Administracinė byla Nr. A858-737/2010
Procesinio sprendimo kategorija 76 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens K. G. atstovui advokatui Laurynui Biekšai,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktorui Ostrovnojui,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui Mantui Žemaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A858-737/2010 pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir K. G.) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas M. G. skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-5-21PR-2 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką kartu su globojamais nepilnamečiais vaikais atvyko 2000 metais, nuo 2004 metų su šeima ir globotiniais nuolat gyveno Lietuvoje. Sprendime nekonkretizuota, kuri iš įstatyme išvardytų grėsmių yra išnykusi. Pareiškėjo teigimu, jam realiai yra išlikę visi grėsę pavojai. Migracijos departamentui turėjo būti žinoma apie valstybės sienos kirtimus, tačiau tik pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl įtarimo padarius nusikalstamas veikas, buvo nustatyta, jog dingo pagrįsta baimė jam grįžti į Rusijos Federaciją. Migracijos departamentas turėjo kruopščiau išsiaiškinti, į kokias vietas jis važiavo, kirtęs Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sieną, nes vykimas į Rusijos Federaciją ir vykimas į Čečėnijos Respubliką yra visiškai skirtingi dalykai, sukeliantys jam skirtingas pasekmes. Migracijos departamento teiginiai, kad pareiškėjas gali grįžti į savo kilmės valstybę, prieštarauja gyvenimo realijoms ir nėra paremti patikima informacija. Panaikinus jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, keblioje situacijoje atsidurs jo mažamečiai bei globojami vaikai.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 24–26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjui buvo panaikinta papildoma apsauga ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuolat išvyksta į savo kilmės šalį, jo kirtimai Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusijos Respublika yra užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų registre. Esminė aplinkybė, dėl kurios jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje yra išnykusi. Migracijos departamente buvo surinkta ir įvertinta naujausia informacija apie padėtį Rusijos Federacijoje. Galima teigti, kad, per kelis pastaruosius metus saugumo situacija Čečėnijoje ryškiai pagerėjo. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdyba pripažįsta, kad automatiškas papildomos apsaugos suteikimas dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu pagrindu jau nebegalimas. Keičiantis situacijai pareiškėjo kilmės šalyje, kartu su ja keičiasi ir tarptautinės apsaugos poreikis bei, atitinkamai, negali nesikeisti įgaliotų institucijų priimamų sprendimų turinys. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepriklauso persekiojimo rizikos grupėms. Pareiškėjas niekada nepateikė jokių argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, neminėjo apie paieškas ar priklausymą politinėms partijoms ar organizacijoms. Pareiškėjo išvykimas iš Čečėnijos buvo vertinamas kaip bėgimas nuo karinių veiksmų bei nestabilios politinės, socialinės padėties šalyje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 42–43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas nurodė, jog Rusijos Federacija nėra nesaugi kilmės valstybė pareiškėjui. Savanoriškas ir reguliarus grįžimas į savo kilmės valstybę bei savanoriškas bendravimas su Rusijos Federacijos teisėsaugos ir kitų oficialių institucijų atstovais patvirtina, kad grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei nekyla. Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog šiuo metu nėra pagrindo, dėl kurio pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 76–77) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Policijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas penkiolika kartų be leidimo kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Baltarusijos Respublika, vyko į savo kilmės šalį – Rusijos Federacijos Čečėnijos Respubliką. Be to, pareiškėjui pateiktas įtarimas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir atliekamas ikiteisminis tyrimas. Šiuo atveju yra pagrindas panaikinti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje bei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 1 d. sprendimu (b. l. 89–93) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, jog santykius, susijusius su papildomos apsaugos suteikimu, bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris detaliai reglamentuoja užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo, jų vykdymo tvarką, taip pat nustato šią tvarką įgyvendinančių valstybės institucijų kompetenciją. Įstatymo 87 straipsnis numato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad papildomos apsaugos prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti tokią apsaugą ne tik ir ne tiek dėl to, jog prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo institucijos vertinimo dalykas.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog 2000 m. birželio 7 d. ir 2001 m. rugpjūčio 10 d. prašymuose leidimui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gauti pareiškėjas kaip laikino apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą įvardijo vaikų priežiūrą ir auklėjimą, o 2002 m. birželio 6 d. prašyme kaip apsigyvenimo tikslą Lietuvos Respublikoje nurodo humanitarinį pagrindą. 2003 m. rugpjūčio 4 d. prašyme kaip priežastis, dėl kurių prašo išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, įvardijo vaikų namų veiklos koordinavimą, siekį vaikams suteikti išsilavinimą ir reabilitaciją po karinių veiksmų Čečėnijos Respublikoje, atstovauti vaikų interesams įvairiose valdžios struktūrose ir visuomeninėse organizacijose, vykdyti monitoringą. 2004 m. birželio 22 d. prašyme pareiškėjas teigė, jog Čečėnijoje vyksta karas ir nėra galimybių grįžti, o 2005 m. liepos 7 d. prašyme nurodė, kad jis yra vaikų namų auklėtojas ir direktorės pavaduotojas, turi prižiūrėti vaikus našlaičius, jų auklėtinius, tinkamai juos auklėti, o Čečėnijoje vyksta karas, todėl nėra sąlygų gyventi ir tinkamai rūpintis vaikais. Teismas pastebėjo, jog identiškas priežastis pareiškėjas nurodė ir 2006 m. liepos 21 d. prašyme išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei 2007 m. liepos 20 d. ir 2008 m. liepos 15 d. prašymuose suteikti papildomą apsaugą. Be to, pareiškėjas daug kartų laikotarpyje nuo 2004 m. rugsėjo 13 d. iki 2008 m. balandžio 17 d. (apie 36) yra kirtęs Lietuvos – Baltarusijos sieną Vilniaus oro uosto, Medininkų, Kenos, Lavoriškių bei Raigardo pasienio kontrolės punktuose. Teismas nustatė, jog pareiškėjo sutuoktinė K. G. Grozno miesto Lenino rajono administracijos ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Čečėnijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lenino rajono milicijos charakterizuojama teigiamai. Tai, kad pareiškėjui ir jo šeimai nekyla grėsmė patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu rasta filmuota medžiaga, kurioje jo žmona 2008 m. liepos 5 d. dalyvauja vestuvėse savo namuose Grozne. Šiuos faktus patvirtina K. G. kaip įtariamosios apklausos protokolas, kuriame ji teigia, jog į Čečėniją vykdavo dažnai, nes ten jos vaikų namuose yra vaikai, šiuo metu grįžti į Čečėniją ji nebijo.
Pirmosios instancijos teismas laikė, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai į kilmės valstybę bijo grįžti ne dėl jų atžvilgiu gresiančio individualaus persekiojimo ar baimės faktoriaus, o apskritai dėl bendros situacijos Čečėnijoje. Teismas pastebėjo, jog iš pateiktų prašymų leidimui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gauti ir suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje analizės matyti, kad pareiškėjas niekada jų neargumentavo individualaus persekiojimo baime Rusijos Federacijoje, neminėjo apie dalyvavimą kariniuose veiksmuose, paieškos paskelbimą ir kitas grėsmes jo asmens ir šeimos atžvilgiu, kylančias jam grižus į kilmės valstybę. Pareiškėjo argumentai, kuriais remiantis jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga, nėra pagrįsti jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais bei nelaikytini papildomos apsaugos suteikimo pagrindu Įstatymo 87 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikė jokių rimtų argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį ir jo šeimą, jam grižus į kilmės šalį.
Taigi, įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas laikė, kad į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pagrindas kvalifikuoti situacijos pagal Įstatymo 87 straipsnį. Teismo manymu akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į Rusijos Federaciją ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių (nestabilios politinės, socialinės padėties šalyje). K. G. 2008 m. gruodžio 18 d. apklausos protokole užfiksuota, kad į Lietuvą vaikai buvo atvežti dėl to, kad Čečėnijoje vyko karas, o paliko juos Lietuvoje todėl, kad jie čia – Lietuvoje – gautų europinį išsilavinimą. Į Lietuvą jie vežė ir suaugusius vaikus dėl to, kad jie nepakliūtų į armiją, armijoje jie neišgyventų, paprasčiausiai norėjo, kad jie čia gautų išsilavinimą, kad būtų saugūs. Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenys rodo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo pakeistas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikus pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Todėl laikė, jog Migracijos departamentas panaikindamas pareiškėjui papildomą apsaugą, pagrįstai panaikino ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Papildomos apsaugos ir jos pagrindu išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, netrukdo pareiškėjui kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais įstatymo numatytais pagrindais. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenimo kartu su šeima Lietuvoje galimo apribojimo, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, o atsakovas surinko pakankamai informacijos atitinkamam sprendimui priimti bei išpildytos visos Tvarkos 66 punkte numatytos asmens, nagrinėjančio prieglobsčio prašymą, pareigos tyrime, todėl naikinti Sprendimo pagrindų nėra.
II.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 98–99) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą jo bylą dėl prieglobsčio išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau išvardytais argumentais. Teismas, kaip ir Migracijos departamentas, visai neįvertino grėsmių Rusijos Federacijoje, kurios pareiškėjui ir jo šeimai atsirado po baudžiamosios bylos iškėlimo Lietuvoje. Daug internete apie pareiškėjo šeimą pasirodžiusios informacijos sudarė įspūdį Rusijos Federacijos valdžios institucijoms, kad pareiškėjo šeima nelojali Rusijos režimui. Dėl šios priežasties Čečėnijoje pradėta domėtis pareiškėjo veikla. Pareiškėjas jau turėjo problemų dėl dalyvavimo pirmajame Čečėnijos kare. 2004 metais jis buvo išpirktas iš sulaikymo ir į Čečėniją daugiau negrįžo. Be to, pareiškėjas kritikavo Rusijos bei Kadyrovo režimą ir 2004 metų suomių režisieriaus filme „Trys kambariai melancholijoje“ bei 2008 metų norvegų autorės knygoje „Grozno angelas“, į kuriuos dabar taip pat atkreipė dėmesį Rusijos Federacijos valdžios institucijos. Tai, kad pareiškėjas nuo 2005 metų du kartus buvo nuvykęs į Rusiją, nepaneigia jam gresiančio tvojaus. Pareiškėjas visą laiką vengė vykti į Rusiją, bet du kartus turėjo būtinai nuvykti į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje, nes kitaip nebuvo galima sutvarkyti jo globojamų vaikų atvykimo į Lietuvos Respubliką dokumentų.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108–110) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Atlikus informacijos apie apeliantą paiešką internete ir jos turinio analizę, nustatyta, kad minėta informacija pagal turinį neleidžia daryti jokių išvadų apie apelianto požiūrį į Rusijos Federacijos politiką arba jo lojalumą kilmės valstybės „režimui“. Po baudžiamosios bylos apeliantui iškėlimo Lietuvoje internete pasirodė daug straipsnių, kuriuose kritikuojamos Lietuvos Respublikos, o ne Rusijos Federacijos institucijos ir jų veiksmai apelianto atžvilgiu. Taip pat nesuprantama, kuo remiantis apelianto advokatas sprendžia apie Rusijos Federacijos valdžios institucijoms „sudarytą įspūdį“, kadangi nėra rasta apskritai jokios informacijos apie minėtų institucijų požiūrį į apeliantą ir jo veiklą (išskyrus Grozno miesto administracijos ir milicijos išrašytas charakteristikas, kuriose minėtos institucijos teigiamai atsiliepia apie apelianto žmoną K. G. ir jų valdomus vaikų globos namus). Nei apeliantas, nei jo advokatas nepateikė jokios savo teiginius patvirtinančios informacijos nei Migracijos departamentui, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
2. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, apeliantas kartu su žmona valdo savo iniciatyva ir pastangomis įkurtus vaikų globos namus Čečėnijoje ir Lietuvoje. Ši „veikla“ yra teisėta bei teisiškai įforminta tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Remiantis charakteristikų turiniu, apie apelianto „veiklą“ Čečėnijos valdžios institucijoms visada buvo žinoma, ji šių institucijų buvo vertinama teigiamai. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama, kokia apelianto „veikla“ staiga buvo susidomėta Čečėnijoje, ir kodėl šis susidomėjimas gali turėti apeliantui tokio pobūdžio neigiamų pasekmių, kuris reikalautų tarptautinės apsaugos Lietuvos Respublikoje jam suteikimo. Migracijos departamentui atlikus informacijos paiešką, nebuvo rasta jokia informacija, patvirtinanti, kad po baudžiamosios bylos apeliantui iškėlimo Lietuvoje „Čečėnijoje pradėta domėtis pareiškėjo veikla“. Jokių tai patvirtinančių įrodymų apeliantas taip pat nepateikė kartu su skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apsiribodamas vien tik nepagrįstais teiginiais.
3. Suomių režisieriaus Pirjo Honkasalo dokumentinis filmas „Trys melancholijos kambariai“ buvo sukurtas 2004 metais, kai tuo tarpu Ramzanas Kadyrovas tapo Čečėnijos prezidentu 2007 metais, kas akivaizdžiai įrodo, kad minėtame filme negali būti „Kadyrovo režimo“ kritikos. Filme „Trys melancholijos kambariai“ vaizduojamas Antrojo Čečėnijos karo poveikis Čečėnijos ir Rusijos vaikams, jis nėra skirtas tam tikro „režimo“ kritikavimui. Apeliantas ne tik nepasirodo ekrane, bet net nėra minimas filme, tik pabaigoje, titruose, jam ir jo žmonai išreiškiama padėka. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad teiginys, jog „pareiškėjas kritikavo Rusijos bei Kadyrovo režimą 2004 metų suomių režisieriaus filme „Trys kambariai melancholijoje“ yra neatitinkantis tikrovės.
4. Nei knygos „Grozno angelas“, nei aktualių ištraukų iš jos apeliantas nepateikė įvertinti nei Migracijos departamentui, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atlikus informacijos apie norvegų žurnalistės ir rašytojos Asne Seierstad knygą „Grozno Angelas“ paiešką ir jos turinio analizę, nebuvo rasta jokių duomenų apie tai, kad knygoje apeliantas pavaizduotas kaip „Rusijos bei Kadyrovo režimo“ priešininkas. Remiantis turima informacija, knygos autorė Asne Seierstad prieš išleisdama knygą (kurioje pakeitė visų G. šeimos globojamų vaikų vardus) susitiko su apeliantu ir jo žmona, supažindino juos su knygos ištraukomis, kuriuose buvo aprašytas jų ir jų globotinių gyvenimas, bei leido pasirinkti, ar jie nori, kad knygoje būtų atskleisti jų tikrieji vardai. Remiantis protingumo kriterijais, darytina prielaida, kad tuo atveju, jeigu knygoje būtų kažkokia informacija, kuri ateityje galėtų grėsti apelianto saugumui, jis būtų paprašęs autorės neminėti jo tikrojo vardo, ko apeliantas nepadarė, kas leidžia pagrįstai suabejoti, kad knygoje jis „kritikavo Rusijos bei Kadyrovo režimą“. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis rasta informacija apie Asne Seierstad knygą, susidaro įspūdis, kad, anot autorės, su apeliantu ir jo žmona ji bendravo (ir jų vaikų globos namuose buvo apsistojusi) savo kelionių į Čečėniją 2006 metais metu, kas nevisiškai atitinka apelianto advokato teiginį, kad nuo 2004 metų apeliantas į Čečėniją nuvykęs nebuvo.
5. Tai, kad apeliantas nepateikė jo argumentus patvirtinančių įrodymų, buvo tinkamai užfiksuota Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, kuriame yra konstatuota, kad „pareiškėjo argumentai [...] nėra pagristi jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais“ bei „į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam [...] gresiančių veiksmų“. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsniu, įvertino apelianto pasakojimą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, bei visiškai pagrįstai nusprendė, kad apelianto argumentai, kurie nėra pagrįsti jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais, negali būti besąlygiškai vertinami jo naudai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121–122) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118–119) prašė apeliacinį skundą atmesti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 138–148) (toliau – ir teismo sprendimas) pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-5-21PR-2 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui M. G. panaikinimo“ panaikino ir pavedė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui M. G. ir dėl leidimo jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad su papildoma apsauga susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539, 2009 m. rugpjūčio 4 d. redakcija) bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (Žin., 2004, Nr. 168-6196, 2007 m. gegužės 15 d. redakcija). Kaip matyti iš Įstatymo priedo, juo, be kita ko, įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 skyrius, 7 tomas, p. 96) (toliau - ir Direktyva 2004/83/EB), todėl aiškinant ir taikant atitinkamas Įstatymo ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos teisės aktų normas turi būti atsižvelgiama ir į Direktyvos 2004/83/EB nuostatas bei jų turinį atskleidžiančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktiką. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti papildomos apsaugos suteikimo pagrindai: numatyta, kad papildoma apsauga „gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.“
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, vertinant šias nuostatas Direktyvos 2004/83EB kontekste, darytina išvada, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi iš esmės perkeliamos šios direktyvos 2 straipsnio e) punkto ir 15 straipsnio nuostatos, nors šiuose teisės aktuose vartojamos sąvokos nėra identiškos. Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendime Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie (C-465/07, Rinkinyje dar neskelbtas) konstatavo, jog Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c) punktas (kuris perkeltas Įstatymo 87 straipsnio 1 d. 3 p.) turi būti aiškinamas taip, kad „sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų yra pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių“. Taigi, šiuo atveju grėsmė asmeniui siejama su bendra nestabilia ir pavojinga situacija atitinkamoje trečiojoje valstybėje. Tuo tarpu Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio a) ir b) punktai sietini su pavojais konkrečiam asmeniui, kurie, be kita ko, turi būti įvertinami atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį bei jį plėtojančią Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje papildomos apsaugos suteikimas, nors ir šiek tiek kitoje plotmėje, taip pat siejamas ir su objektyviais, ir su subjektyviais veiksniais (administracinė byla Nr. A756-1631/2008).
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus, kiek tai susiję su šia byla, įtvirtina Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nurodoma, jog papildoma apsauga panaikinama, jeigu užsienietis „gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje“. Ši nuostata iš esmės perkelia Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnį. Įvertinusi galiojantį teisinį reguliavimą teisėjų kolegija padarė išvadą, kad papildoma apsauga gali būti suteikiama ir dėl konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės, ir dėl bendros kritinės situacijos kilmės valstybėje (arba šių abiejų grėsmių pagrindu). Teisės aktuose yra įtvirtintas aiškus reikalavimas prieš priimant sprendimą dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą bent vienu iš pagrindų, nurodytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu papildoma apsauga prieš tai buvo suteikta (žr., pvz., mutatis mutandis 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą A.S Abdulla, K. Hasan, A. Adem, H. M. Rashi, D. Jamal prieš Vokietijos Respubliką (sujungtos bylos C-175/08-C-179/08, Rinkinyje dar neskelbtas). Priešingas šių teisės normų aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti asmenų, kuriems buvo suteikta papildoma apsauga, teises.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas teigė ir pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui papildoma apsauga buvo suteikta dėl bendros situacijos Čečėnijos Respublikoje. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo teisiniu pagrindu nurodomas Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, o faktinis priėmimo pagrindu yra individualus pareiškėjo elgesys, t. y. jo kelionės į Rusijos Federaciją. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas teisiniu požiūriu yra ydingas. Nors sprendimą pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą atsakovas priėmė atsižvelgdamas į bendrą situaciją Čečėnijos Respublikoje, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo atsakovas priėmė įvertinęs tik asmeninį pareiškėjo elgesį, o bendrų grėsmių, tikėtinai pareiškėjui galėjusių kilti kilmės valstybėje, nevertino. Nors atsakovas savo poziciją teisminio nagrinėjimo metu (žr. b. l. 25 esantį atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą) grindė bendros situacijos Rusijos Federacijoje pasikeitimu, ginčijamame sprendime apie tai nėra nurodyta, o ginčijamo sprendimo faktiniu pagrindu nurodomas individualus pareiškėjo elgesys, t. y. jo kelionės į Rusijos Federaciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2009 m. sausio 16 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvadoje „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui M. G.“, kurią parengti reikalauja Tvarkos aprašo 93 punktas, bendra situacija Čečėnijos Respublikoje nėra vertinama, o siūlymas pareiškėjui panaikinti papildomą apsaugą grindžiamas, tuo, kad pareiškėjas „tikėtinai“ vyko į Rusijos Federaciją. Pažymėtina, kad byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovas tokį vertinimą atliko. Nors atsakovas savo atsiliepime į skundą nurodo, kad 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 buvo surinkta ir įvertinta nauja informacija apie padėtį Rusijos Federacijoje, tačiau ši pažyma teismui nebuvo pateikta. Be to, nors atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas išdėstė argumentus dėl situacijos Rusijos Federacijoje pasikeitimo, iš atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą matyti, kad atsakovas rėmėsi gana sena informacija, konkrečiai, 2007 m. rugsėjo 5 d. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (toliau – ir JTVPK) straipsniu apie pasikeitusią situaciją Čečėnijos Respublikoje. Nežiūrint šio straipsnio publikavimo, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius savo 2007 m. rugsėjo 14 d. ir 2008 m. rugsėjo 9 d. išvadose konstatavo, jog priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, neišnyko, o nurodytas JTVPK straipsnis atsakovui nesutrukdė jau po šio straipsnio paskelbimo (konkrečiai, 2007 m. rugsėjo 14 d. ir 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimai) tenkinti pareiškėjo prašymus dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė JTVPK 2009 m. birželio 8 d. raštą Nr. 090/ROBNC/2009 ir jo vertimą į lietuvių kalbą, tačiau teisėjų kolegija konstatavo, kad šis raštas yra parengtas vėliau nei priimtas ginčijamas sprendimas, todėl akivaizdu, kad atsakovas juo vadovautis priimdamas ginčijamą sprendimą negalėjo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu, t. y. ar atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą panaikinti papildomą apsaugą pareiškėjui, įvykdė savo pareigą įvertinti visas teisės aktų nurodytas potencialias grėsmes, ginčijamo sprendimo teisėtumo nepagrįstai nevertino, nors pareiškėjas skunde tiesiogiai pažymėjo, kad atsakovas Sprendime nekonkretizavo, kuri iš įstatyme nurodytų grėsmių yra išnykusi, ir nurodė, kad visos priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, nėra išnykusios. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo tik supažindintas su jau priimtu ginčijamu sprendimu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, iki ginčijamo sprendimo priėmimo neapklausęs pareiškėjo dėl su ginčijamo sprendimo priėmimu susijusių faktinių aplinkybių, neužtikrino, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas tik išsamiai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, juo labiau, kad ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas individualiu pareiškėjo elgesiu. Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama Įstatymo 82 straipsnį, 87 straipsnio 1 dalį ir 90 straipsnio 2 ir 4 dalis padarė išvadą, kad atsakovo pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant ginčijamą sprendimą kyla ir iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų, kurie, be kita ko, sietini su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais reikalavimais individualiam administraciniam aktui, ir iš Įstatymo 87 straipsnyje esančios formuluotės „visiškai pagrįsta baimė“, kuri turi ir objektyvų, ir subjektyvų elementą. Teisėjų kolegija nurodė, kad jei sprendimas panaikinti papildomą apsaugą būtų priimamas neapklausus asmens, kuriam tokia apsauga suteikta, Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 82 straipsnio nuostata, kad prieš priimant sprendimą iš esmės dėl papildomos apsaugos suteikimo prieglobsčio prašytojas apklausiamas, daugeliu atvejų netektų savo prasmės, jei vėliau tokį sprendimą būtų galima bet kada pakeisti asmens neapklausus. Tokiu atveju galėtų kilti grėsmė, kad sprendimas dėl papildomos apsaugos panaikinimo bus priimtas išsamiai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, ir dėl to nebus pagrįstas.
Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimai, o ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodoma, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos, reikalavimų. Kadangi pareiškėjas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvertino visų aplinkybių, kurias reikalauja įvertinti teisės aktai, akivaizdu, kad priimtas ginčijamas sprendimas negali būti traktuojamas kaip tinkamai pagrįstas objektyviais duomenis. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino teisės aktuose įtvirtintų esminių procedūrinių reikalavimų, taikomų ginčijamo sprendimo dalies dėl papildomos apsaugos suteikimo priėmimui, pažeidimų.
III.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą (b. l. 153–154) dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A858-737/2010. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas nėra gavęs pareiškėjo M. G. prašymo dėl prieglobsčio jam suteikimo, taip pat šiuo metu minėto asmens nėra Lietuvos Respublikos teritorijoje, dėl to Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. pavedimas Migracijos departamentui yra praktiškai neįgyvendinamas. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, M. G. prašymas dėl prieglobsčio suteikimo šiuo metu yra nagrinėjamas Suomijoje. Remiantis 20003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalimi Suomija savanoriškai prisiėmė atsakomybę už Rusijos Federacijos piliečio M. G. prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, prašo teismo išaiškinti, ar sprendimas pavesti Migracijos departamentui klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui M. G. ir dėl leidimo jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo turėtų būti laikomas įvykdytu, kai, remiantis 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) 343/2003 kita Europos Sąjungos valstybė narė, savo noru prisiėmusi atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, prisiima su tokia atsakomybe susijusias pareigas bei atlieka visus veiksmus, teismo sprendimu pavestus atsakovui atlikti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs pirmiau minėtos ABTĮ normos taikymo praktiką: pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-459/2009; 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009 („Administracinė jurisprudencija“, 2009, Nr. 18, p. 315-318).
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateikto prašymo turinį ir teismo posėdyje išsakytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas teismo sprendimo išaiškinimo poreikį sieja su dviem jo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis: pirma, praktinės galimybės jį įvykdyti nebuvimu ir, antra, tuo, kad, atsakovo teigimu, Suomijos Respublika 2003 m. vasario 18 d. ES Tarybos reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies pagrindu savanoriškai prisiėmė atsakomybę už pareiškėjo M. G. prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Taigi iš prašyme išdėstytų motyvų matyti, kad atsakovas prašymą išaiškinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį sieja ne su jos neaiškumu, o su jos įgyvendinimo negalimumu ir tuo, kad tai daryti nebėra teisinio pagrindo.
Dėl antrosios faktinės aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginį, jog Suomijos Respublika 2003 m. vasario 18 d. ES Tarybos reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies pagrindu savanoriškai prisiėmė atsakomybę už pareiškėjo M. G. prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Kadangi ši faktinė aplinkybė nėra įrodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį teismo sprendimo išaiškinimo tikslas negali būti teismo sprendimo vykdymo klausimai tam tikrose hipotetinėse situacijose, t. y. galimų teismo sprendimo pasekmių atsiradimas esant tam tikroms tikėtinoms vėliau atsiradusioms faktinėms aplinkybėms. Todėl prašymas minėtu pagrindu išaiškinti teismo sprendimą netenkintinas.
Dėl argumento, kad atsakovas praktiškai negali įvykdyti teismo sprendimo, nes pareiškėjas M. G. nėra atsakovui pateikęs prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, taip pat dėl to, kad minėto pareiškėjo šiuo metu nėra Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisėjų kolegija pažymi, kad faktinė aplinkybė, jog dėl tam tikrų priežasčių šiuo metu nėra galimybės įvykdyti teismo sprendimą, nėra pagrindas išaiškinti tokio teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovui nekyla neaiškumų dėl teismo sprendimo rezoliucinės dalies turinio, t. y. paties įpareigojimo ir jo įvykdymo pobūdžio. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad pareiškėjas M. G. šiuo metu nėra Lietuvos Respublikoje, nereiškia, kad tokio teismo sprendimo apskritai neįmanoma ar nebus įmanoma įvykdyti, nes jis į ją gali sugrįžti. Tuo tarpu atskiras pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nėra būtina sąlyga teismo sprendimo įvykdymui, kadangi prieglobsčio suteikimo pareiškėjui M. G. klausimą buvo pavesta išspręsti teismo sprendimo, kurį prašoma išaiškinti, rezoliucine dalimi. Todėl prašymas minėtu pagrindu išaiškinti teismo sprendimą taip pat netenkintinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo išaiškinimo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Stasys Gagys |
| Irmantas Jarukaitis |
| Dainius Raižys |