Notaro turtinė atsakomybė už profesine veikla padarytus pažeidimus yra deliktinė. Esant deliktinei atsakomybei, kaltė yra notaro civilinės atsakomybės sąlyga. Kaltės turinys šio asmens atsakomybės požiūriu yra ypatingas: jis priklauso nuo notarų veiklos ypatybių ir reikšmės, nes notarui keliami didesni reikalavimai ir atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Dėl to, sprendžiant dėl tam tikrą notarinį veiksmą atlikusio notaro civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, taip pat turi būti įvertinta, ar šis asmuo toje konkrečioje situacijoje padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti. Taikant Civilinio kodekso ir Notariato įstatymo normas, reglamentuojančias notaro atsakomybę, bei remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad notarui turtinė atsakomybė už žalą, padarytą vykdant profesinę veiklą, gali būti taikoma tada, jeigu žala padaryta jo kaltais veiksmais (neveikimu).

            CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo ypatumas yra tas, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai – bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės aiškinimo taisyklė tretiesiems asmenims reiškia, kad įrašai nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami.

 

Civilinė byla Nr. 3K-3-452/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 44.2; 44.2.4; 73.2.6.4.1 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. spalio 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutarties ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Panevėžio miesto 7-ojo notarų biuro notarei D. M. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja J. R., V. R., I. K., uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija ,,PZU kompanija“.  

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

                                                                             I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 52 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas nurodė, kad, jam gyvenant santuokoje su trečiuoju asmeniu I. K., Panevėžio miesto valdybos 1991 m. rugsėjo 16 d. potvarkiu Nr. 463v jų keturių asmenų šeimai buvo suteiktas trijų kambarių kooperatinis butas (duomenys neskelbtini). Sutuoktiniai kreditą butui įgyti grąžino 1994 m. gruodžio 19 d., tapo šio buto savininkais, lygiomis dalimis valdantys turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(2)-3118/1999 ieškovo santuoka su I. K. buvo nutraukta. I. K. nepareiškė reikalavimo padalyti butą, todėl laikytina, kad ieškovas su ja toliau lygiomis dalimis valdė šį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovė – notarė D. M. – 2006 m. gruodžio 18 d. patvirtino buto pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo I. K. pardavė butą tretiesiems asmenims V. R. ir J. R. Notarė negalėjo tvirtinti buto pirkimo–pardavimo sutarties ieškovui nežinant, be jo sutikimo. Notarė, prieš tvirtindama sandorį, turėjo įsitikinti, ar butas priklauso abiem sutuoktiniams, ar yra vieno iš jų nuosavybė, privalėjo pareikalauti iš I. K. neginčijamų įrodymų, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė, o nesant tokių įrodymų, sutarties netvirtinti. Dėl notarės veiksmų ieškovui padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, ieškovas liko be būsto, naujieji savininkai pareikalavo tuo pat išsikelti, todėl buvo priverstas gyventi pas pažįstamus, giminaičius. Notarės neteisėti veiksmai sukėlė ieškovui dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažemino ieškovą. Pablogėjo ieškovo reputacija, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Lėšų naujam būstui įgyti ieškovas neturi.            

 

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo valstybei 68,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad buto pirkimo–pardavimo sandoris nenuginčytas ir yra galiojantis. Notarė, prieš patvirtindama sandorį, patikrino, ar butas priklauso I. K. Iš notarei pateiktų dokumentų akivaizdžiai matyti, kad butas nuosavybės teise priklauso I. K. I. K. ir ieškovo ištuoka įregistruota 2004 m. birželio 2 d., o jos nuosavybės teisė į butą įregistruota praėjus metams po ištuokos įregistravimo. Preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos nutraukimo, yra asmeninė nuosavybė. Teismas padarė išvadą, kad butas nuosavybės teise priklausė I. K. Ieškovas žinojo, kad buvusi žmona rengiasi parduoti butą, todėl ieškovas galėjo pasinaudoti teise kreiptis į teismą, ginčydamas registro įstaigos padarytus įrašus. Ieškovas, turėdamas pretenzijų buvusiai sutuoktinei, be pagrindo prašo priteisti žalą iš notarės. Teismas nenustatė notarės atsakomybės pagrindų dėl patvirtinto buto pirkimo–pardavimo sandorio. Esant nenuginčytam sandoriui, ieškovo reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią ir galėjusią atsirasti iš teisėto sandorio, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo valstybei 22 Lt išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad notarė buto pirkimo–pardavimo sandorį patvirtino tik nustačiusi, kad nekilnojamasis daiktas nuosavybės teise priklauso I. K. Butas viešame registre įregistruotas tik I. K. vardu, todėl laikomas asmenine nuosavybe, kol neįrodyta kitaip.          

 

                                                   III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-869/2003 pateiktą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.100 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo išaiškinimą. Teismai, spręsdami klausimą, koks sandorio sudarymo metu yra buto teisinis statusas, privalėjo pripažinti, kad, buto nepasidalijus santuokos nutraukimo byloje, jis ir toliau liko turtu, turinčiu bendrosios jungtinės nuosavybės statusą, ir konstatuoti, kad, nesant ieškovo sutikimo, notarė neturėjo teisės tvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 228, 230 straipsnių nuostatas, nes bylą išnagrinėjo net minimaliai neparengęs jos teisminiam nagrinėjimui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2005, 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2005, 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2007, 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2007, 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003).   

Teismas privalėjo pasiūlyti ieškovui tikslinti proceso dalyvių procesinę padėtį, pasiūlyti ieškovui trečiuosius asmenis įtraukti byloje atsakovais, patikslinti įrodinėjimo dalyką, išspręsti atsakovės ir trečiųjų asmenų prašymus į procesą įtraukti bendrijos pirmininką, VĮ Registrų centrą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.

3. Teismai iš viso neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismai notarės veiksmus privalėjo vertinti ypač atidžiai, turėjo tirti, vertinti ir pasisakyti, ar notarė buvo pakankamai atidi ir profesionali, tvirtindama sandorį, ar notarė įpareigojo sandorio šalis pateikti visus reikiamus dokumentus, kad nebūtų patvirtintas neteisėtas sandoris, ar iš pateiktų dokumentų notarė galėjo ir privalėjo pastebėti, kad butą I. K. įregistravo neteisėtu pagrindu, kad VĮ Registrų centro pažyma visai neinformatyvi, neduodanti pagrindo teigti, kad butas jai priklauso asmeninės nuosavybės pagrindu.

4. Teismai iš esmės netyrė notarės veiksmų, jų nevertino, tačiau, darydami išvadą, kad jos veiksmuose nėra kaltės, neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (1999 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/1999, Teismų praktika 12, p. 119-123; 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002, Teismų praktika 18, p. 49-54; 2003 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-127/2003, Teismų praktika 19, p. 47-51; 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006; 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002).

Teismai notarės civilinės atsakomybės klausimus sprendė priešingai, nei nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Teismai notarei įstatymu suteiktus įgaliojimus sulygino su eilinio techninio darbuotojo pareigomis, nepagrįstai laikėsi nuomonės, kad notaras yra visiškai saistomas kitų institucijų išduotų dokumentų turinio. Notarė ne tik turi teisę reikalauti bet kokių kitų institucijų išduotų dokumentų, kad galėtų įsitikinti, jog sandoris sudaromas teisėtai, bet ir privalo atidžiai susipažinti su dokumentų turiniu.

Teismai netyrė notarės atsiliepimo į ieškinį, kuriame ji išvardijo dokumentus, kuriuos turėjo prieš tvirtindama sandorį, padarė išvadą, kad dokumentai atitinka keliamus reikalavimus, ir išvardijo jos pačios padarytas įstatymo taikymo klaidas. Notarė patvirtino, kad ji pastebėjo, jog VĮ Registrų centro išduotoje pažymoje nurodyta, kad I. K. nuosavybės teisė įregistruota remiantis Gyvenamųjų namų savininkų bendrijos pažyma, todėl nuo šio momento ji privalėjo stabdyti sandorio tvirtinimą (Notariato įstatymo 31 straipsnis). Notarė turėjo žinoti, kad nei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme, nei kituose teisės aktuose nesuteikta teisės bendrijoms ar jos pirmininkams nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kas yra buto savininkas, juolab VĮ Registrų centrui daryti įrašus. Šiuo atveju sandorio tvirtinimo procedūros turėjo būti stabdomos iki I. K. pašalins buto teisinės registracijos pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad notarė yra ne specialius įgaliojimus turintis asmuo, o tik techninė darbuotoja, prieštarauja Notariato įstatymo 1, 2 straipsniams. Notarės aiškinimas, kad ji ,,nuosavybės įgijimą“ sutapatina su ,,nuosavybės įregistravimu“, patvirtina, kad ji nežino CK 4.47 straipsnio nuostatos. Notarės neatidumą patvirtina ir tai, kad matydama, jog daiktas – butas – yra sukurtas 1992 m., ji nesiaiškino, kas nuo 1992 m. buvo buto savininkai.

Teismai nevertino šių aplinkybių, nepripažino jų  įrodančiomis notarės kaltę.

5. Apeliacinės instancijos teismas iš viso neatliko apeliacijos, kaip to reikalaujama CPK XVI skyriuje, pažeidė ieškovo teisę į apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnis). Teismas neįvykdė savo pareigos iš esmės patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, dėl dalies apeliacinio skundo argumentų iš viso nepasisakė. Skundžiami teismų nutartis ir sprendimas neargumentuoti, nenurodytas nė vienas įstatymas, kuriuo remdamasis teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus. Teismai neišnagrinėjo reikšmingų aplinkybių viseto, neištyrė byloje esančių įrodymų, patvirtinančių notarės kaltę, neįvertino jų pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus. Ginčijami procesiniai sprendimai surašyti formaliai, neaiškiai, todėl nukrypta nuo Konstitucinio Teismo išaiškinimų (1997 m. sausio 1 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Vande Hurk prieš Nyderlandus), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2004, 2003 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-907/2003; 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2005; 2001 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-44/2001; 2003 m. spalio 22 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2003; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2004; 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007; 2000 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2000; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2007; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1114/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2005; 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2004).

Skundžiamuose teismų sprendimuose yra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. sprendimas ir nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Tokių pagrindų buvimas yra kasacijos pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2005).

  

                                      IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB DK ,,PZU Lietuva“ prašė kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Nagrinėjamos civilinės bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-869/2003 faktinės aplinkybės skiriasi.

2. Atsižvelgiant į išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2007 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2007, 2003 m. kovo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005 ir į nagrinėjamos civilinės bylos duomenis, dokumentus, darytina išvada, kad sandorio tvirtinimo metu ginčo turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė I. K.

3. Civilinė atsakomybė asmeniui kyla tik nustačius visas CK 6.245-6.249 straipsniuose nustatytas sąlygas.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad notarė neturėjo objektyvaus pagrindo abejoti I. K. pateiktų VĮ Registrų centro dokumentų teisingumu. Be to, tvirtinant sandorį, notarei buvo pateiktas ir Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. leidimas (civilinė byla Nr. 2-2022-455/2006), leidžiantis I. K. sudaryti buto pirkimo-pardavimo sandorį.

Notarė, laikydamasi Notariato įstatyme nustatytų reikalavimų, įvertino jai pateiktus dokumentus, juose nurodytus duomenis ir, nepažeisdama ir neviršydama įstatymo suteiktų įgaliojimų, patvirtino sandorį.

4. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose, žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas esant sandoriams pripažintiems negaliojančiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 331/2001, 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2006). Nagrinėjamoje byloje ginčo sandoris nepripažintas negaliojančiu, todėl nėra pagrindo svarstyti notarės veiksmų teisėtumo.

5. Teismai, remdamiesi jiems suteikta įrodymų tyrimo ir vertinimo teise ir pareiga, įrodymų tikėtinumo taisykle, tinkamai ir teisėtai įvertino visų šalių pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

6. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Notariato įstatyme neturtinės žalos atlyginimas nereglamentuojamas, dėl to galima daryti išvadą, kad neturtinė žala, padaryta neteisėtais notaro veiksmais vykdant notaro profesinę pareigą, neatlyginama.

7. UAB DK ,,PZU Lietuva“ ir notarė D. M. yra sudariusi notarų profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurios galiojimo laikotarpis yra nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. Šia sutartimi yra apdrausta notarės civilinė atsakomybė už tretiesiems asmenims padarytą žalą, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir per šalių nustatytą laikotarpį, ne trumpesnį kaip vieneri metai nuo draudimo sutarties pabaigos. Sutartis sudaryta Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kas yra draudiminis įvykis. Kadangi šiuo metu nenustatyta ir neįrodyta notarės atliktų veiksmų neteisėtumo, tai nėra teisinio pagrindo teigti, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės atitinka Taisyklėse nustatytus draudžiamojo įvykio kriterijus.

Remiantis Taisyklių 10.1 punktu, nedraudžiamuoju įvykiu laikomi notaro veiksmai, kuriais padaryta neturtinė žala, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi ieškovo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nedraudžiamasis įvykis.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

            Ieškovas teigia, kad trijų kambarių kooperatinis butas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir trečiajam asmeniui I. K. Notarė negalėjo tvirtinti buto pirkimo-pardavimo sutarties ieškovui nežinant, be jo sutikimo. Kasaciniame skunde keliamas notaro ir draudiko atsakomybės bei proceso normų taikymo klausimai, todėl šia apimtimi kasacinis teismas peržiūri apskųstus sprendimą ir nutartį.

           

            Dėl notaro atsakomybės

 

            Notaro veiklą reglamentuoja Notariato įstatymas. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Taigi notaro turtinė atsakomybė už profesine veikla padarytus pažeidimus yra deliktinė. Esant deliktinei atsakomybei, kaltė yra notaro civilinės atsakomybės sąlyga. Kaltės turinys šio asmens atsakomybės požiūriu yra ypatingas: jis priklauso nuo notarų veiklos ypatybių ir reikšmės, nes notarui keliami didesni reikalavimai ir atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos. Tokį notaro kaltės ypatumą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta byloje B. L., A. J., ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras, Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P., Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. R.  ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002; 2003 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje R. N. v. R. V., R. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-127/2003 ir kt.). Dėl to, sprendžiant dėl tam tikrą notarinį veiksmą atlikusio notaro civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, taip pat turi būti įvertinta, ar šis asmuo toje konkrečioje situacijoje padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje J. S., I. Z. v. Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. M., AB „Lietuvos draudimas“, bylos  Nr. 3K-3-11/2004; 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T., VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2006). Taigi, taikant Civilinio kodekso ir Notariato įstatymo normas, reglamentuojančias notaro atsakomybę, bei remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad notarui turtinė atsakomybė už žalą, padarytą vykdant profesinę veiklą, gali būti taikoma tada, jeigu žala padaryta jo kaltais veiksmais (neveikimu).

            Teismai konstatavo, kad notaro veiksmuose nėra kaltės. Ši išvada padaryta įvertinus byloje surinktus įrodymus. Vertinant notaro kaltę atsižvelgtina į tai, kad notarui buvo pateikti atitinkami dokumentai, tarp jų ir iš Registrų centro. Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo 2005 m. birželio 29 d. pažymėjimas, šio filialo 2006 m. lapkričio 22 d. pažyma bei valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2006 m. lapkričio 21 d. išrašas, kuriuose nurodyta, kad buto savininkė yra I. K. Taip pat buvo pateikti ir kiti dokumentai (ištuokos liudijimas, teismo leidimas parduoti butą ir kt.).

            Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daroma žyma apie bendrąją jungtinę nuosavybę. To paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, registruojant bendrąją jungtinę nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, nekilnojamojo turto registre savininkais turi būti nurodomi abu sutuoktiniai. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad šio (CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyto) teisinio reglamentavimo ypatumas yra tas, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. K. Š.; bylos Nr. 3K-3-25/2007; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta byloje V. S. v. notaras M. S., bylos Nr. 3K-3-522/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta byloje D. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008). Ši teisės aiškinimo taisyklė tretiesiems asmenims reiškia, kad įrašai nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami. Minėta, kad Nekilnojamojo turto registro centro dokumentuose nurodyta, kad buto savininkė yra I. K. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Minėtuose Nekilnojamojo turto registro centro dokumentuose nurodyti duomenys nenuginčyti. Taigi, nesant registro dokumentuose nuorodos, kad butas priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, notarui nebuvo pagrindo abejoti kitaip, t. y. kad buto savininku, be I. K., yra ir kitas asmuo. Esant tokioms aplinkybėms nebuvo galima reikalauti, kad notaras atliktų tyrimą, koks yra parduodamo buto faktinis statusas, ir jį konstatuotų kitokį, nei įregistruota viešame registre. Analogiškai išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje byloje V. S. v. notaras M. S., bylos Nr. 3K-3-522/2007). Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovė – notarė D. M., tvirtindama buto pirkimo–pardavimo sutartį, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl jos veiksmuose nėra kaltės. Teismai teisingai aiškino ir taikė Notariato ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų ir CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

           

            Dėl draudiko atsakomybės

 

            Byloje nustatyta, kad atsakovė D. M. yra apsidraudusi notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Notariato įstatymo 6² straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad notarų, jų atstovų ir biuro darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką, neviršijančią draudimo sumos. Pagal šią įstatymo normą draudikui atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jeigu žala atsirado dėl notaro, jo atstovo ar biuro darbuotojo kaltės.

            Notariato įstatymo 6² straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės 2003 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 580 „Dėl Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad sudarius draudimo sutartį šiose taisyklėse nustatytos draudimo sutarties sąlygos tampa draudimo sutarties sudėtine dalimi. Pagal Taisyklių 8 punktą draudiminiu įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu atlikti neteisėti notaro veiksmai, dėl kurių atsirado žala, ir reikalavimo atlyginti šią žalą pateikimas apdraustajam, t. y. notarui, per šalių nustatytą terminą, ne trumpesnį kaip vieneri metai nuo draudimo sutarties pabaigos. Taigi pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą draudikas atsako tada, kai žala asmeniui atsiranda dėl notaro kaltės. Kai notaro veiksmuose kaltės nėra, tokiu atveju už trečiajam asmeniui atsiradusią žalą neatsako draudikas, apdraudęs notaro profesinę atsakomybę privalomuoju draudimu.  

 

            Dėl civilinio proceso normų taikymo

 

            Kasacinio skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), todėl yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

            Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Sprendime ir nutartyje įrodymai įvertinti ir aplinkybės konstatuotos laikantis CPK reikalavimų ir jų pagrindu pritaikyti įstatymai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų kasacijos pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis neturėtų būti naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad tokia išvada, remiantis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008.

            Sprendime ir nutartyje teismai padarė išvadas, kad butas I. K. priklauso asmeninės nuosavybės teise. Tokios teismų išvados yra nepagrįstos ir štai dėl ko. Minėta, kad byloje keliamas notaro, patvirtinusio buto pirkimo-pardavimo sutartį, atsakomybės klausimas. Atsakovė yra Panevėžio miesto 7-ojo notarų biuro notarė D. M., o byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja J. R., V. R., I. K., UAB draudimo kompanija ,,PZU kompanija“. Tretieji asmenys gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis) arba jų nepareiškiantys (CPK 47 straipsnis). Asmens, kaip dalyvaujančio procese trečiuoju asmeniu, procesinę padėtį lemia jo suinteresuotumas byla. Tuo tarpu šalis (ieškovas) reiškia reikalavimą kitai šaliai (atsakovui) savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti. Reikalavimas reiškiamas kitai šaliai (atsakovui). Tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas gali priimti sprendimą, sukeliantį tam asmeniui teises ir pareigas. Kol asmuo nėra atsakovas, teismas negali priimti jo teises ir pareigas nustatančio sprendimo. Minėta, kad I. K. byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų. Ieškovas pareiškė reikalavimą notarui (atsakovui), todėl teismas neturėjo nuspręsti, kad butas I. K. priklauso asmeninės nuosavybės teise. Tokia išvada gali turėti prejudicinio fakto reikšmę tuo atveju, jeigu bus sprendžiamas buto nuosavybės statusas, todėl ši teismų išvada yra nepagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                            Gintaras Kryževičius

 

 

                                                                                                            Algis Norkūnas