Civilinė byla Nr. 3K-3-394/2011

                                                                                               Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                 24.3; 30.4.1; 41 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir  pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir A. P. dėl pažymos, sprendimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo; tretieji asmenys –  L. T., M. K., notarė V. Zubavičiūtė.

.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:                                              I. Ginčo esmė

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 01-1549 atkūrė pilietei S. T., mirusiai 1997 m. liepos 11 d., nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 1 ha (156 000 Lt vertės) žemės sklypą namų valdai, esančiai duomenys neskelbtini. Šio sprendimo ir S. T. testamento pagrindu atsakovei A. P. 2002 m. birželio 11 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į pirmiau nurodytą žemės sklypą. 2002 m. rugpjūčio 2 d. sutartimi atsakovė A. P. pardavė šį žemės sklypą tretiesiems asmenims J. L. ir V.L. už 50 000 Lt. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla dėl itin svarbaus oficialaus dokumento suklastojimo ir panaudojimo, atkuriant nuosavybės teises į žemę. 2008 m. sausio 25 d. nutarimu prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl nuosavybės teisių į J. J. turtą atkūrimo epizodo, nenustačius pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamųjų kaltę dėl nusikaltimo padarymo.

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2003 m. balandžio 14 d., kreipėsi į teismą, CK 1.80 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 9 straipsnių, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos tvarkos 12 punkto pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais: 1) Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų; 2) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 01-1549 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei S. T. 3) 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, registro Nr. 6-2131VZ; taikyti restituciją ir priteisti iš A. P. į valstybės biudžetą 360 000 Lt; atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Ieškinys grindžiamas tuo, kad, atkuriant S. T. nuosavybės teisės į žemę, buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos. Nuosavybės atkūrimo byloje nėra S. T. prašymo atkurti nuosavybės teises. Taigi nuosavybės teisės atkurtos nesant S. T. išreikštos valios. Žemėtvarkos skyriaus pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų parengta remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimo duomenimis. Tačiau iš šio pažymėjimo negalima spręsti, kad J. J. buvo ginčo žemės savininkas. Taigi šis dokumentas nelaikytinas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Atsakovei A. P., kaip turto paveldėtojai, negalėjo būti perduotas ginčijamas žemės sklypas, nes nuosavybės teisės pagal testamentus galėjo būti atkuriamos, jeigu testatorius mirė iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. (S. T. mirė 1997 m. liepos 11 d). Be to, namų valdai galėjo būti suformuotas ne didesnis kaip 0,2 ha žemės sklypas. Nurodyti pažeidimai yra pagrindas panaikinti pažymą, sprendimą ir paveldėjimo teisės liudijimą bei taikyti restituciją, priteisiant valstybei iš atsakovės A. P. žemės sklypo ekvivalentą pinigais. Ieškovas taip pat prašė atnaujinti praleistą dėl svarbių priežasčių ieškinio senaties terminą, nes buvo laukiama ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje pabaigos (baigėsi 2008 m. sausio 25 d.).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 3 d. sprendimu atnaujino praleistą terminą ieškiniui pareikšti ir ieškinį patenkino: 1) panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 01-1549 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei S. T.“; 2) pripažino negaliojančiu 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. 6-2131VZ); 3) taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės A. P. į valstybės biudžetą 360 000 Lt.

Teismas nustatė, kad terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d., ieškinys teismui paduotas 2003 m. balandžio 14 d., taigi praleidus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą. 2001 m. spalio 2 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla dėl itin svarbaus oficialaus dokumento suklastojimo ir panaudojimo, kurioje, be kitų nusikalstamų veikų, buvo atliekamas ir nuosavybės teisių į J. J. žemę atkūrimo aplinkybių tyrimas. Šis tyrimas pasibaigė tik 2008 m. sausio 25 d., priėmus nutarimą jį nutraukti, nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamųjų L. T. ir žemėtvarkos skyriaus darbuotojų kaltę dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo. Teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pabaigos laukimas pripažintinas svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, todėl šį terminą atnaujino.

Teismas nustatė, kad 2001 m. vasario 8 d. atsakovė A. P. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą – 3,08 ha žemės, esančios duomenys neskelbtini. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymoje Nr. 1100 nurodyta, kad pagal pilietės S. T., mirusios 1997 m. liepos 11 d., pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į J. J. nuosavybės teisėmis valdytą žemę S. T. turto paveldėtojai turi nuosavybės teisę į 1,6817 ha žemės. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pretendentės S. T. prašymo atkurti jai nuosavybės teises į J. J. žemę. Pažyma Nr. 1100 parengta pagal giminystės ryšius nustatančius dokumentus ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 25 d. pažymėjimą Nr. T-3789-J, parengtą remiantis 1925 m. ūkininkų sąrašo duomenimis.

Teismas nurodė, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai įvardyti Nuosavybės atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 12 punkte. Teismas sprendė, kad 1925 m. ūkininkų sąrašas negali būti dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teises, nes vien iš šio sąrašo negalima konstatuoti, jog nacionalizacijos metu J. J. toje pačioje vietovėje turėjo tą patį kiekį žemės. Ūkininkų sąrašas sudarytas 1925 m., o nacionalizacija vykdyta 1940 m., t. y. praėjus penkiolikai metų nuo sąrašo sudarymo, todėl per tokį ilgą laiką duomenys galėjo pasikeisti. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr. 1100 parengta nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir pretendentės S. T. prašymo atkurti nuosavybės teises, todėl yra neteisėta ir naikintina. Teismas pažymėjo, kad netgi nesant nustatytų pažeidimų, remiantis Nuosavybės atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, nuosavybės teisės S. T. galėjo būti atkurtos ne į didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 01-1549, kuriuo S. T. atkurtos nuosavybės teises į 1 ha žemės sklypą, esantį duomenys neskelbtini, priimtas pažeidžiant Nuosavybės atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, 9 straipsnio 1 dalį, Tvarkos 12 punktą, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Panaikinęs ginčijamą sprendimą, teismas pripažino negaliojančiu jo pagrindu išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą. Teismas nurodė, kad atsakovė A. P. ginčo žemės sklypą tretiesiems asmenims perleido už 50 000 Lt. Tokią sandorio kainą teismas vertino kaip visiškai neatitinkančią žemės sklypo perleidimo metu buvusios jo rinkos vertės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo dieną  žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 450 000 Lt, jo perleidimo tretiesiems asmenims dieną – 360 000 Lt. Teismas konstatavo, kad žemės sklypo įgijėjų (trečiųjų asmenų) sąžiningumas preziumuojamas, todėl, taikant restituciją, valstybei priteisiamas žemės sklypo ekvivalentas pinigais. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovės A. P. sąžiningumas nekvestionuojamas, todėl ji privalo atlyginti žemės sklypo vertę, buvusią jo perleidimo metu (CK 6.147straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovė A. P. dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktų ir jos darbuotojų veiksmų, atlyginimo gali kreiptis į teismą, pareikšdama ieškinį CK 6.271straipsnio pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės A. P. apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas pagrįstai atnaujino praleistą terminą ieškiniui pareikšti, nes nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, be to, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo turto užvaldymo nusikalstamu būdu, todėl reikiamus duomenis bei medžiagą ieškiniui dėl viešojo intereso gynimo pareikšti ieškovas surinko vėliau. Teisėjų kolegija atmetė atsakovės argumentus, kad žemės sklypo perleidimo sandorio sąlyga dėl kainos yra nenuginčyta ir realiai atitiko tuo metu buvusią jo vertę. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė nepateikė individualaus žemės sklypo vertinimo ir nepaneigė registro duomenų apie jo rinkos vertę. Pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, kad žemės sklypo vertė – 249 600 Lt, todėl atsakovė, kaip turto pardavėja, negalėjo nežinoti, kad sklypo vertė yra gerokai didesnė. Ta aplinkybė, kad žemės sklypo perleidimo sandoris nenuginčytas, negali būti pagrindas priteisti iš jos valstybei tik 50 000 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė A. P. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti arba taikyti visišką restituciją, įpareigojant visas ginčo šalis (tarp jų ir trečiuosius asmenis) privalomai grąžinti kitiems asmenims turtą, kurį jie gavo neteisėtai arba per klaidą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nepagrįsto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pabaigos laukimas yra svarbi ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Tačiau teismo sprendime nurodyta, kad ieškinys pateiktas 2003 m. balandžio 14 d., t. y. nelaukiant ikiteisminio tyrimo pabaigos ar jo tarpinių rezultatų. Kasatorės nuomone, tai, kad ieškinys teismui buvo pateiktas 2003 m. balandžio 14 d., akivaizdžiai rodo, jog ikiteisminio tyrimo nebaigimas (nuo 2001 m. spalio 2 d. iki 2008 m. sausio 25 d.) nebuvo kliūtis ieškiniui pareikšti. Formalus ikiteisminio tyrimo rezultatų laukimas nepagrįstai pripažintas svarbia termino praleidimo priežastimi.

2. Dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teismams taikius vienašalę restituciją, tretieji asmenys, įsigiję žemės sklypą ir nebeturintys pareigos kartu su kasatore grąžinti valstybei 360 000 Lt, akivaizdžiai praturtėjo. Tai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams ir CK 6. 237, 6.242 straipsniams. Kasatorės nuomone, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, šiuo atveju galimas žemės sklypo realios vertės ir jos pardavimo kainos skirtumo priteisimas iš trečiųjų asmenų, tačiau teismai tokios galimybės net nesvarstė. Kasatorės nuomone, šioje byloje, taikant restituciją, visos šalys turi būti grąžinamos į iki ginčo žemės sklypo pardavimo buvusią padėtį. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtinta skolininko teisių apsauga ir teisinga konkuruojančių interesų pusiausvyra, akcentuojant skolininko galimybę parduoti turtą už kainą, kuri tuo metu atitiko jo poreikius ir realią, o ne formalią turto rinkos vertę. Žemės pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl kainos (50 000 Lt) atitiko tuo metu buvusią realią žemės vertę (drėgnas durpynas, prie sklypo nebuvo privažiuojamųjų kelių ir komunikacijų linijų) ir kasatorės poreikius.

3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kasatorės nesąžiningumo ir nurodė, kad dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktų ir jos darbuotojų veiksmų, atlyginimo ji gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu. Kasatorės nuomone, tai neatitinka civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir kitų principų. Nustačius, kad kita šalis (Vilniaus apskrities viršininko administracija) elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies (kasatorės) atsakomybė gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo nuostolių atlyginimo (CK 6.259 straipsnis).

4. Dėl proceso teisės normų netinkamo taikymo. Teismai, panaikindami ginčijamus pažymą ir sprendimą, peržengė savo kompetencijos ribas, taip pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį. Joks teisės aktas nenustato, kad panaikinta žemėtvarkos skyriaus pažyma ar apskrities viršininko administracijos sprendimas negaliotų nuo šių dokumentų sudarymo ar patvarkymo momento. Šie dokumentai neteko galios tik po apeliacinės instancijos teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarties priėmimo, t. y. kai įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo sprendimas. Ginčijamo sprendimo panaikinimas negalėjo būti prejudicinis pagrindas nedelsiant pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, kartu nepagrįstai priteisiant iš kasatorės 360 000 Lt. Teismai supainiojo dvi skirtingas procedūras: nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir valstybės institucijų kartais taikomą atkurtų nuosavybės teisių atkūrimo anuliavimą, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų panaikinimą ar jų pripažinimą negaliojančiais. Atkurdamos nuosavybės teises į žemės sklypą, kompetentingos valstybės institucijos nepasisakė dėl informacijos trūkumo (pvz., nepranešė, kad nuosavybės teisės atkūrimo byloje trūksta dokumentų ir nepasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), todėl, atkūrus nuosavybės teises ir po to teisme sprendžiant klausimą dėl atkurtų teisių anuliavimo, ieškovas turėjo įrodyti, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad nepagrįstas skundo argumentas dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų netinkamo taikymo. Pažeistų valstybės teisių gynimas yra prioritetinis viešasis interesas ieškinio senaties instituto atžvilgiu. Ginčijami administraciniai aktai prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negaliojantys, todėl jų teisinių padarinių atveju ieškinio senaties institutas iš viso netaikytinas. Pagal restitucijos taisykles turi būti taikoma perleisto turto vertė, o ne pagal sandorį sumokėta kaina. Visiškos restitucijos taikymas šiuo atveju neįmanomas, nes ieškovo ir sklypo savininkų (trečiųjų asmenų) nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95-4.97 straipsniuose. Kadangi trečiųjų asmenų nesąžiningumas nenustatytas, tai pagal CK 4.96 straipsnį iš jų negalima išreikalauti žemės sklypo. Šioje byloje sprendžiamas ne žalos atlyginimo, o restitucijos taikymo klausimas. Kasatorė, manydama, kad patyrė žalos dėl valdžios  institucijų neteisėtų veiksmų, gali kreiptis į teismą, pareikšdama atskirą ieškinį. Taip pat nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti. Kasatorė, sudarydama žemės sandorį, turėjo būti rūpestinga, atidi ir neparduoti turto už tokią mažą kainą arba įvertinti tokių savo veiksmų galimus padarinius ir prisiimti dėl to rizikos. Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė perleidimo dieną buvo 360 000 Lt, todėl, priteisus iš kasatorės tik 50 000 Lt, būtų nesąžiningai pabloginta valstybės padėtis.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teismai nepažeidė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restituciją, ir pagrįstai tenkino ieškinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygų ir tvarkos

Teisinis pagrindas pradėti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą yra piliečio prašymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytais terminais ir tvarka paduotas valstybinei institucijai. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (įstatymo aktuali redakcija) nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai paduoti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad S. T. iki mirties, t. y. iki 1997 m. liepos 11 d., nebuvo padavusi prašymo atkurti nuosavybės teises į J. J. nuosavybės teise priklausiusią žemę. Nesant S. T. išreikštos valios atkurti nuosavybės teises, jos vardu negalėjo būti rengiama pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusiosios vardu. Byloje pateiktas kasatorės A. P. vardu surašytas prašymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, tačiau bylos nagrinėjimo metu, taip pat apklausiama kaip liudytoja kasatorė A. P. paaiškino, kad pirmiau nurodyto prašymo ji nerašė ir jo nepasirašė (T. 1, b. l. 53). Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų negalėjo būti parengta, todėl yra neteisėta ir naikintina. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorė A. P. neturėjo teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. J. žemę ir šią išvadą tinkamai motyvavo. Darydamas tokią išvadą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatytas asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises pagal šį įstatymą, sąrašas. Įstatyme nustatytai kategorijai asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kasatorė A. P. nepriklausė.

Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 01-1549 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo S. T. priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, 9 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkto reikalavimus, todėl dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teismas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo negaliojančiu.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

              Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų VAVA administracinių aktų ir jos darbuotojų veiksmų valstybinė žemė buvo perleista privačion nuosavybėn. Šioje byloje pareikšti administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimai – ginčijami administraciniai aktai ir paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas.

              Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką dėl ieškinio senaties termino, kai į teismą (bendrosios kompetencijos ar administracinį) kreipiamasi ginant viešajį interesą, pažymėjo, kad ieškinio senaties termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas (pareiškėjas) gavo pakankamai duomenų apie tai, jog yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija, B. P., O. D., bylos Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis.

              Prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ir ar pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008).

              Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad S. T. paveldėtojams nuosavybės teisė į 1 ha žemės buvo atkurta neteisėtai, pažeidus imperatyviąsias teisės aktų normas, ir tai buvo pagrindas kreiptis į teismą viešajam interesui apginti. Pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas praleistą terminą ieškiniui pareikšti, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-056-04 dėl nuosavybės teisių į J. J. nekilnojamojo turto atkūrimo epizodo pradėtas 2001 m. spalio 2 d., pabaigtas 2008 m. sausio 25 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūrai priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje. Ikiteisminio tyrimo pabaigos laukimas, pakankamų duomenų bei medžiagos rinkimas dėl viešojo intereso gynimo bylą nagrinėjusių teismų buvo įvertinti kaip svarbi priežastis ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

              Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant, ar yra pagrindas ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių ilgą laiką nebuvo kreiptasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, taip pat įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjekto veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu. Šioje byloje prokuroras gina viešąjį interesą viešojo administravimo subjektui pagal kompetenciją veikus neteisėtai, pažeidus teisingumo ir sąžiningumo principus bei nepaisius imperatyviųjų įstatymo normų reikalavimų.

              Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas dabar, tiek ateityje, kad įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno sodininkų bendrija „Baltasis gandras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2009). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Nagrinėjamoje byloje ši sąlyga nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir tuo pagrindu atmesti prokuroro ieškinio reikalavimus naikinti neteisėtus administracinius aktus bei pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad teismai nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą.

              Dėl restitucijos taikymo         

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio., arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.145-6.147 straipsniuose nustatytos restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė ta, kad dėl restitucijos taikymo negalimas vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, kitos – atitinkamas pagerėjimas.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl restitucijos taikymo, nurodydama, kad teismas, priteisdamas iš jos valstybei 360 000 Lt, ignoravo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Kasatorės nuomone, teismui pritaikius vienašalę restituciją, tretieji asmenys, įsigiję iš jos paveldėtą namo dalį ir žemės sklypą, akivaizdžiai praturtėjo.

Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Byloje nenustatyta, kad kasatorė, įgydama žemės sklypą, veikė nesąžiningai, todėl teismų išvada, jog, taikant restituciją, ji privalo grąžinti valstybei mažiausią žemės sklypo vertę, yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad mažiausia žemės sklypo vertė (360 000 Lt) buvo jo perleidimo tretiesiems asmenims metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė dėl ekonomikos pokyčių labai kito. Nuosavybės teisių atkūrimo metu žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 450 000 Lt. Kastorės teiginys, kad žemės sklypas tretiesiems asmenims buvo perleistas už 50 000 Lt, o pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta, negali būti pagrindas, taikant restituciją,  priteisti iš jos valstybei šią sumą. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo kaina vertintina kaip visiškai neatitinkanti žemės sklypo perleidimo metu buvusios jo vidutinės rinkos vertės. Pagal restitucijos taisykles, kai grąžintinas turtas perleistas, taikoma šio turto vertė, o ne pagal sandorį sumokėta kaina. Visiškos restitucijos taikymas šiuo atveju neįmanomas, nes ieškovo ir dabartinių žemės sklypo savininkų (trečiųjų asmenų) nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja tokie santykiai. Priešingu atveju daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2011). Byloje teismai nenustatė trečiųjų asmenų, kuriems buvo perleistas žemės sklypas, nesąžiningumo. Kadangi dabartinių žemės sklypo savininkų nesąžiningumas nenustatytas, tai dėl jų taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtintas draudimas išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo atlygintinai įgytą nekilnojamąjį daiktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės nurodyta aplinkybė dėl jos sunkios turtinės padėtis nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Minėta, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, o kasacinio skundo argumentai dėl šių normų pažeidimo nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako kaip teisiškai nereikšmingų ir nesudarančių kasacijos pagrindų pagal CPK 346 straipsnio 2 dalį.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus bylą, nenustatyta pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos tesimo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

Atmetus kasacinį skundą, iš kasatorės į valstybės biudžetą priteisiama 112,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. P. į valstybės biudžetą 112,55 Lt (vieną šimtą dvylika litų 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                          Dangutė Ambrasienė

                                                                                                                      Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                      Juozas Šerkšnas