Administracinė byla Nr. I1-2747-484/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00863-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,
dalyvaujant pareiškėjui A. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad 2017-2018 metais atliko laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilniuje. Nurodo, kad buvo laikomas stebėjimo kameroje, kurios duryse yra įrengtas neuždengiamas stiklas, per kurį kas 15-20 min buvo stebimas pareigūnų ir pareigūnių. Būdamas tokioje kameroje nestebimas pareigūnų negalėjo atlikti gamtinių reikalų, nes Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai įrengti prie pat durų, tualetas nėra uždaras. Tuo buvo pažeista jo teisė į privatumą. Teigia, kad dėl to patyrė sukrėtimą, nervinę įtampą, gėdos jausmą ir diskomfortą
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 11-16). Visų pirma atsiliepime į skundą atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundas atmestas), t. y. pareiškėjas kelia iš esmės tapatų ginčą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių šalių.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. Dėl asmenų stebėjimo kamerose ir privatumo užtikrinimo paaiškino, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktu, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Taip pat paaiškina, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau –Taisyklės), 14.2. punktu, kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Pažymi, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Nurodo, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Tvirtina, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
Atkreipia dėmesį, kad su nuteistuoju visada buvo elgiamasi ir bendraujama mandagiai, nešališkai, nežeminant jo garbės ir orumo, vadovaujantis pareigūnų etikos principais.
Pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ir skundais, susijusiais su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis, nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.
Pabrėžia, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt). Mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus. Papildomai nurodė, kad į teismą kreipėsi dėl privatumo pažeidimo, kadangi Lukiškių TI-K nuolat jį stebėjo pro kameros duryse įrengtą langelį, kai jis atlikdavo gamtinius reikalus. Taip pat jis negalėjo maudytis duše nestebimas pareigūnų.
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad 2017-2018 m. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
CK
6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d.
Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-5004-473/2017, atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų (nepakankamas kameros plotas, neveikė ventiliacija, neįrengtos spintelės asmeniniams daiktams, veidrodis, netinkamas maitinimas) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d., atlyginimo. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2376-789/2019, iš dalies tenkino pareiškėjo skundą dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neaprūpinimo higienos priemonėmis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., atlyginimo. Įvertinus nurodytų administracinių bylų ir šios administracinės bylos ginčo dalyką, darytina išvada, kad nors ginčas keliamas tarp tų pačių šalių, tačiau skiriasi ginčo dalykas – pareiškėjas anksčiau nesikreipė į teismą dėl privatumo pažeidimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2018 m. Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau vertins, ar nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas Lukiškių TI-K skunde nurodytu laikotarpiu.
Pareiškėjas skunde apytiksliai nurodė laikotarpį, kuriuo buvo laikomas Lukiškių TI-K, todėl teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, laiko, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d.
Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad naudodamasis tualetu, kuris buvo neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, ir prausdamasis duše jis buvo nuolat stebimas Lukiškių TI-K pro patalpos duryse esantį langelį. Teigia, kad tuo buvo pažeistas jo privatumas.
Pagal bylos medžiagą ir atsiliepimo į skundą duomenis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 13 parų, t. y. nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 9 d., nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2017 m. birželio 26 d., nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. birželio 29 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 311, 112, 360, 120, 322, 116, 108, 292, kuriose sanitarinis mazgas nuo kameros ploto atitvertas 1,5 aukščio pertvara. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).
EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau cituotą teismų praktiką, pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad nors pagal bylos duomenis pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose didžiąją dalį laiko buvo laikomas vienas, jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais Lukiškių TI-K buvo pažeistas visą jo laikymo šioje įstaigoje laikotarpį, t. y. iš viso 13 parų, kadangi besinaudojantis tualetu jis galėjo būti matomas ne tik kameroje buvusiems asmenims, bet ir kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Taip pat privatumo pažeidimas konstatuotinas ir naudojimosi dušu aspektu, kadangi pareiškėjas buvo matomas dušo patalpos duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta
, kad pareiškėjui 13 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismui nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teismas daro išvadą, kad šioje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog konstatuoto pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad jis nebuvo nepertraukiamo pobūdžio – pareiškėjas periodiškai buvo išvykęs į kitas įkalinimo įstaigas. Be to, vertinant privatumo pažeidimą naudojantis dušu, atsižvelgtina į tai, kad remiantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu, nusiprausti dušu nuteistasis (suimtasis) turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas teismo posėdyje nenurodė, kiek kartų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vedamas į dušą, todėl, remiantis tuo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 13 parų, laikytina, jog nustatytas pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio. Be to, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).
Įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad prašoma priteisti 1 500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti. Teismo vertinimu, adekvati suma dėl konstatuotų pažeidimų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra 30 Eur, kuri priteistina pareiškėjui.
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui A. L. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 30 (trisdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.
Teisėja
Ina Kirkutienė