Baudžiamoji byla Nr. 2K-512/2014

Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00183-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.5;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam M. R. ir jo gynėjui Vytautui Kupcikevičiui,

nuteistajam B. V. ir jo gynėjui P. S.,

nukentėjusiesiems R. B. ir J. B.,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Petrui Maceniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R. ir B. V. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžio.

              Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu M. R. ir B. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. R. B. ir J. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžiu Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:

M. R. nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 2 dalies 1 punktu, M. R. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir jis įpareigotas per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. bei per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiems R. B. ir J. B. padarytą turtinę žalą.

B. V. nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 2 dalies 1 punktu, B. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir jis įpareigotas per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. bei per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiems R. B. ir J. B. padarytą turtinę žalą.

Iš M. R. ir B. V. solidariai priteista nukentėjusiems R. B. ir J. B. 8387,39 Lt turtinės žalos ir po 25 000 Lt kiekvienam neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, nukentėjusiųjų, jų atstovo ir prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. R. ir B. V. nuteisti už tai, kad 2011 m. gegužės 21 d., būdami „Nykštietiškas triatlonas 2011“ organizatoriais, Anykščiuose prie Šventosios upės užtvankos – hidrotechnikos statinio, žinodami, kad upėje ties užtvanka yra pavojinga plaukioti, sąmoningai nesilaikydami atsargumo taisyklių – pažeisdami Kūno kultūros ir sporto įstatymo 42 straipsnio 4 dalies (už sportininkų saugumą sporto varžybose renginių metu atsako renginių organizatoriai), 5 dalies (per renginį sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais) ir suvokdami, jog veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėdamiesi išvengti pavojingų padarinių, neužtikrino tinkamo varžybų trasos ir išlipimo į krantą žymėjimo ir saugumo priemonių dalyviams, dėl to 2011 m. gegužės 21 d., apie 14.55 val., varžybų dalyvis – A. B., plaukdamas baidare, įplaukė į varžyboms netinkamą hidrotechnikos statinių kompleksą ant Šventosios upės, esantį Anykščiuose, Tilto g., ir neturėdamas galimybės saugiai išlipti į krantą, įplaukė į žuvitakį ir nuskendo, taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę nukentėjusiajam A. B..

Nuteistasis M. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, pažeidė nekaltumo prezumpciją (abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai) bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimas, iš esmės neatlikus įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir nesurinkus naujų duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, viršenybės vieniems įrodymams suteikimas, nevertinant įrodymų visumos, prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms ir duoda pagrindą konstatuoti, kad padarytas esminis BPK pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatoriaus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą, ištyręs visus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir rėmėsi tais pačiais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais, tačiau juos vertino kaip kaltinančius, nors šie liudytojai tik patvirtino M. R. parodymus, jog renginio dalyviai buvo informuoti apie pavojingas vietas pasinaudojant garsiakalbiu, kad upėje yra užtvanka, kuria plaukti negalima, kad baidares reikia pernešti sausuma. Teismas, pasak kasatoriaus, nustatydamas jo ir B. V. kaltę dėl A. B. mirties, neįvertino aplinkybės, kad nuotykių lenktynėse nebuvo aiškiai nužymėtos trasos, kuria dalyviai privalėjo judėti, o renginio organizatoriai neturėjo pareigos atlikti trasos ir išlipimo iš vandens žymėjimo. Tai rodo, kad įvyko atsitikimas (kazusas), nes veikoje negalima nustatyti įstatymo numatytų nusikaltimo sudėties požymių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės pagal BK 132 straipsnio 1 dalį teisinį pagrindą.

Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, vykdydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, privalėjo aiškiai aprašyti padarytą veiką, tačiau to nepadarė. Teismas, išdėstydamas nustatytos veikos aprašymą, netiksliai nurodė baudžiamąjį įstatymą, nenurodydamas konkrečios BK 132 straipsnio dalies, kurią atitiktų nurodyta veika. Skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis, anot kasatoriaus, nesuteikia pakankamo pagrindo spręsti ne tik dėl teismo nustatytos jo kaltės rūšies – tyčios ar neatsargumo, tačiau ir dėl teismo nustatytos veikos atitikties baudžiamajam įstatymui. Pasak kasatoriaus, teismas nurodydamas konkrečius norminius aktus, kuriuos jis pažeidė „sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių“, leido suprasti, kad jis pažeidė oficialiai patvirtintas bendrąsias ar specifines žinybines elgesio saugumo taisykles. Tokiu atveju teismas turėjo spręsti dėl jo atsakomybės pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, tačiau buvo nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nenurodant, kokias aplinkybes pagal buvusią situaciją jis privalėjo ir galėjo numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas) ar kuo pasireiškė jo rizikingas elgesys (nusikalstamas pasitikėjimas).

