Administracinė byla Nr. eAS-838-821/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04179-2025-3
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2026 m. kovo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Lideres“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Lideres“ skundus atsakovams Nemokumo administratorių rūmams ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Nekilnojamojo turto valdymas“) dėl nutarimo ir įstatymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-2392-1244/2026, kurioje sujungti administracinėse bylose Nr. eI2-16282-1244/2025 ir Nr. eI2-16517-473/2025 pareikšti reikalavimai ir kurioje pareiškėjai K. B. (toliau – ir pareiškėjas) bei uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lideres“ (toliau kartu – ir pareiškėjai) prašo: 1) panaikinti Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo 2025 m. liepos 24 d. protokolinį nutarimą skirti nemokumo administratoriams UAB „Lideres“ ir K. B. drausminę nuobaudą – pašalinimą iš Nemokumo administratorių rūmų narių (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2025 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. V4-126, kuriuo nuspręsta nemokumo administratoriams UAB „Lideres“ ir K. B. panaikinti teisę administruoti nemokumo procesus ir išbraukti juos iš Nemokumo administratorių sąrašo (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjai 2025 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarnybos Įsakymo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjai šį prašymą motyvavo tuo, kad Įsakymo pagrindu dėl jų pritaikytas kraštutinis, skubaus vykdymo procesinis sprendimas – panaikinti teisę administruoti nemokumo procesus ir išbraukti juos iš Nemokumo administratorių sąrašo. Įsakymas buvo priimtas remiantis šioje byloje ginčijamu Nutarimu ir Nemokumo administratorių rūmų garbės teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. DB-011/24 (toliau – ir Sprendimas), kuris yra apskųstas administracinių ginčų komisijai, t. y. nei Nutarimas, nei Sprendimas šiuo metu nėra įsiteisėję, nes yra apskųsti. Pareiškėjai pažymėjo, kad K. B. šiuo metu administruoja UAB „Giantus finance“ ir UAB „Dermofaktorius“ bankroto procesus, UAB „Lideres“ administruoja UAB „SLM group“ ir UAB „Giantus finance“ nemokumo procesus. Pasak pareiškėjų, nesustabdžius Įsakymo vykdymo jie, kaip nemokumo administratoriai, neteks įgaliojimų ir negalės vykdyti savo pagrindinės veiklos, praras pajamas, neturės galimybės atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų. Pareiškėjai taip pat akcentavo, kad Įsakymu yra sukurta teisiškai ydinga situacija, juo daroma tiesioginė turtinė žala pareiškėjams ir tretiesiems asmenims. Tiek Nemokumo administratorių rūmų garbės teismo Sprendimas, tiek Nutarimas gali būti pripažinti neteisėtais, kas lemtų ginčijamo Įsakymo neteisėtumą, o tai suponuos naujus teisminius ginčus ateityje. Pareiškėjų vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes ji siejama ne tik su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, bet ir su neigiamomis pasekmėmis kitų asmenų atžvilgiu. Be to, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas teigti, jog neatitaisoma žala bus padaryta būtent nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir tai nulems vėlesnį pareiškėjams galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo negalimumą.
Pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-16517-473/2025 netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1102-629/2025, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neaptarė nė vieno pareiškėjų prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo taikymo nurodyto argumento, nutartyje neatliko pareiškėjų teiginių dėl būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę analizės, iš dalies tenkino pareiškėjų atskirąjį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir šį prašymą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, 2025 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-16517-473/2025 netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taryba, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų dalimi (t. y. su argumentu, kad kol nebus išspręstas skundžiamo Įsakymo teisėtumo klausimas, pareiškėjams nedraudžiama vykdyti nemokumo administratoriaus veiklą), padavė atskirąjį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-21-789/2026 iš dalies tenkino atsakovo Tarybos atskirąjį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 3 d. nutartį ir perdavė pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II.
Regionų administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų 2025 m. rugpjūčio 4 d. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, 2026 m. vasario 10 d. nutartimi netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prašymą, nustatė, kad administracinėje byloje (iki bylų sujungimo), kurioje pareiškėjai prašė panaikinti Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo Nutarimą, taip pat buvo teiktas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo vykdymą, kuris buvo grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir 2025 m. rugpjūčio 4 d. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Įsakymo vykdymą.
Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-16282-1244/2025 netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Nutarimo vykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1097-1047/2025 pareiškėjų atskirąjį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjų prašymas atitinka antrąją būtinąją sąlygą, t. y. neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos padarymo riziką, kadangi pareiškėjų pateikti įrodymai nėra pakankami įvertinti bendrą pareiškėjų finansinę padėtį ir konstatuoti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą, byloje nepateikti duomenys apie pajamas, kurias pareiškėjai gaudavo konkrečiai iš nemokumo administratoriaus veiklos, bankų, kuriuose pareiškėjai turi sąskaitų, išrašai apie juose esančius finansinių srautų judėjimus, pajamas, kurias pagrįstai tikėjosi gauti tęsiant priskirtus administruoti nemokumo procesus, pareiškėjų patiriamas išlaidas, turimą turtą. Pareiškėjų teiginiai apie tai, kad tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma, teisėjų kolegijos laikyti abstrakčiais ir deklaratyviais.
Teismas nurodė, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nutartimi sujungus administracines bylas pareiškėjai pateikė dar vieną prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-16282-1244/2025 šis pareiškėjų prašymas netenkintas, be kita ko, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1097-1047/2025 pateiktu vertinimu. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis nebuvo skundžiama atskiruoju skundu.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų 2025 m. rugpjūčio 4 d. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės buvo grindžiamas tais pačiais argumentais, kurių vertinimą atlikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjai nepagrindė galinčios kilti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, taip pat įvertinęs tai, jog tapatus pareiškėjų prašymas, grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, teismo įsiteisėjusia 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi nebuvo tenkintas, nenustatė pagrindo daryti skirtingas išvadas dėl pareiškėjų 2025 m. rugpjūčio 4 d. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nei buvo įvertinta teismų, todėl pareiškėjų 2025 m. rugpjūčio 4 d. prašymą atmetė.
III.
Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarnybos Įsakymo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai pasisakyti dėl prašyme nurodytų argumentų, o ne formaliai nurodyti, jog klausimai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo jau buvo spręsti ir dėl to yra pasisakyta.
Pareiškėjai akcentuoja, kad ginčijamu Įsakymu jiems panaikinta speciali teisės administruoti nemokumo procesus ir jie išbraukti iš nemokumo administratorių sąrašo. Analogiško pobūdžio byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020 sprendė, jog yra pagrindas sustabdyti ginčijamo įsakymo galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes pareiškėjas prarastų galimybę toliau administruoti jam priskirtus bankroto procesus; tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo skundą, tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
Pareiškėjai pakartoja savo prašyme nurodytus argumentus, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis apskųstais sprendimais, todėl sukuriama teisiškai ydinga situacija ir jiems daroma tiesioginė turtinė bei dalykinės reputacijos žala. Nesustabdžius skundžiamo Įsakymo vykdymo pareiškėjai, kaip nemokumo administratoriai, neteks įgaliojimų ir negalės vykdyti savo pagrindinės veiklos, praras pajamas, neturės galimybės atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčių bei įmokų. Pareiškėjų teigimu, į bylą yra pateikti duomenys apie UAB „Lideres“ einamuosius mokėjimus, kuriuos įmonė privalo mokėti kiekvieną mėnesį ir susidariusius įsiskolinimus. Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) skola pagal programą sudaro 2 051,06 Eur (įsiskolinimas susidarė už 4 mėn.), pagal VSDFV duomenis skola sudaro – 1 541,39 Eur (1 529,01 Eur įmokos ir 12,38 Eur delspinigiai). Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) mokėtina suma pagal VMI pateiktus duomenis sudaro 2 683,17 Eur. Gyventojų pajamų mokesčio mokėtina suma sudaro 1 680 Eur. Nesumokėtas darbo užmokestis (skola darbuotojui) – 4 830,00 Eur. Už buhalterinės apskaitos tvarkymą UAB „Lideres“ privalo mokėti kiekvieną mėnesį, mokėtina suma šiuo metu yra 600 Eur. Taip pat įmonė turi ilgalaikių įsipareigojimų už daugiau nei 67 000,00 Eur, tačiau tai konfidenciali informacija.
Pareiškėjai pažymi, kad Įsakymu yra uždraudžiama vykdyti ūkinę komercinę veiką tiek įmonei, tiek vieninteliam jos darbuotojui, todėl netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės tai lemtų nepataisomą žalą, t. y. įmonės bankrotą. Ši žalą net ir po palankaus teismo sprendimo niekaip nebus atitaisyta, nes, įvertinus ginčo trukmę, juridinis asmuo UAB „Lideres“ bus likviduotas ir išregistruotas ir Juridinių asmenų registro, t. y. jo nebeliks. Tokiu atveju jokie žalos atlyginimo institutai šio klausimą neatstatys į pirminę padėtį, t. y. žala bus nepataisoma.
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo teigimu, pareiškėjų nurodomos aplinkybės, susijusios su teisės administruoti nemokumo procesus praradimu, pajamų sumažėjimu ar laikinu profesinės veiklos apribojimu, pagal suformuotą teismų praktiką savaime nelaikytinos neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala ABTĮ 70 straipsnio prasme. Tokios pasekmės yra turtinio pobūdžio ir pareiškėjų skundo patenkinimo atveju gali būti atlyginamos teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, aplinkybė, kad sprendimų dėl teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimo apskundimas savaime nesustabdo jų vykdymo, nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išimtinio pobūdžio.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjai nepateikė objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti realią, neišvengiamą ir neatitaisomą žalos grėsmę, kuri negalėtų būti pašalinta pareiškėjų reikalavimų patenkinimo atveju. Galimas nemokumo procesų perdavimas kitiems administratoriams ar pareiškėjų galimybės administruoti naujus procesus praradimas pagal teismų praktiką savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes tokios pasekmės yra susijusios su administracinio akto vykdymu ir negali būti vertinamos kaip išimtinės aplinkybės. Pareiškėjų argumentai dėl galimo ūkinės veiklos nutraukimo, įmonės bankroto ar teisės į darbą ir socialinį gyvenimą pažeidimo taip pat nėra pakankamai pagrįsti konkrečiais ir objektyviais duomenimis. Reikalavimo užtikrinimo priemonės pagal ABTĮ 70 straipsnį taikomos tik nustačius realią ir įrodymais pagrįstą neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmę, kurios nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodomos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atsakovas Nemokumo administratorių rūmai atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas, aptaręs bylos faktines aplinkybes, teigia, kad net ir tenkinus pareiškėjų atskirąjį skundą bei sustabdžius Tarnybos Įsakymo vykdymą pareiškėjai nepasieks norimo teisinio rezultato administruoti nemokumo procesus, nes šią teisę jiems užkerta aplinkybė, jog jie yra pašalinti iš Nemokumo administratorių rūmų ir teismai nėra tenkinę pareiškėjų prašymo stabdyti Nemokumo administratorių rūmų sprendimų vykdymą.
Atsakovas pažymi, kad tiek šiame pareiškėjų atskirajame skunde, tiek visuose ankstesniuose pareiškėjų prašymuose bei atskiruosiuose skunduose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra nurodyti analogiški argumentais dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos kilimo netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Esant analogiškai faktinei situacijai ir analogiškiems pareiškėjų motyvams, teismai negali priimti priešingų, jau anksčiau priimtiems sprendimams prieštaraujančių, sprendimų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumas jau yra ne kartą įvertintas teismų. Pareiškėjai turi teisę teikti pakartotinį prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau šį prašymą turi grįsti naujomis faktinėmis aplinkybėmis ir (ar) naujais įrodymais, kurie nebūtų buvę vertinti ankstesniuose procesiniuose sprendimuose ir kurie pagrįstų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę. Šiuo atveju pareiškėjai teismui nepateikė naujo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių ir nepateikė naujų įrodymų, kurie galėtų lemti kitokį reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo vertinimą. Pareiškėjai pakartoja tuos pačius argumentus dėl galimų finansinių pasekmių ir veiklos ribojimo, kurie jau buvo įvertinti ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose.
Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjai neįrodė vienos iš būtinųjų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų – tikėtinos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo rizikos, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 10 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų 2025 m. rugpjūčio 4 d. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ? sustabdyti Tarnybos Įsakymo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nurodė, kad pareiškėjų prašyme pateikti argumentai, kaip nesudarantys pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, buvo įvertinti tiek Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI2-16282-1244/2025, kuri yra įsiteisėjusi, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1097-1047/2025. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai 2025 m. rugpjūčio 4 d. prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepagrindė galinčios kilti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, nenurodė argumentų ir naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą daryti skirtingas išvadas nei anksčiau buvo įvertinta teismų, todėl pareiškėjai nepagrindė prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumo.
Pareiškėjai atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašymą išnagrinėjo formaliai, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020, kurioje buvo spręsta, jog yra pagrindas sustabdyti ginčijamo įsakymo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes pareiškėjas prarastų galimybę toliau administruoti jam priskirtus bankroto procesus, o tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo skundą, tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma. Pareiškėjai laikosi jų prašyme išdėstytos pozicijos, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis apskųstais sprendimais, todėl sukuriama teisiškai ydingą situaciją ir tuo pareiškėjams yra daroma tiesioginė turtinė bei dalykinės reputacijos žala; kad nesustabdžius Įsakymo vykdymo pareiškėjai neteks įgaliojimų ir negalės vykdyti savo pagrindinės veiklos, praras pajamas, neturės galimybės atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčių bei įmokų.
Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą bei nagrinėdama pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, pirmiausiai pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022 ir kt.). Taigi procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonėms – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022 ir kt.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo protokolinį Nutarimą skirti pareiškėjams drausminę nuobaudą – pašalinimą iš Nemokumo administratorių rūmų narių; taip pat panaikinti Tarybos Įsakymą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjams teisę administruoti nemokumo procesus ir išbraukti juos iš Nemokumo administratorių sąrašo.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai iš esmės grindė argumentais, kad Įsakymas buvo priimtas remiantis šioje byloje ginčijamu Nutarimu ir administracinių ginčų komisijoje ginčijamu Nemokumo administratorių rūmų garbės teismo Sprendimu, t. y. kad Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis apskųstais ir neįsiteisėjusiais sprendimais, todėl yra sukuriama teisiškai ydinga situacija. Pareiškėjai teigė, kad nesustabdžius Įsakymo vykdymo jie, kaip nemokumo administratoriai, neteks įgaliojimų ir negalės vykdyti savo pagrindinės veiklos, praras pajamas, neturės galimybės atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų. Pareiškėjų vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes ji yra siejama ne tik su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, bet ir su neigiamomis pasekmėmis kitų asmenų atžvilgiu. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, tai lemtų nepataisomą žalą – įmonės bankrotą.
Pažymėtina, kad pareiškėjai iš esmės analogiškais motyvais grįstą reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašymą buvo teikę, prašydami sustabdyti Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo Nutarimą skirti pareiškėjams drausminę nuobaudą – pašalinimą iš Nemokumo administratorių rūmų narių. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1097-1047/2025, spręsdamas, kad pareiškėjai neįrodė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jeigu tokia žala atsirastų – ji negalėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka, atmetė pareiškėjų atskirąjį skundą ir paliko Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį nepakeistą.
Pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarnybos Įsakymo dėl teisės pareiškėjams administruoti nemokumo procesus panaikinimo ir jų išbraukimo iš Nemokumo administratorių sąrašo vykdymą, grindžiamas iš esmės analogiškais motyvais kaip ir ankstesnis prašymas bei šioje byloje vertinamas prašymas, taip pat buvo spręstas Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI2-16282-1244/2025, kurioje pirmosios instancijos teismas, be kita ko, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1097-1047/2025 pateiktu vertinimu, netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Nors teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau toks prašymas turi būti grindžiamas pasikeitusia faktine situacija ir naujomis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012; 2022 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-461-463/2022; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Tarnybos Įsakymo vykdymą, nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos ankstesniuose teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose, todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip vertinti pareiškėjų pateiktus argumentus, nei jie buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1097-1047/2025 ir Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI2-16282-1244/2025.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų atskirajame skunde nurodytus argumentus, papildomai pažymi, kad pareiškėjų teiginiai, susiję su ginčijamo Įsakymo priėmimo aplinkybėmis (t. y. kad Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis sprendimais, kurie yra apskųsti ir nėra įsiteisėję), sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįstumo negali būti vertinami, kadangi ginčas nesprendžiamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina skundo pirmosios instancijos teismui faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų.
Nors pareiškėjai, prašydami stabdyti Įsakymo vykdymą, siekia toliau tęsti nemokumo administravimo veiklą, tačiau sutiktina su atsakovo Nemokumo administratorių rūmų argumentu, kad net ir tenkinus pareiškėjų atskirąjį skundą ir sustabdžius Tarnybos Įsakymo vykdymą pareiškėjai nepasieks norimo teisinio rezultato administruoti nemokumo procesus, nes šią teisę jiems užkerta aplinkybė, jog jie yra pašalinti iš Nemokumo administratorių rūmų ir teismai nėra tenkinę pareiškėjų prašymo stabdyti Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo Nutarimo vykdymą.
Pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-598-502/2020 pateiktu vertinimu teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl Tarybos paskirtos analogiško pobūdžio poveikio priemonės teisinių padarinių, yra nurodęs, kad nors žalos atsiradimo galimybė, taikant tokio pobūdžio poveikio priemones turto administratoriams, visada yra, teisės aktai nenumato, jog skundo dėl akto, kuriuo taikyta tokia poveikio priemonė, padavimas stabdytų jo vykdymą. Tokio akto galiojimo sustabdymas galimas atvejais, kai ginčą dėl tokio akto nagrinėjantis teismas nusprendžia, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-306-624/2023; 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-560-415/2025). Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad aplinkybė, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-342-492/2025; 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-405-968/2025; 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-560-415/2025; kt.).
Taigi, nors pareiškėjai prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jiems kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau pareiškėjų argumentai ir pateikti įrodymai nepagrindžia, jog nepritaikius jų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jiems ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjai neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017; kt.). Kaip minėta, pagal suformuotą teismų praktiką, pareiškėjų galbūt patirta žala ir materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl Įsakymo priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai nepagrindė savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę būtinumo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų K. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Lideres“ atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė