Civilinė byla Nr. 3K-3-462-611/2015

                                                                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01518-2014-7

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija: 119.12.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Ardena“, „Valvėsta“, „IKFA IR KO“, „Agrivana“, „Tegra state“, „Laivira“, „COMFORT HEAT“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Ardena“, „Valvėsta“, „IKFA IR KO“, „Agrivana“, ,,Tegra state“, „Laivira“, „COMFORT HEAT“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Statybinių medžiagų mažmena“ ir Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS dėl padarytos žalos bendrovės kreditoriams atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl to, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą pagal pareikštą ieškinį.

Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ (toliau – ir atsakovė) ir Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS (toliau ir – atsakovas) dėl padarytos žalos bendrovės kreditoriams atlyginimo, kuriuo prašė priteisti subsidiariai iš atsakovų žalos atlyginimą, atitinkamai: UAB „Ardena“ – 100 739,30 Lt (29 176,12 Eur), UAB „Valvėsta“ – 123 908,18 Lt (35 886,29 Eur), UAB ,,IKFA IR CO“ – 64 003,69 Lt (18 536,75 Eur), UAB „Argivana“ – 114 731,48 Lt (33 228,53 Eur), UAB „Tegra state“ – 13 262,97 Lt (3841,22 Eur), UAB „Laivira“ – 102 530,37 Lt (29 694,85 Eur), UAB „COMFORT HEAT“ – 50 327,20 Lt (14 575,76 Eur), 6 procentus dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovės iki atsakovės veiklos sustabdymo sudarė prekių ar paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias jai teikė prekes ar paslaugas, tačiau nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio už suteiktas prekes ar paslaugas atsakovė pradėjo neatsiskaitinėti, pakeitė juridinio asmens pavadinimą, vėliau uždarė savo mažmeninės prekybos parduotuves ir galiausiai jai buvo iškelta bankroto byla. Iki šio ieškinio pareiškimo atsakovė liko skolinga ieškovėms pirmiau nurodytas pinigines sumas. UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ nemokumą sukėlė ir dėl to žalą ieškovėms padarė vienintelis šios įmonės akcininkas Estijos Respublikos juridinis asmuo BAUHOF GROUP AS – ieškovių nuostolius, susijusius su atsakovės negalėjimu vykdyti prievolių sukėlė tyčiniai, nesąžiningi bei piktybiški vienintelio akcininko veiksmai.

Ieškovės 2014 m. rugpjūčio 4 d. pateikė pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo, nenurodydamos naujų faktinių aplinkybių, tačiau atskirai suformuluodamos savo reikalavimą atsakovei BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ ir atskirai atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi ieškinį ir procesinį dokumentą dėl ieškinio patikslinimo atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. B2-3275-803/2014 UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ iškelta bankroto byla, todėl kreditorių teisė kreiptis į teismą, reiškiant reikalavimą atsakovei, įgyvendinama pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) reikalavimus, taigi ieškovių reikalavimas šiai atsakovei turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. Teismas nurodė, kad ieškinys atsakovui turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias teismingumo taisykles, t. y. juridinio asmens Estijos Respublikoje buveinę (CPK 29 straipsnis). Teismas atmetė ieškovių argumentus, kad nagrinėtinoje byloje turėtų būti taikomas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo (toliau – Reglamentas) II skyriaus 2 skirsnio 5 straipsnio 3 punktas, t. y. byla kyla dėl delikto, todėl ji teisminga Lietuvos teismams. Teismas nurodė, kad pagal minėto reglamento nuostatą ieškinys gali būti pareiškiamas ir teisme tos valstybės narės, kurioje buvo atlikti veiksmai, sukėlę žalą. Bankroto bylos iškėlimas Lietuvoje įsteigtam juridiniam asmeniui – UAB „Statybinių medžiagų mažmena“, nėra veiksmas pats savaime sukėlęs žalą ieškovėms. Ieškovių įrodinėjami kaip sukėlę joms žalą atsakovo veiksmai yra atlikti kitoje valstybėje narėje. Atsakomybė dėl deliktu padarytos žalos pagal Reglamento 5 straipsnio 3 punktą yra taikoma tik jei konstatuojamas tiesioginis priežastinis konkretaus delikto ir atsiradusios žalos ryšys, o ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovo veiksmai paveikė UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ mokumą, dėl to ji negalėjo atsiskaityti su ieškovėmis, todėl jai kyla subsidiari atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, t. y. nėra šios sąlygos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės procesinių dokumentų 3.1, 3.2 punktuose įrodinėja atsakovo nesąžiningus veiksmus jam 2013 m. sausio 23 d. sudarius paskolos sutartį su „Greenstar OU“, tačiau ir actio Pauliana nepatenka į Reglamento 5 straipsnio 3 punkto reguliavimo sritį, todėl ieškovių nurodytoms faktinėms aplinkybėms tiek dėl ieškovėms atsiradusios žalos vietos, tiek dėl atliktų veiksmų, netaikomas Reglamento 5 straipsnio 3 punktas. Taip pat teismas atmetė ieškovių argumentus, kad nagrinėtinoje byloje turėtų būti taikomas Reglamento II skyriaus 2 skirsnio 5 straipsnio 5 punktas, t. y. byla kyla dėl filialo veiklos, todėl ji teisminga Lietuvos teismams. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, jog atsakovė nėra atsakovo padalinys, filialas ar atstovybė, o ieškinys iš esmės reiškiamas UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ dalyviui dėl jo nesąžiningų veiksmų, t. y. ieškinio dalykas nesiejamas su atsakovės veikla, todėl minėtas Reglamento punktas netaikytinas. Ieškovių reikalavimas UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ atlyginti žalą už nesumokėtas prekes ir suteiktas paslaugas kyla iš sutartinių santykių, o reikalavimas atsakovui atlyginti žalą kyla iš delikto, t. y. kitu tiek teisiniu, tiek faktiniu pagrindu, todėl, teismo teigimu, nėra pagrindo konstatuoti reiškiamų reikalavimų glaudaus ryšio ir Reglamento 6 straipsnio 1 punkto taikymo.

Lietuvos apeliacinio teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Ardena“, „Valvėsta“, „IKFA IR KO“, „Agrivana“, „Tegra state“, „Laivira“, „COMFORT HEAT“ atskirąjį skundą, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovės reiškė turtinio pobūdžio reikalavimą atsakovams, iš kurių vienas yra bankrutuojanti įmonė. ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, proceso įstatymo numatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Teismas pažymėjo, kad visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų išsprendimas galimas tik bankroto byloje šiuos reikalavimus patvirtinant, atsisakant patvirtinti bei tikslinant ir sprendė, kad pareikštą ieškovių ieškinio reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė priimti kaip neteismingą.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės ieškiniu atsakovui reiškia reikalavimus, kaip subsidiariam atsakovui, kurio deliktinę civilinę atsakomybę grindžia neteisėtais juridinio asmens dalyvio veiksmais (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinyje nurodyti šio atsakovo veiksmai (įsipareigojimo remti UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ nevykdymas, jo turto pasisavinimas, paskolos sudarymas, nesąžiningumas susitariant dėl šių paskolos teisinių santykių, nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), kurie ieškovių teigimu, lėmė žalos atsiradimą, nėra glaudžiai susiję su Lietuvos valstybe, kurioje paduotas ieškinys. Tai nėra konkretūs pažeidimą (deliktą) nulėmę veiksmai, įvykdyti konkrečioje vietovėje, o būtent subjektyvus juridinio asmens elgesys (neveikimas), sąlygojęs, pasak ieškovių, žalos padarymą. Teismas sprendė, kad negalima  sutikti su ieškovėmis, jog šiuo atveju, žalos padarymo vieta yra Lietuvoje, nes žalos padarymas nesietinas su konkrečiais veiksmais. Šiuo atveju ieškovių reikalavimai atsakovei kildinami iš sutartinių santykių, o reikalavimu atsakovui prašoma jam taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, t. y. kitu tiek teisiniu, tiek faktiniu pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti reiškiamų reikalavimų glaudaus ryšio ir nagrinėjamu atveju taikyti Reglamento 6 straipsnio 1 punkto nuostatas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“, „Valvėsta“, „IKFA IR KO“, „Agrivana“, „Tegra state“, „Laivira“, „COMFORT HEAT“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės ir priimti nutartį, kuria ieškovių atskirasis skundas būtų patenkintas; priteisti ieškovių naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl netinkamo Reglamento 5 straipsnio 3 punkto, 6 straipsnio 1 punkto nuostatų taikymo. Dėl atsakovo veiksmų (įsipareigojimo remti UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ nevykdymas, jo turto pasisavinimas, paskolos sudarymas, nesąžiningumas susitariant dėl šių paskolos teisinių santykių, nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) žalą sukėlę įvykiai įvyko būtent Lietuvos Respublikoje. Reglamento 5 straipsnio 3 punkto formuluotė „vieta, kurioje buvo padarytas pažeidimas“ reiškia žalos atsiradimo vietą ir pažeidimo, dėl kurio žala atsirado, vietą, todėl atsakovui ieškinys gali būti reiškiamas ieškovo nuožiūra vienos iš šių dviejų vietų teisme. Taigi net teismui ir pripažinus, kad didesnė dalis atsakovo neteisėtų veiksmų buvo atlikta Estijos Respublikoje, žalos atsiradimo vieta vienareikšmiškai turi būti laikoma Lietuvos Respublika, todėl konstatuotina ir ieškovių teisė nuspręsti ginti savo pažeistas teises Lietuvos Respublikos teismuose bei gali būti konstatuota Reglamento 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta glaudaus ryšio aplinkybė.

2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas ieškovių teisės reikšti bankrutuojančiai atsakovei atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010 ir 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Casterbridge Inc. v. BUAB „Vilniaus sadutė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2014, tačiau neteisingai vertino šiose nutartyse pateiktus išaiškinimus. Kasacinio teismo praktikoje egzistuoja kur kas daugiau bylų, kuriose ieškovai reiškė reikalavimus bankrutuojančioms įmonėms tiesiogiai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Š. v. UAB „Borgalita“, BUAB „Kardera“, bylos Nr. 3K-3-406/2013; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje viešoji įstaiga ,,Altervita“ v. BUAB „VVARFF-JOLDIJA“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-179/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. BUAB „Leidybos centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-341/2014).

3. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės nepagrįstą ir nemotyvuotą nutartį, nes nebuvo pasisakyta dėl visų atskirajame skunde dėstomų argumentų. Be to, esminę reikšmę turinčios aplinkybės, susijusios su vieta, kurioje įvyko ieškovėms žalą sukėlęs įvykis, teismo buvo visiškai nevertintos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Estijos Respublikos juridinis asmuo BAUHOF GROUP AS prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl netinkamo Reglamento 5 straipsnio 3 punkto, 6 straipsnio 1 punkto nuostatų taikymo. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovių reikalavimai atsakovui nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovės, siekdamos, kad jų reikalavimai Estijos Respublikoje registruotam ir veikiančiam juridiniam asmeniui būtų nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisme, privalėjo įrodyti aiškius pagrindus taikyti išimtines Reglamento nuostatas. Nustatant deliktinės atsakomybės bylų jurisdikciją pagal Reglamentą, teisiškai reikšminga būtent neteisėto veiksmo atlikimo (ar neveikimo) vieta, o ne žalos atsiradimo, nukentėjusiojo gyvenamoji ar kita vieta. Atsakovo tariamą neveikimą laikant valia (sprendimu) elgtis pasyviai, toks sprendimas būtų laikomas priimtas ir įgyvendintas atsakovo buveinės vietoje Estijos Respublikoje (atsakovas Lietuvos Respublikoje neturėjo ir neturi nei filialo, nei jokio kito administracinio darinio, kuris būtų galėjęs ar galėtų atsakovo vardu Lietuvos Respublikoje priimti sprendimus ar kitaip išreikšti atsakovo valią).

Kasatorių pareikštų reikalavimų akivaizdūs kokybiniai skirtumai neleidžia atsakovo ir atsakovės laikyti net privalomais bendrininkais CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, kadangi reikalavimai skiriasi tiek savo pobūdžiu (iš atsakovės reikalaujama priteisti pagal sutartį mokėtinas sumas, atsakovui reikalaujama taikyti subsidiariąją deliktinę atsakomybę), tiek pagrindimu ir fakto bei teisės klausimais. Todėl teismai pagrįstai sprendė, kad teismų jurisdikcijos (teismingumo) klausimai dėl skirtingų reikalavimų  turi būti sprendžiami savarankiškai. Atkreipia dėmesį į tai, kad, išskyrus UAB „Ardena“, nė viena kita kasatorė neturi teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų atsakovės bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka, todėl toks ieškinys vertintinas kaip kitų ieškovių piktnaudžiavimas procesine teise pareikšti ieškinį, tikėtina, siekiant išvengti imperatyviųjų ĮBĮ normų taikymo. Kita vertus, ĮBĮ nuostatoms prieštarauja ir UAB „Ardena“ procesinis elgesys, kai, atsakovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinus UAB „Ardena“ kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, papildomai inicijuojama ir atskira civilinė byla, kurioje UAB „Ardena“ antrą kartą reikalauja iš bankrutavusios bendrovės tos pačios sumos (formaliai nurodant, kad šįkart reikalaujama ne kaip skolos, o kaip žalos atlyginimo).

2. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visus atskirojo skundo argumentus – tiek dėl IBĮ 15 straipsnio 2 dalies taikymo, tiek dėl aktualių Reglamento nuostatų aiškinimo ir taikymo, pasirėmė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo 6 straipsnio 1 punkto ir 5 straipsnio 3 punkto nuostatų

Reglamentas priimtas siekiant suvienodinti kai kurias valstybių narių jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančias taisykles ir taip panaikinti kliūtis patikimam vidaus rinkos veikimui. Reglamentu siekiama nustatyti ypač nuspėjamas jurisdikcijos taisykles, todėl tiek ieškovas turi gebėti lengvai identifikuoti, į kurios valstybės narės teismą jis gali kreiptis, tiek ir atsakovas pagrįstai numanyti, į kurios valstybės narės teismą jis gali būti patrauktas. Atsižvelgiant į nurodytus tikslus ir principus, jurisdikcija pagal Reglamento bendrąją taisyklę, kai atsakovas yra juridinis asmuo, paprastai priklauso juridinio asmens oficialios buveinės vietos teismui (Reglamento 11 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies a) punktas). Reglamento 2 straipsnis yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jurisdikcija šiuo pagrindu turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai įvardytų situacijų, kai jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2005 m. kovo 1 d. sprendimo Owusu, C-281/02, ECLI:EU:C:2005:120, 37 punktas; Reglamento 12 konstatuojamoji dalis). Reglamento nuostatos aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus, o specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, leidžiančių nukrypti nuo Reglamento 2 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, sąrašas yra baigtinis ir jos aiškintinos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau, nei nustatyta reglamente (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. ESTT sprendimo Zuid Chemie, C-189/08, ECLI:EU:C:2009:475, 17 punktą; 2004 m. sausio 15 d. sprendimo Blijdenstein, C‑433/01, ECLI:EU:C:2004:21, 25 punktą ir kt.).

ESTT praktikoje nurodyta, kad Reglamento 6 straipsnio 1 punkto tikslas yra padėti tinkamai vykdyti teisingumą, sumažinti tuo pačiu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti nesuderinamų teismo sprendimų galimybės, jei bylos būtų nagrinėjamos atskirai (2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo Panier, C-145/10, ECLI:EU:C:2011:798, 77 punktas). Siekiant taikyti Reglamento 6 straipsnio 1 punkte įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę, reikalavimai skirtingiems atsakovams turi būti susiję. Taisyklė gali būti taikoma tuo atveju, kai reikalavimai, pareiškiami keliems atsakovams, yra susiję bylos iškėlimo momentu, o ryšys tarp pareiškiamų reikalavimų yra toks, kad juos tikslinga nagrinėti kartu siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų, priimtų atskirtų teismo proceso metu, rizikos (1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Kalfelis, C-189/87, ECLI:EU:C:1988:459, 9–10 ir 12–13 punktai; 2007 m. spalio 11 d. sprendimo Freeport, C-98/06, ECLI:EU:C:2007:595, 39, 41, 54 punktai).

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar ieškovių pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai (atlyginti kreditoriams padarytą žalą) atsakovei BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“, kuriai Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartimi iškelta bankroto byla (civilinės bylos Nr. B2-3275-803/2014), ir atsakovui juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS atitinka Reglamento 6 straipsnio 1 punkte įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo reikalavimus. Ieškovės teigia, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją minėtu pagrindu, kadangi atsakovės BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ buveinės vieta yra Lietuvos Respublikoje, o reikalavimai atsakovui juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS, kurio buveinės vieta yra Estijos Respublikoje, yra taip glaudžiai susiję, kad turėtų būti nagrinėjami kartu. 

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalį visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas bankroto byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio. Tai nulemia siekis bankroto bylas nagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau, o galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Casterbridge Inc. v. BUAB „Vilniaus sadutė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2014). Taigi, atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų išsprendimas galimas tik bankroto byloje juos patvirtinant, atsisakant patvirtinti bei tikslinant. Ieškovių turtiniai reikalavimai atsakovei BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ turėtų būti reiškiami ir nagrinėjami bankroto byloje, todėl nėra galimybės jų reikalavimus šiai atsakovei nagrinėti atskirtoje byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi atsakovės bankroto byloje patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas (tarp jų – ir ieškovių UAB „Ardena“ – 101 742,50 Lt (29 466,66 Eur); UAB „Valvėsta“ – 32,84 Lt (9,51 Eur), jis 2014 m. rugsėjo 23 d., 2015 m. vasario 9 d., 2015 m. gegužės 20 d.  nutartimis patikslintas (atitinkamai UAB „Ardena“  – 29 466,66 Eur; UAB „Valvėsta“ – 9,51 Eur). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nesant galimybės atskirai ne bankroto byloje spręsti dėl turtinio pobūdžio reikalavimų buveinę Lietuvos Respublikoje turinčiam juridiniam asmeniui, nėra pagrindo vadovaujantis Reglamento 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisykle nagrinėti reikalavimų bendraatsakiu patrauktam Estijos Respublikoje buveinę turinčiam juridiniam asmeniui. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsisakė priimti ieškinį abiem atsakovams Reglamento 6 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Ieškovės kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė Reglamento 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę. Pagal Reglamento 5 straipsnio 3 punktą, byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto juridiniam asmeniui, be jo buveinės oficialios vietos teismo, gali būti iškelta ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Taigi vadovaujantis minėta nuostata jurisdikciją gali nulemti ne tik atsakovo oficialios buveinės vieta, bet ir alternatyvusis kriterijus, o ginčo jurisdikcija tokiu atveju priklauso nuo ieškovo pasirinkimo (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Krejci Lager & Umschlagbetrieb, C-469/12, 20 punktą). Ši specialiosios jurisdikcijos taisyklė taip pat pagrįsta ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, buvimu, taip pat tinkamu teisingumo vykdymu ir naudingu proceso organizavimu. Ja, be kita ko, yra siekiama skatinti atvejus, kad bylą nagrinėtų teismas, turintis tam tikrų praktinių privalumų, tokių kaip pirminės žinios, susijusios su bylos faktais, esantis arčiau aktualių įrodymų, geriau išmanantis ginčui taikytiną teisę ir kt.

Siekiant taikyti Reglamento 5 straipsnio 3 punkto nuostatą, reikia įvertinti, ar ieškovių reiškiamas reikalavimas atsakovui juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS atlyginti žalą, kurį jos grindžia penkiomis skirtingomis aplinkybių grupėmis, gali būti laikomas byla dėl „civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto“, kaip ši sąvoka suprantama pagal Reglamento 5 straipsnio 3 punktą, ir jei gali – vertinti, kur Reglamento prasme įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti.

Ieškovės kasaciniame skunde atsakovo veiksmus ir neveikimą vertina kaip deliktą pagal nacionalines nuostatas (CK 6.246 straipsnio 1 dalį). Pažymėtina, kad ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad tiek Reglamento 5 straipsnio 1 punkto a) papunktyje įtvirtinta „bylos dėl sutarties“ sąvoka, tiek ir 5 straipsnio 3 punkte įtvirtinta bylos „dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ sąvoka turi būti aiškinamos autonomiškai. ESTT nurodė, kad jurisdikcijos taisyklių byloms dėl sutarčių taikymas galimas tais atvejais, kai yra nustatyta laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kitam asmeniui, ir neturėtų būti suprantamas kaip apimantis situacijas, kai tokio laisvai prisiimto įsipareigojimo nėra (žr., pvz., 2013 m. liepos 18 d. sprendimo ÖFAB, C-147/12, ECLI:EU:C:2013:490, 33 punktą). Vertindamas, kokioms situacijoms gali būti taikomos Reglamento specialiosios jurisdikcijos taisyklės dėl „civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto“, ESTT pažymėjo, kad tokiomis bylomis laikytini visi ieškiniai, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nėra susiję su „byla dėl sutarties“ (žr., pvz., minėto sprendimo ÖFAB 32 punktą ir jame nurodytą ESTT praktiką). Vertindamas Reglamento 5 straipsnio 3 punkte esantį vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar kurioje jis gali įvykti, kriterijų ESTT yra pažymėjęs, kad ji gali apimti tiek vietą, kurioje įvyko žalą lėmusi aplinkybė, tiek vietą, kur atsirado pati žala, jei šios vietos nesutampa (žr., pvz., 1976 m. sprendimo Handelskwekerij Bier v Mines de Potasse d'Alsace, C-21/76, ECLI:EU:C:1976:166, 24–25 punktus; 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Folien Fisher ir Fofitec, C-133/11, ECLI:EU:C:2012:664, 39 punktą ir kt.). Paprastai bylose dėl deliktų ar kvazideliktų vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas gali geriausiai išnagrinėti bylą visų pirma dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo proceso, tačiau ESTT taip pat pažymėjo, kad abi vietos gali rodyti teismo jurisdikcijai nustatyti svarbų ryšį, nes kiekviena iš jų, atsižvelgiant į nagrinėjamos pagrindinės bylos aplinkybes, gali suteikti ypač naudingos informacijos renkant įrodymus ir organizuojant teismo procesą (sprendimo ÖFAB 51 punktas; sprendimo eDate Advertising ir Martinez, C-509/09, ECLI:EU:C:2011:685, 41 punktas ir jame nurodyta praktika). Taigi atsakovas gali būti patrauktas į teismą bet kurioje iš šių vietų ieškovo pasirinkimu. Toks išaiškinimas pateiktas ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje cituojamame ESTT sprendime Marinari v Lloyd's Bank (C-364/93, ECLI:EU:C:1995:289). Sprendime Marinari v Lloyd's Bank ESTT taip pat nurodė, kad vietos, kurioje atsirado žala, sąvoka negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kurią vietą, kur jaučiamos neigiamos žalą sukėlusio įvykio pasekmės (14 punktas). Taigi iš esmės vieta, kur atsirado neigiamos žalą sukėlusio įvykio pasekmės, laikoma tiesioginės žalos atsiradimo vieta. Ar konkretūs reikalavimai patenka į bylos dėl „civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto“ sąvoką, o jei taip, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis ir kur yra žalos atsiradimo vieta, kai šios vietos skiriasi, kiekvienu atveju turi vertinti jurisdikcijos klausimą sprendžiantis nacionalinis teismas. ESTT jau 1976 m. sprendime Handelskwekerij Bier v Mines de Potasse d'Alsace (C-21/76, ECLI:EU:C:1976:166, 24–25 punktai) nurodė, kad Reglamento 5 straipsnio 3 punkte minima vietos, kur įvyko žalą lėmusi aplinkybė, sąvoka gali apimti tiek vietą, kur įvyko žalą lėmusi aplinkybė, tiek ir vietą, kur atsirado pati žala. Šios praktikos nuosekliai laikomasi ir viename iš vėliausių ESTT sprendimų ÖFAB, kur pakartota taisyklė, kad „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“, reiškia ir tą vietą, kurioje žala tapo reali, ir tą vietą, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, todėl atsakovui ieškinys ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (50 punktas ir jame išsamiai cituojama ankstesnė ESTT praktika; Folien Fischer ir Fofitec 39 punktas ir jame nurodyta praktika).

Ieškovės savo reikalavimus grindžia CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, taigi nesąžiningais juridinio asmens dalyvio veiksmais. Bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų procesiniuose sprendimuose nurodyta, kad ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai (įsipareigojimo remti UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ nevykdymas, jos turto pasisavinimas, paskolos sutarties sudarymas, nesąžiningumas susitariant dėl šių paskolos teisinių santykių, nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), kurie, ieškovių teigimu, lėmė žalos atsiradimą, nėra glaudžiai susiję su Lietuvos valstybe, kurioje paduotas ieškinys; tai nėra konkretūs pažeidimą (deliktą) nulėmę veiksmai, įvykdyti konkrečioje vietovėje, o būtent subjektyvus juridinio asmens elgesys (neveikimas), lėmęs, pasak ieškovių, žalos padarymą. Todėl teismai nesutiko su ieškovėmis, kad šiuo atveju žalos padarymo vieta yra Lietuvoje, nes žalos padarymas nesietinas su konkrečiais veiksmais. Teisėjų kolegija nepritaria tokioms teismų išvadoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, tai, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai, ir šiuos kriterijus detalizavęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad įmonės dalyvių nesąžiningi veiksmai, konstatuoti minėtos nuostatos pagrindu, lemia deliktinę juridinio asmens atsakomybę kreditoriui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Alveronas“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2009). Atsižvelgiant į tai, kad, spręsdamas jurisdikcijos pagal Reglamento 5 straipsnio 3 punktą prisiėmimo klausimą, nacionalinis teismas gali laikyti ieškovių teiginius dėl deliktinės atsakomybės įrodytais, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovių reiškiamas reikalavimas, kuris grindžiamas skirtingomis aplinkybėmis, laikytinas deliktu pagal Lietuvos nacionalinės teisės nuostatas. Sprendžiant civilinės atsakomybės iš delikto taikymą reikia nustatyti faktines aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai). ESTT nėra pateikęs išaiškinimų dėl analogiškų reikalavimų vertinimo Reglamento 5 straipsnyje įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas reikalavimas nekyla iš laisvai juridinio asmens dalyvių prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams, t. y. nepatenka į bylos dėl sutarties sąvoką ir atitinka bylos dėl „civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto“ sąvoką pagal Reglamento 5 straipsnio 3 punktą. Kadangi pagal ESTT suformuotą praktiką bylose dėl „civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto“ byla ieškovo pasirinkimu gali būti iškelta tiek kompetentingame vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, valstybės narės teisme, tiek vietos, kurioje atsirado žala, teisme, nacionalinis teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą, turi įvertinti (nustatyti) ne tik žalą sukėlusio įvykio vietas, bet ir vertinti žalos atsiradimo vietą pagal ESTT praktikoje suformuluotus kriterijus. Aptartas teisinis reglamentavimas ir faktinės aplinkybės, jų nustatymas yra teisiškai reikšmingi siekiant teisingai išspręsti kilusį ginčą, kasacine tvarka faktai nenustatinėjami, nes sprendžiami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo ir pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų dalys dėl Reglamento 5 straipsnio 3 punkto taikymo naikintinos, nes teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir spręsdami jurisdikcijos klausimą nenustatinėjo ne tik žalą sukėlusio įvykio vietos, bet ir nevertino žalos atsiradimo vietos pagal ESTT praktikoje suformuluotus kriterijus, ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl klausimas dėl ieškinio priėmimo atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS grąžintinas nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui bei apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 17,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. liepos 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalis atsisakyti priimti ieškinį atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS, ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui BAUHOF GROUP AS priėmimo klausimą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį  palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                            Egidijus Laužikas 

                                                                                                   Andžej Maciejevski

                                                                                                   Donatas Šernas