Civilinė byla Nr. e2A-876-562/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26837-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.9.2; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. kovo 30 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Motors“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Medijos partneriai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Amber Motors“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Motors“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Medijos partneriai“ dėl nepagrįsto praturtėjimo bei be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

        Teismas

nustatė:

                                                                 I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Medijos partneriai“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Amber Motors“ (toliau – atsakovė), prašydama priteisti iš atsakovės 4 077,55 Eur skolos, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovė 2017 m. lapkričio 12 d. atsakovei pateikė komercinį pasiūlymą dėl reklamos paslaugų Twitter internetinėje platformoje, o atsakovė išreiškė sutikimą dėl tokių paslaugų pirkimo. Ieškovė suteikė atsakovei reklamos Twitter platformoje paslaugas, todėl 2018 m. kovo 12 d. atsakovei išrašė ir pateikė apmokėjimui PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2206 (8 077,55 Eur sumai) už reklamos paslaugas Twitter internetinėje platformoje. Teigė, kad šią PVM sąskaitą-faktūrą atsakovė priėmė, įtraukė į savo buhalterinę apskaitą ir negrąžino ieškovei kaip išrašytos be pagrindo. Ieškinyje taip pat pažymėjo, kad atsakovės vadovas Tomas Peleckas pats prašė pakartotinai atsiųsti minėtą sąskaitą, o ją gavęs pateikė ieškovei skolos suderinimo aktą „Dėl skolų suderinimo“, kuriuo patvirtino minėtos sąskaitos MP Nr. 2206 priėmimą ir skolos ieškovei sumą – 8 077,55 Eur (2018 m. kovo 31 d.).

3.       Ieškovė taip pat nurodė, kad per laikotarpį nuo 2018 m. kovo 12 d. iki 2019 m. birželio 30 d., t. y. daugiau kaip per 15 mėnesių, atsakovė, nepaisydama daugybės ieškovės raginimų, sumokėjo tik dalį skolos – 4 000 Eur. Todėl ieškovė 2019 m. liepos 17 d. kreipėsi pagalbos į skolų išieškojimo įmonę UAB „Gelvora“ dėl atsakovės 4 077,55 Eur skolos likučio išieškojimo. UAB „Gelvora“ atliko skolos išieškojimo veiksmus: skambino telefonu, siuntė ne vieną raginimą atsakovei, tiek žodžiu, tiek raštu įspėjo atsakovę dėl galimo kreipimosi į teismą, tačiau atsakovė toliau piktybiškai delsė pilnai atsiskaityti su ieškove.

4.       Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsiliepime į ieškinį, be ieškinyje nurodytų aplinkybių, nurodė, kad 2017 m. lapkričio 16 d. ieškovė 2017 m. lapkričio 16 d. atvyko pas atsakovę bei susitarė, jog pirmiausia bus susitariama dėl konkrečių reklamos paslaugų ir jų kainos, vėliau atliekamas avansinis mokėjimas ir tik tada suteikiamos paslaugos. Šalys žodžiu sutarė, jog ieškovė suteiks Google / Twitter reklamos paslaugų už 10 000 Eur. Teigė, kad 2017 m. gruodžio 6 d. atsakovė atliko 10 000 Eur dydžio avansinį mokėjimą, gavusi pinigus ieškovė suteikė užsakytas paslaugas bei 2018 m. vasario 5 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. MP2111 už skaitmenines rinkodaros paslaugas 10 000 Eur sumai. Šalys jokių pretenzijų viena kitai neturėjo.

6.       Atsiliepime taip pat nurodė, kad atsakovė 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitos-faktūros MP Nr. 2206 pagrindu sumokėjo 6000 Eur, o 2020 m. sausio 8 d. antstolė Brigita Palavinskienė pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-33105-1089/2019 nurašė dar 5072,11 Eur. Atsakovė nedelsiant patikrino visus turimus buhalterinius dokumentus bei nustatė, jog PVM sąskaitoje-faktūroje MP Nr. 2206 nurodytų paslaugų niekada nebuvo užsakiusi. Taip pat atsakovė nei ieškovės pareiškimo dėl skolos priteisimo, nei 2019 m. rugsėjo 11 d. teismo įsakymo negavo, nes jie buvo siunčiami ieškovės nurodytais adresais (ieškovė žinojo faktinį atsakovės buveinės adresą, tačiau jo nenurodė).

