KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų atsakovų A. G. ir J. G., atstovaujamų advokatės D. K., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Virbarta“ patikslintą ieškinį atsakovams A. G., J. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.              Ginčo esmė

1. ieškovė Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, patikslintą ieškinį, kuriuo pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovus A. G. ir J. G. iš ieškovei UAB „Virbarta“ nuosavybės teise priklausančio nebaigto statyti poilsio pastato, esančio Karklininkų g. 1, Karklės kaime, Klaipėdos rajone, priteisti solidariai iš atsakovų 15 458,11 Eur (5 406,00 Eur skolos ir 52,00 Eur žalos atlyginimo) ieškovės UAB „Virbarta“ naudai bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 1,6600 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jo esančiais nebaigtais statyti pastatais – poilsio pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Viename iš poilsio pastatų ieškovo leidimu ir sutikimu pastatų apsigyveno atsakovas A. G., kuris laikotarpiu nuo 2005-06-01 iki 2010-04-01 dirbo UAB „Virbarta“ vadybininku. Poilsio pastatas, kuriame gyvena atsakovai, praktiškai yra visiškai tinkamas nuolat, visais sezonais gyventi, jis yra visiškai įrengtas. Atsakovai A. G. ir J. G. naudoja šį pastatą kaip savo nuolatinę ir pagrindinę gyvenamąją patalpą, nors nei vienas iš atsakovų nėra ir niekuomet nebuvo deklaravę joje savo gyvenamosios vietos. Ar su šiais atsakovais dar gyvena kokie nors šeimos nariai, nėra žinoma. A. G. niekuomet nėra prašęs leidimo ar sutikimo leisti apsigyventi jo šeimos nariams, o ieškovas tokio sutikimo nėra davęs. Jau ilgą laiką atsakovai naudojasi nekilnojamuoju daiktu neteisėtai, be savininko sutikimo ir leidimo, todėl turi būti iškeldinti. Atsakovai nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio gyvena pastate be jokios rašytinės nuomos ar panaudos sutarties, naudojasi elektra, vandentiekiu, kanalizacija, teritorijos apsauga, nemokėdami ieškovui ar komunalines paslaugas teikiančioms organizacijoms už patarnavimus, todėl visas šias dėl atsakovų gyvenimo pastate patiriamas išlaidas privalo apmokėti ir apmoka ieškovė, kuri yra pastato savininkė ir atsiskaito su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Kurį laiką ieškovė tai toleravo, nes A. G. iki 2010 m. balandžio 1 d. buvo ieškovės darbuotojas. Ieškovė 2014 m. balandžio 15 d. atsakovui įteikė pranešimą „Dėl neatlygintinio naudojimosi daiktu pabaigos“, kuriuo įspėjo, kad UAB „Virbarta“ nutraukia neatlygintinio naudojimosi daiktu sutartį ir reikalauja atsakovą bei visus jo šeimos narius nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo šio pranešimo gavimo dienos atlaisvinti pranešime nurodytą poilsio pastatą ir iš jo išsikraustyti. Šis pranešimas atsakovui įteiktas pasirašytinai 2014 m. balandžio 15 d., trijų mėnesių terminas baigėsi 2014 m. liepos 15 d. Ieškovės valdomame žemės sklype gyvena tik atsakovų šeima, kiti pastatyti pastatai nėra naudojami, juose niekas negyvena, nenaudoja vandens, jiems išlaikyti nereikalinga nei elektros energija, nei apsauga, jokiems kitiems gyventojams neskaičiuojama rinkliava už šiukšles. Atsakovai liko skolingi 15 406,11 Eur skolos ir 52,00 Eur žalos, perskaičiuotas po Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto 2015-07-21 iki 2015-08-21 mokestinio tyrimo Nr. FR0687-1429, kurio metu buvo nustatyta, kad viename poilsio komplekso Karklėje įrengtame name gyvena, nemoka nuomos mokesčio ir niekada jo nemokėjo buvęs statybos darbų vadovas A. G., kuris tai patvirtino mokesčių administratoriui raštu VMI nurodymu.
3. Atsakovai A. G. ir J. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad žemės sklype buvo pastatyti 7 namai. 2008 m. rugpjūčio mėnesį atsakovas A. G. su šeima apsigyveno savo pasirinktame viename iš 7 pastatytų namų, kurį įsirengė iš savo lėšų, nes jis buvo susitaręs su ieškove, kad ieškovė neatlygintinai perleis atsakovui A. G. nuosavybės teisę į ši namą su žemės sklypu. Nurodė, kad ieškovė neteisėtai nurodė, kad atsakovai gyvena pastate be jokio teisėto pagrindo, be ieškovo leidimo ir sutikimo. Atsakovas A. G. su ieškove susitarė, kad jis su šeima gyvens pastate neatlygintinai iki 2025 m., o per tą laiką ieškovė neatlygintinai perleis pastatą atsakovui. Neatlygintino naudojimosi pastatu terminas su ieškove buvo sutartas iki 2025 metų, todėl ieškovės vienašališkas pareiškimas apie panaudos sutarties nutraukimo faktą, negali būti pripažintas teisėtu pagrindu atsakovų iškeldinimui iš pastato, nes atsakovo A. G. su ieškove sutartas neatlygintino naudojimosi daiktu terminas nėra suėjęs, o kitų priežasčių atsakovų iškeldinimui iš pastato nėra. Nurodė, kad pas ieškovę atsakovas vadybininku dirbo iki 2010-04-01, o ieškinį dėl iškeldinimo ieškovė pareiškė tik 2016 m. lapkričio mėnesį, t. y, praėjus 6 metams nuo atsakovo darbo santykių su ieškove pabaigos. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės argumentais, kad iš atsakovų būtų išieškota ieškovės sumokėti mokesčiai. Pagal atsakovo A. G. su ieškove susitarimą, atsakovas su šeima pastatu naudojosi visiškai neatlygintinai ir naudosis iki 2025 metų, susitarimo su atsakovais dėl mokesčių mokėjimo nebuvo, dėl ko nėra jokio pagrindo iš atsakovų priteisti ieškovės reikalaujamų mokesčių. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovų naudojimosi komunaliniais patarnavimais kiekvieną mėnesį gauna sąskaitas, kurias apmokėjo, tačiau tarp ieškovės ir atsakovo A. G. buvo susitarimas, kad komunalinius ir kt. mokesčius už pastatą apmokės pati ieškovė, nes ieškovė per 8 metų laikotarpį nei vienos sąskaitos ar mokesčių sumos, kurią reikia sumokėti, atsakovui A. G. neatsiuntė. Mano, kad A. G. ir J. G. atsakomybė nėra solidari, nes sudarytas sandoris buvo ieškovės ir atsakovo A. G. sandoris dėl pastato perleidimo tik atsakovui A. G. ir panaudos sutarties iki 2025 metų, J. G. šiame sandoryje nedalyvavo. Taip pat nesutiko su ieškovės argumentais dėl tariamai padarytos žalos atlyginimo, nes ieškovei buvo puikiai žinoma apie atsakovo A. G. su šeima neatlyginto naudojimosi pastatu terminą, juo atsakovai naudojosi nuo 2008 metų, todėl nesuprantama, kodėl 52,00 Eur suma turėtų būti kvalifikuojama kaip nuostolis ieškovei, jeigu šios sumos sumokėjimo priežastis pačios ieškovės neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė atitinkamų įstatymų reikalavimų nesilaikymo.

