudimo apsaugos ribų ir draudimo išmokos balansą. Tiek įstatymas, tiek teismų praktika įpareigoja draudimo sutarties šalis sudarant sutartį elgtis sąžiningai, atskleisti viena kitai esminę informaciją, turinčią reikšmės sutarties sudarymui ir jos sąlygų turiniui. Jeigu draudimo sutartis atitinka abiejų šalių tikrąją valią, tai jos vykdymo metu vienašališkai nuo susitarimo sąlygų nukrypti neleidžiama (CK 6.189 straipsnis).
Kredito draudimo sutartys Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas). Didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė, ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Atitinkamai Draudimo įstatyme nustatyta, kad didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi draudimo sutarties sudarymo metu); kartu pažymėtina, kad draudimo sutarties sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t.y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Taigi, aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei. Aptartos nuostatos nagrinėjamoje byloje aktualios sprendžiant dėl ieškovo argumentų, susijusių su ,,neapmokėtų sąskaitų“ ir ,,išieškotų sumų“ sąvokomis. Bylą nagrinėję teismai šias sąvokas aiškino pagal draudimo polise ir draudimo taisyklėse įtvirtintą jų reikšmę. Teismai išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, remdamasis sąskaitų apmokėjimo faktu, grindė draudimo sutartyje įtvirtintomis išieškotų sumų skirstymo taisyklių nuostatomis, kad draudėjas turi informuoti draudiką apie visas išieškotas sumas, gautas po to, kai informavo atsakovą apie uždelstą skolą, prieš draudimo išmokos išmokėjimą išieškotomis sumomis turi būti koreguojamas uždelstų skolų balansas, pirmiausiai dengiant seniausiai išrašytas sąskaitas („Išieškotų sumų modulis“ E2.01) bei draudimo taisyklių 11 punktu, kuriame nustatyta, kad išieškotomis sumomis pripažįstamos visos sumos, gautos iš pirkėjo arba trečiojo asmens prieš arba po draudimo išmokos išmokėjimo. Sisteminio draudimo sutarties ir taisyklių nuostatų aiškinimo pagrindu bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad po draudėjo pranešimo draudikui apie uždelstą skolą pateikimo visi iš skolininko ar trečiųjų asmenų ieškovo gaunami už skolininką mokėjimai laikytini išieškotomis sumomis, nepriklausomai nuo ieškovo ir skolininko susitarimo dėl mokėjimų paskirties ir pagal kokias sąskaitas mokama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip spręsdami dėl ginčo sutarties turinio bylą nagrinėję teismai nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, tinkamai taikė įstatymo ir draudimo sutarties nuostatas, teismų pozicija, kad draudimo sutarties ir pirkimo-pardavimo sutarties santykiai turi būti atriboti, yra teisinga. Ieškovo kvestionuojamos draudimo sutarties nuostatos suformuluotos pakankamai aiškiai, akivaizdu, kad ginčo sutarties šalys joms suteikė konkrečią, jų tarpusavio santykiuose taikytiną prasmę. Pažymėtina ir tai, kad pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmę (CK 6.193 straipsnis). Dėl aptartų argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo draudimo sutarties aiškinimo nepagrįsti.
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties teisinės reikšmės
Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UAB DB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, Nr. 3K-3-257/2009; kt.). Pagrindas draudimo išmokai išmokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą. Visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti. Draudimo išmoka mokama, kai yra sąlygos, nustatytos draudimo sutartyje, pripažinti įvykį draudžiamuoju ir nėra aplinkybių, kurios darytų įvykį nedraudžiamąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Khaled Kh Kh Y Alghunaim v. AB „,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-213/2006; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-516/2012; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Hronas“ v. „Coface Austria Kreditversicherung AG“, bylos Nr. 3K-3-410/2012). Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad jo teisę gauti draudimo išmoką patvirtina reikalavimo teisių perleidimo sutarties su atsakovu sudarymas, šį savo teiginį grįsdamas teisės taikymo išaiškinimais, išdėstytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-272/2008. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo nurodoma nutartis neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes skiriasi ieškovo nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės: draudimo sutarčių sąlygos abiem atvejais turi esminių skirtumų. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2008 nagrinėtu atveju draudimo sutartyje buvo įtvirtinta, kad draudikas iki reikalavimo į apdraustą pirkėjo skolą perleidimo draudikui, gavęs iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, nustato draudimo išmokos dydį ir tik tada perima reikalavimo teisę, todėl konstatuota, jog reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo faktas patvirtino aplinkybę, kad įvyko draudžiamasis įvykis. Nagrinėjamos bylos atveju analogiškų nuostatų draudimo sutartyje nėra, draudimo taisyklių 3.2, 3.3 punktuose, kuriais remiasi ieškovas, įtvirtinta, kad draudimo išmoka mokama tik draudėjui tinkamai įvykdžius sutarties sąlygas, taip pat kad draudikui subrogacijos pagrindu pereis visos draudėjo teisės į pagrindinę apdraustąją skolos dalį bei prievolių užtikrinimo priemones. Analogiškos nagrinėjamai bylai aplinkybės (analogiškas draudimo sutarčių ir reikalavimo perleidimo sutarčių turinys) kasacinio teismo nagrinėtos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-516/2012, ir 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB ,,Hronas“ v. „Coface Austria Kreditversicherung AG“, bylos Nr. 3K-3-410/2012. Tose byloje kasacinis teismas sprendė, kad reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas savaime nesiejamas su draudžiamojo įvykio nustatymo faktu. Minėta, kad šioje byloje nagrinėjamos sutarčių sąlygos yra analogiškos: nei draudimo, nei reikalavimo perleidimo sutartyje nėra nuostatų, draudimo išmokos mokėjimą tiesiogiai siejančių su reikalavimo perleidimo sutarties sudarymu, reikalavimo perleidimo sutartyje numatytas tiek apdraustų, tiek neapdraustų skolų išieškojimas ir skirtingai sureguliuoti draudėjo ir draudiko tarpusavio atsiskaitymai skolos išieškojimo atveju: nustatyta, kad pradinis kreditorius (ieškovas) neprivalo padengti naujojo kreditoriaus (kasatoriaus) patirtų skolos išieškojimo išlaidų, patirtų išieškant sumą, lygią (ar mažesnę) sumokėtai ar galimai mokėti draudimo išmokai, susijusiai su skolomis, tačiau privalo tokias išlaidas padengti, jeigu naujasis kreditorius išieško ir nedraustą skolą ar jos dalį.
Dėl aptartų aplinkybių visumos teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad 2009 m. sausio 7 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi nenutraukti ir nepakeisti iš Draudimo sutarties kilę ginčo šalių santykiai, atsakovo teisė reikalauti, kad pirkėjas įvykdytų prievoles, kylančias iš sutarties su ieškovu, savaime nepatvirtina atsakovo prievolės mokėti draudimo išmoką.
Dėl draudimo išmokos dydžio
Ieškinį iš dalies tenkinęs apeliacinės instancijos teismas priteisė iš atsakovo draudimo išmoką, lygią skolai pagal neapmokėtą UAB ,,Adakris“ sąskaitą. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasatoriaus argumentus, kad taip spręsdamas teismas nukrypo nuo draudimo sutarties 1.2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos, pagal kurią draudimo išmoka lygi 90 proc. nepadengtų skolų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apdrausta skolų dalis, už kurią atsakovas nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką, yra 259 222,27 Lt, todėl turėjo būti priteista 90 procentų šios sumos dydžio draudimo išmoka – 233 300, 04 Lt. Ši skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis atitinkamai keistina. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo priteisti kitokią, negu sutarta draudimo sutartimi, draudimo išmoką niekaip nemotyvavo, didesnės negu nurodyta draudimo sutartyje išmokos priteisimas vertintinas kaip fakto klaida, todėl kasatoriaus argumentai dėl sutarčių aiškinimo, įrodinėjimo taisyklių pažeidimo bei neteisėto bylos nagrinėjimo ribų peržengimo detaliau neanalizuojami kaip neatitinkantys skundžiamo procesinio dokumento turinio bei kasacijos pagrindų, įtvirtintų CPK 346 straipsnio 2 dalyje.
Dėl reikalavimams priteisti palūkanas taikytino ieškinio senaties termino
Apeliacinės instancijos teismas ieškovo reikalavimui priteisti palūkanas už nesumokėtą draudimo išmoką taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasatoriaus (ieškovo) argumentus, kad taip spręsdamas teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimą, nulėmusį iš dalies neteisingą sprendimą dėl priteistinų palūkanų dydžio. CPK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigiai) išieškojimo. Palūkanų išieškojimui taikytiną ieškinio senaties terminą reglamentuoja CK 1.125 straipsnio 9 punktas, kuriame įtvirtintas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų taikomas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. O. (M. O.) v. E. O., bylos Nr. 3K-3-342/2007; kt.).
Pažymėtina, kad tiek delspinigių, tiek palūkanų išieškojimo atvejais ieškinio senaties terminą teismas gali taikyti tik tada, kai to reikalauja skolininkas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai, nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs (CK 1.135 straipsnis). Atsakovas prašė taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui įvykdyti pagrindinę prievolę – priteisti draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis aptartu teisiniu reglamentavimu kasacinis teismas sprendžia, kad ieškovui iš atsakovo priteistinos palūkanos už CK 6.210, 6.37 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą laikotarpį – nuo piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimo iki bylos iškėlimo teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškinio gavimo teisme datą (2009 m. liepos 22 d.) prilygindamas bylos iškėlimui, netinkamai taikė proceso teisės normas. CPK 137 straipsnio 1 dalyje eksplicitiškai įtvirtinta, kad ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją; šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad draudimo išmoka turėjo būti išmokėta 2008 m. birželio 11 d. Byla teisme iškelta teisėjo rezoliucija 2009 m. rugpjūčio 11 d. Taigi ieškovui priteistinos 6 procentų metinės palūkanos už šį laikotarpį nuo 233 300, 04 Lt draudimo išmokos - 16 331 Lt ( 233 300,04 x 6 % =13 998; 13 998/12x2=2333; 13 998+2333=16 331).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nutartį, atitinkamai paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Kasaciniam teismui sumažinant ieškovui UAB ,,Semeta“ iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG priteistą draudimo išmoką ir palūkanas nuo 266 892,07 Lt iki 249 631 Lt, laikytina, kad patenkinti 63 proc. ieškinio reikalavimų. Ieškovas, pateikdamas ieškinį, sumokėjo 8352 Lt žyminį mokestį, todėl ieškovui UAB ,,Semeta“ iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG apeliacinės instancijos teismo priteistos 5679 Lt žyminio mokesčio išlaidos sumažintinos iki 5262 Lt (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys).
Kasaciniame teisme atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG turėjo 778 Lt žyminio mokesčio (CPK 79 straipsnio 1 dalis) ir 8712 Lt išlaidų advokatui už kasacinio skundo parengimą bei atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą surašymą.
Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG nuo žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimo atleistas, todėl sumokėtas 778 Lt žyminis mokestis jam grąžintinas.
Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui iš ieškovo priteistina 5500 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kasatorių BUAB ,,Hronas“, pradinį ieškovą šioje byloje, pakeisti jo materialinių teisių perėmėju UAB ,,Semeta“.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį pakeisti.
Priteisti ieškovui UAB ,,Semeta“ iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG 233 300,04 Lt (du šimtus trisdešimt tris tūkstančius tris šimtus litų 04 ct) draudimo išmokos, 16 331 (šešiolika tūkstančių tris šimtus trisdešimt vieną) Lt palūkanų, iš viso 249 631 (du šimtus keturiasdešimt devynis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt vieną) Lt ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų už 249 631 (dviejų šimtų keturiasdešimt devynių tūkstančių šešių šimtų trisdešimt vieno) Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2009 m. rugpjūčio 11 d iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovui UAB ,,Semeta“ iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung 5262 (penkis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt du) Lt žyminio mokesčio.
Grąžinti atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančiam per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, už kasacinį skundą 2012 m. spalio 2 d. mokėjimo nurodymu sumokėtą 778 (septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis) Lt žyminio mokesčio.
Priteisti atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG iš ieškovo UAB „Semeta“ 5500 (penkis tūkstančius penkis šimtus) Lt atstovimo išlaidų už procesą kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis