Pranešėja Erinija Kazlauskienė                                        Civilinė byla Nr. e2A-247-730/2015

Teisėjas Egidijus Mickevičius                                                       (Proceso Nr. 2-06-3-01718-2014-5)

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

21.4.1.4.; 44.; 99.5.; 121.21.

                                             KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 4 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Mariaus Dobrovolskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovų G. K. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo ir 2014-10-24 Klaipėdos miesto apylinkės teismo papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. patikslintą ieškinį  atsakovams G. K. ir I. K., tretiesiems asmenims V. A., Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, pirkėjų teisių perkėlimo bei žalos atlyginimo,

n  u  s  t  a  t  ė:

2014-02-14 Klaipėdos miesto apylinkės teisme priimtas ieškovo M. B. ieškinys atsakovams G. K. ir I. K., tretiesiems asmenims V. A., Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, pirkėjų teisių perkėlimo bei žalos atlyginimo. 2014-07-01 priimtas ieškovo M. B. patikslintas ieškinys atsakovams G. K. ir I. K., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui, V. A., kuriuo prašoma pripažinti 2008-08-02 transporto priemonės F. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį apsimestine. Pripažinti, jog pirkėjo teisės ir pareigos, pagal 2008-08-02 transporto priemonės F. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. B. ir V. A. (mergautinė pavardė K.), atsirado atsakovams G. K. ir I. K., kurie yra tikrosios sutarties šalys. Solidariai iš atsakovų G. K. ir I. K. priteisti ieškovui M. B. 12415,52 Lt žalos atlyginimą. Solidariai M. B. priteisti iš atsakovų G. K. ir I. K. penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Solidariai priteisti iš atsakovų G. K. ir I. K. ieškovo M. B. naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas padėdavo atsakovui automobilių aikštelėje (nuvarydavo automobilius į servisą, padėdavo juos paruošti pardavimui, kita), kurioje atsakovas vykdė veiklą – prekybą naudotais automobiliais. Atsakovas informavo ieškovą, kad 2008-08-02 nebus darbe, nes kartu su atsakove išvyksta į kelionę ir paprašė, kad ieškovas sudalyvautų transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandoryje, kaip pirkėjas. Kadangi atsakovas buvo ieškovo viršininkas, ieškovas pasitikėjo atstovu, todėl sutiko atsakovui padėti. Automobilis atsakovų sutarimu buvo perkamas tikslu jį padovanoti atsakovo posūniui E. A. mokyklos baigimo proga. 2008-08-02 ieškovas ir V. A. (buv. K.) sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjas M. B. nusipirko iš pardavėjos V. A. (buv. K.) 1994 m. transporto priemonę F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tą dieną tarp ieškovo ir trečiojo asmens V. A. (buv. K.), įvyko mainai su priemoka, atsakovo prašymu ieškovas V. A. (buv. K.) perdavė automobilį B. , o V. A. automobilį F. M. bei priemoką, kurios dydžio ieškovas neprisimena. Atsakovas apdraudė automobilį mėnesiui laiko transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, automobilį paliko atsakovo automobilių saugojimo aikštelėje. Automobilio raktelius ir dokumentus atidavė atsakovui jiems grįžus iš kelionės, taip pat atsakovui atidavė priemoką, kurią buvo gavęs iš V. A.. Atsakovas, grįžęs iš kelionės, su ieškovu susitarė, kad automobilio F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nereikėtų perregistruoti kelis kartus, geriau palaukti, kol pabaigs mokyklą jo posūnis E. A. ir tuomet perrašyti jo vardu, iki to laiko buvo sutarta, jog automobiliu niekas nesinaudos. 2009-02-09 Klaipėdoje dėl E. A., vairavusio M. B. priklausančią transporto priemonę F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo pats E. A., buvo apgadinta UAB „(duomenys neskelbtini“ priklausanti transporto priemonė K., Valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi automobilio valdytojo civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę F. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras pareiškė ieškinį ieškovui dėl nuostolių atlyginimo regreso teise. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-05-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2519-563/2012 ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2012-11-08 panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-11 sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino ir priteisė Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui iš ieškovo 9938,35 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio  metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-01-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 596,00 Lt bylinėjimosi išlaidas. Antstolis Aleksandras Selezniovas vykdo vykdomąją bylą Nr. 0010/13/00969 pagal 2013-02-06 Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-2519-563/2012 dėl 10534,35 Lt draudikų biurui, 1881,17 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo, iš viso – 12415,52 Lt. Ieškovas nurodė, jog 2008-08-02 transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo M. B. ir V. A. (buv. K.), yra apsimestinė, nes sutartis sudaryta ne su tikrosiomis sandorio šalimis - atsakovais, o su statytiniu M. B.. Visos teisės ir pareigos kylančios iš šio apsimestinio sandorio turi būti perkeliamos atsakovams.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-10-10 sprendimu  ieškinį patenkino. Pripažino 2008-08-02 transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia kaip apsimestinę. Pirkėjo teises ir pareigas pagal 2008-08-02 transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. B. ir V. A. (mergautinė pavardė K.), perkėlė atsakovams G. K. ir I. K.. Solidariai iš atsakovų G. K. ir I. K. priteisė ieškovui M. B. 12415,52 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-02-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovų G. K. ir I. K. ieškovui M. B. po 139,68 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad ilgą laiko tarpą - nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. vasario mėn. ieškovas automobiliu F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesinaudojo, jis buvo atsakovo žinioje, atsakovas jį valdė, tvarkė, prižiūrėjo, saugojo, kartu su sutuoktine siekė automobilį padovanoti sūnui mokyklos baigimo proga. Teismas padarė išvadą, jog automobilį savo poreikiams įsigijo atsakovas, o ieškovas sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sandorį buvo tik statytinis. Todėl sprendė, kad yra pagrindas 2008-08-02 transporto priemonės F. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti apsimestine, kaip sudarytą ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu bei teises ir pareigas pagal šį sandorį perkelti atsakovams. Teismas pažymėjo, jog transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia ir pirkėjo teises perkėlus atsakovams, jiems kyla atsakomybė kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkams. Atsakovai, būdami didesnio pavojaus šaltinio valdytojai, privalėjo užtikrinti, kad tretieji asmenys be jų žinios nesinaudotų transporto priemone, tačiau šios pareigos nesilaikė, E. A. galėjo netrukdomas naudotis transporto priemone. Be to, atsakovai minėtos transporto priemonės nebuvo apdraudę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ieškovui atsirado žala - iš jo buvo priteista 12 415,52 Lt, t.y. jo turtas sumažėjo tokia suma, ko pasekoje teismas pripažino, jog yra pagrindas priteisti minėtą sumą solidariai iš atsakovų ieškovui.

Ieškovo M. B. atstovas advokatas Olegas Drobitko (Oleg) 2014-10-26 pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriame prašė priteisti iš atsakovų po 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-10-24 papildomu sprendimu patenkino ieškovo M. B. atstovo advokato Olego Drobitko (Oleg) prašymą dėl likusios bylinėjimosi išlaidų sumos atlyginimo ieškovui. Priteisė iš atsakovų G. K. ir I. K. po 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui.  

Apeliaciniu skundu atsakovai G. K. ir I. K. prašo pirmosios instancijos sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo M. B. ieškinį atsakovams G. K. ir I. K. dėl transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu ir žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ydingo sandorio buvimo faktą bei materialinės atsakomybės pagrindus, bei nesilaikė formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
2. Atsakovai nėra 2008-08-02 transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sandorio dalyviai. 2008-08-02 sandorio šalys yra ieškovas ir tretysis asmuo V. A., todėl būtina nustatyti tikrųjų sandorio šalių valios ydingumą.
3. Apsimestinis sandoris yra niekinis, todėl neigiamų padarinių rizika, galinti atsirasti sudarant apsimestinį sandorį, tenka tikrosioms sandorio šalims. Tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų.
4. Trečiasis asmuo V. A. (K.) reikalavimų nereiškė, todėl pripažintina, kad ji sandorio sudarymo metu veikė pagal tikrąją ieškovo ir jos valią.
5. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas niekinio sandorio sudarymo metu buvo atsakovų statytinis.
6. Nenustatytos visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti – nėra atsakovų kaltės dėl atsitikusio draudiminio įvykio.
7. Civilinė atsakomybė, kildinama atsakovams iš paveldėjimo teisinių santykių yra visiškai nepagrįsta.
8. Jokiais leistinais įrodymais nėra paneigtas faktas, kad transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku 2009-02-09 eismo įvykio metu buvo ieškovas.
9. Pirkimo – pardavimo sutartį prašoma pripažinti apsimestine, siekiant perkelti atsakovams pirkėjų teises ir pareigas. Ieškovui pripažinus faktinę aplinkybę, jog tarp jo ir trečiojo asmens įvyko mainų sandoris su priemoka, ji netenka ginčo dalyko statuso.
10. Reikalavimas dėl niekinio sandorio modifikavimo nėra pareikštas, todėl pirkėjo teises ir pareigas pagal 2008-08-02 transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. B. ir V. A. (K.) perkelti atsakovams G. K. ir I. K. nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą ir 2014 m. spalio 24 d. papildomą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3560-512/2014 palikti nepakeistus, priteisti iš atsakovų (apeliantų) ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovai griežtai pasisakydami dėl sprendimų neteisėtumo savo apeliaciniame skunde nepateikė jokių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pavyzdžių, kuriuose atsispindėtų akivaizdus nukrypimas nuo formuojamos vieningos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2008-08-02 transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo M. B. ir V. A. (buv. K.), yra apsimestinė.  Sutartis buvo sudaryta ne su tikrosiomis sandorio šalimis - atsakovais, o su  statytiniu ieškovu. Argumentas, jog atsakovai, kaip sąžiningi tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų, nepagrįstas, kadangi atsakovai neturi trečiųjų asmenų statuso, nes jie tiesiogiai yra susiję su 2008-08-02 pirkimo-pardavimo sandoriu, kitaip tariant, pagrindiniai iniciatoriai, tiesioginiai naudos gavėjai. Argumentas, jog nėra įrodymų, jog ieškovas sandorio sudarymo metu buvo atsakovų statytinis prieštarauja 2012-04-24 teismo posėdžio metu atsakovo duotiems parodymams bei ieškovo paaiškinimams. Tai, kad ieškovas, sudarydamas sandorį, veikė savo interesais, neteisingas, kadangi teismas nustatė, kad: „ilgą laiko tarpą - nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. vasario mėn. ieškovas automobiliu F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesinaudojo, jis buvo atsakovo žinioje, atsakovas jį valdė, tvarkė, prižiūrėjo, saugojo, kartu su sutuoktine siekė automobilį padovanoti sūnui mokyklos baigimo proga“. Argumentas, jog „jokiais leistinais įrodymais nėra paneigtas faktas, kad transporto priemonės savininku 2009-02-09 d. eismo įvykio metu buvo ieškovas, kuris juo konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-08 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1547-479/2012, kas laikytina prejudiciniu faktu, nustatytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir kurio įrodinėti nereikia“, nepagrįstas, kadangi atsakovai neteisingai apibrėžė prejudicinį faktą, jo taikymo apimtį. 2008-08-02 d. tarp ieškovo (statytinio) ir trečiojo asmens buvo sudaryta transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis, kurią šalys patvirtino savo parašais, todėl ieškovo teiginys, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens sudaryta mainų sutartis nėra prasmės. Atsakovai nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jų neteisėtumą, kuriuose aiškiai atsispindėtų akivaizdus nukrypimas nuo formuojamos vieningos ir bendros teismų praktikos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliaciniame skunde keliamus klausimus spręsti teismo nuožiūra, kadangi trečiasis asmuo nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Nurodo, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis asmuo V. A. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis) straipsnis).

Byloje nagrinėjamas teismo sprendimo, kuriuo 2008-08-02 transporto priemonės F. M. , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartis pripažinta apsimestine, pirkėjo teisės ir pareigos pagal transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį perkeltos atsakovams G. K. ir I. K., solidariai iš atsakovų priteistas žalos atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2008-08-02 ieškovas M. B. ir V. A. (buv. K.), sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjas M. B. nusipirko iš pardavėjos V. A. 1994 m. transporto priemonę F. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu, kuris įvyko 2009-02-09 Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) g., E. A., vairuodamas transporto priemonę F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią ieškovui  M. B., apgadino UAB „(duomenys neskelbtini) priklausančią transporto priemonę K., valst. Nr. VPA003. E. A. eismo įvykio metu žuvo. AB ,,Lietuvos draudimas“ nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino nuotolius nukentėjusiam asmeniui už automobilio  K., valst. Nr. VPA003 sugadinimą, sumokėdama 9938,35 Lt draudimo išmoką, vadovaudamasi su Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuru sudaryta 2002-03-29 paslaugų teikimo sutartimi. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, vykdydamas minėtos paslaugų teikimo sutarties 2.1.3. punkto nuostatas, 2012-08-20 kompensavo AB ,,Lietuvos draudimas“ draudimo išmokas, išmokėtas eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, ir 2011-05-09 kreipėsi į M. B. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise. M. B. gera valia nuostolių nesumokėjus, ieškovas kreipėsi į teismą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį patenkino, priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovo M. B. 9938,35 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas, apskaičiuotas pagal priteistą nuostolių sumą, nuo bylos iškėlimo 2012-01-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino 2008-08-02 transporto priemonės F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia kaip apsimestinę, sudarytą ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą  motyvavo tuo, jog ilgą laiko tarpą - nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. vasario mėn. ieškovas automobiliu F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesinaudojo, jis buvo atsakovo žinioje, atsakovas jį valdė, tvarkė, prižiūrėjo, saugojo, kartu su sutuoktine siekė automobilį padovanoti sūnui mokyklos baigimo proga, todėl teismas padarė išvadą, jog automobilį savo poreikiams įsigijo atsakovas, o ieškovas, sudarant transporto pirkimo – pardavimo sutartį buvo tik statytinis. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.

Apeliantai nurodydami nesutikimo su teismo sprendimu argumentus, teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ydingo sandorio buvimo faktą bei materialinės atsakomybės pagrindus bei nesilaikė formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, pirmiausia dėl to, jog atsakovai nėra 2008-08-02 transporto priemonės  pirkimo – pardavimo sandorio dalyviai, todėl apibūdinti jų valią kaip apsimestinę, neįmanoma. 2008-08-02 sandorio šalys yra ieškovas ir trečiasis asmuo V. A., todėl būtina nustatyti tikrųjų sandorio šalių valios ydingumą. Prie ieškinio nepridėti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas niekinio sandorio sudarymo metu buvo atsakovų statytinis. Apsimestinis sandoris yra niekinis, todėl neigiamų padarinių rizika, galinti atsirasti sudarant apsimestinį sandorį, tenka tikrosioms sandorio šalims. Tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga yra tinkamai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymų nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, tai  yra, teisiškai kvalifikuotų ginčą. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012 , kt.).

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Taigi sandoris – veiksmai, kuriais fiziniai ar juridiniai asmenys siekia ir sukuria tam tikrus teisinius padarinius (sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas). Asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, yra jų vidinės valios išorinė išraiška, o sandoris yra šios asmens valios ir jo išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015). Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendime, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nuosekliai, aiškiai apibrėžė sandorio sampratą, esmę. Teisingai nustatė, jog ginčas tarp šalių kilo ne dėl sutarties pagrindo, t.y. teisinio rezultato, kurio buvo siekiama pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, bet dėl sutarties šalies – pirkėju nurodyto ieškovo M. B. atitikties tikrajam sandorio subjektui.      

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Nuoseklioje kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015 kt.).

Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).

Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai automobilį įsigijusiu asmeniu.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus,  iš esmės nustatinėjo šias reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas kartu su atsakove savo sutuoktine siekė automobilį padovanoti sūnui E. A. mokyklos baigimo proga, tačiau 2008-08-02 negalėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties, nes kartu su atsakove I. K. išvyko į kelionę ir paprašė, kad ieškovas sudalyvautų transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoryje, kaip pirkėjas. Nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. vasario mėn. ieškovas automobiliu F. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesinaudojo, jis buvo atsakovo žinioje, atsakovas jį valdė, tvarkė, prižiūrėjo, saugojo. Ieškovas padėdavo atsakovui G. K. automobilių aikštelėje, kurioje atsakovas vykdė veiklą - prekybą naudotais automobiliais (nuvarydavo automobilius į servisą, padėdavo juos paruošti pardavimui, kita).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šias aplinkybes. Atsakovas G. K. prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-2519-563/2012 apklaustas 2014-02-24 teismo posėdžio metu liudytoju paaiškino, jog ieškovas dirbo atsakovui priklausančioje automobilių pardavimo aikštelėje, atsakovai nutarė nupirkti ir padovanoti automobilį įsūniui (posūniui). Atsakovas surado automobilį ir susitarė su pardavėju, tačiau tuo metu su atsakove I. K. turėjo išvykti į kelionę, todėl automobilį nupirkti paprašė ieškovo. Automobilis buvo saugomas atsakovui priklausančioje aikštelėje, jis automobilį tvarkė, rakteliai buvo atsakovo žinioje. Šias aplinkybes, nagrinėjant bylą, nurodė ir ieškovas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pagrindžia, kad ieškovas, pasirašęs ginčo pirkimo – pardavimo sutartį, iš tikrųjų neketino įgyti iš jos kylančių teisių ir pareigų, faktiškai jų neįgijo, jomis nesinaudojo,  priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, o jas įgijo ir jomis naudojosi atsakovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Todėl yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandoris yra sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, tai yra, tikruoju pirkėju, todėl yra apsimestinis. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi yra pagrindas išvadai padaryti, jog sandoris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, tai yra, tikruoju pirkėju, todėl  apsimestinis sandoris yra tik toje dalyje dėl pirkėjo, kaip sutarties šalies. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslinama, nustatant, kad  2008-08-02 transporto priemonės F. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia kaip apsimestinė dalyje, kurioje pirkėju yra M. B..

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog jokiais leistinais įrodymais nėra paneigtas faktas, kad transporto priemonės savininku 2009-02-09 eismo įvykio metu buvo ieškovas, kuris juo konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-08 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1547-479/2012, kas laikytina prejudiciniu faktu.

Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas pasireiškia tuo, kad teismo sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje, tai yra, šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas, kurių visetas turi būti nustatytas byloje: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.).

Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir formuojamai teismų praktikai, siekiant atsakyti į klausimą, ar Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-08 sprendimu priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1547-479/2012 nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, reikia išsiaiškinti, ar abiejose bylose dalyvauja tie patys asmenys ir kas sudarė abiejų civilinių bylų įrodinėjimo dalyką ir ar galima daryti išvadą, kad aplinkybės, kurias nurodo atsakovai, tai yra, jog transporto priemonės savininku 2009-02-09 eismo įvykio metu buvo ieškovas, įėjo į įrodinėjimo dalyko sudėtį atsakovų nurodomoje byloje ir dėl to šioje byloje turėjo būti nebeįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1547-479/2012 buvo sprendžiamas ginčas dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, aplinkybės, kurias nurodo atsakovai, tai yra, jog transporto priemonės savininku 2009-02-09 eismo įvykio metu buvo ieškovas, neįėjo į įrodinėjimo dalyko sudėtį ir nebuvo įrodinėjamos. Todėl kolegijos vertinimu, šioje byloje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1547-479/2012 priimtas 2012-11-08 sprendimas neturi prejudicinės galios. Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1547-479/2012 byloje dalyvaujančiais asmenimis buvo ne tie patys asmenys, kaip šioje išnagrinėtoje byloje, tai yra, Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras ir M. B..

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog ieškovui pripažinus aplinkybę, kad tarp jo ir trečiojo asmens įvyko mainų sandoris su priemoka, ji netenka ginčo dalyko statuso, pažymėtina, jog sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nustatyta, jog ieškovas ir trečiasis asmuo 2008-08-02 sudarė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuri yra šalių parašais patvirtinta, todėl ieškovo paaiškinimas, jog faktiškai buvo sudaryta mainų sutartis su priemoka, teisėjų kolegijos nuomone, neturi teisinės reikšmės, todėl apeliantų argumentas nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, jog nenustatytos visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti – nėra atsakovų kaltės dėl atsitikusio draudiminio įvykio. Pažymėtina, kad tam, jog atsakovams būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pripažinus 2008-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį apsimestine ir perkėlus pirkėjo teises atsakovams, jiems kyla atsakomybė kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkams. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tai reiškia, kad didesnio pavojaus šaltinio savininkas – atsakovai - atsako be kaltės ir gali būti atleisti nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodė, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar didelio neatsargumo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog atsakovai privalėjo užtikrinti, kad tretieji asmenys be jų žinios nesinaudotų transporto priemone, apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantų apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas patenkindamas ieškinį, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Priteisdamas bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą, teismas priteistinų advokato išlaidų dydį nustato atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus advokatų paslaugų įkainius (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, advokato laiko sąnaudas reikalingas atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymui, iš atsakovų ieškovui priteistina 579,24 Eur (2000,00 Lt) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 2004-04-02 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 8.11 punktai). 

Remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi CPK 325?330 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a :

palikti iš esmės nepakeistus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą ir 2014 m. spalio 24 d. papildomą sprendimą.

Patikslinti  Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą, nurodant, kad  2008-08-02 transporto priemonės F. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia kaip apsimestinė dalyje, kurioje pirkėju yra M. B..

Priteisti ieškovui M. B. iš atsakovų G. K. ir I. K. po 289,62 Eur (999,99 Lt) iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kolegijos pirmininkė                                                                           Erinija Kazlauskienė

Teisėjai                                                                                                                               Almantas Padvelskis

Marius Dobrovolskis