7.       Atsakovė 2020 m. sausio 13 d. pateikė ieškovei pretenziją, kuria pareikalavo grąžinti be pagrindo gautus 11 072,11 Eur, tačiau ieškovė grąžino tik 2 000 Eur.

8.       Ieškovė su ieškiniu nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių 8 077,55 Eur vertės paslaugų užsakymą ir suteikimą. Darė išvadą, jog suderintos abiejų šalių valios dėl Twitter reklamos paslaugų nebuvo, todėl susitarimas dėl ginčijamų paslaugų nebuvo sudarytas ir atsakovei nėra pareigos apmokėti 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitos-faktūros MP Nr. 2206. Ginčo paslaugos nebuvo ne tik neužsakytos, bet ir nėra duomenų, jog jos buvo faktiškai suteiktos.

9.       Atsakovė pateikė teismui priešieškinį ieškovei, prašydama priteisti iš ieškovės 9 072,11 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

10.       Be jau ieškinyje ir atsiliepime į jį nurodytų aplinkybių, priešieškinyje papildomai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra visos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Ieškovė praturtėjo dėl atsakovės veiksmų, atsakovės sąskaita, yra akivaizdus priežastinis ryšys tarp atsakovės turto sumažėjimo ir ieškovės praturtėjimo, praturtėjimui nėra jokio teisinio pagrindo, nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja priešieškinio pateikimo. Pažymėjo, kad atsakovė niekada nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, neturi galimybių apginti pažeistų savo teisių kitais būdais.

11.       Atsiliepime į priešieškinį ieškovė prašė priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.       Ieškovė nurodė, kad atsakovės paslaugų reklamai 2017 m. gruodžio 7 d. sukūrė „Twitter“ paskyrą, kurios pavadinimas atitiko atsakovės paslaugų ženklo pavadinimą – „A2B Taxi Token“. Laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 21 d. iki 2018 m. kovo 2 d. ieškovė „Twitter“ internetinėje platformoje administravo atsakovės paslaugų reklaminę kampaniją, t. y. suteikė atsakovei reklamos „Twitter“ internetinėje platformoje paslaugas. Reklaminės kampanijos metu transliuotų reklaminių įrašų, kurie nukreipdavo į atsakovės interneto tinklalapį (www.A2B.lt), keletą pavydžių galima pamatyti šiose nuorodose:

12.1.                      https://twitter.com/a2btaxitoken/status/966303293461942272.

12.2.                      https://twitter.com/a2btaxitoken/status/969138828270333952.

12.3.                      https://twitter.com/a2btaxitoken/status/939555701449469953.

12.4.                      https://twitter.com/a2btaxitoken/status/938791768434315264.

13.       Atsakovės pozicija dėl to, kad 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje MP Nr. 2206 nurodytų reklamos paslaugų niekada neužsakė, yra nenuosekli, kadangi šią sąskaitą atsakovė gavo dar 2018 m. kovo 12 d., pasirašė skolų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino minėtos sąskaitos priėmimą ir skolos faktą, per pusantrų metų laikotarpį ieškovei atliko 6 000 Eur mokėjimų.

14.       Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsiliepime į priešieškinį nurodytos paslaugos iš tiesų suteiktos ir apmokėtos. Tačiau ieškovė klaidino teismą teigdama, jog už šių paslaugų suteikimą išrašyta ne 2018 m. vasario 5 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. MP2111, o 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. MP2206. Taip pat nurodė, kad tai, jog atsakovė pagal 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. MP2206 mokėjo, nereiškia, jog atsakovė pripažįsta šioje sąskaitoje nurodytą skolos faktą. Ieškovė privalėjo įrodyti, koks sandoris buvo tarp ieškovės ir atsakovės, tačiau tokių aplinkybių ieškovė procesiniuose dokumentuose nenurodė, ir nurodė tik suderinimo akto surašymo faktą, kuris be kitų įrodymų neturėjo jokio reikšmės.

15.       Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose teigė, jog 2018 m. vasario 5 d. PVM sąskaita-faktūra MP Nr. 2111 buvo išrašyta atsakovei už kitas (t. y., „Google“, „Facebook“, „Twitter“ platformose) bei kitu laikotarpiu (2017 m. gruodžio 6 d. – 2018 m. sausio 14 d.) ieškovės suteiktas reklamos paslaugas, nei 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaita-faktūra MP Nr. 2206, kuri išrašyta tik už „Twitter“ platformoje 2018 m. vasario 21 d. – 2018 m. kovo 2 d. laikotarpiu atsakovei suteiktas reklamos paslaugas.

16.       Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti, palaikė ieškovės reikalavimus, ir prašė priešieškinį atmesti.

17.       Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu atsakovės atstovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti remiantis nesutikimo argumentais, išdėstytais atsakovės procesiniuose dokumentuose, ir priešieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

18.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-21344-294/2020 ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 4 077,55 Eur skolą, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. rugsėjo 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 235,47 Eur bylinėjimosi išlaidų; priešieškinį atmetė.

19.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad šalių nesiejo sutartiniai santykiai. Priešingai, teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė šį faktą patvirtino.

20.       Taip pat pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė neteikė paslaugų, už kurias prašė atsiskaityti.

21.       Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su priešieškiniu ir jame išdėstytais argumentais, darė išvadą, kad nėra pagrindo laikyti priešieškinio reikalavimą įrodytu.

22.       Iš bylos medžiagos nustatęs, kad ieškovė (atsakovei pateikus priešieškinį) gavo iš atsakovės pinigines sumas, teismas pažymėjo, jog nėra 4 būtinosios sąlygos: neturi būti jokio sandorio ar įstatymo ieškovės praturtėjimui. Iš šalių elektroninio susirašinėjimo ir pavedimų bei ieškovės paslaugų užsakymų teismas sprendė, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, be to, priešieškinį laikė atsakovės siekiu išvengti skolos ieškovei mokėjimo.

23.       Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovė neįrodė visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Priešingai, nurodė, jog piniginė suma buvo pervesta pačios atsakovės, atsakovė dėl pervestos sumos jokio prieštaravimo ar reikalavimo ieškovei nereiškė.

24.       Pažymėjo, kad atsakovė teismui nepateikė priešieškinio reikalavimo, kuriame ginčytų pasirašytą skolų suderinimo aktą arba pasirašiusiojo asmens įgaliojimų viršijimą. Todėl atsakovės atsikirtimus laikė nepagrįstais ir neįrodytais samprotavimais. Darė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog dalinis sąskaitos-faktūros apmokėjimas būtų nepagrįstu ieškovės praturtėjimu.

25.       Teismas sprendė, jog ieškovė pridėtais dokumentais pagrindė tiek skolos dydį, tiek atsakovės neatsiskaitymą. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas darė išvadą, kad atsakovės priešieškinyje reiškiami reikalavimai dėl ieškovės nepagrįsto praturtėjimo yra nepagrįsti, neįrodyti, prieštarauja byloje surinktai medžiagai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, tenkinti priešieškinį; pateikė alternatyvų reikalavimą – skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, neobjektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus.

26.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje MP Nr. 2206 nurodytų paslaugų už 8 077,55 Eur sumą, todėl nepagrįstai atsakovei taikė sutartinė civilinę atsakomybę.

26.3.                      Ieškovė ir atsakovė 2017 m. lapkričio 16 d. žodžiu susitarė, kad ieškovė teiks Google/Twitter reklamos paslaugas, o atsakovė sumokės 10 000 Eur. Atsakovė 2017 m. gruodžio 6 d. šią sumą sumokėjo iš anksto, PVM sąskaita-faktūra MP Nr. 2111 išrašyta 2018 m. vasario 5 d. Tačiau dėl 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje MP Nr. 2206 nurodytų paslaugų ieškovė ir atsakovė niekada nesitarė. Atsakovės vadovas ir teismo posėdžio metu nurodė, jog niekada dėl tokių paslaugų su ieškove nesitarė. Ieškovės atstovas advokatas taip pat negalėjo objektyviai paaiškinti apie minėto susitarimo egzistavimą, sudarymo laiką, vietą ir kitas aplinkybes.

