Civilinė byla Nr. e2A-1009-790/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01739-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.1.6.1 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOSVARDU
2020 m. rugsėjo 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,VIP 311“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIP 311“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gerama“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, S. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „VIP 311“ kreipėsi į teismą ir, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė pripažinti negaliojančia 2016 m. gruodžio 21 d. ieškovės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gerama“ sudaryto susitarimo prie 2016 m. gegužės 24 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties (toliau – ir ginčo susitarimas) dalį dėl susitarimo prieduose Nr. 2 ir Nr. 3 išvardintos įrangos pardavimo už 5 000 Eur nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją ir ieškovei iš atsakovės priteisti ginčo susitarimo pagrindu parduotą įrangą arba piniginį ekvivalentą, kuris būtų lygus parduotos įrangos vertei – 48 000 Eur; taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. metines procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartimi jai buvo iškelta bankroto byla. Buvusi BUAB „VIP 311“ vadovė 2017 m. rugsėjo 20 d. perdavė bankroto administratoriui dalį bendrovės veiklos dokumentų. Susipažinus su bendrovės dokumentais buvo nustatyta, kad BUAB „VIP 311“ turto, išskyrus du menkaverčius kasos aparatus, nebeturi, o 2016 m. gruodžio 21 d. ieškovė pardavė savo vienintelį kilnojamąjį turtą – kavinės įrangą (virtuvės įrangą, baldus, apšvietimo ir garso įrangą). Ieškovė ir atsakovė 2016 m. gruodžio 21 d. sudarė ginčo susitarimą prie 2016 m. gegužės 24 d. negyvenamų patalpų subnuomos sutarties, kuriuo ieškovė pardavė susitarimo prieduose Nr. 2 ir Nr. 3 išvardintą įrangą atsakovei už 5 000 Eur. Ieškovės bankroto administratorius 2018 m. liepos 4 d. kreipėsi į UAB „Gerama“ dėl informacijos ir dokumentų pateikimo. Atsakovė atsiuntė 2016 m. gruodžio 27 d. pranešimą apie įskaitymą, kuriame nurodyta, kad atsakovė ieškovei praneša apie vienašalį 5 000 Eur sumos įskaitymą pagal 2016 m. gruodžio 27 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą Nr. 16V-35.
3. Ieškovė paaiškino, kad 2015 m. birželio mėnesį Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškovei ir kitiems asmenims buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-29318-937/2015 dėl žalos atlyginimo. Minėtoje civilinėje byloje 2016 m. liepos 5 d. teismo sprendimu solidariai iš BUAB „Vilniaus vyninė“ vadovo S. V. ir vienintelio akcininko BUAB „VIP 311“ BUAB „Vilniaus vyninė“ naudai buvo priteistas 40 401,99 Eur žalos atlyginimas. Šioje byloje teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartimi areštavo visų atsakovų, taip pat ir BUAB „VIP 311“, turtą, nuo 2016 m. gegužės 3 d. turto arešto pakeitimo galiojo neidentifikuoto BUAB „VIP 311“ turto areštas.
4. Ieškovės įsitikinimu, ginčo sandorio sudarymas pažeidė ne tik ieškovės, bet ir jos kreditorių interesus. Ieškovė savo vienintelį kilnojamąjį turtą pardavė už kur kas mažesnę nei rinkos kainą (tikroji įrangos vertė pagal 2020 m. kovo 19 d. UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ konsultaciją Nr. K-20-03-17-I7 – 48 000 Eur), taip nepagrįstai sumažindama savo gaunamų pajamų dydį ir eliminuodama galimybę kitiems kreditoriams didesne apimtimi patenkinti finansinius reikalavimus. BUAB „VIP 311“ negalėjo parduoti įrangos, nes tuo metu bendrovei galiojo turto areštas bei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatas buvo kitų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kuriuos ieškovė turėjo tenkinti pirmiau. Dėl šių priežasčių ginčo sandoris turi būti pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.80, 6.66 ir 6.9301 straipsnius.
5. Atsakovė UAB „Gerama“ su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad ieškovė už patalpų nuomą įsiskolino UAB „Inreal“ 60 596,67 Eur sumą, tačiau šią skolą perėmė atsakovė. Visa UAB „Gerama“ prisiimtų ieškovės prievolių suma sudaro 106 091,66 Eur. Pagal ginčo susitarimą ieškovė perdavė atsakovei įvairių baro įrengimų ir technikos pagal priedą Nr. 2. Visi perduoti daiktai buvo nudėvėti, dalis technikos buvo remontuotina. Šalių sutarimu šis turtas buvo įkainotas 5 000 Eur suma. Ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą už įrangą pagal priedą Nr. 2, o UAB „Gerama“ 2016 m. gruodžio 27 d. įskaitymu sumažino ieškovės skolą 5 000 Eur suma ir konstatavo, kad ieškovė po įskaitymo lieka skolinga 25 000 Eur sumą, kadangi įskaitymo metu UAB „Gerama“ buvo apmokėjusi tik pirmąją 30 000 Eur ieškovės skolos dalį UAB „Inreal“. Taigi, atsakovės teigimu, ieškovė yra nesąžininga ir nurodo neteisingas faktines aplinkybes. Atsakovė akcentavo, kad ieškovė atsakovei perdavė įrangą tik pagal priedą Nr. 2. Ši aplinkybė atsispindi ir PVM sąskaitoje faktūroje, kurią išrašė ieškovė. Priede Nr. 3 nurodyta technika nebuvo perduota atsakovei. Atsakovė papildomai pažymėjo, kad ieškovės atstovui informacija ir dokumentai apie 2016 m. gruodžio 21 d. sandorį buvo perduoti 2017 m. liepos 19 d., todėl ieškinio senatis yra suėjusi 2018 m. liepos 20 d. ir yra praleista.
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamu sandoriu buvo perduoti ieškovei priklausantys daiktai (turtas), todėl kitų ieškinio argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad ginčo susitarimo priede Nr. 2 esantys kilnojamojo turto objektai priklausė ieškovei ir buvo perduoti atsakovei. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ieškovei pareigą įrodinėti įrangos, dėl kurios nėra ginčo, nuosavybės teisę, ir nepagrįstai nevertino BUAB „VIP 311“ argumentų dėl ginčo sandorio negaliojimo pagrindų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Buvusi BUAB „VIP 311“ vadovė L. B. 2017 m. rugsėjo 20 d. perdavė administratoriui bendrovės veiklos dokumentus. Dokumentai apie ginčo susitarimą, 2017 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra administratoriui buvo perduoti 2017 m. rugsėjo 20 d. Ieškinys buvo pareikštas 2018 m. rugsėjo 20 d., todėl, teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
9. Teismas nurodė, kad ieškovė neturėjo ginčijamos įrangos įsigijimo dokumentų. Trečiasis asmuo S. V. pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad pagal 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2013 m. gruodžio 11 d. sąskaitą faktūrą, 2013 m. gruodžio 11 d. kasos pajamų orderio kvitą iš UAB „Mirteksa“ už 3 707,14 Eur (12 580 Lt) įgijo 57 pozicijose išvardintą naudotą ir, kaip S. V. nurodė, ginčo susitarimo priede Nr. 3 įvardintą apšvietimo, garso, inventoriaus ir ekranų apšvietimo sistemos įrangą, kuri atsakovei UAB „Gerama“ nebuvo perleista, nes trečiasis asmuo ją išsimontavo ir pasiėmė. Palyginęs trečiojo asmens įsigytų daiktų sąrašą ir įrangos, dėl kurios vyksta ginčas, sąrašą, teismas sprendė, kad daugumos daiktų pavadinimai sutampa. Teismas nurodė, kad tikėtina, jog S. V. pateiktame sąraše nurodyti daiktai pavadinti kitais pavadinimais, nei priede Nr. 3 įrašyti daiktai, pavyzdžiui, priede Nr. 3 nurodyta „Sofa 3 vietų“, „sofa 2 vietų“, „pufikai“ (36–38 pozicijos), o 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta: „trivietis fotelis“, „dvivietis fotelis“, „baro kėdė“. Priede Nr. 3 nurodyti „steidžai“, „šviečiantys stalai“, „pakylos“ S. V. pateiktoje pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat galėjo būti nurodyti kitais pavadinimais. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų pripažinti, jog priede Nr. 3 nurodyta apšvietimo, garso, inventoriaus, ekranų apšvietimo sistema priklausė ieškovei ir kad ši įranga pagal priedą Nr. 3 buvo perduota atsakovei.
10. Teismas nustatė, kad pagal priedą Nr. 2 yra perduoti 42 pozicijose išvardinta įranga, kurios dalis yra remontuotina. Nors kitų daiktų būklė nurodyta „Gera veikianti“, tačiau teismas nurodė, kad tai yra kelis metus intensyviai baro, maisto ruošimo veikloje naudota įranga, todėl jos nevertino kaip naujos ir turinčios paklausą, likvidžios rinkoje. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, jog už tuos pačius daiktus kiti pirkėjai būtų sumokėję daugiau ir kad ieškovė galėjo sudaryti finansiškai palankesnį sandorį. Teismas sprendė, kad byloje pateikti įrodymai nesuponuoja išvados, jog ginčo sandorį atsakovė turėjo vertinti kaip pažeidžiantį ieškovės kreditorių interesus. Ieškovė, perleisdama atsakovei priede Nr. 2 išvardintą turtą, nepatyrė šio turto išmontavimo, saugojimo, kitų papildomų, su naudoto turto realizavimu susijusių išlaidų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad priede Nr. 2 ginčo dalyku esantys daiktai nebuvo apžiūrėti, byloje nėra detalių duomenų apie ginčo daiktų įsigijimo vertę, naudojimo laiką, įvertinęs, kad daiktai ieškovės įkainoti 5 000 Eur suma, sprendė, jog nėra pagrindo laikyti, kad atsakovei priede Nr. 2 išvardyti daiktai buvo perleisti ženkliai mažesne kaina ir kad šio sandorio pagrindu buvo pažeista kurio nors BUAB „VIP 311“ kreditoriaus teisė. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumos.
11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 pateikta teisės taikymo taisyklė, jog ginčyti atliktus sandorius CK 6.9301 straipsnio pagrindu turi teisę tie kreditoriai, kurie turėjo ankstesnius reikalavimus skolininkui, o ne pats skolininkas, todėl ieškinio reikalavimus šiuo pagrindu atmetė.
12. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią nepateikus teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstoliui vykdyti arba antstoliui per keturiolika dienų neatlikus pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti. Teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, kad ginčijamo sandorio priede Nr. 2 nurodyti daiktai buvo areštuoti ir apie tai atsakovui buvo žinoma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovė BUAB „VIP 311“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ieškovė pateikė konsultaciją apie įrangos pagal priedą Nr. 2 vertę, kurioje pažymėta, kad įrangos vertė buvo 48 000 Eur. Atsakovė neigė ieškovės argumentus ir kritikavo įrodymus, tačiau jokių kitų įrodymų, kurie tai paneigtų, nepateikė. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė jos žinioje esančios įrangos nuotraukų, taip pat nepateikė įrangos antstoliui, kuris vykdė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
13.2. Ieškovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius atsakovei perduotos įrangos vertę: įrangos pardavimo skelbimus (prie pradinio ieškinio) 46 313,36 Eur sumai; prie 2018 m. lapkričio 30 d. prašymo prijungti papildomus įrodymus pateikė 2016 m. vasario 11 d. ir 2016 m. gegužės 2 d. paslaugų teikimo sutartis su priedais, kuriose nurodyta dalies (atskirų įrangos vienetų) ginčo įrangos vertė; subnuomos sutartį, kurios 1.7 papunktyje nurodyta, kad subnuomininkas įsipareigojo ieškovei mokėti mėnesinį nuomos mokestį už priede Nr. 2 nurodytos įrangos nuomą – 4 000 Eur be PVM. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, o sprendimą grindė tik prielaidomis.
13.3. Ieškovė teismui buvo pateikusi prašymą išreikalauti informaciją apie ginčo įrangą iš atsakovės, tačiau atsakovei dėl nepaaiškintų priežasčių atsisakius tai padaryti, teismas jų neišreikalavo, 2020 m. balandžio 3 d. nutartyje nurodė, kad siūlo pateikti nuomonę dėl prašomų nuotraukų išreikalavimo ir, esant galimybei, pateikti prašomas nuotraukas. Atsakovei išreiškus nuomonę ir atsisakius pateikti įrodymus, teismas skundžiamame sprendime į tai neatsižvelgė. Kai ginčas vyksta dėl įrangos, kurią turi atsakovė, tačiau ji atsisako pateikti įrodymus apie įrangą, teismas turėjo vadovautis contra spoliatorem (pažeidėjui nepalanki) prezumpcija ir atsakovės argumentus dėl ginčo įrangos mažos vertės bei nusidėvėjimo vertinti atsakovės nenaudai.
13.4. Ieškovė byloje yra nurodžiusi, kad įrangos pagal priedą Nr. 3 perdavimą atsakovei patvirtina tai, jog ant ginčo susitarimo priedo Nr. 3 yra atsakovės antspaudas ir atsakovės atstovo parašas. Šios aplinkybės, kartu su susitarimo 2 punktu, nustatančiu, kad sudarytas susitarimas yra kartu įrangos priėmimo–perdavimo aktas, patvirtina, jog pasirašydamas susitarimą atsakovės vadovas peržiūrėjo ir priėmė įrangą pagal priedą Nr. 3. Teismas nevertino ir neanalizavo ieškovės pateiktų įrodymų, kuriais prašė trečiojo asmens S. V. pateiktais įrodymais nesivadovauti. Teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog įranga pagal priedą Nr. 3 buvo perduota, nepagrįsta.
13.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog už tuos pačius daiktus kiti pirkėjai būtų sumokėję daugiau ir jog ieškovė galėjo sudaryti finansiškai palankesnį sandorį. Vien tai, kad ieškovė įrangą pagal priedą Nr. 2 nuomojo už 4 000 Eur be PVM per mėnesį, paneigia teismo abejonę, jog ieškovė negalėjo sudaryti finansiškai palankesnio sandorio. Be to, ieškovė pateikė įrodymus, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o Vilniaus apygardos teisme jau buvo priimtas pareiškimas dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo.
13.6. Išdėstytos faktinės aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad ieškovė, turėdama kitų kreditorių, kurių reikalavimai pradelsti, vykstant bankroto bylos nagrinėjimui sudarė ginčijamą sandorį ir jai priklausantį vienintelį vertingesnį kilnojamąjį turtą pardavė atsakovei už 5 000 Eur, nors pagal subnuomos sutartį už to paties turto nuomą gaudavo 4 000 Eur be PVM per mėnesį nuomos mokestį.
13.7. Atsakovė, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga, kadangi ji iki sandorio sudarymo buvo susitarusi nupirkti įrangą už 5 000 Eur pagal du sąrašus – priedus Nr. 2 ir Nr. 3. Vėliau, kai paaiškėjo, kad parduodama įranga tik pagal priedą Nr. 2 (su tokia atsakovės nurodoma versija ieškovė nesutinka), atsakovė nereikalavo sumažinti pradinės 5 000 Eur kainos, nepaisant to, kad įrangos buvo perduota mažiau nei buvo susitarta pradiniu susitarimu.
13.8. Ginčijamo sandorio sudarymo metu turto arešto aktų registre buvo įregistruotas turto areštas BUAB „VIP 311“ atžvilgiu pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį, kuria ieškovės BUAB „Vilniaus vyninė“ reikalavimams užtikrinti solidariai areštuoti atsakovams BUAB „VIP 311“, S. V., D. S. ir I. P. priklausantis turtas 40 101,99 Eur sumai. Vadinasi nuo 2016 m. gegužės 3 d. (įregistruotas turto arešto pakeitimas) iki pat bankroto bylos iškėlimo dienos galiojo neidentifikuoto ieškovės turto areštas, todėl ginčijamas sandoris, kuriuo buvo parduotas kilnojamasis turtas, negalėjo būti sudarytas, nes prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms.
13.9. Ieškovės teigimu, bylą nagrinėjęs teismas galimai buvo šališkas. Byla buvo nagrinėjama jau antrą kartą. Pirmą kartą civilinę bylą sprendimas buvo priimtas panašiomis aplinkybėmis, t. y. nenagrinėjant bylos įrodymų ir argumentų, neatskleidžiant bylos esmės. Skundžiamo sprendimo 33 punkte esantis neužbaigtas sakinys “Nenustačius atsakovo nesąžiningumo...“ ir skundžiamo sprendimo nustatymuose „Properties“ nurodyta informacija, kad dokumento (2020 m. balandžio 30 d. sprendimo) rengėjas yra ankstesnį 2019 m. vasario 26 d. sprendimą priėmęs teisėjas ieškovei kelia abejonių dėl teismo galimo išankstinio nusistatymo priimant skundžiamą sprendimą.
14. Atsakovė UAB „Gerama“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
14.1. Bendroji įrodinėjimo pareiga lemia, kad ieškovė turėjo įrodyti, jog įrangos vertė jos perleidimo metu buvo ne 5 000 Eur, o 46 313,36 Eur ar 48 000 Eur. Teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės teikiamais įrodymais dėl įrangos vertės, kadangi jie yra nepatikimi, neleistini ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams bei logikai. Ieškovė teikė įrodymus, kad nedidelės dalies perleistos įrangos vertė yra 46 313,36 Eur, tačiau 2020 m. kovo 19 d. UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ konsultacijoje visa įranga įvertinta 48 000 Eur suma. Šie įrodymai yra prieštaringi, todėl jais negali būti remiamasi. UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ konsultacija parengta nesivadovaujant nei Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nei Turto ir verslo vertinimo metodika, nei kitais teisės aktais, iš jos neįmanoma nustatyti, kokiais metodais buvo atliekamas vertinimas, kokia įranga vertinama. Įranga buvo nenauja, todėl jos vertė perleidimo metu priklausė nuo konkretaus vieneto būklės ir nusidėvėjimo.
14.2. Dabartinės įrangos nuotraukos neįrodys šios įrangos vertės jos perleidimo metu – prieš daugiau nei trejus metus, todėl nuotraukų darymas ir pateikimas teismui apsunkintų bylos nagrinėjimą, prieštarautų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams. Ieškovė neprašė skirti ekspertizės įrangos vertei nustatyti. Be to, ieškovė niekada neprašė leisti apžiūrėti ginčo įrangos.
14.3. Po to, kai trečiasis asmuo S. V. atsiėmė jam nuosavybės teise priklausiusią įrangą, ieškovė ir atsakovė galutiniu susitarimu sutarė tik dėl priede Nr. 2 nurodytos įrangos pirkimo už 5 000 Eur, tik per klaidą susitarime buvo nurodyta, kad perduodama įranga ir pagal priedą Nr. 3.
14.4. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad trečiasis asmuo įsigijo iš esmės visą priede Nr. 3 nurodytą įrangą nuosavybės teise, sumokėjo visą įrangos įsigijimo kainą, todėl netikėti šiais įrodymais teismas neturėjo pagrindo. Ieškovė nepateikė jokių įrangos, nurodytos priede Nr. 3, įsigijimą patvirtinančių dokumentų, todėl byloje nėra įrodymų, kad ši įranga kada nors priklausė ieškovei. Be to, kaip matyti iš 2017 m. birželio 23 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarčių, nuomininkas UAB „Gerama“ perdavė subnuomininkams UAB „Nakties garsai“ ir UAB „Miesto virtuvė“ tik priede Nr. 2 nurodytą įrangą. Šie įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo susigrąžino jam nuosavybės teise priklausiusią įrangą, nurodytą priede Nr. 3 ir atsakovei ši įranga nebuvo perduota. Tai matyti ir iš byloje esančios 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaitos faktūros. Ieškovė nepateikė jokio kito pardavimo apskaitos dokumento, pagal kurį ieškovė būtų pardavusi atsakovei UAB „Gerama“ įrangą pagal priedą Nr. 3.
14.5. Nėra pagrindo laikyti, kad ginčo įranga buvo pernuomojama už 4 000 Eur be PVM mokestį per mėnesį. Pagal patalpų subnuomos sutartis, patalpos buvo nuomojamos atitinkamai už 10,68 Eur už 1 kv. m ir 9 Eur už 1 kv. m, nors reali patalpų nuomos kaina buvo gerokai didesnė. Bendra subnuomos kaina – už įrangą ir patalpų nuomą – atitiko realią vertę, tačiau buvo suklysta nurodant įkainius. Tai akivaizdžiai matyti iš 2017 m. birželio 23 d. sudarytų negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių su UAB „Nakties garsai“ ir UAB „Miesto virtuvė“, kuriose buvo nurodyta reali ginčo įrangos nuoma kaina – po 20 Eur per mėnesį. Labiau tikėtina, kad ieškovė nuomotojui nenurodė realios subnuomos kainos už patalpas ir dalis subnuomos kainos buvo parodyta kaip įrangos nuomos kaina.
14.6. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad ginčijamu sandoriu kreditorių interesai pažeisti nebuvo. Kadangi įranga buvo sumontuota veikiančių kavinių ir barų patalpose, jos išmontavimas užtruktų nemažai laiko, trikdytų ūkio subjektų veiklą ir būtų patirtos papildomos išlaidos, kurios, labiau tikėtina, viršytų pačios įrangos vertę. Taigi, ginčijamas sandoris nepažeidė jokių ieškovės ir jos kreditorių interesų. Be to, ginčo sandoris atitiko įprastą komercinę praktiką ir negali būti ginčijamas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu.
14.7. Ieškovė nepaneigė CPK 147 straipsnio 6 dalyje išdėstytų nuostatų, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad per įstatymo nustatytą terminą buvo kreiptasi į antstolį, todėl neidentifikuoto turto areštas nustojo galioti po keturiolikos dienų ir ginčo susitarimo sudarymo metu turto areštas nebegaliojo.
14.8. Ieškovės nurodomos aplinkybės dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra nepagrįstos ir neįrodo teismo šališkumo. Be to, ieškovė turėjo pakankamai laiko pareikšti bylą nagrinėjančiai teisėjai nušalinimą, tačiau šia teise nepasinaudojo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
16. 2014 m. gruodžio 16 d. ieškovė BUAB „VIP 311“, atstovaujama tuometinio direktoriaus S. V., su AB „Invaldos nekilnojamojo turto fondas“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovei terminuotai (iki 2018 m. spalio 31 d.) buvo suteiktos valdyti ir naudotis 1 072,55 kv. m ploto patalpos, esančios Vilniaus g. 33, Vilniuje baro – naktinio klubo ir kavinės veiklai, o ieškovė už patalpų nuomą įsipareigojo mokėti, laikotarpiu nuo balandžio 1 d. iki spalio 31 d. 10,14 Eur be PVM per mėnesį, o laikotarpiu nuo lapkričio 1 d. iki kovo 31 d. 11,22 Eur be PVM per mėnesį, nuomos mokestį už 1 kv. m nuomojamų patalpų.
17. 2016 m. gegužės 24 d. ieškovė BUAB „VIP 311“ su UAB „Miesto virtuvė“ ir UAB „Nakties garsai“ sudarė negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį, pagal kurią 610 kv. m ploto patalpų, esančių Vilniaus g. 33, Vilniuje, subnuomojo UAB „Miesto virtuvė“ ir UAB „Nakties garsai“ iki 2018 m. spalio 31 d. Pagal šią subnuomos sutartį patalpos buvo išnuomotos kartu su įranga, įrengimais ir pagerinimais, nurodytais sutarties priede Nr. 2. Subnuomininkai už patalpų nuomą įsipareigojo mokėti 5 500 Eur be PVM (arba 9,02 Eur už 1 kv. m) nuomos mokestį, o už įrangą – 4 000 Eur be PVM nuomos mokestį.
18. 2016 m. gruodžio 21 d. tarp ieškovės BUAB „VIP 311“, AB „INVL Baltic Real Estate“ ir atsakovės UAB „Gerama“ buvo sudarytas susitarimas prie 2014 m. gruodžio 16 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kuriuo ieškovė BUAB „VIP 311“ (pradinė nuomininkė) nuo 2017 m. sausio 1 d. visas nuomininko teises ir pareigas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį perleido naujai nuomininkei atsakovei UAB „Gerama“. Šiame susitarime buvo numatytas naujos nuomininkės UAB „Gerama“ įsipareigojimas padengti pradinės nuomininkės ieškovės BUAB „VIP 311“ įsiskolinimą už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas (64 111,13 Eur).
19. 2016 m. gruodžio 21 d. buvo sudarytas ginčo susitarimas pagal kurį ieškovė BUAB „VIP 311“ perleido atsakovei UAB „Gerama“ visas jos, kaip subnuomotojos, teises ir pareigas pagal 2016 m. gegužės 24 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį bei už 5 000 Eur pardavė susitarimo prieduose Nr. 2 ir Nr. 3 išvardintą įrangą.
20. Atsakovė UAB „Gerama“, vykdydama 2016 m. gruodžio 21 d. sudarytą susitarimą nuomotojo atstovui UAB „Inreal valdymas“ 2016 m. gruodžio 23 d. už ieškovę pervedė 30 000 Eur, 2017 m. sausio 11 d. – 30 201,78 Eur, 2017 m. sausio 31 d. – 394,89 Eur, viso – 60 596,67 Eur.
21. Ieškovė BUAB „VIP 311“ atsakovei UAB „Gerama“ 2016 m. gruodžio 27 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą 5 000 Eur sumai už įrangą pagal 2016 m. gruodžio 21 d. susitarimo priedą Nr. 2. Tuo tarpu atsakovė UAB „Gerama“ 2016 m. gruodžio 27 d. pranešimu įskaitė ieškovės BUAB „VIP 311“ reikalavimą dėl 5 000 Eur kainos už įrangą sumokėjimo į savo reikalavimus ieškovei, ir nurodė, kad ieškovės skola po įskaitymo sudaro 25 000 Eur.
22. Ieškovė prašo pripažinti negaliojančia ginčo susitarimo dalį dėl prieduose Nr. 2 ir Nr. 3 nurodytos įrangos pardavimo už 5 000 Eur kaip sudarytą pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), kadangi buvo parduotas areštuotas turtas, be to, ieškovė turėjo kitų kreditorių, todėl pardavus turtą ir atlikus įskaitymą buvo pažeistas imperatyvus reikalavimas, numatytas CK 6.9301 straipsnyje. Taip pat, ieškovės teigimu, ginčo susitarimu buvo pažeistos jos kreditorių teisės, kadangi būdama nemoki, ji suteikė pirmenybę atsakovei, parduodama įrangą už mažesnę nei rinkos kaina (ieškovė remiasi actio Pauliana institutu).
23. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio reikalavimų, konstatavęs, kad imperatyvios įstatymo normos nebuvo pažeistos, kadangi neatlikus pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti, tuo tarpu pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ieškovė neturi pagrindo remtis CK 6.9301 straipsnio pažeidimu. Be to, teismas nenustatė, kad buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, nes buvo parduota baro, maisto ruošimo veikloje naudota įranga, ieškovė nepatyrė turto išmontavimo, saugojimo, kitų papildomų išlaidų. Teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad atsakovei buvo perleisti daiktai ženkliai mažesne kaina. Teismo nuomone, negalima daryti išvados, kad ginčo susitarimą atsakovė turėjo vertinti kaip pažeidžiantį ieškovės kreditorių interesus. Teismas taip pat konstatavo, kad priede Nr. 3 nurodyta įranga nepriklausė ieškovei ir ginčo susitarimu atsakovei nebuvo perduota.
24. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutikimą su teismo sprendimu grindžia tokiais esminiais argumentais: 1) ieškovės manymu, teismas netinkamai įvertino įrodymus, konstatuodamas, kad įranga pagal priedą Nr. 3 nebuvo perduota atsakovei; 2) teismas neatsižvelgė į byloje pateiktą įrodymą (turto arešto aktų registro išrašą), patvirtinantį, kad ginčo susitarimo sudarymo metu galiojo ieškovės neidentifikuoto turto areštas, todėl sandoris negalėjo būti sudarytas, nes prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms; 3) teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, darydamas išvadas dėl parduotos įrangos būklės ir jos vertės; 4) teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovės sąžiningumo sudarant susitarimą; 5) bylą nagrinėjęs teismas galimai buvo šališkas. Dėl šių ieškovės argumentų teisėjų kolegija pasisako.
Dėl ginčo susitarimo priede Nr. 3 nurodytų daiktų (ne)perdavimo
25. Kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.).
26. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų įvertinimą, sprendžia, kad teismas, konstatuodamas, jog daiktai pagal ginčo susitarimo priedą Nr. 3 nebuvo perduoti atsakovei, nepažeidė minėtų procesinių įrodymų vertinimo taisyklių.
27. Ieškovė apeliaciniame skunde pagrįstai akcentuoja, kad ginčo susitarimas yra atsakovės atstovo pasirašytas ir patvirtintas antspaudu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai vertinta kaip nepakankama patvirtinti daiktų, nurodytų priede Nr. 3, faktinį perdavimą atsakovei. Atsakovei neigiant gavus ginčo susitarimo priede Nr. 3 išvardytus daiktus ir nurodžius, kad daiktai nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui, buvusiam BUAB „VIP 311“ vadovui S. V., kuris juos išsimontavo ir išsivežė iš patalpų, ieškovė į bylą nepateikė jokių aptariamų daiktų įsigijimo dokumentų. Tuo tarpu į bylą įtrauktas trečiasis asmuo, buvęs BUAB „VIP 311“ vadovas S. V., ne tik patvirtino, kad 2016 m. gruodžio mėnesį jam priklausančius daiktus išsimontavo ir išsivežė iš patalpų, bet ir pateikė į bylą jų įsigijimo dokumentus – 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Mirteksa“, 2013 m. gruodžio 11 d. sąskaitą faktūrą, 2013 m. gruodžio 11 d. UAB „Mirteksa“ kasos pajamų orderio kvitą. Sugretinus 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą S. V. įsigytų daiktų sąrašą su ginčo susitarimo priede Nr. 3 nurodytu daiktų sąrašu matyti, kad daugumos daiktų pavadinimai, modeliai, kiekiai ir kitos savybės iš esmės sutampa, todėl nekyla abejonių, kad tai tie patys daiktai, nuosavybės teise priklausantys trečiajam asmeniui.
28. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytame sąraše ir ginčo susitarimo priede Nr. 3 esančius nedidelės dalies daiktų pavadinimų nesutapimus aiškino tuo, kad, teismo vertinimu, tikėtina, jog 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti daiktai buvo pavadinti kitais pavadinimais, nei priede Nr. 3 įrašyti daiktai. Ieškovė apeliaciniame skunde, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad teismas rėmėsi prielaidomis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Kadangi tiek 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis, tiek ginčo susitarimas buvo sudaryti dėl didelio kiekio kilnojamųjų daiktų, juos sudarė skirtingi asmenys skirtingu laiku, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog šiuose dokumentuose galėjo būti nurodyti tie patys daiktai, nors ir ne identiškais jų pavadinimais, ypač įvertinus įprastai bendrinėje kalboje vartojamus daiktų pavadinimus, į kuriuos pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas.
29. Be to, kad atsakovei pagal ginčo susitarimą buvo perduoti tik šio susitarimo priede Nr. 2 išvardyti daiktai, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Pati ieškovė, 2016 m. gruodžio 27 d. išrašydama PVM sąskaitą faktūrą už parduodamus daiktus, joje nurodė „už įrangą pagal priedą Nr. 2“, tuo patvirtindama, jog priede Nr. 3 išvardyti daiktai faktiškai atsakovei nebuvo parduoti. Be to, atsakovė, kaip subnuomotoja, sudarydama vėlesnius 2017 m. birželio 23 d. susitarimus su UAB „Nakties garsai“ ir UAB „Miesto virtuvė“ dėl patalpų subnuomos bei perduodama patalpose buvusius daiktus, subnuomininkams neperdavė jokių ginčo susitarimo priede Nr. 3 nurodytų daiktų (žr. šių sutarčių priedus Nr. 1). Taigi, ir šios aplinkybės papildomai patvirtina atsakovės poziciją, kad ginčo susitarimu jai buvo parduoti tik priede Nr. 2 išvardyti daiktai.
30. Ieškovė, siekdama pagrįsti trečiojo asmens pateiktų įrodymų nepatikimumą, pateikė paaiškinimus bei prie jų pridėjo įrodymus dėl to, jog UAB „Mirteksa“ Juridinių asmenų registrui neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, sutartį UAB „Mirteksa“ vardu pasirašęs V. Ž. yra kitų įmonių, atliekančių neteisėtus veiksmus, vadovas, paties trečiojo asmens vykdyta veikla taip pat kelia abejonių jos sąžiningumu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės pateikti argumentai ir įrodymai dėl trečiojo asmens bei UAB „Mirteksa“ veiklos teisėtumo yra bendro pobūdžio, jie nepaneigia paties rašytine forma sudaryto sandorio (2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties) sudarymo fakto, kurio įvykdymą patvirtina buhalterinės apskaitos dokumentas (kasos pajamų orderio kvitas), ir savaime nepaneigia, kad trečiasis asmuo pagal minėtą sandorį įsigijo naudotą įrangą ir kitus daiktus, nurodytus 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje.
31. Ieškovė apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė nereikalavo sumažinti ginčo susitarime numatytos pradinės 5 000 Eur kainos, nepaisant to, kad daiktų buvo perduota mažiau. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad šalys nusprendė nemažinti pradinės susitarime numatytos kainos, paaiškėjus, jog ginčo susitarimo priede Nr. 3 esantys daiktai negali būti perduoti atsakovei, yra šalių valios išraiška ir savaime ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl faktiškai atsakovei perduotų daiktų apimties.
Dėl ginčo susitarimo (ne)pripažinimo prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms
32. Turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – Turto arešto aktų registro įstatymas) 2 straipsnio 3 dalis, CPK 675 straipsnio 1 dalis). Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio pagrindu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013).
33. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovės BUAB „Vilniaus vyninė“ ieškinį atsakovams S. V., D. S., I. P., BUAB „VIP 311“ dėl žalos atlyginimo priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartimi ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą 40 101,99 Eur sumai, o jo nesant pakankamai – kilnojamąjį turtą, turtines teises minėtai sumai, neužtekus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių, areštavo lėšas, esančias banko įstaigoje ar pas trečiuosius asmenis bei kasoje. Minėtos teismo nutarties pagrindu turto arešto aktų registre buvo įregistruotas turto arešto aktas Nr. 2015029623 neidentifikuotam atsakovų turtui. Iš turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad registre 2015 m. liepos 1 d. buvo įregistruotas antstolio atliktas turto arešto akto pakeitimas, kuriuo patikslinti areštuoto turto duomenys ir įregistruotas buto, esančio Šlaito g. 12-21, Vilniuje, priklausančio vienai iš atsakovių I. P., areštas, o kitų atsakovų turto areštas išregistruotas.
34. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi priėmė ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsiėmimo atsakovių D. S. ir I. P. atžvilgiu bei ieškinį šių atsakovių atžvilgiu paliko nenagrinėtą. Šia nutartimi teismas taip pat panaikino teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartimi atsakovių D. S. ir I. P. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šios teismo nutarties pagrindu turto arešto aktų registre 2016 m. gegužės 3 d. buvo įregistruotas turto arešto akto pakeitimas, kuriuo buvo išregistruotas buto, esančio Šlaito g. 12-21, Vilniuje, areštas ir įregistruotas S. V. bei BUAB „VIP 311“ priklausančio neidentifikuoto turto areštas.
35. CPK 147 straipsnio 5 dalis reikalauja nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyti areštuojamo turto trumpą aprašymą, buvimo vietą ir kitus turtą identifikuojančius duomenis. Tačiau jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas, remiantis CPK 147 straipsnio 6 dalimi išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi per keturiolika dienų kreiptis į antstolį. Antstolis pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą atlieka per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo vykdyti.
36. CPK 147 straipsnio 6 dalis nustato, kad kai teismo nutartyje išsamūs areštuojamo turto duomenys nenurodomi ir per keturiolika dienų tokia teismo nutartis nepateikiama antstoliui vykdyti arba antstolis per keturiolika dienų neatlieka pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti. Tai išimtis iš CPK 150 straipsnio 3 dalyje numatytos taisyklės, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Tokiu teisiniu reglamentavimu, be kita ko, siekiama, kad skolininko neidentifikuotas turtas neapibrėžtą laiką nebūtų areštuotas dėl asmens, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, pasyvumo.
37. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors ginčo susitarimo sudarymo metu (2016 m. gruodžio 21 d.) turto arešto aktų registre buvo įregistruotas BUAB „VIP 311“ neidentifikuoto turto areštas, tačiau pagal CPK 147 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – neidentifikuoto BUAB „VIP 311“ turto areštas – jau negaliojo. Kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2015 m. birželio 26 d. nutartimi pritaikius neidentifikuoto atsakovų S. V., D. S., I. P., UAB „VIP 311“ turto areštą, antstolis, atlikęs pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą, aprašė tik vienai iš atsakovių I. P. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o kitų atsakovų (tarp jų ir BUAB „VIP 311“) turto duomenų nepatikslino, šių atsakovų atžvilgiu neidentifikuoto turto areštas iš registro buvo išregistruotas. Po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo panaikintos atsakovių D. S. ir I. P. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turto arešto aktų registre 2016 m. gegužės 3 d. vėl buvo įregistruotas neidentifikuoto atsakovų S. V. ir UAB „VIP 311“ turto areštas, tačiau asmuo, kurio prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, į antstolį dėl atsakovų turto suradimo ir aprašymo per CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą nesikreipė, pirminis neidentifikuoto areštuoto turto patikslinimas nebuvo atliktas, o tai suponuoja išvadą, kad laikinoji apsaugos priemonė neteko galios CPK 147 straipsnio 6 dalies pagrindu. Dėl to negalima teigti, kad 2016 m. gruodžio 21 d., kai buvo sudarytas ginčo susitarimas, ieškovei buvo apribota jai priklausančio turto disponavimo teisė.
38. Ieškovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad ginčo susitarimo sudarymo metu galiojo ieškovės turto areštas, remiasi tik turto arešto aktų registro duomenimis apie neidentifikuoto ieškovės turto areštą, tačiau įstatymo nuostatomis pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog ginčo objektu esantys daiktai jų perleidimo metu nebuvo areštuoti, nenurodo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo susitarimo dalį negaliojančia, kaip sudarytą pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
39. Ieškovė argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas padarė išvadą, jog ieškovė neturi pagrindo remtis CK 6.9301 straipsnio pažeidimu, apeliaciniame skunde nenurodo, todėl dėl šios ginčo dalies teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Dėl ginčo susitarimo (ne)pripažinimo negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą
40. Ieškovė ginčo susitarimo dalį dėl įrangos pardavimo prašė pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą pažeidžiant jos kreditorių teises (taikant actio Pauliana institutą). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos ir ypatumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu minėtu teisiniu pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas, o nenustačius bent vienos iš jų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012).
41. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčo susitarimo sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į ieškovę. Antai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu UAB „Statybų servisas“ naudai iš ieškovės buvo priteista 2 800,01 Eur skola, 62,72 Eur delspinigiai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. įsakymu UAB „Bennet Distributors“ naudai iš ieškovės buvo priteista 21 383,22 Eur skola, 3 843,96 Eur delspinigiai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Iš 2016 m. gruodžio 21 d. tarp ieškovės BUAB „VIP 311“, AB „INVL Baltic Real Estate“ ir atsakovės UAB „Gerama“ sudaryto susitarimo prie 2014 m. gruodžio 16 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties turinio matyti, kad ieškovės BUAB „VIP 311“ įsiskolinimas už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas ginčo susitarimo sudarymo metu sudarė 64 111,13 Eur.
42. Be to, byloje nustatyta, kad UAB „Bennet Distributors“ 2016 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartyje iškelti ieškovei bankroto bylą, be kita ko, nurodyta, kad jau 2014 metų pabaigoje įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo įmonės turimo turto vertę, skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra 4 605,90 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi patvirtinta bendra visų kreditorių reikalavimų suma – 72 180,37 Eur.
43. Aptartos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad ginčo susitarimo sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises, be to, ieškovė iš esmės jau buvo nemoki. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo ginčo susitarimą pripažinti negaliojančiu, nes tam dar reikia nustatyti kitų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų buvimą, tarp jų ir kreditorių teisių pažeidimą, atsakovės nesąžiningumą.
44. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana taikymo sąlygų, yra nurodęs, kad sandoriai, kuriais skolininkas prioritetiškai atsiskaito su vienu ar keliais kreditoriais, nors įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014). Privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio aplinkybės: tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems. Šis aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 43, 44 punktai).
45. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar ginčo susitarimu buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, būtina įvertinti tuo metu buvusią verslo situaciją, atsižvelgti ne tik į ginčijamos sandorio dalies nuostatas, bet ir kitus tarp šalių sudarytus sandorius, jų sudarymo tikslus bei kitas reikšmingas aplinkybes.
46. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių (žr. šios nutarties 16 – 21 punktus) matyti, kad ieškovė, susidūrusi su finansiniais sunkumais ir nusprendusi nutraukti veiklą patalpose, esančiose Vilniaus g. 33, Vilniuje, ieškojo išeities iš susidariusios situacijos ir sprendė, kaip padengti nuomotojui susidariusį itin reikšmingą įsiskolinimą už išsinuomotas patalpas. Pažymėtina, kad 2016 m. gruodžio 21 d. susitarimas, kuriuo ieškovė perleido savo, kaip nuomininkės, teises ir pareigas atsakovei, sudarė prielaidas padengti susidariusį įsiskolinimą nuomotojui ir taip išvengti kitų neigiamų pasekmių – pareigos mokėti delspinigius ir atlyginti nuostolius nuomotojui, kaip tai buvo numatyta 2014 m. gruodžio 16 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 7 dalyje, nuomotojo reikalavimo atlaisvinti patalpas ir pan. Nors šio susitarimo pagrindu ieškovė neteko teisės naudotis patalpomis, esančiomis Vilniaus g. 33, Vilniuje, tačiau ir nesudariusi aptariamo susitarimo ji nebūti galėjusi išsaugoti teisės naudotis patalpomis, kadangi 2014 m. gruodžio 16 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 9 dalyje buvo numatyta nuomotojo teisė nutraukti sutartį nuomininkui daugiau kaip 10 darbo dienų vėluojant sumokėti mokėtinas sumas.
47. Pastebėtina, kad ieškovė 2016 m. gruodžio 21 d. sudaryto susitarimo dėl jos, kaip nuomininkės, teisių ir pareigų perleidimo atsakovei nevertina kaip nenaudingo ieškovei ar jos kreditoriams, šio susitarimo ji neginčija. Tai, kad ieškovė iš aptariamo susitarimo gavo ekonominę naudą, konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-870-241/2019, kurioje buvo sprendžiamas atsakovės finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas ieškovės bankroto byloje.
48. Teisėjų kolegijos manymu, ginčo susitarimas turi būti vertintinas kaip neatsiejamas nuo 2016 m. gruodžio 21 d. sudaryto susitarimo dėl nuomininkės teisių ir pareigų perleidimo, kadangi šiuo ginčo susitarimu buvo įformintas ieškovės, kaip subnuomotojos, teisių ir pareigų perleidimas naujajai patalpų nuomininkei pagal ieškovės anksčiau sudarytą patalpų subnuomos sutartį su UAB „Miesto virtuvė“ ir UAB „Nakties garsai“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių apsisprendimas ginčo susitarimu išspręsti ir patalpose buvusios ieškovei priklausiusios virtuvės, garso bei kitos įrangos, kurią tuo metu naudojo subnuomininkai, perdavimo atsakovei klausimą buvo visiškai pagrįstas ir racionalus, kadangi ieškovė neketino toliau tęsti veiklos patalpose. Iš tokių faktinių aplinkybių galima spręsti, kad ginčo susitarimu nebuvo siekiama suteikti pirmenybę atsakovei, kaip vienai iš ieškovės kreditorių, ar perleisti jai, kaip vienai iš kreditorių, vienintelį ieškovės turimą turtą, bet buvo norima kompleksiškai išspręsti ieškovės veiklos patalpose nutraukimo klausimą, kartu nusprendžiant ir dėl patalpose esančios įrangos perleidimo atsakovei. Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, ginčo susitarime parduodamos atsakovei įrangos kaina buvo nustatyta įprastu derybų būdu, abiejų šalių tarpusavio sutarimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks parduodamos kainos nustatymas, kai sandoris iš esmės buvo išvestinis iš kitų šalių susitarimų dėl nuomos teisių ir pareigų perėmimo, gali būti vertinamas kaip atitinkantis įprastą verslo praktiką, tuo labiau kad perleidžiama įranga buvo naudota, kai kurie jos objektai buvo remontuotini (tai pažymėta ginčo susitarimo priede Nr. 2), be to, įrangos išmontavimas būtų pareikalavęs ir papildomų resursų. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, ieškovės kreditorių pažeidimą galima būtų konstatuoti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta aiški disproporcija tarp šalių susitarime nustatytos įrangos kainos ir realios įrangos vertės, t. y. kad daiktų rinkos vertė buvo akivaizdžiai didesnė, nei nurodyta ginčo susitarime.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovei teigiant, jog ginčo susitarime nurodyti daiktai buvo parduoti už ženkliai mažesnę, nei rinkos, kainą, būtent jai teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti šią aplinkybę (CPK 178 straipsnis). Tačiau tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagal ieškovės pateiktus įrodymus pagrįstai nenustatė.
50. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės į bylą pateiktais skelbimais apie parduodamus panašius daiktus, kadangi ieškovė nepagrindė, kad skelbimuose nurodyti daiktai savo savybėmis yra panašūs į atsakovei perduotus daiktus (pvz., iš daugumos skelbimų nėra aišku, ar juose nurodoma apie parduodamus naudotus, o ne naujus daiktus, kokie jų pagaminimo metai, ar jų techninė būklė artima atsakovei perduotų daiktų būklei bei kt.). Kadangi dalis skelbimų yra iš internetinių parduotuvių, galima spręsti, kad juose skelbiama apie parduodamus naujus daiktus, kurių kaina negali būti prilyginama atsakovei perduotų naudotų daiktų rinkos vertei.
51. Kitu ieškovės į bylą pateiktu įrodymu – UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ konsultacija dėl galimos rinkos kainos, kurioje nurodyta daiktų galima rinkos kaina 48 000 Eur, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesivadovavo. Šioje konsultacijoje pateiktas rinkos vertės vertinimas negali būti prilygintas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme reglamentuojamam turto vertės nustatymui (turto vertinimo ataskaitai), ši konsultacija surašyta neapžiūrėjus vertinamų objektų, nesurinkus apie juos detalios informacijos, joje nėra pateikiamas vertės nustatymo pagrindimas ir nurodytos objektų vertės apskaičiavimas. Nors konsultacijoje nurodoma, kad turto kaina nustatyta pagal turto naudojimo pajamas (atsižvelgiama, kad 2016 m. gegužės 24 d. ieškovės su UAB „Miesto virtuvė“ ir UAB „Nakties garsai“ sudarytoje negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartyje įranga nuomojama už 4 000 Eur be PVM), tačiau jokie skaičiavimai, kaip gauta 48 000 Eur galima rinkos vertė, nepateikiami.
52. Ieškovė, byloje įrodinėdama, kad atsakovei perduotų daiktų vertė buvo ženkliai didesnė, nei 5 000 Eur, rėmėsi ta aplinkybe, kad 2016 m. gegužės 24 d. jos su UAB „Miesto virtuvė“ ir UAB „Nakties garsai“ sudarytoje negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartyje buvo numatytas 4 000 Eur be PVM nuomos mokestis už nuomojamą įrangą. Kaip minėta, šia aplinkybe rėmėsi ir UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ konsultacijoje dėl galimos rinkos kainos. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pateiktais argumentais, kurie sudaro pagrindą abejoti subnuomos sutartyje nurodytos įrangos nuomos kainos realumu.
53. Teisėjų kolegijos nuomone, subnuomos sutartyje nurodyta įrangos nuomos kaina turėtų būti vertinama neatsietai, bet kartu su šioje sutartyje numatyta patalpų nuomos kaina. Kaip matyti iš šios nutarties 16 – 17 punktuose nurodytų faktinių aplinkybių, ieškovė nuomojosi patalpas už mažiausiai 10,14 Eur be PVM kainą už 1 kv. m patalpų per mėnesį. Tuo tarpu 2016 m. gegužės 24 d. subnuomos sutartyje subnuomininkai už patalpų nuomą įsipareigojo mokėti 5 500 Eur be PVM (arba 9,02 Eur už 1 kv. m) nuomos mokestį, t. y. mažesnio dydžio nuomos mokestį, nei ieškovė buvo įsipareigojusi mokėti nuomotojui. Vadinasi, galima spręsti, kad subnuomos sutartyje numatytas 4 000 Eur be PVM nuomos mokestis už įrangą turi būti vertinamas neatsietai nuo subnuomos sutartyje numatyto nuomos mokesčio už patalpas, t. y. ieškovei iš esmės buvo svarbus bendras mokamas nuomos mokestis tiek už patalpas, tiek už įrangą. Todėl negalima teigti, kad įprastomis rinkos sąlygomis (atskirai nuo nuomojamų patalpų) aptariama įranga iš tiesų galėjo būti išnuomota už 4 000 Eur be PVM nuomos mokestį. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir tai, kad atsakovė, kaip subnuomotoja, sudarydama vėlesnius 2017 m. birželio 23 d. susitarimus su UAB „Nakties garsai“ ir UAB „Miesto virtuvė“ dėl patalpų subnuomos, tą pačią įrangą išnuomojo už ženkliai mažesnį (40 Eur be PVM per mėnesį) nuomos mokestį.
54. Dar viena įrodymų grupė, kuria ieškovė rėmėsi, siekdama įrodyti, kad ginčo susitarimu perduotų daiktų vertė buvo didesnė nei 5 000 Eur, yra paslaugų (renginių organizavimo) sutartys, kuriomis ieškovė užsakė renginių organizavimo paslaugas ir įsipareigojo pateikti renginių organizatoriams patalpas bei įrangą. Prie šių sutarčių pridėtuose įrangos priėmimo–perdavimo aktuose užfiksuota kai kurios įrangos vertė (ieškovės teigimu, 12 vienetų įrangos aktuose buvo įkainota 9 000 Eur verte). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie įrodymai nepakankami konstatuoti, kad atsakovei perduotų daiktų vertė buvo ženkliai didesnė, nei 5 000 Eur. Pakankamai aišku tai, kad ieškovė, perduodama įrangą renginių organizatoriams ir siekdama, jog ši įranga nebūtų sugadinta, minėtuose įrangos priėmimo–perdavimo aktuose buvo suinteresuota nurodyti kuo didesnę jos vertę. Kita vertus, paslaugų (renginio organizavimo) sutartys, buvo sudarytos daugiau kaip prieš 7 mėn. iki ginčo susitarimo sudarymo, todėl įrangos būklė galėjo pasikeisti.
55. Ginčo susitarimo priede Nr. 2 nurodyti daiktai buvo perduoti atsakovei, o ji šiuos daiktus išnuomojo patalpų subnuomininkams, dėl to ieškovei bylos nagrinėjimo metu buvo apsunkinta galimybė gauti informaciją apie detalias perleistų daiktų savybes, pagrįsti jų vertę. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė neatleido ieškovės nuo įrodinėjimo pareigos įrodyti savo teiginius. Ieškovei negalint pateikti tam tikrų, jos nuomone, reikšmingų įrodymų, ji turėjo teisę pasinaudoti CPK normose įtvirtintomis procesinėmis teisėmis ir prašyti teismo juos išreikalauti (CPK 135 straipsnio 2 dalis, 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 198 – 199 straipsniai). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo eigą, daro išvadą, kad ieškovei iš esmės buvo sudaryta procesinė galimybė pagrįsti savo teiginius, jog ginčo susitarime nurodyti daiktai buvo parduoti už ženkliai mažesnę, nei rinkos kainą.
56. Ieškovė pradiniame ieškinyje prašė išduoti teismo liudijimą, suteikiantį teisę jos atstovui patekti į atsakovės patalpas ir apžiūrėti įrangą, padaryti jos fotonuotraukas, įrangos aprašymą, o dublike prašė įpareigoti atsakovę pateikti informaciją apie ginčo įrangos buvimo vietą. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 12 d. posėdyje, kuriame byla pirmąjį kartą buvo išnagrinėta iš esmės, ieškovės atstovas jokių prašymų, susijusių su galimybe pateikti į atsakovės patalpas ir apžiūrėti įrangą, taip pat su duomenų apie įrangą išreikalavimu, ekspertizės skyrimu, nereiškė. Po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 27 d. nutartimi perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovė patikslintame ieškinyje prašė išreikalauti iš atsakovės visos įrangos nuotraukas ir įrangos techninių specifikacijų nuotraukas, kuriose matytųsi įrangos būklė ir techniniai parametrai. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nesutiko su ieškovės prašymu, motyvuodama tuo, kad ji neturi prašomų išreikalauti nuotraukų, taip pat nurodė, jog tik daiktų vertės nustatymo ekspertizė galėtų padėti nustatyti jų vertę perdavimo metu. Esant tokiai atsakovės pozicijai, ieškovė neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, 2020 m. balandžio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose jokių prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, ekspertizės skyrimo nepareiškė.
57. Taigi, nors ieškovė bylos nagrinėjimo metu reiškė tam tikrus prašymus, susijusius su duomenų apie įrangą išreikalavimu iš atsakovės, tačiau tolesnėje bylos eigoje tokių savo prašymų nepalaikė, todėl pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga šių prašymų spręsti. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismui vien tik dėl to, kad atsakovė savo noru nepateikė į bylą ieškovės prašomų įrangos bei jos techninių specifikacijų nuotraukų, nebuvo pagrindo laikyti ieškovės teiginius įrodytais (vadovautis ieškovės nurodyta contra spoliatorem prezumpcija). Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat pažymi, kad daiktų rinkos vertės nustatymas yra susijęs su specialiųjų žinių turėjimu, todėl byloje paskirta teismo ekspertizė būtų leidusi tiksliausiai įvertinti perleistų daiktų rinkos vertę. Tačiau ieškovė, kuriai teko įrodinėjimo pareiga įrodyti, kad daiktai buvo parduoti už ženkliai mažesnę, nei rinkos kainą, prašymo byloje skirti ekspertizę perleistų daiktų rinkos vertei nustatyti nereiškė, nors apie tokios ekspertizės galimybę neabejotinai žinojo, kadangi dėl ekspertizės skyrimo buvo svarstoma ne viename atsakovės procesiniame dokumente, be to, ieškovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko advokato.
58. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad kiti pirkėjai už atsakovei perleistus daiktus būtų sumokėję daugiau ir kad ji galėjo sudaryti finansiškai palankesnį sandorį. Atsižvelgus į buvusią verslo situaciją, kitus tarp šalių sudarytus sandorius, jų sudarymo tikslus, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti išvados, jog ginčo susitarimu buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės. Kartu pastebėtina, kad šioje byloje ieškovė neginčija atsakovės 2016 m. gruodžio 27 d. pranešimu atlikto 5 000 Eur mokėtinos už įrangą sumos įskaitymo, dėl to šio įskaitymo teisėtumas nevertinamas.
59. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neįrodyto atsakovės nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos. Remiantis kasacinio teismo praktika, ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 47 punktą). Tačiau, kaip nurodo kasacinis teismas, ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).
60. Nagrinėjamu atveju galima spręsti, kad atsakovė, sudarydama ginčo susitarimą, žinojo, jog ieškovė turi finansinių sunkumų, kadangi 2016 m. gruodžio 21 d. susitarimu įsipareigojo padengti susidariusį ieškovės įsiskolinimą (64 111,13 Eur) už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas. Tokio dydžio ieškovės įsiskolinimas atsakovei leido suprasti, kad ieškovės finansinė padėtis nėra gera, tuo labiau kad ieškovė nusprendė nebetęsti veiklos išsinuomotose patalpose. Tačiau tiek ginčo susitarimo, tiek ir susitarimo dėl nuomininkės teisių ir pareigų perleidimo sąlygos atsakovei nesudarė pagrindo daryti išvadą, jog šie sandoriai ieškovei yra nenaudingi ar kad jais yra pažeidžiamos ieškovės kreditorių teisės. Atsakovė įsipareigojo padengti ženklaus dydžio ieškovės įsiskolinimą nuomotojui, nors tuo metu buvo aišku, kad atsakovės galimybės atgauti iš ieškovės už ją sumokėtą įsiskolinimą bus apsunkintos dėl finansinės padėties. Be to, kaip jau minėta, ginčo susitarimo dalies dėl su patalpomis susijusios įrangos pardavimo sudarymas buvo sąlygotas susitarimo, kuriuo ieškovė perleido savo, kaip nuomininkės, teises ir pareigas. Šioje byloje jau buvo padaryta išvada, kad ginčo susitarimu buvo perleista naudota su patalpomis susijusi įranga ir atsakovei nebuvo pagrindo spręsti, kad sulygta jos pardavimo kaina aiškiai neatitiko rinkos vertės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad byloje yra neįrodytas atsakovės nesąžiningumas, kaip būtinoji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga.
61. Pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas šioje byloje, surinktus įrodymus įvertino iš esmės nepažeisdamas įrodymų įvertinimo taisyklių, tinkamai taikė actio Pauliana institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesti ieškovės reikalavimą dėl ginčo susitarimo dalies pripažinimo negaliojančiu.
Dėl teismo (ne)šališkumo
62. Ieškovė kelia abejones dėl teismo nešališkumo, nurodydama, kad 1) teismo sprendimas buvo priimtas panašiomis aplinkybėmis, kaip ir bylą nagrinėjant pirmą kartą (nenagrinėjant bylos įrodymų, neatskleidžiant bylos esmės); 2) skundžiamo sprendimo nustatymuose „Properties“ nurodyta informacija, kad dokumento (2020 m. balandžio 30 d. sprendimo) rengėjas yra ankstesnį 2019 m. vasario 26 d. sprendimą priėmęs teisėjas.
63. Viena iš tinkamo teisinio proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, CPK 6, 21 straipsniai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių.
64. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste gali būti nagrinėjamas dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, šia prasme atsižvelgtina į asmeninius teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; pagal objektyvųjį kriterijų vertintina, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis „pateikia“ pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl jo nešališkumo (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; kt.). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 2016 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Rywin prieš Lenkiją, peticijų Nr. 6091/06, 4047/07, 4070/07). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96).
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nuogąstavimai dėl teismo šališkumo negali būti laikomi objektyviai pagrįstais. Sulyginus byloje priimtą ankstesnį teismo sprendimą (2019 m. vasario 26 d. sprendimą) su apskųstu sprendimu, matyti, kad skiriasi šių sprendimų turinys, juose nurodyti sprendimus lėmę motyvai ir kt. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimą grindė tuo, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamu sandoriu buvo perduoti ieškovei priklausantys daiktai (turtas), todėl kitų ieškinio argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Tuo tarpu apskųstu sprendimu teismas, nors ir glausta forma, tačiau pasisakė dėl esminių ieškinio argumentų ir į bylą pateiktų įrodymų, padarė išvadas dėl sandorio negaliojimo pagrindų. Taigi, negalima teigti, kad apskųstas teismo sprendimas buvo priimtas panašiomis aplinkybėmis, kaip ir bylą nagrinėjant pirmą kartą.
66. Rengiant dokumentus kompiuterio programų pagalba įprasta naudoti anksčiau sukurtas duomenų rinkmenas, jas pakoreguoti, siekiant rengiamam dokumentui suteikti norimą turinį. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ta aplinkybė, kad skundžiamas sprendimas kompiuterio programos pagalba buvo parengtas panaudojus anksčiau sukurtą duomenų rinkmeną, kurio rengėju buvo ankstesnį 2019 m. vasario 26 d. sprendimą priėmęs teisėjas, nesudaro objektyvaus pagrindo abejoti teismo nešališkumu ar tuo, kad bylą nagrinėjusi teisėja pati savarankiškai įvertino bylos medžiagą bei parengė apskųstą sprendimą. Be to, tai, kad bylą išnagrinėjusi teisėja savarankiškai atliko anksčiau sukurtos duomenų rinkmenos turinio korekcijas bei savarankiškai parengė procesinį teismo dokumentą, matyti ir iš skundžiamo sprendimo duomenų rinkmenos nustatymuose (angl. „Properties“) nurodytos informacijos apie paskutinį dokumento korekcijas atlikusį asmenį (angl. „Last Modified By“).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
67. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
68. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
69. Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė duomenis, kad už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, patyrė 560 Eur išlaidų. Atsakovo prašomos atlyginti išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu nustatytų didžiausių priteistinų bylinėjimosi išlaidų už konkrečias suteiktas paslaugas, jos yra pagrįstos ir atsakovo realiai patirtos, todėl priteistinos iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gerama“ (juridinio asmens kodas 300558289) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIP 311“ (juridinio asmens kodas 303280717) bankroto administravimui skirtų lėšų 560 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjai Marius Bajoras
Gintaras Pečiulis
Asta Radzevičienė