Administracinė byla Nr. eA-2474-415/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07775-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Jolantos Malijauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas I. Z. (I. Z.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S108707 (toliau – ir Sprendimas1), kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S109056 (toliau – ir Sprendimas2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. 2023 m. liepos 14 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą1, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui, Baltarusijos Respublikos piliečiui, išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2023 m. liepos 14 d. per MIGRIS sistemą gavo pranešimą apie tai, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą2, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių. Iki atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovėje „Geim stream“, kuri tuo metu priklausė Wargaming Group Limited įmonių grupei. Dėl nestabilios politinės situacijos Baltarusijoje 2021 m. buvo nutarta perkelti Minsko ofiso veiklą į Vilnių, kartu perkeliant ten dirbančius darbuotojus. Pareiškėjas pasinaudojo darbdavio pasiūlymu kartu su šeima išvykti dirbti ir gyventi į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas jau seniau svarstė pakeisti gyvenamąją vietą, kadangi nepalaikė Baltarusijos Respublikos valdžios vykdomos politikos ir net dalyvavo 2020 m. vykusiuose protestuose prieš neskaidrius rinkimus šalyje.
2.2. 2022 m. balandžio 19 d. pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „Wargaming Vilnius“. Jis pradėjo dirbti nuo 2022 m. balandžio 25 d. ir iki skundžiamų sprendimų priėmimo nepertraukiamai dirbo UAB „Wargaming Vilnius“ programinės įrangos testuotoju. Pareiškėjas ne tik įsidarbino Lietuvoje veikiančioje įmonėje, bet ir perkėlė į Lietuvos Respubliką savo ekonominių ir socialinių interesų centrą, t. y., kartu į Lietuvą persikėlė jo žmona K. S., kuriai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas kaip pareiškėjo šeimos nariui, ir kuri 2022 m. rugsėjo 26 d. pradėjo dirbti Lietuvos Respublikoje veikiančioje įmonėje UAB „VPVB“, 2022 m. spalio 28 d. Lietuvoje pradėjo vykdyti individualią veiklą, Vilniuje sudarė nuomos sutartį, įregistravo Lietuvoje turimą transporto priemonę, papildomai įsigijo motociklą. Šios aplinkybės rodo, jog pareiškėjas visiškai nutraukė ryšius su Baltarusija ir savo tolimesnį gyvenimą bei ateitį siejo būtent su Lietuva.
2.3. Sprendimas1 iš esmės motyvuojamas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 27 d. raštu Nr.18-6982 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodoma, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD minėtas išvadas padarė remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjas 2009–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje vertėju ir mano, jog, išdavus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas išvadą, jog pakankama duomenų pareiškėjo grėsmei Lietuvos Respublikai konstatuoti, padarė taip pat vien šių faktinių aplinkybių pagrindu. Tarnybos užsienio valstybės kariuomenėje faktas pats savaime neužkerta kelio asmeniui gauti ir turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesuponuoja jo besąlygiškos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas jokių savarankiškų išvadų ir pareiškėjo veiksmų, asmenybės vertinimo nepateikė, tiesiog mechaniškai perkėlė VSD išvadą į Sprendimą1 ir tuo pagrindu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, taip sugriaudamas pareiškėjo naujai sukurtą gyvenimą Lietuvoje bei jo ateities planus.
2.4. Atsakovas netyrė konkrečių VSD Rašte minimų faktų, ir jų eiliškumo laike, t. y., nevertino pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui realumo ir akivaizdumo, neatkreipė dėmesio į esminius prieštaravimus, kurie nurodomi VSD Rašte, neįvertino situacijos dėl tariamos pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui kompleksiškai, iš esmės. Be to, pats pareiškėjas nebuvo išklausytas, nors būtų galėjęs pateikti išsamius paaiškinimus dėl Rašte minimų aplinkybių, galinčius iš esmės paneigti išvadą dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.
2.5. Pareiškėjas nesiekė tarnauti kariuomenėje, kadangi savo ateitį siejo su mokslais, tačiau neturėjo kito pasirinkimo, nes tarnyba buvo privaloma. 2008 m. jis baigė Minsko valstybinį lingvistikos universitetą, kuriame įgijo Lingvisto, prancūzų ir vokiečių kalbų ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją. Studijų metu vasarą dirbdavo įvairius nekvalifikuotus ir mažai kvalifikuotus darbus. Pagal Baltarusijoje galiojančią sistemą po studijų baigimo studentai turėjo bent 2 metus atidirbti valstybinėje įstaigoje, prieš pereidami dirbti į privačias įmones. Atsižvelgiant į pareiškėjo specialybę, jis galėjo pretenduoti į mokytojo darbą kokiame nors didesniame kaime, kas jam neatrodė labai patrauklu. Tuomet sužinojo apie galimybę įsidarbinti vertėju Baltarusijos kariuomenėje. Tokia opcija jam pasirodė palanki, kadangi tuo pačiu leido jam ateityje išvengti privalomosios karinės tarnybos (darbas kariuomenėje pagal sutartį (kontraktą) laikomas privalomosios karinės tarnybos alternatyva). Tuo metu pareiškėjui buvo tik 22 metai. Pareiškėjo darbas buvo išimtinai administracinio pobūdžio, jis dirbo kabinete, nebuvo siunčiamas į kokias nors operacijas, karštuosius taškus, nedalyvavo aktyviuose kariniuose veiksmuose. Pareiškėjas suprato, kad kariuomenėje ilgai dirbti nenori ir ėmėsi veiksmų, siekdamas nutraukti savo kontraktą. Karinės tarnybos kontrakto nutraukimas nebuvo labai paprastas ir užtruko apie metus, jam teko imituoti keletą tarnybinių nusižengimų, dėl kurių jis buvo atleistas iš tarnybos. Atleidimo metu buvo nurodyta, jog dėl padarytų pažeidimų ir atleidimo iš tarnybos jų pagrindu jam visiems laikams bus užkirstas kelias eiti pareigas valstybinėse institucijose, įskaitant ir jėgos struktūras, tačiau pareiškėją tokia situacija tenkino, kadangi jis neplanavo ateityje dirbti šiose institucijose ir savo ateitį siejo su privačiu verslu. 2014 m. jis pradėjo dirbti IT sektoriuje, programinės įrangos testuotoju, kur praktiškai nepertraukiamai dirbo iki 2022 m. Pareiškėjas dirbo Baltarusijoje veikiančiose įmonėse: ribotos atsakomybės bendrovėje „Tehniksoft“, užsienio ribotos atsakomybės įmonėje „EPAM systems“, ribotos atsakomybės bendrovėje „Adform BY“, 2019 m. įsidarbino ribotos atsakomybės bendrovėje „Geim stream“.
2.6. Tuo metu, kai pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, politinė situacija tiek šalyje, tiek visame regione buvo visai kitokia. Pareiškėjas, kaip ir visi kiti asmenys, negalėjo numatyti ar nuspėti posūkių Baltarusijos vidaus ir užsienio politikoje. Atitinkamai, pareiškėjo tarnybos faktas niekaip nepatvirtina to, kad jis yra lojalus dabartinei Baltarusijos valdžiai, palaiko jos vykdomą užsienio ir vidaus politiką.
2.7. Atsakovas Sprendime1 netinkamai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva. Neteisingas atsakovo teiginys, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kaip jau minėta, kartu su pareiškėju į Lietuvą atvyko jo sutuoktinė, kuriai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas Lietuvoje turi nuolatinį darbą, Lietuvoje pradėjo vykdyti individualią veiklą, pareiškėjo žmona taip pat dirba Lietuvoje, jis Vilniuje nepertraukiamai nuomojasi butą, jo vardu Lietuvoje yra registruotos dvi transporto priemonės. Lietuvoje taip pat gyvena visi esami ir buvę pareiškėjo kolegos, kurie kartu su juo persikėlė gyventi į Lietuvą, perkeliant Wargaming grupei priklausančios įmonės darbuotojus iš Baltarusijos. Pareiškėjo ekonominių ir socialinių interesų centras yra būtent Lietuvoje, visus savo ateities planus sieja būtent su Lietuva ir pagal kasacinio teismo praktiką laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju.
2.8. Sprendimas1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Sprendimas1 nėra paremtas objektyviais faktais (duomenimis) ir tinkamai motyvuotas. Atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir proporcingumo principus bei pareiškėjo teises.
2.9. Kadangi Migracijos departamentas padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl to, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, vien tik formaliai remdamasis VSD Raštu, neturėdamas jokių įrodymų tokiai išvadai pagrįsti ir nevertindamas jokių reikšmingų faktinių aplinkybių, Sprendimas2 taip pat yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
2.10. Sprendime2 nurodyta, jog draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką galiojimo pradžia sutapo su skundžiamų sprendimų priėmimo diena – 2023 m. liepos 14 d. Tai reiškia, jog toks sprendimas buvo nepagrįstas per se (pats savaime), kadangi objektyviai negalėjo būti įgyvendintas – pareiškėjas sprendimo priėmimo metu buvo Lietuvoje.
3. Atsakovas Migracijos departamentas teismui atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:
3.1. VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir padarė išvadą, kad pareiškėjas, 2009–2012 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje vertėju, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Įvertinus tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nenustatyti jo šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, socialiniai bei ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikio pobūdžio, ir atsižvelgus į galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos, VSD, pateikta informacija. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.
3.2. Nagrinėjamu atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Pareiškėjas, pasirinkdamas tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, žinojo, kad kariuomenės personalui keliami itin griežti reikalavimai, o joje esanti personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y., jis privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo, tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Pareiškėjo darbdavys per MIGRIS sistemą pateikė pranešimą apie pasikeitusius duomenis, t. y., užsienietis buvo atleistas bendru sutarimu.
3.3. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.
3.4. Buvo įvertinti ir pareiškėjo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
3.5. Tai, jog sprendimuose nėra nurodyti duomenys apie sutuoktinę, nelaikytina pagrįsta priežastimi ir pagrindu naikinti sprendimą ar sprendime numatytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą trumpinti. Pareiškėjo sutuoktinei leidimas laikinai gyventi išduotas šeimos susijungimo pagrindu, t. y. jos leidimas laikinai gyventi galioja tiek, kiek galioja jos sutuoktinio leidimas laikinai gyventi. Be to, su sutuoktine susiję duomenys niekaip nepaneigia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. VSD atsiliepime nurodė:
5.1. Skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Minėtais Migracijos departamento sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
5.2. Pareiškėjas, nuo 2009 m. iki 2012 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
5.3. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.
5.4. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių - gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
5.5. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos kariuomenėje kelia grėsmę valstybės saugumui.
5.6. Asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Vien faktas, jog pareiškėjas jau baigė tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia sistema ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.
5.7. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinę vizą, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
5.8. Priimant skundžiamus sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo I. Z. skundą tenkino – panaikino skundžiamus Migracijos departamento sprendimus ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
7. Teismas nustatė, kad, pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį nuo 2022 m. birželio 8 d. iki 2025 m. birželio 8 d.
8. Teismas nurodė, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. birželio 27 d. rašte Nr. 18-6982 nustatė, kad pareiškėjas 2009–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (vertėju), ir vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD prašė panaikinti pareiškėjo turimą ir neišduoti naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams. Migracijos departamentas, VSD išvados pagrindu, 2023 m. liepos 14 d. priėmė Sprendimą1 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
9. Teismas, įvertinęs VSD Migracijos departamentui pateiktą Raštą, konstatavo, kad iš esmės jame pateikta bendro pobūdžio informacija apie Baltarusijos Respublikos ir Rusijos federacijos keliamą grėsmę Lietuvai. Vienintelis tiesiogiai su pareiškėju susijęs faktas, nurodytas Rašte, - pareiškėjo tarnyba (darbas) Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2009–2012 m. Rašte pateikta informacija iš esmės gali būti taikoma bet kuriam asmeniui, kuris kada nors yra dirbęs ir (ar) tarnavęs Baltarusijos Respublikos institucijose. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas individualus pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Nebuvo tinkamai įvertintos pareigos, kurias Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ėjo pareiškėjas, konkrečios funkcijos, kurias pareiškėjas vykdė, tarnybos kariuomenėje laikotarpis ir tarnybos nutraukimo pagrindai, darbinė pareiškėjo veikla iki tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pradžios ir po jos, kita pareiškėjo veikla, galimybės daryti jam poveikį, pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybės, darbo sutarties, sudarytos su Lietuvoje veikiančia bendrove, nutraukimo priežastys ir kt.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje daugiau nei prieš 10 metų, o prieš šią tarnybą ir po jos dirbo privačiose įmonėse. Ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose nėra nurodomas nė vienas įvykis, aplinkybė, kuri galėtų pagrįstai liudyti apie pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Siekiant nustatyti, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė, procesas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, tačiau atsakovas nevertino šių aplinkybių. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, atsakovas nepateikė jokių pareiškėjo galimos individualios grėsmės nacionaliniam saugumui įrodymų.
11. Teismas taip pat nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kokia nors forma išsakęs savo poziciją, palaikančią dabartinę Rusijos federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos politiką, karinius veiksmus Ukrainoje, priešingai – neigiama pareiškėjo pozicija Rusijos vykdomų veiksmų Ukrainoje atžvilgiu atspindėta pareiškėjo pateiktuose atsakymuose į Migracijos departamento pateiktą klausimyną. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, atsižvelgęs į ilgą po minėtos tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje praėjusį laikotarpį, taip pat ir į skirtingą geopolitinę situaciją skirtingais laikotarpiais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo darbas, kurį jis atliko Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, pats savaime nėra pakankamas konstatuoti pareiškėjo pavojingumą.
12. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus vertinimo pareiškėjo atžvilgiu, ginčijami Sprendimas1 ir Sprendimas2 buvo priimti formaliai remiantis VSD Rašte pateikta bendro pobūdžio informacija, neatlikus individualaus pareiškėjo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Nustatytos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės, neįvertinus visų duomenų viseto bei neišsiaiškinus pareiškėjo tikrosios pozicijos. Teismas įvertino, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kuriuose numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), o taikomos poveikio priemonės tinkamai motyvuotos.
III.
13. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
14. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. VSD yra kompetentinga institucija teikti išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
14.2. VSD išvada dėl pareiškėjo nėra nemotyvuota. Kaip nurodyta VSD Rašte, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudota žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
14.3. Ginčijamame Sprendime1 yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla).
14.4. Reikalavimas, kad užsienietis būtų atlikęs konkrečius veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui, yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai ir pernelyg rizikingas esant tokiai geopolitinei situacijai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui migracijos teisės kontekste.
14.5. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kokia nors forma išsakęs savo poziciją, palaikančią dabartinės Rusijos ar Baltarusijos politiką. Šią aplinkybę teismas be pagrindo įvertino kaip rodančią pareiškėjo nelojalumą Baltarusijos institucijoms. Pareiškėjas anksčiau nėra turėjęs leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyventi kreipėsi 2022 m. balandžio 21 d. t. y., jau prasidėjus Rusijos aktyviai karinei invazijai į Ukrainą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo pažiūras ir kaip pareiškėjas jas skleidžia, gina, įtvirtina ir pan.
14.6. Įvertinus aplinkybių visumą, tai, kad pareiškėjas anksčiau neturėjo Lietuvos Respublikos išduotų leidimų laikinai gyventi, leidimą gyventi pareiškėjas gavo darbo pagrindu, dėl minėto pirmojo leidimo gyventi jis kreipėsi tik 2022 m. balandžio mėn., nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminius ar kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, vertintina, jog VSD pateikė motyvuotą ir pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurios pagrindu priimti proporcingi sprendimai. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui nėra užkertamas kelias vykti į kitas Šengeno erdvės valstybes.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. Teismas, panaikindamas Migracijos departamento sprendimus, netinkamai įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybei, netinkamai taikė bei aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė administracinių teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Baltarusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos ir Baltarusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
16.2. Migracijos departamentui, siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, susiję su užsieniečio teisine padėtimi, ir vertinama, ar Migracijos departamento Sprendimu1 ir Sprendimu2 prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme. Teismas šiuo aspektu Migracijos departamento sprendimų nepagrįstai nevertino.
16.3. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Migracijos departamento Sprendimas1 bei Sprendimas2 buvo priimti remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 133 straipsnio 5 dalimi, pagal kuriuos įstatymų leidėjo valia reikalaujama nustatyti tik patį žemiausią grėsmės lygmenį. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra pakankamai reali Migracijos departamento sprendimams priimti.
16.4. Teismas be pagrindo konstatavo, kad vien faktas, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nėra pakankamas pareiškėjo keliamai grėsmei patvirtinti. Taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimai ir VSD išvada grindžiami bendro pobūdžio informacija. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD Rašte, kuriuo pagrįsti Migracijos departamento sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis.
16.5. Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje vertinimui esminę reikšmę turi dabartyje susiklostęs geopolitinis kontekstas, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karine agresija prieš Ukrainą. Teismo sprendime vertinta aplinkybė, kad pareiškėjo tarnavimo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisiškai nėra reikšminga.
16.6. Lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad pareiškėjas neva ėjo vertėjo pareigas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Pareiškėjo teismui pateiktoje darbo knygelėje nėra nurodyta, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ėjo būtent vertėjo pareigas. Šią aplinkybę nustatyti vien tik iš pareiškėjo paaiškinimų nėra jokio pagrindo, nes jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.
16.7. Teismas be pagrindo konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo. Iš Migracijos departamento priimtų sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y., vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika (pvz., įvertinta, kad nuo 2022 m. balandžio 21 d. jam išduota nacionalinė viza, nuo 2022 m. birželio 8 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, nuo 2022 m. balandžio 25 d. įdarbintas įmonėje Lietuvoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvoje). Taigi pareiškėjas nėra pasiekęs jokio integracijos lygio Lietuvoje.
16.8. Teismo motyvai ir byloje esantys įrodymai nepaneigia Migracijos departamento Sprendimo1 bei Sprendimo2 argumentų, susijusių su pareiškėjo lojalumu Baltarusijos valdžiai, Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų vykdoma lojalumo valdančiajam režimui kontrole, realiomis galimybėmis pareiškėjui būti išnaudotam Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
17. Pareiškėjas atsilipime į apeliacinius skundus prašo atmesti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei prijungti papildomus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo atleidimo iš karo tarnybos aplinkybes.
18. Pareiškėjas atsiliepime nurodo:
18.1. Migracijos departamentas neatliko pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, kaip tai yra numatyta Įstatyme, o sprendimus priėmė remiantis tik viena nustatyta faktine aplinkybe – pareiškėjo atlikta karo tarnyba Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, karinės tarnybos atlikimas vienokia ar kitokia forma jam buvo neišvengiamas, nes: 1) karo tarnyba šauktinio amžiaus vyrams yra visuotinai privaloma; 2) aukštąjį universitetinį išsilavinimą gavę asmenys bent du kartus per metus po studijų baigimo privalo dirbti valstybinėje įstaigoje (prieš pereidami dirbti į privačias bendroves), o įsidarbinimas kariuomenėje (kuri laikoma valstybinių įstaigų dalimi) pagal sutartį (kontraktą) laikomas privalomosios karinės tarnybos alternatyva. Taip pat atsakovas neįvertino jokių kitų su šiuo faktu susijusių individualių, tik su pareiškėju susijusių aplinkybių, t. y. priežasčių, lėmusių karo tarnybos atlikimą (būtinumas atlikti privalomą karo tarnyba); pareigų (vertėjas); karo tarnybos trukmės (2009–2012 m.); laikotarpio, praėjusio nuo karo tarnybos atlikimo pabaigos (11 metų); tarnybos nutraukimo pagrindų (nenoras dirbti Baltarusijos kariuomenėje, nelojalumas Baltarusijos Respublikos valdžiai); karo tarnybos nutraukimo būdo ir jo įgyvendinimo trukmės (1 metų laikotarpiu tarnybinių nusižengimų tyčinis atlikimas (imitacija), siekiant būti atleistam); karo tarnybos nutraukimo (atleidimas iš tarnybos dėl padarytų drausmės pažeidimų). Pareiškėjo manymu, nepagrįstas Migracijos departamento argumentas, kad pareiškėjo padalinio veikla buvo susijusi su žvalgybinės informacijos rinkimu, nes nėra tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas kariuomenėje dirbo vertėju.
18.2. Migracijos departamentas netinkamai atliko savo pareigas ir nebuvo pakankamai aktyvus sprendimų priėmimo laikotarpiu, kadangi: neatliko jokių aktyvių veiksmų faktinėms aplinkybėms, susijusioms su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, išsiaiškinti; neatliko pareiškėjo apklausos; neprašė jo pateikti paaiškinimų ar įrodymų; tinkamai nesiaiškino individualių su pareiškėjus susijusių aplinkybių dėl jo ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuva; nesikreipė į VSD dėl papildomos informacijos pateikimo.
18.3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką grėsmė valstybės saugumui turi būti reali ir akivaizdi, paremta faktais ir įrodymais, o ne pagrįsta prielaidomis. Migracijos departamentas automatiškai perkėlė VSD išvadą, neatliko tinkamo situacijos, aplinkybių vertinimo, kuris leistų išsiaiškinti, kas yra grėsmė valstybės saugumui ir kaip ją atpažinti bei nustatyti. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką net ir 11 metų atlikta karo tarnyba nėra laikoma grėsme valstybės saugumui, kadangi egzistuoja tai patvirtinančios faktinės aplinkybės, o geopolitinės situacijos ypatumai savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, atlikęs privalomąją karinę tarnybą, gali palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikoje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis, jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
18.4. Pareiškėjo darbas pagal kontraktą iš karto po studijų baigimo buvo privalomosios karinės tarnybos atlikimas kita forma. Atsižvelgus į kontrakto nutraukimo aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjas savo ateities ir karjeros su Baltarusijos kariuomene nesiejo, jo tarnyba buvo epizodiška. Be to, jokie pareiškėjo giminaičiai profesionaliai netarnauja kariuomenėje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tarnyba truko vos 3 metus ir po jos pabaigos pareiškėjas net 11 metų dirbo tik privačiame sektoriuje.
18.5. Nepagrįstas Migracijos departamento teiginys, kad nėra duomenų spręsti apie pareiškėjo pažiūras, nes klausimyne pareiškėjas nurodė nepritariantis Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, taip pat jis nenori dirbti Baltarusijos Respublikos valstybinėse įstaigose, kadangi nepalaiko Baltarusijos rėžimo, dalyvavo 2020 m. vykusiuose protestuose prieš neskaidrius rinkimus.
18.6. Pats Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 19 d. paskelbė pranešimą, kuriame nurodė, jog Baltarusijos piliečiams ir jų šeimos nariams yra numatyta galimybė gauti nacionalinę vizą supaprastinta tvarka. Toks Lietuvos Respublikos pranešimas yra laikomas kvietimu Baltarusijos Respublikos piliečiams atvykti į Lietuvą atsižvelgiant į jų valstybėje esančią geopolitinę situaciją. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2022 m. vasario 26 d. paskelbė pranešimą, kad Lietuva yra pasirengusi padėti nuo karo nukentėjusiems Ukrainos ir Baltarusijos piliečiams. Taigi, tokie Lietuvos Respublikos valstybės institucijų, įskaitant Migracijos departamentą, pranešimai yra laikomi kvietimu Baltarusijos Respublikos piliečiams atvykti į Lietuvą, atsižvelgiant į jų valstybėje susiklosčiusią ir bendrą geopolitinę situaciją, todėl pareiškėjas pirmą kartą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tik 2022 m. balandžio mėn.
18.7. Pareiškėjas yra perkėlęs į Lietuvą ne tik savo ekonominių interesų centrą (pasinaudojęs darbdavio pasiūlymu persikelti į Lietuvą), bet ir socialinius ryšius, t. y. kartu su juo į Lietuvą persikėlė ir jo sutuoktinė, kuri sudarė darbo sutartį su Lietuvoje registruotu darbdaviu.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 23S108707 panaikinti pareiškėjui I. Z. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 23S109056 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurie priimti konstatavus, kad pareiškėjo (I. Z.) gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino skundžiamus Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimus. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo, o vien karinė tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje savaime nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumą.
21. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su teismo sprendimu, apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo (I. Z.) keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo (I. Z.) grėsmė valstybės saugumui, buvo konstatuota iš esmės atsižvelgiant į VSD Raštą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, 2009–2012 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, todėl jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, tačiau negali pritarti teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pastaroji aplinkybė nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.
23. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
24. Įstatymo 4 straipsnio (redakcija, galiojusi atsakovo sprendimų priėmimo metu) 4 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 7 dalį Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
25. LVAT savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
26. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).
27. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad VSD, teikdama išvadą, ir (arba) Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste netinkamai įvertino reikšmingus įrodymus, ar kad šių institucijų pastaruoju aspektu nurodyti motyvai yra nepakankami.
29. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
30. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
31. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD Raštu, kuriame, įvertinus pačio pareiškėjo nurodytą ir neginčijamą aplinkybę, jog jis (I. Z.) 2009–2012 metais tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, konstatuota, jog pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
32. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
33. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (tarnyba Baltarusijos kariuomenėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo (I. Z.) asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai (2009–2012 m.) tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, o iš tarnybos buvo atleistas dėl padarytų pažeidimų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikė Baltarusijos kariuomenės karinio dalinio, kuriame jis tarnavo, vado įsakymus dėl pareiškėjo tarnybos eigos, iš kurių matyti, jog pareiškėjas kariniame dalinyje ėjo vadavietės vado padėjėjo pareigas ir turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Taigi laikytini pagrįstais VSD teiginiai, jog buvę aukšto rango Baltarusijos kariškiai potencialiai gali būti panaudoti Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada darytiną ir atsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.
34. Pažymėtina, jog nors ginčijami Migracijos departamento sprendimai daugiausiai grindžiami VSD pateikta informacija, susijusia su pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje 2009–2012 metais vertinimu valstybės saugumo aspektu, tačiau iš šio sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), todėl laikytini nepagrįstais pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad Migracijos departamento sprendimai yra nemotyvuoti.
35. Atkreiptinas dėmesys, jog Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 metus). Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Jame detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis ir konstatuota, kad jis turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. gruodžio 27 d., Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. balandžio 21 d. iki 2022 m. spalio 17 d., nuo 2022 m. birželio 8 d. iki 2025 m. birželio 8 d. turi galiojantį leidimą laikinai gyventi, kuris Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu buvo panaikintas. Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendime pakartotinai pastarojo sprendimo kontekste vertinta jo keliama grėsmė valstybės saugumui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.
37. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
38. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Jolanta Malijauskienė