Civilinė byla Nr. e3K-3-312-823/2019
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02817-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.38; 3.3.2.6; 3.3.4.2.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų M. K., G. K. ir P. Š. (P. Š.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties, kuria, išnagrinėjus bylą, kurios procesas buvo atnaujintas pagal pareiškėjų D. P. (D. P.) ir M. P. (M. P.) prašymą, buvo atmestas suinteresuotų asmenų prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės ūkio paskirties žemės perleidimą, preliminariosios sutarties vykdymą, taikos sutarties sudarymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių neįtrauktų į bylą asmenų, kurių prašymu bylos procesas buvo atnaujintas, galimybę apeliacine tvarka skųsti teismo nutartį, kuria atmestas jų prašymas dėl teismo nutarties, kuria supaprastinto proceso tvarka patvirtinta taikos sutartis, panaikinimo, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjai D. P. ir M. P. kreipėsi į teismą prašydami atnaujinti procesą Vilniaus regiono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2SP-3795-494/2017, kurioje Vilniaus regiono apylinkės teismas 2017 m. birželio 27 d. nutartimi patvirtino suinteresuotų asmenų M. K., G. K. ir P. Š. sudarytą taikos sutartį, bei šią taikos sutartį atsisakyti tvirtinti. Prašymą grindė tuo, jog teismo patvirtinta taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatoms, kadangi ja suinteresuotų asmenų G. K. ir M. K. nuosavybėn buvo perleistas P. Š. priklausantis žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kurį įsigyti pirmumo teisė pagal įstatymą priklauso pareiškėjams kaip besiribojančio žemės sklypo savininkams.
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. birželio 18 d. nutartimi pareiškėjų prašymą atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartį panaikino ir atnaujino procesą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose nurodytais pagrindais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, kurioje procesas buvo atnaujintas, 2019 m. sausio 28 d. nutartimi patvirtino M. K., G. K. ir P. Š. sudarytą taikos sutartį.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. M. K., G. K. ir P. Š. 2011 m. rugsėjo 21 d. sudarė atlygintiną paskolos sutartį, pagal kurią M. K. ir G. K. dvejų metų terminui, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. rugsėjo 30 d., paskolino P. Š. grynaisiais pinigais 9000 Eur sumą;
5.2. 2013 m. spalio 3 d. susitarimu dėl prievolių įvykdymo pakeitimo (novacijos sutartis) kreditoriai M. K., G. K. ir skolininkas P. Š., atsižvelgdami į tai, kad pagal įsiteisėjusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2059-16-2005 ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą skolininkui yra formuojamas (suformuotas) atskiras apie 0,2 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis duomenys neskelbtini, kuris yra (bus) skolininko asmeninė nuosavybė, tačiau šiuo metu teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre dar nėra įregistruotas, susitarė pakeisti prievolių vykdymą, t. y., sudarydamos novacijos sutartį, šalys susitarė, kad skolininkas P. Š., įregistravęs Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisę į minėtą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nuosavybės teisės įregistravimo jo vardu Nekilnojamojo turto registre dienos šį žemės sklypą perleis M. K. ir G. K.;
5.3. 2013 m. spalio 10 d. M. K., G. K. ir P. Š. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią P. Š. įsipareigojo sudaryti pagrindinę minėto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį su M. K. ir G. K. per tris mėnesius nuo turto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre P. Š. vardu už bendrą 9000 Eur kainą, o jei suinteresuotas asmuo nepagrįstai vengs sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, jis turės suinteresuotiems asmenims sumokėti 5000 Eur baudą;
5.4. P. Š. Nekilnojamojo turto registre 2017 m. kovo 1 d. įregistravo nuosavybės teises į 0,1934 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, esantį duomenys neskelbtini;
5.5. M. K. ir G. K. 2017 m. gegužės 25 d. priminimu-raginimu paragino P. Š. iki 2017 m. birželio 1 d. sudaryti žemės sklypo pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį;
5.6. Suinteresuotas asmuo P. Š. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui pateikė 2017 m. birželio 13 d. pranešimą apie parduodamą 0,1934 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini, esantį duomenys neskelbtini, už 9000 Eur kainą;
5.7. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius 2017 m. birželio 20 d. pranešimu dėl parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 48SD-7709-(14.48.104.) informavo M. P., kad P. Š. už 9000 Eur kainą parduoda 0,1934 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (nekilnojamojo turto registro Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini), o M. P. kaip žemės sklypo, besiribojančio su parduodamu žemės sklypu, savininkas yra vienas iš asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Tarnyba nurodė, jog M. P. ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos turi pateikti sutikimą pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti;
5.8. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. nutartimi supaprastinto proceso tvarka (CPK 579–582 straipsniai) buvo patvirtinta suinteresuotų asmenų M. K., G. K. ir P. Š. 2017 m. birželio 21 d. sudaryta taikos sutartis, kurios pagrindu 0,1934 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise atiteko P. Š. kreditoriams M. ir G. K.;
5.9. M. P. 2017 m. birželio 30 d. sutikimu, o D. P. – 2017 m. liepos 24 d. sutikimu išreiškė norą pirkti P. Š. žemės ūkio paskirties žemės sklypą už pardavėjo P. Š. nurodytą 9000 Eur kainą.
6. Teismas nurodė, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties sklypą ta kaina, kuria jis parduodamas, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis turi asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, jeigu jis atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus, t. y. šiuo atveju pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą turėtų pareiškėjai (įvertinus byloje esančius Nekilnojamojo turto registro duomenis), tačiau tik tuo atveju, jeigu ginčo žemės sklypo pardavimo procedūra buvo pradėta jau po 2014 m. sausio 1 d. Kadangi suinteresuotų asmenų preliminarioji žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2013 m. spalio 10 d., laikytina, kad žemės sklypo pardavimo procedūra pradėta iki 2014 m. sausio 1 d.
7. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. plenarinės sesijos nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, nurodė, kad, net ir nesant pagrindinės sutarties objekto (žemės sklypo), preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaryta, jei galima įvardyti konkretų būsimos sutarties objektą, kuris gali būti aiškiai identifikuotas preliminariojoje sutartyje arba gali būti susitarta jį tiksliai identifikuoti ateityje.
8. Teismas sprendė, kad, sudarydami taikos sutartį, suinteresuoti asmenys tinkamai išsprendė P. Š. mokėtinos 5000 Eur baudos ir žemės sklypo perleidimo klausimą (žr. šios nutarties 5.3 punktą).
9. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą, 2019 m. kovo 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį ir ginčą išsprendė iš esmės atsisakydamas tvirtinti M. K., G. K. ir P. Š. taikos sutartį ir taikydamas restituciją natūra, grąžindamas P. Š. ginčo žemės sklypą.
10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti įstatymo įsigaliojimą, nustatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. sausio 1 d. redakcijos) pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu žemės savininko pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą yra išsiųstas žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui arba Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo.
11. Teismas sprendė, kad pagal suinteresuotų asmenų sudarytą preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta per tris mėnesius nuo turto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre P. Š. vardu, t. y. iki 2017 m. birželio 1 d., todėl, suinteresuotiems asmenims šios sutarties nesudarius, yra pagrindas konstatuoti prievolės sudaryti pagrindinę sutartį dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo pasibaigimą. Nors CK 6.165 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reguliavimas dėl prievolės sudaryti pagrindinę sutartį nustatytu terminu pasibaigimo nereiškia, kad pasibaigus šalių sutartam terminui pagrindinės sutarties sudaryti nebegalima, tačiau, konstatavus preliminariosios sutarties pabaigą, pagrindinė žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartis negali būti sudaroma pažeidžiant Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatas. Be to, nesant įrodymų, kad suinteresuoti asmenys išviešino preliminariosios sutarties sudarymo faktą, yra pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjų teisės.
12. Teismas taip pat nurodė, kad teismo patvirtintos taikos sutarties objektas yra ne preliminariojoje sutartyje nustatyta bauda, o ginčo žemės sklypo nuosavybės perėjimas. Sandoriai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą turi būti sudaromi notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl suinteresuoti asmenys, tarp jų nesant ginčo dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl sutarties patvirtinimo turėjo kreiptis į notarą (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys M. K., G. K. ir P. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir apeliacinį procesą nutraukti, o nesant pagrindo apeliacinį procesą nutraukti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nors taikos sutartimi išsprendžiamas esamas ar galimas kilti ginčas, teismas jokio šalių ginčo iš esmės nesprendžia ir taikos sutarties sąlygų savo nuožiūra nekeičia, o tik patvirtina ar atsisako patvirtinti šalių suderintą ginčo išsprendimo variantą. Pagal savo teisinę prigimtį ir teismo atliekamos apsauginės funkcijos pobūdį taikos sutarčių tvirtinimas priskirtinas byloms dėl faktų tvirtinimo, todėl nutartys dėl taikos sutarčių kaip juridinių faktų tvirtinimo (atsisakymo tvirtinti) apeliacine tvarka neskundžiamos (CPK 582 straipsnio 7 dalis). Vadinasi, pareiškėjai neturėjo procesinės teisės pateikti atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutarties ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjų atskirąjį skundą turėjo būti nutrauktas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017).
13.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.74 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią notarinę sandorių formą, CK 1.93 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį, bei CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį – galimybę teismui pripažinti sandorį sudarytu. Tais atvejais, kai dėl taikos sutarties, kuriai taikytina notarinė sandorio forma, kreipiamasi į teismą supaprastinto proceso tvarka, kreiptis į notarą dėl šios sutarties patvirtinimo nebūtina, nes šiuo atveju teismo atliekami taikos sutarties tvirtinimo veiksmai pakeičia analogiškus notaro veiksmus. Nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys, nutarę užkirsti kelią galimiems jų teisminiams ginčams ateityje ne tik dėl netesybų (5000 Eur baudos sumokėjimo), bet ir dėl daiktinių teisių į žemės sklypą, sudarė taikos sutartį ir pateikė ją teismui tvirtinti supaprastinto proceso tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl neaiškių priežasčių nusprendė, kad taikos sutarties objektas buvo tik ginčo žemės sklypo perėjimas.
13.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, nes šiame įstatyme nenustatyta, kad iki įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2014 m. sausio 1 d., sudarytoje preliminariojoje sutartyje nustatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas neturi būti pasibaigęs ir kad tokia preliminarioji sutartis turi būti išviešinama. Preliminarioji sutartis nagrinėjamu atveju yra galiojanti ir neužginčyta. Dėl tarp suinteresuotų asmenų susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio (paskola, novacija, preliminarioji sutartis, taikos sutartis) nebuvo būtina atlikti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme nurodytas procedūras, t. y. gauti leidimus ir pirkti žemės sklypą.
13.4. Pareiškėjai nepagrindė savo suinteresuotumo bylos baigtimi, o tik formaliai nurodė, kad jie turi pirmumo teisę į ginčo žemės sklypą.
13.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė restituciją, nes suinteresuotų asmenų jokie prievoliniai teisiniai santykiai nesieja, pareiškėjai neprašė taikyti nei restitucijos, nei vindikacijos.
14. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai D. P. ir M. P. prašo suinteresuotų asmenų kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Teisė į bylos peržiūrėjimą apeliacine tvarka yra sudėtinė teisės į teisinę gynybą dalis. Nagrinėjamu atveju Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis užkerta pareiškėjams kelią tolesnei bylos eigai, nes ja buvo dar kartą patvirtinta taikos sutartis, nors, vadovaujantis CPK 371 straipsniu, turėjo būti priimtas vienas iš šių sprendimų: 1) pareiškėjų prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo atmesti; 2) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti; 3) priimti naują sprendimą (nutartį). Teismui nusprendus, kad taikos sutartis atitinka imperatyvias įstatymo normas, pareiškėjų prašymas turėjo būti atmestas, nustatant galimybę tokią teismo nutartį apskųsti apeliacine tvarka. Pareiškėjai, nebūdami taikos sutarties šalis, atnaujintame procese įrodinėjo, kad ši sutartis yra apsimestinis sandoris ir pažeidžia žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sandorius reglamentuojančias teisės normas. Suinteresuoti asmenys, atsiliepdami į pareiškėjų atskirąjį skundą, nekėlė klausimo dėl apeliacinio proceso negalimumo, todėl šis klausimas negali būti ir kasacijos dalykas.
14.2. Nors žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo procedūra galimai buvo pradėta iki Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, tačiau ji pasibaigė nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu, t. y. iki 2017 m. birželio 1 d. Teismas pagrįstai sprendė, kad taikos sutartis buvo patvirtinta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nes pareiškėjai laikytini asmenimis, turinčiais pirmumo teisę įsigyti ginčo žemės sklypą.
14.3. Kadangi pareiškėjai yra asmenys, turintys pirmumo teisę įgyti ginčo žemės sklypą, jie turi suinteresuotumą ir bylos baigtimi.
14.4. Pritaikęs sandorio negaliojimą pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, teismas pagrįstai sprendė dėl restitucijos tarp šalių taikymo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisės apeliacine tvarka skųsti teismo nutartį, priimtą iš naujo išnagrinėjus bylą dėl taikos sutarties patvirtinimo, kai procesas byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu
15. Teisė į bylos peržiūrėjimą apeliacine tvarka yra sudėtinė teisės į teisminę gynybą dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (pvz., 2006 m. sausio 16 d., 2006 rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt.) ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. Kartu pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje srityje galimos įvairios išimtys. Teisė į teisminę gynybą nėra absoliuti ir tam tikrais atvejais gali būti ribojama, tačiau kiekvienas šios teisės ribojimas turi būti pateisinamas juo siekiamu teisėtu tikslu ir atitikti proporcingumo reikalavimus.
16. CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi gali būti sprendžiamas jau kilęs teisminis ginčas arba užkertamas kelias teisminiam ginčui kilti ateityje. Taigi teismas gali taikos sutartį patvirtinti (atsisakyti taikos sutartį tvirtinti) tiek byloje, kurioje sprendžiamas šalių ginčas, tiek ir tada, kai procesas teisme nepradėtas. Pastaruoju atveju dėl taikos sutarties patvirtinimo šalys su prašymu gali kreiptis į teismą CPK XXXIX skyriuje (CPK 579–582 straipsniuose) nustatyta supaprastinto proceso tvarka. Kreipiantis į teismą su prašymu patvirtinti taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka turi būti išreikšta abiejų šalių suderinta valia, jų bendras prašymas, nes toks taikos sutarties patvirtinimas galimas tik tada, kai nėra ginčo tarp taikos sutarties šalių dėl šios sutarties sąlygų ir dėl sutarties teisminio patvirtinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017 13 punktą).
17. Pasisakydamas dėl teisės į teismo nutarties, kuria supaprastinto proceso tvarka patvirtinama (atsisakoma tvirtinti) taikos sutartis, peržiūrėjimą apeliacine tvarka, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutartys dėl taikos sutarčių kaip juridinių faktų tvirtinimo (atsisakymo tvirtinti) apeliacine tvarka neskundžiamos (CPK 582 straipsnio 7 dalis). Draudimas skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį paduodant atskirąjį skundą, tiesiogiai nustatytas atitinkamame CPK straipsnyje, vertintinas kaip lex specialis (specialusis įstatymas) CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto atžvilgiu, todėl, esant tame straipsnyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taikytinas specialusis įstatymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje Nr. e3K-3-160-313/2017 18 punktą; 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017 17–19 punktus).
18. Pagrįsdamas aptariamą bendrųjų peržiūros instancine tvarka taisyklių išimtį kasacinis teismas pažymėjo, kad CPK XXXIX skyriuje išvardytose bylose teismai vykdo apsaugines ar kontrolės funkcijas, nesusijusias su ginčų sprendimu. Nors taikos sutartimi išsprendžiamas esamas ar galimas kilti ginčas, dėl jo išsprendimo taikos sutartimi ir šios sutarties sąlygų šalių valia yra vienoda, kitaip tariant, ginčo dėl ginčo išsprendimo būdo ir sąlygų nėra. Todėl teismas jokio šalių ginčo iš esmės nesprendžia, taikos sutarties sąlygų savo nuožiūra nekeičia, o tik patvirtina ar atsisako tvirtinti pačių šalių suderintą ginčo išsprendimo variantą. Patvirtinus taikos sutartį yra patenkinamas šalių pareiškimas, todėl jos neturi suinteresuotumo apskųsti tokią teismo nutartį. Tuo tarpu kai teismas taikos sutartį tvirtinti atsisako, jos tvirtinimu suinteresuoti asmenys, pasikeitus aplinkybėms ar pašalinę priežastis, dėl kurių taikos sutartį tvirtinti buvo atsisakyta, gali iš naujo kreiptis į teismą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017 15, 18 punktus).
19. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartis, kurios apskundimo apeliacine tvarka galimybė ginčijama kasaciniu skundu, priimta išnagrinėjus bylą, kurios procesas buvo atnaujintas. Pagal CPK 371 straipsnio 1 dalį teismas, išnagrinėjęs bylą, kurios procesas buvo atnaujintas, priima vieną iš šiame straipsnyje nurodytų procesinių sprendimų: 1) prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo atmesti; 2) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti; 3) priimti naują sprendimą (nutartį). Ankstesni byloje priimti teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios tik tuo atveju, jei priimamas procesinis sprendimas teismo sprendimą ar nutartį pakeisti arba priimti naują sprendimą (nutartį) (CPK 371 straipsnio 3 dalis). Taigi, pareiškėjai pagrįstai nurodo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nutarties rezoliucinė dalis, kuria iš naujo patvirtinama teismo jau patvirtinta šalių taikos sutartis, suformuluota procesiškai ydingai. Nors tokio pobūdžio proceso teisės normų pažeidimas pats savaime neturi įtakos nurodytos nutarties galiojimui (CPK 328 straipsnis), tačiau apskundimo galimybių aspektu ši nutartis vertintina ne kaip teismo nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo supaprastinto proceso tvarka, o kaip teismo nutartis atmesti prašymą dėl teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį panaikinimo (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. CPK nuostatos, reglamentuojančios proceso atnaujinimą, tiesiogiai neįtvirtina teisės į teismo nutarties, kuria, išnagrinėjus bylą atnaujintame procese, atmetamas prašymas dėl byloje priimto teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo, apskundimą apeliacine tvarka. Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį, atnaujinęs bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Taigi, dėl teismo procesinio sprendimo, priimto byloje, kurios procesas buvo atnaujintas, apskundimo galimybės turi būti sprendžiama atsižvelgiant į bendrąsias CPK nuostatas, atitinkamai bylos kategorijai taikytinas specialiąsias taisykles, taip pat įvertinant pagrindus, dėl kurių procesas konkrečioje byloje buvo atnaujintas.
21. Atnaujinus procesą byloje, kurioje priimtam baigiamajam aktui apeliacinio apskundimo galimybė nenustatyta, CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodyti teismo procesiniai sprendimai paprastai taip pat negali būti skundžiami apeliacine tvarka. Ši išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad atnaujinęs bylos procesą teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal tas pačias taisykles, kurios taikomos atitinkamai bylų kategorijai, įskaitant ir apeliaciją ribojančias nuostatas. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje – pavyzdžiui, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį, priimta atnaujintame procese (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas), apeliacine tvarka neskundžiama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017 18 punktą). Vis dėlto, kaip pagrįstai pripažįstama ir kasaciniame skunde, nurodyta praktika suformuota sprendžiant dėl taikos sutarties šalių teisės apeliacine tvarka skųsti CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytus procesinius sprendimus, tačiau nurodytoje nutartyje nepasisakyta, ar tokia teisė turėtų būti suteikiama neįtrauktiems į bylą asmenims, jei procesas byloje buvo atnaujintas jų prašymu CPK 366 straipsnio 7 punkto pagrindu.
22. Pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys turi teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą tik CPK 366 straipsnio 7 punkte nustatytais pagrindais (jei sprendimu teismas nusprendė dėl jų teisių ir pareigų). Pagrindas pripažinti, jog sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas todėl, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Atnaujinus bylą šiuo pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2006; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2014; kt.). Taigi, nors byla dėl taikos sutarties patvirtinimo supaprastinto proceso tvarka nesusijusi su ginčų dėl teisės sprendimu, atnaujinęs procesą tokioje byloje CPK 366 straipsnio 7 punkto pagrindu pagal neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų prašymą teismas turi išspręsti tarp taikos sutarties šalių ir pareiškėjų kilusį ginčą dėl teisės (CPK 370 straipsnio 4 dalis).
23. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje įrodinėja, kad patvirtinus suinteresuotų asmenų sudarytą taikos sutartį buvo pažeista jų pirmumo teisė įsigyti ginčo žemės sklypą, įtvirtinta taikos sutarties sudarymo metu galiojusios Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Būtent šis klausimas (pareiškėjų ir taikos sutarties šalių ginčas dėl teisės įsigyti ginčo žemės sklypą) apibrėžė pakartotinio bylos nagrinėjimo ribas atnaujinus procesą ir buvo išspręstas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartimi, patvirtinusia ginčo žemės sklypo perleidimo M. K. ir G. K. nuosavybėn teisėtumą bei atitinkamai pašalinusia pareiškėjų galimybę siekti šio žemės sklypo įsigijimo. Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimas pagal CPK nuostatas yra vienintelė procesinė galimybė pareiškėjams ginti savo teises, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti prašymą dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, pareiškėjų vertinimu, pažeidžianti jų teises, panaikinimo šių asmenų atžvilgiu yra baigiamasis teismo aktas, priimtas išnagrinėjus ginčą dėl teisės, kuriam pagal Konstitucinio Teismo formuojamą konstitucinę doktriną turi būti nurodyta peržiūros apeliacine tvarka galimybė. Tokia nutartis taip pat laikytina užkertančia kelią tolesnei bylos eigai CPK 334 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi ją priėmus pareiškėjai nebetenka bet kokių procesinių galimybių siekti ginčo žemės sklypo perleidimo jų nuosavybėn.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017 išaiškinimai, susiję su CPK 582 straipsnio 7 dalies vertinimu kaip lex specialis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto atžvilgiu, nagrinėjamos bylos atveju nėra aktualūs, nes, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo nutartis, kurios apskundimo apeliacine tvarka galimybė ginčijama kasaciniu skundu, nėra nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo (atsisakymo tvirtinti) CPK 582 straipsnio 7 dalies prasme. Šia nutartimi atmestas neįtrauktų į bylą asmenų prašymas panaikinti patvirtintą taikos sutartį, išsprendus byloje kilusį pareiškėjų ir taikos sutarties šalių ginčą dėl teisės (šios nutarties 19 punktas). Tokio pobūdžio ginčui šios nutarties 18 punkte aptarti argumentai, pateisinantys bendrųjų peržiūros instancine tvarka taisyklių išimtį, negali būti taikomi, todėl apskundimo apeliacine tvarka galimybės ribojimas nagrinėjamu atveju lemtų pareiškėjų teisės į teisminę gynybą pažeidimą.
25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, kurių prašymu procesas byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, turi teisę apeliacine tvarka skųsti teismo nutartį, kuria atmetamas jų prašymas dėl teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka panaikinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenutraukė apeliacinio proceso, pradėto pagal pareiškėjų atskirąjį skundą, ir pagrįstai klausimą išnagrinėjo iš esmės.
Dėl pareiškėjų teisinio suinteresuotumo
26. Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad pareiškėjai nagrinėjamoje byloje neįrodė savo teisinio suinteresuotumo, tad vien jau dėl šios priežasties jų pareikštas reikalavimas teismo turėjo būti atmestas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
27. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjai yra žemės sklypo, besiribojančio su ginčo žemės ūkio paskirties žemės sklypu, savininkai, pagal taikos sutarties sudarymo metu galiojusią Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo redakciją turintys pirmumo teisę įsigyti ginčo žemės sklypą. Be to, jie abu yra pranešę apie ketinimą (norą) įsigyti ginčo žemės sklypą įstatymo nustatyta tvarka. Šios aplinkybės yra pakankamos spręsti dėl pareiškėjų teisinio suinteresuotumo reikšti tokio pobūdžio reikalavimą, koks yra pareikštas nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pradėta žemės sklypo pirkimo–pardavimo procedūra vėliau buvo nutraukta ir kad P. Š. neketina perleisti pareiškėjams ginčo žemės sklypo, nėra įpareigotas to padaryti, nurodytos išvados nekeičia. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis suinteresuotumas, kaip būtina procesinė prielaida reikalavimui teisme pareikšti, negali būti tapatinamas su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, nes pagal CPK 5 straipsnio nuostatas suinteresuotu asmeniu pripažįstamas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti, t. y. tikėtinas ginčo materialiųjų teisinių santykių dalyvis.
Dėl taikos sutarties atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir galimo pareiškėjų teisių pažeidimo
28. Kaip jau minėta, atnaujinus nagrinėjamos bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas proceso atnaujinimo pagrindais, sudarė klausimas, ar suinteresuotiems asmenims sudarant 2017 m. birželio 21 d. taikos sutartį nebuvo pažeistos pareiškėjų teisės ir teisėti interesai. Šis klausimas neatsiejamai susijęs su galimu taikos sutarties prieštaravimu Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatoms, įtvirtinančioms pareiškėjų pirmumo teisę įsigyti taikos sutartimi perleistą žemės sklypą.
29. 2013 m. liepos 2 d. priimtu Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymu (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-458) buvo pakeista asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, eilė, į ją įrašant ir asmenis, nuosavybės teise turinčius žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės sklypu. Įstatymo 3 straipsnyje, reglamentuojančiame įstatymo įsigaliojimą, buvo nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. sausio 1 d.) pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatas. Pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu žemės savininko pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą yra išsiųstas žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui arba CK 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pereinamąjį laikotarpį įtvirtinančios Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatos tikslas – užtikrinti teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, reikalaujančių, kad teisinio reglamentavimo pakeitimais nebūtų modifikuojamos iki atitinkamų įstatymo pakeitimų asmenų teisėtai prisiimtos prievolės ir įgytos teisės, tinkamą įgyvendinimą. Taigi, naujai įsigaliojęs teisinis reglamentavimas privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimui pagal įstatymą turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jei nebuvo su konkretaus žemės sklypo pardavimu susijusių teisių (prievolių), teisėtai įgytų (sukurtų) iki įstatymo įsigaliojimo.
31. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2013 m. spalio 10 d. suinteresuoti asmenys sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią P. Š. įsipareigojo sudaryti pagrindinę žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį su M. K. ir G. K. per tris mėnesius nuo turto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre P. Š. vardu. P. Š. įregistravo nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre 2017 m. kovo 1 d. Taigi, preliminariojoje sutartyje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti baigėsi 2017 m. birželio 1 d. Šiuo terminu pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, o P. Š. 2017 m. birželio 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui pateikė pranešimą apie parduodamą 0,1934 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, t. y. inicijavo žemės sklypo pardavimo procedūrą pagal tuo metu galiojusioje Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo redakcijoje įtvirtintą tvarką. Ši procedūra vėliau buvo nutraukta, nes 2017 m. birželio 21 d. taikos sutartimi, dėl kurios kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje, suinteresuotas asmuo ginčo žemės sklypą perleido M. K. ir G. K.
32. Bylą nagrinėję teismai vieningai sprendė, kad 2013 m. spalio 10 d. suinteresuotų asmenų sudaryta preliminarioji sutartis yra galiojanti, t. y. nustatė, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo metu (2014 m. sausio 1 d.) buvo sudaryta suinteresuotų asmenų preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo. Ši teismų išvada kasaciniu skundu iš esmės nėra ginčijama. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas nebuvo reikalaujama, jog preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo būtų išviešinta viešuose registruose, todėl, teismams nustačius, kad tokia sutartis tarp suinteresuotų asmenų buvo sudaryta ir galiojo, šios sutarties neišviešinimo faktas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo.
33. Bylą nagrinėjusių teismų pozicijos išsiskyrė iš esmės dėl to, ar, pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, ginčo žemės sklypo perleidimas M. K. ir G. K. tebegali būti vertinamas kaip pagal preliminariąją sutartį pradėtos pardavimo procedūros tąsa (tokios pozicijos iš esmės laikėsi pirmosios instancijos teismas) ar turėtų būti vertinamas kaip nauja pardavimo procedūra, kuriai taikytinos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatos (tokios pozicijos laikėsi apeliacinės instancijos teismas). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakymas į šį klausimą visų pirma susijęs su sandorio, kurio pagrindu ginčo žemės sklypas buvo perleistas suinteresuotų asmenų nuosavybėn, t. y. 2017 m. birželio 21 d. taikos sutarties, turinio aiškinimu.
34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Tokiu atveju teismas turi tirti ir vertinti šalių elgesį ir ketinimus kuriant įvairialypius sutartinius santykius, kokių tikslų jos siekė sudarydamos kelias sutartis ir kokius veiksmus atliko vykdydamos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-687/2016, 18 punktas, kt.). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tai, jog įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013 ir kt.).
35. Iš 2017 m. birželio 21 d. taikos sutarties turinio matyti, kad ja šalys susitarė įvykdyti sudarytą preliminariąją sutartį ir tokiu būdu išsaugoti susitarimą dėl ginčo žemės sklypo perleidimo P. Š. kreditoriams M. K. ir G. K. Kad taikos sutartimi buvo vykdoma preliminarioji sutartis, patvirtina ir tai, jog taikos sutartimi nesusitarta dėl kitokios žemės sklypo kainos, nei nurodyta preliminariojoje sutartyje (šalis siejančių sandorių visuma (paskolos, novacijos, preliminarioji, taikos sutartys) leidžia spręsti, kad ginčo žemės sklypas buvo perleistas už 9000 Eur kainą, atitinkančią P. Š. prievolę pagal paskolos sutartį), o M. K. ir G. K. atsisakė reikalavimo dėl preliminariojoje sutartyje nustatytų netesybų (baudos). Ta aplinkybė, kad ginčo žemės sklypas buvo perleistas M. K. ir G. K. nuosavybėn ne pirkimo–pardavimo, o taikos sutartimi, nepaneigia, jog šalys siekė įvykdyti tarp jų sudarytą preliminariąją sutartį, nes potencialiems turto pirkėjams yra reikšminga, kad nuosavybės teisė jiems būtų perduota, o pagrindinio sandorio pobūdis neturi esminės reikšmės. Galiausiai taikos sutartis tarp šalių buvo sudaryta praėjus vos 20 dienų nuo preliminariojoje sutartyje nustatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino pasibaigimo, per šį laikotarpį M. K. ir G. K. atliekant aktyvius veiksmus, siekiant preliminariosios sutarties įvykdymo. Taigi, šioje byloje ginčijama taikos sutartimi buvo išspręstas šalių ginčas dėl preliminariosios sutarties, šalims gera valia sutarus šią sutartį įvykdyti nepaisant preliminariojoje sutartyje nurodyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pasibaigimo.
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens įsipareigojimo savanoriškai sudaryti sutartį, kuris prisiimtas ikisutartiniuose santykiuose preliminariąja sutartimi, ypatumas yra tas, jog įstatymas neužtikrina šio įsipareigojimo įvykdymo, jeigu per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinė sutartis nesudaroma – pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį termino pagrindinei sutarčiai sudaryti suėjimas yra prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011). Taigi, vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Kita vertus, ta aplinkybė, kad preliminariosios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra priverstinai, nereiškia, jog pasibaigus joje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti šalys nebegali tokios sutarties įvykdyti laisva valia. Priešingai, teismų praktikoje pripažįstama šalių teisė pratęsti preliminariojoje sutartyje nustatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą. Taigi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti šios sutarties šalys jokiomis aplinkybėmis nebegali tokios sutarties vykdyti.
37. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad bet koks šalių susitarimas, taip pat ir susitarimas dėl preliminariosios sutarties vykdymo, negali prieštarauti jo sudarymo metu galiojusiems įstatymo imperatyvams, tačiau nesutinka su išvada, kad nagrinėjamu atveju šie imperatyvai buvo pažeisti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymas naujai įsigaliojusio teisinio reglamentavimo netaikymą susiejo tik su iki šio teisinio reglamentavimo įsigaliojimo teisėtai sudarytų preliminariųjų sutarčių vykdymu; šių sutarčių įvykdymo terminai įstatyme nėra akcentuoti kaip esminė naujai įsigaliojusio teisinio reguliavimo netaikymo sąlyga, įstatyme taip pat neįtvirtintas draudimas tokius terminus šalių susitarimu pratęsti. Taigi, konstatavus, kad ginčo žemės sklypas buvo perleistas suinteresuotų asmenų nuosavybėn vykdant iki įstatymo įsigaliojimo sudarytą preliminariąją sutartį, nėra pagrindo teigti, jog sudarant žemės sklypo perleidimo sandorį (nagrinėjamu atveju – taikos sutartį) turėjo būti taikoma naujai įsigaliojusi teisinė tvarka, nustatanti pareiškėjų pirmenybės teisę įgyti ginčo žemės sklypą.
38. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatose įtvirtintas pereinamasis laikotarpis yra skirtas ne tik potencialių žemės sklypų pirkėjų, bet ir šių sklypų pardavėjų teisėtų interesų apsaugai. Nors pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti suinteresuoto asmens P. Š. prievolė sudaryti tokią sutartį pasibaigė, tačiau išliko jo pareiga atlyginti potencialiems pirkėjams padarytus nuostolius (sumokėti netesybas). Be to, suinteresuoto asmens P. Š. įsipareigojimas perleisti ginčo žemės sklypą M. K. ir G. K. nagrinėjamu atveju yra susijęs ir su suinteresuotų asmenų 2013 m. spalio 3 d. sudarytos novacijos sutarties vykdymu (šios nutarties 5.2 punktas). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju preliminariojoje sutartyje nustatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino pasibaigimas lėmė visų iki naujo teisinio reglamentavimo įsigaliojimo teisėtai sukurtų prievolių pasibaigimą, leidžiantį suinteresuotų asmenų teisiniams santykiams taikyti naują teisinį reglamentavimą (šios nutarties 30 punktas).
39. Apeliacinės instancijos teismas patvirtintos taikos sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms konstatavo dar ir dėl to, kad, teismo vertinimu, suinteresuoti asmenys dėl tokios sutarties patvirtinimo turėjo kreiptis į notarą, o įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (apeliacinės instancijos teismo nutarties 27, 30 punktai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai dėl taikos sutarties, kuriai taikytina notarinė sandorio forma, patvirtinimo kreipiamasi į teismą supaprastinto proceso tvarka, kreiptis į notarą dėl šios sutarties patvirtinimo nebūtina, nes šiuo atveju teismo atliekami taikos sutarties patvirtinimo veiksmai pakeičia analogiškus notaro veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013), todėl ši apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegijos taip pat pripažįstama nepagrįsta.
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog teismo patvirtinta suinteresuotų asmenų taikos sutartimi buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, ir nepagrįstai tenkino pareiškėjų prašymą panaikinti teismo nutartį, kuria ši taikos sutartis buvo patvirtinta. Dėl šios priežasties skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo šioje byloje priimta nutartis, atitinkamai patikslinus jos rezoliucinę dalį (šios nutarties 19 punktas).
41. Panaikinusi šioje byloje priimtą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikusi galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pareiškėjų prašymas dėl teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį panaikinimo atmestas, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su restitucijos taikymo galimybėmis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Kasacinį skundą tenkinus, suinteresuotiems asmenims, pateikusiems kasacinį skundą, iš pareiškėjų D. P. ir M. P. priteistinas kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Suinteresuoti asmenys kasaciniame teisme patyrė 2178 Eur atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.12 punkte nurodyto dydžio, todėl iš pareiškėjų D. P. ir M. P. suinteresuoto asmens M. K., sumokėjusio už atstovavimą kasaciniame teisme, naudai lygiomis dalimis po 1089 Eur priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
43. Kasacinis teismas patyrė 7,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus pareiškėjų kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš pareiškėjų D. P. ir M. P. lygiomis dalimis po 3,78 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį.
Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 28 d. nutarties rezoliucinę dalį nurodant, kad pareiškėjų D. P. ir M. P. prašymas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2SP-3795-494/2017 panaikinimo atmetamas.
Priteisti M. K. (a. k. duomenys neskelbtini) iš pareiškėjų D. P. (a. k. duomenys neskelbtini) ir M. P. (a. k. duomenys neskelbtini) po 1089 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš pareiškėjų D. P. (a. k. duomenys neskelbtini) ir M. P. (a. k. duomenys neskelbtini) po 3,78 Eur (tris Eur 78 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Alė Bukavinienė
Algirdas Taminskas