Administracinė byla Nr. A-1318-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02349-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovams Trakų rajono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 10 306,40 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais 2002 m. gruodžio 12 d. Nr. 1994 ir 2007 m. gruodžio 4 d. Nr. 1K-1190 ji paskirta Trakų rajono apylinkės teismo teisėja. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas), įsigaliojusio 2008 m. lapkričio 15 d., 6 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta teisė už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis gauti ne didesnę kaip pareiginės algos dydžio vienkartinę priemoką, neviršijant atitinkamų metų nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad minėta nuostata tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsniui. Pareiškėja paaiškino, kad pagal Trakų rajono apylinkės teismo pirmininkės patvirtintus 2009 -2013 m. budėjimo grafikus ji budėjo poilsio ir švenčių dienomis, tačiau už budėjimus buvo kompensuota tik vienu atveju, t. y. Trakų rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. P-72 buvo išmokėta vienkartinė 800 Lt priemoka. Darbą poilsio ir švenčių dienomis patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraščiai.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime išaiškino, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teises aktus priklausantis darbo užmokestis. Atsižvelgdama į tai, kad specialiu įstatymu apmokėjimas teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra nustatytas, pareiškėja teigė, kad ginčo atveju turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) 194 straipsnio 2 dalies nuostata, reglamentuojanti apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
Pareiškėja teigė, kad už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. jai turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta 11 106,40 Lt. Atsižvelgdama į tai, kad 2011 m. pabaigoje jai buvo išmokėta 800 Lt priemoka už budėjimus, pareiškėja prašė priteisti už šį laikotarpį 10 306,40 Lt (11 106,40 Lt – 800 Lt). Jeigu teismas nuspręstų, kad šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 301 straipsnis, pareiškėja prašė priteistinas išmokas skaičiuoti už 2009 m., 2010 m. ir 2012 m.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į skundą (b. l. 93–94) nesutiko su savo procesine padėtimi byloje. Teigė, kad tinkamu atsakovu šioje byloje turėtų būti Trakų rajono apylinkės teismas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-677/2013 kurioje pažymėta, kad teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo ir jų gavėjų – šio teismo teisėjų. Nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme, šie santykiai yra prilyginami Darbo kodekso reglamentuojamiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio (DK 186 str.). Tokia situacija suponuoja atsakovo – teismo (Darbo kodekso taikymo prasme darbdavio) tinkamumą tokio pobūdžio administracinėse bylose (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Teismas yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą ir apmokėjimą, nors ir apribotą Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu. Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą.
Atsakovas Trakų rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą (b. l. 97–99), atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 126 straipsnio nustatyta, jog teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, o pagal minėto įstatymo 127 straipsnį, teismas yra asignavimų valdytojas, kuris gali tik teikti Teisėjų tarybai svarstyti pasiūlymus dėl savo biudžetų projektų, o aprobavusi pasiūlymus dėl pateiktų biudžetų projektų, Teisėjų taryba juos pateikia svarstyti Vyriausybei, teigė, kad teismo galimybės lemti darbo užmokesčio asignavimų dydį yra minimalios. Todėl tinkamu atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė. Nuo 2009 m. teismui skiriami darbo užmokesčio asignavimai buvo sumažinti, todėl skirti priemokas už darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. nebuvo galimybių, išskyrus atvejį, kai iš sutaupyto darbo užmokesčio teisėjams 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu teisėjams buvo išmokėta po 800 Lt vienkartinė priemoka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 162–165) pareiškėjos R. V. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą poilsio ir švenčių dienomis 3 683,81 Lt (1 066,91 Eur).
Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjai R. V., Trakų rajono apylinkės teismo teisėjai, neišmokėtos kompensacijos už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.
Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. budėjo poilsio ir švenčių dienomis pagal Trakų rajono teismo pirmininkės patvirtintus grafikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytoms ikiteisminio tyrimo funkcijoms atlikti, tačiau už tai jai nebuvo kompensuota, išskyrus 800 Lt vienkartinę priemoką, skirtą Trakų rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. P-75 (b. l. 58).
Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc teismams nagrinėjant bylas yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose, todėl nagrinėjamu atveju teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).
Kompensavimą už darbą pagal grafiką švenčių dienomis reglamentuoja DK 194 straipsnio 2 dalis, t. y. už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. Skaičiuojant kompensaciją už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis turi būti vadovaujamasi DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatomis. DK 155 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1 ir 2 d., 145 str., 146 str., 149 str. 1 d.), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Pagal DK 193 straipsnį už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškino, kad teismas turi nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė. Nustačius, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.
Iš pateiktų į bylą budėjimo grafikų bei žiniaraščių (b. l. 10–82) teismas nustatė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu pagal grafiką po 4 valandas budėjo tokiomis poilsio dienomis: 2009 m. – sausio 17, 18 d., vasario 22 d., kovo 28, 29 d., gegužės 30, 31 d., rugpjūčio 16 d. rugsėjo 12, 13 d., spalio 18 d., gruodžio 12 d., 2010 m. – vasario 7 d., kovo 28 d., gegužės 23 d., liepos 4 d., spalio 24 d., 2011 m. – vasario 13 d., gegužės 22 d., birželio 25 d., rugpjūčio 7 d. rugsėjo 3, 11 d., spalio 16 d., lapkričio 27 d., 2012 m. – sausio 15 d., vasario 26 d., balandžio 15 d., gegužės 27 d., liepos 22 d., rugsėjo 30 d., lapkričio 11 d., 2013 m. – vasario 3 d., kovo 17 d., birželio 16 d. Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 23 d. rašte Nr. III-450 patvirtino, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu budint pagal grafiką buvo viršyta DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbo laiko trukmė (b. l. 158), todėl teismas nusprendė, kad už budėjimo pagal grafiką poilsio dienas pareiškėjai turi būti atlyginta kaip už viršvalandinį darbą, t. y. sumokant ne mažiau kaip pusantro pareiškėjos darbo užmokesčio. Trakų rajono apylinkės teismas minėtame rašte taip pat nurodė, kad pareiškėja budėjo namuose, išskyrus atvejus, kai buvo iškviesta į teismą atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Teismas pažymėjo, kad dėl to, jog pareiškėja budėdama namuose tam tikromis dienomis buvo iškviesta į teismą atlikti neatidėliotinų veiksmų, budėjimo namuose esmė tokiu atveju nepakito, nes paties budėjimo paskirtis ir yra ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų atlikimo užtikrinimas esant būtinumui, todėl pareiškėjos budėjimas pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis priskirtinas budėjimui namuose, kuris pagal DK 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja budėdavo po 4 valandas, prilyginamas 2 darbo valandoms.
Teismas, įvertinęs Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. pažymos Nr. X-597 (b. l. 159) duomenis, konstatavo, kad pateikti skaičiavimai yra iš esmės teisingi, tačiau koreguotini, atsižvelgiant į tai, kad visi pareiškėjos budėjimai laikytini budėjimais namuose. Remdamasis išdėstytais argumentais ir minėtos pažymos duomenis, vadovaudamasis DK 155 straipsnio 2, 3 dalimis ir 193 straipsniu, teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepagrįstai neišmokėta 3 653,42 Lt už darbą pagal grafiką poilsio dienomis.
Iš byloje pateiktų budėjimo grafikų bei žiniaraščių (b. l. 10–82) teismas nustatė, kad pareiškėja budėjo pagal grafiką ir švenčių dienomis, t. y. 2009 m. rugpjūčio 15 d., 2009 m. gruodžio 26 d., 2010 m. rugpjūčio 15 d., 2010 m. gruodžio 26 d., 2012 m. gruodžio 25 d., 2013 m. gegužės 5 d., todėl, vadovaujantis DK 194 straipsnio 2 dalimi, jai už šias dienas turėjo būti išmokėtas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis. Atsižvelgdamas į tai, kad visi pareiškėjos budėjimai laikytini budėjimais namuose, teismas koregavo Trakų rajono apylinkės teismo pateiktus skaičiavimus, nustatydamas, kad pareiškėjai už darbą pagal grafiką švenčių dienomis nepagrįstai neišmokėta 830,39 Lt.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai priklauso iš viso 4 483,81 Lt kompensacija. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai buvo skirta 800 Lt vienkartinė priemoka (b. l. 58), teismas nusprendė priteisti pareiškėjai 3 683,81 Lt kompensaciją.
Spręsdamas iš kurio atsakovo priteisti minėtą kompensaciją, teismas atsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014. Šioje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjai neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio dienomis (3 683,81 Lt) priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Trakų rajono apylinkės teismo.
Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis 3 683,81 Lt (1 066,91 Eur).
III.
Pareiškėja R. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 175–176) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priteisti jai iš Lietuvos valstybės už darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. 4 394,87 Lt.
Pareiškėja (apeliantė) nesutinka dėl priteistu darbo užmokesčiu už budėjimą tomis poilsio ir švenčių dienomis, kuriomis ji vykdė teisėjo funkcijas, t. y. 2012 m. sausio 15 d., vasario 26 d.; gegužės 17 d., liepos 22 d., gruodžio 25 d., 2013 m. gegužės 5 d. Teismas darbo užmokestį skaičiavo taikydamas pagal analogiją DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas namuose prilyginamas pusei darbo laiko, ir visais atvejais budėjimą pagal grafiką prilygino dviems valandoms darbo laiko. Kai ginčo santykiai nėra sureguliuoti, įstatymas suteikia bylą nagrinėjančiam teismui teisę taikyti teisės normas, reguliuojančias panašius santykius (ABTĮ 4 str. 6 d.), tačiau analogiško įstatymo taikymas nesureguliuotiems santykiams spręsti negali būti absoliutus. DK 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojui budėti įmonėje ar namuose gali būti pavesta, kai reikia užtikrinti įmonės darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai. Apeliantė akcentavo, kad teisėjas poilsio ar švenčių dieną atvyksta į teismą vykdyti įstatymo jam priskirtų teisėjo funkcijų, kurios turi būti atliktos per įstatymu nustatytą laiką ir negali būti laikomos neatidėliotinais darbais teisme, užtikrinančiais teismo funkcionavimą, juo labiau atliekamais per porą valandų. Darbo laiką poilsio ir švenčių dienomis, kai apeliantė vykdė teisėjo funkcijas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai traktavo kaip budėjimą namuose, nes turėjo traktuoti kaip budėjimą darbo vietoje ir priteisti darbo užmokestį ne už dvi, o už 4 darbo valandas. Remdamasi šiais argumentais apeliantė teigė, kad teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio už 12 budėjimo valandų, kas pagal 2014 m. spalio 23 d. Trakų rajono apylinkės teismo pažymos Nr. X- 594 duomenis sudaro 711,06 Lt. Todėl pareiškėja prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 4 394,87 Lt.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir apeliantas), apeliaciniame skunde (b. l. 170–172) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 4 d. ir prašė priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d., todėl akivaizdu, kad ji praleido ieškinio senatį reikalavimams pareikšti už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 4 d.. Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi skundą atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 1 dalis), tačiau teismas to nepagrįstai nepadarė.
Atsakovas (apeliantas) sutinka, kad po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo priėmimo pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, tačiau mano, kad atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu ji būtų atlikusi konkrečias Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo V dalies 4 punkte išvardytas funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus (Baudžiamojo proceso kodekso 123 str.3 d., 124 str.4 d., Civilio proceso kodekso 148 str. ir kt.). Pirmosios instancijos teismas šių svarbių aplinkybių netyrė.
Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovo atstovas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 180–181) atsakovas prašo jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus vertinti ir kaip atsikirtimus į pareiškėjos apeliacinį skundą, kadangi abi proceso šalys iš esmės nesutaria dėl tų pačių esminių ginčo aplinkybių. Be to, atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. A146-1252/2014 suformuluotomis teisės normų taikymo taisyklėmis. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo DK normų taikymo pagal analogiją prieštarauja suformuotai teismų praktikai, todėl atmestini.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Tikrinamoje apeliacine tvarka byloje ginčas kilęs dėl apmokėjimo pareiškėjai (Trakų rajono apylinkės teismo teisėjai) už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai už minėtą laikotarpį 3 683,81 Lt (1 066,91 Eur), t. y. mažesnę sumą nei prašė pareiškėja.
Pareiškėja (apeliantė) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria jos nurodyti 6 budėjimai pagal grafiką poilsio dienomis (2012 m. sausio 15 d., vasario 26 d.; gegužės 17 d., liepos 22 d.) ir švenčių dienomis (2012 m. gruodžio 25 d., 2013 m. gegužės 5 d.), kuriomis ji vykdė teisėjo funkcijas, buvo traktuojami kaip budėjimai namuose tokiu būdu kiekvieną budėjimą prilyginant 2 darbo valandoms ir priteisiant darbo užmokestį už dvi kiekvieno budėjimo valandas. Pareiškėjos nuomone, teismas šiuo aspektu netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes šie budėjimai DK 155 straipsnio taikymo pagal analogiją prasme turi būti vertinami kaip budėjimai darbe ir kompensuojama už 4, o ne už 2 darbo valandas. Apeliantės nuomone, jai turėtų būti papildomai priteista 711,06 Lt (205, 93 Eur) už 12 valandų budėjimo pagal grafiką nurodytomis poilsio ir švenčių dienomis, t.y. vietoj priteistų 3 683,81 Lt (1 066,91 Eur) turėtų būti priteista 4 394,87 Lt (1 272, 84 Eur).
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes pareiškėja, kuri kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 5 d., praleido ieškinio senatį reikalavimams pareikšti už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 4 d. Be to, apelianto nuomone, pareiškėjos skundas galėtų būti tenkinamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pareiškėja, budėdama pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, atliko atitinkamas įstatymuose numatytas teisėjo funkcijas (sprendė suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kitus įstatymuose numatytus neatidėliotinus veiksmus).
Ginčui aktualiu laikotarpiu Teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-1771, Žin., 2008, Nr. 131-5022) 6 straipsnis nustatė, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).
Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio nuostatos buvo perkeltos į Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtintą Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 3 punktą bei 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 8 punktą. Šio Aprašo 3 punkte buvo nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką.
Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.
Pareiškėja dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 5 d.
Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos reikalavimo dalies, kuri apima laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 4 d., turėjo taikyti ieškinio senatį, pažymi, kad šiuo aspektu turi būti remiamasi Civilinio kodekso normomis (ABTĮ 4 str. 6 d.). CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybę atstovaujančios Teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjos skundą (b. l. 93–94), 2014 m. vasario 10 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Toks prašymas teismui nebuvo pateiktas ir vėliau, t.y. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdžio, kuris vyko rašytinio proceso tvarka, nes proceso dalyviai, kuriems apie teismo posėdį buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, į teismo posėdį neatvyko (ABTĮ 79 str. 5 d.). Atsižvelgdama į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas nepateikė pirmosios instancijos teismui reikalavimo taikyti ieškinio senatį (CK1.126 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos reikalavimo dalies, apimančios laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 4 d., turėjo taikyti ieškinio senatį, tačiau nepagrįstai jos netaikė, atmeta kaip nepagrįstus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje atsižvelgė į DK 142 straipsnio nuostatą, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio Kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį, į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 p.). DK 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką (pvz., BPK 123 str. 4 d., 173 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Pažymėjo, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą DK 194 straipsnio taikymo praktiką, akcentavo, kad Darbo kodeksas numato skirtingą apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Dėl šiuos teisinius santykius reglamentuojančių DK normų taikymo pagal analogiją sprendžiant dėl apmokėjimo teisėjams už darbą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad DK 194 straipsnio 2 dalis, numatanti ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, gali būti taikoma tik apmokėjimui už darbą pagal grafiką švenčių dieną, tačiau ši DK norma ir dvigubas atlygis negali būti taikomas už darbą pagal grafiką poilsio dieną. Taip pat pažymėjo, kad pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, kurioje budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko, atitinkamai turi skirtis ir atlygis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1252/2014) suformuotos praktikos, į kurią atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir kuri nuosekliai plėtojama kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1466/2014, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį Nr. A438-1438/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2504-261/2015 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad ginčui aktualaus laikotarpio Trakų rajono apylinkės teismo teisėjų budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikuose, kurie buvo sudaromi kiekvienam metų ketvirčiui ir tvirtinami teismo pirmininkės, teisėjų budėjimo vieta (darbe ar namuose) nebuvo nustatyta. Šiuose grafikuose, be kita ko nurodant, kad jie skirti ir Trakų rajono apylinkės prokuratūros bei atitinkamų policijos komisariatų žiniai, t.y. institucijoms, kurioms suteikti įgaliojimai inicijuoti neatidėliotinų įstatymuose numatytų teisėjo kompetencijai priskirtų procesinių veiksmų atlikimą, buvo nurodytos Trakų rajono apylinkės teismo teisėjų, tarp jų pareiškėjos R. V., budėjimo datos, darbo ir namų, taip pat mobiliųjų telefonų numeriai. Budėjimo grafikuose buvo nustatyta budėjimo trukmė valandomis (po 4 valandas) ir konkrečios budėjimo valandos (2009 m. nuo 9.00 val. iki 13.00 val., 2010-2013 m. nuo 10.00 iki 14.00 val.), taip pat įrašyta pastaba, kad budėjimo metu teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Į bylą pateiktuose ginčui aktualaus laikotarpio Trakų rajono apylinkės teismo teisėjų darbo, darbo poilsio bei švenčių dienomis ir budėjimų apskaitos žiniaraščiuose pareiškėjos budėjimai pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis pažymėti būtent šių reikšmių sutartiniais ženklais visais atvejais nurodant 4 valandų budėjimo trukmę. Trakų rajono apylinkės teismo pateiktoje į bylą 2014 m. rugpjūčio 13 d. pažymoje Nr. X-468 apie pareiškėjai 2009-2013 m. neišmokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis nurodyta, kad teisėjai, taigi ir apeliantė, budėjimo valandų teisme nežymėjo viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų) apskaitos žurnale.
DK 155 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pagal analogiją prasme teisėjo budėjimas pagal grafiką darbo arba švenčių dienomis turi būti suprantamas kaip teismo pirmininko rašytinio administracinio išankstinio patvarkymo, priimto organizuojant teismo darbą tikslu užtikrinti įstatymuose numatytų neatidėliotinų procesinių veiksmų atlikimą, kurių negalima iš anksto numatyti ir suplanuoti jų atlikimą teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), įpareigojančio teisėją budėjimo metu prireikus atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, vykdymas. Nustačius budėjimo tvarką, kad pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis budima namuose, budintis teisėjas prireikus privalo atvykti į darbo vietą ir atlikti įstatyme numatytus neatidėliotinus procesinius veiksmus.
Pagal pateiktus į bylą įrodymus nustatyta, kad ginčo atveju faktiškai buvo pasirinktas teisėjų budėjimo namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis variantas, nustatant 4 valandų budėjimo trukmę ir konkrečias budėjimo valandas. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad patvirtinti budėjimo grafikai buvo koreguojami ir kad pareiškėjos nurodytais 6 atvejais ji buvo paskirta budėti darbe. Todėl iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad visi pareiškėjos budėjimai laikytini budėjimais namuose.
Dėl pareiškėjos nurodytų budėjimų pagal grafiką poilsio dienomis (2012 m. sausio 15 d., vasario 26 d.; gegužės 17 d., liepos 22 d.) ir švenčių dienomis (2012 m. gruodžio 25 d., 2013 m. gegužės 5 d.) atsakovo Trakų rajono apylinkės teismo į bylą buvo pateikti įrodymai, kad nurodytomis dienomis pareiškėja priėmė atitinkamas nutartis. Šie įrodymai patvirtina, kad minėtomis budėjimo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis apeliantė vykdė ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas (BPK 173 straipsnis) ir sprendė dėl kardomosios priemonės suėmimo (BPK 122 -125, 139 straipsniai), taip pat dėl įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir ar (nesiartinti) prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu skyrimo įtariamiesiems (BPK 1321 straipsnis). Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti budėjimai pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis laikytini budėjimais namuose, kurių metu atsirado poreikis atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus. Nurodytomis budėjimų pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis pareiškėja, kuriai pagal grafiką nebuvo nustatyta budėjimo vieta darbe ir faktiškai ji budėjo namuose, iškilus poreikiui atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, atvyko į darbą ir vykdė neatidėliotinas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog apeliantės nurodyti 6 budėjimai pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis laikytini budėjimais namuose, o budėjimų žurnale nebuvo apskaityta apeliantės šių budėjimų metu atliktų ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų vykdymo trukmė, pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra duomenų, kad ši trukmė DK 155 straipsnio 2 dalies taikymo pagal analogiją prasme viršijo ne mažiau kaip pusę darbo laiko (ginčo atveju 2 valandas, kurioms teismas prilyginto 4 valandų budėjimą namuose) už kurį teismas priteisė pareiškėjai atitinkamą sumą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjos budėjimo pagal patvirtintą grafiką trukmė viršijo DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytą darbo laiko per savaitę trukmę, už pareiškėjos nurodytus budėjimus poilsio dienomis (2012 m. sausio 15 d., vasario 26 d.; gegužės 17 d., liepos 22 d.), priteisė darbo užmokestį, taikydamas DK 193 straipsnio nuostatas (pusantro vidutinio valandinio atlygio už 2 darbo valandas), o budėjimus švenčių dienomis (2012 m. gruodžio 25 d., 2013 m. gegužės 5 d.) taikydamas DK 194 straipsnio 2 dalį (dvigubą vidutinį valandinį atlygį už dvi budėjimo valandas).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus nėra pagrindo pareiškėjai priteisti papildomai jos prašomą sumą 711,06 Lt (205, 93 Eur) už 12 valandų budėjimo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir jas išsamiai ištyrė. Atsižvelgdamas į po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo priėmimo susidariusią teisinio reguliavimo spragą, teismas Darbo kodekso normas pagal analogiją (ABTĮ 4 str.6 d.) taikė pagrįstai ir pagal bylos aplinkybės teisingai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, be kita ko, pažymėjo, kad įvertinus teisėjų budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei paskirtį, taip pat tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ir jai nebuvo kompensuota kitu galimu pagal įstatymą būdu (suteikiant kitą poilsio dieną ar pridedant prie atostogų), o aplinkybę, kad Trakų rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. P-72 pareiškėjai buvo išmokėta vienkartinė 800 Lt priemoka, teismas įvertino šia suma sumažindamas pareiškėjai priteistiną sumą. Teismas, spręsdamas pareiškėjos reikalavimą nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pagrįstai atsižvelgė į Darbo kodekse numatytus apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką ypatumus (DK 155 str.3 d.,194 str.2 d.). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė