Civilinė byla Nr. e3K-3-24-943/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15926-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5.4.1; 2.5.4.7.1; 2.5.4.8

                 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovei V. P. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė L. P., notarė J. V., E. K., V. P., S. P. ir „AIG Europe LTD“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių testamento pripažinimą negaliojančiu dėl testatoriaus valios ir testamento turinio neaiškumo ar nesuprantamumo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė pripažinti R. K., mirusio (duomenys neskelbtini), (toliau – testatorius) 2015 m. birželio 25 d. testamentą negaliojančiu, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad jos tėvas R. K. Kėdainių rajono 3-iajame notarų biure 2015 m. birželio 25 d. sudarė testamentą. Tačiau toks jo testamentas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes yra neaišku, koks turtas paliekamas atsakovei (žemės sklypas su statiniais, priklausęs testamento sudarymo metu ar mirties metu; kuris automobilis paliekamas atsakovei; kam atitenka pinigai, patekę į testatoriaus banko sąskaitą po jo mirties). Testamente nurodyta, kad po atsakovės mirties turtas atiteks testatoriaus ir atsakovės vaikams, tačiau įstatyme galimybė paskirti kitą įpėdinį nustatyta tik tuo atveju, jei paskirtas įpėdinis mirtų prieš atsirandant palikimui arba įpėdiniui nepriėmus palikimo. Be to, antriniai įpėdiniai gali būti skiriami tik jeigu sudaromas sutuoktinių testamentas, o testatorius su atsakove nebuvo susituokę. Taigi testamente nebuvo nurodyta aiški tikroji testatoriaus valia, nenurodyti įpėdinių duomenys, konkretus paliekamas turtas.

4.       Ieškovė teigė, kad tikroji testatoriaus valia buvo nustatyti atsakovei uzufruktą. Testamentas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, nes dalies įpėdinių galimybė paveldėti priklauso tik nuo atsakovės valios ir ketinimų disponuoti paveldėtu turtu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2024 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės priteisė atsakovei 1972 Eur, tretiesiems asmenims S. P. – 800 Eur, V. P. – 800 Eur, notarei L. P. – 4235 Eur, notarei J. V. – 605 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o valstybei – 46,48 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.

6.       Teismas nustatė, kad R. K., ieškovės ir trečiojo asmens E. K. tėvas, 2015 m. birželio 25 d. sudarė testamentą. Notarės patvirtintas testamentas surašytas R. K. 2015 m. birželio 2 d. ranka rašyto testamento pagrindu. Testatorius 2022 m. rugpjūčio 7 d. mirė. Trečiasis asmuo E. K. ir ieškovė 2022 m. rugsėjo 8 d. pateikė pareiškimus dėl palikimo priėmimo. Atsakovė pareiškimą dėl palikimo priėmimo pateikė 2022 m. spalio 5 d. Testamentų registro išrašo duomenimis, palikimą po R. K. mirties priėmė N. K., E. K. ir V. P.

7.       Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, jog testatoriui R. K. iki 2017 m. birželio 22 d. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini). Testatoriaus vardu registruotas toks turtas: 1/2 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), su sklypui priklausančiu namu (duomenys neskelbtini); butas (duomenys neskelbtini); žemės sklypas (duomenys neskelbtini); transporto priemonės „Renault Kadjar“. Testatoriaus vardu banke AB „Swedbank“ atidarytos dvi banko sąskaitos. R. K. 2018 m. sausio 8 d. padovanojo dukteriai 4 žemės sklypus (duomenys neskelbtini).

8.       Testatorius 1998 m. liepos 29 d. įsigijo 1/2 dalį pastatų (duomenys neskelbtini); 1998 m. rugpjūčio 17 d. pardavė žemės sklypą su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini); 1998 m. rugpjūčio 21 d. įsigijo žemės sklypą ir dalį pastatų (duomenys neskelbtini). R. K. 2013 m. vasario 6 d. paskolos sutartimi B. P. paskolino 9696,47 Eur (33 480 Lt), 2013 m. birželio 7 d. paskolos sutartimi I. B. – 4995,95 Eur (17 250 Lt), 2013 m. spalio 21 d. paskolos sutartimi V. S. – 9916,59,47 Eur (34 240 Lt), 2016 m. gruodžio 6 d. paskolos sutartimi R. M. – 3000 Eur, 2017 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartimi K. K. – 15 500 Eur, 2018 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartimi J. S. ir A. S. – 12 400 Eur, 2019 m. spalio 8 d. paskolos sutartimi E. L. – 13 000 Eur, 2021 m. balandžio 19 d. paskolos sutartimi MB „Restauravimo darbai“ – 6500 Eur, 2021 m. birželio 16 d. paskolos sutartimi V. D. – 7200 Eur, 2022 m. kovo 9 d. paskolos sutartimi G. G. ir G. G. – 25 000 Eur.

9.       Teismas pažymėjo, kad testatorius neidentifikavo testamentu paliekamo konkretaus turto, kuris testamento sudarymo metu ir mirties dieną skyrėsi. Testamento pirmame punkte nurodyta, kad atsakovei paliekamas žemės sklypas su pastatais, automobilis ir lėšos banko sąskaitoje. Testamento sudarymo metu (2015 m. birželio 25 d.) R. K. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini), šis turtas 2017 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas. R. K. 2015 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 1/2 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir šiam sklypui priklausantį namą (duomenys neskelbtini). Testamento sudarymo metu testatoriui nuosavybės teise priklausė automobilis „Renault Kadjar“, šį ieškovės tėvas vėliau pardavė ir įsigijo kitą „Renault Kadjar“ automobilį. Vėliau testatoriaus vardu buvo registruotos dvi transporto priemonės: „Renault Kadjar“ ir „Porsche Macan S“. Testatorius taip pat turėjo lėšų banko AB „Swedbank“ sąskaitoje. Aplinkybė, kad testatoriaus mirties dieną nebebuvo turto, kurį jis turėjo testamento surašymo metu, negali būti pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, nes testatorius gali palikti testamentu ne tik tą turtą, kuris jam priklauso nuosavybės teise testamento sudarymo momentu, bet ir turtą, kurį įgis ateityje.

10.       Nors ieškovė ir trečiasis asmuo E. K. testamento formuluotę „nuosavybės teise priklausantis turtas“ aiškina kaip testamento sudarymo metu turėtą turtą, o ne testatoriaus mirties metu turimą turtą, tačiau teismas tokiam vertinimui nepritarė, pažymėdamas, kad šioje testamento dalyje vartojami paprasti terminai neleidžia jų suprasti dviprasmiškai. Viena pagrindinių paveldėjimo teisinių santykių nuostatų yra ta, kad paveldimas tik tas turtas, kuris palikėjui priklausė nuosavybės teise mirties dieną. Testamentą tvirtinusi notarė L. P. ir notarė, į kurią buvo kreiptasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, J. V. patvirtino, kad testamento formuluotė „savo mirties atveju darau tokį patvarkymą“ reiškia, jog testatorius išreiškia savo valią po mirties palikti jam priklausiusį turtą. Atkreiptas dėmesys į tai, kad notarė testamentą tvirtino testatoriaus ranka 2015 m. birželio 2 d. rašyto testamento pagrindu. Jo turinys aiškiai patvirtina testatoriaus valią jo mirties atveju priklausantį turtą palikti nurodytiems paveldėtojams. Dėl to teismas nekonstatavo, jog testatoriaus valia nėra aiški.

11.       Teismas pripažino, kad byloje esančios fotonuotraukos, vaizdo medžiaga iš R. K. asmeninio gyvenimo, šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimai patvirtina, jog testatorius gerai sutarė tiek su savo biologiniais vaikais, tiek ir su atsakove bei jos sūnumis. Aplinkybė, kad testatorius nebuvo sudaręs su atsakove santuokos, taip pat kad jų gyvenimo kartu metu nekilnojamasis turtas, automobiliai buvo įgyjami tik testatoriaus vardu, nepaneigia fakto, kad jie pragyveno kartu 27 metus ir vedė bendrą ūkį kaip šeima. Testatorius pas notarę atvyko pasiruošęs, surašęs testamentą ranka ir primygtinai prašė nenurodyti turto adresų, testamento pirmo punkto antroje dalyje norėjo nurodyti paliekamą turtą procentais, tokios savo valios nekeitė daugiau kaip septynerius metus. Byloje nėra duomenų, kad palikėjas testamento sudarymo metu galėjo nesuvokti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Dėl to teismas nusprendė, kad testatorius išreiškė valią turtą, kurį jis įgijo gyvendamas su atsakove ir kartu prižiūrėjo, po savo mirties palikti atsakovei ir taip apginti jos interesus.

12.       Teismas kritiškai vertino liudytojų V. B. ir V. K. parodymus, kad testatorius planavo turtą palikti savo vaikams, nes V. K. yra ieškovės duktė, taigi suinteresuota palankia savo motinai bylos baigtimi, o V. B. parodymai niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog testatorius neplanavo palikti turto atsakovei (juolab kad liudytojas patvirtino konkrečiai nekalbėjęs su palikėju apie testamento turinį).

13.       R. K. jo mirties dieną nuosavybės teise priklausė 1/2 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), su sklypui priklausančiu namu (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šalys ginčijosi dėl testamento sąlygos, jog paliekamas žemės sklypas su pastatais, nors (duomenys neskelbtini) yra tik žemės sklypas su namu ir nėra kitų pastatų, todėl neaišku, kokį nekilnojamąjį turtą testatorius paliko. Teismas pažymėjo, kad testatorius turi teisę testamente nenurodyti konkretaus turto, jeigu nėra galimybės to padaryti, ypač įvertinant tai, kad gali būti paliekamas ir turtas, kuris bus įgytas ateityje. Nagrinėjamu atveju notarė L. P. patvirtino, kad R. K. nurodė ketinantis parduoti turimą namą Kėdainių r., todėl primygtinai prašė nerašyti adreso, t. y. konkrečiai nenurodė paliekamo nekilnojamojo turto. Tai, kad R. K. pardavinėjo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), patvirtina byloje esantis pinigų priėmimo kvitas, pagrindžiantis sumokėtas už tarpininkavimą parduodant nekilnojamąjį turtą brokeriui lėšas, taip pat liudytojo R. I., kuris buvo nuvykęs apžiūrėti parduodamo namo, parodymai. Dalis žemės sklypo su namu (duomenys neskelbtini), įgytas po testamento sudarymo, todėl sudarant testamentą R. K. negalėjo žinoti, ar planuotame įsigyti naujame žemės sklype bus tik gyvenamasis namas, ar daugiau pastatų. Dėl to teismas neesmine ir nelemiančia testamento turinio supratimo pripažino testamente nurodytą aplinkybę „pastatai“, nors iš tikrųjų žemės sklype yra tik vienas pastatas.

14.       R. K. vardu jo mirties dieną buvo registruotos dvi transporto priemonės – „Renault Kadjar“ ir „Porsche Macan S“. Nors testamento pirmame punkte nurodyta, kad testatorius atsakovei palieka automobilį, teismas nepripažino, kad testamento turinys dėl atsakovei paliekamo automobilio nėra aiškus. Tiek ieškovė, tiek ir trečiasis asmuo E. K. patvirtino, jog automobilis „Porsche Macan S“ buvo tik registruotas tėvo vardu, jį faktiškai pirko ir juo naudojosi trečiasis asmuo E. K. Testatorius, gyvendamas su atsakove, turėjo devynis automobilius, buvo linkęs juos keisti, todėl normalu, jog nežinojo, kokią transporto priemonę jis turės savo mirties dieną, ir sąmoningai testamente jos neįvardijo. Dėl to teismas nusprendė, kad testatorius, sudarydamas testamentą ir žodį „automobilį“ įrašydamas vienaskaita, turėjo omenyje savo ir atsakovės šeimos poreikiams naudojamą transporto priemonę, kurią jis turės mirties dieną („Renault Kadjar“).

15.       Testamento pirmame punkte nurodyta, kad testatorius palieka atsakovei lėšas, esančias banke AB „Swedbank“. Ieškovė teigė, kad testamentas neaiškus, nes neaišku, kam turi atitekti lėšos, pervestos į sąskaitą po testatoriaus mirties. Nors atsakovė teigė, kad tokios lėšos turi atitekti jai, tačiau teismas pripažino, kad atsakovė turi teisę paveldėti tik tą pinigų sumą, kuri buvo banke tuo metu, kai mirė testatorius. Nors atsakovė teigė, kad po R. K. mirties jai turi atitekti visos skolininkų pervedamos sumos, nes paskolos sutartyse nurodyta konkreti sąskaita, tačiau teismas pažymėjo, kad R. K. testamentu paliko ne konkrečioje sąskaitoje esančias lėšas, o lėšas, jo mirties dieną esančias banke AB „Swedbank“. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji turi reikalavimo teisę į skolininkus, todėl jai nepriklauso lėšos, kurias R. K. skolino kitiems asmenims. Atsakovė neįrodė, kad jai turi atitekti ir po testatoriaus mirties pervesta pensija, taigi ji neįgijo paveldėjimo teisės į palikėjo pensiją. Po R. K. mirties į banko sąskaitą pervestos lėšos laikomos atskiru paveldėjimo objektu, kuris aptartas testamento antrame punkte (visas kitas testatoriui nuosavybės teise priklausantis pirmame punkte neišvardytas turtas paliekamas dukteriai ir sūnui). Teismas padarė išvadą, kad testamente išreikšta palikėjo valia šiuo atveju taip pat yra aiški.

16.       Teismas padarė apibendrintą išvadą, kad nors testamente neidentifikuotas turtas, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių, surinktų įrodymų visumos yra visiškai aišku, koks turtas paliekamas pagal testamento pirmą punktą. Teismas, nustatęs, kad R. K. aiškiai išreiškė savo valią dėl jam priklausančio mirties dieną turto palikimo, padarė išvadą, kad tikroji testatoriaus valia dėl paliekamo nekilnojamojo turto yra aiški, testamento pirmu punktu paliekamas vienintelis jo mirties dieną turėtas žemės sklypas su namu, t. y. 1/2 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), su sklypui priklausančiu namu (duomenys neskelbtini), vienintelė transporto priemonė („Renault Kadjar“) ir AB „Swedbank“ buvusios lėšos.

17.       Teismas pažymėjo, kad testamentą tvirtino notarė kaip valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Lietuvos Respublikos notariato įstatyme nustatytas funkcijas. Iš notarės paaiškinimų, testamento sudarymo aplinkybių aišku, kad jai nekilo abejonių dėl R. K. valios testamento pirmo punkto pirmoje dalyje įvardytą turtą palikti atsakovei, o jai mirus – palikėjo ir atsakovės vaikams atitinkamomis dalimis. Notarė L. P. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad R. K. valia buvo tokia, jog, jam pirmam mirus, pirmoje testamento dalyje įvardytas turtas atitenka atsakovei, o pirmai mirus atsakovei, pirmoje dalyje įvardytas turtas atitenka testatoriaus ir atsakovės vaikams. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad testamentą patvirtinusi notarė netinkamai atliko savo pareigas, sudarė prielaidas testatoriui pasirašyti testamentą, turintį aiškių turinio ir testatoriaus valios trūkumų. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad R. K. ruošėsi testamento sudarymui, jį sudarė apdairiai bei rūpestingai, siekė kartu su atsakove užgyventą turtą palikti atsakovei. Dėl to teismas atmetė ieškovės argumentus, kad jos tėvas, formuluodamas testamento pirmą punktą, turėjo omenyje nustatomą atsakovei uzufrukto teisę.

18.       Įstatyme nustatyta teisė palikėjui testamente nurodyti antrinius įpėdinius tuo atveju, jeigu pirminis įpėdinis mirtų iki palikimui atsirandant. Testamento turinio formuluotės leido teismui pripažinti, kad R. K. būtent taip ir nustatė, kas paveldės atitinkamą turtą, jeigu jis pergyventų atsakovę. Šiuo atveju atsakovė priėmė palikimą, todėl testamento pirmo punkto antra dalis netenka teisinės galios. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad palikėjas testamento sudarymo ir mirties metu nebuvo vedęs, todėl testamente negalėjo nurodyti antrinių įpėdinių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.21 straipsnyje imperatyviai nenustatyta, kad antriniai įpėdiniai gali būti skiriami tik tuo atveju, jeigu sudarytas bendrasis sutuoktinių testamentas. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad testamento pirmas punktas prieštarauja šiam straipsniui. Teismas nenustatė teisinio pagrindo konstatuoti, kad testamento pirmas punktas prieštarauja CK 5.45 straipsnio 2 daliai.

19.       Teismas pažymėjo, kad notarė J. V. paveldėjimo teisės liudijimo neišdavė ne dėl to, kad testamentas neaiškus, bet dėl to, kad buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

20.       Įvertinęs testamento pirmo punkto antros dalies formuluotę, ginčijimo teisinius ir faktinius pagrindus, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo šią testamento dalį pripažinti negaliojančia. Teismas atkreipė dėmesį į teismų praktikoje suformuotą principą, kad mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju testamento turinys yra nuoseklus, nedviprasmiškas, neprieštaringas, testamentas surašytas vartojant standartinę teisinę terminiją bei sąvokas, apibrėžtas teisės normų ir neprieštarauja protingumo bei teisingumo principams.

21.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. liepos 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. 

22.       Kolegija nurodė, kad testatoriaus ranka parengto testamento įžanginėje dalyje testatorius išreiškia savo valią savo mirties atveju, o notarės patvirtintame testamente nurodoma, kad šiuo testamentu testatoriaus mirties atveju daromas patvarkymas. Tiek teisinis reguliavimas, tiek kasacinio teismo praktika, tiek testamentas leidžia pripažinti, kad yra paliktas testatoriaus mirties dieną turėtas turtas, o tai šiuo atveju nelemia nesuprantamo testamento turinio (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

23.       Kolegija nusprendė, kad testamentu paliekami ne konkretūs, individualius požymius turintys daiktai, egzistavę testamento surašymo momentu, bet nurodoma testatoriaus valia dėl nuosavybės teisių į tam tikrus daiktus, kurie egzistuos testatoriaus mirties dieną. Testatorius negali žinoti, kokia bus tiksli palikimo sudėtis, kai nuo testamento sudarymo iki mirties momento gali praeiti ilgas laiko tarpas. Nagrinėjamu atveju testatorius mirė praėjus beveik septyneriems metams nuo testamento sudarymo. Kolegija pažymėjo, kad jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.

24.       Nagrinėjamu atveju testatorius, testamentu palikdamas jam nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovei, suformulavo konkretų testamento patvarkymą – konkrečiai nurodė paliekamus objektus (namą, automobilį), individualizavo paliekamas lėšas, jas susiedamas su testamente nurodyta banko sąskaita. Kolegija iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad testamentas yra suprantamas, aišku, kokį nekilnojamąjį turtą, kokią transporto priemonę atsakovė paveldi. Kolegija sutiko ir su vertinimu, kad testatorius paliko testamentu atsakovei ne konkrečioje sąskaitoje esančias lėšas, o lėšas, jo mirties dieną esančias banke AB „Swedbank“. Po testatoriaus mirties į banką pervestos lėšos laikomos atskiru paveldėjimo objektu, kuris testamente aptartas antrame punkte, nustačiusiame, kad visas kitas testatoriui nuosavybės teise priklausantis pirmame punkte neišvardytas turtas paliekamas dukteriai ir sūnui.

25.       Kolegija, įvertinusi tai, kad testatorius ir atsakovė ilgą laiką kartu bendrai gyveno (nuo 1995 m.), taip pat testatoriui būdingą elgesį (automobilių keitimą), aplinkybę, kad jis ketino parduoti nekilnojamąjį turtą, kuriame tuo metu su atsakove gyveno, todėl prašė testamente nenurodyti konkretaus adreso, aplinkybę, jog testatorius nekeitė savo valios daugiau kaip septynerius metus nuo testamento sudarymo momento, faktą, kad oficialusis testamentas buvo sudarytas trečiojo asmens notarės, turinčios pareigą išsiaiškinti tikrąją palikėjo valią, pripažino, kad testatorius siekė ir testamentu atsakovei paliko 1/2 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), automobilį „Renault Kadjar“ ir banke AB „Swedbank“ savo mirties momentu buvusias lėšas. Visą kitą turtą, kurį notarė nustatys išduodama paveldėjimo teisės liudijimą, taip, kaip nurodyta testamento antrame punkte, paveldės ieškovė ir trečiasis asmuo.

26.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad aiškus ne tik testamento pirmo punkto pirmas sakinys, jog testatorius turtą palieka atsakovei, bet aiški ir antrame sakinyje nurodyta jo valia tuo atveju, jei atsakovė numirtų anksčiau už testatorių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad testamentu yra paskirti antriniai įpėdiniai CK 5.21 straipsnio prasme tuo atveju, jeigu atsakovė numirtų iki palikimo atsiradimo arba palikimo nepriimtų, nes pirmu sakiniu aiškiai nurodyta, jog testatorius savo turtą palieka atsakovei, ir nenustatyta atsakovei jokio įpareigojimo, būdingo testamentinei išskirtinei (CK 5.23 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra įrodymų, leidžiančių prieiti prie išvados apie testamente įtvirtintą testamentinę išskirtinę, to nepatvirtino ir testamentą rengusi notarė. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino testamento turinį, jog turtas paliekamas atsakovei, ginčo sąlygos nesusiedamas su testamentine išskirtine po testatoriaus mirties likusiai gyvai atsakovei, o nurodė antrinius įpėdinius, jeigu testatorius pergyventų atsakovę. 

27.       Kolegija konstatavo, kad testamentas yra suprantamas, suvokiamas ir neturi valios išreiškimo trūkumo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti jį negaliojančiu pagal CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 9 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą, taip pat CK 5.2, 5.3, 5.15–5.42, 5.45 straipsnių normas, darydami išvadą apie testamento turinio teisėtumą ir suprantamumą netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 176, 185 straipsnių normas. Testamentui keliamas teisėtumo ir suprantamumo reikalavimas. Pagal teismų praktiką, nesuprantamu laikomas toks testamentas, kai jo turinį galima aiškinti skirtingai ar jo dalys prieštarauja viena kitai ir negalima suprasti ir nustatyti tikrosios testatoriaus valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013). Sprendžiant dėl testamente išreikštos valios, turi būti vadovaujamasi sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijais, remiamasi ne tik testamento tekstu, bet būtina aiškinti tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes, atsižvelgtina į testamento turinio išdėstymo būdą, testamente pavartotus žodžius bei sąvokas, o visas testamento tekstas vertintinas kaip vientisas dokumentas. Nagrinėjamu atveju ginčijamo testamento pirmoji dalis neatitinka suprantamumo kriterijaus, nes yra neaiški, prieštaringa, sukelianti įpėdinių ginčą, jiems skirtingai suprantant tiek testatoriaus valią, tiek testamentu atlikto patvarkymo turinį ir apimtį:

28.1.1.                      Neaišku, kokį turtą testatorius palieka atsakovei (testamento pirmo punkto pirmas sakinys). Teismai klaidingai interpretavo testamento formuluotę „savo mirties atveju darau tokį patvarkymą“, neidentifikavo paliekamų turto objektų, bendrai nurodydami, jog palieka atsakovei žemės sklypą su statiniais, automobilį ir lėšas. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad testatoriaus nekilnojamojo turto mastas testamento sudarymo metu ir testatoriaus mirties dieną iš esmės skiriasi, t. y. palikimo atsiradimo metu jau nebuvo turto, kuris testatoriui priklausė testamento surašymo metu. Šiuo atveju teismai, aiškindami testamente užfiksuotą testatoriaus valią, neatsižvelgė į asmeninio testatoriaus testamento turinį, kuriame aiškiai patvirtinta, jog jis neišreiškė valios palikti atsakovei turtą, kuris jam priklausys ateityje (mirties dieną). CK 5.19 straipsnyje nustatytas universalumo principas leidžia palikti visą turtą, tačiau, išskirdamas paliekamą jo dalį, testatorius turi tiksliai identifikuoti paliekamą turtą. Teismų iškeltos prielaidos apie testatoriaus ir atsakovės ilgametį bendrą gyvenimą, ūkio vedimą, šeimos ryšius nepagrindžia testatoriaus valios palikti visą turtą atsakovei;

28.1.2.                      neaišku, kokį „kitą“ turtą testatorius palieka ieškovei ir trečiajam asmeniui E. K. (testamento antras punktas);

28.1.3.                      neaišku, kokiomis teisėmis – nuosavybės, uzufrukto teise ar testamentinės išskirtinės pagrindu – atsakovei paskiriamas turtas (testamento pirmo punkto antras sakinys). Teismai atsietai, o ne sistemiškai aiškino testamento nuostatas, todėl neatskleidė tikrosios testatoriaus valios ir padarė nepagrįstą išvadą, jog testamento pirmame punkte testatorius nustatė antrinius įpėdinius pagal CK 5.21 straipsnį, o atsakovei (pirminei įpėdinei) priėmus palikimą, antroji testamento dalis neteko teisinės galios. Nagrinėjamu atveju nebuvo nė vienos iš CK 5.21 straipsnyje nustatytų atvejų, nes, pagal lingvistinį testamento pirmo punkto teksto aiškinimą, palikimas pereina neva kitiems įpėdiniams tik po V. P. mirties, o pagal minėtą teisės normą antriniam įpėdiniui teisė paveldėti atsiranda mirus pirminiam įpėdiniui prieš atsirandant palikimui. Teismai neturėjo pagrindo plačiai aiškinti testamento pirmo punkto antro sakinio formuluotės ir spręsti, kad testatorius nustatė, kas paveldės atitinkamą turtą, jeigu jis pergyvens atsakovę. Aiškindami minėtą nuostatą, teismai neatsižvelgė į tai, kad testamento tekstą rengė notarė. Sistemiškai aiškindami pirmos testamento dalies abu sakinius, atsižvelgdami į CK 4.141 straipsnio 1 dalį, 5.25 straipsnio 4 dalį, teismai turėjo prieiti prie išvados, kad testatorius nustatė atsakovei uzufrukto teisę naudotis turtu ar nustatyti testamentinę išskirtinę, o nuosavybės teise ieškovei ir trečiajam asmeniui E. K. paliko 70 proc. turto, 30 proc. turto palikdamas atsakovės vaikams.

28.2.                      Teismai, darydami išvadą apie testamento turinio suprantamumą, testatoriaus valią aiškinosi remdamiesi ne objektyviais duomenimis (sistemine testamento turinio analize, logikos dėsniais, imperatyviomis įstatymo normomis), o išimtinai bylos baigtimi suinteresuotų asmenų paaiškinimais – atsakovės, jos pasikviestų liudytojų, taip pat notarės, dėl kurios patvirtinto testamento teisingumo nagrinėjama ši byla. Teismai padarė išvadą, kad notariškai patvirtintas testamentas negali būti nesuprantamas, o tai prieštarauja CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto normai. Notariato įstatymo 34 straipsnyje nustatyta pareiga notarams aiškiai ir tiksliai surašyti jų tvirtinamus dokumentus. Notariškai sudarytam testamentui keltini aukštesni reikalavimai, atitinkamai teisiškai toleruotinas daug mažesnis žodžių, sąvokų bei kitų turinio elementų dviprasmiškumas. Be to, teismai nepagrįstai notarų paaiškinimams dėl testamento suprantamumo suteikė išskirtinę reikšmę, tačiau tai neatitinka teismų praktikos ir Notariato įstatymo nuostatų. Kilus ginčui, taip pat kilus abejonių ar nesutarimų dėl testamento turinio, notarai jo neaiškina, nenagrinėja asmenų ginčo, bet atsisako išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011). Pareiga aiškintis testamento turinį, tikrąją testatoriaus valią tenka teismui, o ne notarui. Be to, šiuo atveju byloje dalyvavusios notarės yra asmenys, suinteresuoti bylos baigtimi, nes sprendžiamas klausimas dėl antstolės patvirtinto galimai neteisėto testamento, o tai jai sukeltų atitinkamai neigiamas pasekmes. Tokiu atveju notarių paaiškinimai neturi jokios didesnės įrodomosios vertės. Atkreiptas dėmesys į tai, kad notarės L. P. paaiškinimai, jog testatorius prašė nenurodyti turto identifikacinių duomenų, nes ketino parduoti šį turtą, pažodžiui sutapo su atsakovės pozicija byloje, be to, notarė, praėjus aštuoneriems metams nuo patvirtinto testamento sudarymo, puikiausiai prisiminė testatoriaus pateiktus paaiškinimus, bet nesugebėjo paaiškinti, kodėl tokios testatoriaus valios aiškiai neįrašė testamente, kodėl testatorius ketino palikti turtą, kurį tuo pat metu ketino parduoti, kodėl vėliau, įsigijęs kitų žemės sklypų su statiniais, nesiėmė veiksmų testamentui patikslinti.

29.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartį, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1.                      Ieškovė, naudodamasi aplinkybe, kad testatoriaus mirties dieną nebuvo turto, kuris buvo testamento sudarymo metu ir kurį jis paliko atsakovei, siekia įtikinti teismą, kad testamento turinys nėra aiškus. Vien aplinkybė, kad ieškovei nesuprantamas testamento turinys, nėra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu. Teismai teisingai vertino testamento turinį kaip vientisą dokumentą, aiškiai nurodė, kad turtas paliekamas atsakovei ir testatoriaus vaikams. Atkreiptas dėmesys į tai, kad ir testatoriaus ranka rašytame asmeniniame testamente, pagal kurį notarė sudarė notarine tvarka patvirtintą testamentą, taip pat nėra identifikuotas atsakovei paliekamas turtas, t. y. šeimos namų valdos sklypas ir namas, mašina ir lėšos paliekamos atsakovei. Testamento turinys leidžia identifikuoti, kokį esamą turtą testatorius savo mirties dieną paliko atsakovei. Turto neidentifikavimas apskritai nedaro testamento negaliojančio. Testatorius, surašydamas testamentą, negali žinoti, kokia bus tiksli palikimo sudėtis jo mirties dieną. Pažymėta, kad ieškovės argumentai dėl testamento turinio prieštarauja vieni kitiems: vienu atveju ieškovė teigia, kad teismai testamento aiškumą „grindė formaliai“ (kad paveldimas turtas yra tik tas, kuris palikėjui priklausė nuosavybės teise „mirties dieną“), ir su šiuo teiginiu nesutinka, bet jau kitu teiginiu nurodo, kad „testamente yra aiškiai nurodoma, kad testatorius atliko patvarkymą dėl turto, kuris jam priklausys „mirties atveju“; ieškovė aiškina, kad testatorius gali pasirinkti, ar palieka testamento surašymo dieną esantį turtą ar turtą, kuris jam priklausys jo mirties dieną, tačiau kartu tokį testatoriaus R. K. pasirinkimą laiko „nesuprantamu ir neaiškiu“.

29.2.                      Ieškovė neteisingai aiškina CK 5.19 straipsnio nuostatą, kad tuo atveju, jei paliekamas visas turtas, jo nebūtina identifikuoti. Tačiau jei paliekama dalis turto, šis turi būti tiksliai identifikuojamas. Minėtoje normoje nėra išskiriami ieškovės nurodomi elementai.

29.3.                      Ieškovė klaidingai aiškina testamento formuluotę „savo mirties dieną darau tokį patvarkymą“, nepagrįstai sutapatindama palikimo atsiradimo momentą su testatoriaus valios aiškinimu – kokios sudėties ir kokį konkretų turtą jis palieka. Testamentą sudariusi notarė bendravo su testatoriumi, aiškinosi jo valią dėl paliekamo turto, taip pat tai, kodėl neidentifikuojamas turtas, kitas svarbias aplinkybes. Be to, notarė testamentą sudarė pagal testatoriaus atsineštą savo ranka surašytą testamentą, kuriame taip pat nebuvo identifikuotas turtas.

29.4.                      Nors ieškovė teigė, kad teismų išvada buvo grindžiama bylos baigtimi suinteresuotų asmenų paaiškinimu, tačiau ir ji turėjo teisę pasikviesti liudytojus savo teiginiams patvirtinti. Pažymėta, kad neatsirado asmenų (nors ji buvo nurodžiusi keletą giminaičių), norinčių patvirtinti ieškovės neteisingus teiginius. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismai negalėjo šiuo atveju remtis notarų paaiškinimais. Kadangi byloje ginčijamas ne asmeninis, o notaro patvirtintas testamentas, tai teismas turėjo apklausti notarą, dalyvavusį tvirtinant tokį dokumentą, bendravusį su testatoriumi. Abi notarės patvirtino, kad, išduodant paveldėjimo teisės liudijimą, vertinamas mirties dieną esantis turtas. Ieškovė siekia sumenkinti notarės paaiškinimus, nors ji patvirtino aplinkybes, kurias buvo nurodę kiti byloje dalyvaujantys asmenys.

29.5.                      Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad ginčijamu testamentu visas turtas paliktas atsakovei, Pažymėta, kad atsakovei paliktas tik šeimos namas, mašina ir lėšos banke, o ieškovei ir trečiajam asmeniui E. K. palikta didžioji dalis turto (butas (duomenys neskelbtini), žemės sklypas (duomenys neskelbtini), lėšos pagal terminuotas indėlių sutartis, reikalavimo teisės pagal paskolos sutartis ir kt.)

29.6.                      Ieškovė neteisingai aiškina testamento pirmos dalies antro sakinio formuluotę, joje turto palikimas atsakovei nėra siejamas su uzufrukto teise, nepagrįstai šiuo atveju remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje Nr. 3K-3-643/2013. Nurodomos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių: nurodomoje byloje ginčas kilo tarp notarės, atsisakiusios išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, ir pretendentės paveldėti, nes testamente nebuvo išreikšta valia palikti jai turtą nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju testatorius testamente aiškiai nurodė tris paveldėtojus (atsakovę ir savo biologinius vaikus), taip pat kokį nuosavybės teise jam priklausantį turtą palieka šiems asmenims. Teismai sistemiškai aiškino testamento dalis, jų atskirus sakinius, atsižvelgė į vienodas dokumente vartojamas formuluotes. Testamento turinyje nėra patvarkymų, formuluočių, žodžių, kurie leistų nuspręsti, kad turtas paliekamas ne nuosavybės teise.

29.7.                      Ieškovė, nesutikdama su teismo išvada, kad testatorius nustatė antrinius pagal CK 5.21 straipsnį įpėdinius, plačiai aiškina testamento turinį, o tai neatitinka logikos dėsnių. Atsakovė gyveno kartu su testatoriumi 27 metus, bendrai kūrė gerovę, jai kurti naudojo abiejų pajamas. Paskutinis šeimos gyvenamasis namas įsigytas 2015 m. lapkričio 11 d., tai ketvirtas šeimos namas (ankstesnius namus parduodavo ir įsigydavo naujus). Aplinkybė, kad turtas buvo įgyjamas testatoriaus vardu, nereiškia, kad turtas priklausė jam vienam. Testatorius nesiekė bendrai sukurto turto palikti tik savo vaikams, o atsakovei nieko nepalikti. Testamento turinys neleidžia daryti išvados apie testamento išskirtinės atsakovei nurodymą.

30.       Trečiasis asmuo notarė L. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartį, priteisti jos naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1.                      Ieškovė ydingai aiškina įvardytų teisės normų taikymą šiai konkrečiai situacijai. CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma nustato, kad negaliojančiu testamentas gali būti pripažintas, jeigu jo turinys nėra suprantamas arba neteisėtas. Šiuo atveju testamentas yra suprantamas, jis įskaitomas ir neturi jokių valios išreiškimo trūkumų. Teismai, priimdami sprendimus, atidžiai, kruopščiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, jas įvertino, pagrindė savo sprendimą būtent ginčo faktinėms aplinkybėms taikytinomis teisės normomis ir teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, pritarė pirmosios instancijos teismo argumentavimui.  

30.2.                      Testamento turinys neaiškus tik pačiai ieškovei, tačiau teismai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų ieškovės iškeltų abejonių ir pripažino testamento turinį aiškiu. Ieškovė nepagrįstai remiasi kasacinio teismo nutartimi byloje Nr. 3K-3-643/2013, nes šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės kardinaliai skiriasi. Ieškovė neteisingai aiškina testamento formuluotę, bandydama pagrįsti, kad testatorius atsakovei paliko testamento sudarymo metu turėtą turtą, o ne išreiškė valią palikti įvardytą turtą palikimo atsiradimo metu. Testatoriaus tikrąją valią aiškiai patvirtina jo ranka surašytas asmeninis testamentas, kuriame vartojama tokia pat formuluotė. Ieškovė klaidingai nurodo, kad testatoriaus šeimos santykiai nėra svarbūs sprendžiant apie tikrąją testatoriaus valią. Akivaizdu, kad testatorius, gyvendamas tokį ilgą laiką su atsakove, norėjo ja pasirūpinti po savo mirties. Ieškovės retoriniai klausimai tėra spekuliacijos, subjektyvus vertinimas, nenuneigiantis tikrosios testatoriaus valios. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl tik išskirtiniais atvejais testamentas pripažintinas negaliojančiu, t. y. kai testatorius iš esmės suklydo ir yra pateikti nenuginčijami įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-39-916/2018). Jei būtų laikoma, kad testamento turinys neaiškus, tai nedarytų jo negaliojančio, nes tokiu atveju teismas turi pareigą išaiškinti testamento turinį, bet ieškovė nėra pareiškusi tokio reikalavimo byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

30.3.                      Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad teismai testamento aiškumą ir suprantamumą neteisėtai grindė notarių paaiškinimais, jiems suteikdami išskirtinę reikšmę, suabsoliutino faktą, kad testamentas sudarytas pas notarą. Trečiasis asmuo notarė L. P., vykdydama jai pavestas pareigas, veikė kaip savo srities profesionalė, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neperžengė jai suteiktos kompetencijos ribų. Taigi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių notarės neteisėtus veiksmus, žalą ir kt., notarė L. P. yra profesionali teisininkė ir neturi jokio ketinimo nuslėpti tikrąją tiesą, priešingai nei suinteresuota bylos baigtimi ieškovė. Ieškovės teiginiai dėl neaiškios testamento turinio formuluotės yra paneigti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Testamento turinys aiškus, atitinka imperatyvias teisės normas, nebuvo nustatyta jo tvirtinimo pažeidimų.

30.4.                      CK 5.21 straipsnyje yra aiškiai išskiriamos dvi situacijos, kada testatorius gali testamente nurodyti kitą įpėdinį: jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Įstatymų leidėjas neriboja testatoriaus ir antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirtų iki atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Šiuo konkrečiu atveju testatorius būtent tai ir nustatė ginčijamame testamente, t. y. nurodė savo valią tuo atveju, jei atsakovė numirtų prieš atsirandant palikimui (CK 5.21 straipsnis). Ieškovė nepagrindė, kad testamento pirmo punkto formuluotė neatitinka CK 5.21 straipsnio sąlygų. Pažymėta, kad asmeninis ranka surašytas testatoriaus testamentas, iš esmės atitinkantis notarine tvarka patvirtintą, neleidžia pripažinti, kad testatorius, palikdamas turtą atsakovei, turėjo galvoje uzufrukto teisę ar testamentinę išskirtinę.

31.       Tretieji asmenys S. P. ir V. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1.                      Tiek testamento esmė, samprata, tiek jo sudarymo tikslai, taip pat sudarymo momentas neleidžia prieiti prie išvados, kad asmuo, surašydamas testamentą, suvokia, jog testamentu palieka turtą, kurį turi tik testamento surašymo dieną. Kadangi testamentas įsigalioja tik po testatoriaus mirties, tai reiškia, kad kiekvienas asmuo supranta, jog jis paskirsto savo turtą, turimas teises ir pareigas tuo momentu, kai testamentas įsigalios. Tokios nuostatos įtvirtintos ir įstatyme. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausančių jam nuosavybės teise jo mirties dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, turi pareigą patikrinti, ar turtas, dėl kurio prašoma išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, priklausė palikėjui nuosavybės teise palikimo atsiradimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-378/2019). Taigi testamentu siekiama paskirstyti testatoriaus būsimas turtines teises ir pareigas, kurios bus jo mirties dieną.

31.2.                      Ieškovė nepagrįstai aiškų testamento turinį sieja su ypač tiksliais registruojamo turto duomenimis, kurie turėtų būti įrašyti į testamentą, nes CK nuostatose nėra įtvirtintas reikalavimas detalizuoti ar identifikuoti palikimą, aprašomą testamente. Apie įpėdinių pagal testamentą paveldėto turto masę sprendžiama pagal tai, kokią valią yra išreiškęs testatorius. Toks valios išreiškimas neapibrėžtas, todėl negalima teigti, kad testamentas nėra aiškus, jei jame nurodyti registruotini daiktai nėra apibrėžti individualiais požymiais. Teismai tinkamai taikė CK 5.19 straipsnį, nes jame nėra nustatyti reikalavimai nei identifikuoti palikimo sudėtį, nei kiekvieną objektą. Tai reiškia, kad testatorius gali paskirstyti palikimą dalimis ir tai nebus pagrindas pripažinti testamentą neaiškiu ir nesuprantamu. Negalima taip pat teigti, kad, neidentifikavus atskirų objektų, testamentas negalios.

31.3.                      Keldama klausimą dėl atsakovei paliekamo turto, ieškovė neįvertina, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (CK 5.3 straipsnis) Tai reiškia, kad iki tokio momento negali prasidėti paveldėjimo teisiniai santykiai, t. y. visiškai nesvarbu, ką palikėjas turėjo anksčiau, nes paveldėtojai gali paveldėti tik turtines teises ir pareigas, buvusias palikimo atsiradimo momentu. CK 5.19 straipsnio 1 dalies nuostata ir joje vartojama sąvoka „palikti“ leidžia prieiti prie išvados, kad įstatyme nurodytas turtas, kuris yra paliekamas pagal paveldėjimo sampratą ir nėra nustatyta alternatyvos. Dėl to ieškovė nepagrįstai testamento turiniui kelia papildomus reikalavimus, kurie nėra nurodyti įstatyme. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vieno iš testamentinių įpėdinių pareikštos abejonės dėl testamento teksto aiškumo savaime nedaro testamento nesuprantamo ir kitiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2007). Vien tik ieškovės nurodyta kritika dėl testamente vartojamų sąvokų, veiksmažodžių laiko, keliami formalūs reikalavimai notarei dėl surašytino pagal asmeninį testamentą teksto negali būti pagrindas pripažinti, kad šiuo atveju testamentas nėra aiškus ar suprantamas.

31.4.                      Šiuo atveju, aiškinant testamento turinį, išskirtinai vertintini kaip reikšmingi notarės, sudariusios testamentą, paaiškinimai. Pagal Notariato įstatymo nuostatas, notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šiuo įstatymu nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų dokumentų; jam suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus bei užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaro veiklos ypatybes, nustatytas šiame įstatyme, lemia jam taikomi didesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai ir jis įpareigojamas griežtai laikytis įstatymų reikalavimų bei atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Taigi nenustačius aplinkybės, jog notarė, turinti pareigą išduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, būtų atsisakiusi išduoti tokį paveldėjimo teisės liudijimą dėl testamento turinio, darytina išvada, kad šalių ginčas kyla dėl testamento turinio išaiškinimo, o ne dėl jo galiojimo. Teismai logiškai įvertino notarės, sudariusios testamentą, paaiškinimus, nes ji paaiškino testatoriaus valią ir pati rengė ginčijamą testamentą, o testatorius, pasirašydamas tokį dokumentą, patvirtino, kad jame tinkamai išreikšta jo valia.

32.       Trečiojo asmens E. K. atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

33.       CPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

34.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas įstatyme reiškia, jog kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019, 36 punktas). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-823/2022 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35.       Ieškovės kasacinis skundas pateiktas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuriais jos ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas. Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais, teigiant, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias testamento turiniui keliamus teisėtumo ir suprantamumo reikalavimus, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl testamento pripažinimo negaliojančiu dėl jo turinio nesuprantamumo. Šie ieškovės iškelti teisės klausimai sudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme dalyką.

Dėl testamento turinio atitikties teisėtumo ir suprantamumo reikalavimams ir jo (ne)galiojimo dėl turinio trūkumų

36.       Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą, netinkamai rėmėsi teismų praktika dėl testamente išreikštos valios vertinimo, todėl nepagrįstai pripažino testatoriaus testamentą suprantamu, nors jame neidentifikuoti atsakovei paliekami turto objektai; neaišku, koks paliekamas turtas turimas omenyje, t. y. ar testatoriaus turėtas testamento surašymo metu, ar palikimo atsiradimo dieną; kokiomis teisėmis (nuosavybės, uzufrukto ar testamentine išskirtine) atsakovei paliktas turtas.

37.       Asmeniui priklausančio turto palikimas testamentu yra vienas iš nuosavybės teisių perleidimo tretiesiems asmenims būdų. Paveldėjimo teisėje taikomas testatoriaus laisvės principas reiškia tai, kad asmuo yra laisvas sudaryti testamentą ar jo nesudaryti, nustatyti testamento turinį ir pasirinkti testamento formą, nuspręsti, kam palikti turtą, nustatyti paveldimo turto dalis, tenkančias kiekvienam iš įpėdinių, arba jų nenurodyti, daryti patvarkymus tiek dėl turto, kuris priklauso jam testamento sudarymo metu, tiek dėl turto, kurį jis įgis ateityje arba jam priklausys mirties dieną, atimti paveldėjimo teisę iš įpėdinių, kurie galėtų būti įpėdiniais pagal įstatymą, ir pan.

38.       Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai kyla tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Paprastai testamentas sudaromas tada, kai asmuo pageidauja pakeisti paveldėjimo pagal įstatymą taisykles, t. y. ketina jam priklausantį turtą paskirstyti tarp įpėdinių savo nuožiūra arba palikti turtą žemesnės eilės įpėdiniui (-iams), arba palikti turtą ne įpėdiniui pagal įstatymą, taip pat ir atimti paveldėjimo teisę tiek iš vieno, tiek iš kelių įpėdinių.

39.       Testamento, kaip asmeninio, vienašalio, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio, reikšmingiausias elementas yra testatoriaus valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Sudarydamas testamentą testatorius nurodo savo patvarkymus, kam jis palieka visą ar dalį savo turto, iš kurio ar kurių įpėdinių pagal įstatymą atima paveldėjimo teisę, kokias turto dalis palieka konkretiems įpėdiniams, nustato tam tikras sąlygas palikimui priimti, kitas sąlygas ar testatoriaus pageidavimus bei patvarkymus. CK 5.27 straipsnyje išskiriamos testamento rūšys (oficialieji ir asmeniniai testamentai) nelemia testatoriaus valios išraiškos, t. y. tiek sudarydamas vieną, tiek ir kitą testamentą testatorius jame išreiškia tik savo valią ir savo nuožiūra nustato sudaromo testamento turinį, t. y. savo nuožiūra nurodo patvarkymus dėl jam priklausančio turto ir teisių paskirstymo.  

40.       Asmens sudaromą ir notaro tvirtinamą oficialųjį testamentą gali parengti tiek pats testatorius, tiek iš testatoriaus žodžių – ir jį tvirtinantis notaras. Tačiau bet kokiu atveju toks testamentas yra asmeninis sandoris, todėl nei notaras, nei kiti asmenys neturi patarinėti ar siūlyti testamento sąlygų. Notaras, parengdamas ir tvirtindamas oficialųjį testamentą, privalo išsiaiškinti tikrąją testatoriaus valią, jo formuluojamų patvarkymų turinį, išaiškinti testatoriui jo patvarkymų netikslumus, galimas neatitiktis imperatyvioms teisės normoms. Notaras privalo atkreipti testatoriaus dėmesį į tokius patvarkymų trūkumus, dėl kurių testamentas testatoriui mirus gali būti nuginčytas.  

41.       Esminis byloje keliamas klausimas yra susijęs su testamento turinio suprantamumu. Pagal CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktą testamentas, kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas, negalioja. Ginčai dėl testamento, skirtingai nei kitų sandorių sudarymo atveju, paprastai kyla tik po testatoriaus mirties, kai jau nėra galimybės išsiaiškinti ar patikslinti tikrosios testatoriaus valios. Dėl to būtina testamento galiojimo sąlyga – testamento turinio teisėtumas ir suprantamumas.

42.       Testamento turinio suprantamumas aiškintinas kaip galimybė neginčijamai nustatyti testatoriaus valią, analizuojant testamento turinį ir taikant vidutiniškai informuoto, protingai apdairaus ir atidaus testatoriaus supratimo standartą. Įstatyme nėra pateikiama testamento turinio suprantamumo sampratos ir (ar) kriterijų. Tačiau teismų praktikoje testamento turinys pripažįstamas suprantamu, kai yra nuoseklus, nedviprasmiškas, neprieštaringas, testamentas surašytas vartojant standartinę teisinę terminiją ir sąvokas, apibrėžtas teisės normų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013). Taigi testamentas neatitiktų suprantamumo reikalavimų, jei testamento turinį galima aiškinti įvairiai (skirtingai) arba turinio esminės dalys prieštarauja viena kitai ir kartu panaikina viena kitą arba iš viso neįmanoma nustatyti tikrosios testatoriaus valios.

43.       Kilus ginčui dėl testamento turinio, vieno ar kelių įpėdinių pareikštos abejonės dėl testamento teksto aiškumo savaime nedaro testamento nesuprantamo ir kitiems asmenims. Siekiant pašalinti įpėdinių nuomonių skirtumus dėl testamento teksto suprantamumo, būtent teismui tenka pareiga aiškinti (nustatyti) testamento turinį ir jame išreikštą testatoriaus valią. Kita vertus, dėl įpėdinių nuomonių skirtumo teismui gali tekti aiškinti netgi iš pirmo žvilgsnio aiškų testamento tekstą.

44.       Nagrinėjamoje byloje ginčijamas notaro patvirtintas (oficialusis) testamentas, kuris buvo sudarytas testatoriaus anksčiau surašyto asmeninio testamento pagrindu. Ieškovės teigimu, iš testamento turinio nėra aišku, ar testatorius paliko testamento surašymo ar jo mirties momentu jam priklausiusį turtą, be to, kokia teise – nuosavybės ar uzufrukto – turtas paliktas atsakovei. Toks testamento turinio nesuprantamumas, ieškovės nuomone, lemia jo negaliojimą CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Kasaciniame skunde įvardijant netinkamą CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos taikymą, teigiama, kad teismai pažeidė testamento turinio aiškinimo taisykles, netinkamai atliko testamento kaip vientiso dokumento turinio analizę, klaidingai interpretavo testamente vartojamas formuluotes, neidentifikavo paliekamų turto objektų. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti įvardijamo teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimo. 

45.       Nors asmuo savo paskutinę valią dėl jam priklausančio turto perleidimo išreiškia testamentu, tačiau tai nereiškia, kad gali būti tapatinami testamento sudarymo ir palikimo atsiradimo momentai. Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Iki šio momento paveldėjimo teisiniai santykiai negali prasidėti. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-686/2017, 14 punktas). Kasacinio teismo taip pat nurodyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008), kad paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma.

46.       Nagrinėjamu atveju testamento tekstas bylą nagrinėjusiems teismams leido spręsti apie testatoriaus valią palikti atsakovei žemės sklypą su gyvenamuoju namu, automobilį ir lėšas konkrečioje sąskaitoje, neatsižvelgiant į tai, kad paliekamų daiktų fizinė padėtis ir (ar) jų savybės testamento sudarymo ir testatoriaus mirties momentu skyrėsi. Ieškovė nepagrįstai atsakovei paliekamo turto sudėčiai, jos pokyčiams aiškinti remiasi testamente vartojama sąvoka „mirties atveju“. Toks pasakymas, vertinamas kartu su kitais testamente vartojamais terminais, neleidžia daryti išvados, kad testatorius norėjo atsakovei palikti tik testamento sudarymo metu jam priklausiusį turtą. Be to, testamentas yra vientisas, sistemiškai išdėstytas dokumentas, kuriame nuosekliai nurodyti testatoriaus patvarkymai dėl turto paskirstymo ir įpėdinių paskyrimo, todėl testamento pradžioje vartojama sąvoka, jeigu ji reikštų tik testamento sudarymo metu esamo turto paskirstymą, turėtų būti taikoma ir aiškinant testamento antrą punktą, t. y. ir ieškovei testatorius būtų palikęs tik testamento sudarymo metu jam priklausiusį kitą pirmame punkte nenurodytą turtą, tačiau tokio aiškinimo ieškovė nepasitelkia. Pagal CK 5.18 straipsnio 2 dalį galima daryti išvadą, kad testamento suprantamumui, taigi ir jo galiojimui, neturi reikšmės ir tai, jog pasikeitė ar išnyko kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis, jeigu testamento turinys leidžia spręsti apie aiškią testatoriaus valią. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad negalima pripažinti testamento ar jo dalies negaliojančia dėl to, jog palikimo sudėtyje nėra testamente nurodyto turto, kad nurodytas turtas pasikeitė (Vileita, A. Paveldėjimo teisė. Vilnius, Justitia, 2011, p. 47). 

47.       Byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad skiriasi testamento sudarymo metu ir palikimo atsiradimo metu testatoriaus turėtas gyvenamasis namas su žemės sklypu, automobilis, ne paneigia testatoriaus valią nurodytą turtą palikti atsakovei, o priešingai, patvirtina jo valią palikti tokius daiktus, net jeigu pasikeistų jų savybės, padėtis palikimo atsiradimo metu. Pažymėtina, kad testamento sudarymas – gana įprastas sandoris kasdienėje civilinėje apyvartoje, jį sudarančiam asmeniui suprantama, kad turtas, kurį jis ketina palikti testamentu įpėdiniams, bus paveldėtas po jo mirties, todėl asmuo, numatydamas galimus turto pokyčius, gali pasirinkti tokį testamento turinį, kuris leistų neindividualizuoti testamentu paliekamo turto, ir palikti įpėdiniams ir tą turtą, kuris bus įgytas po testamento sudarymo iki testatoriaus mirties. Pripažintina, kad testamentas bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai nelaikytas neaiškiu ar nesuprantamu dėl to, kad skiriasi testamento sudarymo metu ir palikimo atsiradimo metu buvusių daiktų sudėtis, kitos savybės. Priešingas teisės normos, įtvirtintos CK 5.3 straipsnio 1 dalyje, aiškinimas ir taikymas iškreiptų paveldėjimo teisinių santykių esmę, o palikimo atsiradimo momentas būtų neapibrėžtas.

48.       Testamento turiniui įtvirtinti du pagrindiniai reikalavimai (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas): turinio teisėtumas ir suprantamumas. Neteisėtu laikomas toks testamentas, kurio nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Nesuprantamu būtų laikomas toks testamentas, kuris neatitinka teismų praktikoje (nutarties 42 punktas) suformuluotų kriterijų. Tačiau jeigu iš testamento turinio aiški testatoriaus valia, tai neturi reikšmės testamento suprantamumui ir jo galiojimui testamento tekste esančios klaidos, netikslus daiktų ar asmenų įvardijimas (CK 5.18 straipsnio 2 dalis). 

49.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, atsiradus poreikiui aiškinti testamento turinį ir sąlygas, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-969/2016 ir jos 36 punktą). Tačiau kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad testamente išreikštai valiai aiškinti sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančios CK 6.193–6.195 straipsnių teisės normos taikytinos tik tiek, kiek tai neprieštarauja testamento, kaip vienašalio sandorio, kuriuo išreikšta tik testatoriaus valia, esmei; atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus įpėdinių ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, ši turi būti nustatoma vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, turi būti remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, bet nagrinėjant tikruosius testatoriaus ketinimus, elgesį iki ir po testamento sudarymo, taip pat vertintinos testamento sudarymo aplinkybės ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės (mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į testamento prigimtį, esmę bei jo dalyką, reikšmė (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 3 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018, 34 punktas).

50.       Taikant sutarčių aiškinimo taisyklę, pagal kurią reikalaujama nustatyti, kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi protingi asmenys, būtina atsižvelgti į tai, kad testatoriaus valia ir jos išraiška ne visada atitinka protingo asmens elgesio standartą. Tokio pobūdžio sandoriams kaip testamentas reikšmingesni subjektyvūs, o ne bendri objektyviai egzistuojantys elgesio kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013; 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-969/2016, 40 punktas).  

51.       Sprendžiant dėl tikrosios testatoriaus valios išraiškos ir dėl to, kokią reikšmę (šnekamosios ar specialiosios – teisės kalbos) priskirti testamente pavartotiems žodžiams bei sąvokoms, asmeninio testamento atveju atsižvelgtina į testamento turinio išdėstymo būdą, o visas testamento tekstas vertintinas kaip vientisas dokumentas (žr. minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

52.       Jeigu vadovaujantis nurodytomis taisyklėmis neįmanoma nustatyti tikrosios testatoriaus valios, tai pripažįstama, kad testamento turinys nesuprantamas ir toks testamentas negalioja. Kasacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad testatoriaus valia yra sudėtingas ir individualus reiškinys, ją gali sąlygoti, suformuoti ir netgi nulemti įvairūs testatoriaus fiziniai ir emociniai aspektai. Kad ir kokia ji būtų nepalanki įpėdiniams pagal įstatymą, ją privalu gerbti, kaip ir apskritai asmens – testatoriaus atminimą. Šios valios nuginčijimui turi būti nustatyti egzistavę pakankamai akivaizdūs tokios valios nebuvimo įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008). Dėl to testamento pripažinimas negaliojančiu dėl jo turinio nesuprantamumo yra kraštutinė priemonė, kuri taikoma tik tada, kai išnaudotos visos priemonės, galėjusios padėti išaiškinti nesuprantamas testamento dalis, ir tik todėl, kad nepripažinus testamento negaliojančiu nebūtų nustatyta tikroji testatoriaus valia.

53.       Testatoriaus įpėdiniams skirtingai interpretuojant testamento turinį, bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo pirmiau šios nutarties 49–52 punktuose aptartų kasacinio teismo išaiškinimų ir testamentą vertino kaip vientisą dokumentą, aiškindami testatoriaus valią, atsižvelgė ne tik į testamento tekstą, bet ir į jame vartojamas formuluotes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai testatoriaus sudaryto testamento tekstą vertino kaip logiškai ir sistemiškai sugrupuotą, jame nurodytą testatoriaus patvarkymą ,,šiuo testamentu savo mirties atveju darau tokį patvarkymą“ – kaip aiškiai išreiškiantį testatoriaus paskutinę valią paskirstyti turtą tarp įpėdinių. Toks sisteminis testamento kaip vientiso dokumento teksto vertinimas leido teismams prieiti prie išvados, kad testamento pirmu ir antru punktais yra paskirstomas turtas tarp įpėdinių: pirmu punktu nurodomas turtas (namas, automobilis, lėšos banke) paliekamas atsakovei (faktinei sugyventinei, su kuria testatorius pragyveno ilgiau kaip 24 metus), o likęs, pirmame punkte neišvardytas, turtas paliekamas testatoriaus vaikams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė testamento turinio nesuprantamumą grindžia tik pirmo punkto teksto neaiškumu, iš esmės neginčydama testamento antro punkto nuostatos aiškumo, kuriuo likęs, pirmame punkte neišvardytas, turtas paliekamas būtent jai ir jos broliui.

54.       Pažymėtina, kad tiek pirmame, tiek ir antrame punkte daromais testatoriaus patvarkymais vartojamas terminas „palieku“, kuris turi reikšmę „paskirti (mirštant ar išvykstant): ~o jį savo įpėdiniu; pavesti, perleisti (mirštant ar išvykstant): ~o vaikams savo turtą“ („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, žr. nuorodą). Toks testatoriaus vartojamas terminas yra paprastas, neleidžiantis jo suprasti dviprasmiškai, taigi yra aiškiai suprantamas bet kuriam vidutiniškai informuotam, protingai apdairiam ir atidžiam asmeniui. Tai pagrįstai leido teismams tinkamai nustatyti testatoriaus valią dėl jo paliekamo turto paskirstymo tarp įpėdinių.

55.       Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad testamento tekstas būtų nenuoseklus, jo dalys prieštarautų viena kitai. Testamento turinys, taip pat kitų byloje surinktų įrodymų visuma leido teismams nuspręsti, koks turtas paliekamas pagal testamento pirmą punktą. Teismams padarius išvadą, koks turtas paliekamas pagal testamento pirmą punktą, aiškiu laikytinas ir antrame punkte nurodytas turtas, t. y. visas kitas turtas, kuris nenurodytas pirmame punkte. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys duomenys leidžia konkrečiai įvardyti, koks kitas turtas testatoriaus paliktas ieškovei ir trečiajam asmeniui E. K.

56.       Ieškovės nuomone, teismai neatskleidė tikrosios testatoriaus valios, todėl padarė nepagrįstą išvadą tiek dėl atsakovei paliekamo turto, tiek dėl antrinių įpėdinių, atsakovei nepriėmus palikimo. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą taip pat pripažįsta nepagrįstu.

57.       Kadangi byloje kilo ginčas dėl testatoriaus testamente išreikštos valios, bylą nagrinėję teismai aiškinosi tikruosius testatoriaus ketinimus, vertino jo elgesį iki ir po testamento sudarymo, testamento sudarymo aplinkybes, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, taip pat, minėta, taikydami sutarčių aiškinimo taisykles, vertino patį testamento tekstą. Šiuo atveju svarbi teismų nustatyta aplinkybė, kad testatorius buvo sudaręs asmeninį testamentą, jį atsinešė pas notarę ir jo pagrindu buvo sudarytas oficialaus testamento tekstas. Asmeninio testamento tekstas iš esmės panašus į oficialaus testamento tekstą, taigi jau sudarydamas asmeninį testamentą testatorius buvo apsisprendęs individualiais požymiais neapibrėžti atsakovei paliekamų daiktų. Byloje nustatyta ir tai, kad notarė aiškinosi testatoriaus valią, taip pat aplinkybes, kodėl testatorius pasirinko individualiais požymiais neapibrėžti atsakovei paliekamų daiktų, paskirti antrinius įpėdinius.

58.       Ieškovė testamento turinio neaiškumą grindžia tuo, kad abejonių kelia pirmo punkto antras sakinys. Pirmiau aptarta, kad testamento tekstas leidžia aiškiai atskirti atsakovei ir testatoriaus vaikams paliekamą turtą: atsakovei paliktas namas, automobilis ir lėšos, o vaikams – butas, žemės sklypas ir reikalavimo teisės pagal paskolos sutartis. Testamento pirmo punkto antras sakinys nesudaro pagrindo abejoti šio punkto pirmo sakinio suprantamumu, aiškumu. Teismai konstatavo, kad pirmo punkto antru sakiniu testatorius paskyrė antrinius įpėdinius tuo atveju, jeigu testatorius pergyventų įpėdinę (atsakovę). Nors ieškovė nesutinka su teismų išvada, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose būtų netinkamai aiškinę ir taikę CK 5.21 straipsnio nuostatą. 

59.       Pagal CK 5.21 straipsnį, testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Taip pat testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirtų iki atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Kitų įpėdinių paskyrimų eilė neribojama. Pagal CK 5.21 straipsnio normos esmę kito (antrinio) įpėdinio pagal testamentą teisė paveldėti yra ne išvestinė iš pirminio paskirtojo įpėdinio pagal testamentą teisės paveldėti, bet savarankiška – priklausanti išimtinai tik nuo testatoriaus valios ir vienos iš CK 5.21 straipsnyje nurodytų sąlygų buvimo. Tai reiškia, kad antrinis įpėdinis pagal testamentą įgyja teisę paveldėti turtą tik tuo atveju, jei testatoriaus palikimo atsiradimo metu nebėra paskirto pirminio įpėdinio arba jis nepriima palikimo. Dėl to vien tai, kad testamento pirmo punkto antruoju sakiniu testatorius paskyrė antrinius įpėdinius tuo atveju, jeigu jis pergyventų pirminį įpėdinį, neleidžia prieiti prie išvados, kad testatoriaus valia dėl pirmame punkte paliekamo turto yra neaiški, nesuprantama. Teismų padaryta išvada dėl testamento pirmo punkto antro sakinio aiškinimo pagrįsta ne tik liudytojų parodymais ir notarės, tvirtinusios testamentą, paaiškinimu, bet ir aplinkybe, jog asmeniniame testatoriaus ranka rašytame testamente labai aiški testatoriaus valia namą, automobilį ir lėšas palikti atsakovei, o kitą turtą – savo vaikams; tuo atveju, jei atsakovė mirtų pirmiau už testatorių, būtų taikoma ir paveldėjimas vyktų pagal pirmo punkto antrame sakinyje išreikštą valią.

60.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasaciniu skundu nepagrįstai abejojama, kokiomis teisėmis (nuosavybės, uzufrukto ar testamentinės išskirtinės pagrindu) atsakovei paskiriamas testamento pirmame punkte nurodytas turtas. Testamento tekste nėra jokių patvarkymų, kurie būtų leidę teismams nuspręsti, jog turtas atsakovei paliekamas ne nuosavybės teise. Tam, kad turtui būtų nustatytas uzufruktas, turi būti įvykdytos jo nustatymo sąlygos: nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas (CK 4.148 straipsnis); iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą; nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia (CK 4.147 straipsnio 2, 4 dalys) ir pan. Tokių sąlygų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

61.       Iš testamento turinio negali būti sprendžiama ir apie testamentinės išskirtinės egzistavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad testamentinė išskirtinė (legatas) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Kitaip tariant, įpėdinis, priimdamas palikimą, prisiima ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Jeigu palikimą priėmęs įpėdinis nevykdo testamente nustatyto įpareigojimo, išskirtinės gavėjas savo teisę į ją gali įgyvendinti priverstinai, nes įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa išskirtinės gavėjo skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-219/2018, 15 punktas). Tam, kad tarp testamentinio įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsirastų prievoliniai teisiniai santykiai, yra būtinos šios sąlygos: pirma, testatoriaus sudarytas galiojantis testamentas, sukuriantis prielaidas prievolei atsirasti; antra, įpėdinio valia, sutikimas vykdyti testamentu jam nustatytą pareigą (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), kai įpėdinis pagal testamentą priima palikimą; trečia, testamentinės išskirtinės priėmimas, nes testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę, bet ne pareigą priimti testamentinę išskirtinę (CK 5.24 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-219/2018, 16 punktas). Pagal byloje ginčijamo testamento turinį nėra pagrindo konstatuoti, kad juo galėjo būti nustatyta testamentinė išskirtinė. Minėta, kad tiek testamento pirmame punkte, tiek ir antrame punkte vartojamos tos pačios formuluotės dėl teisių į turtą po testatoriaus mirties, todėl teismai neturėjo pagrindo išvadai, kad pirmo punkto nuostatos labiau atitinka uzufrukto ar testamentinės išskirtinės (ne nuosavybės teisių perleidimą) nustatymą, o antrame punkte – tik nuosavybės teisių perleidimą įpėdiniams. 

62.       Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės kasaciniame skunde nurodytais argumentais nepagrindžiamas įvardytų teisės normų netinkamas aiškinimas ir taikymas ar nukrypimas nuo kasacinio teismo praktikos.

Dėl notaro paaiškinimų teisinės reikšmės ir notaro suinteresuotumo byloje, kurioje ginčijamas testamentas

63.       Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai testamento aiškumą ir suprantamumą grindė ir notarės teiktais paaiškinimais, šiems suteikdami išskirtinę reikšmę. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad notarai yra asmenys, suinteresuoti bylos baigtimi, nes sprendžiama dėl jų patvirtinto galimai neteisėto testamento, o tai gali sukelti notarams teisinių pasekmių.

64.       Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Pagal Notariato įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. 

65.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad Notariato įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta notaro pareiga išaiškinti asmeniui jo atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius reiškia įpareigojimą ne informuoti, bet būtent išaiškinti sandorį sudarančiam asmeniui, kokius konkrečius teisinius padarinius sukelia ar gali sukelti jo atliekamas veiksmas, t. y. notaras turi įsitikinti, jog asmuo iš tiesų suprato savo atliekamų veiksmų prasmę ir priėmė valingą sprendimą juos atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2012).

66.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl notaro suinteresuotumo dėl testamento galiojimo, yra nurodęs, kad nors oficialųjį testamentą tvirtina notaras, tačiau jis, kitaip nei įpėdinis pagal testamentą, nėra testamento pagrindu susiklosčiusių paveldėjimo santykių subjektas ir neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl testamento galiojimo. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Notaro materialinis teisinis suinteresuotumas ginčijant testamentą yra dėl galimo žalos atlyginimo, susijęs tik su jo tinkamu funkcijų įgyvendinimu atliekant notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 16 straipsnis), todėl bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu notaro procesinė padėtis yra trečiojo asmens. O įpėdinis pagal testamentą turi tiesioginį teisinį interesą testamentą išsaugoti, pagal prigimtį ginčas dėl testamento galiojimo yra ginčas tarp jį inicijavusio įpėdinio ir įpėdinio pagal testamentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012).

67.       Bylą nagrinėję teismai, vertindami testamento turinį ir nustatydami testatoriaus valią, rėmėsi, be kita ko, ir testamentą tvirtinusios notarės paaiškinimais. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad notarės paaiškinimams teismai suteikė išskirtinę reikšmę. Šiuo atveju testamentą tvirtinusios notarės paaiškinimus teismai vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, byloje apklaustų liudytojų parodymais, ieškovės, atsakovės bei trečiųjų asmenų duotais paaiškinimais, taip pat įvertinę testamento turinį pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje buvo ginčijamas notarės patvirtintas oficialusis testamentas, taigi notarė dalyvavo sudarant asmeninį sandorį, bendravo su testatoriumi ir gali paaiškinti tokio sandorio sudarymo aplinkybes bei testamente išreikštą testatoriaus valią. Paprastai tuo atveju, kai ginčijami testamentai, nėra galimybės apklausti asmenį, dalyvavusį surašant tokį testamentą, todėl tokio pobūdžio bylose remiamasi netiesioginiais įrodymais, tarp jų ir testamentą patvirtinusios notarės paaiškinimais. Taigi teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

68.       Pažymėtina ir tai, kad byloje nekeliamas klausimas dėl testamento turinio neteisėtumo. Nagrinėjamu atveju reikalavimas pripažinti testamentą negaliojančiu byloje pareikštas tuo pagrindu, kad testamento turinys nėra suprantamas. Pagal pirmiau aptartas notarui įstatymu nustatytas funkcijas spręstina, kad esminė notarui kylanti pareiga yra užtikrinti, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaro tvirtinamas testamentas, jei testamento tekstą pagal testatoriaus valią parengia notaras, vertintinas kaip asmeninis sandoris, kuriuo testatorius išreiškia savo valią ir savo nuožiūra nustato testamento turinį, nurodo daromus patvarkymus, pageidavimus. Dėl to net ir atsižvelgiant į Notariato įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, kad notaro dokumentai būtų parašyti aiškiai ir tiksliai, negali būti paneigiamas testatoriaus laisvės principas dėl jam priklausančio turto ir įpėdinių spręsti savo nuožiūra. Taigi notaras turi išsiaiškinti testatoriaus valią ir kiek galima aiškiau ir tiksliau ją nurodyti, tačiau negali siūlyti, patarinėti dėl testamento sąlygų.

69.       CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023 42 punktą). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

70.       Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą, darytina išvada, kad teismai bylai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su ginčijamo testamento sudarymu, testatoriaus valia ir testamento turiniu, nustatė įvertinę ne tik notarės, tvirtinusios testamentą, paaiškinimus, bet ir visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir liudytojų parodymus, ir išvadą dėl testamento galiojimo padarė iš įrodymų visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriais tik akcentuojami atskiri įrodymai (notarės paaiškinimai), tačiau neįvertinamas ir neatskleidžiamas jų santykis su kitais byloje surinktais įrodymais, neįvertinama jų įrodomoji reikšmė atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat tiesiog nesutinkama su teismų padarytomis jai nepalankiomis išvadomis, neteikia pagrindo pripažinti, kad teismai, spręsdami dėl testamento galiojimo, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

71.       Nagrinėjamu atveju teismų nenustatyta, kad notarės patvirtintas testamentas turėtų kokių trūkumų, kad testamento turinys prieštarautų imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, oficialiajame testamente nurodyta testatoriaus valia neatitiktų asmeniniame testamente, kurio pagrindu parengtas oficialusis testamentas, išreikštos testatoriaus valios. Net ieškovei nesutinkant su testamento turiniu, teismams nebuvo pagrindo vertinti jį tvirtinusios notarės kaip suinteresuotos bylos baigtimi ir nesiremti jos paaiškinimais. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl notaro paaiškinimų teisinės reikšmės ir notaro suinteresuotumo byloje nesudaro pagrindo pripažinti teismų išvadas neteisėtomis ir nepagrįstomis.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

72.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, tinkamai rėmėsi kitomis paveldėjimą pagal testamentą reglamentuojančiomis teisės normomis bei jas aiškinančia teismų praktika, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl to pripažintina, kad teismų išvada dėl testamento galiojimo padaryta tinkamai pritaikius byloje nustatytoms aplinkybėms minėtas teisės normas. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti teismų procesinius sprendimus.

73.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

74.       Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, jos patirtos kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, iš jos priteistinas kitų šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

75.       Atsakovė V. P. prašo priteisti jai iš ieškovės 1452 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Nurodytas išlaidas atsakovė grindžia 2024 m. spalio 20 d. išankstinio apmokėjimo sąskaita ir sąskaitos išrašu apie atliktą mokėjimą. Atsakovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos), pagrindu apskaičiuotos didžiausios už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinos išlaidų sumos, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl atsakovės nurodyta suma priteisiama iš ieškovės.

76.       Tretieji asmenys S. P. ir V. P. prašo priteisti jiems iš ieškovės po 750 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Tretieji asmenys nurodo, kad dėl advokato paslaugų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą patyrė 1500 Eur išlaidų, jų apmokėjimą patvirtina 2024 m. lapkričio 25 d. bei 2024 m. lapkričio 26 d. sąskaitų išrašai. Trečiųjų asmenų prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodyto dydžio išlaidų atlyginimas priteisiamas iš ieškovės.

77.       Trečiasis asmuo notarė L. P. prašo priteisti jai iš ieškovės 3267 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Nurodytas išlaidas notarė grindžia 2024 m. rugsėjo 23 d. išankstine sąskaita dėl 1850 Eur ir 2024 m. rugsėjo 25 d. SEB banko patvirtinimu apie šių lėšų įskaitymą, taip pat 2024 m. rugsėjo 30 d. išankstine sąskaita dėl 1420 Eur ir 2024 m. rugsėjo 30 d. SEB banko patvirtinimu apie šių lėšų įskaitymą. Trečiojo asmens prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodyto dydžio išlaidų atlyginimas priteisiamas iš ieškovės.

78.       Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija minimalios valstybei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šios išlaidos nėra atlyginamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1452 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir trečiajam asmeniui V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3267 (tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Antanas Simniškis 

        Egidija Tamošiūnienė

        Dalia Vasarienė