Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-398/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09657-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.1.; 1.1.8.6.3.; 1.2.3.2.3.;

(S)

1.2.3.3.; 2.4.6.; 2.4.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),

teisėjų Elenos Vainienės, Lino Žukausko,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ž. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimu 8 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

Ž. K. nuteista už tai, kad 2016 m. vasario 27 d., apie 16 val., tiksliau nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvės kambaryje tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nariu – sugyventiniu L. M., tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinės sritį, tuo padarydama nukentėjusiajam durtinę pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos dešinės pusės žaizdą, III, IV šonkaulių kremzlinių dalių vientisumo pažeidimus, širdiplėvės pažeidimą, aortos kylančios dalies vientisumo kiauryminį pažeidimą, kraujosruvą aortos kylančioje dalyje, širdiplėvėje, krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose, poodinę kraujosruvą apie žaizdą krūtinės dešinėje ir, nukentėjusiajam ginantis nuo jį žalojusio įrankio, padarė jam poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, ko pasekoje L. M. mirus įvykio vietoje 2016 m. vasario 27 d. 17 val.10 min. nuo ūmaus nukraujavimo į vidaus ertmes ir dalinės širdies tamponados dėl durtinio-pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su aortos sužalojimu, taip tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinį L. M..

Apeliaciniame skunde nuteistoji Ž. K. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendį ir sušvelninti jai paskirtą bausmę.

Nuteistoji Ž. K. nurodo, kad nusikaltimą, už kurį nuteista, padarė gindamasi nuo sugyventinio L. M., būdama afekto būsenos ir neturėdama tikslo atimti gyvybę. Ji bandė išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę sutvarstydama žaizdą ir iškviesdama greitąją medicinos pagalbą. Savo kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino L. M. laidojimo išlaidas. Praeityje neteista, nebausta administracine tvarka, į narkologo ar psichiatro įskaitą neįrašyta, iki šio įvykio dirbo, charakterizuojama kaip nekonfliktiška, tvarkinga ir atsakinga moteris. Visos šios aplinkybės, pasak apeliantės, patvirtintina, kad apygardos teismo jai paskirta bausmė yra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios Ž. K. gynėjas prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios Ž. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129  straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas Ž. K. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl Ž. K. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad Ž. K. nusikalstami veiksmai atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad nusikaltimą, už kurį nuteista, padarė gindamasi nuo sugyventinio L. M., būdama afekto būsenos ir neturėdama tikslo atimti gyvybę. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. BK 130 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė - psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tokia ekspertizė skiriama tik turint duomenų, duodančių pagrindą manyti buvus fiziologinio afekto būseną. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka daryti išvadai, kad nuteistoji, darydama nusikaltimą, nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, todėl skirti ekspertizę nebuvo pagrindo. Nuteistoji Ž. K. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai atsisakius pagaminti valgyti, sugyventinis L. M. pradėjo pykti, vadinti necenzūriniais žodžiais. Ž. K. pradėjo L. M. priekaištauti, kad šis niekur nedirba, nuolat geria, ir jie tarpusavyje susistumdė. Tuo metu ji buvo išgėrusi, tai turėjo įtakos jos veiksmams. Ant virtuvinės spintelės buvo peilis, paėmusi jį Ž. K. dūrė L. M. vieną kartą į krūtinę ir jis pargriuvo. Jos ir L. M. šeimoje buvo naudojamas fizinis smurtas, tačiau įvykio dieną prieš ją fizinis smurtas nebuvo naudojamas, Ž. K. gynėsi labiau nuo psichologinio smurto (t. 2, b. l. 113-114). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis prieš užpuolimą būtų atlikęs neteisėtus ar itin įžeidžiančius veiksmus, kurie galėtų sukelti nuteistajai fiziologinį afektą. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad tiriamo įvykio metu nukentėjusysis ginklo ar kitokio grėsmę galinčio kelti daikto neturėjo, nuteistosios nepuolė. Atkreiptinas dėmesys, kad analizuojant byloje surinktus įrodymus matyti, jog L. M., gyvendamas su Ž. K., ne pirmą kartą tiek fiziškai, tiek psichologiškai smurtavo prieš nuteistąją, todėl jai šis sugyventinio elgesys nebuvo netikėtas. Taigi, konfliktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo nebuvo kažkuo išskirtinis. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji numatė savo tolesnius veiksmus konflikto metu ir kad ji nebuvo didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsenoje, bet veikė sąmoningai.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas ir dėl būtinosios ginties situacijos. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010).

Nagrinėjamu atveju iš nuteistosios Ž. K. parodymų matyti, kad įvykio metu jos atžvilgiu fizinis smurtas panaudotas nebuvo. Tai patvirtina ir byloje esanti gydytojo A. D. surašyta epikrizė, kurioje nurodyta, kad 2016 m. kovo 1 d. apžiūrint Ž. K. kūno srityje kraujosruvų, patinimo, hematomų nėra, veido sritis nepatinusi, poodinių kraujosruvų nėra, judesiai per galūnių sąnarius laisvi, neskausmingi (t. 1, b. l. 141). Be to, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, jog L. M. ruošėsi, planavo, bandė suduoti ar sudavė kokius nors smūgius Ž. K.. Nuteistoji pirmosios instancijos teisme parodė, kad gynėsi labiau nuo psichologinio smurto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo veiksmai (konflikto inicijavimas, necenzūrinių žodžių vartojimas Ž. K. atžvilgiu, susistumdymas) neatitiko tų sąlygų, kurios reikalingos nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Nukentėjusysis konflikto su nuteistąja metu neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Dėl šios priežasties nuteistajai nebuvo būtinybės nuo tokio kėsinimosi gintis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010 ir kt.). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015 ir kt.).

