Administracinė byla Nr. eAS-111-463/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10102-2023-4
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 23S215277, kuriuo pareiškėją nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę: sustabdyti Sprendimo vykdymą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje gyvena didesnę savo gyvenimo dalį, t. y. daugiau nei 23 metus, Lietuvoje kūrė šeimos gyvenimą. Jei Sprendimas būtų pradėtas vykdyti, tai pakenktų ir sukeltų negrįžtamas pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir visai jo šeimai. Be to, uždraudus atvykti 30 mėnesių gali kilti neatitaisoma žala pareiškėjo verslui. Pareiškėjo įmonė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ įkurta daugiau nei 20 metų. Įmonėje dirba 5 darbuotojai, įmonės įstatinis kapitalas 176 656 Eur. Pradėjus vykdyti Sprendimą verslas akivaizdžiai žlugs, darbuotojai neteks darbo, o Sprendimą panaikinus, padaryta žala būtų neatitaisoma. Įvykdžius Sprendimą ir pareiškėją išsiuntus į Baltarusiją, jo laisvei grėstų reali grėsmė. Pareiškėjas smerkia karą Ukrainoje, yra suteikęs (per savo darbovietę) ukrainiečių šeimai gyvenamąjį būstą. 2020 m. po Baltarusijos prezidento rinkimų, pareiškėjas atvirai 2020 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo Baltarusijos palaikymo akcijoje „Laisvės keliu“, Baltarusijos nepriklausomybės kovoje. Iš viešai prieinamos informacijos žinoma, jog Baltarusijoje asmenys, gyvenantys užsienyje ir palaikę bei dalyvavę demokratinės pakraipos renginiuose yra persekiojami, jiems keliamos baudžiamosios bylos ir gresia laisvės atėmimo bausmės. Net tie, kurie nedalyvavo protestuose, pasienyje būna nuodugniai apklausiami, kartais vežami apklausti į KGB, po to kai kuriuos paleidžia, o kai kurių – ne. Todėl ir šiuo aspektu reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas ne tik sukeltų negrįžtamas pasekmes, bet ir neadekvačiai nubaustų pareiškėją, kadangi egzistuoja reali grėsmė jam netekti laisvės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 29 d. nutartimi pareiškėjo V. K. skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.
Teismas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, jog nesustabdžius ginčijamo sprendimo vykdymo, jam kiltų reali žala, jis gali būti išsiųstas į kilmės valstybę, kurioje jam egzistuoja reali grėsmė netekti laisvės, žlugtų verslas Lietuvoje, tai pakenktų visai jo šeimai.
Teismas, susipažinęs su Sprendimu nustatė, jog jame nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, nes jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.
Teismas pažymėjo, kad dėl to, jog pareiškėjas apskundė Sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, ginčijamas sprendimas nėra įsiteisėjęs. Todėl šiuo atveju tik teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir pasisakius dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jis įsiteisės ir galės būti vykdomas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.
III.
Pareiškėjas V. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį, kurią nuspręsta netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Sprendimo vykdymą.
Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos su atskiruoju skundu teikiamus straipsnius apie iš užsienio grįžusių asmenų, verslininkų padėtį Baltarusijoje.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeima, verslu, politinėmis pažiūromis ir kilsiančia grėsme Baltarusijos Respublikoje bei nevertino pateiktų įrodymų, todėl nutartis naikintina.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Įstatymo normas ir dėl to darė neteisingas išvadas. Teismo išvados, kad Sprendimo vykdymas automatiškai stabdomas iki kol bus išnagrinėta byla iš esmės nepagrįstos ir neteisingos, prieštarauja įstatymo 127 straipsnio 2 daliai ir 139 straipsnio 1 daliai, kurioje pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kada sprendimo apskundimas automatiškai stabdo sprendimo vykdymą. Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepatenka į Įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nurodytą baigtinį sąrašą atvejų, todėl tokio sprendimo vykdymas nėra automatiškai stabdomas pateikus skundą teismui. Šiuo atveju aktuali Įstatymo 139 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad Įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas atitinkamo administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas prašo išnagrinėti jo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytas aplinkybes ir argumentus ir išspręsti prašymą jį patenkinant.
Pareiškėjas papildomai nurodo argumentus dėl jam gresiančio pavojaus jį išsiuntus į Baltarusijos Respubliką ir pateikia, jo nuomone, tai patvirtinančius dokumentus; straipsnius iš interneto portalų, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Pareiškėjo teigimu, šie dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo nurodyta veikla ir kreipimasis dėl Lietuvos pilietybės suteikimo akivaizdžiai pritrauks Baltarusijos teisėsaugos dėmesį ir dėl to jam gresia patirti sulaikymą, kankinimus, grasinimus susidoroti bei raginimus bendradarbiauti su Baltarusijos saugumo pareigūnais. Grėsmę nukentėti ir patirti persekiojimą pareiškėjui lemia ir aplinkybė, kad jis yra pelningos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas. Baltarusijos režimas iš pelningų įmonių savininkų reikalauja susimokėti arba nukentėti nuo baudų. Skunde pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjui Baltarusijoje gali grėsti persekiojimas, neteisėtas sulaikymas bei kankinimai ir / ar nežmoniškas ar žmogaus orumą žeminantis elgesys. Esant tokiai grėsmei, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, tiek Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Tokiomis išimtimis negali būti nei valstybės migraciniai, nei viešosios tvarkos, nei saugumo interesai. Ši norma yra absoliuti.
Pareiškėjas teigia, kad laikosi demokratinių įsitikinimų, Lietuvą laiko sava valstybe, nori tapti Lietuvos Respublikos piliečiu, turi pelningą verslą, atvirai dalyvavo opozicinėje akcijoje „Laisvės keliu“, teikė paramą Ukrainos pabėgėliams, todėl patenka į Baltarusijoje persekiojamų asmenų ratą. Byla yra susijusi su kankinimų ir / ar nežmoniško ar žmogaus orumą žeminančio elgesio grėsme ir pareiškėjas negali būti išsiunčiamas į Baltarusiją tol, kol jo byla nebaigta nagrinėti ir kol tokios grėsmės galimybė nėra pilnai įvertinta ir atmesta.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Nesant šios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos, šios priemonės negali būti pritaikytos. Atsakovas nurodo aplinkybes, dėl kurių buvo pripažinta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Departamento vertinimu, pareiškėjas taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl galimos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Teismo posėdyje pareiškėjas gali dalyvauti nuotoliniu būdu, yra atstovaujamas advokato, bylai esant elektroninei, jis turi galimybę susipažinti su visais jos dokumentais. Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų ir proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nutarties dales, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino, kadangi pareiškėjas apskundė Sprendimą ir jis nėra įsiteisėjęs, todėl tik teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir pasisakius dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jis įsiteisės ir galės būti vykdomas.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių ir įrodymų, susijusių su pareiškėjo šeima, verslu, politinėmis pažiūromis ir kilsiančia grėsme Baltarusijos Respublikoje, neteisingai aiškino Įstatymo nuostatas dėl Sprendimo išsiųsti pareiškėją vykdymo sustabdymo ir prašo taikyti jo prašytas reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pareiškėjas su atskiruoju skundu pateikia papildomus įrodymus (straipsnius rusų kalba), kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė pagrįstų priežasčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti procesinio pobūdžio klausimą sprendusiam pirmosios instancijos teismui, be to, šie dokumentai pateikti teismui nevalstybine kalba (ABTĮ 9 str.), todėl apeliacinės instancijos teismas minėtų įrodymų nevertina.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017 ir kt.).
Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Sprendimo vykdymą.
Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu: atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.
Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o leidimas nuolat gyventi – šio Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ar 21 punkte nurodytais pagrindais.
Nagrinėjamu atveju šioje byloje ginčijamas Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Sprendimas priimtas atsižvelgus ir į tai, kad Migracijos departamentas priėmė 2023 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 23S97143 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs išnagrinėjus dėl to kilusį administracinį ginčą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023. Taip pat Migracijos departamentas priėmė 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98382 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metus ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 2,5 metų.
Įvertinus aptartas Įstatymo nuostatas, byloje nustatytas aplinkybes, šiuo atveju nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti ginčijamo Sprendimo vykdymą, pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad jų nepritaikius ir pareiškėją grąžinus į Baltarusijos Respubliką, bus padaryta žala jo verslui, kils neigiamos pasekmės šeimai, Baltarusijos Respublikoje jis gali patirti persekiojimą kaip verslininkas, taip pat kankinimą ir žiaurų elgesį, nes nepalaiko Baltarusijos režimo, teikė paramą Ukrainos piliečiams.
Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog nepritaikius pareiškėjo nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas su skundu nepateikė jokių duomenų apie savo įmonę, kuri yra registruota Lietuvos Respublikoje, jos finansinę padėtį, kurie pagrįstų jo verslui galinčią kilti realią neatitaisomą žalą dėl Sprendimo vykdymo. Pareiškėjo su skundu pateikti duomenys (nuotraukos, renginio schema) apie jo dalyvavimą opozicinėje akcijoje „Laisvės keliu“ nepatvirtina jo dalyvavimo šioje akcijoje, nes nuotraukose užfiksuotas vaizdas į akcijoje išsirikiavusius žmones nuo viaduko ir iš pravažiuojančio automobilio. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie žalą, kuri gali kilti jo šeimos nariams išsiuntus pareiškėją į Baltarusiją. Pareiškėjo bendro pobūdžio argumentai apie Baltarusijoje verslininkų patiriamus nepatogumus ir persekiojimą, prie skundo pateikta dar 2015 m. sudarytos Departamento pažymos apie verslininkų padėtį Baltarusijoje kopija nepagrindžia, kad ir pareiškėjas patirs persekiojimą ir neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Todėl pareiškėjo nurodomi argumentai negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę šiame proceso etape.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje skundžiamas Sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos priimtas dėl to, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Kaip minėta, sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas tuo pačiu pagrindu ir šis sprendimas jau yra įsiteisėjęs. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju taip pat neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkintas. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys
Virginija Volskienė