Administracinė byla Nr. A-1350-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03490-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijo (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. birželio 22 d. ryte į drausmės grupės kamerą Nr. 8 įėjo Kalėjimo departamento Prevencinės grupės pareigūnai (toliau – ir Prevencinės grupės pareigūnai), kurie su juo ir kitais kameroje buvusiais asmenimis bendravo grubiai, nepagarbiai, žeminančiai. Prevencinės grupės pareigūnai pareikalavo bėgti iš kameros į koridorių, paskui laiptais žemyn į pirmą aukštą. Duotus nurodymus vykdė ir išbėgo į pasivaikščiojimo kiemelį, kuriame visi nuteistieji buvo sustatyti prie sienos ir kaitroje turėjo stovėti apie 1 valandą. Paaiškina, kad serga (duomenys neskelbtini) ir dėl buvimo kaitroje atsirado papildomi sveikatos sutrikimai (galvos svaigimas, pykinimas). Dėl sveikatos pablogėjimo kreipėsi į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą.
3. Vėliau, Prevencijos grupės pareigūnai liepė bėgti atgal. Nurodymus vykdė, tačiau pribėgęs prie antro aukšto laiptinės buvo sustabdytas ir be jokio perspėjimo prieš jį panaudotas fizinis smurtas. Fizinis smurtas buvo naudojamas lipant laiptais iki antro aukšto koridoriaus, kuriame yra stebėjimo kameros. Duomenys apie patirtą smurtą užfiksuoti jo sveikatos istorijoje.
4. Pareiškėjas, tikslindamas skundą nurodė, kad dėl patirto smurto skaudėjo nugaros šonus, kojas, krūtinės srityje. Dėl grubaus elgesio, patyčių, patirto fizinio smurto, pažeminimo kitų asmenų akivaizdoje, patyrė fizinį skausmą, kančias, psichologinę traumą. Dėl Prevencinės grupės pareigūnų veiksmų kreipėsi į įvairias institucijas, todėl dabar Vilniaus PN negali ramiai gyventi dėl grasinimų fiziniu susidorojimu, raštu prašė būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, nes per juos Vilniaus PN administracija bandė daryti spaudimą. Praėjus trims savaitėms po izoliacijos, jis buvo perkeltas į 2 korpuso 8 būrio 310 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo apie tris savaites ir po to, nepaaiškinant priežasčių, buvo grąžintas į I korpuso 4 būrio 301 gyvenamąją patalpą, kurioje negali ramiai būti ir vėl turi prašyti būti izoliuojamas.
5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skundų, kreipimųsi dėl pataisos pareigūnų galimai neteisėto elgesio pareiškėjo atžvilgiu bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių nenagrinėjo. Pareiškėjas Kalėjimų departamentui skundą apie tai, kad pataisos namų pareigūnai 2016 m. birželio 22 d. galimai jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą pateikė tik 2016 m. rugsėjo 8 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjas dėl to paties ginčo kreipėsi į teismą. Pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnyje nustatytos veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos, todėl jo skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu.
7. Paaiškino, kad atsižvelgiant į Vilniaus PN 2016 m. birželio 21 d. raštą Nr. 9-3587(05) „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prevencinės grupės pasitelkimo“, Kalėjimų departamento Prevencinės grupės pareigūnai 2016 m. birželio 22 d. nuvyko į Vilniaus PN užtikrinti vidaus tvarką kratų metu bei užkardyti galimus teisės pažeidimus. Vilniaus PN vedamame Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale nėra duomenų apie specialiųjų priemonių panaudojimą 2016 m. birželio 22 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, skundas abstraktus, neaiškus.
8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsiliepime nurodė, kad 2016 m. birželio 22 d. nuo 9.00 val. Vilniaus PN atskirojo sektoriaus uždaroje zonoje buvo atliekama planinė bendroji krata, kurią vykdė Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus bei Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, o viešąją tvarką ir pareigūnų saugumą užtikrino Kalėjimų departamento Prevencinės grupės pareigūnai, atvykę iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Alytaus pataisos namų.
10. Paaiškino, kad specialiųjų priemonių panaudojimo pataisos įstaigose įforminimas reglamentuotas Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Instrukcija). Vilniaus PN vedami Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalas bei Priežiūros paros žiniaraštis. Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale yra Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2016 m. birželio 23 d. tarnybinis pranešimas Nr. 175 „Apie budėjimą“ laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 22 d. 8.00 val. iki 2016 m. birželio 23 d. 8.00 val., kuriame nurodyta, kad drausmės grupės ir kamerų tipo patalpose buvo atlikta krata su Kalėjimų departamento Prevencine grupe. Kratos metu 2D kameroje po klozetu buvo rasti 2 mobiliojo ryšio telefonai, 1 SIM kortelė „pildyk“. Po kratos atlikimo 33 nuteistieji raštu pareiškė, kad atsisako valgyti. Tarnybiniame pranešime nėra jokių įrašų dėl tą parą panaudotų specialiųjų priemonių. Tokių duomenų nėra ir Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. birželio 22 d. Priežiūros paros žiniaraštyje  Nr. 52-342.
11. Pareiškėjas į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) kreipėsi 2016 m. birželio 23 d., t. y. praėjus beveik parai po bendros kratos atlikimo. Pareiškėjui buvo nustatyti keli nežymūs paraudimai ant kūno, nenustatyta rimtesnių trauminių sužeidimų. Atsižvelgdama į tai, pataisos įstaiga mano, kad 2016 m. birželio 22 d. planinės bendros kratos metu specialiosios priemonės nuteistųjų atžvilgiu panaudotos nebuvo. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad jo atžvilgiu Kalėjimo departamento Prevencinės grupės pareigūnai naudojo fizinį smurtą, tačiau visiškai nedetalizuoja, kokiais veikimais minėtas smurtas pasireiškė, kokios specialiosios priemonės buvo panaudotos jo atžvilgiu. Pareiškėjo pateikiamos versijos abejotinumą patvirtina ir sveikatos istorijoje padaryti medikų įrašai. Jeigu pareiškėjo atžvilgiu būtų buvęs panaudotas smurtas, t. y. kovinių imtynių veiksmai ar specialiosios priemones (pvz., elektroimpulsiniai prietaisai, lazdos ir kt.) sužalojimai būtų akivaizdūs ir ženkliai rimtesni, jų kilmė nekeltų jokių abejonių. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas įrašytas į linkusių žalotis asmenų sąrašą, todėl galėjo sąmoningai sau padaryti nežymius paraudimus.
12. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog pataisos namų administracija su juo bando susidoroti, daro jam spaudimą, perkeliant jį vis į kitas gyvenamąsias patalpas. Paaiškina, kad 2016 m. liepos 19 d. 3-io būrio nuteistasis I. V. raštu paprašė jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Atsisakė būti paskirtame 3-iame nuteistųjų būryje. Vilniaus PN direktorius 2016 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 56-937(1) vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, izoliavo pareiškėją nuo kitų nuteistųjų. Tą pačią dieną, t. y. 2016 m. liepos 20 d. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas atsisako būti 3-iame nuteistųjų būryje, įsakymu Nr. 7-255 perkėlė jį į 4-ąjį nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 303. Tačiau pareiškėjas 2016 m. liepos 28 atsisakė būti ir naujai paskirtame nuteistųjų būryje, Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. patvirtino tarnybinio tyrimo išvadą, kurioje konstatavo, kad pareiškėjo atsisakymas būti jam paskirtame 4-ame nuteistųjų būryje yra nepagrįstas ir izoliuoti jo nėra pagrindo.
13. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštu paprašė jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, atsisakė būti jam paskirtame 4-ame nuteistųjų būryje. Vilniaus PN direktorius 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 56-1097(1) laikinai izoliavo pareiškėją BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu. Vėliau už narkotinių medžiagų vartojimą pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus PN drausmės grupę, tačiau 2016 m. rugsėjo 7 d. atsisakė būti ir joje. Vilniaus PN direktorius 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 56-1097(1) eilinį kartą laikinai izoliavo pareiškėją BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu. Dėl atsisakymo būti drausmės grupėje Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas atliko tarnybinį tyrimą ir 2016 m. rugsėjo 12 d. surašė tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 33-204, kurioje konstatavo, kad nenustatyta duomenų, jog pareiškėjui grėstų pavojus drausmės grupėje.
14. Pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija kiekvieną kartą objektyviai nagrinėjo pareiškėjo atsisakymo būti konkrečiame būryje atvejus, buvo pareiškėjo atžvilgiu geranoriški, ne kartą jo prašymais izoliavo jį nuo kitų nuteistųjų, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai, dėl neva Vilniaus PN administracijos bandymų su juo susidoroti yra visiškai nepagrįsti ir nesuvokiami.
15. Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės paremtos abstrakčiais teiginiais. Vilniaus PN jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios žalos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimą.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo I. V. skundą atmetė.
17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimo departamento, dalyje Kalėjimų departamento Prevencinės grupės pareigūnų planinės kratos metu galimai prieš pareiškėją panaudoto fizinio smurto, ir Vilniaus PN, dalyje dėl pareiškėjo saugumo kratos atlikimo metu neužtikrinimo ir bandymo susidoroti darant poveikį per kitus nuteistuosius. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą gali būti reiškiamas savarankiškai, todėl BVK 183 straipsnyje nustatyta  bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka netaikoma. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN. Vilniaus PN atskirojo sektoriaus uždaroje zonoje, pasitelkus Kalėjimų departamento Prevencinės grupės pareigūnus tvarkos ir saugumo užtikrinimui, 2016 m. birželio 22 d. 9.00 val. buvo atliekama planinė krata. Ginčo dėl planinės kratos atlikimo ir joje dalyvavusių subjektų tarp šalių nėra. Teismas iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų nustatė, kad 2016 m. birželio  23 d. pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir apžiūros metu buvo pastebėti odos paraudimai dešinės pusės sėdmenyse, kairėje krūtinės ląstos pusėje ir kairėje pusėje po mentėmis. Dešinės pusės pilvo apatinėje dalyje taip pat buvo du nežymūs paraudimai. Pareiškėjas skundėsi dešinės rankos skausmu, teigdamas, kad „nevaldo rankos“, tačiau jį apžiūrėjusi Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoja vizualiai nieko nepastebėjo. Pareiškėjas 2016 m. birželio 23 d. 14.00 val. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pilvo skausmo (tarsi pūtimo). Prie medicininio įrašo nurodyta „Badavimas 2 parą“. Apžiūros metu pilvas buvo minkštas, neskausmingas. Medicininės apžiūros metu 2016 m. birželio 24 d. pareiškėjas tvirtino, jog nevalgo, nes „sumušė kariai“, buvo sąmoningas, orientuotas, pastebimi tokie patys odos paraudimai. Pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. apie 2.00 val. skundėsi stipriu skausmu kairėje krūtinės pusėje, todėl buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, pareiškėjas apžiūrėtas, užrašytas elektrokardiogramai, nurodant kreiptis į šeimos gydytoją. Pareiškėjas 2016 m. liepos 4 d. pradėjo valgyti. 2016 m. liepos 6 d. jis kreipėsi į psichiatrą dėl varginančios įtampos, padidėjusio jautrumo, jam buvo diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau psichiatro skirtų vaistų atsisakė. Pas psichiatrą dėl tos pačios diagnozės pareiškėjas lankėsi ir vėlesniais laikotarpiais.
19. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale yra pateiktas budinčio direktoriaus padėjėjo tarnybinis pranešimas apie budėjimą nuo 2016 m. birželio 22 d. 8.00 val. iki 2016 m. birželio 23 d. 8.00 val., kuriame, be kita ko, aprašytos planinės kratos atlikimo aplinkybės, pateikti duomenys apie kamerose rastus nuteistiesiems neleistinus laikyti daiktus. Šiame tarnybiniame pranešime nėra duomenų, kad planinės kratos (vykusios 2016 m. birželio 22 d. nuo 9.00 val. iki 12.00 val.) būtų panaudotos specialiosios priemonės. Duomenų apie specialiųjų  priemonių panaudojimą nėra užfiksuotų ir Priežiūros paros žiniaraštyje. Teismas pareiškėjo teiginius, kad apie jo patirtą fizinį smurtą patvirtina ir į bylą pateikti kitų nuteistųjų rašytiniai paaiškinimai (liudijimai), vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad vertinant minėtus rašytinius paaiškinimus, kuriais nuteistieji kreipiasi į teismą ir tvirtina matę, kaip buvo sumuštas I. V., visų paaiškinimų nurodyta parengimo (surašymo) data yra 2016 m. birželio 23 d., nors pareiškėjas skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2016 m. rugpjūčio mėnesį. Teismui abejonių sukėlė ir tai, kad 2016 m. birželio 23 d. paaiškinimuose dėstomos aplinkybės apie tai, kad 2016 m. birželio 26 d. (naktį) pareiškėjui I. V. pasidarė bloga (stiprus skausmas širdies plote) ir buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, t. y. liudijimų (paaiškinimų) parengimo dieną aplinkybės apie tai, kad I. V. 2016 m. birželio 26 d. prireiks skubios medicinos pagalbos, objektyviai negalėjo būti žinomos.
20. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. gruodžio 20 d. pažyma Nr. 4D-2016/1-1239. Minėta pažyma tyrimas dėl to, kad Vilniaus PN drausmės grupėje 2016 m. birželio 22 d. atliktos kratos metu Prevencinės grupės pareigūnai prieš pareiškėją naudojo fizinį smurtą, nutrauktas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 4 dalies pagrindu (paaiškėjus aplinkybei, kad skundas tuo pačiu klausimu nagrinėjamas teisme; pažymos 16 punktas). Pažymoje Seimo kontrolierius pateikė rekomendacijas Kalėjimų departamentui dėl atliekamų kratų filmavimo, pareigūnų šalmų žymėjimo, siekiant identifikuoti konkrečius veiksmus atlikusį pareigūną, bei Imuniteto skyriaus pareigūnų dalyvavimo Prevencinės grupės veikloje (pažymos 29 punktas). Taip pat nustatė, kad Vilniaus PN neišnagrinėjo 2016 m. birželio 23 d. pareiškėjo kreipimosi, todėl Vilniaus PN direktoriui rekomendavo imtis priemonių, kad asmenų kreipimaisi būtų išnagrinėti laiku (pažymos 26, 30). Pareiškėjas šioje byloje neturtinės žalos dėl Seimo kontrolieriaus nustatytų aplinkybių, tarp jų ir savalaikio atsakymo į pareiškimą (paklausimą/skundą) nepateikimo nekildina, todėl teismas dėl to plačiau nepasisakė.
21. Pareiškėjas skunde teigė, kad 2016 m. birželio 22 d. buvo spardomas į krūtinės sritį. Pareiškėjo 2016 m. birželio 23 d. apžiūros metu kairėje krūtinės ląstos pusėje buvo matomas odos paraudimas, tačiau vien to konstatuoti, jog būtent dėl to jis 2016 m. birželio 27 d. apie 2.00 val. pajuto stiprius skausmus kairėje krūtinės pusėje, todėl jam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, nepakanka. Pareiškėjas išvežtas į ligoninę nebuvo, po apžiūros jam rekomenduota atlikti elektrokardiogramą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl varginančio skausmo širdies plote į Sveikatos priežiūros tarnybą buvo kreipęsis ir prieš keletą dienų iki planinės kratos atlikimo, t. y. 2016 m. birželio 7 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog greitoji medicinos pagalba pareiškėjui buvo kviesta būtent dėl odos paraudimo kairėje krūtinės pusėje. Pareiškėjas dėl galimai patirtų sužalojimų į medikus kreipėsi ne iš karto, o tik kitą dieną.
22. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenuosekliai dėstė ir faktines aplinkybes dėl galimai patirto smurto. Pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad Prevencinės grupės pareigūnų buvo sumuštas grįždamas iš kiemelio į savo kamerą, 2016 m. birželio 22 d. pareiškime Vilniaus PN direktoriui, pareiškėjas nurodė, kad buvo sumuštas bėgdamas į lauką ir pakartotinai, grįždamas atgal. 2016 m. birželio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pasibaigus kratos atlikimui drausmės grupių kamerose 11 D, 8 D, 18 D, nuteistieji pradėjo žalotis ir nuolat buvo konvojuojami į RVUL. Charakteristikoje pareiškėjas apibūdinamas kaip impulsyvus, agresyvus, stokojantis savikontrolės, linkęs vartoti narkotines medžiagas. Išsako autoagresines bei suicidines mintis, taip bandydamas manipuliuoti ir pasiekti savo tikslų. Sąmoningai rodo agresiją kitų asmenų atžvilgiu. Emocinis fonas nestabilus. Pripažįsta priklausomybę narkotikams. Bausmės atlikimo metu 41 kartą baustas. Nuteistasis įtrauktas į nuteistųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo. Atsižvelgiant į pareiškėją charakterizuojančius duomenis, aplinkybę, jog kiti drausmės grupės nuteistieji (tarp jų iš pareiškėjo kameros 8D) vienas po kito pradėjo žalotis, tikėtina, kad pareiškėjas prie jų taip pat prisijungė, todėl ant jo kūno atsirado nežymių paraudimų.
23. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog prieš pareiškėją planinės kratos atlikimo metu pareigūnai būtų naudoję fizinį smurtą (kovinius imtynių veiksmus ar kitas specialiąsias priemones). Atsakovų atstovų paaiškinimai nuoseklūs, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.
24. Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl to, kad jam pakeltomis rankomis prie pasivaikščiojimo kiemelio sienos teko valandą stovėti saulės kaitroje ir dėl to jis patyrė sveikatos sutrikimų (svaigo galva, pykino ir pan.), teismas pažymėjo, kad dėl minimų sveikatos sutrikimų jis į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įstatymu patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 231 punktą, pasivaikščiojimo kiemeliuose, išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo gamtinių kritulių. Teismas sprendė, kad pareiškėjui stovint prie sienos virš jo galvos buvo stogelis, todėl esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
25. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia ir tuo, kad dėl Prevencinės grupės pareigūnų veiksmų jis kreipėsi į įvairias institucijas, todėl dabar Vilniaus PN negali ramiai gyventi dėl grasinimų fiziniu susidorojimu, raštu prašė būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Paaiškino, kad po pirmos izoliacijos buvo perkeltas į 2 korpuso 8 būrio 310 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo apie tris savaites ir po to, dėl nepaaiškintų priežasčių, vėl buvo grąžintas į I korpuso 4 būrio 301 gyvenamąją patalpą, kurioje negali ramiai būti ir vėl turi prašytis būti izoliuojamas. Vertindamas šiuos teiginius, teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą raštu į Vilniaus PN direktorių dėl jo izoliacijos kreipėsi 2016 m. liepos 19 d., atsisakydamas būti jam paskirtame 3-iame būryje. Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas į 4-ąjį nuteistųjų būrį. Kriminalinis žvalgybos skyrius 2016 m. liepos 28 d. gavo Priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėto T. Š. 2016 m. liepos 21 d. tarnybinį pranešimą, kad 2016 m. liepos 21 d. 17.30 val. nuteistasis I. V. pareiškė, jog atsisako būti 4-ame būryje. Kriminalinės žvalgybos skyrius, atlikęs tarnybinį tyrimą, 2016 m. rugpjūčio 1 d. išvadoje „Dėl 4-ojo būrio nuteistojo I. V. administracijos nurodymo nevykdymo“ konstatavo, kad pareiškėjo atsisakymas būti jam paskirtame 4-ame nuteistųjų būryje nepagrįstas ir izoliuoti jo nėra pagrindo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštu atsisakė eiti į jam paskirtą 4-ąjį būrį, 2016 m. rugsėjo 7 d. atsisakė būti jam administracijos paskirtoje drausmės grupėje. Dėl atsisakymo būti drausmės grupėje Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas atliko tarnybinį tyrimą ir 2016 m. rugsėjo 12 d. patvirtino tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 33-204, kurioje konstatavo, kad nenustatyta duomenų, jog pareiškėjui grėstų pavojus drausmės grupėje.
26. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN administracija reaguodavo į visus pareiškėjo atsisakymus būti jam paskirtame būryje ir/ar grupėje, ir BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, geranoriškai laikinai jį izoliuodavo nuo kitų nuteistųjų, taip pat perkėlė pareiškėją į kitą būrį (iš 3 į 4), kuriame būti pareiškėjas taip pat atsisakė. Kriminalinės žvalgybos skyrius tarnybinių tyrimų metu jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas turėtų būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ir negalėtų būti jam priskirtame būryje ir/ar grupėje, taip pat pavojaus pareiškėjo sveikatai ar gyvybei, nenustatė. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė, koks asmuo (asmenys) ir kada jam grasino fiziniu susidorojimu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas privalo laikytis pataisos įstaigos režimo ir gyventi jam priskirtame būryje, o į kitą būrį jis gali būti perkeliamas tik esant svarbioms priežastims, o ne pareiškėjo pageidavimui. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo skunde minimus neteisėtus pataisos namų veiksmus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad Vilniaus PN siekia su pareiškėju fiziškai ar kitu būdu susidoroti.
27. Teismas dėl Vilniaus PN prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, be to, Vilniaus PN su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, todėl prašymą atmetė.

III.

28. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
29. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino įrodymus, nebuvo aktyvus tiriant ir vertinant įrodymus ir bylos aplinkybes, nebuvo objektyvus. Teismas daug dėmesio skyrė jo charakteristikai, tačiau nenagrinėjo ginčo esmės. Jis pageidavo dalyvauti nagrinėjant bylą teismo posėdyje, išsakyti savo nuomonę ir duoti išsamius parodymus dėl 2016 m. birželio 22 d. įvykio Vilniaus PN, tačiau į teismo posėdį nebuvo kviečiamas. Teisinio išsilavinimo neturi, dėl to jam sunku ginti savo interesus.
30. Nurodo, kad Vilniaus PN nepateikė filmuotos medžiagos apie 2016 m. birželio 22 d. įvykius. Teismas taip pat netinkamai įvertino Seimo kontrolieriaus pažymą. Prašo iš naujo išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą remiantis teisingumo ir sąžiningumo principais.
31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
32. Atsiliepime nurodo, kad bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas ABTĮ 56 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti. Apelianto apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde išdėstyta apelianto pozicija, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, manydamas, kad sprendimas nėra objektyvus, kadangi nebuvo pakankamai išsamiai ištirti byloje esantys įrodymai. Taip pat apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų tariamai padarytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.
33. Vilniaus PN kategoriškai nesutinka su apelianto pateiktu apeliaciniu skundu ir jame pateiktais argumentais. Teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus bei apibendrindamas teisinį reglamentavimą, pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.
34. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
35. Atsiliepime nurodo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagristą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagristi. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui I. V., kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų – fizinio smurto panaudojimo 2016 m. birželio 22 d. planinės kratos metu ir saugumo neužtikrinimo Vilniaus PN.
37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
38. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad 2016 m. birželio 22 d. vykdomos planinės kratos metu buvo sumuštas pareigūnų, taip pat vykdant pareigūnų nurodymus, būdamas pasivaikščiojimų kiemelyje, perkaito, kadangi serga (duomenys neskelbtini), atsirado sveikatos sutrikimai.
39. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų nusiskundimų, pareiškėjo skundą atmetė.
40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino neobjektyviai, rėmėsi Vilniaus PN pateiktais melagingais duomenimis, neišreikalavo iš Vilniaus PN filmuotos medžiagos, nevertino Seimo kontrolieriaus pažymos dėl jo skundo. Be to, pareiškėjas pageidavo dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą, duoti paaiškinimus, tačiau byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.
41. ABTĮ 78 straipsnio 2 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu. Ši norma ne tik nustato pirmosios instancijos teismo posėdžio formą, bet ir suteikia garantijas proceso šaliai, jog proceso įstatyme nustatytas teises ji gali įgyvendinti dalyvaudama teismo posėdyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2101-442/2017 ir kt.).
42. Nors ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis nustato, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, tačiau taikant šią proceso normą negali būti pažeidžiami administracinių bylų proceso principai (pvz., teisės būti išklausytam, šalių procesinio lygiateisiškumo ir kt.). Be to, ABTĮ 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimų.
43. Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kitų proceso principų nesilaikymas gali lemti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.
44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 16–17) nurodė, kad pageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Teismas 2017 m. sausio 4 d. nutartimi paskyrė administracinę bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka (b. l. 140) ir išsiuntė proceso šalims teismo pranešimus. Pareiškėjas 2017 m. sausio 25 d. pateikė teismui prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus, taip pat prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo sveikatos būklės, kadangi jis gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, kad savo interesus teisme nori atstovauti pats ir žodžiu paaiškinti visas aplinkybes dėl 2016 m. birželio 22 d. Vilniaus PN vykdytos kratos.
45. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus tenkino, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino. Nutartyje nurodė, kad pareiškėjas prašyme nenurodė jokių konkrečių motyvų ir aplinkybių, dėl kurių iškilo būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl sprendė, kad pareiškėjo liga nėra kliūtis nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Teismas administracinę bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, t. y. pats pareiškėjas savarankiškai atvykti į teismą neturėjo teisės.
46. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi tokią jo teisę nustato įstatymas. Pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė įgyvendinti savo teisę betarpiškai dalyvauti bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme ir išsakyti savo poziciją ginčo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1259-442/2017, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑542‑146/2017). Atsižvelgiant į nuteistųjų specifinę padėtį, laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje esantis asmuo negali savo nuožiūra pasirinkti likti laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje ar esant būtinybei iš jos išvykti.
47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, pažeidė pareiškėjo I. V. teisę būti išklausytam, taip pat nesuteikė pareiškėjui teisės įgyvendinti kitas teises, nustatytas ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje, tokiu būdu pažeisdamas jo teises į teisingą procesą.
48. Pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai netenkinęs pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka pareiškėjui nedalyvaujant, netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, taip pat teigia, jog teismas neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus.
50. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas, o 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad principo, jog teisingumą vykdo tik teismas vienas aspektų yra tas, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Būtent motyvuoti teismų sprendimai visuomenei padeda suvokti, kokias vertybes ir kokiu mastu gina teismas (žr. pvz., 2006 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N3-443/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 9). Be to, proceso įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis) (žr. pvz., 2007 m. birželio 4 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A403-568/2007). ABTĮ 80 ir 86 straipsniai įpareigoja pirmosios instancijos teismą išnagrinėti bylą visapusiškai ir objektyviai, surinkti ir ištirti bylai svarbius įrodymus bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis).
52. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad priimdamas sprendimą teismas vertino byloje surinktus įrodymus ir sprendė, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl jo sumušimo Vilniaus PN 2016 m. birželio 22 d.
53. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, kuomet pareiškėjas teigia, jog buvo sumuštas jo nurodytomis aplinkybėmis, turėtų būti išnaudojamos visos įrodinėjimo  priemonės, taip pat ir liudytojų parodymai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertino tik byloje esančius įrodymus, tačiau kratos metu dalyvavę pareigūnai, kiti nuteistieji, kurie, pareiškėjo teigimu, matė įvykį, teismo posėdyje nebuvo apklausti.
54. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jo laikymo pasivaikščiojimo kiemelyje esant saulės kaitrai, dėl to jis, sirgdamas (duomenys neskelbtini), patyrė sveikatos sutrikimų, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įstatymu patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 231 punktą, pasivaikščiojimo kiemeliuose, išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo gamtinių kritulių. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui stovint prie sienos, virš jo galvos buvo stogelis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių teismo išvadą šiuo klausimu. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime dėl pareiškėjo nurodytų argumentų nepasisakė, jokių duomenų apie pasivaikščiojimo kiemelio įrengimą nenurodė, taip pat nėra jokių duomenų, kuriame pasivaikščiojimo kiemelyje kratos atlikimo metu buvo nuteistieji, todėl teismas turėtų išreikalauti papildomus įrodymus. 
55. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti šią bylą, visų pirma būtina nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertinti įrodymus, apklausti liudytojus, išreikalauti papildomus įrodymus.
56. Remiantis visuma individualių faktinių aplinkybių konstatuotina, jog apygardos administracinis teismas pažeidė proceso teisės normas – išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas buvo pateikęs prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, neatsižvelgė į nuteistojo specifinę padėtį, į jo teisę būti išklausytam, ir toks asmuo, išreiškęs valią dėl ginčo nagrinėjimo jam dalyvaujant, apeliacinį skundą grindžia paneigta teise būti teismo išklausytam. Pažymėtina, kad ištaisyti šį pažeidimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis byloje esama medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2014 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-181/2014). Šiuo atveju nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti suteikta pareiškėjui galimybė dalyvauti žodiniame bylos nagrinėjime, be to, būtina išreikalauti papildomus įrodymus, apklausti liudytojus bei pasinaudoti kitomis ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis proceso šalių teisėmis, kurios, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, buvo iš esmės suvaržytos. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui aukščiau nurodytoms administracinių bylų teisenos klaidoms ištaisyti, tuo garantuojant veiksmingą pareiškėjo galbūt pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą ir teisingą bylos išsprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija  

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius