Nuorašas                                                                 

Pranešėjas Stasys Punys                Baudžiamoji byla Nr. 1A- 328-166/2015

Teisėjas Dariuš Lučinski                                                        Teisminio proceso Nr.1-17-1-00561-2014-9

                                                               Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.5., 2.4.7.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teisėjų Rositos Patackienės, Stasio Lemežio,

sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,

dalyvaujant prokurorui Gaudentui Balčiūnui,

gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei – Butvilienei,

išteisintajam A. B.,

nukentėjusiajam R. B.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Andriui Kaluinai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikalstamų veikų požymių.

Nukentėjusiojo E. B. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Netenkintas E. B. prašymas dėl proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

A. B. buvo kaltinamas tuo, jog neteisėtai laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, o būtent: jis, 2013-12-06, nenustatytu laiku, bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš tėvo E. B. paėmė AB „Swedbank“ banko elektroninę mokėjimo priemonę - mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą E. B., o E. B. paprašius ją grąžinti iki šiol negrąžino, t.y. neteisėtai laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę. Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio  1 dalyje.

A. B. buvo kaltinamas tuo, jog neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis finansinėms operacijoms inicijuoti bei apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent: jis, 2014-02-17, 17.15 val., AB „Swedbank“ bankomate, esančiame Savanorių pr. 16, Vilniuje neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti, t.y. be E. B. žinios ir leidimo, pasinaudodamas neteisėtai laikoma mokėjimo kortele Nr(duomenys neskelbtini) ir jos duomenimis – PIN kodu, inicijavo ir atliko finansinę operaciją banko mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), išduota E. B., surinkdamas žinotus tikrus mokėjimo kortelės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – PIN kodą, taip pateikdamas žinomai melagingas žinias apie mokėjimo kortelės naudotojo tapatybę, kad neva jis turi teisę naudotis mokėjimo kortelėje esančiomis piniginėmis lėšomis, tokiu būdu išgrynindamas iš sąskaitos 3000 Lt sumą apgaule savo naudai įgijo svetimą, E. B. priklausantį turtą,

jis gi, tęsdamas nuskalstamą veiką, t.y. 2014-02-18d., neteisėtai panaudodamas tą pačią neteisėtai laikomą, E. B. vardu išduotą, AB „Swedbank“ banko elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir PIN kodą, AB „Swedbank“ banko bankomate, esančiame adresu Žirmūnų g. 64, Vilniuje, 15:46 val. nuėmė 3000 Lt,

jis gi, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014-02-19d., neteisėtai panaudodamas tą pačią neteisėtai laikomą, E. B. vardu išduotą, AB „Swedbank“ banko elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir PIN kodą, AB „Swedbank“ banko bankomate, esančiame adresu Žirmūnų g. 64, Vilniuje, 16:44 val. nuėmė 3000 Lt,

jis gi, tęsdamas nuskalstamą veiką, t.y. 2014-02-20d., neteisėtai panaudodamas tą pačią neteisėtai laikomą, E. B. vardu išduotą, AB „Swedbank“ banko elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir PIN kodą, AB „Swedbank“ banko bankomate, esančiame adresu Savanorių pr. 16, Vilniuje, 10:30 val. nuėmė 3000 Lt,

jis gi, tęsdamas nuskalstamą veiką, t.y. 2014-02-21d., neteisėtai panaudodamas tą pačią neteisėtai laikomą, E. B. vardu išduotą, AB „Swedbank“ banko elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir PIN kodą, AB Swedbank banko bankomate, esančiame adresu Savanorių pr. 16, Vilniuje, 14:05 val. nuėmė 3000 Lt,

jis gi, tęsdamas nusikalstamą veiką, t.y. 2014-02-24d., neteisėtai panaudodamas tą pačią neteisėtai laikomą, E. B. vardu išduotą, AB „Swedbank“ banko elektroninę mokėjimo priemonę – kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir PIN kodą, AB „Swedbank“ banko bankomate, esančiame adresu Ozo g. 25, Vilniuje, 10:35 val. nuėmė 900 Lt.

Veikdamas tokiu būdu, laikotarpiu nuo 2014-02-17, 17 val. 15 min. iki 2014-02-24, 10 val. 35 min. apgaule įgijo E. B. priklausančius viso 15900 litų.

Šiais savo veiksmais jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio  1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 214 str.1 d. ir skirti jam 30 MGL (3900 Lt) baudą; pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1 d. ir skirti jam 30 MGL (3900 Lt) baudą; pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 215 str. 1 d. ir skirti jam 40 MGL (5200 Lt) baudą. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 ir 2 d., 4 ir 5 d.1 p., paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei paskirti galutinę subendrintą 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą.

Skunde nurodoma, kad nuosprendis keistinas, nes yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nuosprendyje padarytos išvados, jog nenustačius, kad buvo padarytos veikos, turinčios LR BK 214 str. 1 d., 182 str. 1 d., 215 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių, prieštarauja byloje surinktiems ir, ištirtiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms (LR BPK 329 str. 2 p.). Nurodoma, jog teismas nuosprendyje pažymėjo, kad: ,, .. > byloje neįrodyta, jog A. B. neteisėtai laikė E. B. vardu išduotą mokėjimo kortelę, nes nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog šią kortelę jis paėmė žinant E. B. ir jam dėl to neprieštaraujant. Aplinkybės, jog E. B. reikalavo grąžinti šią kortelę, o A. B. suvokdamas šias aplinkybes, tyčia vengė tai padaryti, nebuvo neginčijamai įrodytos. Todėl darytina išvada, jog A. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje sudėties." Pasak prokuroro, vertinant šį teismo motyvą, konstatuotina, kad jis yra nepagrįstas bei prieštaraujantis paties teismo ištirtoms ir nuosprendyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Prokuroras nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti jog išteisintasis turėjo išankstinę tyčią neteisėtai laikyti bei panaudoti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei juos duomenis, ką jis vėlesniais savo veiksmais ir patvirtino. Pasak prokuroro iš išteisintojo A. B. bei nukentėjusiojo E. B., liudytojų R. B., J. B. parodymų matyti, jog kortelės savininkas E. B. nebuvo leidęs A. B. laikotarpiu nuo 2014-02-17 iki 2014-02-24 naudotis jo kortele, gryninti pinigines lėšas bei jas savintis. Atkreipiamas dėmesys, kad išteisintasis A. B., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, jog kortele naudojosi ir pinigus grynino be kortelės savininko E. B. sutikimo ir leidimo. Taip pat į prokuroro klausimą, išteisintasis A. B. atsakė, kad tėvas nebūtų davęs kortelės, jeigu būtų žinojęs, kad bus išgryninti visi pinigai. Skunde nurodoma, kad apklaustas liudytoju R. B. paaiškino, kad ,,A. vis negrąžindavo kortelės. Ją grąžinti prašė E. B., pats liudytojas ir jo sūnus J.". "Kai A. atvažiuodavo, tėvas vis klausdavo apie pinigus". Nurodoma ir tai, kad apklaustas liudytoju J. B. paaiškino, kad ,,A. pasakė seneliui, jog patikrins kiek R.nuėmė pinigų, o senelis su tuo sutiko. Jis negirdėjo, jog senelis būtų leidęs nuimti pinigus. Gruodžio viduryje senelis pradėjo klausinėti kur jo kortelė, nes jos neatgavo. Tada liudytojas kelis kartus skambino A. ir prašė jo grąžinti kortelę". Jis girdėjo, kaip jo tėvas klausė senelio ar jis dovanojo pinigus A., bet jis pasakė, jog nedovanojo". Pasak prokuroro nurodyti asmenų parodymai patvirtina, kad mokėjimo kortelė buvo paimta pateikiant neteisingą informaciją jos turėtojui bei tuo jį suklaidinant apie kortelės paėmimo tikslus, t.y. neva tik norint patikrinti, ar R. B. nepaėmė pinigų, neva norint patikrinti pinigų likutį, nors gavus kortelę iš karto buvo pradėtos pinginių lėšų išgryninimo operacijos, o vėliau pareikalavus grąžinti kortelę bei pinigus, jie nebuvo grąžinti, kas prokurorui leidžia daryti išvadą, kad išteisintasis A. B. veikė tiesiogine tyčia, t.y. suvokė, jog neteisėtai, be kortelės savininko E. B. sutikimo ir leidimo laiko bei naudoja svetimą, ne jam priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę, disponuojant ja neteisėtai įgyja turtą bei taip veikdamas to norėjo. Pažymima, kad teismas nepagristai sumenkino liudytojų J. B. bei R. B. parodymus, nors šių asmenų parodymai nekito ir buvo nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pasak prokuroro, teismas taip pat nepagristai sumenkino ir nukentėjusiojo E. B. parodymus, nors šio asmens parodymai buvo užfiksuoti vaizdo ir garso medžiagoje. Prokuroro manymu teismas, vertindamas įrodymus, nepagristai prioritetą suteikė išteisintojo A. B. parodymams, nors šio asmens parodymų nepatvirtina jokie kiti asmenų parodymai ar jokie kiti bylos dokumentai. Pasak prokuroro išteisintojo A. B. versija, kuria patikėjo teismas priimdamas nuosprendį, vertintina tik kaip siekis suklaidinti teismą ir išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras nurodo, kad šią išteisintojo versiją paneigia ir tai, kad išteisintasis A. B. suvokė sunkią nukentėjusiojo E. B. sveikatos būklę, žinojo jo seną amžių, todėl iki nukentėjusiojo E. B. mirties spėjęs išgryninti visas nukentėjusiojo sąskaitoje buvusias pinigines lėšas, tokiu būdu tyčia sumenkino kitų paveldėtojų (brolio) galimybes atgauti jiems priklausančią paveldimo turto dalį. Pasak prokuroro teismo padaryta išvada, jog nenustačius, kad buvo padarytos veikos, turinčios LR BK 214 str. 1 d., 182 str. 1 d., 215 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių, yra nepagrįsta, nes teismo nuosprendyje pateiktas surinktų įrodymų vertinimas yra neišsamus ir nepagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Prokuroras nurodo, kad skiriant A. B. bausmę atsižvelgtina į tai, kad A. B. padarė du apysunkius nusikaltimus finansų sistemai, vieną nesunkų nusikaltimą nuosavybei, padaryta žala nėra atlyginta, A. B. padarė baigtas nusikalstamas veikas, jas darydamas veikė tiesiogine tyčia, į tai, kad jis anksčiau neteistas, dirba, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė, Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitoje neįrašytas. Pasak  prokuroro skiriant bausmę, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad byloje nenustatyta išteisintojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Prokuroro manymui bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus išteisintajam A. B. inkriminuotų BK straipsnių sankcijose numatytą bausmė rūšį - baudą, kurios dydis nustatytinas artimesnis BK 47 straipsnio 2 dalyje nustatytam šios bausmės rūšies minimumui.

Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusysis bei jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis A. B., gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis LR BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Taigi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti) (2K-40/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, apeliaciniu skundu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė tiek A. B. kaltinančias, tiek teisinančias bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. B. veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

Iš A. B. pareikšto kaltinimo matyti, kad jis buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai laikė svetimą elektroninę kortelę, neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis finansinėms operacijoms inicijuoti bei apgaule įgijo svetimą turtą. Išteisintasis A. B. dėl jam pareikštų kaltinimų nuo pat pradžių neprisipažino, nors neneigė, kad pinigus dalimis nuėmė tėvui nežinant, tačiau paaiškino, kad tai padarė dėl to, jog turėjo įtarimų, kad brolis R. juos nori pasisavinti. Šiuo atveju, sprendžiant kaltės klausimą, ypač svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo E. B. banko kortelė A. B. buvo neteisėtai užvaldyta, turint išankstinę tyčią, savo naudai apgaule užvaldyti svetimą turtą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ginčas kilo tarp labai artimų asmenų, kai tam tikru laikotarpiu sūnūs A. B., R. B. ir anūkas J. B. rūpinosi tėvo E. B. priežiūra ir tuo metu, su jo mokėjimo kortele, atlikinėjo su tuo susijusias finansines operacijas. Iš R. B. ir J. B. parodymų matyti, kad tėvas E. B. banko kortelę jiems, tame tarpe ir A. B., duodavo, kai reikėdavo sumokėti ar išgryninti pinigus, kad jie visi kortele naudodavosi, su ja atlikdavo mokėjimo operacijas, žinojo kortelės PIN kodą, kur ji guli, kiek sąskaitoje yra pinigų bei tai, kad kortelę galėjo bet kada paimti ir tokia teisė jiems buvo suteikta. Taigi byloje nustatyta, kad E. B. mokėjimo kortele šeimos nariai galėjo laisvai naudotis, kad kortelė būdavo tiek pas išteisintąjį A. B., tiek pas R. B. ir J. B. ir tėvas E. B. tam neprieštaravo. Tuo tarpu vertindamas A. B. pareikštų kaltinimų pagrįstumą ar jis, kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis iš tėvo E. B. neteisėtai paėmė ir laikė AB „Swedbank“ banko elektroninę mokėjimo priemonę - mokėjimo kortelę, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į paties išteisintojo, anūko - liudytojo J. B., tėvo E. B. parodymus. Išteisintasis A. B. parodė, kad būdamas savo tėvo bute, iš brolio sūnaus J. B. paėmė tėvui priklausančią kortelę, tikslu patikrinti joje esančią pinigų sumą. Išteisintasis parodė ir tai, kad ketindamas apsaugoti tėvo pinigus, juos dalimis nuėmė, tėvui apie tai nežinant, tačiau kitą dieną, nuvažiavo pas tėvą ir susitarė, kad kai bus atgautas tėvo pasas, tie pinigai banke bus įnešti į sąskaitą. Liudytojas anūkas J. B. parodė, kad kai jis atidavė dėdei A. B. kortelę, pastarasis pasakė seneliui (E. B.), jog patikrins kiek R. B. nuėmė pinigų ir senelis su tuo sutiko, jis negirdėjo, kad senelis būtų leidęs nuimti pinigus. Nukentėjusysis E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2013-12-06 į svečius atvyko sūnus A. B. ir iš anūko J. B. paėmė kortelę, tikslu patikrinti, ar vyresnysis sūnus nepaėmė (nepavogė) iš kortelės sąskaitos pinigų ( b.l. 7-10). Taigi iš šių parodymų akivaizdu, kad kortelės A. B. nepagrobė ar kitaip, panaudodamas apgaulę, tyčią jos nepasisavino, kadangi tėvas E. B. žinojo, kad sūnus A. B. paima jo mokėjimo kortelę, ją panaudos ir tam neprieštaravo, todėl priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje esančios faktinės aplinkybės patvirtina, jog A. B. šią kortelę paėmė žinant ir sutinkant E. B..

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad objektyvių ir aiškių duomenų, patvirtinančių, jog tėvas E. B. nepritarė sūnaus A. B. atliktomis finansinėmis operacijomis su jo mokėjimo kortele - byloje nėra. Priešingai iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp  šeimos narių – tėvo, sūnų ir vaikaičio buvo susitarimas dėl tėvo priežiūros, tame tarpe ir dėl jo mokėjimo kortelės naudojimo, atitinkamai nuimant ar kitaip naudojant reikiamą pinigų sumą. Nors iš ikiteisminio tyrimo metu duotų  nukentėjusiojo E. B. parodymų matyti, kad jis prašė sūnaus A. B. grąžinti kortelę, pinigus, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad A. B. turėjo tyčią pasinaudoti svetima kortele ir savo naudai įgyti svetimą turtą, be to, tokie parodymai prieštarauja išteisintojo A. B. parodymams. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, išteisintasis A. B. parodė, kad tėvui siūlęs pinigus atiduoti, tačiau pastarasis sakė, kad paliktų pinigus saugoti, kol E. B. atgaus asmens dokumentus ir banke įmokės tuos pinigus į sąskaitą. Galima daryti prielaidą, kad tėvas E. B. nepritarė sūnaus A. B. atliktoms finansinėmis operacijomis su jo mokėjimo kortele, tačiau nukentėjusysis yra miręs ir tokia išteisintojo versija, ar tai, jog pinigus jis nuėmė turėdamas ne savanaudiškus tikslus, o norėdamas apsaugoti tėvo santaupas, lieka nepaneigta, tuo tarpu teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visos abejonės, vertinamos kaltinamojo naudai. Pastebėtina, kad tėvas nesutikdamas, kad mokėjimo kortele naudotųsi sūnus A. B., tiek pats, tiek padedant kitiems artimiesiems, turėjo realią galimybę nutraukti naudojimąsi mokėjimo kortele, pranešant apie tai bankui, tačiau tokios valios nukentėjusysis neišreiškė.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagristai sumenkino nukentėjusiojo E. B., liudytojų J. B. bei R. B. parodymus, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išimtinai nesivadovavo nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jie prieštaringi ir iš esmės neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusysis E. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad mokėjimo kortelę ir PIN kodą žinojo tik anūkas J. B., tuo tarpu sūnūs A. B., R. B., anūkas J. B. nuosekliai tvirtino, kad tėvo E. B. mokėjimo kortele jie naudodavosi visi, visi žinojo kortelės PIN kodą. Be to iš byloje esančių rašytinių duomenų matyti, kad tėvas E. B. keisdavo savo požiūrį, nuomonę dėl įgaliojimų, testamento, juos anuliuojant, vėl pakartotinai išduodant, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, į nukentėjusiojo sveikatos būklę, amžių, teismas pagrįstai nesuteikė prioriteto nukentėjusiojo parodymams, o jais rėmėsi vien tik patikrindamas kitus byloje esančius įrodymus. Sutiktina ir su teismo pozicija dėl liudytojų R. B. ir J. B. parodymų vertinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad yra kilęs šeimyninis ginčas, dėl pinigų, galimai paveldėjimo, tarp brolių santykiai buvo įtempti, ko neneigia nei išteisintasis, nei R. B., todėl R. B. ir J. B. galimai yra suinteresuoti bylos baigtimi, be to, kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, šių liudytojų parodymai daugiau išvestiniai, todėl jų neužtenka A. B. pripažinti kaltu ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vis tik šeimyninis, buitinis ginčas tarp artimų šeimos narių negali būti dirbtinai kriminalizuojamas. Nors minėti liudytojai nurodė, kad tėvas E. B. prašė A. B. grąžinti kortelę, tačiau, kaip jau buvo minėta, nesutikdami su tuo, kad A. B. disponuoja tėvo mokėjimo kortele, jie turėjo visas galimybes iš karto ją užblokuoti. Pastebėtina, kad nukentėjusysis buvo veikiamas artimųjų ir dėl to, bei sveikatos būklės, amžiaus savo sprendimus dėl kortelių keisdavo. Neįrodyta, kad A. B. tėvo kortelę laikė ir neatidavė turėdamas nusikalstamų tikslų. Nors tėvo E. B. banke laikomus pinigus sūnus A. B. ir nuėmė, tačiau šis faktas dėl aukščiau išdėstytų argumentų nepaneigia išteisintojo iškeltos versijos, jog tuo buvo siekiama užtikrinti teisingą tolimesnį galimai tėvo pinigų padalijimą tarp paveldėtojų, o ne dėl panaudojant apgaulę jų pasisavinimo, kadangi nenustatyta, kad A. B. veiksmuose buvo išankstinė tyčia.

Pastebėtina, kad norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina surinkti įrodymus, kad yra padaryta veika, atitinkanti visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.

Šiuo atveju byloje esantys duomenys neįrodo, kad A. B. veiksmuose buvo tyčia pasinaudojant svetima mokėjimo kortele, apgaule užvaldyti svetimą turtą. Nors išteisintojo kai kurie veiksmai gali atrodyti, kaip neteisėti, tačiau dėl savo reikšmingumo, tikslo, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, jie negali būti laikomi neteisėtais – nusikaltimo prasme. A. B. veiksmai, nors ir atlikti ne visiškai prisilaikant įstatymo nuostatų, tačiau nesiekia baudžiamosios atsakomybės lygio ir neužtraukia baudžiamųjų teisinių santykių.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, A. B. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. išteisintas pagrįstai, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo skundžiamo nuosprendžio laikyti niekiniu.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas palieka išteisinamąjį nuosprendį A. B. atžvilgiu, bausmės, civilinio ieškinio ar kiti klausimai nesprendžiami.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                (parašas)                                                                                    Stasys Punys

Teisėjai (parašai)                                                                                                        Rosita Patackienė

                                                                                                                                        Stasys Lemežis

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                  Stasys Punys