Administracinė byla Nr. eA-679-492/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02103-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija: 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.                      Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 23 d. raštą Nr. (12.7-V)2V-668 ,,Dėl Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos ir jos aplinkos sutvarkymo projektinių pasiūlymų“ (toliau – Raštas) ir įpareigoti Departamento Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti ir įvertinti projektinius pasiūlymus laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų.

2.                      Pareiškėjas nurodė, kad nusprendė organizuoti Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos (duomenys neskelbtini) ir jos aplinkos sutvarkymą ir kreipėsi į savivaldybės įmonę „Vilniaus planas“, kad būtų parengti Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos (duomenys neskelbtini) ir jos aplinkos sutvarkymo projektiniai pasiūlymai (toliau – ir Projektiniai pasiūlymai). Projektinių pasiūlymų sprendiniuose, greta Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos sutvarkymo (I etapas), siūloma išplėsti ir sutvarkyti jau esamas vaikų žaidimų aikštelę, krepšinio aikštelę ir treniruoklių aikštelę (II etapas). Projektiniai pasiūlymai 2017 m. sausio 25 d. buvo pateikti derinti Departamento Vilniaus skyriui, kuris Raštu jiems nepritarė, nes numatyta tvarkyti ne tik Didžiosios sinagogos aplinką, bet ir gretimas teritorijas (Vilniaus senamiesčio (duomenys neskelbtini) kvartalą), o II etapo teritorijos tvarkymo pasiūlymai pažeistų Vilniaus senamiesčio Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte Nr. KPD-RM-2014 nustatytą vertingąją savybę – vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos, taip pat Projektiniai pasiūlymai prieštarauja detaliajam planui – Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijai ir sklypų planui, patvirtintam Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775V (toliau – Detalusis planas). Tačiau skundžiamame Rašte nėra nurodyta, kaip ir kokiu būdu projektinių pasiūlymų sprendiniai pažeidžia nustatytą vertingąją savybę, kaip, kokiu būdu ir kokiems Detaliojo plano sprendiniams jie prieštarauja, todėl Raštas laikytinas neaiškiu ir nemotyvuotu, neatitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Rašte nėra aiškiai nurodyta, kokius prieštaravimus atsakovas nustatė tarp parengtų Projektinių pasiūlymų ir rašte išvardintų poįstatyminių teisės aktų. Rašte nurodyta apskundimo tvarka įrašant klaidingą teisės akto pavadinimą, todėl Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

3.                      Pareiškėjo nuomone, skundžiamame Rašte nurodomi nepritarimo Projektiniams pasiūlymams motyvai nepagrįsti, nes projektiniuose pasiūlymuose siūloma Didžiosios sinagogos teritorijos gretimybėje esamas vaikų žaidimų, treniruoklių ir krepšinio aikšteles tvarkyti, jų negriaunant ir kitaip nežalojant. Aikštelių įrenginius ir dangą bus galima demontuoti nepadarant jokios žalos buvusio užstatymo liekanoms. Pagal Projektinių pasiūlymų sprendinius, tvarkant ir plečiant esamas vaikų žaidimų, treniruoklių ir krepšinio aikšteles, žemės sklypai nebūtų formuojami, todėl tokie veiksmai negali pažeisti detaliuoju planu suplanuotų istorinių sklypų ribų. Šiuo metu buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje stovi sovietmečiu pastatytas dviejų aukštų statinys, kuriame įsikūrusi Vytės Nemunėlio pradinė mokykla. Artimiausiu metu šio pastato griauti nenumatoma, todėl Projektiniuose pasiūlymuose numatoma sutvarkyti esamą tvorą, atkurti istorinę Žydų gatvės trasą bei sutvarkyti jos dangą iki susikirtimo su Stiklių gatve, pastatyti suoliukus, įrengti informacinį stendą ir maketą, padidinti paminklo Vilniaus Gaonui erdvę, sutvarkant teritoriją. Istorinės Žydų gatvės trasos atkūrimas, planuojami teritorijų tvarkymo darbai (tvoros sutvarkymas, suoliukų pastatymas, informacinio stendo ir maketo įrengimas) netrukdys ateityje, esant poreikiui, nugriauti sovietmečiu statytą pradinės mokyklos pastatą ir atkurti buvusį istorinį užstatymą.

4.                      Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamento Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (12.53.-V)2V-514 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planavimo dokumento prilyginamo detaliajam teritorijų planui“ yra pritaręs sklypo (duomenys neskelbtini) ribų formavimui ne pagal Detalųjį planą. Taigi, pats atsakovas pripažino, kad ne visais atvejais galima vadovautis Detaliojo plano sprendiniais, nes turi būti įvertinamas susiklostęs esamas užstatymas. Atsakovas, nemotyvuotai atsisakęs pritarti Projektiniams pasiūlymams, trukdo pradėti rengti techninį projektą ir realizuoti jo sprendinius, tokiu būdu pažeidžiamas viešasis interesas, nes žmonėms ribojamos galimybės susipažinti su kultūros paveldu, o vietos bendruomenei ribojama galimybė naudotis sutvarkytomis aikštelėmis.  

5.                      Atsakovas Departamento Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.                      Atsakovas nurodė, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei greta esančios teritorijos patenka į kultūros paveldo vietovės, Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), teritoriją. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalis numato, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 12 dalimi, Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši ir į kitus registrus neperregistruojami. Skundžiamu Raštu nepritariama Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos ir jos aplinkos sutvarkymo Projektiniams pasiūlymams, kadangi pateikti Projektiniai pasiūlymai pažeis Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014 patikslintą Vilniaus senamiesčio vertingąją savybę – vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos ir Detaliojo plano sprendinius.

7.                      Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, yra nurodyta jo apskundimo tvarka. Dėl techninės klaidos nurodytas netikslus teisės akto pavadinimas nelaikytinas pagrindu naikinti individualų administracinį aktą. Raštas atitinka Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punkte nustatytą kompetenciją Departamentui priimti sprendimus dėl valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengtų projektinių pasiūlymų atitikimo paveldosaugos reikalavimams ir Departamento teritorinių skyrių nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2016 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. Į-121 (toliau – ir Nuostatai), Departamento teritoriniams skyriams priskirtas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybinio administravimo funkcijas skyrių veiklos teritorijose – apskrityse. Pagal Nuostatų 6.9 punktą būtent Departamento skyriai, įgyvendindami jiems nustatytus uždavinius, teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai ar planuojami atlikti tvarkybos darbai atitinka paveldosaugos reikalavimus. Nagrinėjamu atveju yra svarbus viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Reikalinga tam tikra apsauga, rūpinimasis, kad kultūros vertybė kuo ilgiau išliktų ir tenkintų visuomenės poreikius.

8.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Departamentas nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į Kultūros vertybių registre registruotą ir valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių – Vilniaus senamiesčio ir Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais teritorijas. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 90 punktas nustato, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijose ir apsaugos zonose numatomų atlikti žemės ir statybos darbų projektai turi būti suderinti su Departamentu. Pagal Įstatymo nuostatas, Nuostatų 6.9 punktą, Departamento teritoriniai skyriai, įgyvendindami jiems nustatytus uždavinius, teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai ar planuojami atlikti tvarkybos darbai atitinka paveldosaugos reikalavimus.

II.

9.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir Departamento Vilniaus skyriaus Raštą panaikino bei įpareigojo Departamento Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti ir įvertinti savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtus „Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos ir jos aplinkos sutvarkymo projektinius pasiūlymus“.

10.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktorius 2016 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu pavedė Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriui organizuoti Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos (duomenys neskelbtini) ir jos aplinkos sutvarkymo projektinių pasiūlymų parengimą bei patvirtino projektinių pasiūlymų darbo užduotį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštu savivaldybės įmonei „Vilniaus planas“ pavedė parengti Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos (duomenys neskelbtini) ir jos aplinkos sutvarkymo projektinius pasiūlymus bei pateikė darbo užduotį ir kitus reikiamus dokumentus. Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ parengė Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos ir jos aplinkos sutvarkymo projektinius pasiūlymus (projekto Nr. VP16-156), kuriuose numatė Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos sutvarkymo darbus, tarp kurių įrengti visuomenės informavimo sistemą (stendą, maketą), suremontuoti esamą betono plytelių dangą, demontuoti ir perkelti Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos tvorą, ties Vilniaus Gaono paminklu suformuoti aikštelę, atkurti buvusią Žydų gatvės trasą, įrengti pėsčiųjų takus ir kt. (I etapas), bei esamos vaikų žaidimų aikštelės, krepšinio aikštelės ir treniruoklių aikštelės sutvarkymo ir išplėtimo darbus, tarp kurių dėl nusidėvėjimo pašalinti vaikų žaidimų aikštelės įrenginius, įrengti naujus vaikų žaidimų aikštelės įrenginius, išlieti guminę vaikų žaidimų aikštelės dangą, vaikų žaidimų aikštelę aptverti ir apželdinti, numatyti vietas automobiliams statyti (II etapas). Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtuose „Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos ir jos aplinkos sutvarkymo projektinius pasiūlymuose“ statytoju ir (arba) užsakovu nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė.

11.                      Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ kreipėsi į Departamento Vilniaus skyrių dėl parengtų projektinių pasiūlymų derinimo. Tačiau Departamento Vilniaus skyrius skundžiamu Raštu nepritarė projektiniams pasiūlymams, nes jais numatyta tvarkyti ne tik Didžiosios sinagogos aplinką, bet ir gretimas teritorijas (Vilniaus senamiesčio (duomenys neskelbtini) kvartalas), o jų tvarkymo pasiūlymai pažeistų Vilniaus senamiesčio (16073, U1P 2013 m. rugsėjo 24 d. nekilnojamojo Kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas Nr. KPD-RM-2014) nustatytą vertingąją savybę – 2.1.6 vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos, taip pat projektiniai pasiūlymai prieštarauja Detaliajam planui – Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijai ir sklypų planui (Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkis Nr. 775V).

12.                      Teismas pažymėjo, kad Departamentas (jo teritorinis padalinys), vykdydamas Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punkte numatytus įgaliojimus, atlieka viešąjį administravimą, todėl jis turi paisyti viešojo administravimo srityje galiojančio teisėtumo principo (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) bei iš jo kylančio reikalavimo priimamą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad Departamento Vilniaus skyriaus skundžiamame Rašte pateikta išvada, jog greta Didžiosios sinagogos (Vilniaus senamiesčio (duomenys neskelbtini) kvartale) numatyti tvarkymo pasiūlymai pažeistų paveldosaugos reikalavimus, yra visiškai nemotyvuota. Šiame Rašte nėra nurodyta, kokie konkretūs Projektiniuose pasiūlymuose numatyti tvarkymo pasiūlymai, kaip (kokiu būdu) pažeistų minėtus paveldosaugos reikalavimus. Tai nėra nurodyta ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui skundžiamame Rašte visiškai nemotyvavus savo pateiktos išvados dėl parengtų Projektinių pasiūlymų netinkamumo paveldosaugos reikalavimų prasme, pareiškėjas objektyviai negali suprasti, kokie argumentai lemia atsakovo nustatytą prieštaravimą. Tai apsunkina pareiškėjo galimybes arba ištaisyti nustatytus prieštaravimus, arba, nesutinkant su atsakovo pozicija, ginti savo teises teismine tvarka. Pareiškėjas skunde išdėstė argumentus, kad siūlomi darbai nepažeidžia atsakovo nurodytų teisės aktų, tačiau atsakovas dėl šių argumentų nei skundžiamame Rašte, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasisakė, jų nepaneigė. Todėl, pavyzdžiui, nei pareiškėjui, nei teismui nėra suprantama, kaip numatyti buvusios Žydų gatvės trasos atkūrimo, pėsčiųjų takų įrengimo darbai, esamos vaikų žaidimų aikštelės atnaujinimo darbai gali pažeisti paveldosaugos reikalavimus.

13.                      Teismas konstatavo, kad skundžiamas atsakovo sprendimas turi būti panaikintas kaip visiškai nemotyvuotas ir pažeidžiantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą ir 8 straipsnio 1 dalį, o atsakovas turi būti įpareigojamas pašalinti padarytą pažeidimą bei iš naujo išnagrinėti ir įvertinti savivaldybės įmonės Projektinius pasiūlymus“.

III.

14.                      Atsakovas Departamento Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Departamento Vilniaus skyriaus Raštą.

15.                      Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad Vilniaus senamiestis paskelbtas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe bei jai nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktas). Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato imperatyvų draudimą, t. y. viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama: naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija.

16.                      Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Rašte pateikta išvada yra nemotyvuota. Skundžiamame Rašte yra aiškiai išreikšta Departamento Vilniaus skyriaus nuomonė bei nurodyti nepritarimo motyvai, t. y. projekto sprendiniais būtų pažeista Vilniaus senamiesčio (16073,U1P 2013 m. rugsėjo 24 d. nekilnojamojo Kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas Nr. KPD-RM-2014) nustatyta vertingoji savybė – 2.1.6. vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos.

17.                      Departamento Vilniaus skyriaus nuomone, Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 8 straipsnio keliamus reikalavimus – Raštas pagrįstas teisės aktų normomis, pasirašytas bei nurodyta akto apskundimo tvarka.

18.                      Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

19.                      Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20.                      Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Rašte yra aiškiai išreikšta atsakovo nuomonė, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkretūs Projektiniuose pasiūlymuose numatyti tvarkymo pasiūlymai ir kaip jie pažeistų paveldosaugos reikalavimus. Pareiškėjui nėra suprantama, kaip numatyti buvusios Žydų gatvės trasos atkūrimo, pėsčiųjų takų įrengimo darbai, esamos vaikų žaidimų aikštelės atnaujinimo darbai pažeidžia paveldosaugos reikalavimus. Atsakovas taip ir nepaneigia pareiškėjo skunde nurodomų argumentų, kad siūlomi darbai nepažeidžia atsakovo nurodytų teisės aktų.

21.                      Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, nurodo, kad atsakovo Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų.

22.                      Skundžiamame Rašte atsakovas nenurodė, kokius koncepcijos sprendinius pažeidžia Projektiniai pasiūlymai. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Projektinių pasiūlymų sprendinius tvarkant ir plečiant esamas vaikų žaidimų, treniruoklių ir krepšinio aikšteles, žemės sklypai nebūtų formuojami, todėl tokie veiksmai negali pažeisti koncepcijoje suplanuotų istorinių sklypų ribų. Pareiškėjas taip pat nurodo LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1731/2010.

23.                      Projektinių pasiūlymų sprendiniai nepažeidžia koncepcijos reglamento „atkuriamas nugriautas užstatymas (sekant istorine, ikonografine ir archeologine medžiaga)“ reikalavimų. Istorinės Žydų gatvės trasos atkūrimas atitinka koncepcijos sprendinius, o kiti planuojami teritorijų tvarkymo darbai (tvoros sutvarkymas, suoliukų pastatytas, informacinio stendo ir maketo įrengimas) netrukdys ateityje, esant poreikiui, nugriauti sovietmečiu pastatytą pradinės mokyklos pastatą ir atkurti buvusį istorinį užstatymą.

24.                      Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju kalbama apie du viešuosius interesus – kultūros paveldo apsaugą ir teisę į sveiką ir švarią aplinką, kurie atsakovo veiksmais nepagrįstai nepritariant Projektiniams pasiūlymams yra pažeidžiami. Pareiškėjas akcentuoja, kad kultūros paveldo saugojimu siekiama, kad su juo susipažintų žmonės ir būsimosios kartos, tačiau tai nesuteikia teisės pažeisti šiuo metu gyvenančių žmonių teisių ir teisėtų interesų gyventi, dirbti ir mokytis švarioje ir sveikoje aplinkoje. Projektiniais pasiūlymais siekiama sukurti prielaidas, kad būtų sutvarkyta Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorija – sutvarkant esamą tvorą, atkuriant Žydų gatvės trasą, įrengiant suoliukus, naują informacinį stendą bei maketą, kuriame būtų parodytas, koks buvo kvartalo užstatymas iki sugriovimo, padidinant esamo paminklo Vilniaus Gaonui erdvę, t. .y. sudaromos sąlygos žmonėms susipažinti su kultūros paveldu bei sutvarkant esamo kiemo likusios dalies teritoriją – išplečiant ir sutvarkant jau esamas vaikų žaidimų aikštelę, krepšinio aikštelę ir treniruoklių aikštelę, todėl darytina išvada, kad abiem viešiesiems interesams Projektiniai pasiūlymai neprieštarauja.

25.                      Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Projektiniams pasiūlymams pritarė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir VšĮ Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra.

26.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Departamentas palaiko poziciją, išdėstytą Departamento atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27.                      Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Departamento Vilniaus skyriaus  2017 m. gegužės 23 d. rašte Nr. (12.7-V)2V-668 ,,Dėl Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos ir jos aplinkos sutvarkymo projektinių pasiūlymų“ išdėstyto sprendimo nepritarti gautiems Projektiniams pasiūlymams, pagrįstumo ir teisėtumo. 

28.                      Departamento Vilniaus skyrius, susipažinęs su Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos ir jos aplinkos sutvarkymo Projektiniais pasiūlymais (užsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė, projekto rengėjas – SĮ „Vilniaus planas“), Rašte Projektiniams pasiūlymams nepritarė, nurodė, kad  jais numatyta tvarkyti ne tik Didžiosios sinagogos aplinką, bet ir gretimas teritorijas (Vilniaus senamiesčio (duomenys neskelbtini) kvartalas), o jų tvarkymo pasiūlymai pažeistų Vilniaus senamiesčio (16073U1P 2013 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas Nr. KPD-RM-2014) nustatytą vertingąją savybę – 2.1.6. vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos. Taip pat nurodė, kad projektiniai pasiūlymai prieštarauja detaliajam planui – Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto, koncepcijai ir sklypų planui (Reg. Nr. 1, Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkis Nr. 775V). Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, kad vadovaujasi Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija; Įstatymo 8 straipsnio 12 dalimi, įtvirtinančia, kad Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši; Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punktu, Nuostatų 5.2, 6.9 punktais, įtvirtinančiais Departamento kompetenciją priimti sprendimus, pažymėjo viešojo intereso saugoti kultūros paminklus ir vertybes svarbą.

29.                      Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas ginčijamą Raštą, nurodė, kad Departamentas (jo teritorinis padalinys), vykdydamas Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punkte numatytus įgaliojimus, atlieka viešąjį administravimą, todėl jis turi paisyti viešojo administravimo srityje galiojančio teisėtumo principo (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) bei iš jo kylančio reikalavimo priimamą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad Departamento Vilniaus skyriaus skundžiamame Rašte pateikta išvada, jog greta Didžiosios sinagogos (Vilniaus senamiesčio (duomenys neskelbtini) kvartale) numatyti tvarkymo pasiūlymai pažeistų paveldosaugos reikalavimus, yra visiškai nemotyvuota; nėra nurodyta, kokie konkretūs Projektiniuose pasiūlymuose numatyti tvarkymo pasiūlymai, kaip (kokiu būdu) pažeistų paveldosaugos reikalavimus, tai nebuvo nurodyta ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

30.                      Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, kad Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 8 straipsnio reikalavimų; kad išdėstyta išvada nėra motyvuota; papildomai nurodė, kad Vilniaus senamiestis yra paskelbtas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, gi Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas draudžia naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes.

31.                      Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie akcentuojami apeliaciniame skunde.

32.                      Departamento Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde nurodė teisės aktuose - Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, šio Įstatymo 8 straipsnio 12 dalyje, Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punkte, Nuostatų 5.2, 6.9 punktuose įtvirtintus reikalavimus pagal kompetenciją priimti sprendimus, pažymėjo viešojo intereso saugoti kultūros paminklus ir vertybes svarbą.

33.                      Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punkte įtvirtinta, kad Departamentas per mėnesį nuo pateikimo dienos teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus; Nuostatų 6.9 punkte ši funkcija pavesta teritoriniams skyriams. Byloje nėra kvestionuojama atsakovo kompetencija priimti ginčijamą sprendimą, ginčas iš esmės kyla dėl to, ar Rašte išdėstytas nepritarimas Projektiniams pasiūlymams yra pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), ar Rašte išdėstytos išvados parengtos viešojo administravimo subjektui tinkamai naudojantis savo diskrecinėmis galiomis.

34.                      Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijoje Nr. (80) 2 „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ pabrėžiama, kad viešojo administravimo subjektas privalo veikti jam suteiktos kompetencijos ribose, įgyvendinant diskreciją turi būti užtikrintas diskrecinių sprendimų teisėtumas, motyvuotumas, nešališkumas ir objektyvumas, užtikrinama asmenų, kuriuos šie sprendimai liečia, lygybė prieš įstatymus, priimamų sprendimų proporcingumas jais siekiamam tikslui, protingo termino reikalavimas administracinės diskrecijos įgyvendinimo procese, kitų tinkamo administracinės diskrecijos įgyvendinimo proceso principų gerbimas.

35.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų diskrecijos teisė įvardijama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinant jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Vadovaujamasi principu, kad diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, neturi būti aiškinama kaip nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Diskrecijos teise besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų. Teisėtumo principas reiškia, kad visi teisės subjektai, iš jų – ir valstybės institucijos, jų pareigūnai, turi vienodai laikytis įstatymo reikalavimų, nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų, o savo sprendimus, priimamus vadovaujantis diskrecijos teise, turi pagrįsti objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012

36.                      Atsakovas, viešojo administravimo subjektas, ginčijamo Rašto išvadas grindžia Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą, 12 dalies nuostata, kad Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši, šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija; ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama; 19 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostata, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes bei teiginiais, kad Projektiniai pasiūlymai pažeidžia Vilniaus senamiesčio (16073U1P 2013 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas Nr. KPD-RM-2014) nustatytą vertingąją savybę – 2.1.6. vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos ir prieštarauja detaliajam planui – Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto, koncepcijai ir sklypų planui (Reg. Nr. 1, Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkis Nr. 775V).

37.                      Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Rašte nėra įvardyta, kokie konkretūs Projektiniuose pasiūlymuose numatyti tvarkymo sprendiniai, kokiu būdu, pažeidžia nurodytus teisės aktų reikalavimus, Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes, prieštarauja Detaliajam planui, sprendžia, kad atsakovas, ginčijamu Raštu nepritardamas Projektiniams pasiūlymams, netinkamai naudojosi savo diskrecija priimti individualų administracinį sprendimą jam teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose. Atsakovas, pasirinkdamas iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų tą, kuris yra tinkamiausias, privalo aiškiai nurodyti tokio pasirinkimo motyvus. Priešingu atveju administracinis sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju, kai nėra nurodyti argumentai, kurie konkretūs Projektinių pasiūlymų sprendiniai ir dėl kokių priežasčių negali būti įgyvendinami, yra pažeidžiami ne tik pareiškėjo, nekilnojamojo kultūros paveldo valdytojo, teisėti interesai prižiūrėti ir tvarkyti nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, bet ir viešieji interesai, nes kultūros paminklų ir vertybių tinkama apsauga negalima be jų tvarkymo ir priežiūros.

38.                      Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi bylą, nenustatė pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas 

Dainius Raižys 

Virginija Volskienė