II.              Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017 m. rusėjo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino, nutarė iškeldinti A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovei UAB „Virbarta“, įmonės kodas 180238153, nuosavybės teise priklausančio nebaigto statyti poilsio pastato, esančio adresu Karklininkų g. 1, Karklės kaime, Kretingalės seniūnijoje, Klaipėdos rajone, bei priteisti solidariai iš atsakovų A. G. ir J. G. 15406,11 Eur nuostolių, 52,00 Eur žalos ir 1805,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Virbarta“.
5. Teismas nustatė, kad uždarajai akcinei bendrovei „Virbarta“ nuosavybės teise priklauso 1,6600 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jo esančiais nebaigtais statyti 7 pastatais – poilsio pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2014 m. balandžio 15 d. atsakovui įteikė pranešimą „Dėl neatlygintinio naudojimosi daiktu pabaigos“, kuriuo atsakovas įspėtas apie tai, kad  UAB „Virbarta“ nutraukia neatlygintinio naudojimosi daiktu, esančiu (duomenys neskelbtini),  sutartį ir reikalauja atsakovą bei visus jo šeimos narius  nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos atlaisvinti pranešime nurodytą poilsio pastatą ir iš jo išsikraustyti. Atsakovas buvo prašomas informuoti apie būsimą išsikraustymą, kad būtų galima tinkamai perduoti bei priimti naudotą daiktą bei surašyti priėmimo-pardavimo aktą. Pranešimas atsakovui įteiktas pasirašytinai 2014 m. balandžio 15 d., tačiau atsakovai patalpų neatlaisvino.
6. Taip pat nustatė, kad atsakovai ginčo patalpose gyveno nuo 2008 metų. Atsakovams gyventi minėtose patalpose buvo duotas sutikimas ir leidimas. Tarp šalių buvo sudaryta žodinė neterminuota panaudos sutartis. Atsakovai naudojosi komunaliniais patarnavimais, jiems buvo tiekiamas vanduo, elektra, yra apsaugos sistema, tačiau už patarnavimus nemokėjo.
7. Konstatavo, kad pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga, todėl 15 406,11 Eur įsiskolinimą už komunalinius patarnavimus priteisė iš atsakovų.
8. Nustatė, kad atsakovai neatlygintinai naudojosi ieškovės pastatu ir dėl kurių neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą.

III.              Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.              Apeliaciniu skundu dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo atsakovai A. G. ir J. G., atstovaujami advokatės D. K., prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.              Teismas nepagrįstai ir neteisingai savo sprendime konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė neterminuota panaudos sutartis, vien tik tuo pagrindu, kad šia aplinkybę neigė ieškovė. Pažymėtina, kad ieškovė turi tokią pat pareigą pateikti savo teiginių įrodymus, nes atsakovai kategoriškai neigia, kad atsakovo A. G. susitarimas su ieškove dėl gyvenimo pastate buvo neterminuotas. Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

9.2.  Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos bylos nagrinėjimo metu. Teismas nepagrįstai atsisakė prijungti atsakovų teiktus į byla įrodymus bei apklausti liudytojus, motyvuodamas tuo, kad jie nesusiję su šios bylos aplinkybėmis, tokiu būdu užkirsdamas atsakovams galimybę įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo atsikirtimus.

9.3.   Teismas neteisingai nustatė šios bylos faktines aplinkybes dėl panaudos sutarties termino, todėl netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai iškeldino atsakovus iš pastato. Neatlygintino naudojimosi pastatu terminas su ieškove buvo sutartas iki 2025 metų, todėl ieškovės vienašališkas pareiškimas apie panaudos sutarties nutraukimo faktą, negali būti pripažintas teisėtu pagrindu atsakovų iškeldinimui iš pastato. Vadovaujantis CK 6.641 straipsniu, terminuota panaudos sutartis gali būti nutraukta prieš terminą, tik esant šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Kadangi nė viena iš CK 6.642 straipsnyje nurodytu sąlygų neegzistuoja, panaudos sutartis šiuo atveju negali būti laikoma nutraukta.

9.4.   Teismas nepagrįstai savo sprendime nustatė, kad vien dėl šios priežasties, kad Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, ji turi būti priteista ieškovei iš atsakovų. Pažymėjo, kad šios rinkliavos mokėtojas yra ieškovė, nes ji yra pastato savininkė. Atsakovai ieškovei neprivalo mokėti už paslaugas, kurių suteikimo ieškovė neužtikrino, o atsakovams net nebuvo žinoma, kad tokia paslauga ieškovei yra teikiama.

9.5.  Teismas savo sprendime nepagrįstai nustatė, kad atsakovų prievolė ieškovui yra solidari, nes kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą ir švietimą. Teismas neteisingai šioje byloje nustatė turtinės prievolės pobūdį, nes šie sandoriai negali būti laikomi sandoriais, būtinais išlaikyti šeimos ūkį, nes tokių pasekmių jie nesukūrė.

9.7.  Teismas nepagrįstai savo sprendime nustatė, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovai neatlygintinai naudojosi ieškovės pastatu ir dėl kurių neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą. Padidinto pelno mokesčio sumokėjimo priežastis yra pačios ieškovės neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė atitinkamų įstatymų reikalavimų nesilaikymu.

10.              Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Virbarta“, atstovaujama advokatės J. G., su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliantai neteisingai bando aiškinti įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Pačios bendriausios įrodinėjimo pareigos ir jų paskirstymo  taisyklės yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, pareiškėjui – pareiškimo ar prašymo faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga). Atitinkamai atsakovui, kuris ginčija ieškovo argumentus ne tik nesutikimu, bet ir įrodinėja esant kitokias faktines aplinkybes, t. y. kitokius faktus (pvz., egzistuojant sudarytą terminuotą panaudos sutartį) tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimus.

10.2. Apeliantų teiginiai apie žemės sklypo perleidimą, priklausomybę ankstesniems savininkams, apie atsakovų nurodomas investicijas į ginčo pastatą nebuvo išnagrinėtos bylos ginčo dalyku, todėl jie teisiškai nereikšmingi. Pažymėjo, kad atsakovai nagrinėjamoje byloje teikė priešieškinį, kuriame nurodė investavę į ginčo pastatą 70 257 Eur ir reikalavo priteisti šią sumą iš ieškovės, tačiau atsakovai niekuomet nereiškė ir šiuo metu nereiškia reikalavimo dėl nuosavybės teisės į pastatą pripažinimo ar dėl terminuotos panaudos sutarties pripažinimo sudaryta. Priešieškinį buvo atsisakyta priimti. Atsakovai naujos bylos neiškėlė, ieškinio ieškovei nepareiškė ir savo teises gynė tik nesutikimu. Toks teisių gynimo būdas negali sukelti atsakovų siekiamų pasekmių.

10.3. Apeliantai ginčija pareigą sumokėti rinkliavą už atliekas ir tvirtina, jog rinkliavos mokėjimo pareiga yra pastato savininkės – ieškovės – pareiga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės, kaip turto savininkės, pareiga mokėti rinkliavą atsiras tik įregistravus pastatus NTR kaip baigtus nekilnojamuosius daiktus. Rinkliava ieškovei nustatyta ir skaičiuojama būtent dėl to, jog pastatu faktiškai naudojasi atsakovų šeima, taigi atsakovams tenka pareiga atlyginti ieškovės dėl jų patirtas išlaidas.

10.4. Apeliantai neginčija skolos paskaičiavimų, neginčija skolos susidarymo laikotarpių ir tvirtina, jog skolos neprivalėtų mokėti dėl to, kad ieškovė ilgą laiką šios skolos nereikalavusi, kad atsakovams šiuo metu susidariusi skola yra labai didelė. Tokie argumentai yra visiškai nepagrįsti, nes ieškovė nepraleido bendro ieškinio senaties termino, o ir atsakovai jokio ieškinio senaties termino taikyti neprašė, taigi ieškovė turi teisę pareikalauti sumokėti skolą bet kada ir ieškovės reikalavimo teisė dėl atsakovų nurodytų argumentų neišnyksta, o atsakovai turi pareigą šią skolą sumokėti.

10.5. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Apeliantų argumentai dėl prievolės solidarumo atmestini.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.              Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinis skundas netenkintinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
13. Byloje nustatyta, kad uždarajai akcinei bendrovei „Virbarta“ nuosavybės teise priklauso 1,6600 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jo esančiais nebaigtais statyti 7 pastatais – poilsio pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2014 m. balandžio 15 d. atsakovui įteikė pranešimą „Dėl neatlygintinio naudojimosi daiktu pabaigos“, kuriuo atsakovas įspėtas apie tai, kad  UAB „Virbarta“ nutraukia neatlygintinio naudojimosi daiktu, esančiu (duomenys neskelbtini),  sutartį ir reikalauja atsakovą bei visus jo šeimos narius  nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos atlaisvinti pranešime nurodytą poilsio pastatą ir iš jo išsikraustyti. Atsakovas buvo prašomas informuoti apie būsimą išsikraustymą, kad būtų galima tinkamai perduoti bei priimti naudotą daiktą bei surašyti priėmimo-pardavimo aktą. Pranešimas atsakovui įteiktas pasirašytinai 2014 m. balandžio 15 d., tačiau atsakovai patalpų neatlaisvino. Tiek ieškovė, tiek atsakovas A. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovės patalpose atsakovai A. G. ir J. G. gyveno nuo 2008 metų. Abi šalys patvirtino, kad atsakovams gyventi ginčo patalpose buvo duotas sutikimas ir leidimas. Ieškovė nurodė, kad atsakovui buvo leista gyventi poilsio pastate, nenurodant jokio konkretaus termino. Atsakovas įrodinėja, kad su ieškove buvo žodžiu sutarę, kad galės gyventi iki 2025 metų.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu. Ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio pagrindu. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-407/2008; Nr. 3K-3-285/2010; Nr. 3K-3-242/2011; Nr. 3K-3-344/2012; Nr. 3K-3-233/2013; Nr. 3K-3-374/2013 ir kt.).

Dėl pareigos įrodyti ir įrodymų vertinimo

15. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir nutarė iškeldinti atsakovus iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų. Apeliantai su tokiu teismo sprendimu nesutinka motyvuodami tuo, jog teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
16. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog paminėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų buvo laikytasi, o apeliantai be pakankamo pagrindo apeliaciniame skunde tvirtina priešingai.

Dėl iškeldinimo pagrįstumo

17. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes dėl panaudos sutarties termino, todėl netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai iškeldino atsakovus iš pastato.
18. Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalyje pateiktą panaudos sutarties sampratą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. CK 6.636 straipsnis numato panaudos gavėjui pareigą išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita.
19. Iškeldinimas iš patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą. Ieškovas prašė atsakovus iškeldinti taikant daiktinių teisių gynimo būdą, nes byloje nenustatyta, kad šalis siejo sutartiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.) (2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).
20. Nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Virbarta“ nuosavybės teise priklauso 1,6600 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jo esančiais nebaigtais statyti 7 pastatais – poilsio pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Taip pat apeliantai neginčija, kad jie naudojasi ieškovės nuosavybe, t. y. vienu iš poilsio pastatų. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje įrodytos abi aplinkybės, būtinos negatoriniam ieškiniui patenkinti, t. y. kad atsakovė yra savininkė poilsio pastato, kuriame atsakovai gyvena, esančio 1,6600 ha ploto žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskebtini), ir kad jos teisės, susijusios su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, yra pažeistos, nes ji negali laisvai pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis (CK 4.37 straipsnis), todėl ieškovė teisėtai reikalauja iškeldinti atsakovus teismo tvarka.
21. Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes dėl panaudos sutarties termino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė terminuota panaudos sutartis. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai neįrodė, jog su ieškove buvo sutartas neatlygintino naudojimosi pastatu terminas iki 2025 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu nepagrįstas ir atsakovų skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prijungti atsakovų teiktus į bylą įrodymus bei apklausti liudytojus, tokiu būdu užkirsdamas atsakovams galimybę įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo atsikirtimus, kadangi atsakovai prašomų apklausti liudytojų ir rašytinių liudytojų parodymų pagalba norėjo įrodynėti aplinkybes, susijusias su atliktais pastato pagerinimo darbais, kokios būklės pastatas buvo iki atsakovai įsikėlė į pastatą ir kokios būklės jis yra šiuo metu, tačiau še įrodymai negalėtų nei paneigti, nei patvirtinti aplinkybių, susijusių su neatlygintino naudojimosi pastatu termino nustatymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų prašymus motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas investicijų priteisimo klausimas. Atsakovams neįrodžius, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė terminuota panaudos sutartis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė turėjo teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad pranešimas apie panaudos sutarties nutraukimą atsakovui pasirašytinai įteiktas 2014 m. balandžio 15 d., atsakovai tinkamai ir laiku informuoti apie ieškovės valią nutraukti sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, CK 6.642 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai nutraukiant neatlygintinės panaudos sutartį yra įvykdyti, todėl ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovus yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl skolos priteisimo ir prievolės solidarumo

22. Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas ir ji turi būti priteista ieškovei iš atsakovų ir kad atsakovų prievolė yra solidari.
23. Byloje nustatyta, kad šalys pripažįsta, jog atsakovai naudojasi pastatu neatlygintinai. Abi šalys patvirtina, jog dėl panaudos nėra ir nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, taigi savo esme šalių teisiniai santykiai visiškai tinkamai kvalifikuoti kaip panaudos teisiniai santykiai. Panaudos sutarties samprata pateikta CK 6.629 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Panaudos sutarties sudarymo, vykdymo ir atsakomybės už jos sąlygų pažeidimą nustato CK normos, tiesiogiai reglamentuojančios panaudos teisinius santykius (CK 6.629–6.643 straipsniai), atskiros nuomos teisinius santykius reglamentuojančios normos (CK 6.629 straipsnio 2 dalis) ir bendrosios sutarčių teisės normos. Įstatymai reikalauja panaudos sutarties rašytinės formos, jei ji sudaryta ne ilgesniam kaip vienerių metų terminui ir sudaryta dėl nekilnojamojo daikto (CK 6.478 straipsnis), tačiau  tokios formos nesilaikymas sukelia šiai bylai nereikšmingas pasekmes: tokia sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Kasacinio teismo yra pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, kokia forma sudaryta panaudos sutartis, panaudos gavėjas privalo išlaikyti, saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą (CK 6.636 straipsnis) ir naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį (CK 6.637 straipsnio 1 dalis) (2015 m. kovo 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2015).
24. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovai, naudodami pastatą pagal paskirtį, naudojosi komunaliniais patarnavimais, tame tarpe ir šalino atliekas, už kurių išvežimą yra nustatyta vietinė rinkliava, už kuriuos sumokėjo ieškovė. Atsakovai ginčija jų prievolę mokėti už šiukšlių išvežimą, motyvuodami tuo, kad jie neturi konteinerio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiukšlių išvežimas yra vietinė rinkliava ir yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jie nėra atliekų turėtojai ir kad jie neturi pareigos mokėti vietinės rinkliavos. Taip pat nepateikė įrodymų, kad atsakovai mokesčius už vietinę rinkliavą moka kitos gyvenamosios ir/ar deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.
25. CK 3.109 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Teismo sprendime pagrįstai nurodoma, jog pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktą  iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2011). Pažymėtina, kad išlaidų, kurios laikomos su šeimos namų ūkio išlaikymu susijusiomis išlaidomis, sąrašo įstatymo leidėjas nepateikia. Pagal to paties CK 3.109 straipsnio 1 dalies  5 punktą solidariomis pripažįstamos prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su šeimos interesais; prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, nes jie buvo sudaryti šeimos interesais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovų prievolė, kylanti iš panaudos sutarties, išlaikyti pagal sutartį perduotą daiktą yra solidari, kadangi atsakovai ginčo pastate gyveno kaip šeima, naudodami pastatą pagal paskirtį naudojosi komunaliniais patarnavimais, už kuriuos sumokėjo ieškovė, todėl ir atsakyti privalo solidariai. 

Dėl žalos atlyginimo

26. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovai neatlygintinai naudojosi ieškovės pastatu ir dėl jų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą.
27. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu motyvu, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, įskaitant ir būtinus elementus, požymius atsakovų civilinei atsakomybei kilti, ir padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvienos civilinei atsakomybei kilti sąlygos buvimo, tačiau tai nepaneigia byloje nustatyto fakto, jog būtent atsakovų veiksmų pasekoje ieškovė patyrė žalą. Ieškovė pateikė į bylą žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, nurodė aplinkybes, kad žalą patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, t. y. dėl atsakovų neatlygintino naudojimosi ieškovės pastatu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos civilinei atsakomybei kilti sąlygos, t. y. atsakovų neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Todėl atsakovų argumentai, kad ieškovė neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, atmestini kaip nepagrįsti.
28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose dėl savininko teisių apsaugos, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 straipsniai). Skundžiamojo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
30. Atsakovai pateikė duomenis, kad jų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 710,00 Eur, t. y. 80,00 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą, 630,00 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai. Nuo kitos dalies žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą atsakovai 2017 m. spalio 23 d. teismo nutartimi atleisti.
31. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas netenkintas, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
32. Ieškovė UAB „Virbarta“ teismui pateikė duomenis, kad jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 907,50 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė solidariai iš atsakovų A. G. ir J. G. 1 805,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Virbarta“. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nenumato galimybės šias išlaidas priteisti iš kelių asmenų solidariai (CK 6.6 straipsnio 1 dalis), todėl jos priteisiamos ne solidariai, o iš kiekvieno asmens atitinkama išlaidų dalimi, išreikšta konkrečia pinigų suma. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tikslintina ir bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis po 902,50 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš kiekvieno atsakovo A. G. ir J. G. lygiomis dalimis po 902,50 Eur.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Virbarta“ iš atsakovų A. G. ir J. G. 907,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis po 453,75 Eur.

Teisėjai                                                                                                                               Erika Misiūnienė

                                                                                                                              Almantas Padvelskis

                                                                                                                              Giedrė Seselskytė