Civilinė byla Nr. 2A-149/2012

              Procesinio sprendimo kategorija 24., 35.6.1. 

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų K. P., J. P. ir D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1754-104/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“  ieškinį atsakovams K. P., J. P. ir D. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (tretieji asmenys Vilniaus regiono kredito unija, UAB „Baltijos biodezelino centras“) ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties actio Pauliana ieškiniui pareikšti pradžios momento.

Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ pareiškė actio Pauliana ieškinį atsakovams K. P., J. P. ir D. P. dėl atsakovų sudarytos 2008 m. balandžio 23 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, išieškojimo nukreipimo į ginčo turtą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Nurodė, kad atsakovai J. P. ir D. P. 2007 m. sausio 22 d. laidavimo sutartimis įsipareigojo atsakyti ieškovui už pagrindinio skolininko UAB „Baltijos biodezelino centras“ prievolę grąžinti 2 900 000 eurų kreditą pagal 2007 m. sausio 22 d. kredito sutartį. Pagrindinis skolininkas nevykdė sutarties sąlygų nuo 2008 m. kovo mėnesio, todėl ieškovas 2008 m. rugsėjo 2 d. nutraukė kredito sutartį, prieš informavęs pagrindinį skolininką ir laiduotojus bei pareikalavęs sumokėti kreditą, palūkanas ir kitas mokėtinas sumas. Ieškinio pateikimo dieną pagrindinio skolininko negrąžinta skola, už kurią atsako laiduotojai, sudarė 3 854 305, 18 eurų.

Atsakovai J. ir D. P. be ieškovo sutikimo pažeidžiant laidavimo sutarties sąlygas 2008 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartimi perleido savo dukrai K. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtą 495 110 Lt vertės turtą – 1985/1995 dalį žemės sklypo ir gyvenamąjį namą su kitais statiniais, esančiais Vileikiškių k. Širvintų rajone. Šiuo nesąžiningu sandoriu buvo apsunkina ieškovo kaip kreditoriaus galimybę gauti reikalavimo patenkinimą iš laiduotojų turto, todėl sandoris, kurio atsakovai neprivalėjo sudaryti, naikintinas (CK 6. 66 str. ir 6. 67 str., 1. 80 str. 6. 146 str.) ir padovanotas turtas grąžintinas J. ir D. P. nuosavybėn.

Atsakovai J. P. ir D. P. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad atsakovų laidavimas baigiasi, jei kreditorius per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia ieškinio laiduotojui (CK 6.88 str.). Nuo kredito sutarties nutraukimo iki ieškinio pareiškimo praėjo daugiu kaip metai ir ieškovas neturi reikalavimo teisės į laiduotojus (CK 6.1, 6.33, 6.124). Be to, ieškovas praleido CK 6.66 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovė K. P. atsiliepimu į ieškinį taip pat prašo jį atmesti ir be kitų atsakovų išdėstytų argumentų papildomai nurodo, kad ginčo turtas nebuvo areštuotas arba apsunkintas kitomis daiktinėmis teisėmis, todėl ji yra sąžininga sandorio šalis.

Tretysis asmuo Vilniaus regiono kredito unija atsiliepimu prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovui apie jo teisės pažeidimą turėjo būti žinoma jau 2008 m. liepos mėnesį, pagrindiniam skolininkui nevykdant sutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino:

pripažino negaliojančia 2008 m. balandžio 23 d. žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartį, pagal kurią J. P. ir D. P. padovanojo K. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtą turtą – 1985/1995 dalių 19950 kv. m. ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) su jame esančiais pastatais: gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, nurodytais sutartyje ir esančiaus  Vileikiškių k. Širvintų rajone;

taikė restituciją natūra ir įpareigojo K. P. 2008 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartyje nurodytą turtą grąžinti atsakovams J. P. ir D. P.;

leido  ieškovui nukreipti reikalavimą (3 194 539, 25 eurų) pagal 2007 m. sausio 22 d. kredito sutartį (kiek būtina reikalavimui patenkinti) į 2008 m. balandžio 23 d. žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartyje nurodytą turtą - 1985/1995 dalių 19950 kv. m. ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) su jame esančiais pastatais: gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) su visais priklausiniais, nurodytais sutartyje ir esančiaus  Vileikiškių k. Širvintų rajone;

priteisė ieškovui iš atsakovų J. P. ir D. P. 8951 Lt žyminio mokesčio;

priteisė iš atsakovų valstybės naudai 64,80 Lt pašto išlaidų.

Teismas sprendė, kad actio Pauliana ieškinys pareikštas nepraleidus senaties termino.

Ieškovas actio Pauliana ieškinį pareiškė 2009 m. gruodžio 14 d. ir teismo posėdžio metu nurodė, kad apie ginčo sutarties sudarymą jam tapo žinoma vykdant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu minėtoje byloje dėl skolos priteisimo. Byloje ši faktinė aplinkybė nepaneigta, todėl teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

Argumentą, kad ieškovas turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą jau 2008 m. liepos 16 d., kai siuntė atsakovams pranešimą dėl kredito sutarties nevykdymo, teismas atmetė, atsižvelgęs į tai, kad ginčijama sutartis buvo įregistruota tik 2008 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 26),  UAB „Baltijos biodezelino centras“ generalinis direktorius J. P. nuolat bendradarbiavo su banku ir teikė ieškovui pasiūlymus, laiduotojai sutartimi buvo įsipareigoję neperleisti turto be ieškovo sutikimo, todėl įtarinėti atsakovus ir tikrinti jų turtinę padėtį tuo metu ieškovas neturėjo pagrindo.

Nepagrįstas ir argumentas, jog ieškovas per 3 mėnesiui nepareiškė laiduotojams ieškinio ir todėl neturi reikalavimo teisės į laiduotojus. Ieškovas 2008 m. rugsėjo 29 d. pareiškė ieškinį kaip skolininkui UAB „Baltijos biodezelino centras“ taip ir laiduotojams t.y. atsakovams J. P. ir D. P..

Teismas pripažino atsakovus sutuoktinius P. nesąžiningais. Pastarieji, UAB „Baltijos biodezelino centras“ sutartu terminu (2008 m. kovas) net nepradėjus grąžinti kredito ir UAB „Baltijos biodezelino centras“ generaliniam direktoriui J. P. (atsakovas) 2008 m. kovo 18 d. pateikus bankui prašymą dėl kovo-birželio mėnesių kredito dalių mokėjimo nukėlimo į 2008 m. gruodžio mėnesį, be ieškovo sutikimo taip pažeidžiant laidavimo sutarties sąlygas 2008 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartimi perleido savo dukrai K. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtą turtą – 1985/1995 dalį žemės sklypo ir gyvenamąjį namą su priklausinias, esančiais Vileikiškių k. Širvintų rajone.

  Byloje nustatytas CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetas, nes:

- kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, ką įrodo ieškovo 2008 m. rugsėjo 29 d. ieškinys dėl skolos priteisimo;

- ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, ką įrodo aplinkybė, jog ieškovo reikalavimas 4 076 880, 12 Lt sumai nėra užtikrintas (matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 28 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu civilinėje byloje dėl skolos priteisimo), neįrodyta, jog atsakovų turto (be padovanoto dukrai) užtektų skolos grąžinimą užtikrinti;

- nėra nesuėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti;

- skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo dovanojimo sandorio;

-atsakovai buvo nesąžiningi, nes pažeidė laidavimo sutarties sąlygas ir perleido turtą nepranešus ieškovui, neturėdami ieškovo sutikimo. Be to, atsakovams buvo žinoma apie pagrindinio skolininko finansinę padėtį ir jo negalėjimą vykdyti kredito sutartį (atsakovas buvo pagrindinio skolininko akcininkas ir vadovas). Be to, ginčijamas sandoris sudarytas su šeimos nariais, todėl atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 str. 1 p.).

Teismas sprendė, kad kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (CK 6.66 str. 4 d.). Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas J. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą-ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas turėjo taikyti ieškinio senatį. Ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senatį.

UAB „Medicinos bankas“ 2008 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš UAB „Baltijos biodyzelino centras“ ir laiduotojų D. P. ir J. P.. Ne vėliau kaip šio ieškinio padavimo metu ieškovas turėjo sužinoti apie ginčijamas 2008 m. balandžio 23 d. žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartį.

Pažymėtina, kad ieškovas remiantis 2007 m. sausio  22 d. laidavimo sutarčių Nr. LAI- 0705 sudarytos bei Nr. LAI-0706, sudarytų tarp UAB „Medicinos bankas“ ir D. P., 7.3. punktu, sutarčių vykdymo kontrolės tikslu turi teisę rinkti duomenis apie laiduotojų turtą, o taip pat tai daryti ne rečiau kaip kas ketvirtį įpareigoja Lietuvos Banko Valdybos 2005 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 114 patvirtinti „Minimalūs paskolų vertinimo reikalavimai”.

Tretysis asmuo Vilniaus regiono kredito unija atsiliepimu taip pat prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad net ir laikant, jog 2008 m. rugsėjo 29 d. (ieškinio pateikimas) nėra ieškinio termino eigos pradžia, ieškovas vis tiek yra praleidęs įstatyme nustatytą 1 metų terminą ieškiniui pareikšti.

Ieškovas 2008 m. liepos 16 d., 2008 m. liepos 17 d., 2008 m. rugpjūčio 20 d. informavo skolininką ir laiduotojus (atsakovus), kad nevykdoma kredito sutartis. Manytina, kad ieškovas jau tuo metu turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą – ginčijamo sandorio sudarymą, nes ieškovas yra kredito įstaiga, jos teisinis statusas ir veiklos pobūdis leidžia teigti, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti būtent tada, kai atsakovas nevykdė kredito sutarties. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2008 m. balandžio 23 d., o ieškovas ėmėsi veiksmų tik 2008 m. liepos mėnesį, t.y. praėjus daugiau nei 3 mėnesiams. Be to, ieškovui, kaip kredito įstaigai dėl jos veiklos reikšmingumo ir ypatingumo yra keliami griežtesni atidumo ir apdairumo kriterijai, todėl jam apie interesų pažeidimą iš esmės turėjo būti žinoma jau 2008 m. liepos mėn., vėliausia 2008 m. rugsėjo mėnesį, kai buvo nutraukta kredito sutartis.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Iki Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1237- 565/2009 priėmimo ir jos vykdymo, ieškovas, turėdamas teisėtus lūkesčius dėl J. P. ir D. P. sąžiningumo, neturėjo kiekvieną dieną tikrinti viešo registro duomenis ir aiškintis, ar J. P. ir D. P. neperleido kokio nors jiems nuosavybės teise priklausančio turto tretiesiems asmenims.

Ieškovas dar 2008 m. spalio 3 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl solidarios skolos iš UAB „Baltijos biodyzelino centras“, J. P. ir D. P. priteisimo bei prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti UAB „Baltijos biodyzelino centras“, J. P. ir D. P. nuosavybės teise priklausantį turtą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3536-565/2008 šį prašymą atmetė. Nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą.

UAB „Centro kubas” UAB „Medicinos bankas“ pavedimu 2009 m. sausio 13 d. atliko J. P. ir D. P. nuosavybės teise priklausančio turto, kuris buvo įkeistas ieškovui, vertinimą ir Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į minėtą vertinimą, 2009 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2- 1237-565/2009 areštavo J. P. ir D. P. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Būtent vykdant šią nutartį ir siekiant areštuoti visą atsakovų J. P. ir D. P. turtą, ieškovas sužinojo apie ginčo turto perleidimą.

2. Vien tai, kad ieškovas turėjo teisę domėtis atsakovų turtine padėtimi, savaime nelemia, kad ieškovas privalėjo kasdien domėtis, ar J. P. bei D. P., kuriais ieškovas ilgą laiką pasitikėjo, nesiekia paslėpti savo turtą ir taip išvengti atsiskaitymo su ieškovu.

3. Apeliantas teigdamas, kad UAB „Medicinos bankas“ privalėjo ne rečiau kaip kartą per ketvirtį rinkti duomenis apie J. P. ir D. P. turtą, nepagrįstai remiasi Lietuvos Banko Valdybos 2005 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 114. Minėto nutarimo 16 punkte nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per ketvirtį bankas turi įvertinti, ar nebuvo nuostolio įvykių, tačiau ši nuostata ne tik neįpareigojo, bet ir neįgalino ieškovo kas ketvirtį domėtis, ar pagrindinio skolininko, UAB „Baltijos biodyzelino centras“ laiduotojai J. P. ir D. P. nesąžiningai neperleido turimo neįkeisto nekilnojamojo turto.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės vienu motyvu, t. y. kad ieškinys turėjo būti atmestas kaip pareikštas praleidus vienerių metų senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti (CPK 6.66 str. 3 d.). Actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Todėl šios bylos išnagrinėjimui apeliacine tvarka esminę reikšmę turi nustatymas, kada ieškovas sužinojo/turėjo sužinoti apie ginčijamą 2008 m. balandžio 23 d. žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartį.

Apelianto teigimu, ieškovas apie ginčijamą dovanojimo sutartį turėjo žinoti jau 2008 m. rugsėjo 29 d., kai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš UAB „Baltijos biodyzelino centras“ ir laiduotojų D. P. bei J. P..

Be to, 2007 m. sausio 22 d. laidavimo sutarčių Nr. LAI- 0705 bei Nr. LAI-0706 7.3. punkte numatyta ieškovo teisė sutarčių vykdymo kontrolės tikslu rinkti duomenis apie laiduotojų turtą, o taip pat tai daryti ne rečiau kaip kas ketvirtį įpareigoja Lietuvos Banko Valdybos 2005 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 114 patvirtinti „Minimalūs paskolų vertinimo reikalavimai”, todėl, apelianto vertinimu, privalėdamas domėtis atsakovų turtine padėtimi ieškovas turėjo apie ginčijamą dovanojimo sutartį sužinoti anksčiau nei vykdant 2009 m. sausio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų turto atžvilgiu.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus.

Pažymėtina, kad 2007 m. sausio 22 d. laidavimo sutarties Nr. LAI-0705 5.1.4.1 punktu laiduotojas J. P. įsipareigojo be banko sutikimo raštu neparduoti ar kitaip neperleisti kito asmens nuosavybėn turimo nekilnojamojo turto. Analogišką įsipareigojimą 2007 m. sausio 22 d. laidavimo sutarties 5.1.4.1. punktu prisiėmė laiduotoja D. P.. Byloje nėra duomenų, kad ginčo sandorio sudarymui laiduotojai būtų gavę raštišką leidimą. Dar daugiau, nėra duomenų, kad būtų į banką kreipęsi sutikimo sandoriui sudaryti, kaip to reikalavo laidavimo sutarties sąlygos. Taigi, akivaizdu, jog laiduotojai tinkamai nevykdė laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pažeidė CK 6.200 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus sutarčių vykdymo principus (sąžiningumo, bendradarbiavimo, kooperavimosi vykdant sutartį).

Nors, kaip teisingai teigia apeliantas, bankas turėjo galimybes domėtis atsakovų turtine padėtimi, ši banko teisė aiškintina taip, kad neiškreiptų laidavimo sutarčių abiejų šalių teisių ir pareigų balanso, nesuabsoliutintų vienos šalies teisių (pareigų), nereikštų vienai iš sutarties šalių galimybės elgtis nesąžiningai ir nevykdyti sutartinių įsipareigojimų. Bankas iš atsakovų, tikėdamasis juos esant sąžiningomis laidavimo sutarčių šalimis, turėjo pagrindą tikėtis sąžiningo elgesio, t.y. laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, tarp kurių ir įsipareigojimas gauti banko raštišką sutikimą nekilnojamo turto perleidimui, vykdymo. Laidavimo sutartimis abi sutarčių šalys prisiėmė teises ir pareigas, kurių turinys negali būti aiškinamas atsietai. Tiek banko teisė rinkti duomenis, reikalingus laiduotojų mokumui įvertinti (laidavimo sutarčių 7.3 p.), tiek laiduotojų įsipareigojimas gauti raštišką banko sutikimą nekilnojamojo turto perleidimo sandoriui sudaryti yra abiejų sutarties šalių suderinta valia, nukreipta į tą patį tikslą – sudaryti galimybes bankui gauti informaciją apie laiduotojų turtinę padėtį ir mokumą, užkirsti kelią laiduotojų galimybių vykdyti laidavimo sutartis esminiam pablogėjimui. Nesant duomenų, kad bankui buvo žinoma apie laiduotojų galimybių vykdyti laidavimo sutartį mažėjimą, įskaitant apie laiduotojų ketinimus perleisti turtą (apie tai laiduotojai bankui privalėjo pranešti), banko teisė rinkti duomenis apie laiduotojus jų mokumui nustatyti neturi būti suabsoliutinama. Kadangi laiduotojai nevykdė pareigos informuoti banką apie ketinimus perleisti turimą nekilnojamąjį turtą, nebuvo kitų aplinkybių, rodančių atsakovų mokumo mažėjimą, bankas ginčijamo sandorio sudarymo metu neprivalėjo nuolatos domėtis, ar laiduotojai savo turto neperleido ir tai nelaikoma banko aplaidumu. Byloje nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad apie ginčijamą sandorį bankas turėjo sužinoti jau sandorio sudarymo metu ar netrukus po to.

Papildomai pateikiamuose paaiškinimuose atsakovas J. P. teigia, kad aplinkybę, jog bankas apie ginčijamą sandorį žinojo anksčiau nei teigia, įrodo tai, kad ginčijamu sandoriu perleisti daiktai buvo įkeisti bankui ir bankas hipoteką išregistravo 2007 m. rugpjūčio 24 d. Teisėjų kolegija su tokiu minėtų faktų vertinimu nesutinka ir pažymi, kad šios faktinės aplinkybės, kaip įvykę anksčiau nei sudaryta ginčijama sutartis, negali įrodyti ieškovo (banko) sužinojimo apie ginčijamą sutartį momento.

Į bylą apelianto pateikta Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo ataskaita rodo, kad ginčo nekilnojamuoju turtu ieškovas (bankas) domėjosi 2008 m. balandžio 7 d. (ginčijama sutartis sudaryta vėliau), tuomet 2008 m. rugpjūčio 18 d. (tuomet Nekilnojamojo turto registre dar nebuvo įregistruotas ginčo sandorių pagrindu nuosavybės perėjimas) bei vėliau – 2009 m. (ieškovo domėjimasis atsakovų turtu 2009 m. sprendžiant dėl galimo ieškinio senaties praleidimo neaktualus, nes ieškinys pareikštas 2009 m. gruodžio 14 d.).

Vertinant ieškovo domėjimąsi ginčo turtu 2008 m. rugpjūčio 18 d. pažymėtina, kad ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmeniui garantuojamas jo pažeistos teisės gynimas, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties terminas prasideda ir teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). 2008 m. rugpjūčio 18 d. ieškovas galėjo sužinoti tik apie sutarties sudarymo faktą, tačiau tam, kad prasidėtų ieškinio senaties terminas, ieškovas turėjo sužinoti ir apie savo teisių pažeidimo faktą, t.y. kad ginčijama sutartis pažeidžia ieškovo teises. Actio Pauliana instituto pagalba gali būti ginčijamas toks skolininko sudarytas sandoris, dėl kurio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 str. 1 d.). Taigi, ieškinio senaties termino eiga byloje nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo tada, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti tiek apie pati dovanojimo sutarties sudarymo faktą, tiek tai, kad dovanojimo sutartimi buvo pažeistos ieškovo teisės.

Pagal bylos duomenis 2008 m. vasarą ieškovui jau tapo žinoma, kad tiek pagrindinis skolininkas, tiek laiduotojai nevykdo įsipareigojimų, todėl ieškovas 2008 m. liepos 16 d. laiduotojus D. P. ir J. P. informavo apie tai, kad pagrindinis skolininkas nevykdo įsipareigojimų ir jų neįvykdžius per 10 dienų, bankas nutrauks kredito sutartį ir pradės išieškojimą iš įkeisto turto bei iš laiduotojų, 2008 m. rugpjūčio 20 d. pranešė laiduotojams ir įkeisto turto savininkams apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Po mėnesio, t.y. 2008 m. rugsėjo 29 d. bankas pareiškė ieškinį pagrindiniam skolininkui (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-3536-565/2008) bei laiduotojams ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau jos buvo pritaikytos tik 2009 m. sausio 28 d. nutartimi (naujas civilinės bylos Nr. 2-1237-565/09), kai, atlikus ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto įvertinimą 2009 m. sausio 13/19 dienoms, paaiškėjo, kad įkeisto turto vertės neužtenka ieškovo (kreditoriaus) reikalavimams patenkinti. Taigi, tik atlikus ieškovui įkeisto turto įvertinimą, paaiškėjo, kad šio turto neužtenka ieškovo reikalavimams patenkinti ir likusioje dalyje reikalavimas galės būti tenkinamas iš neįkeisto pagrindiniam skolininkui bei laiduotojams priklausančio turto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tik paaiškėjus, jog įkeisto turto nepakanka ieškovo reikalavimams patenkinti, ieškovas sužinojo apie tai, kad ginčijamas dovanojimo sandoris, kuriuo laiduotojas perleido savo turtą, iš kurio galėtų būti tenkinama neužtikrinta ieškovo reikalavimo dalis, pažeidė ieškovo kaip kreditoriaus teises, todėl nuo šio momento prasidėjo ieškinio senaties actio Pauliana ieškiniui pareikšti terminas, kuris nėra praleistas. Vien sandorio sudarymas pažeidžiant laidavimo sutarčių 7.3 punkte numatytą sąlygą nekilnojamojo turto perleidimui gauti banko raštišką sutikimą, nors ir yra laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas iš laiduotojų puses bei ieškovo (banko) interesų pažeidimas, tačiau šis pažeidimas pats savaime dar ne tokio masto ir pobūdžio, kad sudarytų pagrindą reikšti actio Pauliana ieškinį. Actio Pauliana instituto ypatumas tas, kad ne bet koks skolininko sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, o tik toks, dėl kurio sudarymo sumažėja skolininko galimybė atsiskaityti su kreditoriumi. Todėl vien kreditoriaus sužinojimas apie skolininko sudarytą sandorį, jeigu nėra pagrįstų priežasčių spręsti, kad dėl šio sandorio sumažėja skolininko galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, dar nelaikytinas vienerių metų ieškinio senaties actio Pauliana ieškiniui pareikšti pradžia.

Kai nesutampa momentai, kada kreditorius sužinojo apie skolininko sudarytą sandorį ir tai, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, sprendžiant dėl ieškinio senaties pradžios momento, svarbu įvertinti kreditoriaus elgesį, t. y. ar jis pakankamai rūpestingai ir nedelsiant siekė išsiaiškinti, ar skolininko sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apie ginčijamą dovanojimo sutartį kreditorius galėjo sužinoti 2008 m. rugpjūčio 18 d., tačiau šiuo metu Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), dar nebuvo įregistruotas nuosavybės teisės pagal ginčijamą dovanojimo sandorį perėjimas. Be to, kreditorius apie dovanojimo sutarties sudarymą galėjo sužinoti tuo metu (2008 m. rugpjūčio 18 d.), kai jau buvo įspėjęs laiduotojus apie kredito sutarties nutraukimą (2008 m. liepos 16 d.), likus dviems savaitėms iki kredito sutarties nutraukimo (2008 m. rugsėjo 2 d.) ir mėnesiui iki ieškinio pagrindiniam skolininkams bei laiduotojams dėl skolos priteisimo pareiškimo (2008 m. rugsėjo 29 d.), taigi tuomet, kai kreditorius jau ėmėsi veiksmų teisinėmis priemonėmis išsiieškoti skolą. Pagrindiniam skolininkui ir laiduotojams pareikštame ieškinyje buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą, tačiau laikinosios apsaugos priemonės nedelsiant nebuvo pritaikytos, kadangi nebuvo aišku, ar ieškinio reikalavimų patenkinimui užteks įkeisto turto. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos po pusantro mėnesio nuo ieškinio pareiškimo, kai atlikus bankui įkeisto turto vertinimą paaiškėjo, kokia dalimi ieškinio reikalavimo neužtikrina hipoteka. Esant tokiai minėtos bylos eigai, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad bankas tik po jo naudai įkeisto turto įvertinimo ir vykdant 2009 m. sausio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sužinojo, jog skolininkų (įskaitant laiduotojus) turto neužtenka ieškinio reikalavimams užtikrinti, todėl padarė išvadą, kad 2008 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartis pažeidė banko interesus ir actio Pauliana pagrindu gali būti pripažinta negaliojančia. Nepraėjus nuo 2009 m. sausio 28 d. nutarties vykdymo metams, bankas pareiškė actio Pauliana ieškinį. Toks banko elgesys vertintinas kaip pakankamai apdairus, savalaikis ir procesiškai ekonomiškas, nes actio Pauliana ieškinys buvo reiškiamas tik įsitikinus, jog ginčijamu sandoriu sumažėja laiduotojų galimybės vykdyti įsipareigojimus. Kitoks banko elgesys, t.y. actio Pauliana ieškinių reiškimas dėl visų laiduotojų sandorių vos sužinojus apie jų sudarymą ir neįvertinus, ar jie sumažino laiduotojų galimybes atsiskaityti su banku, būtų nesuderinamas su pareiga kreditoriaus teises įgyvendinti sąžiningai ir ekonomišku būdu, t.y. skolininkui sukeliant minimalias neigiamas pasekmes.

Šie motyvai yra pakankami išvadai, kad ieškinys šioje byloje pareikštas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 6.66 str. 3 d.), todėl skundžiamo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir jų nekartoja.

Apelianto prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą netenkintinas, kadangi bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės yra pagrįstos į bylą pateiktais įrodymais, šalys yra pateikę išsamius rašytinius paaiškinimus dėl bylos aplinkybių. Tai kad apeliacinis skundas paduotas dar esant teisiniam reglamentavimui, kai apeliacine tvarka bylos buvo nagrinėjamos žodinio proceso tvarka, taip pat nesudaro pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. 

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi apeliantui J. P. buvo atidėtas 8 951 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinio skundo netenkinus, ši suma priteistina iš bylą pralaimėjusio apelianto (CPK 93 str. 1 d.).

Procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8951 Lt (aštuonis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt vieną litą) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.

Teisėjai                                                                      Alė Bukavinienė

                   Artūras Driukas

                   Algirdas Gailiūnas