Baudžiamoji byla Nr. 1A-314-396/2015
Teisminio proceso Nr. 1-05-1-03063-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.17.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teisėjų: Svajūno Knizlerio, Lino Žukausko,
sekretoriaujant Agatai Minkel, Daliai Lukoševičienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,
gynėjams advokatams Rūtai Survilienei, Ingai Blaževičienei, Vytautui Sirvydžiui,
nuteistiesiems A. K., A. T., A. Z.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. (A. T.) ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, nuteistosios A. K. ir jos gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės, nuteistojo A. Z. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį – 200 MGL (26 000 Lt) (7 530 Eur) dydžio bauda.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo išbūtas laikas nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 12 d., t. y. vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (260 Lt) (75 Eur).
A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį – 200 MGL (26 000 Lt) (7 530 Eur) dydžio bauda.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas 2013 m. spalio 11 d., t. y. vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (260 Lt) (75 Eur).
A. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 199² straipsnio 1 dalį – 200 MGL (26 000 Lt) (7 530 Eur) dydžio bauda.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas 2013 m. spalio 11 d., t. y. vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (260 Lt) (75 Eur).
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, konfiskuoti, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės – A. T. priklausantis automobilis „Š“ valst. Nr. XXXX ir A. Z. priklausantis automobilis „A“ valst. Nr. XXXX.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistųjų A. Z., A. T., A. K. išieškoti konfiskuotino automobilio „Š“ valst. Nr. XXXX, vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. po 1 577 Eur (5 446 Lt).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalimi, siekiant užtikrinti turto konfiskavimą, laikinai apribotos nuosavybės teisės į A. Z. priklausančius 1 577 Eur (5 446 Lt). Likusius A. Z. priklausančius pinigus, saugomus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės finansų skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
A. Z., A. T., A. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2013 m. spalio 11 d. apie 12 val. 30 min., veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką, trimis automobiliais, t. y. „A“, valst. Nr. XXXX, vairuojamu A. Z., „Š“, valst. Nr. XXXX, vairuojamu A. T. ir „Š“, valst. Nr. XXXX, vairuojamu A. K., iš Vilniaus miesto į UAB „T“ priklausančią automobilių saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), atgabeno 7 780 vnt. pakelių cigarečių „FEST“, 220 vnt. pakelių cigarečių „FEST 7“, 1 000 vnt. pakelių cigarečių „NZ Gold super slims“ ir 4 000 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius 97 937 Lt.
Tokiu būdu, neteisėtai gabenant cigaretes, pažeidė nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu (Nr. 4-200) patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugsėjo 10 d.) 2 punkto, 2.1. ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, kurie numato, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius < ... >, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto, 3.3 papunkčio reikalavimus, kurie numato, kad ,,Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto kiekio, leidžiamo keleiviams įvežti oro transportu iš trečiųjų šalių be importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų“ (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. 439, redakcija galiojanti nuo 2011 m. birželio 13 d.) patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 8 punkto, 8.1. ir 8.1.1. papunkčių reikalavimus, t. y. galėjo gabenti ne daugiau kaip po dešimt pakelių cigarečių.
Nuteistasis A. Z. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir paskirti jam mažesnę baudą, t. y. 100 MGL dydžio.
Apeliantas skunde išdėsto skundžiamojo nuosprendžio turinį ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam paskyrė 200 MGL dydžio baudą.
Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pasak nuteistojo, ikiteisminio tyrimo pareigūnui pirmosios apklausos metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, nurodė nusikaltimo padarymo motyvą, t. y. sunkią finansinę padėtį, dėl ko nuoširdžiai gailėjosi. Be to, parodymų metu nurodė visas jam žinomas įvykio aplinkybes, neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o jiems padėjo. Skunde nuteistasis prašo atsižvelgti į liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūno M. Z. parodymus, kurių metu nurodė 2013 m. spalio 12 d. vykusios apklausos aplinkybes.
Nuteistasis A. Z. prašo atsižvelgti ir į tai, kad visų gabentų cigarečių užsakovui Z. N., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, buvo paskirta tik 100 MGL dydžio bauda. Be to, skunde nurodo, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarimu jam (apeliantui) buvo paskirta taip pat piniginė bauda, tačiau pirmosios instancijos teismas skirdamas baudą, į šią aplinkybę neatsižvelgė. Todėl apelianto nuomone, akivaizdu, kad Kauno apygardos teismas skirdamas baudą, pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalį.
Nuteistoji A. K. ir jos gynėja advokatė Inga Blaževičienė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantės skunde teigia, kad Kauno apygardos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, o pateiktos išvados dėl įrodymų vertinimų neatitinka bylos aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį bei klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nurodo, kad A. K. yra nuteista už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė. Kauno apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė in dubio pro reo principo, BPK 20 straipsnio nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Skunde iš esmės cituojamas skundžiamas nuosprendis ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino A. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Pasak apeliančių, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistoji už sutartą atlygį sutiko nuvežti krovinį į M., tačiau nežinojo krovinio turinio. Be to, iki sulaikymo nepažinojo nei A. Z., nei Z. N., todėl jokioje bendrininkų grupėje nedalyvavo, t. y. nesitarė bendrai vežti cigarečių bei nežinojo apie tokį susitarimą iki sulaikymo. Pasak apeliančių, šias aplinkybes patvirtino ir A. Z. parodymų metu. Tai, kad jokio bendravimo nebuvo tarp nuteistųjų, patvirtina ir byloje esantys telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos duomenys.
Nurodo, kad pirmosios apklausos metu apeliantę apklausė pareigūnas T. Ž., kuris įtikinėjo prisipažinti, nes tik tokiu būdu byla bus išnagrinėta supaprastinta tvarka, o sprendimas bus priimtas baudžiamuoju įsakymu. Pažymi, kad šioje apklausoje nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas.
Apeliančių nuomone, nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtina nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe. Be to, byloje nėra nei vieno patvirtinančio įrodymo, kad A. K. galėjo numanyti ir / ar žinoti, jog automobiliu veža cigaretes sudėtas į maišus, kurių turinys nesimatė. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kiek ir kokių kiekviename automobilyje buvo cigarečių pakelių, o po nuteistųjų sulaikymo paimtos cigaretės nebuvo skaičiuojamos prie sulaikytųjų.
Nuteistasis A. T. ir jo gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantai skunde teigia, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė in dubio pro reo principo, BPK nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktiką, netinkamai ir neišsamiai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nuteistųjų parodymus, nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį bei klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Skunde nurodoma, kad A. T. veika be pagrindo buvo kvalifikuota kaip nusikalstama, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė. Tvirtinama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-24/2014 ir kt.).
Nurodo, kad nei A. T., nei A. K. iki 2013 m. spalio 11 d. nepažinojo A. Z. ir Z. N. bei nežinojo, jog automobiliuose veža cigaretes, tuo labiau jų kiekio ir pan., t. y. neveikė bendrininkų grupe. Tvirtina, kad šias aplinkybes patvirtino ir A. Z. parodymų metu, tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes atmetė kaip nepagrįstas.
Tai, kad jokio išankstinio susitarimo nebuvo tarp nuteistųjų, patvirtina ir byloje esantys telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos duomenys. Be to, apeliantų nuomone, tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra nurodytas susitarimo turinys ir būdas, kiekvieno iš bendrininkų konkretūs veiksmai, t. y. kokiu būdu ir kaip buvo susitarta vežti cigaretes, sudaro pagrindą baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu perduoti prokurorui, trūkumams pašalinti.
Skunde apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nebuvo nustatytas tikslus cigarečių kiekis, kurį galimai kiekvienas iš šioje nagrinėjamojoje byloje nuteistųjų atvežė, ir kurios buvo sukrautos į liudytojui V. A. (V. A.) priklausantį kemperį. Be to, byloje nenustatyta kiek kemperyje jau cigarečių buvo sukrauta dar iki jas atvežant, t. y. iki 2013 m. spalio 11 d.
Apeliantų nuomone, byloje pateikti tarnybiniai pranešimai (M. D., R. M., A. Č., D. V.) taip pat negali turėti įrodomosios reikšmės, nes surašyti netiksliai (t. y. nenurodoma kiek automobiliuose buvo rasta dėžių su cigaretėmis, kokios rūšies cigaretės ir pan.), nusirašant vieną nuo kito bei naudojantis kompiuterinėmis technologijomis. Tvirtinama, kad apeliantams nebuvo sudarytos galimybės susipažinti su rastų dėžių turiniu bei ginčyti akcizinių prekių kiekius, nors pagal byloje esančius duomenis ne tik galėjo, bet ir privalėjo dalyvauti atliekant šį tyrimo veiksmą.
Taip pat prašoma atsižvelgti į tai, kad 2013 m. spalio 11 d. apžiūros protokolą pasirašė tik pareigūnas M. D., įvykio vietoje cigaretės skaičiuojamos nebuvo, tačiau tarnybiniuose pranešimuose apie tai, nebuvo nurodyta. Taip pat tyrimo metu nenustatyta kiek dėžių buvo iškrauta iš kiekvieno automobilio ir kokiu būdu šios rastos cigaretės perduotos 2013 m. spalio 18 d. į Pagėgius saugojimui. Be to, būtina atsižvelgti į liudytojų pareigūnų A. Č., D. V. prieštaringus parodymus dėl rastų cigarečių kiekio nustatymo ir jų skaičiavimo būdus.
Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad iš liudytojų pareigūnų R. M. ir D. V. parodymų nėra suprantama, kuris iš liudytojų sulaikė nuteistąjį A. T. Tuo tarpu iš byloje esančio laikino sulaikymo protokolo matyti, kad be pirmiau nurodytų liudytojų, taip pat sulaikyme dalyvavo T. Ž. ir M. Z., tačiau kita bylos medžiaga (tarnybiniai pranešimai) patvirtina, jog šie pareigūnai nebuvo ir negalėjo būti įvykio vietoje.
Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad tuo atveju, jei A. T. veikoje būtų nustatytas teisės pažeidimas, jis turėtų būti kvalifikuojamas tik kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1632 straipsnio 4 dalyje.
A. T., A. K., A. Z. ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2, 3 punktai). Nuteistojo A. T. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, nuteistosios A. K. ir jos gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistųjų A. Z., A. K. ir A. T. kaltė padarius BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir dėl to teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas.
Nuteistieji A. T., A. K. ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad Kauno apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuteistųjų parodymus ir jų tiesiogiai neištyrė, o išvados dėl įrodymų vertinimo neatitinka bylos aplinkybių bei yra prieštaringos. Tuo tarpu, nuteistasis A. Z. apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų vertinimo dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, o tik prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sumažinti paskirtą baudą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką procesas reglamentuojamas BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis.
Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau teismui nėra privalomi. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai vertinimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų A. K., A. T. ir jų gynėjų lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų A. T., A. Z., A. K., liudytojų parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau nuteistieji A. K., A. T. ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose priešingai, vadovaujasi tik jiems palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.
Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad abejonės (neaiškumai) aiškinamos kaltinamųjų naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje tokių neaiškumų nėra, nes visi prieštaravimai ir neaiškumai buvo įveikti pasitelkus įrodymų viseto teikiamą informaciją.
Nors nuteistoji A. K. ir jos gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios apklausos metu, vykusios 2013 m. spalio 11 d., nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas įtikinėjo prisipažinti, tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus ir priimdamas skundžiamąjį nuosprendį, nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais nuteistųjų A. K. (3 t., 60-62 b. l.), A. T. (3 t., 13-14 b. l.) ir A. Z. (2 t., 109-110 b. l.) parodymais, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintos abejonės dėl galimai padarytų procesinių pažeidimų, t. y. dėl gynėjo dalyvavimo užtikrinimo pirminėse nuteistųjų apklausose.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Be to, įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai nesivadovavo pirminiais nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau vertino vėlesnius nuteistųjų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, atliko jų analizę bei gretino su kitais byloje esančiais duomenimis.
Iš nuteistojo A. T. ir jo gynėjo skundo turinio matyti, kad baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuorodomis į pažeidimus, padarytus šioje nagrinėjamojoje byloje, taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Apeliantų vertinimu, byloje pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų M. D., R. M., A. Č., D. V. tarnybiniai pranešimai neturi įrodomosios reikšmės, nes surašyti netiksliai (t. y. nenurodoma kiek automobiliuose buvo rasta dėžių su cigaretėmis, kokios rūšies cigaretės ir pan.), nusirašant vieną nuo kito bei naudojantis kompiuterinėmis technologijomis.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusių asmenų kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Be to, įrodymais gali būti duomenys, padedantys atskleisti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, išsiaiškinti byloje keliamų versijų tikrumą (Kasacinė nutartis Nr. 2K-44/2014).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamojoje byloje pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų M. D., R. M., A. Č., D. V. 2013 m. spalio 11 d. tarnybiniai pranešimai (1 t., 1-2, 9, 10, 11 b. l.) patvirtina A. K., A. T., A. Z. sulaikymo faktą, bei tai, jog automobiliuose buvo gabenamos cigaretės, jų suradimo aplinkybės. Be to, juose nurodomas rastų cigarečių kiekis bei jų rūšys. Tai, kad tarnybiniuose pranešimuose nebuvo nurodytas tikslus dėžių skaičius su cigaretėmis, bei tai, jog pranešimų turiniai iš esmės yra analogiški ir surašyti naudojantis kompiuterinėmis technologijomis, teisėjų kolegijos vertinimu, neduoda jokio pagrindo abejoti jų patikimu. Svarbu pažymėti ir tai, kad tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys neprieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolui (1 t., 12-16 b. l.), daiktų apžiūros protokolams (1 t., 30-35, 92-97, 110-115, 123-126 b. l.), Klaipėdos teritorinės muitinės raštams „Dėl prekių muitinės vertės“ (1 t., 18, 22, 24, 26 b. l.), pačių ikiteisminio tyrimo pareigūnų M. D., R. M., A. Č., D. V. parodymams (1 t., 133, 134, 135 b. l.; 4 t., 28, 29-32, 40-41 b. l.). Be to, atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad šie tarnybiniai pranešimai nebuvo vieninteliai įrodymai reikšmingi sprendimo priėmimui, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje esančius įrodymus vertino visumoje.
Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina apeliantų skundo argumentą, kad nuteistajam A. T. nebuvo sudarytos galimybės ikiteisminio tyrimo metu susipažinti su rastų dėžių turiniu bei ginčyti akcizinių prekių (cigarečių) kiekius.
Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog A. T. ar jo gynėjai kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Be to, šioje byloje baigus ikiteisminį tyrimą, nuteistasis A. T. ir jo gynėjas susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jokių prašymų dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų ar kitų suvaržytų įstatymo garantuojamų teisių, nepareiškė (3 t., 114 b. l.). Be to, A. T. turėjo tinkamas galimybes teisme aiškintis jam svarbias aplinkybes, susijusias su įvykio vietos pažiūra, jos metu rastomis cigaretėmis ir kt., užduoti liudytojams (ikiteisminio tyrimo pareigūnams) klausimus ir taip ginčyti jų parodymų ar kitų byloje esančių duomenų patikimumą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo atimtos ar kitaip iš esmės suvaržytos A. T. įstatymų garantuojamos teisės.
Skunde nuteistasis A. T. ir jo gynėjas prašo atsižvelgti į tai, kad 2013 m. spalio 11 d. apžiūros protokolą pasirašė tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas M. D. Be to, nenustatyta kiek dėžių buvo iškrauta iš kiekvieno automobilio ir kokiu būdu šios rastos cigaretės perduotos 2013 m. spalio18 d. į Pagėgius saugojimui.
Tačiau atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad teisėjų kolegijai šio tyrimo veiksmų teisėtumas nekelia jokių abejonių. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. spalio 11 d. įvykio vietoje, esančioje automobilių saugojimo aikštelėje, buvo atlikta automobilių ir juose rastų dėžių su cigaretėmis apžiūra, surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas, kurį pasirašė apžiūrą atlikęs bei ikiteisminį tyrimą pradėjęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis tyrėjas M. D. (1 t., 12-16 b. l.). Šiame protokole taip pat užfiksuota, kad automobilyje „M“ valst. Nr. XXXX buvo rastos ir paimtos šešiolika kartoninių dėžių su 8 000 vnt. pakelių cigarečių „FEST“, o automobilyje „A“ valst. Nr. XXXX, rastos ir paimtos dvi kartoninės dėžės su 1 000 vnt. pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“ ir aštuonios kartoninės dėžės su 4 000 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Taip pat remiantis bylos medžiaga matyti, kad šios apžiūrėtos ir iš įvykio vietos paimtos cigaretės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. D. 2013 m. spalio 18 d. nutarimu buvo perduotos saugoti į Pagėgių rinktinės sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 27 b. l.). Tai, kad šios rastos cigaretės buvo perduotos saugojimui, patvirtina ir byloje esantis 2013 m. spalio 18 d. perdavimo – priėmimo protokolas (1 t., 28 b. l.) bei 2013 m. spalio 18 d. pakvitavimas Nr. 05-1-03063-13 (1 t., 30 b. l.). Be to, byloje esantis 2013 m. gruodžio 10 d. daiktų apžiūros protokolas ir prie jo esančios fotolentelės patvirtina, kad buvo atliekama išsami rastų cigarečių apžiūra, pagal BPK 207 straipsnio 2 dalies reikalavimus (1 t., 30-35 b. l.). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, automobiliuose surastų ir apžiūrėtų cigarečių rūšys bei jų kiekis jokių abejonių nekelia. Taip pat nenustatyta, kad šių procesinių veiksmų atlikimo metu būtų padaryti pažeidimai, kurie turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. T., A. K. ir jų gynėjai tvirtina, kad nuteistieji inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Remiantis apeliacinių skundų turiniais matyti, kad apeliantams nepriimtinos Kauno apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.
Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijimai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Pagal BK 199² straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pažeisdamas nustatyta tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šis nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, t. y. įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu akcizais apmokestinamų prekių. Nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Šio nusikaltimo subjektyviam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką ir nori taip veikti. Pasekmės, kaltininko tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo numatyti šio nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas.
Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, jog nuteistieji A. Z., A. T. ir A. K., veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. spalio 11 d. apie 12 val. 30 min., pažeisdami nustatytą tvarką, trimis automobiliais, t. y. „A“, valst. Nr. XXXX, vairuojamu A. Z., „Š“, valst. Nr. XXXX, vairuojamu A. T. ir „Š“, valst. Nr. XXXX, vairuojamu A. K., atgabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, t. y. 7 780 vnt. pakelių cigarečių „FEST“, 220 vnt. pakelių cigarečių „FEST 7“, 1 000 vnt. pakelių cigarečių „NZ Gold super slims“ ir 4 000 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.
Nors apeliantai su nustatytomis aplinkybėmis nesutinka ir nuteistųjų A. T., A. K. kaltę neigia, tačiau pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik pagal kaltinamųjų parodymus, jų prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Tai, kad A. T., A. K. ir A. Z., veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įrodo liudytojų, iš esmės pačių nuteistųjų parodymai, ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniai pranešimai, įvykio vietos apžiūros protokolai, kratos, daiktų apžiūros protokolai, Klaipėdos teritorinės muitinės raštai ir kt.
Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo pačių nuteistųjų A. K., A. T., A. Z. parodymai, liudytojų T. Ž., R. M., A. Č., D. V., T. R., M. D., M. Z., A. S., E. K., R. G., A. Z. (A. Z.), Z. N. parodymai, 2013 m. spalio 11 d. tarnybiniai pranešimai (1 t., 1-2, 9, 10, 11 b. l.), 2013 m. spalio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 12-16 b. l.), Klaipėdos teritorinės muitinės raštai „Dėl prekių muitinės vertės“ ir „Dėl muitinės vertės ir importo mokesčių nustatymo“ (1 t., 18, 20, 22, 24, 26 b. l.), 2013 m. gruodžio 10 d., 2013 m. spalio 14 d., 2013 m. lapkričio 18 d., 2013 m. lapkričio 28 d., 2013 m. gruodžio 2 d. daiktų apžiūros protokolai ir priedai, fotolentelės (30-35, 41-44, 92-97, 110-115, 123-126 b. l.; 2 t., 87- 105, 141-150 b. l.; 3 t., 1-3, 43-52 b. l.), kurie tinkamai atskleidė nuteistųjų A. K., A. T., A. Z. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistųjų kaltei nustatyti ir paneigti A. K., A. T. ir jų gynėjų gynybą, kad nuteistieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, nepadarė.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. K., A. T. ir jų gynėjai ginčija bendrininkavimo požymių buvimą jų veikose, nurodydami, kad veždami krovinius už sutartą atlygį, apie automobiliuose esančias cigaretes nieko nežinojo, o iki sulaikymo nei A. Z., nei Z. N. nepažinojo.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, BK 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-275/2007; Nr. 2K-229/2008; Nr. 2K-217/2013 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas, glaudžių ryšių nustatymas ir pan., nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Svarbu tai, kad nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, jog kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinio teismo nuomone, Kauno apygardos teismas nagrinėjamojoje byloje pagrįstai pripažino, kad nuteistieji A. K., A. Z., A. T. veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Be to, byloje ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad visi nuteistieji veikė bendrai ir kartu siekė rezultato, t. y. visi jie suvokė, kad pažeisdami nustatytą tvarką disponavo (gabeno) akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir norėjo taip veikti.
Remiantis liudytojų T. Ž., R. M., A. Č., D. V., T. R., M. D., M. Z. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu bei surašytais tarnybiniais pranešimais matyti, kad Pagėgių rinktinės kriminalinės žvalgybos skyriuje buvo disponuojama informacija, t. y. kad 2013 m. spalio 11 d. iki pietų, į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), turi būti atvežtas didelis kiekis cigarečių. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai tikrindami turimą informaciją bei tiesiogiai stebėdami įvykio vietą, laikotarpiu nuo 12 val. 00 min. iki 12 val. 30 min., pamatė kaip į saugojimą automobilių aikštelę, vienas paskui kitą, įvažiavo trys automobiliai, t. y. „A“ ir dvi „Š“, kurie sustojo prie aikštelėje stovinčio automobilio (auto kemperio) „M“. Iš automobilių „A“, valst. Nr. XXXX ir „Š“, valst. Nr. XXXX išlipę vyrai, t. y. A. Z. ir A. T., pradėjo krauti iš automobilių „Š“ juodos spalvos dėžės į „M“. Sulaikius A. K., A. Z., A. T. bei įvykio vietoje apžiūrėjus automobilį „M“, buvo rasta šešiolika kartoninių dėžių su 8 000 vnt. pakelių cigarečių „Fest“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, o automobilyje „A“ valst. Nr. XXXX, buvo rastos dvi kartoninės dėžės su 1 000 vnt. pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“ ir aštuonios kartoninės dėžės su 4 000 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis (1 t., 1-2, 9, 10, 11, 131-132, 133, 134, 135, 137 b. l.; 4 t., 25-27, 35, 28-33, 40-42 b. l.). Be to, šių rastų cigarečių kiekį patvirtina ir byloje esantys 2013 m. spalio 13 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 12-13 b. l.) bei 2013 m. gruodžio 10 d. daiktų apžiūros protokolas (1 t., 30-35 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, jog V. A. (V. A.) priklausančiame automobilyje (kemperyje) „M“, valst. Nr. XXXX, anksčiau buvo laikomos cigaretės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu automobilis (kemperis) „M“, valst. Nr. XXXX, 2014 m. kovo 18 d. nutarimu buvo grąžintas V. A. (1 t., 66-67 b. l.). Apeliacinio proceso metu apklausta liudytoja E. K. taip pat patvirtino, kad nieko nežino apie minėtame automobilyje „M“ anksčiau laikomas cigaretes. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šias aplinkybes aptarė ir tinkamai įvertino.
Remiantis A. Z. 2014 m. kovo 26 d. apklausos protokolu bei parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad jis savo kaltę pripažino bei patvirtino, jog trimis automobiliais, važiuojant vienas paskui kitą, iš V. atgabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes Z. N., kurias turėjo iškrauti ir palikti saugojamoje automobilių aikštelėje, esančioje M. Taip pat parodė, kad prekeivis iš V., kuris pakrovė į jo automobilį cigaretes, nurodė, jog su juo (A. Z.) vyks dar du automobiliai („Š“) prikrauti cigarečių, kurie lauks „S“ degalinėje ir kuriems turės sumokėti po 250 Lt. Atvykęs į nurodytą „S“ degalinę, atpažino nurodytus automobilius, kuriuose sėdėjo mergina ir vaikinas, bei privažiavęs arčiau parodė (pamojo) ranka, kad šie važiuotų iš paskos (2 t., 120-121 b. l.; 4 t., 2-5 b. l.). Iš nuteistosios A. K. 2014 m. kovo 24 d. ikiteisminio tyrimo apklausos protokolo matyti, kad ji savo kaltę dėl dalyvavimo neteisėtoje veikoje pripažino ir parodė, jog į saugomą automobilių aikštelę, kartu su kitais dviem automobiliais, važiuodami vienas paskui kitą, atvežė cigaretes, tačiau pati cigarečių maišų nekrovė (3 t., 66-67 b. l.). Nuteistasis A. T. ikiteisminio tyrimo metu, 2014 m. kovo 24 d. vykusios apklausos metu, savo kaltę pripažino visiškai (3 t., 19 b. l.), o 2014 m. kovo 26 d. vykusios apklausos metu, savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad norėdamas užsidirbti sutiko nuvežti krovinį į M. Tiek jam, tiek A. K. kelią rodė vyriškis, kuris vairavo automobilį „A“ (3 t., 25-27 b. l.). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistieji A. K. ir A. T. tvirtino, kad jų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu neteisingi. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant jų parodymus su visa kita bylos medžiaga, ir jais remtis galima tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai, liudytojų parodymai. Be to, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes.
Atkreipiamas dėmesys ir tai, kad nuteistais A. Z. parodė, jog su asmeniu, iš kurio gaudavo cigaretes, susisiekdavo (susirašinėdavo) per specialią bendravimo programą, esančią mobilaus ryšio telefone „BlackBerry“ („Blegberio“). Tuo tarpu, iš byloje esančių 2013 m. lapkričio 18 d., 2013 m. lapkričio 28 d., 2013 m. gruodžio 2 d. daiktų apžiūros protokolų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratas pas A. Z., A. T. bei A. K. buvo rasti būtent šio tipo mobilaus ryšio telefonai „BlackBerry“, (2 t., 87-105, 141-150 b. l.; 3 t., 2-3, 43-52 b. l). Be to, iš 2013 m. lapkričio 28 d. daiktų protokolo priedo, kuriame pateiktas A. K. telefono „BlackBerry“ informacinis tyrimas, matyti, kad būtent 2013 m. spalio 11 d. 12 val. 46 min., t. y. tuo metu, kai nuteistieji įvykio metu buvo sulaikomi, naudojantis specialia bendravimo programa, vyko susirašinėjimas, iš kurio turinio galima spręsti, jog trumpiniais bei užslėptai buvo bandoma pranešti apie sulaikymą (3 t., 50-52 b. l.). Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad visiškai nebūtina asmeninė pažintis ar tiesioginis bendravimas su kitais vykdytojais, o glaudžių ryšių nustatymas nėra būtinas bendrininkų požymis. Svarbu tai, kad bendrininkas suvokia veikiantis ne vienas, o su kitais bendrininkais (vykdytojais). Todėl akivaizdu, kad net ir nepažinodami ar nepalaikydami jokių ryšių tarpusavyje nuteistieji A. K., A. Z. ir A. T. nedviprasmiškai suvokė, jog veikia ne po vieną, o su kitais bendrininkais (vykdytojais).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau išdėstytus įrodymus, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, konstatuoja, kad nuteistųjų A. K., A. Z., A. T. atlikti veiksmai patvirtina, jog jie veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą šios nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Todėl tarp visų bendrininkų atliktų konkrečių veiksmų ir bendrai padarytos veikos yra priežastinis ryšys, nes kiekvienas iš jų atliko reikšmingus bendroje nusikalstamoje veikoje veiksmus (neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes) ir norėjo taip veikti. Be to, šie aukščiau aptarti duomenys taip pat paneigia apeliantų versijas, kad nuteistieji A. K. bei A. T. nieko nežinojo apie automobiliuose esančias cigaretes.
Atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į tai, kad nusikalstamos veikos vykdytojai, sujungę savo pastangas, įgyvendina objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. bendrais veiksmais pasiekia bendrą nusikalstamą rezultatą, ir atsako už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Todėl nagrinėjimu atveju, už neteisėtą cigarečių gabenimą, visi nuteistieji veikė žinodami, kad automobiliais gabena atitinkamą kiekį cigarečių, todėl teisiniam veikos vertinimui pagal aptariamą baudžiamąjį įstatymą neturi jokios reikšmės jų nuosavybės į šias cigaretes dalių nustatymas apie kurį samprotaujama apeliaciniuose skunduose.
Taip pat nuteistasis A. T. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų A. Č. ir D. V. parodymai dėl rastų cigarečių kiekio nustatymo ir jų skaičiavimo yra prieštaringi. Pažymėtina, kad, ar šie apeliantų skunduose nurodyti liudytojų parodymai yra patikimi, nustatoma tik išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių, t. y. įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visumą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek liudytojo A. Č. (1 t., 134 b. l.; 4 t., 29-31 b. l.), tiek D. V. (1 t., 135 b. l.; 4 t., 31-32 b. l.) parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste, bei nenustačius jų parodymų melagingumo ir prieštaringumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi pagrindžiant nuteistųjų kaltę. Be to, byloje nenustatyta, kad liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai A. Č. ar D. V. būtų kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi ir sakytų netiesą, t. y. leistų abejoti jų parodymų patikimumu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamių, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliantai neigdami nuteistojo A. T. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, skunde tvirtina, kad iš liudytojais apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų R. M. ir D. V. parodymų nėra suprantama, kuris sulaikė A. T. Tačiau atsižvelgiant į šių liudytojų parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme matyti, jog buvo gautas nurodymas sulaikyti transporto priemones ir asmenys įvykio vietoje, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai R. M., D. V. ir A. Č. sulaikė A. T., A. K. bei A. Z. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš esmės negalėjo tiksliai ir aiškiai įvardinti, kuris sulaikė A. T., teisėjų kolegijos vertinimu, teisingam bylos išsprendimui tai neturėjo jokios reikšmės, nes tai nei patvirtino, nei paneigė esminių bylos aplinkybių. Akivaizdu, kad tokia apeliantų pateikta versija laikytina kaip gynybinė pozicija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį.
A. T. ir jo gynėjo skundo teiginiai dėl nuteistojo veikos atitikimo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiams, nėra pagrįsti, todėl atmestini, nes šiuo atveju cigaretės buvo neteisėto gabenimo dalykas, kurio vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, o A. T. – šios neteisėtos veikos dalyvis.
Dėl nuteistojo A. Z. apeliacinio skundo
ir bausmių skyrimo
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.
Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Nuteistasis A. Z. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Skunde atsakomybę lengvinanti aplinkybė grindžiama tuo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką bei visas jam žinomas įvykio aplinkybes, neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o jiems padėjo. Pažymi, kad šias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas M. Z. Taip pat skunde prašo įvertinti ir tai, kad nusikaltimą padarė dėl sunkios finansinės padėties, dėl ko nuoširdžiai gailisi.
Pažymėtina, kad atsižvelgus į visas bylai reikšmingas, tarp jų – ir į bausmę galinčias švelninti aplinkybes, kaltininkui turi būti skiriama visapusiškai apgalvota, teisinga bei proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai bausmė.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir atskleidžia jo pažiūras bei dorovines nuostatas. Be to, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę. Todėl norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) (Kasacinės nutartys Nr. 2K-88/2008; Nr. 2K-48/2013; Nr. 2K-189/2013; 2K-77/2013 ir kt.). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, akivaizdu, kad be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas, dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių, t. y. kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Be to, atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (Kasacinės nutartys Nr. 2K-68/2013; Nr. 2K-186-942/2015).
Remiantis bylos duomenimis matyti, kad nuteistasis A. Z. tiek ikiteisminio tyrimo (2 t., 120-121 b. l.), tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu (4 t., 2-5 b. l.) dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltę pripažino, buvo nuoširdus ir gailėjosi. Be to, iš A. Z. duotų parodymų matyti, kad viso proceso metu savanoriškai davė išsamius parodymus apie jam inkriminuotos veikos padarymo aplinkybes bei dalyvavusius asmenis, taip pat pripažino esmines ir kvalifikavimui reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Apeliacinio teismo vertinimu, akivaizdu, kad A. Z. siekė atskleisti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales (aplinkybes), tokiu būdu padėdamas tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui nustatyti byloje tiesą. Tai, kad A. Z. pripažino kaltę bei veikos aplinkybes pasakojo nuoširdžiai, iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnas M. Z. (4 t., 41-42 b. l.).
Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistojo A. Z. prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, pripažįsta kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konstatavus atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas iš esmės yra įpareigojamas ir švelninti kaltininkui skiriamą bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas, BK 61 straipsnis, BK 62 straipsnis). Todėl nuteistajam A. Z. už inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, paskirtos baudos dydis sumažinamas iki 150 MGL dydžio. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokio dydžio baudos paskyrimas A. Z. užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
Nors apeliaciniame skunde nuteistasis A. Z. paskirtos bausmės teisingumą lygina su asmens, kurio atžvilgiu byla buvo išskirta, paskirta švelnesne bausme, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas individualizuodamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, vertina tik konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su konkrečiu nusikaltimu ir jį padariusiu asmeniu. Be to, įstatymas nenumato teismo pareigos skirti bausmes taip, kad bausmė, paskirta vienam iš nuteistųjų, nulemtų kitiems nuteistiesiems skiriamas bausmes, jų rūšį, dydį ir pan. Pažymėtina, kad parenkant bausmę A. Z., pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis veikdamas bendrininkų grupe padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Taip pat pagrįstai įvertino kaltės formą – tiesioginę tyčią, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (praeityje neteistas, vidurinio išsilavinimo, užsiimantis individualia veikla, priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas ir kt.), bei parinko švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis buvo parinktas žymiai mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta, kad už sunkų nusikaltimą gali būti skiriama iki 1 500 MGL dydžio bauda) (2011 m. balandžio 21 d. redakcija Nr. XI-1350 ).
Apeliacinis teismas atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra individualaus pobūdžio, todėl kiekvienas asmuo atsako tik už padarytą pavojingą ir baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Todėl nuteistojo A. Z. nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturėjo reikšmės ir tai, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas išnagrinėjęs administracinę bylą, paskyrė jam piniginę baudą.
Tuo tarpu, nuteistieji A. T. ir A. K. bei jų gynėjai apeliaciniuose skunduose neginčija paskirtų bausmių pagrįstumo ir jų dydžių.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistiesiems A. T. ir A. K. paskyrė teisingas bausmes – baudas. Skirdamas bausmes Kauno apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistieji veikdami bendrininkų grupe padarė sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5 dalis), bei į tai, jog jų atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kaltės formą – tiesioginę tyčią, atsižvelgė į nuteistųjų A. T. (praeityje neteistas, vidurinio išsilavinimo, dirbantis, priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas) ir A. K. (praeityje neteista, vidurinio išsilavinimo, dirbanti, priklausomybės ligų įskaitoje neįrašyta) asmenybes. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems už inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, paskyrė baudas, kurių dydis nėra aiškiai neteisingas ir jo mažinti nėra jokio pagrindo.
Apeliacinis teismas pažymi, kad pagal BK 66 straipsnio nuostatas, teismas, skirdamas bausmes asmenims, kuriems buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtas bausmes. Be to, į paskirtas bausmes yra įskaitomas ir dėl padarytos nusikalstamos veikos paskirtas laikino sulaikymo laikas (BPK 140 straipsnis).
Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. K. vadovaujantis BK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikyta 2013 m. spalio 11 d. 12 val. 30 min., o paleista 2013 m. spalio 11 d. 23 val. 10 min. (3 t., 39-40 b. l.), A. T. buvo sulaikytas 2013 m. spalio 11 d. 12 val. 30 min., o paleistas 2013 m. spalio 11 d. 23 val. 00 min. (2 t., 139 b. l.; 3 t., 15 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems A. T. ir A. K. įskaitė laikinajame sulaikyme išbūtą laiką į nuteistiesiems paskirtas bausmes – baudas, pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą bausmių keitimo taisyklę: vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, tačiau nenurodė paskirtų galutinių bausmių – baudų dydžių. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu būdu apygardos teismas iš dalies pažeidė bausmių skyrimo principus ir apribojo nuteistųjų teises dėl galutinės bausmės, šiuo atveju, baudos dydžio.
Svarbu pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas nuteistiesiems paskirtų baudų dydžius, taikė minimaliojo gyvenimo lygio (toliau – MGL) dydį, kuris iki 2015 m. sausio 1 d. buvo 130 Lt. Tuo tarpu, nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtintas MGL dydis yra 37,66 euro. Atsižvelgiant litų perskaičiavimo į eurus kursą, t. y. kai 3,45280 litai atitinka 1 eurą, akivaizdu, kad dėl euro Lietuvos Respublikoje įvedimo MGL vertė litais ir eurais nežymiai skiriasi (37,66 x 3,45280 = 130,03). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apskaičiuojant nuteistųjų A. T. ir A. K. paskirtų galutinių subendrintų bausmių – baudų dydžius, bei paskiriant baudą nuteistajam A. Z., taikyti nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtino MGL dydžio, kuris yra 37,66 euro, negali, nes toks perskaičiavimas nežymiai, tačiau pasunkintų nusikalstamas veikas padariusių asmenų teisinę padėtį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2, 3 punktais,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį pakeisti:
Pripažinti A. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
A. Z. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, paskirtą 200 MGL (26 000 Lt) (7 530 Eur) dydžio baudą sumažinti iki 150 MGL (19 500 Lt) (5 647,5 Eur) dydžio.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 12 d. ir A. Z. paskirti galutinę bausmę – 148 MGL (19 240 Lt) (5 572,5 Eur) dydžio baudą.
A. T. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, į paskirtą 200 MGL (26 000 Lt) (7 530 Eur) dydžio baudą, įskaičius laikino sulaikymo laiką, t. y. 2013 m. spalio 11 d., nustatyti galutinį 198 MGL (25 740 Lt) (7 455 Eur) baudos dydį.
A. K. pripažintai kaltai ir nuteistai pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, į paskirtą 200 MGL (7 530 Eur) dydžio baudą, įskaičius laikino sulaikymo laiką, t. y. 2013 m. spalio 11 d., nustatyti galutinį 198 MGL (25 740 Lt) (7 455 Eur) baudos dydį.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo A. T. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, nuteistosios A. K. ir jos gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys
Teisėjai Svajūnas Knizleris
Linas Žukauskas