Civilinė byla Nr. e2-920-823/2017

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02496-2015-4

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.9.1.3;

(S)

                                                                                    3.1.9.6; 3.4.3.11; 3.3.1.17

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Eco Union“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2718-781/2017 pagal bankroto administratorės prašymą dėl baudos skyrimo ir teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo suinteresuotam asmeniui V. D. (V. D.), ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. BUAB „Eco Union“ bankroto administratorė UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ prašė teismo skirti buvusiam BUAB „Eco Union“ vadovui V. D. 400 Eur baudą, taip pat apriboti V. D. teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
2. Nurodė, kad V. D. 2016 m. liepos 29 d. perdavė bankroto administratorei dalį bankrutavusios įmonės dokumentų, tačiau likę dokumentai nėra perduoti. Administratorė ne kartą kreipėsi į V. D. dėl dokumentų perdavimo, tačiau pastarasis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, vengia bendradarbiauti su administratore. Bankroto administratorei nėra perduotos BUAB „Eco Union“ sutartys, avansinės apyskaitos, turto nurašymo aktai, įsakymai, kasos dokumentai (iki 2015 m. sausio 1 d.), didžioji knyga, įmonės išrašytos ir gautos PVM sąskaitos - faktūros, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai (nuo 2008 m. spalio 1 d iki 2008 m. gruodžio 31 d.), darbo sutartys (perduotos tik V. D. ir T. U. darbo sutartys), banko išrašai (perduota tik dalis 2007 - 2009 m. išrašų).
3. Suinteresuotas asmuo V. D. nesutiko su prašymu. Nurodė, kad bankroto administratorė buvo ne kartą informuota apie tai, jog BUAB „Eco Union“ nuo 2010 m. jokios ūkinės - komercinės veiklos nevykdė. Pati bankroto administratorė nurodė pateikti dokumentus nuo 2013 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos, t. y. už trejų metų laikotarpį. Minėti dokumentai buvo perduoti bankroto administratorei 2016 m. liepos 29 d., pasirašant priėmimo - perdavimo aktą. Suinteresuotas asmuo nebeturi prisijungimų prie banko sąskaitų (kurie perduoti bankroto administratorei), todėl neturi galimybės pateikti banko išrašų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi BUAB „Eco Union“ bankroto administratorės UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ prašymą dėl baudos skyrimo ir teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo atmetė.
5. Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 17 d. nutartis, kuria UAB „Eco Union“ iškelta bankroto byla ir atsakovės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, įsiteisėjo 2016 m. balandžio 28 d., todėl terminas įvykdyti minėtą teismo įpareigojimą baigėsi 2016 m. gegužės 13 d. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 2007 m. sausio 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Eco Union“ vadovu buvo suinteresuotas asmuo V. D., todėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau - ĮBĮ) nustatyta pareiga bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus tenka būtent jam.
6. Į bylą pateiktas priėmimo - perdavimo aktas  patvirtina, kad UAB „Eco Union“ įgaliotas asmuo 2016 m. liepos 29 d. perdavė bankroto administratorei įmonės antspaudą, įmonės dokumentus iki 2013 m. bei 2013-2016 m. įmonės buhalterinius dokumentus. Teismas pripažino, kad minėti įmonės dokumentai bankroto administratorei buvo perduoti praleidus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartyje nustatytą terminą, tačiau, teismo vertinimu, iš turimų duomenų negalima daryti išvados, kad V. D. tyčia delsė perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentus ir dėl to kilo tam tikra žala.
7. Įvertinęs BUAB „Eco Union“ finansinės atskaitomybės dokumentus (balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas), teiktus VĮ Registrų centrui už 2010-2014 m., teismas nustatė, kad įmonė iš tiesų nuo 2010 m. faktiškai nevykdė jokios veiklos, nes balansuose užfiksuoti iš esmės tie patys duomenys (su nežymiais skirtumais), o pelno (nuostolių) ataskaitose užfiksuotos nulinės (arba nežymios) įmonės pajamos ir (ar) išlaidos. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino iš esmės pagrįstais suinteresuoto asmens teiginius, kad tam tikrų administratorės reikalaujamų dokumentų (pavyzdžiui, sutarčių, sąskaitų, įsakymų ir pan.) įmonėje galėjo ir nebūti. Be to, bankroto administratorė nekonkretizavo, kokių būtent įmonės dokumentų V. D. neperdavė.
8. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorė, 2016 m. liepos 29 d. priėmusi įmonės dokumentus, priėmimo - perdavimo akte jokių pastabų neįrašė, taip iš esmės patvirtindama, kad visi akte nurodyti dokumentai yra perduoti. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo teisinio pagrindo išvadai, jog suinteresuotasis asmuo teismo nurodymų neįvykdė (įvykdė netinkamai) dėl sąmoningo vengimo perduoti įmonės dokumentus administratorei, t. y. kad elgėsi nesąžiningai. Byloje nėra duomenų, kad V. D. reikalaujamus dokumentus turi ir tyčia jų neperduoda administratorei, be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta V. D. ketinimo trukdyti atlikti bankroto procedūras ar kitaip vilkinti bankroto procesą. Iš bylos duomenų matyti, kad V. D. pakankamai aktyviai dalyvavo byloje - teikė rašytinius paaiškinimus, įmonės finansinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, kitus su byla susijusius dokumentus.
9. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. tai, kad V. D. yra perdavęs bankroto administratorei įmonės dokumentus, tai, kad bankroto administratorė neįrodė, jog V. D. turi likusių įmonės dokumentų ir piktybiškai jų neperduoda administratorei, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti bankroto administratorės prašymo dėl baudos skyrimo ir buvusio BUAB „Eco Union“ vadovo V. D. teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Atskiruoju skundu BUAB „Eco Union“ bankroto administratorė UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl baudos UAB „Eco Union“ vadovui skyrimo ir teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į bankroto administratorės argumentus ir pateiktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Bankroto administratorei nėra perduotos BUAB „Eco Union“ sutartys, avansinės apyskaitos, turto nurašymo aktai, įsakymai, kasos dokumentai (iki 2015 m. sausio 1 d.), didžioji knyga, įmonės išrašytos ir gautos PVM sąskaitos - faktūros, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai (nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.), darbo sutartys (perduotos tik V. D. ir T. U. darbo sutartys), banko išrašai (perduota tik dalis 2007 m.-2009 m. išrašų).
2. Bankroto administratorė neneigia, kad dalį įmonės dokumentų buvęs vadovas perdavė, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad bankroto administratorei 2016 m. liepos 29 d. priėmus dokumentus ir perdavimo - priėmimo akte jokių pastabų neįrašius, taip ji iš esmės patvirtino, jog visi akte nurodyti dokumentai yra perduoti. Bankroto administratorius, perimdamas bankrutuojančios įmonės dokumentus, netikrina jų apimties, o tik perima tai, ką jam perduoda bankrutuojančios įmonės direktorius. Dokumentų perdavimo momentu bankroto administratorius dėl objektyvių priežasčių negali patikrinti, ar perduodami visi įmonės dokumentai. Tik gavęs įmonės dokumentus ir juos įvertinęs, bankroto administratorius gali daryti objektyvias ir pagrįstas išvadas dėl jų trūkumo. Nei ĮBĮ, nei joks kitas teisės aktas nenustato bankroto administratoriui pareigos patikrinti jam perduodamų įmonės dokumentų jų priėmimo metu ir įrašyti pastabas į perdavimo - priėmimo aktą. Teisės aktai nedraudžia bankroto administratoriui reikšti pretenzijas dėl netinkamo dokumentų perdavimo vėliau, jei nustatomi trūkumai ar netikslumai.
3. Teismas visiškai neįsigilino į perduotų dokumentų apimtį bei V. D. teismui pateiktų žiniaraščių turinį. Iš buvusio įmonės vadovo pateiktų 2010 m. - 2012 m. apyvartos žiniaraščių matyti, kad jau 2010 m. atskaitingų asmenų skola įmonei siekė 83 494,75 Lt (24 181,75 Eur) ir nesikeitė iki 2014 m. gruodžio 31 d. Teismas nustatė, kad pagal pateiktus dokumentus įmonė iš tiesų nuo 2010 m. faktiškai nevykdė jokios veiklos, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atskaitingų asmenų (V. D.) skola atsispindėjo 2014 m. gruodžio 31 d. balanse, o vėlesniuose balansuose šios skolos nebeliko. Bankroto administratorei nepateikti jokie dokumentai, pagrindžiantys šios skolos grąžinimą įmonei ar jos nurašymą.
4. Bankrutavusi įmonė 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo 48 073 Lt (13 922,90 Eur) vertės atsargų, per 2015 m. buvo parduota 750,50 Eur vertės prekių. Bankroto administratorei nepateikta jokių duomenų, ar likusios prekių atsargos buvo nurašytos, kokiu pagrindu jos buvo išimtos iš įmonės balanso.
5. Pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintą Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklę, darbo sutartys, asmens sąskaitų kortelės yra saugomos ne trumpiau kaip 50 metų, darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščiai, darbo laiko apskaitos dokumentai ir kiti – ne mažiau kaip 10 metų ir t. t. V. D. nepateikė nei teismui, nei bankroto administratorei jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad ilgo saugojimo įmonės dokumentai būtų perduoti valstybės archyvui saugoti, todėl privalėjo juos perduoti bankroto administratorei.
6. Teismas nepagrįstai perkėlė bankroto administratorei pareigą įrodyti, kad V. D. turi bankroto administratorei būtinus perduoti dokumentus. Nagrinėjamu atveju būtent V. D., būdamas atsakingu už tinkamą įmonės duomenų apskaitą, tvarkymą ir išsaugojimą, turėjo įrodyti, kad bankroto administratorės reikalaujamų dokumentų neturi.
7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog V. D. tyčia neperduoda dokumentų bankroto administratorei, nenustatyta V. D. ketinimo trukdyti atlikti bankroto procedūras, ar kitaip vilkinti atsakovės bankroto procesą. Bankroto administratorė pateikė teismui dokumentus, pagrindžiančius, kad ne kartą kreipėsi į buvusį įmonės vadovą dėl informacijos apie BUAB „Eco Union“ ir dokumentų pateikimo, tačiau buvo gautas tik vienas atsakymas su prašymu konkretizuoti, kokių tiksliai dokumentų reikia. Bankroto administratorei 2016 m. lapkričio 30 d. tiksliai nurodžius, kokių dokumentų trūksta, joks atsakymas nebuvo gautas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. D. bendradarbiavo su bankroto administratore, nes tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, buvęs įmonės vadovas vengia bendradarbiauti, informacijos neteikia. Darytina išvada, kad buvęs įmonės vadovas tyčia ir piktybiškai neteikia bankroto administratorei duomenų ir dokumentų, reikalingų tinkamai vykdyti UAB „Eco Union“ bankroto procesą, galimai siekdamas nuslėpti įmonės sudarytus sandorius.
11. Suinteresuotas asmuo V. D. atsiliepimo į atskirąjį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta skirti buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui baudą bei apriboti jo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas.
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu, t. y. vykdant įmonės bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.
14. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.
15. ĮBĮ numato dvejopo pobūdžio nuobaudas už šios nutarties 14 punkte nurodytos pareigos nevykdymą arba netinkamą vykdymą. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 2 896 Eur baudą. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, teismas gali apriboti tokio asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ĮBĮ nereglamentuoja baudos už pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus nevykdymą skyrimo procedūros, taip pat su šio klausimo išnagrinėjimu susijusių teismo nutarčių apskundimo tvarkos, todėl sprendžiant šiuos klausimus turi būti taikomos bendrosios CPK įtvirtintos proceso teisės normos. CPK X skyriaus nuostatos, reglamentuojančios teismo nuobaudų rūšis bei jų skyrimą, nenumato galimybės atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė skirti proceso dalyviui baudą. Toks teismo procesinis sprendimas taip pat neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atskirasis skundas gali būti paduodamas tik asmens, kuriam bauda paskirta, ir tik dėl teismo nutarties, kuria pareiškimas panaikinti ar sumažinti baudą, paduotas CPK 107straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, atmetamas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1745-823/2016, 2017 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-358-381/2017, kt.).
17. Atsižvelgdama į šios nutarties 16 punkte išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas dėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta skirti suinteresuotam asmeniui baudą už bankrutuojančios įmonės dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui, negali būti apeliacijos objektu, todėl atskirąjį skundą dėl šios nutarties dalies turėjo būti atsisakyta priimti, o nustačius šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme apeliacinis procesas pagal atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties dalies turi būti nutrauktas.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktika bylose, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis atsisakyta taikyti asmens teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, nėra vieninga: teismo praktikoje yra pavyzdžių, kuomet klausimas dėl tokio procesinio sprendimo teisėtumo apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1943-330/2016), tačiau taip pat yra pavyzdžių, kai teismas pripažino, jog tokio pobūdžio procesinis sprendimas negali būti apeliacinio apskundimo objektas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1007-157/2015).
19. Kaip jau minėta, juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas yra juridinio asmens vadovui taikoma nuobauda, kurios paskirtis  -  įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas bankroto proceso metu ir pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016). Taigi, juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimo paskirtis ir tikslai iš dalies sutampa su ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintos nuobaudos – baudos, tikslais.
20. ĮBĮ nuostatos nenumato galimybės apeliacine tvarka skųsti teismo nutartis dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimo. CPK X skyriaus nuostatos, reglamentuojančios teismo nuobaudų rūšis bei jų skyrimą, tokios nuobaudos rūšies, kaip specialiosios teisės apribojimas, nenumato. Kita vertus, analizuojant bendrąsias CPK įtvirtintas teismo nuobaudų skyrimo taisykles, matyti, kad nutartys dėl  teismo nuobaudų skyrimo pagal CPK yra neskundžiamos (CPK 104, 105 straipsniai), arba gali skundžiamos tik tų asmenų, kuriems nuobauda yra paskiriama (CPK 107, 109 straipsniai).
21. Principas, kad asmuo, kuriam paskirta baudžiamojo pobūdžio sankcija, gali siekti tokio teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka, išplaukia ir iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo antrojo straipsnio. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nustatant, ar kaltinimas vadovaujantis Europos žmogaus teisių konvencija, yra baudžiamasis, ar ne, pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę paprastai neturi lemiamos reikšmės. Sprendžiant, ar kaltinimas yra baudžiamasis, ypač svarbus galimos bausmės pobūdis ir jos griežtumas. Tam tikrais atvejais civilinėje byloje, remiantis nacionaline teise, skiriama nuobauda gali būti Europos Žmogaus Teisių Teismo traktuojama kaip baudžiamoji sankcija pagal Konvencijos 6 straipsnį.
22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad teismo nutartis, kuria taikytas asmens teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimas, gali būti skundžiama atskiruoju skundu  asmens, kuriam ši nuobauda paskirta, vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, t. y. dėl to, kad tokią suinteresuoto asmens galimybę numato įstatymas.
23. Pasisakant dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti asmens teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, pažymėtina, kad, kaip jau minėta, tokios galimybės nenumato nei ĮBĮ, nei CPK nuostatos. Galimybė siekti tokio teismo procesinio sprendimo peržiūros apeliacine tvarka neišplaukia ir iš tarptautinių teisės aktų, kurių dalyve yra Lietuvos Respublika. Taigi, atskirasis skundas dėl tokios teismo nutarties vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis negali būti paduotas.
24. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta skirti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą nuobaudą – baudą, be kita ko, pažymėjo, kad tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, neapriboja bankroto administratoriaus galimybės vykdyti ĮBĮ jam pavestas funkcijas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-358-381/2017). Kolegijos vertinimu, toks išaiškinimas taikytinas ir sprendžiant dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą teisės apribojimą, kadangi šios nuobaudos yra panašios pagal savo prigimtį ir keliamus tikslus, o jų taikymo/netaikymo įtaka konkrečios įmonės bankroto procesui iš esmės nesiskiria. Pagrindų, kuriais remiantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas teismo nutarčiai, kuria atsisakyta taikyti asmens teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, turėtų būti kitoks, nei teismo nutarčiai, kuria atsisakyta skirti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą baudą, kolegija nenustatė.
25. Kadangi pagal CPK nuostatas teismo priimami tarpiniai procesiniai sprendimai gali būti skundžiami apeliacine tvarka tik nustačius CPK 334 straipsnyje įtvirtintus pagrindus, o tokių pagrindų teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti asmens teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, atžvilgiu kolegija nenustatė, konstatuotina, kad ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti atitinkamos suinteresuoto asmens teisės apribojimą, taip pat negali būti apeliacijos objektu, todėl atskirąjį skundą dėl šios nutarties dalies turėjo būti atsisakyta priimti, o nustačius šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme apeliacinis procesas pagal atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties dalies turi būti nutrauktas.
26. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 334 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi,

n u t a r i a:

           Apeliacinį procesą byloje pagal atsakovės BUAB ,,Eco Union“ bankroto administratorės UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2718-781/2017 nutraukti.

Teisėjos                                                                                               Goda Ambrasaitė – Balynienė

                                                                      Virginija Čekanauskaitė

                                                                      Dalia Kačinskienė