26.4.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, skundžiamą sprendimą grindė ieškovės į bylą pateiktais šalių susirašinėjimais, kurie nėra susiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose įrodė, jog visi ieškovės į bylą pateikti šalių susirašinėjimai yra susiję su apmokėta sąskaita, dėl kurios ginčo tarp šalių nėra. Tuo tarpu jokių šalių susitarimą dėl 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje MP Nr. 2206 nurodytų paslaugų teikimo patvirtinančių įrodymų ieškovė į bylą nepateikė.

26.5.                      Nėra jokių pirminių skolų suderinimo akto teisingumą patvirtinančių duomenų.

26.6.                      Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė jokių tiesioginių jo reikalavimą patvirtinančių įrodymų nepateikė, pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti sutartinių santykių tarp šalių egzistavimo motyvuodamas tuo, jog atsakovė ieškovės argumentų nepaneigė. Skundžiamame sprendime išdėstytas procesinės teisės aiškinimas prieštarauja ne tik bendrajai įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklei, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.

26.7.                      Apeliaciniu skundu paneigus pirmosios instancijos teismo išvadą apie šalių susitarimo dėl 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje MP Nr. 2206 nurodytų paslaugų teikimo, darytina išvada, jog jokio sandorio ar kito pagrindo ieškovei praturtėti nebuvo. Ieškovė atitinka visas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, priešieškinis turi būti tenkinamas.

27.       Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė pripažino, kad šalys buvo sudariusios sandorį dėl reklamos paslaugų teikimo, todėl ginčas byloje buvo tik dėl užsakytų reklamos paslaugų apimties.

27.2.                      Nors atsakovė klaidingai teigia, kad reklamos paslaugas užsakė tik pagal ieškovės 2018 m. vasario 5 d. PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2111, kurią apmokėjo pilnai, pažymėtina, kad atsakovės užsakytų reklamos paslaugų kampanija apėmė du etapus, kurių metu ieškovė atsakovei teikė reklamos paslaugas „Google“, „Facebook“ ir „Twitter“ platformose, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. sausio 14 d. ir nuo 2018 m. vasario 21 d. iki 2018 m. kovo 2 d. Už šiuos abu etapus ieškovė išrašė atsakovei po PVM sąskaitą-faktūrą. Taigi, 2018 m. vasario 5 d. PVM sąskaita-faktūra MP Nr. 2111 buvo išrašyta už daugiau suteiktų paslaugų nei 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaita-faktūra MP Nr. 2206.

27.3.                      Pirmosios instancijos teisme 2020 m. gruodžio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovės vadovas patvirtino, kad atsakovė gavo paslaugas pagal abi ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Taigi, atsakovės vadovas patvirtino, kad atsakovė gavo per abi reklaminės kampanijos dalis ieškovės atsakovei teiktas reklamos paslaugas.

27.4.                      Paslaugų užsakymą patvirtina byloje esantys įrodymai.

27.5.                      Atsakovė nurodo, kad visas į bylą pateiktas šalių elektroninis susirašinėjimas yra susijęs tik su pirmąja reklaminės kampanijos dalimi. Toks atsakovės teiginys yra nepagrįstas. 2018 m. balandžio 25 d. elektroniniu laišku atsakovės vadovas aiškiai prašė atsiųsti „sąskaitą už kovo mėnesį“, t. y. faktiškai už antrąją reklaminės kampanijos dalį, pažymėdamas, kad ji buvo jam siųsta, bet atsakovė negali jos rasti, o pakartotinai persiuntus šią sąskaitą, atsakovė pažadėjo atsiųsti ir skolos suderinimo aktą.

27.6.                      Skolų suderinimo akto teisingumą patvirtinantys įrodymai yra: ieškovės PVM sąskaitos-faktūros MP Nr. 2111 ir MP Nr. 2206; „Google“, „Facebook“ ir „Twitter“ atsakovei išrašytų sąskaitų duomenys bei reklamos operacijų išrašai iš „Twitter“ paskyros; byloje esantis šalių elektroninis susirašinėjimas, kuriame atsakovės vadovas nurodo, kad gavęs ieškovės PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2206, pasirašys ir atsiųs skolų suderinimo aktą.

27.7.                      Atsakovės argumentai dėl priešieškinio tenkinimo yra nepagrįsti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

28.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

29.       Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

30.       Byloje nustatyta, kad ieškovė 2017 m. lapkričio 2 d. (08:34 val.) elektroniniu laišku pateikė atsakovei komercinį pasiūlymą, elektroniniame laiške nurodydama, jog siūlo susitikti ir aptarti reklamos galimybes per „Google“, „Facebook“ ir „Twitter“ platformas. Atsakovė 2017 m. lapkričio 12 d. (23:27 val.) elektroniniu laišku pateikė ieškovei sutikimą susitikti ir aptarti aktualias reklamos galimybes „Google“ ir kitose platformose. Iš byloje esančio atsakovės 2017 m. gruodžio 5 d. (13:31 val.) elektroninio laiško ieškovei matyti, jog atsakovė ieškovei nurodė, jog būtent reklamos paslaugų reikia „Twitter“, „Google“ ir „Facebook“ platformose, orientuojantis į tikslinę auditoriją. Atsakovė 2017 m. gruodžio 6 d. (16:36 val.) elektroniniu laišku informavo ieškovę, jog yra atliktas pavedimas, ir kad pinigai į ieškovės sąskaitą bus pervesti iš atsakovės. Šį mokėjimą patvirtina byloje esantis banko Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus 2017 m. gruodžio 6 d. mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, jog tą dieną 16:35 val. atsakovė atliko 10 000 Eur pavedimą ieškovei. Šis mokėjimas buvo atliktas kaip avansinis mokėjimas, ir ieškovė PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2111 šiai sumai išrašė 2018 m. vasario 5 d.

31.       Bylos duomenimis, ieškovė 2018 m. kovo 12 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2206 8 077,55 Eur sumai. Atsakovė 2018 m. balandžio 25 d. (11:55 val.) elektroniniu laišku iš esmės pažymėjo, jog buvo gavusi ieškovės išrašytą 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2206 8 077,55 Eur sumai, tačiau paprašė pakartotinai persiųsti, kadangi šios PVM sąskaitos-faktūros nepavyko rasti. Atsakovė 2018 m. balandžio 30 d. (12:03 val.) elektroniniu laišku išsiuntė ieškovei pasirašytą 2018 m. balandžio 13 d. skolų suderinimo aktą.

32.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai, ir kad ieškovė atsakovei faktiškai suteikė ginčo paslaugas, o atsakovė šių aplinkybių įrodymais nepaneigė, ieškinį tenkino ir priešieškinį atmetė.

33.       Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė priešieškiniu neįrodė ieškovės nepagrįsto praturtėjimo.

34.       Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu ir jame nurodytais pirmosios instancijos teismo motyvais, apeliaciniu skundu iš esmės teigia, kad ginčo paslaugų, pagal kurias buvo išrašyta 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaita-faktūra MP Nr. 2206 8 077,55 Eur sumai, iš ieškovės neužsakė, dėl tokių paslaugų teikimo nesitarė, ir ieškovės pateiktas šalių susirašinėjimas nėra susijęs su šios bylos aplinkybėmis.

35.       Be to, anot atsakovės, nėra jokių skolų suderinimo akto teisingumą patvirtinančių duomenų. Yra visos sąlygos konstatuoti ieškovės nepagrįstą praturėjimą.

36.       Ieškovė, nesutikdama su apeliaciniu skundu, teigia, jog ginčo paslaugų užsakymą patvirtina byloje esantys įrodymai, atsakovė tam neprieštaravo. Be to, atsakovės reikalavimas dėl priešieškinio tenkinimo yra nepagrįstas, kadangi nėra sąlygų nepagrįsto praturtėjimo konstatavimui.

Dėl paslaugų apmokėjimo pagal PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2206.

37.       Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi dėl paslaugų, už kurias ieškovė atsakovei išrašė ir pateikė apmokėti 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2206 8 077,55 Eur sumai, atsakovė su ieškove nesitarė, tokių paslaugų neužsakė, todėl ir neturi pareigos apmokėti ginčo PVM sąskaitos-faktūros.

