Administracinė byla Nr. eAS-361-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01268-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 59.1.1; 59.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. kovo 17 d. raštą Nr. RM-12500 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas); 2) pripažinti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 11 d. pateiktoje 2018 metų mokestinio laikotarpio metinėje pajamų deklaracijoje, forma GPM308 (toliau – ir Deklaracija), deklaruotas 81 534,94 Eur dydžio patirtas išlaidas, susijusias su parduoto nekilnojamojo turto įsigijimu, pagrįstomis pateiktais dokumentais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su VMI Raštu, kuriuo pareiškėjui atsakyta į jo 2021 m. vasario 24 d. paklausimą, informuojant apie tai, jog gyventojo tiek savo nuosavomis lėšomis faktiškai patirtos turto statybos išlaidos, tiek skolintomis lėšomis turto pasistatymui patirtos išlaidos turi būti pagrįstos išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Minimame VMI Rašte paaiškinta, kokius dokumentus, patvirtinančius turto įsigijimo kainą, pareiškėjas turėtų pateikti VMI, o pagal tai, kokiai sumai galės pateikti minėtus dokumentus, pareiškėjas turės patikslinti Metinės pajamų deklaracijos (forma GPM308) GPM308T priedo T3 laukelį, įrašant į jį sumą, pagrįstą statybines išlaidas patvirtinančiais dokumentais.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo ir ginčijamo Rašto turinį, konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas VMI Raštas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuriuo pareiškėjas tik informuojamas apie tinkamų dokumentų pateikimą, siekiant pagrįsti faktiškai patirtas išlaidas. Raštas, nepaisant to, kad jame nurodyta, jog jis yra skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis yra tarpinis aktas. Net ir jį panaikinus, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, pareiškėjas siekiamo tikslo nepasiektų. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Taigi VMI Raštas, įvertinus jo turinį, negali būti skundžiamas administraciniam teismui ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad, atsisakius priimti reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, atsisakytina priimti tuo pačiu pagrindu ir išvestinį reikalavimą – pripažinti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 11 d. pateiktoje 2018 metų mokestinio laikotarpio metinėje pajamų deklaracijoje, forma GPM308, deklaruotas 81 534,94 Eur dydžio patirtas išlaidas, susijusias su parduoto nekilnojamojo turto įsigijimu, pagrįstomis pateiktais dokumentais, kadangi toks prašymas, kaip savarankiškas reikalavimas, negali būti reiškiamas administraciniam teismui.

II.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį ir priimti nagrinėti jo skundą. 

Pareiškėjas nurodo, kad iš ginčijamo Rašto turinio akivaizdu, jog tai nėra bendro pobūdžio konsultacija ir tai nėra atsakymas į pareiškėjo paklausimą, kaip klaidingai teismas nurodė skundžiamoje nutartyje. VMI konstatavo, kad pareiškėjas, pateikdamas Deklaraciją, netinkamai įgyvendino prievolę teisingai deklaruoti ir apskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), bet tokią išvadą VMI pateikė nepagrįstai siaurindama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 19 straipsnio taikymo apimtį, o tai prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams, kuriais mokesčių administratorius privalo vadovautis administruodamas mokesčių deklaravimą, apskaičiavimą ir sumokėjimą. Tokio turinio VMI priimtas Raštas pareiškėjui sukėlė akivaizdžias teisines pasekmes – jo pagrindu pareiškėjas pripažintas netinkamai įgyvendinęs prievolę teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokestį, dėl ko pareiškėjui kyla pareiga tikslinti pateiktą Deklaraciją VMI, o šių veiksmų neatlikus VMI lieka teisė pareiškėją patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 187 straipsnyje numatytą pažeidimą. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, teigti, kad Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, yra nepagrįsta. Pareiškėjas, ginčydamas VMI priimtą Raštą, iš esmės siekia ginti galbūt jo pažeistą teisę būti pripažintam tinkamai įgyvendinus prievolę teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokestį, kaip tai numato mokesčių teisės aktų (GPMĮ) nuostatos jam pateikus Deklaraciją kartu su išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, o taip pat ginti teisėtą lūkestį, kad VMI administruodama mokesčius vadovausis protingumo ir teisingumo kriterijais. Tad pareiškėjo skundas yra nagrinėtinas administraciniame teisme, o priešinga teismo išvada nėra pagrįsta ir dėl to naikintina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamu atveju skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas skundžiamą nutartį pagrindė tuo, kad ginčijamas Raštas yra tarpinis aktas, net ir jį panaikinus, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, pareiškėjas siekiamo tikslo nepasiektų, o reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį ir priimti nagrinėti jo skundą. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad VMI priimtas Raštas pareiškėjui sukėlė akivaizdžias teisines pasekmes – jo pagrindu pareiškėjas pripažintas netinkamai įgyvendinęs prievolę teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokestį, dėl ko pareiškėjui kyla pareiga tikslinti pateiktą Deklaraciją VMI.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 11 d. pateikė 2018 metų mokestinio laikotarpio metinę pajamų deklaraciją (forma GPM308), kurioje, be kita ko, deklaravo nekilnojamojo turto pardavimo pajamas ir jas mažinančias išlaidas. VMI pateikė 2021 m. sausio 18 d. pranešimą Nr. 9.51.-467-4290 apie pateiktos Deklaracijos trūkumus, kuriame nurodė, kad deklaruota neteisinga turto įsigijimo ir (ar) pardavimo kaina ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų ir (ar) pajamų suma. Taip pat nurodyta, kad buto įsigijimo kainai pagrįsti turi būti pateikti statybos išlaidų dokumentai (pvz., statybos medžiagų įsigijimas, apmokėjimai už statybos (apdailos) darbus), o išlaidos teismui, paimtas kreditas statybai, buto vertė pagal vertinimo ataskaitą, buto vertė pagal VĮ Registrų centrą nėra buto statybos įsigijimo kaina.

Pareiškėjas pateikė VMI 2021 m. vasario 22 d. raštą dėl minėto VMI pranešimo, kuriame nurodė, kad toks VMI prašymas pašalinti pranešime išvardytus trūkumus ir tuo pagrindu tikslinti Deklaraciją yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas minėtame rašte išvardijo, jo nuomone, jo poziciją pagrindžiančius argumentus. Pareiškėjas taip pat prašė VMI atsižvelgti į jo nurodytus argumentus ir pakartotinai įvertinti Deklaracijoje deklaruotas sumas, atsižvelgiant į kartu su Deklaracija pateiktus paaiškinimus.

VMI ginčijamu Raštu atsakė į pareiškėjo 2021 m. vasario 22 d. raštą, paaiškindama, kokios išlaidos gali būti išskaičiuojamos iš pajamų, gautų perleidus (pardavus) nekilnojamąjį turtą (namą). Paaiškino, kokius dokumentus tokioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas privalo pateikti. Pažymėjo, kad pagal tai, kokiai sumai galės pateikti atitinkamus dokumentus, pareiškėjas turės patikslinti Deklaraciją (jos priedą). 

Pareiškėjas pateiktu skundu su šiuo VMI Raštu nesutinka, laikydamasis pozicijos, kad buvo Deklaracijoje nurodęs tinkamus dokumentus, pagrindžiančius išlaidas, mažinančias iš nekilnojamojo turto perleidimo gautas pajamas pagal GPMĮ 19 straipsnį.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Vis dėlto minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008 ir kt.). Pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017). Taigi skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti tik tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia. Be to, minėta aplinkybė (dėl akivaizdumo fakto) teismo nutartyje turi būti motyvuota.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtas nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo išvadai, kad, nagrinėjamu atveju bylos pagal pareiškėjo skundą panaikinti VMI Raštą nenagrinėjant iš esmės, jau skundo priėmimo klausimo svarstymo stadijoje galima konstatuoti, kad pareiškėjo siekiamas ginčyti Raštas jo teisėms ir pareigoms nedaro įtakos bei jo teisių ir (ar) teisėtų interesų nepažeidžia, t. y., kitaip tariant, jam nesukelia jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, tik bylą pagal pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Raštą nagrinėjant iš esmės būtų galima įvertinti, ar pareiškėjo teisės ir (ar) teisėti interesai šiuo atveju nebuvo pažeisti, ar jiems ginčijamas Raštas nedaro įtakos.

Visgi teisėjų kolegija pritaria skundžiamos nutarties daliai, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą pripažinti pareiškėjo Deklaracijoje deklaruotas 81 534,94 Eur dydžio patirtas išlaidas, susijusias su parduoto nekilnojamojo turto įsigijimu, pagrįstomis pateiktais dokumentais. Tačiau teismas šią nutarties dalį motyvavo ne tais argumentais, kurie šiuo atveju pagrindžia tokio reikalavimo nepriėmimą nagrinėti administraciniame teisme. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad aptariamas reikalavimas yra toks, kuriuo siekiama tam tikrų aplinkybių konstatavimo (pripažinimo), o tokio pobūdžio reikalavimai nenagrinėjami teismų ABTĮ nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-1017/2014). Būtent šis argumentas pagrindžia tokio reikalavimo nepriėmimą nagrinėti administraciniame teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą, neturi teisinio pagrindo išspręsti skundo priėmimo klausimą tuo atveju, kai pripažįsta, kad skundą (jo dalį) atsisakyta priimti nepagrįstai, nes tai yra ABTĮ numatyta pirmosios instancijos teismo kompetencija (ABTĮ 33 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo skundo dalies dėl reikalavimo panaikinti VMI Raštą priėmimo klausimą yra pagrindas perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas tenkintinas iš dalies – skundžiama teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl VMI Rašto panaikinimo, naikintina ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kita skundžiamos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. I. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. I. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. kovo 17 d. raštą Nr. RM-12500 „Dėl informacijos pateikimo“, panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui šios skundo dalies priėmimo klausimą išnagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė