Administracinė byla Nr. eAS-542-789/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01429-2025-8
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Conna“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Conna“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Conna“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. vasario 27 d. sprendimą (sprendimo numeris: (23.24-08) 327-15272) neišdėstyti pareiškėjui mokestinės nepriemokos mokėjimo (toliau – ir 2025 m. vasario 27 d. sprendimas); 2) panaikinti atsakovo 2025 m. vasario 27 d. raginimą pareiškėjui sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką (toliau – ir 2025 m. vasario 27 d. raginimas); 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti 2025 m. vasario 27 d. sprendimo ir
2025 m. vasario 27 d. raginimo įsigaliojimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo.
Pareiškėjas, teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, paaiškino, kad 2025 m. vasario 3 d. jis kreipėsi į atsakovą su prašymu išdėstyti pareiškėjui susidariusios mokestinės nepriemokos mokėjimą (toliau – ir 2025 m. vasario 3 d. prašymas). Atsakovas, išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą, 2025 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą neišdėstyti pareiškėjui susidariusios mokestinės nepriemokos mokėjimo. Tą pačią dieną atsakovas surašė pareiškėjui raginimą sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką.
Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, teismui netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjas nurodė, kad jis nesumokėjo susidariusios mokestinės nepriemokos ne dėl savo atliktų tyčinių veiksmų. Pareiškėjas susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu ir neturi finansinių galimybių iš karto sumokėti visą susidariusią mokestinę nepriemoką. Atsakovui priverstinai išieškojus iš pareiškėjo susidariusią mokestinę nepriemoką iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo, pareiškėjas neteks visų apyvartinių lėšų ir nebegalės toliau vykdyti ekonominę veiklą.
II.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai, priimdami 2025 m. kovo 28 d. nutartį, priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, nagrinėdamas 2025 m. vasario 3 d. prašymą, remdamasis paties pareiškėjo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaičiavo pareiškėjo turimą mokestinę nepriemoką – 75 726,69 Eur. 2025 m. vasario 27 d. atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą išdėstyti minėtos mokestinės nepriemokos mokėjimą ir surašė pareiškėjui raginimą susimokėti apskaičiuotą mokestinę nepriemoką per dvidešimties kalendorinių dienų laikotarpį.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir raginimą, neatliko jokių pareiškėjo turimos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatose. Atsižvelgdamas į minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo 2025 m. vasario 27 d. sprendimas ir raginimas nesudaro teisinių prielaidų atsirasti pareiškėjo nurodytoms grėsmėms patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą.
Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti 2025 m. vasario 27 d. sprendimo ir raginimo galiojimą – visais atvejais nedaro įtakos pareiškėjo subjektinėms teisėms. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir raginimą, atsisakė išdėstyti pareiškėjui susidariusios mokestinės nepriemokos mokėjimą, t. y. atsisakė vykdyti pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus, ir paragino pareiškėją sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką. Remdamasis minėtais argumentais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje 2025 m. vasario 27 d. sprendimo ir raginimo galiojimo sustabdymas nedaro jokios teisinės reikšmės.
III.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Conna“, teikdamas atskirąjį skundą, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 28 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir perduoti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas, priimdamas 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir raginimą, neatliko jokių pareiškėjo turimos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas, priimdamas 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir raginimą, iš esmės inicijavo pareiškėjo turimos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procesą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, remdamasis surašytu raginimu sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką, turi teisę inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą. Pareiškėjui nesumokėjus 2025 m. vasario 27 d. raginime numatytų mokesčių per nustatytą terminą, atsakovas įgis teisę priverstinai išieškoti pareiškėjo turimą mokestinę nepriemoką. Atsižvelgdamas į minėtus argumentais, pareiškėjas teigia, kad atsakovas, priimdamas 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir raginimą, tiesiogiai sukėlė pareiškėjui teisinius padarinius.
Pareiškėjas papildomai pažymi, kad 2025 m. kovo 28 d. atsakovas priėmė sprendimą išieškoti dalį aptariamos mokestinės nepriemokos iš priverstine hipoteka įkeisto pareiškėjo turto. Vadovaudamasis MAĮ nuostatomis, pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas, inicijavęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procesą, gali pasirinkti įvairius mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas, siekdamas užsitikrinti galbūt palankų teismo sprendimą, nepagrįstai turėtų atskirai skųsti visus atsakovo priimtus sprendimus išieškoti aptariamą mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.
Pareiškėjas mano, kad, teismui atsisakius sustabdyti 2025 m. vasario 27 d. sprendimo ir raginimo galiojimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo, inicijuotos administracinės bylos nagrinėjimas iš esmės taps formalus, o proceso šalys nebeturės galimybės grįžti į teisinę padėtį, buvusią iki ginčo inicijavimo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m.
kovo 28 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas, teikdamas atskirąjį skundą, ginčija skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą bei teisėtumą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Teismas, įstatymo nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-821/2025 ir kt.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas ir tvarką įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatos. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali teikti teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, siekdamas užtikrinti tik nagrinėjamoje administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus, o ne apskritai tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Asmens prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2085-821/2023 ir kt.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad proceso dalyvio prašymu teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones tais atvejais, kai: 1) asmuo prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia pareikšto reikalavimo objektyviai tikėtiną pagrįstumą; 2) asmuo pagrindžia aplinkybę, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kyla reali rizika asmeniui patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai asmuo pagrindžia abi minėtas būtinąsias sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-232-968/2023 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad asmuo, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nurodyti teismui konkrečias aplinkybes, sudarančias būtiną bei realų pagrindą taikyti minėtas priemones, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Vien asmens deklaratyvios prielaidos, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nesudaro teismui pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ir (ar) neproporcingai sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-267-629/2025 ir kt.).
Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2025 m. vasario 27 d. priimtų sprendimo ir raginimo galiojimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjas teigė, jog jis susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu ir neturi jokių finansinių galimybių iš karto sumokėti visą pareiškėjo turimą mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas pateikė teismui įvairius pareiškėjo finansinę situaciją patvirtinančius duomenis.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės nepagrindė aplinkybės, jog, teismui netaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, pareiškėjo pateiktus duomenis ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad, teismui netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, 2025 m. vasario 27 d. priimdamas nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiamą sprendimą, atsisakė išdėstyti pareiškėjui susidariusios mokestinės nepriemokos mokėjimą ir, priimdamas nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiamą raginimą, paragino pareiškėją sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką. Taigi atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimą ir raginimą, neinicijavo veiksmų, susijusių su pareiškėjo turimos mokestinės nepriemokos ir (ar) pareiškėjo turto priverstiniu išieškojimu. Teisėjų kolegija vertinimu, skundžiami sprendimas ir raginimas savaime nesukelia pareiškėjo įvardijamos neatitaisomos ir (ar) sunkiai atitaisomos didelės žalos. Pareiškėjo pateikti duomenys apie pareiškėjo finansinę situaciją taip pat nepatvirtina aplinkybės, jog, teismui netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. nesustabdžius 2025 m. vasario 27 d. sprendimo ir raginimo galiojimo, pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą – netekti visų pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymui reikalingų apyvartinių lėšų. Pareiškėjo argumentai, jog, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ateityje atsakovas gali priimti sprendimus priverstinai išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką ir pareiškėjas galbūt turės papildomai kreiptis į teismus, nagrinėjamoje administracinėje byloje nesudaro teismui realaus pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti 2025 m. vasario 27 d. sprendimo ir raginimo galiojimą.
Pareiškėjas, teikdamas atskirąjį skundą, pateikė teismui 2025 m. kovo 28 d. atsakovo priimtą sprendimą (sprendimo numeris: (23.31-08) 467-100865) išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu) (toliau – ir 2025 m. kovo 28 d. sprendimas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 2025 m. vasario 27 d. atsakovo sprendimo atsisakyti išdėstyti pareiškėjui susidariusios mokestinės nepriemokos mokėjimą ir 2025 m. vasario 27 d. atsakovo raginimo pareiškėjui sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktas 2025 m. kovo 28 d. sprendimas nekeičia pateikto teisinio vertinimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Conna“ atskirąjį skundą.
Palikti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 28 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Milda Vainienė