38.       CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

39.       Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

40.       Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

41.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

42.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir tenkino ieškinį. Viena vertus, pažymėtina, kad atsakovės apeliaciniame skunde detalizuojama, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovės bei atsakovės, paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti, taip pat teigiama, kaip jie turėtų būti vertinami byloje. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl šalių teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus. Aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus atsakovei, atsižvelgiant į atsakovės apeliacinio skundo argumentus, nevertintina kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių teiktus rašytinius įrodymus ir jų paaiškinimus.

43.       Nesutinkant su atsakove dėl argumento, kad ji su ieškove nesitarė dėl ginčo paslaugų ir jų neužsakė, pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

44.       Nesant pažodine tvarka surašytos šalių sutarties dėl ginčo paslaugų, už kurias atsakovei išrašyta ir pateikta apmokėti 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaita-faktūra MP Nr. 2206 8 077,55 Eur sumai, įsigijimo bei jų teikimo, teisėjų kolegija vertina, ar iš byloje surinktų įrodymų visumos galima pagrįstai konstatuoti, jog labiau tikėtina, kad ieškovė su atsakove dėl tokių paslaugų įsigijimo ir teikimo susitarė, nei nesusitarė. Pažymėtina, jog kaip jau apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta, atsakovė su ieškove susitarė dėl reklamos paslaugų teikimo „Google“, „Facebook“ bei „Twitter“. Šios aplinkybės atsakovė neginčijo nei pirmosios instancijos teisme, neginčija ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Aplinkybę, kad atsakovė pageidavo reklamos paslaugų „Google“, „Facebook“ bei „Twitter“ platformose, patvirtina atsakovės 2017 m. gruodžio 5 d. (13:31 val.) elektroninis laiškas ieškovei, kuriame atsakovė nurodė, jog būtent reklamos paslaugų reikia „Twitter“, „Google“ ir „Facebook“ platformose, orientuojantis į tikslinę auditoriją. Atsakovės siekį bendradarbiauti su ieškove bei įsigyti paslaugas patvirtina atsakovės 2017 m. gruodžio 6 d. (16:36 val.) elektroninis laiškas ieškovei, kuriuo atsakovė informavo ieškovę apie atliktą avansinį mokėjimą, bei šį mokėjimą patvirtinantis banko Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus 2017 m. gruodžio 6 d. mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, jog 2017 m. gruodžio 6 d. 16:35 val. atsakovė atliko 10 000 Eur pavedimą ieškovei, nors ieškovė PVM sąskaitos-faktūros už atitinkamų paslaugų suteikimą dar nebuvo išrašiusi ir pateikusi apmokėti. Ieškovė PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2111 šiai sumai išrašė tik 2018 m. vasario 5 d. Ieškovė 2018 m. kovo 12 d. išrašė atsakovei ginčo PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2206 8 077,55 Eur sumai ir pateikė apmokėjimui. Atsakovė 2018 m. balandžio 25 d. (11:55 val.) elektroniniu laišku iš esmės pažymėjo, jog buvo gavusi ieškovės išrašytą 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą MP Nr. 2206 8 077,55 Eur sumai, tačiau paprašė pakartotinai persiųsti, kadangi šios PVM sąskaitos-faktūros nepavyko rasti. Matyti, kad tarp 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitos-faktūros MP Nr. 2206 ir atsakovės 2018 m. balandžio 25 d. elektroninio laiško su prašymu pakartotinai persiųsti ginčo PVM sąskaitą-faktūrą buvo praėjęs daugiau kaip vienas mėnuo, per kurį, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė turėjo pakankamai laiko susipažinti su PVM sąskaita-faktūra, joje nurodytomis sumomis bei pateikti ieškovei pretenziją dėl tokių sumų reikalavimo. Pastebėtina, jog atsakovė 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje MP Nr. 2206 8 077,55 Eur sumos neginčijo. Priešingai, atsakovė 2018 m. balandžio 30 d. (12:03 val.) elektroniniu laišku išsiuntė ieškovei pasirašytą 2018 m. balandžio 13 d. skolų suderinimo aktą. Aplinkybė, jog skolų suderinimo aktas buvo parengtas 2018 m. balandžio 13 d., t. y. dar prieš atsakovės 2018 m. balandžio 25 d. elektroninį laišką, kuriuo atsakovė prašė ieškovės pakartotinai pateikti ginčo PVM sąskaitą-faktūrą, ir ši skolų suderinimo akto parengimo data matoma 2018 m. balandžio 30 d. elektroniniame laiške, patvirtina tai, jog atsakovė jau skolų suderinimo akto rengimo metu žinojo apie ieškovės reikalavimą bei savo įsiskolinimą už suteiktas ginčo paslaugas, kadangi skolų suderinimo akte nurodyta ta pati, kaip atsakovės skola ieškovei, ginčo suma – 8 077,55 Eur. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė savo įsiskolinimo pagrįstumą ieškovei pradėjo ginčyti vėliau, t. y. tik ieškovei pradėjus reikšti reikalavimus atsakovei.

45.       Atsižvelgdama į nurodytą, vertindama šalių bendradarbiavimo bei sutartinių santykių praktiką, atsakovės veiksmus, teisėjų kolegija sprendžia, jog labiau tikėtina, kad atsakovė iš tiesų su ieškove tarėsi dėl ginčo paslaugų teikimo bei jas užsakė, taip įsipareigodama atsiskaityti su ieškove už suteiktas reklamos paslaugas „Google“, „Twitter“ bei „Facebook“ platformose.

46.       Teisėjų kolegija, papildomai pasisakydama dėl apeliaciniu skundu ginčijamos šalių susirašinėjimo reikšmės, nurodo, jog dėl šalių bendravimo elektroniniu būdu šioje nutartyje jau išsamiai pasisakyta, įvertinta tokio susirašinėjimo reikšmė, iš kurio jau padaryta išvada, kad atsakovė užsakė ginčo paslaugas ir dėl jų neteikė jokių pretenzijų. Dėl nurodytų motyvų atsakovės argumentas dėl šalių susirašinėjimo reikšmės ginčo bylai atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo.

47.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

48.       CK 6.242 straipsnis reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

49.       Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020).

50.       Pirmosios instancijos teisme savo reikalavimus ieškovei atsakovė pateikė priešieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo bei be pagrindo įgytų lėšų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovė neįrodė visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, priešieškinį atmetė. Atsakovė apeliacinį skundą dalyje dėl priešieškinio atmetimo nepagrįstumo grindžia iš esmės tik tuo susitarimo dėl 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje MP Nr. 2206 nurodytų paslaugų teikimo nebuvimo ir pirmosios instancijos teismo išvadų šioje dalyje paneigimo, šioje nutartyje nurodytų kasacinio teismo suformuluotų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų neįrodinėja. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovė nepagrindė skundžiamo sprendimo nepagrįstumo bei neteisėtumo šioje dalyje. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kasacinio teismo praktiką bei į tai, kas šioje byloje nustatyta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų.

Dėl procesinės bylos baigties.

51.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

52.       Kadangi kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

53.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

54.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos ture?tas byline?jimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir bu?tu? atleista nuo byline?jimosi išlaidu? moke?jimo i? valstybe?s biudžeta?.

55.       Tiek ieškovė, tiek atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

56.       Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, netenkinamas ir jame pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

57.       Ieškovė prašo priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Iš kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateiktos PVM sąskaitos-faktūros Serija AMB Nr. 03997 matyti, kad ieškovei buvo suteikta advokato paslaugų už 968 Eur nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Šios sumos sumokėjimą patvirtina kartu pateiktas banko AB „Swedbank“ 2021 m. kovo 1 d. mokėjimo nurodymas.

58.       Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

59.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžiu, todėl ieškovės prašomą 968 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, patirtą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisia ieškovės naudai iš atsakovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Medijos partneriai“, juridinio asmens kodas 303459047, naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber motors“, juridinio asmens kodas 304039377, 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                 Rosita Patackienė

        Dainius Rinkevičius

        Alma Urbanavičienė