Civilinė byla Nr. 2-236/2012

                        Procesinio sprendimo kategorija: 99.1.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės DNB bankas atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria teismas nustatė terminą sumokėti žyminį mokestį, civilinėje byloje Nr. 2-1128-343/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei „Gertauta“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Autokompleksas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo be varžytynių sutarties teisėtumo klausimas.

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjamas teismo reikalavimo sumokėti už ieškinį žyminį mokestį pagrįstumo klausimas.

Ieškovas AB DNB bankas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovams BUAB „Gertauta“ ir UAB „Autokompleksas“ bei prašė pripažinti negaliojančia atsakovų 2011 m. rugsėjo 1 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo be varžytynių sutartį ir taikyti restituciją. Ieškinyje nurodė, kad reikalavimas yra reiškiamas dėl bankrutavusios įmonės sudaryto sandorio teisėtumo, ginant visų įmonės kreditorių interesus, todėl žyminis mokestis neturi būti mokamas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti 6 343 Lt dydžio žyminį mokestį ir patikslinti ieškinio dalyką. Pasisakydamas dėl žyminio mokesčio teismas nurodė, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiu civilinį sandorį ir taikyti restituciją yra vertintinas kaip turtinis. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog vienai iš ginčijamo sandorio šalių yra iškelta bankroto byla, nepatenka tarp Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnyje įvardintų atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindų. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad ieškinys yra reiškiamas dėl sandorio, kurio vertė yra 267 150 Lt, nuginčijimo ir restitucijos taikymo, todėl turi būti mokamas 6 343 Lt žyminis mokestis.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas AB DNB bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį, kuria ieškovui nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) CPK 166 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 15 straipsnio 2 dalis numato, kad turtiniai reikalavimai bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei yra nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme prie bankroto bylos. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus bankroto ir restruktūrizavimo bylose pareiškiantys asmenys.

2) Patenkinus ieškinio reikalavimus ieškovas tiesiogiai neįgis turtinių teisių, o ginčijamo sandorio dalyku buvęs turtas bus sugrąžintas bankrutuojančiai įmonei ir bus skirtas ne tik ieškovo, bet visų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Ieškinys reiškiamas bankrutavusios įmonės kreditorių interesais, todėl jo reikalavimai atitinka CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindą, tik šiuo atveju ieškinį reiškia ne pati bankrutuojanti įmonė, nes yra ginčijamas įmonės administratoriaus sudarytas sandoris.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Byloje sprendžiama, ar netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu pareiškęs šios įmonės kreditorius pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, ar vis dėlto turi mokėti žyminį mokestį už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą.

Teisingumo vykdymo procesinė veikloje teisinio aiškumo (nuspėjamumo) bei teisėtų lūkesčių principai be kita ko reiškia, jog teismai, nagrinėdami analogiškas bylas, turi vadovautis teismų praktikoje suformuotomis teisės taikymo taisyklėmis (teismo precedentais). Teismo precedento kaip teisės šaltinio svarbą ne kartą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pirmą kartą oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina įteisinta Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Šiame nutarime nustatytos su teismo precedentu susijusios taisyklės buvo pakartotos ir išplėtotos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimuose ir 2007 m. spalio 24 d. nutarime. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, taigi ir visaverčio teisingumo vykdymo, sąlyga. Todėl teismų precedentų negalima nemotyvuotai ignoruoti sprendžiant analogiškas bylas. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų, kurie tų kategorijų bylose turi precedento reikšmę. Aukštesnės instancijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais, kurie turi būti aiškūs ir ex ante (iš lot. k. „iš anksto“) žinomi teisės subjektams, inter alia (iš lot. k. „tarp kitko, be to“) žemesnės instancijos teismams, nes teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama. Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.

Taigi teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliu, tiek horizontaliu aspektu. Tuo pačiu pastebėtina, kad tokia konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluota doktrina yra itin griežta.

Lietuvos apeliacinis teismas keliose nutartyse yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę šioje byloje nagrinėjamu klausimu (dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kai ieškinį paduoda ne bankrutuojanti įmonė, o jos kreditorius bankrutuojančios įmonės vardu). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kreditorius, pareikšdamas netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, siekia apginti ne tik savo, bet visų bankrutuojančios įmonės kreditorių turtinius interesus. Toks kreditorius negali atsidurti prastesnėje padėtyje nei kreditorius, kuris pareikšdamas ieškinį siekė apginti tik savo turtinius interesus, t. y. bankrutuojanti įmonė, kuri pagal įstatymą atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą. Todėl laikoma, kad tokį ieškinį pareiškęs kreditorius taip pat yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 8 punktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1686/2011; 2011 m. spalio 6 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2060/2011).

Nagrinėjamu atveju BUAB „Gertauta“ vardu ieškinį pareiškė šios įmonės kreditorius AB DNB bankas, kuris prašė pripažinti negaliojančia tarp BUAB „Gertauta“ ir UAB „Autokompleksas“ 2011 m. rugsėjo 1 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo be varžytynių sutartį ir taikyti restituciją. Toks ieškinys laikomas netiesioginiu ieškiniu. Bankrutuojanti įmonė pagal tokį ieškinį laikoma ieškovu, turinčiu tiek procesinį, tiek ir materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o procesą inicijavęs bankrutuojančios įmonės kreditorius laikomas ieškovu, turinčiu tik  procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi ieškinio patenkinimo atveju pagal ginčo sandorį perleistas turtas būtų sugrąžintas bankrutuojančiai įmonei. Todėl teismų praktikoje suformuluota teisės taikymo taisyklė, pagal kurią CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 8 punktas yra taikomas ne tik tuomet, kai ieškinį pareiškė bankrutuojanti įmonė, bet ir tais atvejais, kai jos vardu ieškinį pareiškia įmonės kreditorius yra teisiškai logiška bei pagrįsta.

Ieškinio priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas netaikė aukštesnio teismo praktikoje suformuluotų išaiškinimų ir dėl to neteisingai išsprendė nagrinėjamą klausimą bei neteisėtai įpareigojo BUAB „Gertauta“ vardu ieškinį pareiškusį šios įmonės kreditorių AB DNB banką sumokėti 6 343 Lt žyminį mokestį už ieškinio nagrinėjimą.   

Taigi žemesnės instancijos teismas netinkamai taikė atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo reglamentuojančias normas ir nepagrįstai įpareigojo netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu pareiškusį kreditorių sumokėti žyminį mokestį už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą. Dėl padarytų proceso teisės normų pažeidimų, turinčių esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimą perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 2 p.). 

Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio ieškiniai dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo sandorių nuginčijimo nagrinėtini ne atskiroje byloje, bet įmonės bankroto byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti.