Administracinė byla Nr. I-4184-624/2014
(Proceso Nr. 3-61-3-07046-2013-6)
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 38; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjui A. S., nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. S. skunde prašo teismo įpareigoti atsakovę išmokėti 21 328,96 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 bei 5 procentus metinių palūkanų nuo skundo padavimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Nurodo, kad Vidaus reikalų ministerijos 1998-10-28 sprendimu Nr. 14868 jam buvo paskirta 1 650,86 Lt valstybinė pensija, kuri nuo 2010-01-01 taikant Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu Laikinojo įstatymo 5 str. 1 ir 2 d. pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui susidarė 21 328,96 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui iki šiol neišmokėta. Taip pat pareiškėjas, remdamasis Civilinio kodekso 6.210 str., prašo priteisti palūkanas (b. l. 9-10).
Pareiškėjas taip pat 2014-01-06 pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodo, kad terminą praleido dėl to, jog manė, kad Konstituciniam Teismui 2012-02-06 priėmus ir paskelbus nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam bus grąžinta nesikreipiant į teismą. Mano, kad termino praleidimo priežastys yra svarbios ir terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas (b. l. 7-8).
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais, taip pat atnaujinti terminą skundui paduoti.
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodo, kad pareiškėjo nesikreipimas į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo yra pateisinamas, tačiau paskelbus nutarimą, pareiškėjas neoperatyviai kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Mano, kad pareiškėjas terminą kreiptis į teismą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl jis neatnaujintinas, o administracinė byla nutraukiama (b. l. 15).
Terminas paduoti skundą atnaujinamas, skundas tenkinamas iš dalies.
Teismas 2014-01-07 nutartimi pareiškėjo skundą dėl termino atnaujinimo ir valstybinės pensijos priteisimo priėmė, tačiau neišspręstas termino skundui paduoti atnaujinimo klausimas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 2 d., prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindžia iš esmės aplinkybe, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo taikytos apskaičiuojant pareiškėjo valstybinę pensiją, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Be to manė, kad paskelbus minėtą nutarimą, susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka bus kompensuota.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010-01-01 atsakovei nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Šiuo atveju pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013-10-10, t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (LVAT 2006-06-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 str. 1 d. prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). LVAT 2014-01-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014-01-22 nutartyse administracinėse bylose Nr. AS525190/2014 ir Nr. AS502-214/2014, atsižvelgdamas į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.
Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo praktikoje aiškinama, pagal teisinio saugumo principą, iš kurio kildinamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, reikalaujama, kad teisės aktai, kuriais privatiems asmenims sukeliama neigiamų padarinių, būtų aiškūs ir tikslūs, o jų taikymą teisės subjektai galėtų aiškiai numatyti (2005 m. birželio 7 d. Sprendimo, VEMW ir kt., C‑17/03, Rink. p. I‑4983, 80 punktas). Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog tai, kad teisinio saugumo, kuriuo saugomas tiek mokesčių mokėtojas, tiek administracija, sumetimais nustatomi protingi terminai ieškiniui pareikšti, kuriuos praleidus ši teisė prarandama, atitinka Sąjungos teisę. Iš tiesų dėl tokių terminų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Vis dėlto, kad atliktų savo paskirtį užtikrinti teisinį saugumą, senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Marks & Spencer 35 ir 39 punktai ir juose nurodyta teismo praktika, C‑62/00, Rink. p. I‑6325).
Be to, Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 nutarimu ir 2012-02-06 nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.
Teismo vertinimu, nurodytos priežastys, t. y., kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujina pareiškėjui terminą kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1998-12-08 išvada Nr. 14868 nuo 1998-10-28 neterminuotai buvo paskirta 1 507,31 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 17). Pareiškėjas 2013-05-27 su prašymu, gautu 2013-05-29, kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 21). VRM 2013-05-30 sprendime Nr. 1D-5439(11) nurodė, kad pareiškėjo prašymo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo dienos. Taip pat pateikė pareiškėjui pažymą apie valstybinės pensijos mokėjimą (b. l. 22).
Ginčas byloje kilo dėl valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pagal Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01) buvo nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, <...> gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, <...>, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, <...> (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į gautų draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01) nustatė, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, <...> gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, <...>, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, <...> (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012-09-01, nuo 2012-09-01 Laikinojo įstatymo 5 str. neteko galios.
Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011-12-31. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.
Seimas 2011-12-20 priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011-12-28, kurio 1 d. nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 str. 2 d. 4 p. nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011-12-31; 2) 1 str. 2 d. 1, 2 ir 3 p. nurodytoms išmokoms, 4 p. nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 p. nurodytai išmokai – iki 2012-12-31. Seimas 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012-12-31, kuriuo pakeitė 15 str. 1 d. 2 p. ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013-12-31. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013-12-31.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas be kita ko ir Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), Laikinojo įstatymo 5 str. (2010-02-11 ir 2010-10-26 redakcija) konstatavo, kad: 1) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Taigi, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 atkreipė dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. Tačiau procesinė analogija nėra taikoma, sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013). Ši aplinkybė yra papildomas pagrindas teigti, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja – valstybinio socialinio draudimo teisės aktų analogija šiai asmenų grupei yra taikoma tik įvertinus konkrečias kilusio ginčo aplinkybes.
Minėta, kad pareiškėjas 2013-05-27 su prašymu, gautu 2013-05-29, kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 21). VRM 2013-05-30 sprendime Nr. 1D-5439(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (b. l. 22).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas – 21 328,96 Lt. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-30 pažymos apie pareiškėjo 2010-2012 metų pensijos dydį, Nr. 11PP(P)-3630, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama remiantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatomis (b. l. 23). Pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. iš viso buvo apskaičiuota ir paskirta 52 827,52 Lt dydžio valstybinė pensija. Taikant Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas, pareiškėjui apskaičiuota 42 658,24 Lt dydžio valstybinė pensija, o pritaikius Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, pareiškėjui per minėtą laikotarpį išmokėta 21 329,28 Lt (b. l. 23). Pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai taikant Laikinojo įstatymo 5 str. susidarė 21 328,96 Lt dydžio nepriemoka (b. l. 23).
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio mėn. buvo sumažintas pagrįstai. Konstituciniam Teismui 2012-02-06 nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 5 str. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas nurodytiems asmenims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d., pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, negalėjo būti perskaičiuojama. Aplinkybė, kad kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą: LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
Pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas nebuvo išmokėta 21 328,96 Lt valstybinės pensijos. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl atsakove šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai dėl nepagrįstai taikytų Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka – 21 328,96 Lt priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybinę pensijos dalį kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant administracines bylas dėl valstybinės pensijos priteisimo (2012-07-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir kt.), suformuotas aiškinimas, jog Civilinio kodekso 1.1 str. 1 d. nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 str. 2 d. nustatyta, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys valstybinės pensijos mokėjimą, nenumato tokio pobūdžio nuostolių kompensavimo. Kadangi egzistuoja įstatymo garantuotas teisinis mechanizmas pažeistoms pareiškėjo teisėms į pensiją ginti ir pareiškėjas šiuo mechanizmu naudojosi, pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne viešuosiuose) teisiniuose santykiuose, negali būti tenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d., 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Atnaujinti pareiškėjui A. S. terminą skundui paduoti.
Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 21 328,96 Lt (dvidešimt vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt aštuonis litus 96 ct) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Irena Paulauskienė
Ernestas Spruogis