Administracinė byla Nr. A-255-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00282-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, R. G. (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. R., S. S., R. S., J. S., Linos D. S., A. S., S. V. S., R. Š., V. Š., R. Š., R. Š., I. Š., J. Š., A. Š., J. Š., G. U., L. A., R. V., V. V. ir N. V., atstovaujamų Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. R., S. S., R. S., J. S., Linos D. S., A. S., S. V. S., R. Š., V. Š., R. Š., R. Š., I. Š., J. Š., A. Š., J. Š., G. U., L. A., R. V., V. V. ir N. V., atstovaujamų Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos, skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjai D. R., S. S., R. S., J. S., Lina D. S., A. S., S. V. S., R. Š., V. Š., R. Š., R. Š., I. Š., J. Š., A. Š., J. Š., G. U., L. A., R. V., V. V. ir N. V., atstovaujami Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 6–23), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 42–50), prašydami priteisti jiems iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. (pareiškėjui J. Š. – nuo 2009 m. gegužės 1 d.) iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, išminusavus pagal Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priimtą Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) grąžinamą dalį: D. R. – 1 371,88 Eur, S. S. – 1 296,94 Eur, R. S. – 2 465,84 Eur, J. S. – 1 227,89 Eur, Linai D. S. – 1 338,85 Eur, A. S. – 1 879,33 Eur, S. V. S. – 1 072,20 Eur, R. Š. – 1 955,72 Eur, V. Š. – 1 824,84 Eur, R. Š. – 1 470,12 Eur, R. Š. – 1 761,30 Eur, I. Š. – 1 843,83 Eur, J. Š. – 1 519,88 Eur, A. Š. – 1 606,03 Eur, J. Š. – 3 467,81 Eur, G. U. – 1 407,28 Eur, L. A. – 1 144,05 Eur, R. V. – 2 724,28 Eur, V. V. – 2 052,11 Eur, N. V. – 1 314,96 Eur.
2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu VSDFV Kauno skyriuje ėjo valstybės tarnautojų pareigas ir jiems buvo mokamas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjai iš esmės rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį jiems nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjai akcentavo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatė dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Tačiau pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjams bus grąžinta tik dalis neišmokėto darbo užmokesčio. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai tvirtino, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisėtas ir neteisingas. Atitinkamai pareiškėjai nurodė, kad atsisako dalies savo reikalavimų – ta suma, kuri jiems apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą, ir prašė priteisti jiems iš atsakovo ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš jos atėmus pagal Grąžinimo įstatymą grąžintiną sumą. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad sutinka, jog priteistos sumos būtų išmokėtos tokiomis pačiomis sąlygomis ir terminais, kaip numatyta Grąžinimo įstatyme.
3. Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, 23 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybę, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams (II t., b. l. 51–56).
4. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimuose į pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą (II t., b. l. 26–34, 99–105) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų reikalavimus, prašė taikyti ieškinio senatį.
5. VSDFV Kauno skyrius nurodė, jog ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjams buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Šiame kontekste akcentavo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, jog turi būti kompensuoti ne visi patirti praradimai dėl atlyginimų sumažinimo, o tik tie, kurie buvo neproporcingi. Tuo tarpu kompensavimo tvarkos nustatymas yra įstatymų leidėjo išimtinė prerogatyva. Taigi, patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Atsakovo teigimu, praradimų kompensavimas nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, VSDFV Kauno skyrius pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (II t., b. l. 129–133) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose, teismas sprendė, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus, todėl konstatavo, kad pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
8. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, padarė išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Todėl teismas pareiškėjų prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetė.

III.

9. Pareiškėjai D. R., S. S., R. S., J. S., Lina D. S., A. S., S. V. S., R. Š., V. Š., R. Š., R. Š., I. Š., J. Š., A. Š., J. Š., G. U., L. A., R. V., V. V. ir N. V., atstovaujami Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 144–154), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šioje byloje taikytino teisės akto (Grąžinimo įstatymo) konstitucingumo.
10. Pareiškėjai mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, priimtas netinkamai taikius materialiosios ir proceso teisės normas, be to, teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo konstitucingumo. Pareiškėjai akcentuoja, kad į teismą kreipėsi tikėdamiesi pašalinti įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai jiems sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, tuo pačiu siekdami, kad būtų apsaugotos jų nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą, paisant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šiuo aspektu nurodo, kad pagal Grąžinimo įstatymą jiems grąžinant tik nedidelę dalį patirtų praradimų, akivaizdu, jog įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas neteisingas. Pareiškėjai pabrėžia, kad įgijo lūkestį, jog jų patirti praradimai bus grąžinti didesne dalimi. Todėl mano, kad įstatymų leidėjas neužtikrino, jog Konstitucijoje įtvirtintos ir saugotinos vertybės nebūtų paneigtos bei apribotos. Pareiškėjams patirti praradimai kompensuojami mažesni, pažeidžiant Konstitucijos 23, 29, 48 straipsnius. Dėl to pareiškėjams kyla pagrįstos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai teigia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi yra iškilusios abejonės dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, o pareiškėjai pateikė pagrįstus teisinius argumentus ir konkrečius skaičiavimus.
11. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 159–164) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepimas į pareiškėjų skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimai į pareiškėjų skundą bei patikslintą skundą, pateiktus pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
13. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
14. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apeliantų (karjeros valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.
16. Atmestini abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.
17. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, pareiškėjai negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog jiems bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.
18. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
19. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).
20. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – VSDFV Kauno skyriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde (patikslintame skunde) nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš VSDFV Kauno skyriaus.
21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
22. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Todėl, atsižvelgus į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą, bei nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grinė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.
25. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjų D. R., S. S., R. S., J. S., Linos D. S., A. S., S. V. S., R. Š., V. Š., R. Š., R. Š., I. Š., J. Š., A. Š., J. Š., G. U., L. A., R. V., V. V. ir N. V., atstovaujamų Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas