Administracinė byla Nr. I-2751-402/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00428-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 4 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. atlieka bausmę Kybartų pataisos namuose. Kybartų pataisos namų karantino kameros ir kameros Nr. 7 gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. Didelę dalį kameros ploto užėmė baldai, nebuvo galimybės judėti. Nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. buvo patalpintas į 1 būrio 123 sekciją. Buvo kalinimas žeminančiomis sąlygomis, nes vienam nuteistajam teko tik 2,5 kv.m. Patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo ir vėdinimo, koridoriuose yra kanalizacijos vamzdžiai ir iš jų eina nemalonus kvapas arba jie užsikemša, į prausyklą nėra tiekiamas šiltas vanduo, tualete yra 6 kabinos, 1 kabinoje stovi 1 klozetas, o kitose kabinose yra tik skylės grindyse, nėra mechaninės ventiliacijos sistemos. Tvirtino, kad atsakovas laikydamas pareiškėją minėtomis sąlygomis pažeidė Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Dėl minėtų veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, sveikatos pablogėjimu. Neturtinę žalą vertino 40 000 Eur, prašė ją priteisti iš atsakovo.
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 7-11) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas Kybartų pataisos namuose bausmę atlieka nuo 2013 m. liepos 30 d. Nurodė, jog karantino patalpos Nr. 7 plotas 15,81 m2, karantino patalpos Nr. 8 plotas 16,42 m2. Kurioje konkrečiai karantino patalpoje G.K. buvo patalpintas nėra žinoma, kadangi duomenys apie tai, kurioje karantino patalpoje konkrečiai buvo laikomi nuteistieji, nebuvo kaupiami. Nuo 2013-07-30 iki 2013-08-01 kartu su G.K. karantino patalpose buvo dar 3 nuteistieji. Nuo 2013-08-01 iki 2013-08-05 kartu su G.K. buvo dar 7 nuteistieji. Kybartų PN administracija stengiasi, kad nuteistųjų, laikymo sąlygos atitiktų nustatytus reikalavimus ir, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas siektų teisės aktuose nustatytą ribą. Kadangi laikotarpiu nuo 2013-07-30 iki 2013-08-01 karantino patalpose iš viso buvo 4 nuteistieji, todėl tikėtina, kad dvejose karantino patalpose buvo po 2 nuteistuosius (vienam asmeniui mažiausiai teko 7,9 kv. m.). Laikotarpiu nuo 2013-08-01 iki 2013-08-05 karantino patalpose iš viso buvo 8 nuteistieji, todėl tikėtina, kad dvejose karantino patalpose buvo po 4 nuteistuosius (vienam asmeniui mažiausiai teko 3,95 kv. m.). 2013-08-05 Kybartų pataisos namų direktoriaus įsakymu „Dėl nuteistųjų priskyrimo paprastajai grupei ir suskirstymo į būrius bei kambarius" Nr. 6-16/158, nuteistasis G.K. bausmę atlikti buvo paskirtas į 1- ą nuteistųjų būrį, gyvenamąjį kambarį Nr. 123. Gyvenamojo kambario Nr. 123 plotas yra 36,00 kv. m., jame yra dvylika vietų, vienam asmeniui mažiausiai tenka 3 kv. m. Pareiškėjui trūko 0,1 kv. m. Vis dėlto, šis ploto pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą. Pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – kieme, sporto aikštynuose, bendro naudojimo patalpose. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik dienotvarkėje nustatytų metu. Patalpos yra vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Dušais galima naudotis vieną kartą per savaitę pagal grafiką. Tualetų patalpos įrengtos tinkamai. Pareiškėjas pateikia tik deklaratyvius ir nemotyvuotus teiginius, kurie neįrodo būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos ar tarnautojų neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 str., nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint Kybartų pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kybartų pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo ir karantino kamerų tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje karantino kameroje laikotarpiu nuo 2013-08-01 iki 2013-08-05, bei 1- mo nuteistųjų būrio gyvenamame kambaryje Nr. 123, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 111.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Bylos duomenimis, pareiškėjas G.K. Kybartų pataisos namuose bausmę atlieka nuo 2013-07-30 (b. l. 12).
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog karantino patalpos Nr. 7 plotas 15,81 m2, karantino patalpos Nr. 8 plotas 16,42 m2. Kurioje konkrečiai karantino patalpoje G.K. buvo patalpintas nėra žinoma, kadangi duomenys apie tai, kurioje karantino patalpoje konkrečiai buvo laikomi nuteistieji, nebuvo kaupiami. Nuo 2013-07-30 iki 2013-08-01 kartu su g.k. karantino patalpose buvo dar 3 nuteistieji. Nuo 2013-08-01 iki 2013-08-05 kartu su G.K. buvo dar 7 nuteistieji. Kadangi laikotarpiu nuo 2013-07-30 iki 2013-08-01 karantino patalpose iš viso buvo 4 nuteistieji, todėl tikėtina, kad dvejose karantino patalpose buvo po 2 nuteistuosius (vienam asmeniui mažiausiai teko 7,9 kv. m.). Laikotarpiu nuo 2013-08-01 iki 2013-08-05 karantino patalpose iš viso buvo 8 nuteistieji, todėl tikėtina, kad dvejose karantino patalpose buvo po 4 nuteistuosius (vienam asmeniui mažiausiai teko 3,95 kv. m.) (b.l. 14-15). Taigi, minėtu laikotarpiu karantino kameroje pareiškėjui tenkanti minimalaus ploto norma buvo užtikrinta.
2013-08-05 Kybartų pataisos namų direktoriaus įsakymu „Dėl nuteistųjų priskyrimo paprastajai grupei ir suskirstymo į būrius bei kambarius" Nr. 6-16/158, nuteistasis G.K. bausmę atlikti buvo paskirtas į 1- ą nuteistųjų būrį, gyvenamąjį kambarį Nr. 123 ir jame atliko bausmę įvairiais laikotarpiais iki 2015-08-07. Gyvenamojo kambario Nr. 123 plotas yra 36,00 kv. m., jame yra dvylika vietų, vienam asmeniui mažiausiai tenka 3 kv. m. Pareiškėjui trūko 0,1 kv. m. (b.l. 14-15).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui kalint gyvenamajame kambaryje Nr. 123 laikotarpiu nuo 2015-04-07 iki 2015-04-09, jam teko 0,1 kv. m. ploto mažiau, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali 3,1 kv.m. ploto norma (b.l. 14-15). Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kybartų PN gyvenamajame kambaryje Nr. 123, laikotarpiu nuo 2015-04-07 iki 2015-04-09, t.y. 3 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,1 kv. m. ploto).
Dėl pareiškėjo argumentų dėl netinkamai įrengtos vėdinimo sistemos gyvenamoje patalpoje ir sanitariniame mazge.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog bendrabučio tipo patalpose bei sanitariniame mazge nebuvo įrengta mechaninė ventiliacijos sistema.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.).
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Kybartų pataisos namuose langai yra pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu per langus (b.l. 9). Pažymėtina, kad pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Kybartų pataisos namų paaiškinimais neturi pagrindo. Byloje taip pat nėra nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, jog Kybartų PN vėdinimo sistema neatitiko teisės aktų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo argumentų dėl šilto vandens tiekimo, apšvietimo, bei tualetų netinkamo įrengimo
Pareiškėjas skundžiasi, kad prausykloje nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, tualete neįrengti klozetai, gyvenamosiose patalpose prastas apšvietimas.
Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžia, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Higienos normoje HN 76:2010 nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju prausykloje) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens tiekimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkte numatyta, kad sanitarinis ir higienos mazgas įrengiamas kiekvienam būriui. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo vietų tualete dvylikai asmenų turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Kybartų PN sanitariniame mazge nebuvo įrengti klozetai.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad netinkamas gyvenamųjų patalpų apšvietimas bei iš koridoriuose nutiestų kanalizacijos vamzdžių skleidžiamas nemalonus kvapas. Į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo bei iš koridoriuose nutiestų kanalizacijos vamzdžių skleidžiamo kvapo.
Vis dėlto, teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo prastą apšvietimą, netinkamą kanalizacijos įrengimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos, kildinamos iš minėtų aplinkybių, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl nurodomų pažeidimų būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl minėti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kanalizacijos įrengimo, apšvietimo nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Kaip jau buvo paminėta, laikotarpiu nuo 2015-04-07 iki 2015-04-09 pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv.m. minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Kybartų pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Kybartų pataisos namuose bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla bendro naudojimo patalpose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (ABTĮ 57 str.). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nors pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam buvo sužalota sveikata, teismas pažymi, kad iš atsakovo pateiktos pažymos matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra kreipęsis į gydytojus dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėti sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b.l. 13). Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad būtent dėl kalinimo Kybartų PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, galimai pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir L. A. Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1d. 1 ir 4 p. teisėja
n u s p r e n d ė :
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista G.K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Natalja Zelionkienė