Administracinė byla Nr. A-182-602/22
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00057-2021-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Azerbaidžano Respublikoje ir Turkmėnistanui (toliau – ir Ambasada) 2020 m. gruodžio 14 d. spendimą Nr. 234 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą išduoti jam Lietuvos Respublikos vizą (toliau – ir viza). Pareiškėjas nurodė, kad:
1.1. Jis kreipėsi į Ambasadą su 2020 m. gruodžio 14 d. prašymu (toliau – ir prašymas) išduoti vizą (t. y. vizą, suteikiančia teisę dirbti Lietuvos Respublikoje). Išduoti vizą buvo prašoma, nes pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslas yra įsidarbinti UAB „Stambus projektas“ (toliau – ir Bendrovė) betonuotoju. Pareiškėjas pateikė Ambasadai visus reikalingus dokumentus. Taip pat Ambasadai buvo pateiktas UAB „Stambus projektas“ elektroninis tarpininkavimo raštas, kuriame surašyti atvykimo duomenys. Užsienietis, teikdamas dokumentus Ambasadai, nurodė minėto tarpininkavimo rašto numerį. Užsienietis taip pat pateikė Ambasadai pasirašytą darbo sutartį su UAB „Stambus Projektas“ ir jo kvalifikaciją įrodantį dokumentą. Ambasada Spendimu atsisakė išduoti Vizą ir kaip motyvą nurodė Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte apibrėžtą atsisakymo pagrindą.
1.2. Visgi pareiškėjas pateikė Ambasadai visus dokumentus, reikalingus gauti vizą. Pareiškėjas siekė įsidarbinti UAB „Stambus Projektas“ betonuotoju. Prašyme taip pat buvo nurodyta, kad užsienietį priimantis asmuo, t. y. būtent UAB „Stambus projektas“, suteiks atvykstančiam užsieniečiui gyvenamąją vietą. Pateikti dokumentai patvirtina atvykimo, buvimo tikslą Lietuvos Respublikoje, taip pat sąlygas, kad atvykęs pareiškėjas turės darbą ir gaus pakankamą atlyginimą pragyventi, gyvenamąją vietą. UAB „Stambus Projektas“ veikia Lietuvoje daugiau negu 3 metai, įmonėje dirba daugiau negu šimtas darbuotojų, įmonė neturi įsiskolinimų, plečia savo veiklą, įmonėje yra įdarbinta daugiau negu 20 Baltarusijos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos piliečių. Jokių teisės aktų pažeidimų nėra nustatyta. Ambasadai buvo pateikti visiškai patikimi pareiškėjo atvykimo ir buvimo tikslus pagrindžiantys dokumentai ir reikalingi įrodymai (pasirašyta darbo sutartis, suteikiama gyvenamoji vieta). Abejoti šiais faktais Ambasada neturėjo jokio pagrindo.
1.3. Įstatymo 19 straipsnyje yra pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, dėl kurių yra atsisakoma išduoti vizą užsieniečiui. Ambasados Sprendime nurodytos priežastys neatitinka nei vieno iš pateiktų pagrindų, todėl Ambasada neturėjo pagrindo neišduoti vizos. Ambasada, kaip vieną iš pagrindų neišduoti vizos, nurodė, kad neva pareiškėjas nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Ginčijamas Sprendimas nėra teisėtas ir teisingas, taip pat protingas ir logiškas, nes atvykimo tikslas yra pagrįstas dokumentais, t. y. ketinimas verstis teisėta veikla, tačiau Ambasada neobjektyviai įvertino situaciją, priimdama Sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Pareiškėjas nėra pirmasis užsienietis, kuris vyksta dirbti į UAB „Stambus projektas“, anksčiau priimant sprendimą dėl vizos tų dokumentų bei duomenų, kurie buvo pateikti pareiškėjo, pakakdavo.
2. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
3. Atsakovas nurodė, kad konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir turimą informaciją, nustatė, jog: 1) pareiškėjas, siekdamas pagrįsti turimą kvalifikaciją, pateikė azerų ir anglų kalba surašyto dokumento „Certifikate No.C20Hes3927“ kopijos notarinį patvirtinimą (azerų kalba), tačiau nepateikė paties „Certifikate“ su žyma „Apostille“, todėl toks dokumentas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 78.14 punkto (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2021 m. balandžio 16 d.) reikalavimo, tokiu būdu pareiškėjas nepagrindė kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento turėjimo fakto; 2) pareiškėjas anksčiau buvo gavęs Šengeno vizą ir prašyme gauti Šengeno vizą buvo nurodęs, kad jis yra IT specialistas, o nagrinėjamu atveju norėdamas gauti vizą pateikė vos prieš kelias dienas išduoto „Certifikato“ kopiją apie betonuotojo turimą kvalifikaciją; 3) pareiškėjas pateikė darbo sutarties kopiją su UAB „Stambus projektas“, kurią Bendrovės vardu pasirašė „Įgaliotas asmuo J. R.“, tačiau jokių šio asmens įgaliojimus patvirtinančių duomenų nepateikė; 4) pareiškėjas konsului nepateikė jokių duomenų apie jo ryšius su buvimo valstybe – šeimos narius, nekilnojamojo turto turėjimą ir pan.; 5) pusė iš kviestų užsieniečių, kuriems Bendrovės prašymu buvo išduotos (ir nepanaikintos) darbo vizos, nebuvo įdarbinti, iš 13 Azerbaidžano piliečių, kuriems buvo gautos vizos, Lietuvos pasienį kirto tik 2. Įvertinęs iš pareiškėjo gautus dokumentus bei gautą kitą informaciją, konsulas priėmė Ambasados Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų arba kyla abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. URM konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Be to, negali būti bylos nagrinėjimo dalyku pareiškėjo skundo prašymas priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą išduoti vizą, nes administracinį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas.
4. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir pateikė prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
5. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atsiliepime nurodytais argumentais. Konsulas pateikto sertifikato negalėjo laikyti netikru, neautentišku vien dėl to, kad jis neturėjo „Apostille“ žymos. Be to, konsulas turėjo iškviesti pareiškėją pasiaiškinti ir suteikti pareiškėjui teisę pašalinti nustatytus trūkumus, o ne vadovautis tik savo nepagrįstomis abejonėmis.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Ambasados Sprendimą, įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl vizos išdavimo, o kitą skundo dalį atmetė; taip pat iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo URM 121 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą išduoti vizą. Prašyme, kaip kelionės tikslą, pareiškėjas nurodė darbą, o pagrindinio kelionės tikslo valstybę nurodė Lietuvą. Pareiškėjas į Lietuvą prašė leisti atvykti daug kartų. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog į Šengeno erdvę numato atvykti 2020 m. gruodžio 25 d., o išvykimo iš Šengeno erdvės datą pareiškėjas nurodė 2021 m. gruodžio 24 d. Be to, pareiškėjas prašyme nurodė, kad kilmės valstybėje yra bedarbis. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė darbo sutarties kopiją, kelionės dokumentą. Ambasada Sprendimu atsisakė išduoti Vizą pareiškėjui tuo pagrindu, jog užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų bei kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.
9. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą. Taigi Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti Vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y., kai kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis. Kaip matyti iš Ambasados Sprendimo, su kuriuo užsienietis nesutinka, pareiškėjas Ambasadai pateikė šiuos dokumentus: prašymą išduoti vizą, būsimo darbo sutarties kopiją, kelionės dokumentą (Certifikate), taip pat, pareiškėjo teigimu, buvo pateiktas įmonės elektroninis tarpininkavimo raštas. Pareiškėjas prašyme išduoti vizą nurodė, kad vyksta į Lietuvą darbo tikslais. Prašyme taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pateikė kelionės dokumentus ir kvietimą. Nurodyta, kad kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs rėmėjas, t. y. priimantis asmuo – jį dirbti priimanti bendrovė. Be to, pareiškėjui suteikiama gyvenamoji vieta. Pateiktas darbovietės raštas (darbo sutarties kopija), patvirtinantis pareiškėjo pareigas ir darbo santykius, yra paties pareiškėjo pasirašytas.
10. Teismas pažymėjo, kad pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punktą (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2021 m. balandžio 16 d.) vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio pažymos pateikimas nėra privalomas, tačiau tuo pačiu byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada būtų reikalavusi pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti. Pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punktą (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2021 m. balandžio 16 d.) vizų tarnybos valstybės tarnautojas, pagrįstais atvejais (pvz., siekdamas įsitikinti įmonės, kurios vadovu ar dalyviu užsienietis yra, įsteigimo ir (arba) įsigijimo aplinkybėmis; siekdamas išsiaiškinti užsieniečio atvykimo į Šengeno erdvę aplinkybes; kilus pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo; siekdamas nustatyti, ar nėra atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Įstatymo 19 straipsnyje) gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbio ir (arba) paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis. Taigi Ambasadai iškilus klausimų dėl pareiškėjo turimų profesinių įgūdžių ir (ar) jo pateiktų dokumentų, yra galimybė iškilusius neaiškumus išsiaiškinti ir priimti pagrįstą galutinį individualų administracinį aktą.
11. Teismas pabrėžė, kad nenustatyta, jog Ambasada būtų kvietusi į pokalbį ar paprašiusi pareiškėją pateikti papildomus dokumentus, t. y. sertifikatą su (Apostille) žyma ir Bendrovės įgaliojimą, kuris suteiktų teisę darbuotojai pasirašyti darbo sutartį su pareiškėju. Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip yra numatyta Vizų išdavimo tvarkos aprašo 79 punkte, todėl ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, pareiškėjas teismui pateikė sertifikatą su (Apostille) žyma ir Bendrovės įgaliojimą, kuris suteikia teisę darbuotojai pasirašyti darbo sutartį su pareiškėju. Todėl darytina išvada, kad, jeigu Ambasada pati būtų paprašiusi šių dokumentų, prašymas suteikti vizą būtų buvęs tenkintinas, kadangi pareiškėjas atitiktų visus reikalavimus.
12. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog teikiant prašymą dėl vizos antrąjį kartą negalima nurodyti kitos kvalifikacijos ar tai, kad asmuo dirbs visiškai kitą darbą, palyginus su anksčiau dirbtu. Teismo vertinimu, Ambasadai kilus abejonių dėl pareiškėjo kvalifikacijos, ji Vizos išdavimų tvarkos aprašo nustatyta tvarka turėjo pareiškėją pakviesti į pokalbį. Taip pat iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad šiuo metu Bendrovėje dirba 10 darbuotojų iš Azerbaidžano Respublikos.
13. Teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatavo, kad konsulinio pareigūno išvada, jog užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas, nėra pakankamai motyvuota (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p). Teismo vertinimu, Ambasada netinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, neįvertino ginčui aktualių faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą Sprendimą. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, darė išvadą, jog Sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas. Visgi teismas pabrėžė, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o įpareigoja tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Todėl šiuo atveju Ambasada yra įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo.
14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio bei Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), nuostatomis, pareiškėjo pateiktais išlaidas pagrindžiančiais dokumentais (2021 m. vasario 18 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra ir 2021 m. vasario 21 d. banko sąskaitos išrašu), atsižvelgęs, kad skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui priteisė 121 Eur išlaidoms už suteiktas teisines paslaugas atlyginti.
III.
15. Atsakovas URM padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria dalis pareiškėjo skundo tenkinta, ir visą pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad:
15.1. Teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių, padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Taigi teismas akivaizdžiai netinkamai aiškino ir taikė Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies normą, padaręs išvadą, jog konsului kilus abejonėms dėl pareiškėjo deklaruoto vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, konsulas turėjo pareigą kviesti pareiškėją pokalbiui, kad būtų pašalintos tokios abejonės.
15.2. Pats pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, taip pat grįžimui į savo gyvenamąją vietą, kad ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Teisės aktai, reglamentuojantys vizų išdavimą, nenustato konsului pareigos bendrauti su pareiškėju neapibrėžtą laiką ir reikalauti (prašyti) pareiškėjo pateikti vis naujus dokumentus, iki pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Konsulo diskrecija yra įvertinti pareiškėjo kartu su prašymu dėl vizos išdavimo pateiktus dokumentus, surinkti galimą papildomą informaciją ir, esant pagrįstoms abejonėms dėl (1) vykimo į Lietuvą tikslo ir (ar) (2) buvimo sąlygų ir (ar) (3) pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, vizos neišduoti.
15.3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) 2013 m. gruodžio 19 d. prejudiciniame sprendime byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, nurodė, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagristu abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-184/2014 išaiškino, kad vien pareiškėjo dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės; vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-619/2014 pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017 pažymėjo, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais; iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą.
15.4. Teismas be pagrindo ignoravo Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio 1 dalies normą, kuri nustato, kad formalumas, kurio galima reikalauti, kad būtų patvirtintas parašo tikrumas, dokumentą pasirašiusio asmens pareigos ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumas, yra patvirtinamas 4 straipsnyje nurodyta pažyma, kurią išduoda dokumento kilmės valstybės kompetentinga valstybinė institucija. Minėta pažyma dedama pačiame dokumente arba prie jo pridedame lape, ji turi atitikti pridedamą prie šios Konvencijos pavyzdį (Konvencijos 4 str.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtinto Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašo (2016 m. lapkričio 2 d. nutarimo Nr. 1091 redakcija) 4 punktas nustato, kad užsienio valstybių išduoti dokumentai turi būti patvirtinti pažyma (Apostille). Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punktas (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2021 m. balandžio 16 d.) nustato, kad vizų tarnyba turi teisę (ne pareigą) pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Jeigu dokumentas, patvirtinantis užsieniečio kvalifikaciją, yra sudarytas ne lietuvių kalba, jis turi būti pateiktas kartu su vertėjo parašu patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą. URM, kaip vizų tarnyba, Azerbaidžano piliečiams yra viešai pateikusi reikalavimą pateikti Azerbaidžano valstybės oficialius dokumentus, patvirtintus pažyma „Apostille“. Taigi pareiškėjas turėjo konsului pateikti patvirtintą pažyma „Apostille“.
15.5. Teismas be pagrindo netaikė Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo (Priedo prie Komisijos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo iš dalies keičiamas 2010 m. kovo 19 d. Komisijos sprendimas Nr. K(2010) 1620 (galutinis), kuriuo teikiamas „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas“). Sprendime pažymėta, kad patvirtinamaisiais dokumentais dėl kelionės tikslo privačiais tikslais (5.2.1 p. A skyrius), be kita ko, turėtų būti: priimančiojo asmens kvietimas, jei pas jį bus apsistojama, – tai speciali forma, kuri gali būti naudojama kaip asmeninio apgyvendinimo įrodymas; jeigu prašymą nagrinėjančios institucijos nėra patikrinusios su priimančiuoju asmeniu susijusių duomenų, konsulas turi gauti, be kita ko, gyvenamosios vietos patvirtinimą (nuosavybės turto dokumentus, nuomos sutartis, pajamas patvirtinančius dokumentus). Sprendime taip pat pažymėta, kad patvirtinamaisiais dokumentais kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos (5.2.1 p. B skyrius), be kita ko, turėtų būti: a) atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas; b) finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas – pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodytas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 paskutinius mėnesius); c) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas – darbo sutartis, darbo pažymėjimas, informacijos apie profesinį statusą, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas; d) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; e) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis – santuokos liudijimas arba bet koks kitas dokumentas, susijęs su tėvais ir (arba) vaikais ir jų gyvenamąja vieta.
15.6. Teismas, įpareigodamas atsakovą pareiškėjo prašymą išduoti vizą išnagrinėti iš naujo, peržengė pareiškėjo skundo ribas, nes tokio prašymo pareiškėjas nebuvo pateikęs teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti vizą, suteikiančia teisę dirbti Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad konsulinio pareigūno išvada, jog užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas, nėra pakankamai motyvuota (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p). Teismo vertinimu, Ambasada netinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, neįvertino ginčui aktualių faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą Sprendimą. Todėl teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino Ambasados Sprendimą ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl vizos išdavimo.
18. Atsakovas URM, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios teismo sprendimo dalį, kuria dalis pareiškėjo skundo tenkinta, ir visą pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo teigimu, Ambasados Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių, padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus.
19. Iš ginčijamo Ambasados Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui vizą atsisakyta išduoti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y., kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Visgi Ambasados Sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl atsisakytą pareiškėjui išduoti vizą minėtu Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Aplinkybės, dėl kurių atsisakyta išduoti vizą, nurodytos tik atsakovo atsiliepime į skundą.
20. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, jog administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nors Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), tačiau šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis; bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014, 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2488-438/2021).
22. Pagal administracinių teismų praktiką administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021).
23. Taigi, įvertinusi ginčijamo Ambasados Sprendimo turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Iš ginčijamo Sprendimo turinio neaišku, dėl ko buvo netenkintas pareiškėjo prašymas išduoti vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Taip pat neaišku, kokia apimtimi šiuo atveju buvo taikytas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti vizą pagrindas, t. y. ar i) dėl to, kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų; ii) ar dėl to, kad kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo; iii) ar tiek dėl to, kad užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, tiek dėl to, kad kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Nors Ambasada įformino Sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinę formą, tačiau, kaip minėta, tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neatleidžia Ambasados nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis, o atsakovo atsiliepime į skundą nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai (aplinkybės) negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui, tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Taigi ginčijamas Ambasados Sprendimas naikintinas vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantis imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str.), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektas yra saistoma, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-37-756/2022).
25. Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punkte (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2021 m. balandžio 16 d.) nustatyta, kad vizų tarnybos valstybės tarnautojas, pagrįstais atvejais (pavyzdžiui, siekdamas įsitikinti įmonės, kurios vadovu ar dalyviu užsienietis yra, įsteigimo ir (arba) įsigijimo aplinkybėmis; siekdamas išsiaiškinti užsieniečio atvykimo į Šengeno erdvę aplinkybes; kilus pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo; siekdamas nustatyti, ar nėra atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje) gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbio ir (arba) paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šia Vizos išdavimo tvarkos aprašo nuostata būtent yra įgyvendinamas gero administravimo principo imperatyvas.
26. Konstatavus, kad ginčijamas Sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, darytina išvada, jog atsakovas neįrodė, kad Ambasados atstovas, vadovaudamasis gero administravimo principu ir Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punktu, tinkamai veikė, nepakviesdamas prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusio užsieniečio pokalbio ir (arba) nepaprašęs pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis. Todėl pripažintina, kad ir skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad Ambasadai kilus abejonių dėl pareiškėjo kvalifikacijos, ji Vizos išdavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka, turėjo pareiškėją pakviesti į pokalbį (prašyti patikslinti duomenis), yra pagrįsta. Todėl ginčijamas Ambasados Sprendimas naikintinas ir šiuo pagrindu, t. y. kaip priimtas pažeidus Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punkto nuostatas, kuriomis įgyvendinamas gero administravimo principas.
27. Dėl atsakovo argumento, kad teismas, įpareigodamas Ambasadą pareiškėjo prašymą išduoti vizą išnagrinėti iš naujo, peržengė pareiškėjo skundo ribas, pažymėtina, jog teismas, neturėdamas teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ambasadą išduoti jam vizą, nes teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, pagrįstai šį reikalavimą tenkino iš dalies, įpareigodamas Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl vizos išdavimo. Taigi teismas skundžiamą sprendimą priėmė skundo ribose ir jų neperžengė.
28. Kadangi atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentu dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo priteistos atlyginti bylinėjimosi išlaidos, dėl šios teismo sprendimo dalies, nagrinėjant bylą apeliacinio skundo ribose, nes nėra pagrindo jas peržengti (ABTĮ 140 str. 1, 2 d.), plačiau nepasisakytina.
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Atsakovo argumentai, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių, padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus, yra niekuo nepagrįsti. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Ričardas Piličiauskas