Administracinė byla Nr. eA-2391-415/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07507-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L., V. L., H. L., M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai A. L. (toliau – ir pareiškėjas), V. L., H. L., M. L. (toliau kartu – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 19 d. sprendimus atsisakyti išduoti leidimus laikinai gyventi A. L. Nr. 23S91841 (toliau – ir Sprendimas), V. L. Nr. 23S91946, H. L., M. L. (pareiškėjų vaikams), Migracijos departamento 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 23S93719, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. birželio 21 d. iki 2028 m. birželio 20 d. (toliau kartu – ir Sprendimai). Taip pat pareiškėjai prašė priteisti iš atsakovo visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Sprendimai buvo priimti netinkamai įvertinus pareiškėjo (A. L.) tarnybos Baltarusijos kariuomenėje faktą ir nepagrįstai, neišsiaiškinus visų su minėta tarnyba buvusių aplinkybių, pripažinus, kad jis kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
2.2. Pareiškėjai yra šeima. Įvertindami tai, kad po Rusijos pradėto negailestingo karo Ukrainoje bei stiprėjančių Baltarusijos santykių su Rusija, taip pat pačios Baltarusijos vykdomą autoritarinį režimą, pareiškėjai nusprendė ieškoti galimybių persikelti gyventi į Lietuvą. Tokį pareiškėjų sprendimą lėmė keletas priežasčių: pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos darbuotojas, turintis profesinę kvalifikaciją informacinių technologijų srityje (gavęs leidimą laikinai gyventi pareiškėjas būtų dirbęs UAB „Vassa games“ (toliau – ir Bendrovė); pareiškėjas dar iki prašymo pateikimo Lietuvoje buvo apsilankęs net 9 kartus. Pareiškėjas prašymą pateikė tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti kompiuterinių žaidimų programų kūrėju kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas, o jo šeimos nariai - tuo, kad ketina gyventi su pareiškėju.
2.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo (toliau – ir Aprašas) 10.31 punktu prašymo priėmimo metu pareiškėjui buvo pateiktas užpildyti klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo, kuriame jis nurodė, kad 2005–2007 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Dėl šios aplinkybės Migracijos departamentas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD), kuris 2023 m. birželio 1 d. pateikė išvadą Nr. 18-6038 (toliau – ir Išvada), nurodydamas, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
2.4. Tiek Išvada, tiek ir pats faktas, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, buvo įvertinti paviršutiniškai ir neišsamiai. Jam nebuvo suteiktos galimybės pateikti jokių papildomų paaiškinimų. 2000 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas buvo priimtas į Baltarusijos Respublikos karo akademiją. 2001 m. rugpjūčio 14 d., atsižvelgiant į tai, kad jam mokslas minėtoje įstaigoje buvo nemokamas kartu suteikiant pilną išlaikymą, pareiškėjas privalėjo sudaryti ir realiai sudarė sutartį dėl karo tarnybos Baltarusijos ginkluotosiose pajėgose. Pagal šią sutartį jis buvo įsipareigojęs ištarnauti 5 m. Baigus studijas pareiškėjui buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Tuo pačiu jis buvo paskirtas į Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijos 62-ąjį centrinį ryšių centro operatyvinį ir techninį skyrių dirbti vyresniuoju inžinieriumi. Minėta tarnyba pareiškėjui visiškai nepatiko. Nuo 2007 m. rugsėjo mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn. jis turėjo 4 nepanaikintas karinės vadovybės draudimines nuobaudas už karinės drausmės pažeidimus, pasireiškusius sistemingu darbo laiko normų pažeidimu. Tuo pačiu pareiškėjas buvo apkaltintas pažeidęs sutarties nuostatas, įpareigojančias karo tarnybos metu laikytis Baltarusijos Respublikos Konstitucijos ir kitų Baltarusijos norminių aktų. Remiantis minėtais pažeidimais 2007 m. gruodžio 26 d. pareiškėjas buvo atleistas iš karo tarnybos už sistemingą tarnybos sutarties sąlygų nevykdymą. Nuo atleidimo iš karo tarnybos pareiškėjas nedirbo jokioje valstybinėje įmonėje, Baltarusijos karinėse ir/ar kitose teisėsaugos institucijose. Po atleidimo jis įsidarbino įmonėje „Melsoft“, kuri vieną iš savo biurų po Baltarusijos pradėto agresyvaus autoritarinio režimo veiklą iš Minsko perkėlė į Vilnių. 2010 m. kovo 1 d. pareiškėjas įsteigė bendrovę „Dizel Pappet“, kurioje dirba nuo 2011 m. lapkričio 1 d. 2013 m. rugpjūčio 15 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į Baltarusijos bendrąjį valstybinį juridinių asmenų ir individualių verslininkų registrą kaip individualus verslininkas.
2.5. Pareiškėjai griežtai smerkia tiek Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą, tiek ir Baltarusijos deklaruojamą pritarimą tokiems veiksmams. Tuo pačiu pareiškėjams pavojų kelia pačios Baltarusijos vykdoma vidaus politika, grįsta autoritariniu režimu, kuomet itin ribojamos asmenų laisvės ir teisės, persekiojami kitokią nuomonę turintys asmenys.
2.6. Skundžiami Sprendimai buvo priimti netinkamai įvertinus pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje faktą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas privalo būti lojalus Baltarusijai, nors iš tarnybos kariuomenėje jis buvo atleistas dėl tos priežasties, jog buvo nelojalus ir pažeidinėjo tiek Baltarusijos Konstituciją, tiek ir kitus Baltarusijos teisės aktus. Atleidus pareiškėją iš tarnybos, jo atžvilgiu buvo pateiktas ieškinys reikalaujant priteisti visas mokymosi Baltarusijos karo akademijoje išlaidas. Ieškinys buvo patenkintas ir pareiškėjas šią žalą atlygino.
2.7. Priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD Išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas tik pasirėmė Išvada, tuo pačiu visiškai ignoruodamas kitas aplinkybes. Pareiškėjų manymu, priimdamas Sprendimą atsakovas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos, apibrėžiančios asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo taisykles. Migracijos departamentas formaliai pasirėmė aplinkybe, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, tačiau visiškai nevertino šios aplinkybės laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Vertinant minėtą aplinkybę tinkamais požiūriais akivaizdu, kad prieš daugiau kaip 15 metų buvusi pareiškėjo tarnyba nepadidina jo sąsajų su Baltarusija. Ypač, kai iš minėtos tarnybos pareiškėjas buvo atleistas dėl to, kad darė daugkartinius pažeidimus. Visos šios aplinkybės patvirtina Sprendimo nepagrįstumą ir būtinybę jį panaikinti.
2.8. Sprendimai buvo priimti tuo pagrindu, jog pareiškėjui Sprendimo pagrindu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl panaikinus Sprendimą automatiškai išnyktų pagrindas likusių Sprendimų priėmimui.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė:
4.1. Jis, priimdamas skundžiamus Sprendimus, vadovavosi Išvadoje nurodyta informacija apie pareiškėją, t. y. kad pareiškėjo buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgus į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
4.2. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis į Lietuvą atvyko su Italijos išduota Šengeno viza, jam nebuvo išduoti nacionalinė viza ar leidimas gyventi, Lietuvos Respublikoje jis nedirbo, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje neturi. Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 m., pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ar ekonominių ryšių nenustatyta, pareiškėjui buvo nustatytas 5 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti laikotarpis laikytinas proporcingu.
4.3. Priimdamas ginčijamus Sprendimus atsakovas vadovavosi kompetentingos institucijos (VSD) Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.
4.4. Ginčijami Sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje), iš atliktų veiksmų (pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje) VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą.
4.5. Ginčijamuose Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl laikytina, jog ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė:
6.1. Pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
6.2. Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjų teisės ir laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Migracijos departamento 2023 m. birželio 19 d. sprendimus Nr. 23S91841 ir Nr. 23S91946, kuriais atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi A. L. ir V. L., bei sprendimus, kuriais atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi H. L., M. L., taip pat teismas panaikino Migracijos departamento 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 23S93719, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui A. L. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. birželio 21 d. iki 2028 m. birželio 20 d., bei priteisė pareiškėjui 3 652,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė šias aplinkybes:
8.1. Pareiškėjai yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. 2023 m. balandžio 11 d. pareiškėjas A. L. pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti jam leidimą laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu - jis yra aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas, pareiškėja V. L. pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvoje, už H. L. ir M. L. prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi pateikė A. L. to paties Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 19 d. priėmė sprendimus, kuriais atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi, bei 2023 m. birželio 21 d. sprendimą, kuriuo uždraudė A. L. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.
8.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 10.31 punktu, paprašė pareiškėjo A. L. raštu atsakyti į klausimyno klausimus dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas nurodė, kad 2005–2007 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Taip pat nurodė, kad 2000 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo priimtas į Baltarusijos Respublikos karo akademiją. 2001 m. rugpjūčio 14 d., atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui mokslas minėtoje įstaigoje buvo nemokamas kartu suteikiant pilną išlaikymą, pareiškėjas privalėjo sudaryti ir realiai sudarė sutartį dėl karo tarnybos Baltarusijos ginkluotosiose pajėgose. Pagal minėtą sutartį pareiškėjas mainais už nemokamą mokslą paskirtoje tarnybos vietoje buvo įsipareigojęs ištarnauti 5 m., skaičiuojant nuo studijų pabaigos. Taip pat nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei, kad Krymas priklauso Ukrainai. VSD 2023 m. birželio 1 d. Išvadoje nurodė, kad atliko pareiškėjo (A. L.) keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui (A. L.) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsisakius pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, kitų pareiškėjų atžvilgiu Migracijos departamentas priėmė sprendimus atsisakyti išduoti leidimus laikinai gyventi, nes pareiškėjai neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. numatytas pagrindas).
9. Teismas, įvertinęs LVAT praktiką, nurodė, jog Migracijos departamentas šiuo atveju nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Atsakovo išvada, jog VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus Sprendimus, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nėra pagrįsta: šioje išvadoje iš esmės niekaip nėra pagrindžiama, kodėl pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, bylos duomenimis, vykdydamas kilmės šalies įstatyminę prievolę – atlikdamas karinę tarnybą, privalėjo palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Nors, kaip nustatyta, pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, tačiau šis faktas Migracijos departamento nebuvo tinkamai įvertintas visų kitų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo tarnybos sutartis buvo nutraukta Baltarusijos gynybos ministerijos iniciatyva dėl to, kad pats pareiškėjas pažeidinėjo minėta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Po sutarties nutraukimo Baltarusijos atsakingos institucijos pareiškėjo atžvilgiu pateikė ieškinį dėl žalos – pareiškėjo mokymo akademijoje išlaidų priteisimo. Ieškinys buvo patenkintas ir pareiškėjas buvo priverstas sumokėti žalą. Pareiškėjas nėra dirbęs jokioje Baltarusijos valstybinėje įstaigoje, įmonėje, juolab Baltarusijos karinėse ir / ar kitose teisėsaugos institucijose, dėl ko vienareikšmiškai būtų galima spręsti dėl jo lojalumo Baltarusijos valstybei ar jos vykdomai politikai. Skundžiamame Sprendime Migracijos departamentas visų šių aplinkybių neįvertino.
10. Teismo nuomone, Migracijos departamentas negali apsiriboti vien kitos institucijos priimto sprendimo turiniu (VSD išvada) ir vien šiuo pagrindu priimti neigiamą sprendimą. Priešingai, Migracijos departamentas turi vertinti visumą duomenų, bet ne atskirus duomenis, kaip šiuo atveju padaryta skundžiamame Sprendime. Migracijos departamentas privalo sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus esančius įrodymus, jei reikia papildomai išsireikalauti, kurie pagrįstų ar paneigtų asmens grėsmę valstybės saugumui.
11. Teismas pažymėjo, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui siejo tik su jo atlikta karine tarnyba Baltarusijos Respublikoje, kuri buvo atliekama daugiau kaip prieš 15 metų, t. y. tuo metu, kai Baltarusijoje dar nebuvo pasireiškęs agresyvus rėžimas. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens (pareiškėjo) veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Nenustačius konkrečių veiksmų praeityje ar ketinimų atlikti veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tik pareiškėjo karinės tarnybos atlikimu prieš daugiau kaip 15 metų, nesant jokių kitų reikšmingų aplinkybių ir įrodymų dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, pirmosios instancijos teismas laikė formalia.
12. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Migracijos departamentas neatliko pakankamo individualaus vertinimo, ginčijami sprendimai buvo priimti formaliai remiantis VSD bendro pobūdžio raštu, neatlikus individualaus pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Nustatytos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės neįvertinus visų duomenų viseto. Todėl teismas panaikino Migracijos departamento Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. L. bei sprendimą, kuriuo pareiškėjui 5 metus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Panaikinęs Migracijos departamento sprendimą, priimtą dėl A. L., teismas panaikino ir kitus sprendimus dėl pareiškėjų V. L., H. L. ir M. L..
13. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirta 3 630 Eur bylinėjimosi suma neviršijo maksimalių dydžių, todėl ją priteisė iš atsakovo. Kartu teismas priteisė ir 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį.
III.
14. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
15. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. Ginčijamuose Sprendimuose buvo vertinta pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą (tarnybos sutartį su Baltarusijos Respublikos ginkluotose pajėgose), o ne karinė tarnyba pagal įstatyminę prievolę. Pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal sutartį dėl karo tarnybos Baltarusijos ginkluotose pajėgose, todėl neaišku, kodėl Baltarusijos ginkluotosios pajėgos teismo nelaikomos Baltarusijos kariuomenės dalimi. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos ginkluotose pajėgose nutraukimas Baltarusijos gynybos ministerijos iniciatyva neleidžia pareiškėjo laikyti nelojaliu Baltarusijos Respublikai ar nekeliančiu grėsmė Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
15.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškoje byloje tas pačias aplinkybes vertino priešingai nei šiuo atveju pirmosios instancijos teismas.
15.3. Klausimyne nebuvo klausimo, ar užsienietis pasisako prieš Baltarusijos deklaruojamą pritarimą dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Pareiškėjo klausimyne deklaruoti teiginiai nepatvirtina, kad jis (Baltarusijos pilietis, tarnavęs Baltarusijos ginkluotose pajėgose) dėl šių teiginių yra mažiau lojalus Baltarusijos valdžiai ir kelia mažesnę grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Grėsmės, kuri grindžiama pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos ginkluotose pajėgose VSD surinktos informacijos kontekste, nepašalina pareiškėjo atsakymai klausimyne apie tai, ką jis mano apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje.
15.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad Migracijos departamentas turėjo vertinti geopolitinės situacijos pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje metu. Aplinkybė, kad pareiškėjo tarnybos Baltarusijos ginkluotose pajėgose metu Lietuvos Respublika nelaikė Baltarusijos Respublikos priešiška valstybe nepaneigia VSD surinktos informacijos, kad asmenys, tarnavę Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, negalėjo būti nelojalūs Baltarusijos Respublikos politiniam režimui ir, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsakovas teigia, kad teismas izoliuotai vertino bylos aplinkybes, jų nesiejo nei su dabartine geopolitine situacija, nei su VSD turima informacija, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
15.5. VSD yra kompetentinga institucija teikti išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Pagal LVAT praktiką Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl užsieniečio, turi teise remtis VSD išvada, tačiau priimdamas sprendimą turi įvertinti užsieniečio teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, bei įvertinti priimamo sprendimo proporcingumą. Šiuo atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, rėmėsi VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ir pagal kompetenciją atliko savarankišką vertinimą: įvertino pareiškėjo teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę (pareiškėjui nacionalinės vizos ar leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti nebuvo, pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką su Italijoje išduota Šengeno viza, galiojančia nuo 2023 m. balandžio 13 d. iki 2024 m. balandžio 12 d.), pareiškėjo socialinius ryšius (pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis), pareiškėjo ekonominius ryšius (pareiškėjas niekada Lietuvos Respublikoje nedirbo) ir, kad Migracijos departamento sprendimų priėmimas pareiškėjo atžvilgiu yra proporcingas, todėl Migracijos departamento ginčijami Sprendimai atitinka nuoseklią LVAT praktiką analogiškose bylose.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo:
17.1. Teismas, panaikindamas Migracijos departamento Sprendimus, netinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, netinkamai taikė bei aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė administracinių teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos ir Baltarusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
17.2. Teismas be jokio pagrindo pareiškėjo tarnybą Baltarusijos kariuomenėje laikė Baltarusijos Respublikos įstatyminės prievolės vykdymu, t. y. privalomąja karo tarnyba. Pareiškėjas tarnybą Baltarusijos kariuomenėje pasirinko savo noru ir laisva valia. Jis pats priėmė sprendimą stoti į Baltarusijos karo akademiją, žinodamas, kad po studijų jis privalės tam tikrą laiką tarnauti Baltarusijos kariuomenėje. Už šį savanorišką įsipareigojimą atlikti terminuotą tarnybą Baltarusijos kariuomenėje pareiškėjui buvo suteikta privilegija – nemokamos studijos karo akademijoje. Taip pat jam buvo žinoma, kad, nesilaikant įsipareigojimo dėl terminuotos tarnybos Baltarusijos kariuomenėje, pabaigus nemokamas studijas karo akademijoje, galimas studijų išlaidų išieškojimas. Taigi teisiniai santykiai tarp pareiškėjo, kaip karo akademijos kursanto, vėliau – kaip kariuomenės karininko, ir Baltarusijos valstybės susiklostė pareiškėjo laisva valia ir pasirinkimu. Atsižvelgus į tai, yra pagrįsta išvada, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
17.3. Teismo išvada dėl grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo nebuvimo padaryta netinkamai taikant ir aiškinant Įstatymo nuostatas. VSD pažymi, jog nors Įstatymo 981 straipsnio 1 dalis nėra tiesiogiai taikytina nagrinėjamoje byloje, nes pareiškėjas nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, tačiau ši nuostata reikšminga sisteminiam Įstatymo normų ir įstatymų leidėjo ketinimų (teleologiniam) aiškinimui. Remiantis įstatymų leidėjo valia, Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui skirstytina į 3 lygmenis (grėsmės didėjimo tvarka): 1 lygmuo – asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p., 35 str. 1 d. 1 p., 50 str. 1 d. 14 p., 54 str. 1 d. 2 p., 126 str. 1 d. 3 p. ir kt.); 2 lygmuo – asmuo gali kelti rimtą grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 76 str. 4 d. 8 p., 88 str. 2 d. 5 p., 88 str. 3 d. 4 p., 90 str. 1 d. 9 p., 90 str. 2 d. 4 p., 93 str. 2 d. 4 p., 981 str. 1 d. ir kt.); 3 lygmuo – asmuo gali kelti labai rimtą grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 5 str. 5 d., 106 str. 3 d., 128 str. 2 d. 1 p.). Kadangi Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui suskirstyta į 3 lygmenis grėsmės didėjimo tvarka, atitinkamai turėtų būti traktuojamas ir įrodinėjimo standartas, aukščiausius įrodymų ir įrodinėjimo reikalavimus keliant labai rimtos grėsmės pagrindimui, žemesnius - rimtos grėsmės pagrindimui, ir pačius žemiausius - grėsmės pagrindimui. Užsieniečių, trečiųjų šalių piliečių (išskyrus prieglobsčio prašytojus), dėl kurių pagal Įstatymą reikalaujama nustatyti tik pačio žemiausio lygmens grėsmę, keliamos grėsmės vertinimas gali būti grindžiamas ne tik jų konkrečiai atliktais ar ketinamais atlikti veiksmais (egzistuojančia grėsme „čia ir dabar“) ir pan. Ypač tais atvejais, kai šios priemonės (užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje apribojimas), skirtos egzistenciniams, gyvybiniams ir pirmaeiliams Lietuvos valstybės saugumo interesams apsaugoti, yra taikomos Lietuvai priešiškumą akivaizdžiai reiškiančių valstybių piliečiams. Vis dėlto, priimant Sprendimą, buvo nustatyta konkreti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė, t. y. taikytas aukštesnis standartas nei minimaliai reikalaujama pagal Įstatymą.
17.4. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene (tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje). Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo keliamą grėsmę eliminuoja tai, jog po pareiškėjo tarnybos nurodytoje Baltarusijos institucijoje praėjo tam tikras laiko tarpas. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį. Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį reikalaujama nustatyti tik patį žemiausią grėsmės lygmenį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra pakankama Sprendimui priimti.
17.5. Teismas be pagrindo konstatavo, kad vien faktas, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nėra pakankamas pareiškėjo keliamai grėsmei patvirtinti. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvada, kad atsakovo Sprendimas grindžiamas bendro pobūdžio VSD informacija. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD Išvadoje, kuria pagrįstas atsakovo Sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis.
17.6. VSD vertinimu, buvo nustatyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, lemiantys išvadą, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokiu tęstiniu veiksmu laikytina pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Teismas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl tokia tęstinė veikla nelaikytina žemiausio lygmens grėsme valstybės saugumui. Taip pat teismas neatsižvelgė į skirtingą geopolitinę situaciją skirtingais laikotarpiais. Šiuo atveju esminę reikšmę turi dabar susiklostęs geopolitinis kontekstas, susijęs su besitęsiančią Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karina agresija prie Ukrainą.
17.7. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, nukrypo nuo LVAT praktikos ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimą neteisėtu.
17.8. Surinkti duomenys leidžia teigti, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis ar jo šeimos interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
18. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinius skundus prašo Migracijos departamento ir VSD apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjai atsiliepime nurodo:
19.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė apeliaciniuose skunduose nurodytos praktikos, kadangi tose bylose nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių (apeliaciniuose skunduose nurodytose bylose asmenys turėjo aukštesnius karinius laipsnius nei pareiškėjas; šiuo atveju pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl jam pavestų pareigų nevykdymo, ko nėra nurodytose bylose; šiuo atveju prieš pareiškėją buvo nagrinėjama civilinė byla dėl nuostolių atlyginimo už karo sutarties nevykdymą, o nurodytose bylose tokių aplinkybių nenurodyta; jose taip pat buvo konstatuoti konkretūs užsieniečio ryšiai su grėsmę galinčiais kelti subjektais, priešingai nei šioje byloje; šiuo atveju pareiškėjo tarnyba truko tik dvejus metus, nes jis dar 2007 m. buvo atleistas).
19.2. Teismas tinkamai įvertino Migracijos departamento priimtus sprendimus. Nagrinėjamu atveju tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta Baltarusijos gynybos ministerijos iniciatyva dėl to, kad jis pažeidinėjo prisiimtus įsipareigojimus. Po tarnybos sutarties nutraukimo pareiškėjui buvo iškelta byla dėl mokymo karo akademijoje išlaidų priteisimo. Po atleidimo jis nedirbo jokiose su Baltarusijos valstybės institucijomis susijusiose tarnybose ir / ar kitose darbovietėse. Be to, net po pareiškėjo tarnybos kariuomenėje, praėjo ženklus laikotarpis. Šios aplinkybes paneigia bet kokius apeliaciniuose skunduose išdėstytus teiginius apie tariamą pareiškėjo lojalumą Baltarusijai ar jos valdžios ir jos vykdomos agresyvios politikos palaikymą. Taip pat nepagrįstas teiginys, kad vien pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje faktas jau sudaro minimalią grėsmę, atitinkančią pirmą grėsmės lygį. Tuo metu, kai pareiškėjas baigė tarnybą Baltarusijos kariuomenėje (2007 m.), ši šalis nebuvo vertinama kaip pavojų kelianti valstybė agresorė, kurioje būtų agresyvus autoritarinis rėžimas, o Lietuva ir Baltarusija palaikė labai intensyvius tarpusavio prekybos santykius.
19.3. Teismo sprendimas atitinka LVAT suformuotą praktiką, pagal kurią, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Nagrinėjamu atveju atsisakymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje atsakovas grindė VSD Išvada, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, bet nebuvo įvertinta tai, kokiomis aplinkybėmis minėta tarnyba buvo nutraukta. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos kariuomenėje dėl to, kad sistemingai pažeidinėjo tarnybos taisykles. Vėliau iš jo buvo išieškota žala, kurią sudarė mokymo Baltarusijos karo akademijoje išlaidos. Taigi, tarnybos Baltarusijos kariuomenėje faktas, ypač vertinant minėtos tarnybos nutraukimo aplinkybes ir vėlesnę pareiškėjo veiklą, yra aiškiai nepakankamas teigti, kad jis privalo būti lojalus Baltarusijos valstybei. Be to, pareiškėjas buvo atleistas iš kariuomenės dar 2007 m., po to nuosekliai užsiėmė verslu ir dirbo tik privačiame sektoriuje. Pareiškėjų nuomone, apeliaciniai skundai grindžiami tik bendro pobūdžio aplinkybe, jog pareiškėjas yra tarnavęs Baltarusijos kariuomenėje, tačiau neatsižvelgiama į atleidimo faktą, nei į atleidimo pagrindus, nei pareiškėjo vėliau vykdytos veiklos, nei nuo atleidimo praėjusio laiko.
19.4. Migracijos departamentas Sprendimus priėmė remdamasis vien tik VSD Išvada, nors pagal LVAT praktiką Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 19 d. sprendimų Nr. 23S91841 ir Nr. 23S91946 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjams A. L., V. L. ir H. L. bei M. L. (pareiškėjų vaikams) leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 23S93719 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurie priimti konstatavus, kad pareiškėjo (A. L.) gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. birželio 19 d. ir 2023 m. birželio 21 d. sprendimus. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo, o vien karinė tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje savaime nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumą.
22. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su teismo sprendimu, apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo (A. L.) keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo (A. L.) grėsmė valstybės saugumui, buvo konstatuota iš esmės atsižvelgiant į VSD Išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, 2005–2007 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, todėl jam išdavus leidimą gyventi pareiškėjas gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, tačiau negali pritarti teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pastaroji aplinkybė nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.
24. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
25. Įstatymo 4 straipsnio (redakcija, galiojusi atsakovo sprendimų priėmimo metu) 4 dalyje įtvirtinta, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
26. LVAT savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
27. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/202 ir kt.).
28. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
29. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad VSD, teikdama išvadą, ir (arba) Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste netinkamai įvertino reikšmingus įrodymus, ar kad šių institucijų pastaruoju aspektu nurodyti motyvai yra nepakankami.
30. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
31. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
32. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD Išvada. Joje, įvertinus pačio pareiškėjo nurodytą ir neginčijamą aplinkybę, jog jis (A. L.) 2005–2007 metais tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, konstatuota, jog pareiškėjas, tarnaudama Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
33. Teisėjų kolegija pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
34. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo tarnyba Baltarusijos kariuomenėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo (A. L.) asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai (2005–2007 m.) tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, o tarnyba buvo nutraukta Baltarusijos gynybos ministerijos iniciatyva, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal tarnybos sutartį, o ne pagal įstatyminę prievolę, t. y. jis tarnybą Baltarusijos kariuomenėje pasirinko savo noru ir laisva valia. Jis pats priėmė sprendimą stoti į Baltarusijos karo akademiją, žinodamas, kad po studijų jis privalės tam tikrą laiką tarnauti Baltarusijos kariuomenėje. Taip pat jam buvo žinoma, kad, nesilaikant įsipareigojimo dėl terminuotos tarnybos Baltarusijos kariuomenėje, pabaigus nemokamas studijas karo akademijoje, galimas studijų išlaidų išieškojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.
35. Įvertinus tai, kad, kaip konstatuota VSD Išvadoje ir ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose, pareiškėjo (A. L.) keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, todėl pareiškėjų nurodoma aplinkybė, jog anksčiau Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga.
36. Ginčijami Migracijos departamento sprendimai daugiausiai grindžiami VSD išvadoje pateikta informacija, susijusia su pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje 2005–2007 metais vertinimu valstybės saugumo aspektu, tačiau iš šio sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), todėl laikytini nepagrįstais pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad Migracijos departamento sprendimai yra nemotyvuoti.
37. Atkreiptinas dėmesys, jog Migracijos departamentas 2023 m. birželio 21 d. sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 metus). Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Jame detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis ir konstatuota, kad jis turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. spalio 30 d., leidimas laikinai gyventi ar Lietuvos nacionalinė viza nebuvo išduoti, jis atvyko turėdamas Šengeno valstybės vizą, nėra duomenų apie jo darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento 2023 m. birželio 21 d. sprendime pakartotinai pastarojo sprendimo kontekste vertinta jos keliama grėsmė valstybės saugumui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamento 2023 m. birželio 21 d. sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento 2023 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
38. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Neišdavus pareiškėjui (A. L.) leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir vaikai) neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos.
39. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui ir jo šeimos nariams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.
40. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
41. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundą atmesti. Atmetus pareiškėjų skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų A. L., V. L., H. L., M. L. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Egidijus Šileikis