Apeliantė skunde tvirtina, kad ji nesiekė L. M. mirties, tačiau tokie apeliantės teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jos kaltės nužudžius L. M.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistoji Ž. K. norėjo L. M. mirties, tačiau ši aplinkybė rodo tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad nuteistoji veikė netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ž. K. tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nariu – sugyventiniu L. M., tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinės sritį. Šie Ž. K. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Dūrio vieta – krūtinės sritis – gyvybiškai svarbi. Šie Ž. K. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad ji, būdama suaugusi, nors ir neblaivi, tačiau suvokdama savo veiksmų esmę ir prasmę, turinti pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog durdama peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą (krūtinės sritį), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, taigi, nužudė L. M., veikdama netiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. K. veiksmus įvertino kaip šeimos nario nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129  straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl bausmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajai Ž. K. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtik­rinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai Ž. K. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jai skiriamos baus­mės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nuteis­tosios asme­nybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jai teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistoji padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. savo šeimos nario mirtį, nuteistoji padarė veikdama netiesiogine tyčia. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad Ž. K. neteista (t. 1, b. l. 142), administracine tvarka nebausta (t. 1, b. l. 143), iki sulaikymo dirbo (t. 1, b. l. 144), charakterizuojama kaip asmuo, neretai vartojęs alkoholį, tačiau nekonfliktinė, tvarkinga moteris, darbdavio apibūdinama teigiamai (t. 1, b. l. 147, 157). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką ji padarė apsvaigusi nuo alkoholio (t. 1, b. l. 158), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad ji bandė išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę sutvarstydama žaizdą ir iškviesdama greitąją medicinos pagalbą. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad būtina nustatyti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės nutartys Nr. 2K-39/2007, 2K-299/2012). Teismų praktika rodo, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna greitosios medicinos pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas, bandymas gaivinti nukentėjusįjį, darant jam dirbtinį kvėpavimą, stabdant kraujavimą ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-278/2009). Nuteistoji Ž. K. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad L. M. pargriuvus po suduoto smūgio peiliu, ji paklausė, gal reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau jis atsakė, kad nereikia, kad jam viskas gerai. Kadangi iš krūtinės bėgo kraujas, Ž. K. užklijavo jam pleistru žaizdą, netrukus atėjo R. A., kuris padėjo L. M. pernešti ir paguldyti ant lovos, po to R. A. išėjo. Praėjus kelioms minutėms L. M. paprašė, kad ji padėtų nueiti jam į tualetą. Ž. K. netrukus išgirdo, kaip tualete kažkas subildėjo, pažiūrėjus pamatė, jog L. M. buvo parkritęs ant žemės, tuomet paskambino R. A., šis nurodė iškviesti greitąją pagalbą. Kol atvažiavo greitoji medicinos pagalba, ji bandė daryti dirbtinį kvėpavimą (t. 2, b. l. 113-114). Iš šių parodymų matyti, kad nuteistoji Ž. K. greitąją medicinos pagalbą iškvietė ne savo iniciatyva, o R. A. nurodymu. Iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateikto garso įrašo apžiūros protokolo matyti, jog Ž. K. dirbtinį kvėpavimą nukentėjusiajam darė taip pat ne savo iniciatyva, o tik įkalbėta Bendrojo pagalbos centro operatorės (t. 1, b. l. 122-127). Be to, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. M 121/2016(03) matyti, jog L. M. mirė nuo ūmaus nukraujavimo į vidaus ertmes ir dalinės širdies tamponados dėl durtinio-pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su aortos sužalojimu (t. 1, b. l. 57–59), todėl nuteistosios paimto pleistro užklijavimas ant L. M. padaryto sužalojimo neturėjo esminės įtakos nukentėjusiojo sveikatos būklei. Dėl aptartų priežasčių apygardos teismas pagrįstai nepripažino Ž. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Nuteistoji apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ji iš dalies atlygino L. M. laidojimo išlaidas. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tačiau tokiu atveju atlygintos žalos dalis turi sudaryti žymią dalį padarytos ir priteistos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-437/2007, 2K-420/2007). Nors nuteistoji Ž. K. apklausta pirmosios instancijos metu nurodė, kad jos brolis buvo nuvažiavęs pas nukentėjusiuosius ir kompensavo dalį laidojimo išlaidų (t. 2, b. l. 114), tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje nėra šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Nuteistosios brolis L. K. apklaustas pirmosios instancijos nenurodė, kad Ž. K. prašymu būtų atlyginęs nukentėjusiesiems, t. y. nužudytojo L. M. tėvams – R. M. ir La. M., padarytą žalą. Liudytojais ikiteisminio tyrimo metu apklausti R. M. ir La. M. šių aplinkybių taip pat nepatvirtino. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ir šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Teisėjų kolegija spren­džia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nus­tatydamas nuteistajai baus­mės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos ap­lin­kybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistosios bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai Ž. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129  straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskyrė artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę 8 metams 6 mėnesiams, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė :

Nuteistosios Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                        Svajūnas Knizleris

Teisėjai                                                                                                    Elena Vainienė

                                                                                      Linas Žukauskas