Civilinė byla Nr. 3K-3-25/2013
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00487-2012-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.1;
42.8; 45.6; 123.7; 123.9; 134 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą suinteresuotiems asmenims Panevėžio m. 9-ojo notarų biuro notarei R. R. , A. M. , I. M. , draudimo bendrovei „Alliaz Global Corporate & Specialty AG“, veikiančiai Lietuvoje per UADBB „PANDA Insurance“, dėl notarinių veiksmų atlikimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėja A. K. prašė pripažinti Panevėžio miesto 9-ojo notarų biuro notarės R. R. 2011 m. gruodžio 12 d. išduotą liudijimą, notarinio registro Nr. R-3872, negaliojančiu, nes jis išduotas nepagrįstai, už pareiškėjos turtą, parduotą 2010 m. gruodžio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi suinteresuoti asmenys A. M. ir I. M. nėra visiškai atsiskaitę, nes neapmokėjo 2010 m. gruodžio 21 d. išrašytų paprastųjų neprotestuotinų vekselių. Visi vekseliai, pareiškėjos teigimu, dingo, dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartimi pareiškėjos A. K. skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal šalių pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.1 punktą vekseliai buvo pasirinkti kaip atsiskaitymo priemonė, kuriuos išrašius pirkėjų pareiga sumokėti 130 000 Lt pagal pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigė ir buvo sukurta nauja savarankiška, t. y. nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R. , bylos Nr. 3K-7-216/2007) apmokėti šią sumą pagal vekselius. Sukurta nauja pirkėjų prievolė sumokėti šią sumą ne pagal pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.314 straipsnis), o pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 40–44 straipsnius, juose nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja sumokėti tam tikrą pinigų sumą jame nurodytam asmeniui, todėl negali būti vertinamas kaip tam tikro skolinio įsipareigojimo įvykdymo garantas, netampa garantija ar laidavimu, o yra savarankiška prievolė. Pažymėta, kad pareiškėjai buvo paaiškintas pirkimo–pardavimo sutarties turinys, šalys tarėsi ir derėjosi dėl jos sąlygų (Sutarties 8.1 punktas), sutartis ir jos sąlygos nenuginčytos.
Teismas nurodė, kad draudimas pirkėjui, įvykdžius sutarties sąlygas, gauti tai patvirtinantį liudijimą pažeistų įstatyme įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą (CK 1.2 straipsnis), tokio imperatyvaus apribojimo nebuvo nustatyta ir sutartyje.
Kadangi 2010 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Kaišiadorių r. 2-ajame notaro biure, pirkėjai A. M. ir I. M. sutarties pasirašymo dieną apmokėjo pardavėjai A. K. 130 000 Lt paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais, o A. M. pateikė įrodymus, kad jis likusią pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėtą sumą – 271 000 Lt sumokėjo pardavėjai A. K. pervesdamas šiuos pinigus 2011 m. sausio 11 d. į jos sąskaitą, tai draudimo sutartyje išduoti pirkėjui liudijimą apie sutarties sąlygų įvykdymą nėra. Šis išduotas teisėtai pagal Notariato įstatymo 1 straipsnio, 26 straipsnio 1 dalies 18 punkto, CK 6.314 straipsnio nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad notarės išduotas liudijimas fakto, jog A. M. su I. M. yra atsiskaitę ir pagal 2010 m. gruodžio 21 d. išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, nepatvirtina, todėl pareiškėjos teisės reikalauti apmokėti skolą pagal šiuos vekselius nepažeista ir nepanaikinta. Teismas pažymėjo ir tai, kad teisės pagal prarastus vekselius yra atkuriamos ĮPVĮ 84 straipsnyje nustatyta tvarka, ir pareiškėja šios galimybės neišnaudojusi.
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi, netenkino A. K. atskirojo skundo.
Teismas nustatė, kad iš pirkimo–pardavimo sutarties turinio akivaizdu, jog jos šalys tarėsi ir laisva valia susitarė, kad už parduodamą turtą bus apmokama paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais ir mokėjimo nurodymu į sąskaitą (Sutarties 2 dalis, 8.1 punktas), tai atitinka CK 6.36 straipsnio 2 dalies, 6.929 straipsnio 1 dalies, 6.930 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Šalys turi teisę pasirinkti ir nustatyti bet kurią tarpusavio atsiskaitymų priemonę, nustatytą CK 6.930 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę, t. y. prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R. , bylos Nr. 3K-7-216/2007). Be to, prievolė, kurios pagrindu vekselis išrašytas, turi būti laikoma tinkamai įvykdyta, nepriklausomai nuo to, ar vekselis apmokėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. S. v. UAB „MG Baltic Investment“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-583/2006). Taigi, pirkėjų A. M. ir I. M. pareiga sumokėti 130 000 Lt po sutarties pasirašymo tapo jau ne pagal pirkimo–pardavimo sutartį, o pagal vekselius, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuo vekselių perdavimo pardavėjai momento, pirkėjai savo prievoles pagal šią sutarties dalį įvykdė tinkamai ir visiškai, nes likę 271 000 Lt į pardavėjos sąskaitą buvo pervesti 2011 m. sausio 11 d.
Be to, pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.4 punkte nenustatyta, kad patvirtinti faktą apie atsiskaitymą pagal sutartį gali tik pardavėjas, sutartyje draudimo išduoti pirkėjui liudijimą apie sutarties sąlygų įvykdymą nėra, todėl notaro išduotas liudijimas apie atsiskaitymą pagal sutartį yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismas atmetė skundo argumentus, kad notarė V. B. nėra išdavusi liudijimo apie visišką ir galutinį atsiskaitymą dėl tos priežasties, kad pardavėja A. K. nepatvirtino visiško atsiskaitymo fakto, kaip nepagrįstus. Priešingai, tokio liudijimo notarė neišdavė todėl, kad pareiškėja neatvyko į notarų biurą patvirtinti visiško ir galutinio atsiskaitymo po to, kai į jos sąskaitą buvo pervesta likusi pinigų suma, nes pareiga patvirtinti visišką ir galutinį atsiskaitymą už perkamą turtą pagal sutartį kilo pareiškėjai, o ne notarei.
Pažymėta, kad nors pareiškėja nurodo, jog pirkimo–pardavimo sutartyje jos valia dėl atsiskaitymo už parduotą turtą buvo kitokia, nei nurodyta sutartyje, tačiau pareiškėja pirkimo–pardavimo sutarties sandorių negaliojimo pagrindais neginčija, dėl sutarties sąlygų pakeitimo, neapmokėtos sumos pagal vekselius priteisimo į teismą nesikreipė. Šioje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl notarės veiksmų, o ne pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų I. M. , A. M. susiklostę santykiai dėl atsiskaitymo pagal vekselius, vekselių dingimo aplinkybės, todėl atliekami ikiteisminiai tyrimai šios bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasatorė A. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis ir priimti naują procesinį sprendimą – skundą dėl notaro veiksmų tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių netinkamo taikymo. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai, kurie bylose dėl antstolių ir notarinių veiksmų turi būti aktyvūs, netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir išaiškintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pamario sargas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-649/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos–Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; kt.), nes pirkimo–pardavimo sutartis buvo parengta pagal I. M. ir A. M. reikalavimus, ne kartą koreguota, todėl, kilus abejonių dėl jos sąlygų ar jų vykdymo, tai turėjo būti aiškinama pirkėjų nenaudai ir kasatorės naudai, o bylą nagrinėję teismai nesigilino į šias aplinkybes ir neatskleidė bylos esmės. Be to, Sutarties 2.1.4 punkte buvo aiškiai nustatyta, kad notarės patvirtintas liudijimas galėjo būti išduotas tik kasatorės pareiškimu ir tik įvykdžius pirkėjams visus jų skolinius įsipareigojimus, todėl ginčijamu liudijimu notarė pažeidė sutarties sąlygas. Teismai nesigilino į sutarties esmę, nesiaiškino esminių sąlygų ir sutarties šalių santykių iki sutarties sudarymo ir ją vykdant. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis parduoda, o kita – perka daiktą pagal suderėtą kainą, todėl daikto perdavimas ir atsiskaitymas (visiškai visų skolinių įsipareigojimų už perduotą daiktą įvykdymas) yra esminiai kriterijai sutarties šalims. Pagal Sutarties 2.1.4, 5.4 punktus, pardavėja A. K. privalėjo kreiptis į notarą ir patvirtinti visišką atsiskaitymą bei išsikelti iš sodybos tik pirkėjams įvykužius visus skolinius įsipareigojimus, t. y. jos teisė naudotis parduotu daiktu, kaip ir kreipimasis į notarą dėl visos sumos pagal sutartį sumokėjimo patvirtinimo, saistoma pirkėjų visų skolinių įsipareigojimų įvykdymo.
Dėl prievolių įvykdymo priemonių ir būdo. Kasatorės teigimu, įvertinus CK 6.36 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas bei ekonomikos ir teisės literatūroje aptinkamą skirstymą į mokėjimo priemones ir mokėjimo būdus, mokėjimo priemone laikomi pinigai, o būdu – tai, kas padeda pinigams iš skolininko patekti kreditoriui, t. y. mokėjimo kortelės, čekiai, vekseliai, mokėjimo pavedimai. Sutarties šalys, pasirašydamos pirkimo–pardavimo sutartį, susitarė ir dėl atsiskaitymo priemonės (litų), ir dėl atsiskaitymo būdo, nes dalis kainos turėjo būti sumokėta pagal išrašytus vekselius, o kita dalis – mokėjimo nurodymu į pardavėjos sąskaitą, gavus kreditą iš kredito unijos. Vien vekselių išrašymo faktas negali būti laikomas prievolės pagal sutartį įvykdymu, nes vekselis, kaip skolinio įsipareigojimo patvirtinimo dokumentas, tik patvirtina pardavėjo teisę reikalauti iš pirkėjų pinigų už parduotą turtą. Klaidingai konstatuota, kad vien vekselių išrašymas reiškia prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymą, nes tai leidžia pirkėjui tik išrašius ir dar neapmokėjus vekselių disponuoti turtu, netgi perleisti jį tretiesiems asmenims. Pirkėjams neapmokėjus išduotų vekselių, o pardavėjui pradėjus išieškojimą pagal juos, vekselių turėtojas realiai neturėtų galimybės patenkinti savo reikalavimų, nes parduotas turtas jau galėtų būti perleistas kitiems asmenims. Pirkėjai neįvykdė savo skolinių įsipareigojimų, neapmokėjo pagal išrašytus vekselius, todėl kasatorė nurodo nesikreipusi pagal Sutarties 2.1.4 punktą į notarą dėl skolinio įsipareigojimo įvykdymo fakto patvirtinimo.
Dėl prejudicinių faktų. Kasatorės nuomone, šiai civilinei bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos kituose teismuose išnagrinėtose ir įsiteisėjusiose nutartyse (Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. II-211-296/2011; Vilniaus raj. apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. II-15-892/2012; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-156-648/2012; 2012m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-357-295/2012), kuriose konstatuota, kad su A. K. nebuvo visiškai atsiskaityta, todėl ji pagrįstai galėjo naudotis parduotu namu ir kitais statiniais. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į nurodytas nutartis, nors jos turi prejudicinę galią šioje byloje. Administracinėse bylose priimant nutartis, buvo duomenų apie notarės R. R. atliktą notarinį veiksmą, tačiau administracines bylas nagrinėję teismai įvertino tikruosius pirkimo–pardavimo sutarties šalių ketinimus jos sudarymo metu ir sutarties sąlygas aiškino tinkamai, kad už perkamą–parduodamą turtą tinkamai neatsiskaityta.
Kasatorės teigimu, notarė skundžiamą notarinį veiksmą atliko neteisėtai, pagal asmenų, neturėjusių teisės kreiptis į notarą dėl tokio liudijimo išdavimo pareiškimą bei pažeidžiant pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas.
Suinteresuotas asmuo notarė R. R. pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nutartys yra pagrįstos ir teisėtos, nes buvo priimtos laikantis įstatymų ir Lietuos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Notarė taip pat sutiko su visomis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvais, nurodė, kad, išrašius vekselius pagal pirkimo–pardavimo sutartį, buvo sukurta nauja prievolė, t. y. pinigus pirkėjai privalėjo mokėti jau pagal vekselius o ne pagal pirkimo–pardavimo sutartį, todėl pirkėjams sumokėjus likusius 271 000 Lt, buvo pagrįstai išduotas liudijimas dėl atsiskaitymo, kuris nereiškia, kad pagal vekselius taip pat buvo atsiskaityta. Taip pat notarė pabrėžia, kad kasatorė, teigdama, jog pirkimo–pardavimo sutartis neteisingai atspindi jos valią dėl atsiskaitymo su pirkėjais aplinkybės, pati neginčijo šios sutarties, nesikreipė į teismą dėl jos sąlygų pakeitimo. Be to, kasatorės nurodomos vekselių dingimo aplinkybės, tai, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, nenagrinėtinos šioje byloje pagal pareiškėjos skundą dėl notarinio veiksmo atlikimo teisėtumo. Teismai nustatė ir išnagrinėjo visas reikšmingas šiai bylai aplinkybes, vertino tiek kasatorės, tiek kitų suinteresuotų asmenų argumentus, rėmėsi susiformavusia teismų praktika, įstatymais. Kasatorė pateiktu kasaciniu skundu ginčija vien faktines bylos aplinkybes bei siekia pakeisti šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties atsiskaitymo tvarką.
Suinteresuoti asmenys A. M. ir I. M. pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą, su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Suinteresuoti asmenys nurodo, kad ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo galėjo kilti tik tarp jos šalių, o ne tarp notaro ir šalių, o kasatorė netinkamai aiškina Sutarties 2.1.4 punktą, nes, gavusi banko pavedimu likusią kainos dalį už parduotą turtą, privalėjo per dešimt dienų atvykti pas notarą ir patvirtinti apie visišką atsiskaitymą, to neatlikus, pirkėjas turėjo pats kreiptis į notarą dėl liudijimo išdavimo, pateikdamas mokėjimą patvirtinančius įrodymus. Suinteresuoti asmenys sutinka su bylą nagrinėjusių teismų nurodytais argumentais ir dar kartą pabrėžia, kad, išrašius vekselį, kurį kreditorius priėmė, prievolė, kurios pagrindu vekselis buvo išrašytas, laikoma įvykdyta, nepriklausomai nuo to, ar vekselis apmokėtas. Šalys susitarė panaudoti vekselius kaip apmokėjimo negrynaisiais pinigais formą, o ne tam, kad jie būtų skirti piniginei prievolei patvirtinti. Pagal bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus kasatorė teigė, kad laukė pirmojo atsiskaitymo pagal vekselį dienos, t. y. suvokė, kad iš pirkėjų laukia pinigų pagal vekselį. Teismai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, šalių elgesį bei priėmė teisėtus ir teisingus procesinius sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo dalyko
Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisės apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2012).
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs tuo, kad kasatorė bylos nagrinėjimo dalyku pasirinko notarės veiksmo – liudijimo apie visišką ir galutinį atsiskaitymą pagal pirkimo–pardavimo sutartį išdavimo – apskundimą. Kasatorės pareikšto skundo esmė yra ta, kad notarė, išduodama ginčijamą liudijimą, patvirtino iš pirkimo–pardavimo sutarties atsirandančius teisiškai reikšmingus faktus, kurie šios sutarties šalių yra ginčijami. Toks kasatorės pasirinktas teisių gynimo būdas lėmė byloje nustatinėtinų ir teisiškai vertintinų aplinkybių apimtį, į kurią patenka notaro atlikto veiksmo teisėtumo klausimai. Todėl nors kasatorė skunde kelia ir kitus teisės klausimus (dėl sutarčių aiškinimo taisyklių bei prievolių užtikrinimo priemonių ir būdų), kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako, nes nurodyti klausimai nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką pagal kasatorės pasirinktą teisių gynimo būdą.
Dėl notaro teisės patvirtinti faktą
Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis įstatymu nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi, Notariato įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad notaras privalo atlikti tai, ką nustato įstatymas ir kaip nustato įstatymas, o tinkamas nustatytų funkcijų atlikimas ir užtikrina sudaromų sandorių ir dokumentų teisėtumą. Notarui suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus bei užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaro veiklos ypatybes, nustatytas pirmiau nurodytame įstatyme, lemia jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai ir įpareigoja jį griežtai laikytis įstatymų reikalavimų bei atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Tokia notaro funkcijos samprata suponuoja išvadą, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, atsižvelgiant į notaro atliekamas funkcijas, jo atliekamus veiksmus reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. Klaipėdos miesto 14-ojo notarų biuro notarė D. R. , bylos Nr. 3K-3-219/2011).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Kaišiadorių r. 2-ame notaro biure, pirkėjai A. M. ir I. M. sutarties pasirašymo dieną apmokėjo kasatorei A. K. 130 000 Lt paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais, o likusius pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėtus 271 000 Lt sumokėjo pervesdami juos 2011 m. sausio 11 d. į kasatorės sąskaitą. Pirkimo–pardavimo sutarties šalys susitarė, kad visišką ir galutinį atsiskaitymą už perkamą turtą patvirtina notaras, vadovaudamasis pardavėjo patvirtinimu apie atsiskaitymą; pardavėja privalo patvirtinti skolinio įsipareigojimo įvykdymo faktą pagal šią sutartį per dešimt darbo dienų nuo skolinio įsipareigojimo įvykdymo dienos. Taigi, šalys susitarė, kad prievolė patvirtinti galutinį atsiskaitymą pagal sutartį pardavėjai atsiranda tik visiško ir galutinio atsiskaitymo atveju. Visiško ir galutinio atsiskaitymo patvirtinimo teisę šalys sutartimi suteikė pardavėjai (kasatorei). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys nustatė esminę sąlygą – pardavėjos patvirtinimą apie visišką ir galutinį atsiskaitymą, kuriai esant notaras turėjo teisę patvirtinti tokį faktą. Byloje nustatyta, kad notarė liudijimą apie visišką atsiskaitymą išdavė vadovaudamasi gauta banko pažyma apie 271 000 Lt sumokėjimą, tačiau nesant kasatorės patvirtinimo apie visišką ir galutinį atsiskaitymą, kai bendra sandorio suma sudarė 401 000 Lt. Teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad notarė patvirtino visiško ir galutinio atsiskaitymo faktą nesant esminės turinčios juridinę reikšmę pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos sąlygos šiam faktui patvirtinti – pardavėjos patvirtinimo – ir tokiu būdu neįsitikino, ar faktas, kuriam patvirtinti ji išdavė liudijimą, nėra sutarties šalių ginčijamas.
Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad pirkimo–pardavimo sutarties šalys pasirinko įstatymų leidžiamą atsiskaitymo pagal sutartį priemonę – vekselius, taip sukurdami naują prievolę, todėl pirkėjų pareiga sumokėti 130 000 Lt po sutarties pasirašymo tapo jau ne pagal pirkimo–pardavimo sutartį, o pagal vekselius. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tarp pirkimo–pardavimo sutarties šalių kilo ginčas, ar pirkėjai yra atsiskaitę pagal sutartį. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika bylose, kuriose aiškinama vekselio prigimtis, ir padarė išvadą, jog nuo vekselių perdavimo kasatorei momento pirkėjai savo prievoles pagal sutartį įvykdė tinkamai, todėl pripažino, kad notarė turėjo teisę ginčijamą liudijimą išduoti.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinė vekselio prigimtis lemia tai, jog vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi, plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R. , bylos Nr. 3K-7-216/2007). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai nagrinėjamoje byloje neaktualūs, nes nagrinėjamos bylos dalyką sudaro ne tai, kokią paskirtį vekseliui priskyrė šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, o notaro atlikto veiksmo teisėtumo vertinimas šalių sudarytos sutarties sąlygų ir notaro veiklą reglamentuojančių teisės aktų kontekste.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai peržengė bylos nagrinėjimo ribas pagal kasatorės pasirinktą teisių gynimo būdą, iš esmės byloje sprendė pirkimo–pardavimo sutarties šalių ginčą dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo ir notarės išduotame liudijime nurodytų faktų pagrįstumą vertino tokio ginčo sprendimo kontekste. Teismai neteisingai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias skundų dėl notaro veiksmų nagrinėjimą. Bylos dėl notaro veiksmų apskundimo yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, kurioje nėra visa apimtimi taikomi dispozityvumo ir rungtyniškumo principai. Šių principų laikymasis yra svarbus teismui nagrinėjant bylą dėl sutartinės prievolės įvykdymo. Kaip jau minėta, kasatorė skundė notarės veiksmus, kurių neteisėtumą siejo su šalių sutartyje nustatytos sąlygos pažeidimu, bet nereiškė ieškinio kitai sutarties šaliai – pirkėjams. Kadangi byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės notaro veiksmų teisėtumui įvertinti, nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Tai konstatavus, kiti kasacinio skundo argumentai, kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, nenagrinėtini. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas priimti naują sprendimą (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Įvertinus tai, kas nurodyta, panaikinus apskųstus teismų procesinius sprendimus priimtinas naujas sprendimas – skundas dėl notaro veiksmų tenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidos ir jos nėra atlyginamos. Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamoje byloje notarė, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, neturėjo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl, tenkinus pareiškėjos kasacinį skundą, pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš notarės neatlyginamos, tačiau iš šio asmens į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, patirtos pirmosios (22 Lt), apeliacinės instancijų teismuose bei kasacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. vasario 18 d. pažyma dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme – 71,36 Lt), iš viso 93,36 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti.
Pareiškėjos A. K. skundą patenkinti.
Panevėžio miesto 9-ojo notarų biuro notarės R. R. 2011 m. gruodžio 12 d. liudijimą (notarinio registro Nr. R-3872) pripažinti negaliojančiu.
Priteisti iš Panevėžio m. 9-ojo notarų biuro notarės R. R. (buveinės adresas: Vilniaus g. 7, Panevėžys) 93,36 Lt (devyniasdešimt tris litus 36 ct) valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų viso bylos nagrinėjimo metu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Janina Stripeikienė