Administracinė byla Nr. A442-525/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00333-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3, 13), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato (toliau – ir Plungės rajono PK) 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. gruodžio 5 d. buvo etapuotas į Plungės rajono PK areštinę dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo ir buvo patalpintas į kamerą, kurioje nebuvo kriauklės, tualeto, tinkamo gulto, vietoje tualeto jam buvo atneštas plastikinis kibiras ir plastikinis dviejų litrų butelis vandens nusiprausti bei atsigerti. Ryte apie 08.00 val. ir vakare apie 17.00 val. jis buvo vedamas į lauko tualetą, kuris taip pat neatitiko higienos reikalavimų. Be to, areštinėje jam duotas maistas neatitiko mitybos normų, nes į sriubą įdėtos dvi dešrelės buvo ir antras patiekalas. Tokiomis sąlygomis areštinėje jis buvo laikomas iki 2011 gruodžio 9 d., kai apie 09.00 val. buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas areštinėje nežmoniškomis sąlygomis, tai jį ne tik išsekino, bet ir pažeidė jo kaip asmens teises. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, jog žmogus negali būti laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kaip pavyzdį nurodė EŽTT sprendimą, kuriuo už 7 paras, praleistas Anykščių policijos komisariato areštinės kameroje, asmeniui buvo priteista 10 350 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Plungės rajono PK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 48–50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Plungės rajono PK pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis areštinėje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, yra abstraktūs. Paaiškino, kad visi asmenys areštinėje buvo laikomi lygiomis sąlygomis, turėjo vienodas teises ir pareigas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 ir 7 straipsnių reikalavimais. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie norminių teisės aktų pažeidimus, nenurodė, kokiais konkrečiais areštinės veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir areštinės veiklos, o iš skundo neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės lėmė pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta 7 000 Lt. Be to, nurodė, kad pareiškėjas jokių skundų ar prašymų administracijai nepateikė ir nėra įrodymų, jog pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų buvo sukeltos kokios nors pasekmės, kad pareigūnai sąmoningai jam būtų sudarę nežmoniškas sąlygas. Taip pat tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami, nes tai prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotai praktikai (rėmėsi LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-689/2003 ir 2007 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-855/2007). Remdamasis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi bei 10 straipsniu, Plungės rajono PK teigė, kad jo veiksmuose nėra neteisėtos veikos požymių, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32–33) prašė jį pašalinti iš nagrinėjamos bylos šalių.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neatlikinėjo arešto bausmės, o buvo etapuotas į Plungės rajono PK areštinę, kuri savo veikloje vadovaujasi Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatais ir nėra pavaldi Kalėjimų departamentui. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundžiasi dėl Plungės rajono PK areštinėje buvusių laikymo sąlygų bei dėl minėtų Plungės rajono PK pareigūnų veiksmų, teigė, jog tinkamu atsakovu šioje administracinėje byloje būtų Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Pabrėžė, kad Kalėjimų departamentui nepriskirta vadovauti ir kontroliuoti policijos komisariatų veiklą, todėl Kalėjimų departamentas negali pasisakyti dėl Plungės rajono PK darbuotojų veiksmų, pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygų bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu (b. l. 63–66) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog nustačius, kad veikimas ar neveikimas atliktas būtent valdžios institucijos atstovų ir buvo veikta / neveikta viešojo administravimo srityje, dar net nevertinant paties veikimo ar neveikimo esmės, teisiškai būtų pagrįstas bendrųjų neturtinės žalos elementų nustatinėjimas, kurių organinė visuma galimai sąlygotų neturtinės žalos atlyginimą, teismo įvertintą pinigais. Atsižvelgęs į byloje esančią medžiagą bei teismų praktiką, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo laikymą areštinės kameroje nežmoniškomis sąlygomis, skunde nurodytų aplinkybių apie atsakovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo patirtą neturinę žalą nepagrindė, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui dėl jo laikymo areštinėje 4 dienas būtų sukeltos neigiamos pasekmės ar sveikatos sutrikimai, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde (b. l. 69) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą, tenkinant jo skundą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad negali pateikti teismui įrodymų, kadangi yra sulaikytas ir atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. Plungės rajono PK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. jis buvo laikomas Plungės rajono PK areštinės kameroje, kurioje nebuvo kriauklės, tualeto, tinkamo gulto, vietoje tualeto jam buvo atneštas plastikinis kibiras ir plastikinis dviejų litrų butelis vandens nusiprausti bei atsigerti, į lauko tualetą, kuris taip pat neatitiko higienos reikalavimų, jis buvo vedamas tik du kartus per dieną (ryte apie 08.00 val. ir vakare apie 17.00 val.), o maistas neatitiko mitybos normų, nes į sriubą įdėtos dvi dešrelės buvo ir antras patiekalas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė jo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, nors jam tenka pareiga įrodyti, jog patirta tam tikra žala, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Be to, pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Ši įrodinėjimo nuostata iš esmės atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, pagal kurią nėra būtina nustatyti kiekvieno teiginio tikrumą, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, remiantis teismui pareiškėjo pateiktais faktais, kurių atsakovas nesugeba paneigti (žr., pvz., EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 22/03, 55 paragrafą; 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 30 paragrafą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, taip pat yra konstatavęs, kad būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013).

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013 ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis inter alia numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teismo, kaip įrodinėjimo subjekto padėtį, yra nurodęs, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2007 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-01/2007). Kartu akcentuotina, kad ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, o pagal ABTĮ 81 straipsnį, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo aktyvus vaidmuo itin svarbus bylose, kai asmens galimybės pateikti įrodymus yra ribotos.

Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodinėjimo naštos paskirstymą ir padarė nepagrįstą išvadą, kadangi šiuo atveju būtent Plungės rajono PK, teigdamas, jog visi asmenys areštinėje turėjo vienodas teises ir pareigas bei buvo laikomi lygiomis sąlygomis pagal BVK 6 ir 7 straipsnių reikalavimus, turėjo tai aiškiai bei tiksliai pagrįsti. Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukščiau minėtas nuostatas, nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsiaiškino bei nenustatė pagrindinių aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, jog būtų teisingai išspręsta byla. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas šiuo atveju nepateikė savo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, jis pateikė pakankamai detalizuotą jo laikymo sąlygų Plungės rajono PK areštinėje apibūdinimą, tuo tarpu Plungės rajono PK nepateikė jokių objektyvių duomenų apie kamerų areštinėje įrengimą, taip pat byloje nėra duomenų, ar Plungės rajono PK areštinėje buvo atlikti patikrinimai dėl kamerų ir jų įrengimo bei kitų laikymo sąlygų atitikimo higienos normoms ir kitiems teisės aktų reikalavimams, o jeigu tokie patikrinimai buvo atlikti – jų rezultatų, todėl teismui pagrįstai kyla abejonių dėl abiejų šalių teiginių, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pripažinti pareiškėjo skundą akivaizdžiai nepagrįstu nebuvo pagrindo.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi bylos esmė yra neatskleista ir apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos visa apimtimi, nes reikia rinkti daug naujų įrodymų, todėl skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ričardas Piličiauskas

              Dainius Raižys