Administracinė byla Nr. eAS-190-492/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00002-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. H. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas M. H. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
M. H. 2024 m. vasario 20 d. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmams pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Pareiškėjas paaiškino, atsakovas skubia tvarka išnagrinėjo paskesnį jo prieglobsčio prašymą, jį atmetė ir priėmė sprendimą M. H. išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, tokio sprendimo vykdymas nėra automatiškai sustabdomas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, tokio apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas atitinkamo administracinio teismo.
Pareiškėjas nurodė, kad jis yra sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), taigi Sprendimo vykdymas jau prasidėjo, todėl yra reikalingas atskiras teismo sprendimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Šiuo atveju susiklostė situacija, kad pareiškėją ketinama išsiųsti jau nedelsiant, todėl klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turi būti išspręstas skubiai.
Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatą ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, M. H. pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos esant dviem sąlygoms: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pareiškėjas akcentavo, kad pateikdamas skundą bei papildomus paaiškinimus, pateikė teisinius argumentus ir įrodymus, kodėl prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Jis taip pat nurodė teisinius argumentus, kodėl jo prieglobsčio prašymas nepagrįstai buvo išnagrinėtas skubos tvarka. M. H. atkreipė dėmesį, kad dar jo skunde buvo akcentuojama, jog būtų informuota Tarnyba, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, siekiant išvengti pareiškėjo išsiuntimo apeliacinio proceso metu. M. H. nurodė, kad yra opozicinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ narys ir opozicijos aktyvistas, pateikė įrodymus, patvirtinančius tiek narystės faktą, tiek politinį aktyvumą. Be to, pareiškėjas yra „Telegram“ kanalo administratorius. Kartu su papildomais paaiškinimais M. H. nurodė daugybę kitų „Telegram“ kanalų, kurie yra už (duomenys neskelbtini) ribų ir yra pripažinti ekstremistiniais. Taigi, išsiuntus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), tikėtina, būtų padaryta neatitaisoma ir / ar sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi jis patirtų persekiojimą.
M. H. nurodė, kad įvykdžius Sprendimą ir pareiškėją išsiuntus, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 13 straipsnius, priėmus sprendimą dėl asmens išsiuntimo valstybei, kurioje jam gali grėsti pavojus, yra privaloma suteikti asmeniui galimybę tokį sprendimą peržiūrėti nešališkame teisme ir tokio teisminio proceso metu užtikrinti „suspensyvinį skundo poveikį“, t. y. Konvencija reikalauja, kad asmuo nebūtų perduotas į kitą valstybę, kol šis klausimas nebuvo peržiūrėtas teisme. Kai asmuo siekia išvengti jo išsiuntimo iš šalies teritorijos, teisinės gynybos priemonė bus efektyvi tik tuo atveju, jeigu ji turės automatinį stabdomąjį poveikį. M. H. pažymėjo, kad skunde ir papildomuose paaiškinimuose detaliai išdėstė bei pateikė įrodymus, kurie pagrindžia, jog (duomenys neskelbtini) tokie asmenys, kaip jis, yra persekiojami, todėl Migracijos departamento sprendimas nesuteikti prieglobsčio turėtų būti peržiūrėtas teismo Lietuvoje, o išsiuntus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), tokios galimybės nebebūtų.
M. H. nurodė, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta tiek Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, tiek Konvencijos 13 straipsnyje. Viena iš teisės į veiksmingą teisinę gynybą sudėtinių dalių yra asmens teisė būti išklausytam teismo posėdyje, tai patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Taigi, siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą, asmeniui turi būti užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje.
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjo M. H. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.
Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimų vykdymo sustabdymą reglamentuoja Įstatymo 139 straipsnis, kurio 1 dalies 3 punkte yra nurodyta, jog apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal Įstatymo 139 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas atitinkamo administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Teismas nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą sprendimo, priimto prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka, apskundimas savaime nesustabdo jo vykdymo, pareiškėjas turi teisę teikti jo skundą dėl sprendimo nagrinėjančiam teismui prašymą sustabdyti šio sprendimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas. Teismas, tokiu atveju įvertinęs prieglobsčio prašytojo nurodytas aplinkybes, sprendžia dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumo ir dėl to priima sprendimą. Aptarta teise prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas privalo naudotis teisės aktų (šiuo atveju – Administracinių bylų teisenos įstatymo) nustatyta tvarka.
Pacitavęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatą ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas. Teismas akcentavo, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.
Teismo nuomone, M. H. prašyme nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendimu (be kita ko, pakartotiniu, kadangi Migracijos departamentas 2021 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nenustačius individualizuotos persekiojimo grėsmės dėl konvencinių priežasčių, be to, M. H. minėto sprendimo neapskundė), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą dėl dalyvavimo protesto akcijose būnant (duomenys neskelbtini) ir motyvuojant tuo, kad M. H. yra opozicinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ narys ir opozicijos aktyvistas bei „Telegram“ kanalo administratorius, savaime nėra pagrindas teismui taikyti kurią nors iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių.
Teismas pažymėjo, kad nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas jau yra sulaikytas Tarnyboje ir jį išsiuntus į (duomenys neskelbtini), M. H. negalės dalyvauti teismo posėdžiuose dėl Sprendimo panaikinimo, taip pat savaime nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad M. H. teise į atstovavimą teismo procese yra pasinaudojęs, skundą teismui pateikė jo atstovė advokatė Rūta Menčikovskytė, kuri pagal 2023 m. gruodžio 22 d. atstovavimo sutarties sąlygas atstovauja pareiškėjo interesams. Be kita ko, 2024 m. vasario 22 d. vyksiantis teismo posėdis yra nuotolinis (per vaizdo konferencijų programą „Zoom“), advokatei 2024 m. sausio 26 d. buvo išsiųstas teismo šaukimas ir prisijungimo nuoroda.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.
III.
Pareiškėjas M. H. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 20 d. nutartį, kurioje nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas byloje.
Pareiškėjas paaiškina, kad apskųsdamas Sprendimą, jis pateikė teisinius argumentus ir įrodymus, kodėl šis sprendimas yra nepagrįstas. M. H. nurodė, kad jeigu būtų išsiųstas į (duomenys neskelbtini), jis patirtų persekiojimą ir būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Šiuo atveju yra sprendžiamas klausimas, susijęs su žmogaus teisėmis ir teise į prieglobstį – vieną pagrindinių asmens teisių pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, o žmogaus teises, kaip visuotinį gėrį, įtvirtina aukščiausios teisinės galios teisės šaltiniai – Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konvencija. Atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio galimo pažeidimo, keliamas reikalavimas išsamiai ir plačiai ištirti galimas grėsmes. Įvykdžius pareiškėjo išsiuntimą, tolesnis administracinės bylos svarstymas prarastų prasmę, kadangi M. H. nebebūtų apsaugotas nuo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, o jį patirtų.
Aplinkybė, kad kažkada pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas ir M. H. jo neapskundė, neatmeta tikimybės, kad pareiškėjui persekiojimo grėsmė neišnyko. Tol, kol nėra įsiteisėjęs priimtas sprendimas dėl užsieniečio prieglobsčio prašymo, negalima teigti, kad asmens prieglobsčio prašymo motyvai jau yra galutinai išaiškinti. Kaip nurodoma Europos prieglobsčio paramos biuro paskesnių prašymų praktinėse gairėse (2021 m.), „Galimybė pateikti paskesnį prašymą yra labai svarbi užtikrinant negrąžinimo principo laikymąsi. ES šalys yra įpareigotos pagal tarptautinę teisę užtikrinti, kad prašytojai nebūtų išsiunčiami į šalį pažeidžiant negrąžinimo principą taip nusižengiant jų teisiniams įsipareigojimams pagal tarptautines žmogaus teisių sutartis“ (9 p.).
Pareiškėjas akcentuoja, kad valstybės narės nacionalinę teisę turi pritaikyti taip, kad, nagrinėdamas nurodytus skundus, teismas išnagrinėtų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją. Terminas „ex nunc“ (ateityje) reiškia, kad teismas turi pareigą atlikti vertinimą, kuriame prireikus būtų atsižvelgta į naujas aplinkybes, susiklosčiusias priėmus sprendimą, dėl kurio vėliau paduotas skundas. Taigi, praėjus ilgam laiko tarpui tarp pirmojo atsakovo sprendimo ir antrojo, situacija (duomenys neskelbtini) iš esmės pasikeitė. Įrodymus apie stipriai pablogėjusią situaciją M. H. nurodė pateikęs skundą ir papildomus paaiškinimus. Be to, pareiškėjas teisėtu būdu kuriam laikui įteisino savo padėtį, o paskui, taip pat teisėtu būdu ir turėdamas tokią teisę, paprašė prieglobsčio. M. H. teigia, kad padėtis (duomenys neskelbtini) tik blogėja, todėl persekiojimo grėsmė pareiškėjui ne sumažėjo, o tik padidėjo.
M. H. pažymi, kad į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog tokie asmenys, kaip jis, t. y. „Telegram“ kanalų administratoriai, opozicinių partijų dalyviai ir aktyvistai, kurie viešai pareiškia nuomonę, (duomenys neskelbtini) yra persekiojami. Tai, kad tokio profilio asmenims vien grįžimas į (duomenys neskelbtini) kelia didelę riziką sulaukti didesnio teisėsaugos institucijos dėmesio ir persekiojimo, patvirtina šios aplinkybės: A. L. paskelbė, jog pakeitė taktiką ir suras kiekvieną protesto dalyvį; A. L. per valstybines žiniasklaidos priemones paskelbė sąlygas, kada asmenys, pabėgę iš šalies, gali sugrįžti – grįžę jie keliaus į kalėjimą, o kitiems bus paskirtos kitos priemonės, priklausomai nuo to, ko jie nusipelnė; (duomenys neskelbtini) valdžia nuolat grasina susidoroti su iš šalies išvykusiais asmenimis. Savo poziciją pareiškėjas taip pat grindžia Jungtinių Tautų ataskaitoje, įvairių šalių straipsniuose, Lietuvos valdžios institucijų pranešimuose pateikta informacija. M. H. teigia, kad jis yra pateikęs duomenis ir nurodęs konkrečias aplinkybes, kurios patvirtina, jog išsiuntus pareiškėją, yra pagrįsta tikimybė, jog jis susidurs su persekiojimu ir įvyks Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Aplinkybė, kad kažkada M. H. prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas, tikimybės, jog pareiškėjui persekiojimo grėsmė neišnyko, nepanaikina.
M. H. akcentuoja, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) 46 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, jog valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, ir, kai tokia teise per tą laikotarpį buvo pasinaudota – kol laukiama priemonės rezultato. Taigi, pareiškėjas turi teisę likti Lietuvoje apskundimo proceso metu. Be to, kaip minėta, M. H. išsiuntus į (duomenys neskelbtini), išnyksta administracinės bylos nagrinėjimo prasmė tuo aspektu, jog tuo atveju, jeigu jo skundas bus pripažintas pagrįstu, pareiškėjui jau gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. M. H. jau bus atsidūręs (duomenys neskelbtini), kur, tikėtina, jau (duomenys neskelbtini) pasienyje būtų sulaikytas dėl savo opozicinės veiklos, o tai reiškia, kad jis patirs veiksmus, nesuderinamus su Konvencijos 3 straipsniu, todėl pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas ne tik detaliai asmeniškai žodžiu paaiškinant pateiktus naujus įrodymus, bet ir siekiant užtikrinti kruopštų jo prieglobsčio prašymo ištyrimą apeliacinėje procedūroje. Išsiuntusi M. H., Lietuva galbūt padarytų ne tik Konvencijos 3 straipsnio, bet ir 13 straipsnio pažeidimą, kadangi nebūtų iš esmės išnagrinėti pateikti įrodymai ir informacija, pagrindžianti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Atitinkamai, tokia susidariusi situacija turėtų būti ištaisyta, todėl yra tikslinga sustabdyti Sprendimo vykdymą.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškina, jog Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) buvo priimtas dėl to, kad M. H. nurodytos paskesnio prašymo suteikti prieglobstį priežastys nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam neturėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas pažymi, kad nagrinėjant paskesnį M. H. prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi M. H. gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Įvertinęs visus duomenis, atsakovas priėmė Sprendimą.
Migracijos departamentas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jeigu yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių bei išsamių įrodymų, kurie pagrįstų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Tai, kad M. H. nesutinka su Sprendimu, nesudaro pagrindo manyti, jog šis sprendimas yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokia neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala jam bus padaryta, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį. Be to, tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiamas klausimas dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjo atskirajame skunde vardijama neva kilmės valstybės informacija, nepatvirtina prielaidos, kad jam turi būti pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 20 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo M. H. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, kol bus išnagrinėtas ginčas teisme dėl Sprendimo teisėtumo bei įsiteisės teismo procesinis sprendimas, kuriuo bus baigtas nagrinėti ginčas, sustabdyti Sprendimo vykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs M. H. nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti M. H. prašymą.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo bei pagrįstumo. Sprendimu, kurio vykdymą pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti, buvo nuspręsta M. H. nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir į Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Prašymą taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės argumentavo tuo, kad jos nepritaikius ir M. H. išsiuntus į (duomenys neskelbtini), tikėtina, jog būtų padaryta neatitaisoma ir / ar sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi jis patirs persekiojimą. Be to, įvykdžius Sprendimą ir pareiškėją išsiuntus, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą. M. H. teigia, kad būtinybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę kilo dėl to, kad pareiškėjas yra sulaikytas ir sprendimo dėl jo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) vykdymas prasidėjo, o pareiškėjo pateikti teisiniai argumentai bei kilmės valstybės informacija patvirtina, kad sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo yra nepagrįstas; M. H. išsiuntus į (duomenys neskelbtini), būtų pažeisti Konvencijos 3 ir 13 straipsniai.
Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, M. H. argumentus bei byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Nagrinėjamu atveju nėra pagrįsta reali grėsmė, jog netaikius M. H. nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Akcentuotina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neteikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos pagal Sprendimą, tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus M. H. skundą, 2024 m. kovo 5 d. sprendimu Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas ir atsakovas buvo įpareigotas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą (pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra išsiteisėjęs, kadangi atsakovas Migracijos departamentas 2024 m. kovo 19 d. pateikė apeliacinį skundą, kuris buvo priimtas, tačiau dar nėra išnagrinėtas). M. H. apeliacinės instancijos teismui pateiktame Europos Žmogaus Teisių Teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendime yra pažymėta, jog buvo nuspręsta Lietuvos Respublikos Vyriausybei nurodyti, kad pareiškėjas nebus išsiųstas iki 2024 m. kovo 6 d., tačiau tai, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, nesudaro pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė. Įvertinusi M. H. atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas jame taip pat nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisoma žalos.
Dėl M. H. argumentų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės dalyvauti bylos nagrinėjime, teisėjų kolegija pažymi, jog šie pareiškėjo teiginiai taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 47–48 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Atstovai, vesdami bylą teisme, atstovaujamojo vardu turi teisę atlikti iš esmės visus procesinius veiksmus. Tais atvejais, kai administracinės bylos proceso šalis veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, kuris, gavęs dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę su jais susipažinti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui byloje atstovauja advokatė, kuri teismui pateikė skundą, atskirąjį skundą bei kitus procesinius dokumentus, todėl net ir M. H. nedalyvavimas teismo posėdyje savaime nebūtų kliūtis bylą išnagrinėti iš esmės ir nereikštų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad procesas pirmosios instancijos teisme yra pasibaigęs, o apeliacinis skundas yra nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d.). Bet kuriuo atveju, jeigu ir būtų nuspręsta bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėtina, kad byla yra vedama elektronine forma, todėl M. H. galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjo teisė ribojama ar kad pateikus teismui prašymus, prisijungimo duomenys M. H. nebūtų suteikti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Įvertinus M. H. nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kurioje buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 20 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo M. H. atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. H. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys
Virginija Volskienė