Baudžiamoji byla Nr. 2K-552-976/2015 Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00509-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.1.16.2.18;
2.2.1.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) 250 MGL (32 500 Lt, t. y. 9412 Eur) bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal nuteistas ir E. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmestas. Vadovaujantis BVK 22 straipsnio 2 ir 4 dalimis, A. U. išaiškinta, kad baudą jis privalo sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir jis įspėtas, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. U. nuteistas už tai, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjos R. V.–J. 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „E.“, kurios direktorius buvo A. K., ir paskyrus minėtos įmonės administratoriumi UAB „J. G.“, šios bendrovės 2012 m. vasario 15 d. įgaliojimu administruoti UAB „E.“ buvo įgaliotas UAB „J. G.“ direktorius A. U.. Teismo sprendimu įgavęs administracinius įgaliojimus ir teisę veikti bankrutuojančios UAB „E.“ vardu, 2012 m. kovo 15 d., pirmoje dienos pusėje, UAB „J. G.“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini) rūsio patalpoje, veikdamas pagal išankstinį susitarimą su UAB „J. G.“ vienu iš steigėjų ir akcininkų E. M., siekdamas turtinės naudos sau ir E. M., A. U. tiesiogiai pareikalavo iš A. K. 20 000 Lt (t. y. 5792,40 Eur) kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad vykdydamas UAB „E.“ administravimą pašalins trūkumus bei pažeidimus, padarytus šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo.
A. U. padedantis E. M., veikdamas pagal išankstinį susitarimą ir bendrininkaudamas su A. U., žinodamas apie šio iš A. K. pareikalautą 20 000 Lt (t. y. 5792,40 Eur) kyšį, siekdamas turtinės naudos A. U. ir sau, 2012 m. kovo 23 d., dienos metu, minėtose UAB „J. G.“ patalpose, dalyvaujant A. U., taip pat, kaip ir A. U., įtikinėdamas A. K., kad daliai UAB „E.“ patirtų išlaidų trūksta apskaitos dokumentų ir taip darydamas jam psichologinį spaudimą, pakartotinai pareikalavo iš A. K. 20 000 Lt (t. y. 5792,40 Eur) kyšio už trūkumų bei pažeidimų, padarytų UAB „E.“ buhalterinėje apskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo, pašalinimą, jei dokumentus trūkstamai sumai ar jos daliai parūpins pats A. K., ir 30 000 Lt (t. y. 8688,60 Eur) kyšio, jei dokumentus trūkstamai sumai ar jos daliai parūpins jis ir A. U.. To paties pokalbio metu E. M. iš A. K. pareikalavo, kad dalis reikalaujamos sumos, t. y. 10 000 Lt (t. y. 2896,20 Eur), turi būti sumokėta iki kovo mėnesio galo, o likusi dalis po kreditorių susirinkimo. Reikalavimą dėl kyšio dalies sumokėjimo iki kovo mėnesio galo išsakė ir A. U..
Tęsdamas savo ir E. M. nusikalstamus veiksmus, 2012 m. balandžio 2 d., apie 15 val., tose pačiose UAB „J. G.“ patalpose A. U. padedantis E. M. išsakė A. K. reikalavimą, kad kyšis būtinai turi būti sumokėtas ir kad dėl sumos nesiderės, susitarė dėl dalies reikalaujamos sumos, t. y. 10 000 Lt perdavimo, kai po operacijos grįš A. U..
A. K. 2012 m. balandžio 6 d., apie 12 val., atvykus į UAB „J. G.“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) rūsio patalpoje A. U. priėmė iš A. K. dalį reikalauto kyšio – 10 000 Lt (t. y. 2896,20 Eur), kuriuos E. M. pernešė į kitą patalpą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. U. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Betingis prašo nuosprendį bei nutartį panaikinti, A. U. išteisinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad šioje byloje renkant įrodymus buvo imtasi neteisėtų priemonių – provokacijos, duomenys, gauti 2012 m. kovo 23 d. naudojant specialią techniką įrašant ir fiksuojant pokalbį tarp A. K. ir A. U. bei E. M., negalėjo būti pripažinti įrodymais, o 2014 m. lapkričio 11 d. fonoskopinės ir informacinių technologijų teismo ekspertų išvados Nr. 11-1315 (14), 11-2126 (14) buvo neteisingai įvertintos. Teismų išvados dėl provokacijos nebuvimo padarytos neištyrus svarbiausių ir esminių bylos faktinių duomenų, neteisingai įvertinus įrodymus (pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas), nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei EŽTT suformuotos teismų praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose.
Teismų išvados, kad A. K. neva pats, o ne padedamas Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) pareigūnų pateikė pirminę informaciją apie A. U. ir E. M. reikalaujamą kyšį, vėliau pateikdamas pokalbių įrašą nepažeidė teisės aktų ir kad šis įrašas yra tinkamas įrodymas, yra nepagrįstos, klaidinančios, neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei minėtų fonoskopinės ir informacinių technologijų teismo ekspertų išvadų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo ignoruojami įstatymų reikalavimai kruopščiai ištirti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) taikymo pagrindus, o apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje tik paminėjo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju specialiosios tarnybos prieš nuteistuosius atliko neteisėtus veiksmus – provokaciją. Apeliacinis teismas konstatavo ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino fonoskopinės ir informacinių technologijų teismo ekspertų išvadas, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė neatlikęs išsamaus svarbiausių įrodymų tyrimo, tačiau nurodytų procesinių pažeidimų nepašalino, nepagrįstai atmetė apeliacinį skundą bei paliko galioti neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatorių manymu, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme buvo būtina BPK nustatyta tvarka patikrinti, ar fizinio asmens A. K. neva savo iniciatyva STT pateikti duomenys – garso įrašas (telefoninis pokalbis) ir garso įrašymo priemonė (mobiliojo ryšio telefonas „Samsung mini“) – gauti teisėtu būdu, tačiau to nebuvo padaryta. Nors apkaltinamajame nuosprendyje ir nutartyje bei ikiteisminio tyrimo pareigūno apžiūros protokole nurodyta, kad BPK 89, 90, 92,179, 205, 207 straipsniuose nustatyta tvarka buvo atliekama A. K. pateikto mobiliojo ryšio telefono apžiūra, tačiau iš tiesų tų reikalavimų nebuvo laikomasi.
Skunde atkreipiamas dėmesys, jog byloje yra duomenų, kad STT ikiteisminio tyrimo pareigūnė, dalyvaujant STT specialistui, tyrė ne A. K. pateiktą telefoną, o mobiliojo ryšio telefono duomenis bei kompiuterį, kuris buvo naudojamas apžiūrint telefone esančius duomenis (garso įrašus). Apžiūros metu dalyvavęs STT specialistas mobiliojo ryšio telefono neapžiūrėjo, išvados nepateikė ir nepasirašė. Be to, byloje iš viso nėra duomenų, kad apžiūroje dalyvavęs STT specialistas S. J. buvo būtent reikiamos srities specialistas, kuris galėjo kvalifikuotai įvertinti pateiktą telefoną ir jo technines galimybes bei daryti specialias išvadas, kad jis pagal pareigas buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą (BPK 89 straipsnio 2 dalis, 90 straipsnio 1-3 dalys).
Be to, nebuvo laikomasi BPK 205, 207 straipsniuose nustatytos objektų tyrimo tvarkos, pateiktas telefonas net neapžiūrėtas, jis nebuvo paimtas ir saugomas prie bylos, dėl to liko tinkamai ir laiku neapžiūrėti, neištirti bei nenurodyti tyrimui pateikto mobiliojo ryšio telefono būtiniausi požymiai, turintys esminės reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti arba jas paneigti. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad A. K. pateiktas mobiliojo ryšio aparatas buvo būtent pateikto garso įrašo padarymo priemonė, neaišku kas ir ką su šia įrašymo priemone bei garso įrašu darė 2012 m. kovo 23-26 dienomis.
Kasatoriai teigia, kad, pagal bylos duomenis, darytina išvada, jog mobiliojo ryšio telefono, kuriuo tariamai buvo įrašytas 2012 m. kovo 23 d. pokalbis, priešingai, nei teigia A. K. ir tvirtinama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, yra neveikiantis, juo negalima daryti garso įrašo, jame nėra informacijos – ne tik minėto pokalbio įrašų, bet ir iš viso jokių garso įrašų. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad 2012 m. kovo 23 d. garso įrašas, teismo pripažintas įrodymu, yra įrašytas papildomoje atminties kortelėje, kuri nėra tirti pateikto telefono sudėtinė dalis, o tik įdedama į aparatą. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad aptariamas pokalbis buvo įrašytas ne A. K. tyrimui pateiktu telefonu, o kita garso įrašymo priemone, kurią galbūt parūpino A. K. STT pareigūnai, kurie jį kontroliavo, instruktavo bei konsultavo, kaip reikia elgtis ir ką kalbėti pokalbio metu, kaip tinkamai naudotis šia garso įrašymo technika, nors ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas.
Šie faktai patvirtina, kad renkant duomenis buvo pažeista BPK nustatyta jų gavimo tvarka, dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo A. U. teisės, o ypač – teisė į gynybą. Taigi, neteisėtai pradėjus ikiteisminį tyrimą, tokio tyrimo metu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, tarp jų ir visi garso bei vaizdo įrašai.
Kasatoriai taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog BPK 154, 158, 159 straipsniuose numatytas priemones – slaptą sekimą, t. y. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą – prokuroras prašė, o teismas leido taikyti (tirti veikas) baudžiamojoje byloje, kuri pradėta pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl piktnaudžiavimo, nesant kyšininkavimo požymių. Tačiau A. U. ir E. M. teismų pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Tai reiškia, kad faktinis ir teisinis pagrindas vykdyti minėtas specialiąsias priemones nesusijęs su nusikalstama veika, dėl kurios A. U. ir E. M. nuteisti nagrinėjamoje byloje. Dėl to, kasatorių manymu, yra pagrindas manyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad duomenys, surinkti naudojant specialiąsias priemones tiriant kitą nusikalstamą veiką, yra tinkami įrodymai šioje byloje, pažeidė BPK 162 straipsnio ir 20 straipsnio 1, 5 dalių reikalavimus.
Kasatorių manymu, šioje baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad valstybės institucija, atstovaujama STT pareigūnų, savo iniciatyva pasitelkė privatų asmenį liudytoją A. K. įrodymams baudžiamajame procese rinkti, tai darydama nesilaikė įstatymų reikalavimų. Liudytojas A. K. pareigūnų kontroliuojamas neteisėtai rinko įrodymus (darė garso ir vaizdo įrašus), naudodamasis nenustatyta, galbūt valstybės institucijos suteikta, įranga. Šių neleistinai surinktų duomenų pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikytos specialiosios priemonės, įrodymai byloje gauti neteisėtu būdu, suvaržant asmens teises (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis) ir pažeidžiant BPK nuostatas.
Kasatoriai taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų ir neišsiaiškinta, ko siekė A. K., perduodamas pinigus, koks buvo jo interesas, viso proceso metu nebuvo tiriamas ir vertinamas jo parodymų patikimumas (melagingumas), A. U. kryptingai kaltinančių parodymų priežastys.
Apkaltinamajame nuosprendyje ir nutartyje inkriminuotoje nuteistojo A. U. nusikalstamoje veikoje nėra būtino kyšininkavimo požymio – konkrečių pageidaujamų nuteistojo A. U. veiksmų atlikimo (ar neatlikimo). Taip pat iš pokalbio įrašo ir stenogramos matyti, kad neužfiksuota, jog A. U. būtų reikalavęs kyšio ar kaip nors kitaip to siekęs. Bylos medžiaga rodo, kad A. K. siekė, jog A. U. ir E. M. neteisėtai padėtų jam išvengti galimų sunkių pasekmių dėl netvarkos bendrovėje ir galbūt dar vieno naujo ikiteisminio tyrimo. A. K. buvo aktyvus susitikimų su A. U. ir E. M. bei pokalbių su jais dalyvis, norėjo diktuoti savo sąlygas ir reikalavo jų vykdymo. Kasatorių manymu, A. K. veiksmai (specialios įrangos paruošimas, iniciatyva, kryptingi pokalbiai, prašymai ir pan.) patvirtina išankstinę jo tyčią provokuoti A. U. neteisėtai elgtis. A. K. kurstė A. U. nusikalsti, aktyviai žodžiais bei veiksmais įkalbinėjo, prašė, įtikinėjo, skatino, ragino bei lenkė tiek asmeniškai, tiek STT pareigūnų kontroliuojamas, instruktuojamas, prižiūrimas ir skatinamas darė jam neteisėtą spaudimą. Byloje nėra objektyvių ir nešališkų duomenų, kad A. U. reikalavo kyšio ir jį priėmė. A. K. buvo iš anksto nusiteikęs prieš bendrovės bankroto administratorių, siekė atsikratyti A. U., neleisti jam organizuoti bendrovės bankroto procedūros, o kartu – neleisti A. U. išsiaiškinti jo netinkamą veiklą ir neteisėtus veiksmus. Kasatorių manymu, esant tokioms aplinkybėms, visi liudytojo A. K. veiksmai ir prieštaringi bei melagingi parodymai byloje vertintini ypač atidžiai ir kritiškai, juos atmetant ir nepripažįstant įrodymais.
Teismai, vertindami 2012 m. kovo 23 d. pokalbio įrašą, rėmėsi tiktai jo stenograma, t. y. jo turinio asmenine interpretacija, tačiau paties pokalbio įrašo tiesiogiai neišklausė arba išklausė neįdėmiai, neįsigilino į jo turinį ir padarė neteisingas išvadas, šališkai teikė prioritetą provokaciniams A. K. veiksmams bei parodymams, jų pagrindu atrinko tiktai kaltinančius duomenis ir juos pripažino įrodymais. Kasatorių manymu, J. M. ir A. K. parodymai taip pat nepatikimi, nes šie asmenys yra suinteresuoti, jie bendrininkavo ir veikė kartu su STT pareigūnais, jų instruktuojami, kontroliuojami bei konsultuojami. Nuteistojo E. M. prisipažinimas taip pat neįrodo A. U. kaltės, nepaneigia provokacijos fakto bei jo padarinių. Nuteistąjį teisinantys parodymai nepagrįstai nepripažinti įrodymais.
Kasatoriai kartu pažymi, kad dėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ir įvykdytos provokacijos prieš A. U. jam buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 225 straipsnio 2 dalis.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Giedrius Tarasevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylos aplinkybes ištyrė išsamiai, nešališkai, objektyviai ir teisingai, nuteistojo A. U. veiksmus kvalifikavo tinkamai. Abiejų instancijų teismai faktines bylos aplinkybes ir duomenis ištyrė nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl kasatorių teiginiai dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo laikytini nepagrįstais.
Kasatorių argumentas, jog nebuvo patikrinta, ar A. K. pateiktas garso įrašas gautas įstatyme neuždraustu būdu, prokuroro manymu, atmestinas kaip nepagrįstas, nes toks duomenų rinkimo būdas privatiems asmenims yra leidžiamas. Atmestinas ir kasatorių teiginys, kad pažeidimu laikytina ir tai, jog buvo tirtas ne A. K. pateiktas mobiliojo ryšio telefonas, o jo duomenys bei kompiuteris – garso įrašas buvo įrašytas į A. K. mobiliojo ryšio atminties kortelę, todėl šioje kortelėje esantys duomenys (garso įrašas) ir buvo tiriami, o atminties kortelė buvo patikrinta vadovaujantis BPK 205, 207 straipsnių nuostatomis. Kasacinio skundo argumentai, kad pateiktas tyrimui 2012 m. kovo 23 d. pokalbio įrašas, įrašytas į mobiliojo ryšio telefoną įdedamojoje papildomoje atminties kortelėje, negalėjo ir nebuvo įrašytas A. K. tyrimui pateiktu aparatu, buvo paneigti apeliacinės instancijos teismo nutartyje, vadovaujantis teismo paskirtos ir atliktos kompleksinės garso signalų, jų įrašymo priemonių (fonoskopinės) ir informacinių technologijų ekspertizės išvadomis, A. K. pateikto telefono ir jame esančių duomenų apžiūros protokolu, liudytojos J. M. parodymais.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nesutinkama su kasatorių argumentais dėl duomenų, gautų vykdant BPK 154, 158 ir 159 straipsniuose numatytas specialias priemones, panaudojimo nepagrįstumo, neleistinumo bei neteisėtumo ir jų nepagrįsto pripažinimo įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas. Minėti procesiniai veiksmai buvo sankcionuoti ir atlikti nepažeidžiant BPK nustatytos tvarkos, o tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, vėliau (ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitą BK normą, savaime nepaneigia šių duomenų reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybių. Teismų praktikoje įstatymų pažeidimu nelaikomos situacijos, kai, taikant procesines prievartos priemones dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų, atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai. Apibendrinus ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis, kaltinamųjų veiksmai buvo kvalifikuoti ne kaip piktnaudžiavimas, bet kaip kyšininkavimas. Šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos, dėl kurios sankcionuotos procesinės prievartos priemonės ir dėl kurios byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui, ne tik priskiriamos tai pačiai nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams grupei, bet ir yra tapačios tiek savo pavojingumo prasme (sunkus) nusikaltimas, tiek numatytomis bausmėmis (bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų). Todėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimas pagal kitą BK normą nereiškia, kad gauti duomenys yra neteisėti ir negali būti pripažinti įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.
Dėl kasaciniame skunde minimos provokacijos prokuroras pasisako, jog teismai nustatė, kad A. U. ir E. M. nebuvo A. K. išprovokuoti paimti kyšį, o jis pats buvo skatinamas jį duoti už neteisėtą veikimą, todėl atmestinas kasatorių argumentas dėl nusikalstamos veikos padarymo, nulemto A. K. provokacijos, ir kad už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Taip pat byloje nustatyta, kad A. K. perdavė pinigus už neteisėtą A. U. ir E. M. veikimą, t. y. už tai, kad pašalins trūkumus ir pažeidimus, padarytus UAB „E.“ bendrovės buhalterinėje apskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo. Išnagrinėti ir įvertinti A. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad A. K. tikslai, perduodant pinigus nuteistiesiems, buvo labai aiškūs – siekimas neteisėtai sutvarkyti buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad išvengtų galimų nemalonumų su teisėsaugos institucijomis. A. U., kaip bankroto administratorius, neturėjo teisės nei pats tvarkyti anksčiau vestą buhalterinę apskaitą, nei sudaryti su kuo nors kokią nors sutartį dėl tokių paslaugų. Kad A. M. perduoti pinigai nesusiję su kokiais nors teisėtais A. U. veiksmais ir šio funkcijų vykdymu pagrindžia ir tai, jog A. K. perdavus pinigus jam nebuvo išrašytas koks nors oficialus pinigų gavimą patvirtinantis dokumentas.
Prokuroras taip pat teigia, kad kasatorių teiginiai dėl A. K. ir J. M. parodymų patikimumo yra tik jų pačių interpretacijos. Šių liudytojų parodymai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų buvo vertinami kaip visuma kartu su kitais įrodymais, todėl teismai pagrįstai pripažino juos patikimais įrodymais, pagrindžiančiais nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.
Be to, prokuroro manymu, priimant sprendimą dėl A. U. ir jo gynėjo advokato K. Betingio kasacinio skundo pagrįstumo, atsižvelgtina ir į tai, kad E. M., kuriam taip pat inkriminuotas kyšio reikalavimas iš A. K. veikiant bendrai su A. U., savo kaltę pripažino nuo pat pirmo teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme ir patvirtino buvus tokias aplinkybes ir įvykius, kurie nurodomi jam ir A. U. pateiktuose kaltinimuose.
Nuteistojo A. U. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 ir 166 straipsnių taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, o renkant byloje duomenis pažeista BPK nustatyta jų rinkimo ir vertinimo tvarka, todėl jie negali būti pripažinti įrodymais.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje dėl BK 228 straipsnio 2 dalies buvo pradėtas 2012 m. kovo 26 d. po to, kai 2012 m. kovo 23 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdyba gavo A. K. protokolą-pareiškimą apie tai, kad UAB „J. G.“ direktorius A. U., paskirtas administruoti bankrutuojančios UAB „E.“ veiklą, kuriai iki bankroto 2011 m. gruodį paskelbimo vadovavo A. K., iš jo reikalauja 20 000 Lt kyšio už tinkamą bankrutuojančios bendrovės buhalterinių dokumentų sutvarkymą. Pareiškime nurodytoms aplinkybėms patvirtinti A. K. 2012 m. kovo 26 d. pateikė mobiliojo ryšio telefonu padarytą garso įrašą ir mobiliojo ryšio telefoną aparatą „Samsung GT-S5570“. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras G. T., susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, 2012 m. kovo 27 d. pateikė prašymus leisti taikyti BPK 158 ir 159 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones bei leisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodytu laikotarpiu klausytis, įrašinėti ir kaupti informaciją, perduodamą elektroninių ryšių tinklais, turint tikslą gauti duomenų apie galbūt padarytą sunkų nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. kovo 28 d. nutartimis buvo nuspręsta leisti A. K. nuo 2012 m. kovo 28 d. iki 2012 m. birželio 28 d. atlikti nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1, 2 dalyse, imituojančius veiksmus: užmegzti ryšius su A. U., E. M. ar kitais asmenimis, veikiančiais jų interesais, jų vardu, ar jų nurodytais kontaktiniais asmenimis, bendraujant klausimais, susijusiais su UAB „E.“ bankroto procedūra ar kitais klausimais, susijusiais su tyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, tiesiogiai A. U. arba E. M., šiems asmenims per kitus asmenis ar jų nurodymu kitų asmenų naudai, ar jų nurodytiems tarpininkams per vieną ar daugiau kartų, tiesiogiai ar netiesiogiai perduoti reikalaujamo dydžio pinigų sumą ar kitokio pobūdžio turtą; A. K. taip pat leista naudoti ryšių telekomunikacijų, elektroninių ryšių priemones, kontaktų metu slapta daryti pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų vaizdo ir garso įrašus, fotografuoti panaudojant visų rūšių vaizdo, garso fiksavimo priemones, įrašymo, fotografavimo technines priemones. Specialiųjų tyrimo tarnybos pareigūnams M. J. ir V. K. buvo leista minėtu laikotarpiu neatskleidžiant savo tapatybės užmegzti kontaktą su A. U. bei E. M., slapta naudoti technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant šių pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose, kuriose jie lankosi, transporto priemonėse, kuriomis jie naudojasi. Išvardytų veiksmų fiksavimui leista naudoti vaizdo ir (ar) garso įrašus, fotografuoti panaudojant visų rūšių vaizdo ir (ar) garso įrašymo technines priemones. Taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnams leista klausytis A. U. ir A. K. telefoninių pokalbių, perduodamų jų naudojamais judriojo ir fiksuoto telefono ryšio numeriais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti nustatytu laikotarpiu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo patikrinta, ar A. K. pateikti duomenys, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje, buvo gauti teisėtu būdu, taip pat tinkamai neištirtas pateiktas garso įrašas bei įrenginys, kuriuo jis buvo padarytas.
Iš bylos matyti, kad šie skundo argumentai prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Gavus A. K. pareiškimą buvo apžiūrėti ir ištirti kartu su juo pateikto mobiliojo ryšio telefono aparate esantys duomenys, surašyti apžiūros bei daiktų ir dokumentų apžiūros protokolai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. U. gynėjui išreiškus abejonių dėl A. K. pateikto prietaiso panaudojimo aplinkybių, juo padaryto garso įrašo turinio ir pateikus prašymą atlikti įrodymų tyrimą, teismas ne tik apklausė A. K. dėl mobiliojo ryšio telefono panaudojimo įrašant pokalbius aplinkybių, bet ir nutartimi paskyrė atlikti kompleksinę garso signalų, jų įrašymo priemonių (fonoskopinę) ir informacinių technologijų ekspertizę, kurios metu buvo apžiūrėti ir ištirti pateiktas mobiliojo ryšio telefono aparatas su papildomos atminties kortele, trys kompaktinės plokštelės ir DVD plokštelė su įrašais bei 2014 m. lapkričio 11 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1315 (14), 11-2126(14) išsamiai atsakyta į teismo pateiktus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis kartu su A. K. ir liudytojos J. M. parodymais, motyvuotai konstatavo, kad A. K. pateikdamas įrašą teisės aktų nepažeidė, tai padarė pats, o ne padedamas STT pareigūnų, jo pateikti duomenys yra tinkamas įrodymas, patikrintas BPK 89, 90, 92, 179, 205, 207 straipsniuose numatytais proceso veiksmais. Nesutikti su tokia teismo išvada nėra teisinio pagrindo. Kasacinio skundo teiginiai apie pateikto ekspertizei telefono aparato būklę, abejones galimybėmis tokiu sugedusiu telefonu padaryti garso įrašą, prielaidos, kad minėtas įrašas buvo padarytas STT pareigūnų parūpintu aparatu nepradėjus ikiteisminio tyrimo, teismo išvadų nepaneigia, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius teiginius. Tai, kad A. K. pateiktas garso įrašas įrašytas į papildomą atminties kortelę, nepaneigia tokio įrašo, kaip įrodymo, tikrumo, patikimumo ir tinkamumo. Minėtoje ekspertizės išvadoje konstatuota, kad pateikto mobiliojo ryšio telefono modelio „Samsung GT-S5570“ aparate garso įrašai yra tiesiogiai daromi ir išsaugomi ne į telefono aparato atmintį, o į papildomos atminties kortelę. Tai reiškia, kad faktą, jog pokalbio įrašas yra papildomoje atminties kortelėje, nulėmė šio konkretaus telefono aparato savybės, ir tai nėra objektyvus įrodymas (taip teigia kasatoriai) to, kad pokalbis buvo įrašytas ne A. K. tyrimui pateiktu telefonu, o kita garso įrašymo priemone, kurią parūpino pareigūnai. Ta aplinkybė, kad vykdant pateikto telefono duomenų apžiūrą buvo naudojamas Specialiųjų tyrimų tarnybos tarnybinis kompiuteris, duomenys nukopijuojami į kompaktinę plokštelę ir laikomi kompiuteryje, o vėliau apžiūrimi, nėra procesinių normų, reglamentuojančių objektų tyrimą, pažeidimas. O aplinkybė, kad ekspertizei pateikto mobiliojo ryšio telefono aparato jutiklinis ekranas neveikė, savaime neįrodo, jog pokalbis šiuo telefonu negalėjo būti įrašytas, nes nuo pokalbio įrašo padarymo iki teismo paskirtos ekspertizės praėjo daugiau nei pusantrų metų – tai yra pakankamas laiko tarpas atsirasti gedimui, kurio įrašo darymo metu galėjo ir nebūti.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad duomenys, gauti atliekant neviešus tyrimo veiksmus, turėjo būti pripažinti neleistinais, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir procesinės prievartos priemonės buvo paskirtos siekiant nustatyti BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymius, o asmenys buvo nuteisti už BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą.
Pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys; įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neviešo pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimo priemonių naudojimas yra nedraudžiamas ir jų rezultatais gali būti remiamasi teismuose įrodinėjant asmens kaltę; tokių duomenų pripažinimui įrodymais keliami didesni teisėtumo užtikrinimo reikalavimai. Šioje byloje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės (slapti tyrimo veiksmai) paskirtos esant faktiniam, ir teisiniam pagrindams, jų metu gautus duomenis patvirtina ir kiti teismų pripažinti įrodymais duomenys. Nusikalstama veika, kuri teismų pripažinta įrodyta, iš esmės grindžiama kito nuteistojo E. M., liudytojų A. K. ir J. M. parodymais, ekspertizės išvadoje ir daiktų ir dokumentų apžiūros protokoluose pateiktais duomenimis, kurie patvirtina Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokoluose nurodytus duomenis.
Kolegija pažymi, jog tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjo 2012 m. kovo 28 d. nutartimis buvo sankcionuotas specialiųjų priemonių panaudojimas turint tikslą išaiškinti būtent šį sunkų nusikaltimą, o ne nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, už kurią šioje byloje apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisti A. U. ir E. M., savaime nepanaikina šio tyrimo metu gautų duomenų įrodomosios reikšmės. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2010, 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015). Šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos, dėl kurios sankcionuotos procesinės prievartos priemonės ir dėl kurios byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui, yra susijusios, taip pat yra priskiriamos tai pačiai nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams grupei ir yra tapačios savo pavojingumu, taip pat tiek nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios požymių buvimo buvo gauta informacija ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek nusikalstama veika, numatyta BK 225 straipsnio 2 dalyje, už kurios padarymą buvo nuteistas kasatorius, patenka į BPK 158 ir 159 straipsniuose išvardytų nusikalstamų veikų kategoriją, dėl kurių gali būti paskirtos ir vykdomos šios procesinės prievartos priemonės.
Ikiteisminio tyrimo metu taikant minėtas procesines prievartos priemones gauta informacija buvo panaudota ne kitoje, o toje pačioje baudžiamojoje byloje, todėl ymo ikų sąrašą, dėl kurių darymą , XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXniekuo nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl teismo padarytų BPK 162 straipsnio pažeidimų.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų veiksmų kvalifikavimas šioje byloje pagal kitą BK normą nereiškia, kad gauti ir toje pačioje byloje naudojami duomenys yra neteisėti, todėl teismai pagrįstai bei teisėtai pripažino juos įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas nepažeidžiant BPK nustatytos tvarkos (BPK 166 straipsnis), o jo metu panaudotų specialiųjų priemonių – slapto sekimo, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo – panaudojimo teisėtumas taip pat nekelia abejonių. Šių procesinių prievartos priemonių paskyrimo ir atlikimo tvarka nebuvo pažeista, jie buvo taikomi esant ir faktiniam, ir teisiniam pagrindui – prokuroras turėjo pagrindą prašyti taikyti BPK 154, 158, 159 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones, dėl to teikė prašymus teismui ir dėl jų priimtos teisėjų nutartys, leidžiančios jas taikyti.
Kasatorių manymu, teismai nepagrįstai vadovavosi nepatikimais J. M. ir A. K. parodymais, nes šie asmenys veikė kartu su STT pareigūnais ir dėl to yra suinteresuoti bylos baigtimi; nuteistojo E. M. prisipažinimas taip pat neįrodo A. U. kaltės. Šie kasacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad A. K. būtų suinteresuotas A. U. pašalinimu iš jo valdomos bendrovės bankroto administravimo procedūros, o vien tai, kad jis teismui siūlė kitą bankroto administratorių, nepagrindžia jo priešiškumo ar nusiteikimo prieš kasatorių. Iš byloje esančių liudytojo A. K. parodymų matyti, kad nuo tada, kai šis suprato, jog iš jo yra reikalaujami pinigų už jam siūlomus palankius veiksmus vykdant UAB „E.“ bankroto administravimą, ir kreipėsi į teisėsaugos instituciją, jis nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo institucijoms, tiek teismams, nurodė jam žinomas aplinkybes apie nusikalstamą veiką.
Nors J. M. nėra tiesioginė įvykio liudytoja, nes pati pokalbyje nedalyvavo ir negirdėjo, kaip iš A. K. buvo reikalaujamas kyšis, nedalyvavo ir jį perduodant, tačiau ji, kaip samdoma teisininkė, buvo atvykusi kartu su A. K. į susitikimą su A. U. ir E. M., po kurio pokalbyje dalyvavęs A. K. jai papasakojo, apie ką buvo kalbama susitikimo metu. Be to, apie kyšio reikalavimo faktą ši liudytoja sužinojo iš A. K. dar iki techninių priemonių pokalbiui įrašyti panaudojimo ir būtent ši liudytoja pasiūlė A. K. padaryti pokalbio įrašą. Šios liudytojos parodymai buvo patikrinti apklausiant tiesiogiai aptariamuose įvykiuose dalyvavusį liudytoją A. K., todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojos J. M. parodymai negali būti pripažinti patikimais įrodymais.
Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas nuteistojo E. M. parodymų, duotų teisme, patikimumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo E. M. parodymus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuriais jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. kad jie iš anksto susitarę su A. U., siekdami sau naudos, pareikalavo kyšio iš UAB „E.“ direktoriaus A. K., patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.
Minėtų asmenų parodymai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų buvo vertinami kaip visuma kartu su kitais įrodymais, todėl teismai pagrįstai pripažino juos patikimais įrodymais, pagrindžiančiais nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir A. U. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas.
Dėl BPK 159 straipsnio 4 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje renkant įrodymus buvo imtasi neteisėtų priemonių – provokacijos.
Kasacinio teismo praktikoje, remiantis EŽTT jurisprudencija, yra suformuoti kriterijai, kuriais remiantis teismai sprendžia, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista teisė į teisingą procesą išprovokuojant asmenį padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008). Šioje byloje svarbu, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų ir kad privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus, pranešdami apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Kaip jau minėta pirmiau, faktinis pagrindas minėtos priemonės taikymui šioje byloje buvo A. K. pranešimas apie tai, kad iš jo reikalaujama duoti kyšį, o 2012 m. balandžio 6 d., apie 12 val., atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo vykdomas 2012 m. kovo 15 d. ir 23 d. susitarimas dėl pareikalauto 20 000 – 30 000 Lt kyšio dalies perdavimo A. U. ir E. M.. Situacijos, kaip į teisėsaugos institucijas kreipiasi asmuo, kuriam yra siūloma, ar iš jo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį, ir pateikia apie tai žodinę informaciją, arba taip pat ir savo paties padarytus garso įrašus, teismų praktikoje pripažįstama pakankamu faktiniu pagrindu ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų tyrimo atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2014, 2K- 241-693/2015). Taigi, turėdamas tokios informacijos, prokuroras turėjo faktinį ir teisinį pagrindą kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Kasacinio skundo motyvai, kad A. K. veikė kontroliuojamas bei prižiūrimas STT pareigūnų, todėl pripažintina, kad nuteistasis buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokia faktine medžiaga ir motyvuotai paneigti teismų sprendimuose. Remdamiesi nuosekliais liudytojų A. K. ir J. M. parodymais, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. suvokus, jog iš jo yra reikalaujama kyšio, jis kreipėsi patarimo į įmonės teisininkę J. M., kuri patarė kito pokalbio metu pasikviesti ir ją, taip pat daryti pokalbio įrašą ir iš karto po įvykusio pokalbio kreiptis į teisėsaugos institucijas, kaip ir padarė A. K.. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kartu su fonoskopinės ekspertizės metu gautais duomenimis, be kita ko, ir apie įrašo kokybę, iš kurių matyti, kad įrašas darytas ne profesionalia technika, pagrindžia teismų padarytą išvadą, kad minėtų A. K. veiksmų nekontroliavo STT pareigūnai.
Kasatoriai, be to, kad ginčija A. K. iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo padaryto pokalbio įrašo leistinumą, taip pat nurodo, jog, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, A. U. buvo išprovokuotas daryti nusikalstamą veiką, nes A. K. buvo aktyvus susitikimų su A. U. ir E. M. bei pokalbių su jais dalyvis, norėjo diktuoti savo sąlygas, reikalavo jų vykdymo, aktyviai žodžiais bei veiksmais įkalbinėjo, prašė, įtikinėjo, skatino, ragino bei lenkė jį priimti kyšį.
Tokie kasatorių teiginiai neatitinka bylos medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus apeliacinių skundų argumentus, nuodugniai ištyrė bylos medžiagą, taip pat apeliacinės instancijos teisme paskirtos fonoskopinės ekspertizės išvadas, be kita ko, ir ekspertizės metu padarytą pokalbių įrašų stenogramą (pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas perklausė įrašus (T. 3, b. l. 124), apeliacinės instancijos teisme prašymų perklausyti garso įrašus pateikta nebuvo (T. 4, b. l. 43)), įvertino liudytojo bei nuteistųjų pokalbį, sugretinęs jo metu gautus duomenis su jau turimais byloje duomenimis apie nuteistųjų elgesį prieš specialių tyrimo veiksmų prieš juos sankcionavimą, ir padarė pagrįstą bei išsamiai motyvuotą išvadą, kad provokavimo ar spaudimo daryti nusikalstamą veiką nuteistiesiems nebuvo.
Pripažinus, kad nuteistieji nebuvo provokuojami, atmestini ir kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl to, kad kito nuteistojo E. M. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra neleistinas tuo aspektu, jog kaltinamojo prisipažinimas, nustačius provokaciją, nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. U. ir E. M. nebuvo provokuojami nusikalsti. Taigi duomenys, gauti panaudojant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir nenustačius provokacijos (BPK 159 straipsnio 4 dalis), teismų pagrįstai buvo pripažinti leistinais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalis).
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. U. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Dalia Bajerčiūtė Rima Ažubalytė