Administracinė byla Nr. A-1069-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02955-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 31 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodui, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978) (toliau – ir Išvada, Išvada 4978) ir (8.3.46.)-7R-4979 (toliau – ir Išvada 4979, abi kartu – ir Išvados).

Skunde, kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 1–13; III t., b. l. 9–25), pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas (toliau – ir LERB Unitas Lithuaniae sinodas, LERB-UL-s) 2013 m. balandžio 29 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu įtraukti į Juridinių asmenų registrą (toliau – ir Registras) visų Lietuvoje juridinio asmens teises turinčių tradicinių evangelikų reformatų parapijų, įskaitant ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios (toliau – LERB) bei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos (toliau – LERB Sinodo kolegija, LERBSK), kurios yra visiškai atskiros nuo LERB Unitas Lithuaniae sinodo evangelikų reformatų bendruomenės, pasikeitusius valdymo organų narių, turinčių teisę sudaryti sandorius juridinio asmens vardu, duomenis. Atsakovas, iš esmės paneigdamas savo ankstesnę poziciją dėl minėtų religinių bendruomenių atskirumo, 2013 m. liepos 10 d. priėmė nepagrįstą ir aiškiai neteisėtą Išvadą, kurioje nurodė, kad LERB Unitas Lithuaniae sinodo pateiktas prašymas pakeisti LERB sinodo kolegijos duomenis Juridinių asmenų registre yra pasirašytas neva pagal LERB sinodo kolegijos kanonus, statutus ar kitus kompetentingus vadovybės sprendimus, todėl įtraukti pakeistus duomenis į Juridinių asmenų registrą neva galima. Atsakovas Išvadą priėmė pažeisdamas Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (toliau – ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, Įstatymas), Juridinių asmenų registro nuostatus ir savo paties nuostatus. Remiantis nepagrįsta atsakovo Išvada Juridinių asmenų registre buvo pakeisti LERB, LERB sinodo kolegijos ir kitų LERB Unitas Lithuaniae sinodui nepavaldžių evangelikų reformatų bendruomenių duomenys, t. y. LERB sinodo kolegijos ir LERB vardu turintys teisę veikti asmenys pakeisti į LERB Unitas Lithuaniae sinodo vadovus ar jam lojalius asmenis. Išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, nes Lietuvoje 1998 m. sausio 26 d. įregistruota Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios tradicinė religinė bendrija, pavadinta LERB sinodo kolegija, atstovaujanti LERB, ir Lietuvoje 2004 m. gruodžio 23 d. įregistruota kita evangelikų reformatų bendruomenė LERB Unitas Lithuaniae sinodas yra dvi skirtingos evangelikų reformatų tradicinės religinės bendruomenės, tarp kurių niekada nebuvo subordinacinio ryšio. LERB šaukia sinodus, renka Sinodo kolegiją ir steigia parapijas. LERB Unitas Lithuaniae sinodo pavadinime žodis „sinodas“ nereiškia LERB šaukiamų sinodų, tai yra visiškai atskira ir doktrininiu, ir organizaciniu požiūriu bendrija. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo organizuota tarptautinė ekspertizė ir akivaizdūs faktai, pvz. moterys kunigės, ko LERB tvarka ir doktrina neleidžia. LERB Unitas Lithuaniae sinodo ir LERB su sinodo kolegija visišką atskirumą patvirtina ir tai, jog abejoms religinėms bendruomenėms vadovavo skirtingi asmenys: iki neteisėto 2013 m. liepos 12 d. LERB ir LERB sinodo kolegijos duomenų Registre pakeitimo LERB vardu veikti turėjo teisę tik pareiškėjas, LERB sinodo kolegijos vardu veikti turėjo teisę pareiškėjas ir D. L., o LERB Unitas Lithuaniae sinodo – T. Š.. Tai, kad LERB Unitas Lithuaniae sinodas ir LERB sinodo kolegija yra atskiros, savarankiškos tradicinės religinės bendrijos ir juridiniai asmenys, kurie nėra tapatūs, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2004 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-434/2004. Be to, tarp šių juridinių asmenų vyksta teisminiai ginčai, kurie nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-1673-553/2013 ir civilinėje byloje Nr. 2-2248-345/2013.

Nors nurodytose bylose LERB sinodo kolegijos ir LERB Unitas Lithuaniae sinodo interesai yra visiškai skirtingi, po nepagrįstos Išvados priėmimo ir jos pagrindu pakeistų LERB sinodo Kolegijos duomenų Juridinių asmenų registre, ir LERB sinodo kolegijai, ir LERB Unitas Lithuaniae sinodui atstovauja iš esmės tik LERB Unitas Lithuaniae sinodui lojalūs asmenys, t. y. pagal Išvadą LERB Unitas Lithuaniae sinodas iš esmės įgijo teisę LERB sinodo kolegijos vardu veikti atstovaujant ne LERB sinodo kolegijos, o būtent savo interesais. Iki nepagrįstos Išvados priėmimo atsakovas visuomet pripažino LERB Unitas Lithuaniae sinodo ir LERB sinodo kolegijos atskirumą, pvz., 2003 m. sausio 16 d. rašte Nr. 07-0300255/0600227, 2013 m. birželio 10 d. rašte Nr. (8.3.46.)-7R-4209 „Dėl Lietuvos evangelikų reformatų religinių bendruomenių, bendrijų ir centro pasikeitusių duomenų įtraukimo į juridinių asmenų registrą“. Nepagrįsta ir neteisėta Išvada atsakovas ne tik kad paneigė savo raštuose išdėstytus teiginius dėl LERB ir LERB sinodo kolegijos bei LERB Unitas Lithuaniae sinodo savarankiškumo ir autonomiškumo vienas kito atžvilgiu, tačiau sukūrė pagrindą tolesniems nesąžiningiems LERB Unitas Lithuaniae sinodo veiksmams, kuriais LERB Unitas Lithuaniae sinodas siekia perimti LERB ir LERB sinodo kolegijos valdymą į savo rankas. Visi naujai paskirti ir LERB sinodo kolegijos, ir LERB vadovai yra išimtinai susiję su LERB Unitas Lithuaniae sinodu, tokiu būdu LERB Unitas Lithuaniae sinodas iš esmės perėmė LERB ir LERB sinodo kolegijos valdymą į savo rankas. Todėl Išvada, kuri, pareiškėjo nuomone, ir sukūrė pagrindą nesąžiningiems LERB Unitas Lithuaniae sinodo veiksmams, yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Pažymėjo, kad dėl VĮ Registrų centro veiksmų, kai pažeidžiant LERB ir LERB sinodo kolegijos savarankiškumo principą ir LERB sinodo kolegijos veiklą reglamentuojančių kanonų bei statutų nuostatas, nepagrįstai buvo pakeisti LERB ir LERB sinodo kolegijos duomenys, pareiškėjas jau yra pateikęs skundą, kuris yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Paaiškino, kad pakeitus registro įrašus ir perdavus LERB Unitas Lithuaniae sinodo vadovams Bažnyčios valdymą, grubiai pažeidžiama religinė laisvė, verčiant tiesiogiai arba apgavystės būdu išpažinti kitą tikėjimą (nors ir panašiu pavadinimu) ir atimant galimybę melstis ir išpažinti savo tikėjimą savo maldos namuose, ar kunigams atstovauti savo bendruomenes. Išvada neabejotinai pažeidžia pareiškėjo, kaip LERB sinodo kolegijos ir evangelikų reformatų bendruomenei priklausančio nario ir kunigo, teises, nes Išvados pagrindu neteisėtai pakeitus LERB ir LERB sinodo kolegijos vadovus, pareiškėjo interesai nebegali būti tinkamai atstovaujami. Skundžiama Išvada yra pažeidžiamos ne tik pareiškėjo, kaip LERB sinodo kolegijos nario, teisės ir teisėti interesai, tačiau ir kaip LERB vadovybei – generalinio superintendento ir LERB sinodo kolegijos vadovybei priskiriamo asmens – LERB sinodo kolegijos viceprezidento – teisės, kadangi, nors į šias pareigas pareiškėjas 2011 metais ir buvo išrinktas trejų metų kadencijai, pasibaigiančiai tik 2014 metais, nuo minėtų pareigų prieš terminą jis buvo visiškai neteisėtai nušalintas remiantis būtent nepagrįsta Išvada. Išvada ir jos pagrindu atliekamais veiksmais yra pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė atstovauti savo religinei bendruomenei ir tvarkytis pagal LERB ir LERB sinodo kolegijos veiklą nustatančius kanonus, daryti įtaką LERB sinodo kolegijos valdymui, o taip pat pareiškėjo subjektinę teisę į tikėjimo laisvę. Pareiškėjas Išvados pagrindu Juridinių asmenų registre nurodyti neva LERB sinodo kolegijos vardu turintys teisę veikti asmenys (priklausantys kitokią doktriną turinčiai bendrijai) jau yra užėmę LERB sinodo kolegijos bažnyčią ir nebeįleidžia į ją nei pareiškėjo, nei kitų LERB sinodo kolegijos bendruomenei priklausančių evangelikų reformatų savo apeigoms. Iki nepagrįstos ir neteisėtos Išvados priėmimo atsakovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad LERB sinodo kolegija ir LERB Unitas Lithuaniae sinodas yra dvi atskiros, savarankiškos bei viena kitos atžvilgiu absoliučiai autonomiškos bendruomenės. Pareiškėjas tikėjosi, kad atsakovas ir toliau nuosekliai laikysis prieš tai išdėstytos savo pozicijos, tačiau Išvadoje atsakovas išdėstė radikaliai priešingas aplinkybes, t.y. iš esmės suteikė teisę LERB Unitas Lithuaniae sinodui veikti LERB bei LERB sinodo kolegijos – visiškai kitos religinės bendruomenės, vardu. Pareiškėjas teigė, kad pakeisdamas savo nuomonę atsakovas pažeidė viešojo administravimo principus, tai savo ruožtu sudaro pagrindą panaikinti Išvadą. Viešojo administravimo subjekto praktika, kai yra keičiami anksčiau priimti sprendimai, yra nesuderinama su susiformavusių santykių stabilumo ir teisėtumo principais. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio  1 dalies  1 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau –  ir VAĮ) 1 straipsniu,  3 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 9 dalimi, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu. Teigė, kad Išvada yra visiškai nemotyvuota, o tai sudaro pagrindą Išvadą panaikinti kaip nepagrįstą. Išvada naikintina ir dėl to, kad ji yra priimta nesilaikant nustatytos procedūros. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir Juridinių asmenų registro nuostatai, Nuostatai) 32.4 punktą, duomenis apie tradicinę religinę bendruomenę Juridinių asmenų registrui gali pateikti labai ribotas asmenų skaičius: atsakovas arba tradicinės religinės bendruomenės vadovybė. Net ir tuo atveju, kai dokumentai yra teikiami atsakovo, jam dokumentus vis tiek pateikia tradicinės religinės bendruomenės vadovybė. Rėmėsi Įstatymo 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – ir Teisingumo ministerijos nuostatai) 8.13. punktu ir darė išvadą, kad atsakovas gali atlikti savo nuostatuose nurodytus veiksmus tik tuomet, kai į jį kreipiasi kompetentinga pripažintos tradicinės religinės bendruomenės vadovybė. Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjas, nei D. L., kurie vieninteliai turėjo teisę veikti LERB ir LERB sinodo kolegijos vardu ir kurie vieninteliai buvo priskirtini LERB sinodo kolegijos vadovybei, dėl LERB ir LERB sinodo kolegijos vardu veikiančių asmenų pakeitimo neteikė jokių prašymų nei Juridinių asmenų registrui, nei tuo labiau atsakovui. Išvada turėtų būti panaikinta dar ir dėl to, jog ja yra neabejotinai pažeidžiamos LERB sinodo kolegijos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnyje ir Įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta religinių bendruomenių ir religinių bendrijų teisė savarankiškai veikti pagal savo nusistatytą vidinę tvarką. Tuo tarpu atsakovo veiksmai pažeidžia nurodytą LERB sinodo kolegijos, kaip tradicinės religinės bendruomenės, teisę bei su ja susijusius teisėtus interesus, nes nepagrįstos ir neteisėtos Išvados pagrindu su LERB sinodo kolegija nesusijęs juridinis asmuo įgyja teisę pakeisti jos duomenis ir atlikti kitus LERB sinodo kolegijai žalingus veiksmus.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundo teiginiais ir prašymais nesutiko, prašė  skundą atmesti (t. VI, b. l. 39–42).

Paaiškino, kad ministerija gavo 2013 m. balandžio 29 d. Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento T. Š. ir kitų asmenų pasirašytą prašymą įtraukti visų Lietuvoje juridinio asmens teisę turinčių tradicinių Lietuvoje evangelikų reformatų parapijų pasikeitusius valdymo organų narių, turinčių teisę sudaryti sandorius juridinio asmens vardu, duomenis į Juridinių asmenų registrą bei įtraukti visų trijų Lietuvoje veikiančių juridinio asmens teises turinčių aukštesniųjų evangelikų reformatų institucijų (t. y., LERB, LERB sinodo kolegijos ir LERB Unitas Lithuaniae sinodo) pasikeitusius duomenis į Juridinių asmenų registrą. Ministerijos 2013 m. liepos 10 d. raštais Juridinių asmenų registro tvarkytojui buvo pateiktos išvados ir prašymai dėl Šiaulių, Kauno, Kelmės, Papilio, Salamiesčio, Vilniaus, Jonavos ir Alytaus evangelikų reformatų parapijų (išvadų Nr.: (8.3.46.)-7R-4980, (8.3.46.)-7R-4982, (8.3.46.)-7R-4984, (8.3.46.)-7R-4985, (8.3.46.)-7R-4987, (8.3.46.)-7R-4988, (8.3.46.)-7R-4990), LERB ir LERB sinodo kolegijos (išvadų Nr. (8.3.46.)-7R-4978, (8.3.46.)-7R-4979) pasikeitusių duomenų apie valdymo organų narius, turinčius teisę sudaryti sandorius šių juridinių asmenų vardu, įtraukimo į Juridinių asmenų registrą. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas pakeitė prieš tai priimtus savo sprendimus, nes anksčiau, 2013 m. birželio 10 d. raštu, buvo nuspręsta tik laikinai sustabdyti administracinę procedūrą, o priimant ginčijamas išvadas buvo vertinami naujai pateikti faktiniai duomenys. Prašymai ir išvados buvo parengti atsižvelgiant į kartu su minėtu 2013 m. balandžio 29 d. prašymu pateiktus dokumentus: 2013 m. kovo 23 d. Neeilinio Sinodo antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą su patvirtintomis Neeiliniame Sinode priimtų Sinodo kanonų ir Sinodo memorialų originalų kopijomis, Neeiliniame Sinode dalyvavusiųjų asmenų sąrašo kopiją, Neeilinio Sinodo posėdžio protokolo kopiją, 2013 m. sausio 26 d. Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos posėdžio protokolo kopiją, 2013 m. kovo 16 d. Lietuvos evangelikų reformatų išplėstinio Konsistorijos posėdžio protokolo kopiją, 2013 m. kovo 23 d. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo Kuratorių sesijos protokolo kopiją, antstolių parapijų sesijų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus bei kartu su jais pateiktą medžiagą: Seniūnų Valdybų, Seniūnų Tarybų susirinkimų protokolų kopijas, administratorių sprendimų kopijas, parapijų Sesijose dalyvavusių konfirmuotų parapijiečių sąrašų kopijas, laikraščių su skelbimais apie parapijų Sesijas kopijas, išankstinio balsavimo dalyvių ir pasirašytų vokų su balsavimo biuleteniais įteikimo/gavimo patvirtinimo sąrašus bei pateiktus vaizdo ir garso įrašus. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad 2013 m. pradžioje buvo iš naujo išrinktos visų Lietuvos evangelikų reformatų parapijų vadovybės, o 2013 m. kovo 23 d. Neeiliniame Sinode buvo iš naujo paskirtos juridinių asmenų LERB, LERB sinodo kolegijos, LERB Unitas Lithuaniae sinodo vadovybės. Įvertinus minėtus dokumentus, buvo padaryta išvada, kad visos tradicinės Lietuvoje veikiančios evangelikų reformatų parapijos, išrinkusios savo kompetentingas vadovybes bei delegatus į Sinodą, o pastarieji susirinkę į Sinodą (kuris yra aukščiausiasis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios organas) pagal Bažnyčios kanonų nustatytą tvarką priėmė reikšmingus visai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai sprendimus dėl šios tradicinės religinės bendrijos organų. Priėmus šiuos sprendimus, Teisingumo ministerijai buvo pateikti dokumentai, kurių reikalauja teisės aktai pasikeitusių tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų duomenų įtraukimui į Juridinių asmenų registrą, todėl mano, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas teikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui išvadas ir prašymus dėl pasikeitusių valdymo organų narių, turinčių teisę sudaryti sandorius juridinio asmens vardu, įtraukimo į Juridinių asmenų registrą. Ta aplinkybė, kad išvadose, teikiamose VĮ Registrų centrui, nebuvo nurodyti visi išnagrinėti dokumentai, savaime nelemia ginčijamų sprendimų neteisėtumo, kadangi visi gauti ir įstaigoje išnagrinėti dokumentai yra saugomi kartu su ginčijamais sprendimais institucijoje. Ginčijamomis išvadomis tik duotas nurodymas Juridinių asmenų registro tvarkytojui, o pasekmes pareiškėjui sukėlė atsakovo sprendimas, priimtas atnaujinus administracinę procedūrą, kurio pagrindu buvo surašytos ginčijamos išvados, tačiau minėtas sprendimas nebuvo skundžiamas teismui ir nėra ginčo objektas nagrinėjamoje byloje. Atsakovo nuomone, nesant subjektinės teisės ginti pažeistą teisę ar interesą teisme, toks pareiškėjo skundas yra nenagrinėtinas teisme (ABTĮ 4 straipsnis).

Teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai nurodė, kad gindamas savo teises pareiškėjas turėtų ginčyti tuos dokumentus, kurie buvo pateikti Teisingumo ministerijai kaip pagrindas keisti Juridinių asmenų registro duomenis. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas taip pat teikė prašymą ministerijai dėl Juridinių asmenų registro duomenų keitimo, tačiau ministerija atsisakė, tačiau šio sprendimo pareiškėjas neginčijo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra (t. III, b. l. 89–91). Paaiškino, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filiale 2013 m. liepos 12 d. buvo gautas 2013 m. liepos 9 d. prašymas į Juridinių asmenų registrą įtraukti pakeistus LERB duomenis (forma JAR-2) kartu su Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4979 dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą, taip pat 2013 m. liepos 9 d. prašymas į Juridinių asmenų registrą įtraukti pakeistus LERB sinodo kolegijos duomenis (forma JAR-2) kartu su Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4978 dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, 2013 m. liepos 12 d. įtraukti į Registrą pateiktuose prašymuose nurodyti LERB ir LERB sinodo kolegijos duomenys apie asmenis, veikiančius šių religinių bendruomenių (bendrijų) vardu. Duomenys pakeisti teisėtai ir pagrįstai. Vadovavosi Nuostatų 35, 40, 41.1, 32.4, 40, 42 punktų nuostatomis ir pažymėjo, kad LERB ir LERB sinodo kolegijos duomenys į Juridinių asmenų registrą įtraukti tinkamam subjektui, t. y. Teisingumo ministerijai, pateikus visus teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei tinkamai sudarytus dokumentus – prašymus ir išvadas. Prašomose panaikinti išvadose nurodyta, kad LERB ir LERB sinodo kolegijos pasikeitusius duomenis įtraukti į Juridinių asmenų registrą galima, o gautas prašymas yra pasirašytas pagal šios tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas kompetentingos vadovybės (ginčijamų išvadų turinys atitinka Nuostatų 41.1 p.). Registro tvarkytojas neturėjo teisės aktais suteiktos nei teisės, nei pareigos tikrinti jam pateiktų LERB ir LERB sinodo kolegijos dokumentų ir duomenų tikrumo ir atitikties teisės aktų reikalavimams, tuo labiau nagrinėti LERB ir LERB sinodo kolegijos kanonų, statutų ar kitų normų, neturėjo pagrindo atsisakyti į Juridinių asmenų registrą įtraukti pasikeitusius LERB ir LERB sinodo kolegijos duomenis. Nuostatų 9.11 punktas nustato, kad Registro tvarkytojas turi užtikrinti, kad Registre nebūtų įrašyti skirtingi nei nurodytieji dokumentuose ir Registro tvarkytojui nepateikti duomenys ir informacija, o, vadovaujantis 34 punktu, už Registro tvarkytojui teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą bei jų pateikimą atsako 32 punkte nurodyti dokumentų ir duomenų teikėjai. Į Juridinių asmenų registrą įtraukti LERB ir LERB sinodo kolegijos duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įtraukti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vardu atsiliepimą pateikė LERB Unitas Lithuaniae sinodo atstovas generalinis superintendentas kunigas T. Š. ir LERB sinodo kolegijos atstovas kunigas R. S. (t. III, b. l. 110–126). Atsiliepime prašoma nutraukti bylą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, arba palikti nenagrinėtą pareiškėjo A. K. patikslintą skundą, kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens, arba atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino dėl 2013 m. kovo 23 d. įvykusio Sinodo Neeilinio suvažiavimo ir A. K. bei D. L. įgaliojimų veikti Lietuvos evangelikų reformatų bendrijos juridinių asmenų vardu pasibaigimo. Nurodo, kad buvo laikomasi visų procedūrų, kad būtų užtikrintas aukščiausias 2013 m. kovo 23 d. Neeiliniame Sinode priimtų sprendimų legitimumas ir patvirtinta aplinkybė, kad Neeiliniame Sinode išrinkta bažnytinė vadovybė turi visos Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendruomenės palaikymą. 2013 m. kovo 23 d. įvykusiame Lietuvos evangelikų reformatų Neeiliniame Sinode buvo išrinkti Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vadovai 2013–2016 metų kadencijai, be kitų religinei bendrijai svarbių klausimų buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įsteigtų juridinių asmenų vadovybės išrinkimo ir patvirtinimo. Atitinkamai Neeiliniame Sinode buvo nutarta žemiau nurodytų bažnytinių juridinių asmenų valdymo organų nariais patvirtinti po du įgaliotus asmenis: juridinio asmens LERB (kodas 192103366) valdymo organų nariais buvo patvirtinti Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. T. Š. ir vicesuperintendentas kun. R. M.; juridinio asmens LERB sinodo kolegijos (kodas 292077730) valdymo organų nariais buvo patvirtinti Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos prezidentas P. R. ir Konsistorijos viceprezidentas kun. R. S.; juridinio asmens LERB Unitas Lithuaniae sinodo (kodas 192100594) valdymo organų nariais buvo patvirtinti Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos prezidentas P. R. P. ir Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. T. Š.. Šis nutarimas buvo įtvirtintas 2013 m. kovo 23 d. Neeilinio Sinodo Kanonu X-2013N „Dėl Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įsteigtų juridinių asmenų vadovybės išrinkimo arba patvirtinimo“. Pasikeitus Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įsteigtų juridinių asmenų vadovybių, taip pat visų 14 Lietuvos evangelikų reformatų parapijų vadovybių duomenims, Teisingumo ministerija VĮ Registrų centrui pateikė prašymus įtraukti tradicinę religinę bendruomenę ar bendriją į Juridinių asmenų registrą, kuriuose nurodė visus pakeistus bažnytinių juridinių asmenų duomenis, prie kurių pridėjo Išvadas „Dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą“, kuriose buvo pažymėta, kad tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusius duomenis įtraukti į Juridinių asmenų registrą galima. Gautas prašymas yra pasirašytas pagal šios tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus ar kitas normas kompetentingos vadovybės, todėl pasikeitę duomenys ir buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre. Nei vienas iš 14 Lietuvos evangelikų reformatų parapijų Sesijų protokolų ar Sinodo 2013 m. kovo 23 d. Neeiliniame suvažiavime priimtų Sinodo kanonų ir Sinodo memorialų, nei vienas iš Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos posėdžio protokolų, nei vienas iš antstolių surašytų 15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų ar koks kitas dokumentas, kurių pagrindu Teisingumo ministerija ir teikė prašymus su išvadomis dėl pasikeitusių duomenų, kurie atitinkamai buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre, nėra ir niekada nebuvo ginčijamas ar apskųstas bažnytinės (kanoninės) teisės ar įstatymų nustatyta tvarka. Konstatuoja, kad 2013 m. kovo 23 d. Neeiliniame Sinode naujai išrinkus ir patvirtinus Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įsteigtų juridinių asmenų vadovybę, taip pat ir LERB sinodo kolegijos bei LERB, buvo panaikinti iki tol buvę A. K. ir D. L. įgaliojimai atstovauti Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įsteigtus juridinius asmenis ar bet kaip kitaip veikti Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vardu. Mano, kad motyvai, kuriais pareiškėjas grindžia savo teisę į reikalavimo tenkinimą, yra niekiniai ir visiškai nepagrįsti, dėl to skundas turi būti atmestas. Pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, neturi teisės savarankiškai ginčyti Teisingumo ministerijos išvadų, nes, atsižvelgus į skundžiamų išvadų turinį, jeigu jos iš viso gali būti apskundimo objektas, tai jas galėtų skųsti tik šiose išvadose nurodyti juridiniai asmenys, kurių duomenys ir yra keičiami Juridinių asmenų registre. Šios išvados nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, šiomis išvadomis nepriimti jokie privalomi nurodymai, patvarkymai pareiškėjo asmens atžvilgiu. Šios išvados pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams nedaro jokios įtakos, tas teises galėtų įtakoti nebent 2013 m. kovo 23 d. Neeiliniame Sinode priimti Kanonai, kurie nėra ir niekada nebuvo ginčijami ar apskųsti bažnytinės (kanoninės) teisės ar įstatymų nustatyta tvarka. Būtent dėl to pareiškėjas, nei kaip fizinis asmuo, nei kaip buvęs vienas iš LERB sinodo kolegijos ar LERB valdymo organas, neturi suinteresuotumo ginčyti Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadų Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir Nr. (8.3.46.)-7R-4979. Dėl VĮ Registrų centro atliktos teisinės registracijos ir dėl atsakovo priimtų išvadų teisinio vertinimo paaiškina, kad, visų pirma, duomenys apie asmenis, veikiančius religinės bendruomenės(bendrijos) vardu, buvo pakeisti Teisingumo ministerijos prašymo pagrindu (JAR išrašo 14.2. punktas), o ne išvados pagrindu (JAR išrašo 14.1. punktas). Skundžiamos Teisingumo ministerijos Išvados net nebuvo pagrindas, kuriuo rėmėsi VĮ Registrų centras, atlikdamas LERB sinodo kolegijos ir LERB pasikeitusių duomenų teisinę registraciją. Teisingumo ministerijos pateiktų prašymų pagrindu ir buvo užfiksuota pareiškėjo įgaliojimų pabaiga ir kartu naujų valdymo organų įgaliojimų pradžia veikti bažnytinių juridinių asmenų. Nei vienas iš šių Teisingumo ministerijos pateiktų prašymų nėra nuginčytas ar ginčijamas, jie yra galiojantys ir vykdytini. Teigė,  jog atsakovo priimtose išvadose nėra svarbiausio individualiam administraciniam aktui priskiriamo požymio, t. y. nėra suformuota jokios privalomosios elgesio taisyklės individualiai apibrėžtai asmenų grupei ar konkrečiam subjektui, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta kokių nors teisių. Teisingumo ministerija jokių privalomo pobūdžio sprendimų pareiškėjo atžvilgiu ginčijamuose dokumentuose neįtvirtino. Išvados savo esme ir turiniu prilygintinos faktinių duomenų patikrinimo aktui (išvadai), tačiau ne individualiam administraciniam aktui, jais yra atliekami Nuostatuose aiškiai apibrėžti patikrinimo veiksmai, kurių rezultatas ir yra fiksuojamas išvadoje, t.y. nustatoma, ar pateikti dokumentai yra pasirašyti pagal tradicinės religinės bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas kompetentingos vadovybės, o tai nustačius, yra surašoma atitinkama išvada, kuri pateikiama, kaip surašyto prašymo priedas, ir abu dokumentai yra teikiami VĮ Registrų centrui. Būtent prašymai yra laikytini pagrindiniais dokumentais, kuriais konkrečiu atveju buvo prašoma registruoti duomenų pakeitimus. Teigė, kad ginčas dėl Teisingumo ministerijos priimtų išvadų panaikinimo nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, kadangi ginčijamos išvados nėra individualūs administraciniai aktai. Rėmėsi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. AS822-354/2010, Nr. Al4-261/2007, Nr. AS146-669/2009, Nr. A556-483/2010; Nr. A525-511/2010 ir pažymėjo, kad byla yra nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, arba, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 3 punktu, skundas yra paliktinas nenagrinėtu, kaip paduotas neįgalioto vesti bylą asmens. Pabrėžė, kad Lietuvoje veikia tik viena evangelikų reformatų religinė bendrija, kurią Lietuvos valstybė yra priskyrusi prie tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų, tas taip pat yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta Įstatymo 5 straipsnyje. Jeigu Lietuvoje veikianti evangelikų reformatų religinė bendrija nutaria įsisteigti kelis ar keliolika juridinių asmenų, kad per juos galėtų palaikyti teisinius santykius su valstybe, tai tikrai nereiškia ir negali reikšti to, kad yra įsteigiamos papildomos evangelikų reformatų religinės bendrijos ir tas kiekvienas juridinis asmuo veikia kaip autonomiška evangelikų reformatų religinė bendrija. Lietuvoje yra suformuota praktika, kad bet kokio evangelikų reformatų religinės bendrijos juridinio asmens teisinė forma Juridinių asmenų registre yra nurodoma kaip „Tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija“, kartu visiškai nesigilinant į tai, ar šis juridinis asmuo atitinka aukštesniąją evangelikų reformatų valdymo instituciją, ar visgi tai yra viena iš evangelikų reformatų parapijų, ar bet kokia kita žemesnioji evangelikų reformatų valdymo institucija. Lietuvoje šiuo metu iš viso yra įregistruota 17 juridinių asmenų, kurie atstovauja vienos ir vieningos Lietuvoje veikiančios evangelikų reformatų religinės bendrijos interesus, o visų šių 17 juridinių asmenų teisinė forma Juridinių asmenų registre yra nurodyta kaip „Tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija“. Tų juridinių asmenų ateityje gali būti ir daugiau, kadangi joks teisės aktas tradicinei religinei bendrijai nedraudžia kurti naujų juridinių asmenų tiek, kiek religinės bendrijos veiklai jų reikia. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad neva tai nagrinėjamos civilinės bylos, kuriose keli iš bažnytinių juridinių asmenų yra užėmę skirtingas procesines padėtis, gali būti kaip įrodymas apie neva tai veikiančias kelias atskiras tradicines evangelikų reformatų religinės bendrijas. Priešingai nei bando įrodinėti pareiškėjas, tai yra visiškai įprasta teisinė praktika, kai teisminiai ginčai vyksta tarp motininių ir dukterinių bendrovių, o tą leidžia ir kartu įpareigoja atskiras šių juridinių asmenų teisnumas bei veiksnumas. Teisingumo ministerija 2013 m. birželio 10 d. rašte Nr. (8.3.46.)-7R-4209 nurodė, kad administracinė procedūra buvo sustabdyta ne dėl kažkokių abejonių, o būtent dėl konkrečios Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-2248-345/2013. Nustačius, kad buvo neteisingai suprasta minėtos civilinės bylos įtaka sprendžiamam klausimui dėl pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą, Teisingumo ministerijai buvo pateiktas 2013 m. birželio 20 d. prašymas dėl administracinės procedūros atnaujinimo, o ministerija atnaujino administracinę procedūrą. Nuostatuose nėra įtvirtinto reikalavimo, kad Nuostatuose numatytus duomenis ir dokumentus arba jų pasikeitimus privalo pateikti valdymo organai (vadovai), kurių įgaliojimai pasibaigė. Pareiškėjo teiginiai, kad tik pareiškėjas galėjo prašyti keisti Juridinių asmenų registro duomenis, yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. balandžio 29 d. prašymas „Dėl Lietuvos evangelikų reformatų religinių bendruomenių, bendrijų ir centro įsteigtų juridinių asmenų pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą“ buvo teiktas bendrai nuo visų 17 juridinių asmenų, kurie atstovauja vienos ir vieningos Lietuvoje veikiančios evangelikų reformatų religinės bendrijos interesus, jį pasirašė visi naujai išrinkti juridinių asmenų valdymo organų nariai, dėl to pareiškėjo spekuliacijos ir abejonės apie neva tai vienašališkai LERB Unitas Lithuaniae sinodo pateiktą 2013 m. balandžio 29 d. prašymą yra visiškai nepagrįstos. Taip pat atsiliepime paaiškino apie Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinę santvarką. Nurodė, kad pareiškėjas klaidingai aiškina bažnyčios veiklos principus ir tvarką. Nors kaltina dėl Kanonų pažeidimo, tačiau ne tik kad neprideda jo nurodomų evangelikų reformatų Kanonų kopijų, tačiau net ir nenurodo, kokius konkrečiai evangelikų reformatų Kanonus ar tikslias jų nuostatas neva tai pažeidė Teisingumo ministerija, dėl to tokie pareiškėjo teiginiai vertintini tik kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutarties konstatuojamojoje dalyje nėra tokio tikslaus ar bent kiek panašaus teiginio į pareiškėjo nurodomą, t. y. kad LERB Unitas Lithuaniae sinodas ir LERB sinodo kolegija yra atskiros, savarankiškos tradicinės religinės bendrijos ir juridiniai asmenys. Nutartyje kalbama tik apie pavadinimus. Juridinių asmenų pavadinimų skirtingumas šalino galimybę atsisakyti įregistruoti šiuos asmenis. Atskirų bažnytinių juridinių asmenų tarpusavio pavaldumo klausimų ar, tuo labiau, Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vidinių valdymo institucijų tarpusavio pavaldumo klausimų LVAT minėtoje nutartyje nesprendė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos aktų, kurie buvo priimti nagrinėjant 2013 m. balandžio 30 d. gautą prašymą dėl Lietuvos evangelikų reformatų religinių bendruomenių, bendrijų ir centro įsteigtų juridinių asmenų pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą (t. VI, b. l. 44–55) (toliau – ir Prašymas), prie Prašymo buvo pateikta 16 priedų (dokumentų rinkinių). Prašymą pateikė LERB Unitas Lithuaniae sinodas, LERB sinodo kolegija, LERB ir šios bažnyčios parapijos, iš viso 14. Ginčijami du priimti dokumentai: 1) Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. raštas Nr. (8.3.46.)-7R-4979 „Išvada dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą“ (t. VII, b. l. 41) ir 2013 m. liepos 10 d. raštas Nr. (8.3.46.)-7R-4978 „Išvada dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą“ (t. VII, b. l. 45).

Išvadoje 4979, skirtoje VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, nurodyta, jog ji teikiama dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pavadinimo LERB. Toliau nurodoma, kad Teisingumo ministerija, vadovaudamasi Nuostatų 32.4 ir 41.1 punktais, pažymi, jog tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusius duomenis įtraukti į Juridinių asmenų registrą galima, gautas prašymas yra pasirašytas pagal šios tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas kompetentingos vadovybės. Ši Išvada 4979 buvo teikiama VĮ Registrų centro Vilniaus filialui kartu su prašymu įtraukti tradicinę religinę bendruomenę ar bendriją į Juridinių asmenų registrą (t. VII, b. l. 42–44, t. III, b. l. 96–98). Prašyme nurodyta, kad valdymo organų nariai, turintys teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorius, yra T. Š. ir R. M.

Išvadoje 4978 nurodoma analogiška informacija tik dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos, kurios pavadinimas LERB sinodo kolegija. Ši išvada teikta VĮ Registrų centro Vilniaus filialui su prašymu įtraukti tradicinę religinę bendruomenę ar bendriją į Juridinių asmenų registrą (t. III, b. l. 100–102, t. VII, b. l. 46–48). Prašyme nurodyta, kad valdymo organų nariai, turintys teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorius, yra P. R. P. ir R. S.

Teismas pažymėjo, jog religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų teisinė padėtis reglamentuojama Įstatyme, o jų  įregistravimą juridinių asmenų teisėmis reglamentuoja Nuostatai, o taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275 patvirtintas Dokumentų, pateikiamų teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš juridinių asmenų registro, sąrašas (toliau – Sąrašas).

Teismas pažymėjo, jog nors Įstatymo 10 straipsnyje, reglamentuojančiame tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų juridinio asmens teisių įforminimą, nereglamentuojamas juridinio asmens duomenų keitimas, tačiau duomenų keitimas turi vykti taip pat kaip ir įregistravimas – t. y. pranešant Teisingumo ministerijai, kuri tik patikrina, ar yra tradicijų tęstinumas atsižvelgiantį tradicinės religinės bendrijos ar bendruomenės kanonus, kitus aktus. Nurodytos Įstatymo nuostatos priimtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio nuostatas, kurio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises, o 4 dalyje nustatyta, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Atsižvelgdama į nurodytas įstatymo nuostatas, Teisingumo ministerija pasitvirtino Sąrašą, kurio 5 punkte nustatyta, kokie dokumentai teikiami ministerijai, norint keisti Juridinių asmenų registro duomenis. Reikalaujama pateikti kompetentingos vadovybės sprendimą, patvirtinantį Juridinių asmenų registro duomenų pakeitimo teisėtumą (5.2 punktas).

Teismas pažymėjo, jog ginčas kilęs dėl dviejų juridinių asmenų – tų, kurių vadovybėje Juridinių asmenų registre iki šio prašymo galutinio išnagrinėjimo buvo nurodomas pareiškėjas A. K. – tai LERB sinodo kolegija (kodas 292077730) ir LERB (kodas 192103366). Teisingumo ministerija gavo 2013 m. balandžio 29 d. prašymą (t. VI, b. l. 44–55), kurį pasirašė šių juridinių asmenų vardu: sinodo kolegijos vardu – Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos prezidentas P. R. P. ir viceprezidentas kun. R. S., bažnyčios vardu – Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas T. Š. ir vicesuperintendentas kun. R. M. (t. VI, b. l. 54). Prie prašymo pridėta 16 dokumentų grupių, kurios turi patvirtinti, kad nurodyti asmenys pagal šitos tradicinės religinės bendrijos ar bendruomenės kanonus, statutus ar kt. tikrai yra išrinkti į nurodytas pareigas ir ar tos pareigos suteikia teisę pasirašyti tokį prašymą.

Pagal Nuostatų 12.13 punktą, tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai yra viešieji juridiniai asmenys, kurie registruojami Juridinių asmenų registre. Nuostatų 17, 18 punkte nurodyta, kokie duomenys apie juridinius asmenis yra registruojami, šiuose punktuose yra nuoroda, kad jie netaikomi religinėms bendruomenėms ir bendrijoms. Čia numatytas juridinių asmenų dalyvių ir jų teisių ribų registravimas (17.8.1 punktas). Tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų Registro duomenys ir informacija, kuri įtraukiama į Juridinių asmenų registrą, nurodyta 25 punkte. Toks teisinis reguliavimas patvirtina, kad juridinio asmens dalyviai nėra privalomas registro duomuo, o tai reiškia, kad registruojant tradicinę religinę bendruomenę ar bendriją neregistruojamas tikinčiųjų, t. y. išpažįstančių tą būtent tradicinę Lietuvoje religiją, sąrašas. Teismas darė išvadą, kad tradicinei religinei bendruomenei ar bendrijai paliekama spręsti šį klausimą vadovaujantis jos kanonais, statutais ir kitais vidiniais aktais, tačiau juridinio asmens statusas registruojamas nenurodant tokių duomenų, o nurodant tik vadovus, turinčius teisę atstovauti tą juridinį asmenį.

Pagal Nuostatų 32.4 punktą, tvarkant tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų registravimą, dokumentus ir duomenis Registrui teikia Teisingumo ministerija, kuriai šiuose Nuostatuose numatytus duomenis ir dokumentus arba jų pasikeitimus pateikia pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė. Reikalavimai dokumentų pateikimui ir dokumentams, kai juos teikia Teisingumo ministerija, nustatyti 41 punkte. Nuostatų 42 punkte nustatyta, kad dokumentai pateikiami tik Teisingumo ministerijai, taip pat nustatyta, kad Registro tvarkytojas netikrina pateiktų duomenų tikrumo ir dokumentų turinio atitikties įstatymų reikalavimams. Reikalavimai dokumentams, kurie tokiu atveju teikiami Teisingumo ministerijai, yra nustatyti 43 punkte.

Atsižvelgdamas į tai, teismas pasisakė, jog reikalavimai išvadai yra nustatyti specialiame teisės akte, tokia išvada yra skirta tik Juridinių asmenų registro tvarkytojui, išvada yra tik patvirtinimas, kad Teisingumo ministerija gavo ir patikrino reikiamus dokumentus, nustatė, kad juos pateikė kompetentinga vadovybė. Nors išvada yra ministerijos aktas, sukeliantis tam tikrus juridinius padarinius, tačiau reikalavimai jos formai Nuostatuose yra konkrečiai nustatyti – ministerija neprivalo motyvuotai įrodinėti Juridinių asmenų registro tvarkytojui, kad atsižvelgiant į pateiktus ministerijai dokumentus, prašymą ministerijai pasirašė kompetentingi asmenys, kad vadovų pakeitimai padaryti laikantis tos tradicinės religijos kanonų ir statutų, išvardinti konkrečius dokumentus, kurie patvirtina ministerijos išvadą, juos komentuoti. Pagal VAĮ 2 straipsnio 17 dalį administracinė paslauga yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą. Nagrinėjamu atveju pati tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija neturi teisės kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją, jai pagal minėtus teisės aktus reikalinga gauti tam tikrą patvirtinimą– išvadą. Taigi, teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad skundžiami raštai neatitinka VAĮ reikalavimų, o taip pat, kad ministerija nesilaikė Nuostatuose aprašytos procedūros.

Ir religinių bendruomenių ar bendrijų, kurioms atstovavo pareiškėjas, ir tų, kurioms anksčiau atstovavo trečiųjų suinteresuotų asmenų vadovai, juridinių asmenų registre teisinė forma įregistruota vienodai – tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija, o pagal Įstatymo 5 straipsnį tradicine Lietuvoje yra viena tokia – evangelikų reformatų. Kaip nurodyta Nuostatuose, ministerijos uždavinys ir yra patikrinti, ar juridinis asmuo įsteigtas tos pačios religijos tikslams įgyvendinti, o jau tai, ar kompetentinga vadovybė pasirašo prašymą, nustatyti yra įmanoma tik atsižvelgiant į tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos veiklą reglamentuojančių kanonų, statutų, kitų normų turinį.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog šio ginčo atveju yra aišku, kad pareiškėjas gina savo teisę vadovauti religinėms bendruomenėms ar bendrijoms, kurios priklauso evangelikų reformatų tikėjimui. To paties tikėjimo, kuris yra pripažintas tradiciniu Lietuvoje, yra ir tretieji suinteresuoti asmenys. Todėl negalima sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad juridiniai asmenys, kuriems jis atstovavo, ir kiti juridiniai asmenys, kuriuos jis laiko atskilusiais nuo pagrindinio tradicinio tikėjimo, atstovauja kitokioms religijoms ar jų atšakoms. Pareiškėjas pats nenurodė, kaip tokiu atveju vadintųsi dvi skirtingos religijų pakraipos, kuri jų galimai yra netradicinė.

Teismas sprendė, jog atsižvelgiant į tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų 2013 m. balandžio 29 d. prašymą Teisingumo ministerijai bei šio prašymo priedus, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad Teisingumo ministerija klaidingai konstatavo juridinius faktus, todėl pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui klaidinantį prašymą. Iš pateiktų dokumentų pagrįstai buvo nustatyta, kad 14-je Lietuvos evangelikų reformatų parapijų buvo sušauktos sesijos, apie jų sušaukimą buvo paskelbta viešai, laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 16 d. iki 2013 m. kovo 9 d. įvyko 14 Lietuvos evangelikų reformatų parapijų sesijos, išrinktos jų vadovybės, parapijiečiai iš savo tarpo išrinko delegatus į Lietuvos evangelikų reformatų Sinodą, kuris yra aukščiausia evangelikų reformatų bažnyčios savivaldos institucija. Sinodo neeilinis suvažiavimas įvyko 2013 m. kovo 23 d., jame buvo išrinkta bažnyčios vadovybė. Neeiliniame sinode buvo išrinkta ir LERB ( kodas 192103366) vadovybė, ir LERB sinodo kolegijos (kodas (292077730) vadovybė, šie vadovai ir pasirašė prašymą Teisingumo ministerijai pakeisti duomenis registre (nuo VI t., b. l. 56 iki VII t. b. l. 51). Toks prašymas atitiko evangelikų reformatų kanonus, kurie taip pat buvo pateikti, todėl pagrįstai buvo tenkinamas.

Atsižvelgiant į tai, jog registruojant tokios rūšies juridinius asmenis, nėra registruojami jų dalyviai, t. y. tikinčiųjų sąrašai, parapijų pavadinimai ir sąrašai, todėl nėra galimybės patikrinti, ar Teisingumo ministerijai pateiktuose parapijų susirinkimuose dalyvaujantys asmenys tikrai yra tos tikėjimo pakraipos – evangelikai reformatai. Kita vertus, pareiškėjas teismui nenurodė, kad pateiktuose dokumentuose nurodyti asmenys yra kitos tikėjimo pakraipos, dar daugiau, nenurodė, kokie gi evangelikų reformatų tikėjimą išpažįstantys asmenys priklauso tiems juridiniams asmenims, kuriems vadovavo pareiškėjas, kurie prieštarauja centrinės bažnytinės valdžios naujiems sprendimams, nes nori priklausyti juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja pareiškėjas. Pareiškėjas pats vienas negali atstovauti kokios nors pakraipos evangelikų reformatų bažnyčiai, nes pagal Įstatymo 4 straipsnį religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Toliau šiame straipsnyje nurodomos galimos tokių susivienijimų formos – bendrijos, bendruomenės, centrai. Jų tarpusavio sąveiką reguliuoja tos bažnyčios kanonai, kiti vidiniai teisės aktai. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad Lietuvoje egzistuoja dvi ar daugiau evangelikų reformatų tikėjimą išpažįstančiųjų pakraipos su skirtingais kanonais, statutais ar kt.

Teismas pasisakė, kad bažnyčios vadovybės ir Neeilinio Sinodo, kitų organizacinių padalinių sprendimus pareiškėjas gali ginčyti arba pagal kanonus, statutus ta tvarka, kuri priimtina toje tradicinėje religinėje bendruomenėje, arba kelti civilinį ginčą dėl, jo manymu, neteisėto juridinių asmenų vadovybės pakeitimo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl pareiškėjo teiginių, jog Teisingumo ministerija keitė savo ankstesnius sprendimus, t. y., 2003 m. sausio 16 d. raštą Nr. 07-0300255/0600227 (t. I, b. l. 49–50); 2013 m. birželio 10 d. raštą Nr. (8.3.46.)-7R-4209 (t. I, b. l. 51–54), kuriais pareiškėjos teigimu Teisingumo ministerija buvo patvirtinusi, jog tie juridiniai asmenys, kuriuos atstovavo pareiškėjas, ir tie, kuriuos atstovauja tretieji suinteresuoti asmenys, yra visai skirtingi juridiniai asmenys.

Teismas darė išvadą, kad šie du raštai nerodo jokio Teisingumo ministerijos pozicijos pasikeitimo, nes pasikeitė faktinės aplinkybės, be to, tais raštais buvo sprendžiami konkretūs klausimai, nesusiję su 2013 m. Teisingumo ministerijoje gautu prašymu, su prie jo pridėtų dokumentų vertinimu. Pirmasis raštas yra apskritai informacinio pobūdžio, juo išreiškiama tik nuomonė, juo jokios teisės ar pareigos, kitokios elgesio taisyklės nėra nustatomos. Antrasis raštas skirtas LERB Unitas Lithuaniae režimas sinodui ir LERB, t. y. tai tarpinis administracinės procedūros sprendimas, kuriuo sustabdyta administracinė procedūra. Kaip matyti iš bylos, ta procedūra vėliau buvo atnaujinta ir užbaigta pareiškėjo ginčytu registravimu. Taigi šiame rašte išdėstyti tik argumentai, kodėl ministerija sustabdo procedūrą, šiame rašte tik išreiškiamos abejonės, kurios vėliau buvo pašalintos, ministerija surašė prašymus ir išvadas ir pateikė juos Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Todėl šis raštas taip pat nėra ministerijos galutinis sprendimas dėl visiško jame minimų juridinių asmenų atskirumo.

Dėl teismų sprendimų ir teisminių ginčų teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomi teisminiai ginčai tarp juridinių asmenų neįrodo, kad tie juridiniai asmenys atstovauja skirtingoms evangelikų reformatų tikėjimo pakraipoms. Viešoji ir civilinė teisė nedraudžia tos pačios tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos juridiniams asmenimis bylinėtis tarpusavyje, o valstybė nesikiša į vidines tos religijos nuostatas dėl bylinėjimosi teismuose.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A8-434-04 pabrėžė, jog ji priimta sprendžiant ginčą pagal pareiškėjo LERB sinodo kolegijos skundą atsakovui Teisingumo ministerijai dėl ministerijos išduoto 2002 m. gruodžio 9 d. pažymėjimo panaikinimo. Juo buvo įformintos juridinio asmens teisės LERB Unitas Lithuaniae sinodui. Pareiškėjo skundas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties konstatuojamoje dalyje nėra pasakyta, kad LERB Unitas Lithuaniae sinodas nepriskirtinas tradicinei religinei bendrijai, o iš bylos duomenų matyti, kad kalbama apie evangelikų reformatų tradicinę religinę bendriją. Taigi toje byloje buvo sprendžiama tik dėl juridinio asmens įregistravimo, o ne dėl bažnyčios vidinės struktūros, jos hierarchijos. Nuo to laiko pasikeitė faktinė situacija, įvyko minėti parapijų ir neeilinio sinodo susirinkimai, juose priimtus sprendimus Teisingumo ministerija įvertino kaip teisėtus pagal tos bažnyčios kanonus ir statutus, todėl turėjo pagrindą priimti sprendimą pateikti prašymą Juridinių asmenų registrui.

Kitų pareiškėjo argumentų apie tai, kuris juridinis asmuo buvo įregistruotas pirmiau, teismas neanalizavo kaip teisiškai nereikšmingų. Pažymėjo, jog pareiškėjo atstovė nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. taip pat kreipėsi į ministeriją dėl pakeitimų Juridinių asmenų registre, jo prašymas buvo atmestas. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad pareiškėjas galėjo skųsti sprendimą, kuriuo jo prašymas buvo netenkinamas, tačiau jo neskundė.

Trečiųjų asmenų teiginiai ir prašymai bylą nutraukti ar palikti nenagrinėtą teismas netenkino, kadangi skundžiamos Teisingumo ministerijos išvados sukelia teisines pasekmes, jos yra vienas iš būtinų pagrindų įregistruoti pakeitimus Juridinių asmenų registre (kitas lygiavertis pagrindas yra prašymas), pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, atliekant ministerijai jo skundžiamus veiksmus, buvo pašalintas iš juridinių asmenų vadovybės, t. y. skundžiamais aktais jam sukelti teisiniai padariniai.

III.

Pareiškėjas A. K. padavė apeliacinį skundą (t. VII, b. l. 129-137), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės panaikinant atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadas Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir Nr.(8.3.46.)-7R-4979.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, iš esmės tapačiais nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui, ir pažymi, jog teismas pareiškėjo skunde detaliai išdėstytų aplinkybių tinkamai neišnagrinėjo.

Pareiškėjas akcentuoja, jog:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nepažeidė Išvadų priėmimo procedūros;

2. Teismas netinkamai LERB-UL-s pripažino išpažįstant vienodą tikėjimą kaip ir LERB;

3. Teismas sprendime nepagrįstai neįvertino atsakovo nenuoseklumo;

4. Teismas visiškai neįvertino nepagrįsto Išvadų nemotyvuotumo.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. VII, b. l. 165-169) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime dėl pareiškėjo teiginių dėl Išvadų priėmimo procedūrų pažeidimo nurodo, jog tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų vadovai įgyja įgaliojimus ne nuo jų įtraukimo į Registrą, o nuo išrinkimo/paskyrimo dienos. Nors pareiškėjas teigia, kad jam ir D. L. yra suteikta išskirtinė ir nepanaikinama teisė veikti LERB ir LERBSK vardu, tačiau šis teiginys nėra pagrįstas. Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos atstovai nėra skiriami „iki gyvos galvos“: juos renka aukščiausias organas – Sinodas, kuriame dalyvauja keturiolikoje miestų veikiančių evangelikų reformatų religinių bendruomenių – parapijų atstovai. Specifinis religinių bendrijų ir bendruomenių teisinis statusas (Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja tikėjimo ir sąžinės laisvę) lemia tai, kad jų nariai nėra registruojami, kaip, pvz., tai daroma politinių partijų atveju. Pagal 14 Lietuvos evangelikų reformatų parapijų Sesijų ir Sinodo 2013 m. kovo 23 d. Neeilinio suvažiavimo protokolus, visa Lietuvos evangelikų reformatų religinė bendrija (o ne tik LERB-UL-s, kaip teigia pareiškėjas) išrinko naujus LERB ir LERBSK valdymo organų narius, turinčius teisę veikti juridinio asmens vardu. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė neginčijo to fakto, jog susirinkime dalyvavo konfirmuoti parapijų nariai, t. y., asmenys, turintys teisę rinkti atstovus. Šių susirinkimų eiga yra įforminta antstolių surašytuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose. Pareiškėjas, teigdamas, kad jis negalėjo būti perrinktas, nepagrįstai sutapatina save su juridiniu asmeniu – juridinio asmens valdymo organų perrinkimas, paskiriant jų nariais kitus asmenis, yra įprasta procedūra. Vien tai, kad A. K. ir D. L. nebuvo bendrijos išrinkti valdymo organų nariais, nereiškia, kad Teisingumo ministerija privalėjo atsisakyti tenkinti prašymą, atitinkantį galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis), t. y., valstybė neturi teisės kištis į jų vidaus reikalus.

Pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Neeilinio Sinodo ar parapijų sprendimais, turėtų ginčyti ne Teisingumo ministerijos veiksmus, o būtent tuos sprendimus pagal religinės bendrijos kanonus arba kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo civilinės teisenos tvarka.

Dėl, pareiškėjo teigimu, Lietuvoje veikiančių dviejų evangelikų reformatų religinių bendrijų, pabrėžia, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl LERB-UL-s ir LERB bei LERBSK tikėjimo tapatumo, o dėl Teisingumo ministerijos priimtų Išvadų teisėtumo, taigi, šie argumentai apskritai nėra nagrinėti. Pareiškėjas nepagrįstai sutapatina Lietuvos evangelikų reformatų religinę bendriją ir jai atstovaujančius juridinius asmenis. Nors evangelikų reformatų religinė bendrija yra įsteigusi tris skirtingus juridinius asmenis: LERB, LERBSK ir LERB-UL-s, tai nesudaro pagrindo teigti, kad Lietuvoje egzistuoja dvi skirtingos evangelikų reformatų religinės bendrijos.

Dėl tariamo Teisingumo ministerijos nenuoseklumo nurodo, jog 2003 m. sausio 16 d. raštas Nr. 07-0300255/0600227 nėra prilygintinas individualiam administraciniam aktui – sprendimui, kadangi juo nėra nustatomos teisės ar pareigos, o tik suteikiama informacija apie 2002 m. gruodžio 9 d. įregistruotą juridinį asmenį – LERB-UL-s. 2013 m. birželio 10 d. raštas Nr. (8.3.46.)-7R-4209 taip pat nėra sprendimas, nes jame aiškiai nurodyta, kad administracinė procedūra yra sustabdoma Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y., paaiškėjus, kad skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas.

Dėl pareiškėjo teiginių apie Išvadų nemotyvuotumą nurodo, jog Teisingumo ministerija tenkino evangelikų reformatų religinės bendrijos atstovų pateiktą prašymą, todėl skundžiamų Išvadų motyvai ir pagrįstumas turi būti nagrinėjami kompleksiškai kartu su prie prašymo pateiktais dokumentais.

Tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t.VII, b. l. 170-186) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Savo atsiliepimą grindžia argumentais iš esmės tapačiais atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytiems argumentams.

Pareiškėjas taip pat Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kartu pateikdamas, pareiškėjo teigimu, papildomus įrodymus – dokumentus, įrodančius, jog LERB ir LERB sinodo kolegija nuo LERB-UL-s skiriasi iš esmės bei išpažįsta skirtingas tikėjimo tiesas. Be to, pateikia antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, patvirtinantį, jog LERB ir LERB sinodo kolegijos nariai, taip pat LERBSK viceprezidentu esantis pareiškėjas ir toliau aktyviai veikia bei iš esmės niekada ir nebuvo nutraukę savo veiklos.

Pažymi, jog atsakovas privalėjo, tačiau tinkamai neįvertino aplinkybės, kad Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos posėdyje 2013 m. sausio 26 d. dalyvavę asmenys nei pagal bažnytinę, nei pagal civilinę teisę neturėjo įgaliojimų veikti ir priimti sprendimus dėl kitų, jam nepavaldžių juridinių asmenų: LERB ir LERBSK.

Teigia, jog būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo pareiškėjui išanalizavus LERB-UL-s atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, be to dalies įrodymų, pvz. 2015 m. vasario 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo objektyviai negalėjo pateikti anksčiau.

Tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas, reaguodami į minėtus pareiškėjo paaiškinimus pateikė savo papildomus paaiškinimus.

Paaiškinimuos prašo pareiškėjo paaiškinimų ir papildomai pateikiamų dokumentų nepriimti arba suteikti galimybę kitos proceso šalims su jais susipažinti ir į juos tinkamai atsikirsti. Pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo pareiškėjui išanalizavus trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, nes LERBSK ir LERB-UL-s pozicija pareiškėjui buvo žinoma ir anksčiau. 2015 m. vasario 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pateikimas nepateisina visų kitų pareiškėjo pridedamų dokumentų pateikimo. Nurodo, kad dėl dokumentų pateikimo laiko neturėjo galimybės susipažinti su visais pridedamais dokumentais. Taip pat kelia abejones dėl pareiškėjo pateikiamų dokumentų autentiškumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadų Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir (8.3.46.)-7R-4979, kuriomis konstatuota, jog galima įtraukti į Juridinių asmenų registrą tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusius duomenis.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų juridinio asmens teisių įforminimas vyksta pareikštine tvarka (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas 10 straipsnis) kreipiantis į Teisingumo ministeriją, kuri tikrina, ar yra tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas. Ši procedūra, kaip teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas, taikytina ir kreipiantis dėl religinių bendrijų juridinių asmenų duomenų pakeitimo. Teisingumo ministerija, vykdydama aptariamas funkcijas, susijusias su religinių bendrijų ir bendruomenių juridinių asmenų registravimu, pagal Teisingumo ministerijos nuostatų 8.13 punktą nagrinėja religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentus, tvirtina surašytų duomenų tikrumą, steigimo dokumentų, pakeistų steigimo dokumentų ir duomenų atitiktį įstatymų reikalavimams ir teikia Juridinių asmenų registrui išvadas dėl jų registravimo ar išregistravimo galimybės.

Pagal Juridinių asmenų registro nuostatų 32.4. punktą tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų, į Registrą įtraukiant tradicines Lietuvos religines bendruomenes, bendrijas ar centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, jų filialus ar atstovybes, keičiant jų duomenis, išbraukiant juos iš registro dokumentus ir duomenis Registro tvarkytojui teikia Teisingumo ministerija, kuriai šiuose Nuostatuose numatytus duomenis ir dokumentus arba jų pasikeitimus pateikia pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė. Kitais atvejais dokumentus Registro tvarkytojui gali teikti pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė. Nuostatų 41.1 punkte nustatyta, jog Teisingumo ministerija, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės, bendrijos ar centro, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų, jų filialų ar atstovybių dokumentus, surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, bendriją ar centrą, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, jų duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į Registrą, taip pat išbraukti tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, bendriją ar centrą, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, jų filialus ar atstovybes iš Registro galima, ir perduoda prašymą ir išvadą Registro tvarkytojui.

Taigi, Teisingumo ministerija turi patikrinti, ar keistinus duomenis ir dokumentus pateikė pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė ir tuo pačiu patikrinti ar pateikti duomenys, jų pakeitimai, gali būti įtraukti į Registrą, t. y. įvykdyti jai teisės aktais priskirtas viešojo administravimo funkcijas.

Teisingumo ministerija kaip viešojo administravimo subjektas yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-617-13; LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Išvadas pagrįstumo, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų Išvadų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat, būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamos Išvados turėtų būti panaikintas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012).

Be to, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog proceso požiūriu nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Tai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1064/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

Nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadoje Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir 2013 m. liepos 10 d. išvadoje Nr. (8.3.46.)-7R-4979 nurodytas Išvadų teikimo pagrindas – Nuostatų 32.4 ir 41.1 punktai, bei tai, jog tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusius duomenis įtraukti į Juridinių asmenų registrą galima. Pažymima, jog gautas prašymas yra pasirašytas pagal šios tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas kompetentingos vadovybės. Minėtose Išvadose nėra nurodoma, patikrinusi ir remdamasi kokiais objektyviais duomenimis, kokių dokumentų pagrindu Teisingumo ministerija nustatė, jog prašymas yra pasirašytas šios tradicinės religinės bendrijos kompetentingos vadovybės bei kokiu pagrindu priėmė sprendimą, kad galima pasikeitusius duomenis įtraukti į Registrą, t. y. nenurodė Išvadomis įforminto savo sprendimo motyvų.

Pagal administracinių teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-798/2009, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-617-13 ), administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Registrų tvarkytojui Teisingumo ministerija teikia tik išvadą ir nustatytos formos prašymą, kurį surašo Teisingumo ministerija (Nuostatų 41.1 punktas). Taigi, Teisingumo ministerijoje gauti ir joje saugomi iš tradicinės religinės bendrijos gautas prašymas dėl pasikeitusių duomenų įtraukimo į Registrą bei prie prašymo pridedami dokumentai, nelaikytini sudėtine viešojo administravimo aktų – Išvadų dalimi, todėl juose esantys duomenys ir nurodytos aplinkybės patys savaime negali būti pripažinti tinkamais Išvadų motyvais.

Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų, motyvų nepagrįstumo klausimas apskritai neturi būti keliamas ir nagrinėjamas (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990-07 Administracinė jurisprudencija. 2007).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamos atsakovo Išvados iš esmės yra nemotyvuotos, o visiškai nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d. 1 p.), kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti, todėl skundžiamos Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir 2013 m. liepos 10 d. išvada Nr. (8.3.46.)-7R-4979 naikintinos.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė pareiškėjo ginčijamas Išvadas pripažinti teisėtomis ir pagrįstomis, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą Išvadų nenaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – A. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4979.

Sprendimas neskundžiamas.