Civilinės
bylos Nr. 2-453/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 110.4.;
121.1.
(S)

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko
(teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno
teismo posėdyje apeliacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Longlita“ atskirąjį
skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria
teismas ieškovės L. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių tenkino, byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį
atsakovui UAB „Longlita“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su atsakovo
prisiimtų prievolių pagal sutartį neįvykdymu.
Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą
ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Longlita“ skolą – 213 000 Lt, 5
proc. dydžio metines palūkanas nuo 213 000 Lt sumos, palūkanas skaičiuojant nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi
išlaidas. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos
priemones – atsakovo nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų, lėšų areštą 213 000 Lt
ribose atsakovui nepranešant apie prašymo nagrinėjimą. Nurodė, kad 2008-05-15 ir
2009-12-31 ieškovė su atsakovu sudarė pinigų paskolos sutartis pagal kurias
atsakovas pasiskolino iš ieškovės 213 000 Lt. Suėjus mokėjimo terminui,
atsakovas su ieškove neatsiskaitė. Susidariusi skola yra didelė, negrąžinama
ilgą laiką, atsakovas nesistengia padengti bent dalies įsiskolinimo, vengia bet
kokių kontaktų su ieškove. Ieškovės žiniomis atsakovas neatsiskaito jau ilgą
laiką su darbuotojais, atsakovas yra skolingas kuro tiekėjams, kitiems
kreditoriams, atsakovo dalis turto yra areštuota kitose bylose.
Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami klausimai susiję su
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumu.
II. Pirmosios
instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi
tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškinio
reikalavimų užtikrinimui areštavo bendrai 213 000 Lt sumai nekilnojamąjį ir
kilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui ir esantį pas atsakovą ar trečiuosius
asmenis, uždraudžiant jiems areštuotu turtu disponuoti. Nurodė, kad materialaus
turto nesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštuoti atsakovo lėšas,
esančias bankų atsiskaitomosiose sąskaitose. Leido iš areštuotų lėšų mokėti
privalomus mokesčius į valstybės, savivaldybės bei valstybinio socialinio
draudimo fondus bei išmokas, susijusias su darbo santykiais, taip pat
atsiskaityti su ieškove. Teismas nustatė, jog atsakovui pareikštas turtinis
reikalavimas dėl 213 000 Lt priteisimo, vertinant bendro šalies pragyvenimo
lygio mastu, yra didelis. Vien jau didelė reikalavimo suma sudaro pagrindą
daryti išvadą, kad yra poreikis taikyti
ieškinio užtikrinimo priemones. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas laiku ir pilnai
neįvykdė piniginių prievolių, vengia atsiskaityti, o tai leidžia manyti, jog
netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali savo vardu turimą turtą
perleisti kitų asmenų nuosavybėn, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų
labai apsunkintas arba pasidarytų nebeįmanomas. Laikinąsias apsaugos priemones
taikė nepranešus atsakovui, kadangi pripažino, jog yra reali grėsmė, kad toks
pranešimas sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarytų jų
taikymą neįmanomą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį
skundą argumentai
Atsakovas UAB „Longlita“ padavė teismui atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010
m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą atsakovo
atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atskiruoju skundu atsakovas prašo
pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Skundą grindžia šiais argumentais:
1)
Teismas nepagrįstai
priėmė nutartį nepranešęs apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovui
ir pažeidė civilinio proceso principus – teisę būti išklausytam, proceso
betarpiškumo ir šalių lygiateisiškumo. Laikinosios apsaugos priemonės buvo
taikomos veikiančio juridinio asmens turtui, vykdančiam komercinę veiklą,
dirbančio pelningai, turinčio turto, todėl nebuvo jokio pagrindo taikyti
laikinąsias apsaugos priemones atsakovui nepranešus ir nesuteikus galimybės
pateikti teismui duomenis apie turimą turtą bei išdėstyti savo poziciją.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo
įvertinti ieškovo reikalavimo pagrįstumą, realią grėsmę ieškovo turtiniams
interesams, įvertinti atsakovo turtinę padėtį. Tokių veiksmų teismas neatliko,
tuo pažeisdamas atsakovo turtines teises ir interesus.
2)
Teismo teiginiai, jog
atsakovas negrąžina ilgą laiką skolos, vengia su ieškove bet kokių kontaktų,
yra skolingas kuro tiekėjams, kitiems kreditoriams ir slapstosi, nepagrįsti
jokiais ieškovo įrodymais. Esant tokiai situacijai, teismas, siekdamas apginti
abiejų pusių interesus, turėjo pareikalauti šių duomenų iš atsakovo ir ieškovo.
3)
Parenkant laikinąsias
apsaugos priemones buvo pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai. Antstolis
patvarkymu areštavo atsakovo kilnojamąjį turtą – tris automobilis ir tris
priekabas, arešto metu nenustatant areštuojamo turto vertės, todėl dar buvo
priimtas papildomas patvarkymas, kuriuo buvo areštuota 100 000 Lt priklausančių
atsakovui ir esančių pas AB „Lietuvos draudimas“. Teismo nutartis, kai
areštuojamas visas atsakovo turtas, sudaro sąlygas antstoliui piktnaudžiauti
savo įgaliojimais, todėl susidaro situacija, jog atsakovas turės užvesti dar
dvi civilines bylas dėl antstolių veiksmų pripažinimo neteisėtais ir nepagrįsto
arešto panaikinimo.
4)
Skundžiama nutartimi,
areštavus 100 000 Lt, priklausančių atsakovui ir esančių pas AB „Lietuvos
draudimas“, atsakovas negaus 100 000 Lt lėšų, kurios artimiausiu metu turėjo
būti sumokėtos atsakovui ir galėjo būti naudojamos kaip įmonės apyvartinės
lėšos. Todėl atsakovas patiria nuostolius, kurie nebus atlyginti. Turto
areštas tokiai ženkliai sumai gadina atsakovo įvaizdį, kelia nepasitikėjimą santykiuose
su tiekėjais, destabilizuoja bendrovės veiklą.
Atsiliepimų į atskirąjį skundą nebuvo
gauta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos
aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas klausimas, ar
pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo atsakovo atžvilgiu, yra pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis
pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties
negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK
320, 338 str.).
Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso
144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta,
kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis šia proceso teisės norma,
suinteresuoto asmens prašymu teismas
sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo
atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo
veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu
teismas padaro išvadą, kad yra teisinės
prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų
apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti
tokio pobūdžio priemones.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto
argumentu, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones turėjo būti įvertintas
ieškinio reikalavimo pagrįstumas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik
atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų
apsaugos priemonių rūšimi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar
pasidaryti nebeįmanomas tada, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės pinigų
sumos, nes didelė ieškinio suma objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pabrėžtina, jog apeliantas neginčija, kad
ieškinio reikalavimo suma nėra jam didelė, todėl konstatuojama, jog egzistuoja
reali grėsmė ieškovo turtiniams interesams ieškinio patenkinimo atveju.
Ieškinio suma yra ne vienintelė, bet
viena iš pagrindinių aplinkybių, kuri gali patvirtinti arba paneigti grėsmę,
kad teismo sprendimas, jeigu jis bus
palankus ieškovui, gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti.
Ieškinio dydis vertinamas ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai, t. y. ar
konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė. Nors pagal bendrą įrodinėjimo
pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK
178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat
atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti
teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK
3 str. 1 d.) (Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio
25 d. nutartis byloje Nr. 2-1422/2009).
Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti būtent atsakovas.
Apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, remdamasis rungimosi principu (CPK 12
str.), galėjo pateikti teismui įrodymus apie savo turtinę padėtį ir įrodyti
aplinkybes, kuriomis remiasi atskirajame skunde, prašydamas panaikinti
pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau
nepasinaudojo šia teise ir nepateikė tokių įrodymų (CPK 178
str., 314
str.). Nesant duomenų apie apeliantui priklausantį turtą ir įsipareigojimus,
negalima teigti, jog jo turtinė padėtis yra gera, ieškinio suma jam nėra didelė
ir apelianto nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiama teismo
nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą
apeliantas motyvuoja ir tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą
teismas išsprendė neinformavęs atsakovo apie teismo posėdį. CPK
148
straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės
gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali
grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba
padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog
pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių
taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teisėjų
kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad
pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį
klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi teismas nustatė, jog ieškinio suma yra
didelė. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos
turi būti taikomos operatyviai (CPK 148 str. 1 d.).
Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nėra
pagrindo konstatuoti, kad dėl nepranešimo atsakovui apie laikinąsias apsaugos
priemones būtų neteisingai išspręstas ieškovo prašymas ar pažeistos atsakovo procesinės teises.
Atsakovas nurodo, jog priimant skundžiamą
nutartį buvo pažeisti civiliniai proceso principai –teisė būti išklausytam,
proceso betarpiškumo ir šalių lygiateisiškumo. Pabrėžtina, kad
teise būti išklausytam atsakovas pasinaudojo ir įgyvendino paduodamas atskirąjį
skundą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neturėjo pareigos
pasisakyti dėl bylos esmės, rėmėsi tik byloje esančiais įrodymais, todėl
teismas nepažeidė CPK 14 straipsnyje įtvirtinto betarpiškumo principo. Dėl
lygiateisiškumo principo pasakytina, kad laikinosios apsaugos priemonės visais
atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu
suvaržymu, ir šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima.
Nepritaikius atsakovo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovo teisėtų
interesų teisminė gynyba gali būti iš esmės apsunkinta arba nebeįmanoma, ji
nebetektų prasmės ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo požiūriu.
Nepagrįsti apelianto argumentai, jog
parenkant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeisti ekonomiškumo ir
proporcingumo principai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju
sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos
laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina
ieškiniui užtikrinti. CPK
145 straipsnio antrojoje
dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos
vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir
tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teisėjų
kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra
proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios
apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Skundžiama nutartimi
pirmosios instancijos teismas nurodė pirmiausia areštuoti atsakovo
(ne)kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant per mažai – lėšas. Nenustatyta, kad
pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kurį nors iš ekonomiškumo ar
proporcingumo principo aspektų (CPK 145 str. 2 d.).
Apeliantas nurodo, jog antstolis,
aprašydamas atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, nenustačius turto vertės,
ir lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, piktnaudžiavo savo teisėmis.
Nagrinėjamoje byloje negalima vertinti, jog areštuoto turto vertė viršija
atsakovui šioje byloje pareikšto ieškinio kainą ar kitaip pažeidžia atsakovo
teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, manydamas, kad antstolis
areštavo daugiau turto nei yra nurodyta teismo nutartyje ar kitaip pažeidė jo
teises, gali skųsti antstolio veiksmus teismui, kurio veiklos teritorijoje
veikia antstolis (CPK 510 str., 512 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai,
jog atsakovas, manydamas, kad jis patiria nuostolių ar nuostoliai gali
atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti
įstatyme numatyta galimybe jam, kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos
laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti
nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo,
atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.) arba įmokėti reikalaujamą sumą į
teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti
pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 str.),
siekiant, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau
varžytų atsakovo teises ir turtinius interesus. Nepaisant to, ar atsakovas,
vadovaudamasis CPK
147
straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą
pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar
tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti
nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys (pareiškimas) būtų atmestas (CPK
147
str. 3 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio ketvirtuoju punktu, 337
straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Teisėjai
Alė
Bukavinienė
Artūras
Driukas
Donatas
Šernas