Teismas, pasak kasatoriaus, nors ir konstatavo, kad jis buvo vienas iš „Nykštietiškas triatlonas 2011“ organizatorių, tačiau nuosprendyje nenurodė, kokio pobūdžio renginį jis organizavo ir kokie duomenys patvirtino, kad jis pažeidė Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatas, nors, kasatoriaus nuomone, šis įstatymas jo organizuotoms nuotykių lenktynėms netaikomas. Teismas turėjo atsižvelgti į 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą sportininko pareigą susilaikyti nuo neprotingos fizinės rizikos ir veiklos, kuri gali lemti susirgimą, susižalojimą, negalią ar mirtį. Teismas neišsiaiškino, koks buvo žuvusiojo A. B. teisinis statusas – ar jis buvo sportininkas ar sporto mėgėjas, nes 42 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais sporto mėgėjams ir žiūrovams, o sporto varžybos ar renginiai, kuriuose dalyvauja sportininkai, vykdomi pagal varžybų nuostatus, laikantis tarptautinės sporto šakos federacijos nustatytų taisyklių. Kasatorius mano, kad jo organizuotos nuotykių lenktynės nepriskiriamos nė vienai sporto šakai ir jų vykdymo nereglamentuoja nė vienos sporto šakos federacijos nustatytos taisyklės, todėl jos nelaikytinos sporto varžybomis.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, visiškai neįvertino byloje esančių duomenų, kad Šventosios upės vandens turizmo trasa, įskaitant ir jos atkarpą nuo Siauruko riedmenų muziejaus iki akmens „Puntuko brolis“ (būtent šioje atkarpoje Anykščiuose yra Šventosios upės užtvanka – hidrotechnikos komplekso statinys), yra viena iš Nacionalinių vandens turizmo trasų, įtrauktų į Nacionalinių vandens turizmo trasų specialiųjų planą, patvirtintą ūkio ministro 2009 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 4-67 „Dėl nacionalinių vandens turizmo trasų specialiojo plano patvirtinimo“ (T. 2, b. l. 9), o pagal Anykščių rajono savivaldybės administracijos 2007 m. sausio 8 d. sutartį Nr. 3 šis objektas buvo išnuomotas UAB „Ekohesas“, kuris pagal sutarties 11.1 punktą buvo įpareigotas atsakyti už saugą potencialiai pavojingo statinio eksploatacijos metu. Minėta atkarpa nėra įtraukta į neeksploatuojamų objektų sąrašą. Pagal Turizmo įstatymo 1 straipsnio 29, 36 punktus turistui, kaip fiziniam asmeniui, nekeliami jokie ypatingi sveikatos, fizinių jėgų, sugebėjimo reikalavimai ir jis gali savo nuožiūra be jokių leidimų keliauti poilsio ar turizmo tikslais. Šių aplinkybių apeliacinės teismas netyrė ir neanalizavo teisės normų, reglamentuojančių šiuos teisinius santykius.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad instruktažas buvo vykdomas netinkamai, neįsitikinus, ar jį išgirdo kiekvienas dalyvis, nors tokių išvadų nepagrindė teisės normomis, kurios reglamentuotų instruktažo pravedimą. Jokiame teisės akte, pasak kasatoriaus, nėra nurodyta instruktažo pravedimo tvarka, eiliškumas ir pan. Teismas, vertindamas, ar jis kaip organizatorius tinkamai atliko pareigą užtikrinti varžybų dalyvių saugumą, pasak kasatoriaus, akivaizdžiai vieniems įrodymams suteikė nepagrįstą pranašumą prieš kitus įrodymus, tuo esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismas liudytojo A. Č. (kuris plaukė viena baidare su žuvusiuoju A. B. ir, pasak kasatoriaus, yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes nukreipė baidarę ne į krantą, o į krentančio nuo užtvankos vandens srovę) parodymus, kad instruktažo nebuvo ir jis nieko nežinojo apie pavojingą vietą – užtvanką, pripažino teisingais, nepaisant to, kad jie prieštarauja pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams (foto, video medžiagai, liudytojų parodymams), o liudytojų D. K. ir A. Z. parodymus, kad buvo pravestas instruktažas, per mikrofoną dalyviai buvo perspėti, kad upėje yra neįveikiama užtvanka, buvo išdalinti žemėlapiai, įvertino kaip nereikšmingus. Teismas neaptarė filmuotos medžiagos, iš kurios matyti ir girdėti instruktažo fragmentas, kai buvo sakoma, jog „užtvanka neplaukiama“, ir juridinės atsakomybės sutarties (T. 1, b. l. 114), kurią prieš lenktynes pasirašė žuvusysis A. B., patvirtindamas, kad žino mažųjų irklinių laivų naudojimo vidaus vandenyse taisykles ir prisiima sau bet kokią riziką, susijusią su dalyvavimu šiose varžybose, vandens riziką. Kasatoriaus nuomone, teismas be pagrindo suabsoliutino B. V. parodymus, duotus apygardos teismo posėdyje, kuomet B. V. suklydo žemėlapyje nurodydamas užtvanką, nes tai nereiškia, kad buvo netinkamai parengtas žemėlapis, o tik įrodo, kad B. V. nėra orientacininkas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai nebuvo sporto varžybos, todėl organizatoriams nebuvo pareigos detaliai pažymėti visos trasos, taip pat ir išlipimo į krantą vietos. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvo galimybė sustabdyti baidarę, tačiau tai nebuvo padaryta, o sprendimą plaukti per užtvanką priėmė patys komandos nariai – liudytojas A. Č. ir žuvusysis A. B. ir tai buvo A. B. mirtį sukėlusi priežastis, yra tik spėjimas. Kasatoriaus nuomone, toks teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo taisyklių, nes apklausti nesuinteresuoti bylos baigtimi liudytojai kategoriškai nurodė, kad galimybė išlipti iš baidarės į krantą buvo ir organizatoriai jokia savo veika netrukdė to padaryti. Teismas nemotyvuotai atmetė jo ir B. V. atlikto eksperimento rezultatus, kurie patvirtina, kad hidrotechnikos kompleksas ir užtvanka matomi iš toli, tai suteikė galimybę lenktynių dalyviams įvertinti priekyje esančią kliūtį ir priimti sprendimą, kaip ją įveikti, juolab kad dar prieš lenktynių pradžią jie buvo įspėti neplaukti per užtvanką. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kuo pasireiškė veika – saugumo priemonių dalyviams neužtikrinimas, todėl liko neaišku, kokiais veiksmais ar neveikimu padaryta ši veika, kokių reikėjo imtis veiksmų ir kokie norminiai aktai įpareigoja atlikti konkrečius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie tai, kad žuvusysis A. B. ir liudytojas A. Č. buvo instruktuojami netinkamai, anot kasatoriaus, neatkreipė dėmesio į tai, kad nei jis, nei B. V. nebuvo kaltinami dėl netinkamai pravesto instruktažo. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme jam pateikto kaltinimo apimtis ir faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nebuvo pakeistos įstatymo numatyta tvarka (BPK 255 straipsnio 2 dalis), todėl buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, suvaržęs įstatymo garantuotą teisę į gynybą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3  dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad tarp jo veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, nors nenurodė, kokia jo veika yra susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Kasatoriaus nuomone, aplinkybė, kad jis organizavo nuotykių lenktynes, nerodo jokio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir A. Balučio žūties, nes jis negalėjo numatyti, kad lenktynių dalyviai nepaisys kategoriško, įsakmaus ir aiškiai išreikšto draudimo plaukti per užtvanką ir todėl nelaimė kilo ne dėl organizatorių kaltės, o dėl pačių lenktynių dalyvių A. Č. ir A. B. neatsakingo požiūrio ir rizikos neįvertinimo.

Kasatorius teigia, esąs įsitikinęs, kad jis, kaip nuotykių lenktynių „Nykštietiškas triatlonas 2011“ organizatorius, ėmėsi visų galimų organizacinių, techninių priemonių, kurių privalėjo imtis, kad išvengtų nelaimių šio renginio metu, tačiau A. B. mirtis įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, todėl jam inkriminuoti kilę padariniai laikytini įvykiu (kazusu) ir jis neturi už tai atsakyti. Byloje esančių įrodymų viseto, pasak kasatoriaus, nepakanka tvirtinimui, kad jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

              Nuteistasis B. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

              Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir civilinių ieškinių yra nepagrįstas dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, teismas pakeitė nusikalstamos veikos faktines aplinkybes apie tai iš anksto nepranešęs kaltinamiesiems.

              Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ir neaptarė įrodymų visumos, iš esmės rėmėsi tik A. Č. parodymais, kurių kiti bylos duomenys nepatvirtina, o kai kurie ir paneigia. Nors apeliaciniame skunde buvo nurodyta nemažai pirmosios instancijos teismo neištirtų aplinkybių (nesurinkta A. Č. asmenines savybes charakterizuojanti medžiaga, duomenys apie įvykio vietos pavojingumą, neapklaustas specialistas apie minimo žemėlapio žymų reikšmes, neapklausti asmenys, kurie analogiškose situacijose buvo įkritę į minimą užtvanką ir išsigelbėję), tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jokių įrodymų papildomai nerinko ir netyrė. Apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos remiantis prielaidomis ar abejonėmis. Teismas nuosprendyje išsamiai neišdėstė kaltinamųjų parodymų ir kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Teismas nevertino ir iš esmės nepasisakė apie aplinkybes, turinčias įtakos vertinant kaltinamųjų galėjimą ir turėjimą numatyti, kad dėl organizuojamo renginio gali kilti neigiamų padarinių, dėl atsakomybės už hidrotechninio įrenginio žymėjimą subjekto, dėl žuvusiojo asmeninių savybių ir gebėjimų orientuotis žemėlapyje bei aplinkoje, užtvankos matymo atstumo. Teismas nepasisakė ir nevertino aplinkybės, kad upės atkarpa, kurioje įvyko nelaimė, patenka į vieną iš ūkio ministro 2009 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 4-67 į Nacionalinių vandens turizmo trasų specialųjį planą įtrauktų trasų. Ši aplinkybė svarbi vertinant upės atkarpos tinkamumą plaukioti, pavojingumą ir galėjimą bei turėjimą numatyti, kad plaukioti ja yra pavojinga gyvybei. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad renginio dalyvių instruktažas buvo, tačiau vien iš A. Č. parodymų sprendė, kad nei A. Č., nei žuvusysis instruktažo negirdėjo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nieko nepasisakė apie byloje esančius objektyvius duomenis (nuotraukas ir vaizdo įrašo fragmentą), kuriuose užfiksuotas instruktažas ir matyti, kad instruktaže dalyvauja A. Č. ir žuvusysis, todėl instruktažo pravedimo tvarka iš esmės jokios teisinės reikšmės sprendžiant šią bylą neturi. Spręsdamas apie galimybę pamatyti užtvanką plaukiant upe, teismas nevertino kaltinamųjų ir liudytojų A. B., R. S. parodymų bei filmuotos medžiagos. Minėti duomenys, pasak kasatoriaus, paneigia A. Č. parodymus, kad užtvankos plaukiant upe nematyti. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar A. Č. su žuvusiuoju matė užtvanką, nevertino D. K. parodymų, kad norint patekti į žuvitakį reikia specialiai pasukti baidarę, ir R. S. parodymų, kad jis matė baidarę, plaukiančią įstrižai, tai leidžia pagrįstai teigti, kad A. Č. su žuvusiuoju sąmoningai plaukė į žuvitakį, tą pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

              Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino teisinio užtvankos statuso. Pagal Vidaus vandenų transporto kodekso 25 straipsnį saugi laivyba užtikrinama įvairiomis priemonėmis, o įgyvendinama vidaus vandenų kelių transporto priemonių, uostų, prieplaukų, hidrotechnikos, ryšių bei kitų vidaus vandenų transporto objektų valdytojų. Šventosios upės hidrotechnikos kompleksas, kuriame žuvo asmuo, yra išnuomotas UAB „Ekohesas“, kuris pagal Vandenų transporto kodeksą ir nuomos sutartį atsako už jo saugą eksploatacijos metu. Todėl dėl įvykių, susijusių su užtvanka, atsako ši bendrovė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino žuvusiojo asmeninių savybių, kad jis būdamas pakankamai išsilavinęs, dirbantis Saugumo departamente, turintis patirties analogiškuose renginiuose, pasirašęs atsakomybės sutartį, būtų praleidęs instruktažą. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nevertino aplinkybių, kad jis nebuvo atsakingas už trasos rengimą bei už dalyvių saugumą. Tai, kad jo atstovaujamas klubas gavo leidimą renginiui, nereiškia, kad jis buvo renginio organizatorius ir kad turėtų atsakyti už aplinkybes, kurios nuo jo nepriklausė.

              Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas laikė prielaidomis, tačiau jas paneigė ne objektyviais duomenimis, bet savo iškeltomis prielaidomis, laikydamas jas neginčijamais faktais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nelaimė įvyko dėl dviejų priežasčių: žuvusysis A. B. ir liudytojas A. Č. buvo netinkamai instruktuoti ir kaltinamieji neužtikrino tinkamo varžybų trasos ir išlipimo į krantą žymėjimo, tačiau, kaip šios priežastys lėmė A. B. žūtį, iš esmės neargumentavo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

              Kasatoriaus teigimu, pripažįstant jį kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį turėjo būti nustatyti jo veiksmai (neveikimas) ir priežastinis ryšys tarp jų bei jo kaltė, pasireiškusi nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu. Jis nebuvo kaltinamas netinkamu instruktažo pravedimu, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis yra atsakingas ir už netinkamą renginio dalyvių instruktažą, laikytina nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių keitimu. Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad veiką padarė suvokdamas, jog veikė rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, t. y. nusikalstamai pasitikėdamas (BK 16 straipsnio 2 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad jo kaltės forma – nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis). Tai, kasatoriaus nuomone, laikytina faktinių bylos aplinkybių pakeitimu, o iš anksto nepranešus apie tai, suvaržoma kaltinamojo (nuteistojo) teisę į gynybą, nes apeliacinės instancijos teismas inkriminavo kitas faktines aplinkybes, dėl kurių buvimo jis nebuvo kaltinamas ir teisiamas ir šis proceso pažeidimas laikytinas esminiu.

              Kasaciniame skunde teigiama, kad kaltinime nurodyta Kūno kultūros ir sporto įstatymo 42 straipsnio 4 dalis (už sportininkų saugumą sporto varžybose, renginių metu atsako renginių organizatoriai) yra bendro pobūdžio, ji nenustato pareigos vienaip ar kitaip elgtis, o nurodo tik atsakingus asmenis, o 42 straipsnio 5 dalis (per renginį sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais) skirta ne renginyje dalyvaujantiems besivaržantiems asmenims, bet sporto mėgėjams ir žiūrovams. Jokių elgesio reikalavimų, kiek tai susiję su sportininkais, nenustatyta. Kasatoriaus nuomone, šioje byloje turėjo būti nustatyta, kokių elgesio normų reikalavimų pažeidimas atitinka padarytos nusikalstamos veikos esmę.

              Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog jokių teisės normų jis nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nenurodė jokių nusikalstamos veikos aplinkybių, tik pažodžiui perrašė jas iš kaltinamojo akto, nors prieš tai konstatavo kitą jo kaltės rūšį nei buvo nurodyta kaltinamajame akte. Todėl neaišku, už kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus jis yra nuteistas.

              Kasatoriui abejonių kelia ir apeliacinio teismo argumentacija dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių neigiamų padarinių, nes teismas iš esmės nenurodė jokių argumentų, o tiesiog konstatavo, kad yra visi BK 132 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, taip pat ir priežastinis ryšys tarp M. R. bei B. V. veikos ir kilusių padarinių. Priežastinio ryšio konstatavimas nesiejant jo su jokiomis konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pasak kasatoriaus, neatitinka teismų praktikos (kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties elementas turi būti įrodinėjamas savarankiškai) ir laikytinas esminiu BPK pažeidimu.

Nuteistųjų M. R. ir B. V. kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 132 straipsnio 1 dalies taikymo

              Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad, kvalifikuojant veiką kaip neatsargų gyvybės atėmimą, labai svarbu nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus mirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011). Šių požymių nustatymas ar paneigimas yra svarbiausias ir nagrinėjamos bylos aspektas sprendžiant klausimą, ar pagrįstai M. R. ir B. V. pripažinti kaltais dėl neatsargumo atėmę gyvybę A. B..

              Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė nei priežastinio ryšio tarp M. R. ir B. V. veiksmų organizuojant nuotykių lenktynių renginį ir jo metu dalyvį A. B. ištikusios žūties, nei jų kaltės dėl šių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tais pačiais bylos duomenimis, padarė priešingą išvadą. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir šalių išsakytus argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada ir ją pagrindžiančiais argumentais.

Pažymėtina, kad BK 132 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis įvardytas kaip gyvybės atėmimas kitam žmogui. Tai reiškia, kad pripažįstant asmenį kaltu dėl šio nusikaltimo nepakanka konstatuoti, kad jis pažeidė tam tikro norminio akto reikalavimą arba bendrojo pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu, bet būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį (atėmė gyvybę) ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis. Nustatant priežastinį ryšį kaip nusikalstamos veikos sudėties požymį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas (neatsitiktinis) padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-342/2009, 2K-443/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan. Kita vertus, priežastinis ryšis gali būti paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis, pvz., pėsčiojo mirties priežastimi buvo pripažinta ne vairuotojo veika, bet tai, kad pėsčiasis tamsiu paros metu gulėjo ant važiuojamosios kelio dalies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010); dviratininko žūties priežastimi pripažintas ne vairuotojo nesugebėjimas laiku sustabdyti automobilį, bet paties dviratininko netikėtas įvažiavimas į kelią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009); užgriuvus nupjautam medžiui mirties priežastimi pripažinta ne pjovėjo veika, bet nuo darbų nušalinto neblaivaus žuvusiojo savavališkas atėjimas į pavojingą miško kirtimo zoną (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2013) ir kt.

Šioje byloje M. R. ir B. V. buvo apkaltinti neatsargiu gyvybės atėmimu ne dėl to, kad patys tiesiogiai atėmė A. B. gyvybę, bet iš esmės dėl to, kad neužtikrino saugių lenktynių sąlygų: tinkamo varžybų trasos ir išlipimo į krantą žymėjimo, išsamaus instruktažo. Tiesiogine mirties priežastimi tapo tai, kad lenktynių dalyviai A. B. ir A. Č., plaukdami baidare, įplaukė į užtvankoje esantį žuvitakį, pateko į krentančio vandens sūkurį, kuriame A. B. nuskendo. Šiame kontekste pažymėtina, kad bet koks sporto renginys, juo labiau vandens telkiniuose vykstančios lenktynės, pasižymi tam tikra rizika, kurią supranta ir patys šio renginio dalyviai. Organizatoriai neabejotinai yra atsakingi už saugių renginio sąlygų sudarymą tiek, kiek tai būtina atsižvelgiant į renginio specifiką (rizikos laipsnį, dalyvaujančių asmenų amžių ir patirtį, numatomą žiūrovų kiekį ir kt.), tačiau šis reikalavimas negali būti suprastas taip, kad, nutikus nelaimei renginio dalyviui, organizatoriams neišvengiamai taikoma baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą ar sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų, prokuroro ir nukentėjusiųjų argumentus, skirtingų teismų nuosprendžių turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad A. B. žuvo būtent dėl M. R. ir B. V. veikimo ar neveikimo organizuojant nuotykių lenktynių renginį. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias aplinkybes:

1. Nuotykių lenktynių „Nykštietiškas triatlonas 2011“ renginys organizuotas teisėtai, skirtas sportininkams, fiziškai pajėgiems ir aktyviems žmonėms, keliautojams. Lenktynės apima bėgimą, orientavimosi sportą, irklavimą baidarėmis, važiavimą kalnų dviračiais ir specialias rungtis bei užduotis (T. 3, b. l. 82-90). Nuskendęs lenktynių dalyvis A. B. ir kitas jo komandos narys A. Č. buvo patyrę panašaus pobūdžio renginių dalyviai, orientacininkai. Prieš dalyvaudami lenktynėse A. B. ir A. Č. pasirašė nuotykių lenktynių „Nykštietiškas triatlonas 2011“ juridinės atsakomybės sutartį, kurioje be kita ko nurodyta, kad jie pripažįsta, jog šios lenktynės yra ekstremalus žmogaus fizinių ir psichinių galimybių išbandymas, gali būti sužalojimo ir net mirties priežastimi, supranta galimų padarinių rizikos laipsnį, nurodo, jog yra pakankamai treniruoti ir sveiki, susipažinę su varžybų nuostatais, taisyklėmis, trasa, prisiima sau riziką, įskaitant vandens riziką, pasižada imtis visų būtinų saugumo priemonių, atsisako nuo bet kokių pretenzijų organizatoriams dėl sveikatos ir gyvybės klausimų ir t. t. (T. 1, b. l. 114). Tai rodo, kad pats renginys buvo susijęs su neišvengiama rizika, jo dalyviams apie tai buvo žinoma ir jų saugumas objektyviai didele dalimi priklausė ne nuo organizatorių, bet nuo jų pačių priimamų sprendimų ir pasirinktos taktikos lenktynių metu.

2. Aplinkybė, kad organizatoriai netinkamai instruktavo dalyvius iš esmės pagrįsta ne konkrečiais faktais, bet prielaida, jog ne visi dalyviai išgirdo apie užtvankos keliamą pavojų. Byloje nustatyta, kad prieš startą organizatoriai, pasinaudodami garsiakalbiu, informavo dalyvius apie pavojingas vietas, priminė kitas saugaus elgesio taisykles, kelis kartus pakartojo, kad upėje yra užtvanka, kuria plaukti negalima. Prieš užtvanką lenktynių dalyviai turėjo išsilaipinti ir persinešti baidares. Organizatoriai dalyviams pateikė žemėlapius, kuriuose buvo pažymėta Šventosios upėje esanti užtvanka. Nors kartu su žuvusiuoju baidare plaukęs A. Č. parodė, kad apie užtvanką, kaip apie pavojingą vietą, jis nieko nežinojo, ši aplinkybė byloje esančių duomenų kontekste labiau rodo jo paties, bet ne lenktynių organizatorių nerūpestingumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kitiems lenktynių dalyviams ši informacija buvo žinoma.

3. Byloje nėra tiksliai nustatyta, dėl kokios konkrečiai priežasties A. B. ir kitas jo komandos narys A. Č., priartėję prie užtvankos, nepasuko atgal ir pateko į žuvitakį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad žuvusysis su kitu komandos nariu sąmoningai priėmė rizikingą sprendimą įveikti užtvanką per žuvitakį. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad ši išvada yra tik spėjimas. Kita vertus, priešingai išvadai patvirtinti, t. y., kad A. B. ir A. Č. nepastebėjo užtvankos ir nežinojo apie jos keliamą pavojų, byloje esančių duomenų akivaizdžiai nepakanka. Tokios versijos šaltiniu yra tik kartu su žuvusiuoju baidare plaukusio A. Č. parodymai. Tačiau iš kitų bylos duomenų, t. y. liudytojų D. M., A. Z., R. S., A. B., D. K. parodymų, įvykio vietos nuotraukų ir vaizdo įrašo (T. 3, b. l. 191) aiškiai matyti, kad, artėjant prie užtvankos, ji lengvai pastebima, girdėti vandens triukšmas, matyti vandens lygio perkritimas, prie užtvankos galima priartėti labai arti, vanduo stovintis, srovė minimali net ir prie pat vandens kritimo slenksčio, taigi bet kurią akimirką įmanoma pasukti atgal. Nesant galimybės daryti neabejotiną išvadą dėl to, kodėl A. B. ir A. Č., priartėję prie užtvankos, nepasuko atgal, nors turėjo tokią galimybę, ši aplinkybė vertintina kaltinamųjų naudai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. B. mirtis nėra susijusi priežastiniu ryšiu su kaltinamiesiems inkriminuota veika (tinkamo dalyvių instruktažo, varžybų trasos ir išlipimo į krantą žymėjimo neužtikrinimu) ir kad jie subjektyviai negalėjo ir neturėjo numatyti kilusių padarinių, o pats įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas).

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė reikalavimo įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl to nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir M. R. ir B. V. pripažino kaltais pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kartu pažymėtina, kad, nors nagrinėjamoje byloje nenustatyti visi būtini gyvybės atėmimo dėl neatsargumo nusikaltimo sudėties požymiai, tai neužkerta kelio kelti klausimą dėl renginio „Nykštietiškas triatlonas 2011“ organizatorių civilinės atsakomybės už renginio metu kilusią žalą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                                               Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Alvydas Pikelis

                                                                                                                              Olegas Fedosiukas