Administracinė byla Nr. eA-2412-556/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03073-2020-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.6.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja V. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-190/44U-4755/(15/5-5)4U-586/41PR-30 ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, grąžinimo į Moldovos Respubliką ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Moldovos Respublikos pilietei V. P.“ (toliau – ir Sprendimas), o šio reikalavimo netenkinus, panaikinti Sprendimo dalis, kuriose buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos ir į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS) įvesti perspėjimą dėl draudimo V. P. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.
2. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas Sprendime atsisakė jai suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir panaikino išduotą daugkartinę vizą. V. P. nuomone, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėja teigė, kad Sprendime padarytos išvados neatitinka tikrovės, kadangi ji yra realiai baigusi tinkuotojos mokymus, i?gijusi kvalifikacija?, taip pat baige? tinkuotojos mokymus Lietuvos Respublikoje. Be to, tiek Ukrainoje, tiek Moldovoje ir Lietuvoje ji pagal i?gyta? kvalifikacija? dirbo tinkuotoja.
3. V. P. pažymėjo, kad ji Ukrainoje dirbo statybininke ir atliko i?vairius statybos rangos darbus. 2014 m. darbdavys pareiškėjai pasiu?le? i?gyti tinkuotojo profesine? kvalifikacija?. Ji, sutikusi su darbdavio pasiu?lymu, realiai moke?si darbdavio jai pasiu?lytoje profesine?je mokykloje – Ukrainos Vinicos aukštojoje meno profesine?je mokykloje Nr. 5 (toliau – ir Profesinė mokykla), kurioje, kaip V. P. buvo nurodyta, yra ruošiami tinkuotojai. Baigus mokslus, pareiške?jai buvo išduotas liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindžiantis, kad ji i?gijo tinkuotojos profesine? kvalifikacija? (toliau – ir Liudijimas). Pareiškėja nurodė, kad faktine? aplinkybe?, jog Liudijimas galbūt yra suklastotas, jai tapo žinoma tik gavus ginčijamą Migracijos departamento sprendima?. Ši faktine? aplinkybe? V. P. buvo visiškai netike?ta, t. y. ji, realiai baigusi tinkuotojos mokslus bei gavusi tai liudijanti? dokumenta?, neture?jo jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad baigti mokslai buvo netikri, o išduotas baigtu? mokslu? liudijimas – suklastotas. Pareiškėja pažymėjo, kad jeigu būtų žinojusi, jog Profesine?je mokykloje baigti mokslai yra netikri, o jai išduotas Liudijimas – suklastotas, nebu?tu? siekusi te?sti mokymu?.
4. V. P. pažymėjo, kad jai kyla abejonių, ar atsakovui Profesinės mokyklos pateiktame atsakyme nebuvo sąžiningai suklysta dėl jos mokymosi fakto tikrumo, kadangi atsakymas buvo gautas tą pačią dieną, kai buvo išsiųstas Migracijos departamento paklausimas, o pareiškėja mokslus baigė 2014 m., todėl gavus paklausimą dėl Liudijimo tikrumo, Profesinės mokyklos darbuotojams atsirado būtinybė šiuos duomenis patikrinti archyve, o tai objektyviai reikalauja papildomų laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų. Be to, atsakymas buvo gautas elektroniniu paštu, o tai neleidžia patikrinti elektroninį laišką surašiusio asmens kompetencijos ir įgaliojimų tokį atsakymą pateikti bei iš esmės panaikina galimybę įsitikinti tokio atsakymo autentiškumu.
5. V. P. akcentavo, kad Lietuvoje ji yra baigusi tinkuotojos mokymus ir jai 2020 m. liepos 22 d. buvo išduotas viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Vilniaus Jeruzale?s darbo rinkos mokymo centro pažyme?jimas, pagrindžiantis, kad pareiškėja i?gijo tinkuotojos ir glaistytojos kompetencija?.
6. V. P. teigė, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 44 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. yra baigusi mokymąsi pagal profesinio mokymo programą Lietuvos Respublikoje ir dėl leidimo gyventi Lietuvoje kreipėsi nepraėjus dvejiems metams po profesinio mokymo programos baigimo. Pareiškėjos nuomone, aplinkybė, kad atsakovui buvo pateiktas galbūt suklastotas Liudijimas, turėtų būti vertinama kaip klaida, kuri nuo jos valios nepriklausė ir V. P. negalėjo būti kontroliuojama. Pareiškėja pažymėjo, kad ji atitinka visus Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.
7. V. P. atkreipė dėmesį, kad ji apie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ir Ministerija) priimta? raštą Nr. SR-3266 anksčiau nebuvo informuota, šis raštas jai sprendimo įteikimo metu nebuvo pateiktas susipažinti. Pareiškėjai ne?ra žinomi motyvai, kuriais remiantis, buvo nuspre?sta, jog jos baigti profesiniai mokymai nei?rodo, kad V. P., baigusi profesinius mokymus, i?gijo tinkuotojos kvalifikacija?. Jai taip pat nėra aišku, ar ši Ministerijos pozicija yra pagri?sta galiojanc?iomis teise?s normomis, Sprendime taip ne?ra jokiu? nuorodu? i? teise?s aktus, kurie patvirtintų tokios pozicijos pagri?stuma?. Be to, Ministerijos raštas Nr. SR-3266 V. P. sukelia neigiamas teisines pasekmes, kadangi buvo iš esme?s panaikintos jos teise?s ir galimybe?s ginti savo teises, pateikiant skunda? de?l šio rašto.
8. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, asmuo turi būti baigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, tačiau minėta įstatymo nuostata neįtvirtina jokio imperatyvaus įpareigojimo baigti būtent formaliojo profesinio mokymo programą. V. P. teigė, kad sistemiškai aiškinant šią teisės normą su Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, daroma išvada, jog pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį asmuo gali būti baigęs tiek formaliojo, tiek neformaliojo profesinio mokymo programą Lietuvoje. Be to, minėtos teisės normos nustato alternatyvų reikalavimą įgyti kvalifikaciją arba kompetenciją, o jokių imperatyvių reikalavimų įgyti atitinkamą kvalifikaciją Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta. Be to, Sprendime visiškai nepagrįstai nurodoma, kad įgyta kvalifikacija gali būti grindžiama tik išduotu diplomu, kadangi tiek išduotas diplomas, tiek pažymėjimas pagrindžia atitinkamos kvalifikacijos įgytas kompetencijas.
9. V. P. nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas jai netaikyti judėjimo laisvę ribojančios priemonės – draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas jai uždrausti atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kartu įvedant į C. SIS perspėjimą apie galiojantį draudimą, buvo priimtas remiantis išimtinai Migracijos departamento sprendimu, kuriuo V. P. buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo priimtas konstatavus, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą kvalifikaciją, taip siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nurodytas sprendimas atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai. Tokio paties tikslo buvo siekiama ir priimant sprendimą V. P. uždrausti 3 metus atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėja pažymėjo, kad Migracijos departamentas nei?verto, ar priimtas sprendimas bus proporcingas siekiamam tikslui, nepažeis jos teise?s verstis u?kine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti i? kitas Šengeno valstybes. Sprendime ne?ra pateikta argumentu?, kad siekis užkirsti nelegalia? migracija? nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai V. P. jude?jimo laisve? ribojanc?ios priemone?s, t. y. draudimo atvykti i? Lietuvos Respublika?, i?traukimo i? Užsieniec?iu? registra? ir perspe?jimo i?vedimo i? C. SIS.
10. Pareiškėja teigė, kad ne?ra jokios realios nelegalios migracijos gre?sme?s, tode?l jai taikyta jude?jima? ribojanti priemone? – draudimas 3 metus atvykti i? Lietuvos Respublika? – yra akivaizdžiai neproporcinga. V. P. pažymėjo, kad ji Lietuvoje neturi jokių kitų tikslų, išskyrus dirbti tinkuotojos darbą, o tą ji ir daro.
11. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
12. Atsakovas paaiškino, kad Juridinių asmenų registro duomenimis, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Amber Trade Group“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje V. P. ketino dirbti pagal profesiją, veiklos rūšis yra gamyba, prekyba, paslaugos ir bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Pareiškėjos profesija – tinkuotoja, tačiau Bendrovė statybine veikla neužsiima, o tai reiškia, kad Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka turi priimti sprendimą, jog V. P. darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė į Užimtumo tarnybą dėl pareiškėjos darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikių nesikreipė, o tai reiškia, kad pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.
13. Migracijos departamentas nurodė, 2020 m. birželio 25 d. oficialiu elektroniniu paštu vhptu5@vhptu5.vn.ua liudijimą išdavusiai Profesinei mokyklai išsiuntė paklausimą, kuriame buvo prašoma patvirtinti, ar V. P. pateiktas Liudijimas iš tikrųjų buvo išduotas ir ar pareiškėja iš tikrųjų įgijo tinkuotojos profesinę kvalifikaciją. Kartu su šiuo paklausimu buvo išsiųsta V. P. pateikto liudijimo skaitmeninė kopija. 2020 m. birželio 25 d. Profesinė mokykla elektroniniu paštu atsiuntė raštą, pasirašytą jos direktoriaus, kuriame nurodyta, kad pareiškėja mokykloje nesimokė, nurodytas liudijimas mokyklos nebuvo išduotas ir jame esantis direktoriaus parašas nesutampa su originaliu mokyklos direktoriaus parašu.
14. Atsakovas pažymėjo, kad 2020 m. rugpjūčio 10 d. elektroniniu paštu gavo VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2020 m. liepos 22 d., kuriame nurodyta, kad V. P. mokėsi pagal tinkuotojo-glaistytojo neformalaus mokymo programą ir jai buvo suteikta kompetencija – „geba tinkuoti ir glaistyti“, kopiją. 2020 m. liepos 15 d. atsakovas gavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento raštą Nr. SR-3266, kuriame konstatuojama, kad VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro išduotas pažymėjimas, kuris liudija, kad jį gavęs asmuo mokėsi pagal neformaliąją mokymo programą bei įgijo tam tikrą, pavyzdžiui, tinkuotojo, kompetenciją, nepatvirtina, kad asmuo įgijo atitinkamą kvalifikaciją. Asmuo laikomas įgijusiu kvalifikaciją, kai jis baigė formaliojo profesinio mokymo programą, registruotą valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre. Programos baigimas ir kvalifikacijos įgijimas paliudijami tik profesinio mokymo diplomo išdavimu, kuriame turi būti įrašas, patvirtinantis, kad asmuo įgijo atitinkamą kvalifikaciją. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro pareiškėjai išduotas pažymėjimas nepatvirtina jos tinkuotojos kvalifikacijos, o šio dokumento pateikimas nepaneigia aplinkybės, kad minėta užsienietė pateikė Profesinės mokyklos išduotą tikrovės neatitinkantį liudijimą apie jos įgytą tinkuotojos kvalifikaciją.
15. Įvertinęs V. P. pateiktus dokumentus, atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją (Vinicos aukštosios meno profesinės mokyklos Nr. 5 2014 m. gegužės 19 d. išduotas liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) neatitinka tikrovės), pareiškėja neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, kadangi nebuvo pateiktas pareiškėjos turimą kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kuris atitiktų tikrovę ir patvirtintų jos turimą kvalifikaciją. Atsižvelgęs į tai, kad V. P. pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, į tai, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos atvykimo tikslo bei sąlygų ir sąžiningo šios užsienietės siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas konstatavo, kad V. P. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.
16. Atsakovas nurodė, kad priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjos socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad V. P. su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
17. Migracijos departamentas nurodė, kad 2020 m. birželio 3 d. pareiškėjai išdavė daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią iki 2020 m. spalio 20 d. Atsakovas, įvertinęs tai, kad V. P. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, manė, kad užsienietė ir ateityje gali nesąžiningai siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsienietei atvykti ir apsigyventi į C. SIS, todėl sprendė, kad jos duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 15 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo turi būti teikiami C. SIS.
18. Atsakovo nuomone, pareiškėja piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – jos atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl V. P. atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų ir sąžiningo šios užsienietės siekio dirbti Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas pažymėjo, kad V. P. savo skunde šių objektyviai nustatytų aplinkybių jokiais įrodymais nepaneigė.
19. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešai tvarkai yra nustatytas Įstatymo 133 straipsnio 5 ir 6 dalyse – tai savarankiškas draudimo atvykti pagrindas, o Sprendimas buvo priimtas remiantis kitu savarankišku pagrindu – Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (užsienietei atsisakyta išduoti leidimą gyventi).
20. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas teigė, kad dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių užsieniečio ketinimų vykdyti teisėtą verslą Lietuvos Respublikoje realumu, sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui, visų pirma, yra atsakingas pats užsienietis, o nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo neišduoti leidimo laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste.
21. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja turi teisę jam pateikti motyvuotą rašytinį prašymą sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukti jos duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir šiame prašyme nurodyti visas, jos nuomone, reikšmingas aplinkybes.
II.
22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjos V. P. skundą atmetė.
23. Aptaręs su pareiškėjos prašymo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimu susijusias aplinkybes ir apžvelgęs Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką. Pacitavęs Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 44 straipsnio 2 dalies, 133 straipsnio 1 ir 6 dalių, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtino Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 64.15 ir 80.1 punkto nuostatas, teismas nurodė, kad V. P. Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje remiantis trimis kriterijais, įtvirtintais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose, tačiau, teismo nuomone, pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento išvadas dėl nurodytų kriterijų egzistavimo.
24. Teismas pažymėjo, kad V. P. prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo grindė tuo, kad ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis – tinkuotoja. Iš tiesų minėta profesija yra įrašyta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veikos rūšis 2020 m. I pusmečiui, patvirtintą Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog valstybės įmonės Registrų centro 2020 m. lapkričio 12 d. Juridinių asmenų registro duomenimis, Bendrovės veiklos tikslai ir rūšys yra gamyba, prekyba, paslaugos ir bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Taigi, vadovaujantis viešais registro centro duomenimis, nėra nurodyta, jog Bendrovės veiklos rūšis, be kita ko, būtų statybos veikla. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovė dėl pareiškėjos darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams kreipėsi į Užimtumo tarnybą. V. P. tai pat nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė užsiima statybų veikla.
25. Teismas nurodė, kad V. P. Migracijos departamentui pateikė Profesinės mokyklos 2014 m. gegužės 19 d. išduotą darbinės profesijos kvalifikacijos suteikimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad pareiškėja turi tinkuotojos kvalifikaciją. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 25 d. oficialiu elektroniniu paštu adresu: vhptu5@vhptu5.vn.ua Liudijimą išdavusiai Profesiniai mokyklai išsiuntė paklausimą, kuriame buvo prašoma patvirtinti, ar V. P. pateiktas Liudijimas iš tikrųjų buvo išduotas ir ar pareiškėja iš tikrųjų įgijo tinkuotojos profesinę kvalifikaciją. Į bylą pateikti atsakovo ir minėtos Profesinės mokyklos direktoriaus raštai (elektroniniai laiškai) paneigia pareiškėjos teiginius dėl tinkamos kvalifikacijos. 2020 m. birželio 25 d. Profesinės mokyklos elektroniniu laišku atsakovas buvo informuotas, jog V. P. šioje mokykloje nesimokė, Profesinė mokykla V. P. Liudijimo nėra išdavusi, jame esantis direktoriaus parašas su originaliu mokyklos direktoriaus parašu nesutampa. Be to, Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 11 d. elektroniniu paštu minėtos aukštosios mokyklos buvo informuotas, kad aukštoji mokykla neturi licencijos mokyti užsienio piliečių, todėl pareiškėja, būdama Moldovos Respublikos piliete, Profesinėje mokykloje negalėjo mokytis. Teismas nenustatė pagrindo manyti, jog atsakovui pateikta informacija neatitinka tikrovės ir nėra pagrindo abejoti šiuo dokumentu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).
26. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog V. P. nežinojo apie Liudijimo suklastojimą ir buvo apgauta, šiuo atveju negali turėti teisinės reikšmės, nes dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui yra atsakingas pats užsienietis.
27. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro 2020 m. liepos 22 d. pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog V. P. mokėsi pagal tinkuotojo-glaistytojo neformalaus mokymo programą ir jai buvo suteikta kompetencija – „geba tinkuoti ir glaistyti“. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis Profesinio mokymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi ir 12 straipsnio 1 dalimi, kvalifikacija gali bu?ti i?gyjami baigus tiek formaliojo, tiek neformaliojo profesinio mokymo programa?, o vadovaujantis to paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, tiek išduotas diplomas, tiek pažyme?jimas pagrindžia atitinkamos kvalifikacijos i?gytas kompetencijas, tačiau į bylą pateiktas Ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento raštas Nr. SR-3266, kuriame buvo konstatuota, kad VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro išduotas pažymėjimas, kuris liudija, kad jį gavęs asmuo mokėsi pagal neformaliąją mokymo programą bei įgijo tam tikrą, pavyzdžiui, tinkuotojo, kompetenciją, nepatvirtina, kad jis (asmuo) įgijo atitinkamą kvalifikaciją. Asmuo laikomas įgijusiu kvalifikaciją, kai jis baigė formaliojo profesinio mokymo programą, registruotą valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre. Programos baigimas ir kvalifikacijos įgijimas paliudijami tik išdavus profesinio mokymo diplomą, kuriame turi būti įrašas, kad asmuo įgijo atitinkamą kvalifikaciją. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog V. P. nurodytas VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro jai išduotas pažymėjimas, priešingai nei teigia pareiškėja, jos tinkuotojos kvalifikacijos nepatvirtina.
28. Pacitavęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-15 patvirtinto Asmens įgytų kompetencijų vertinimo tvarkos aprašo 9 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjos įgyta kompetencija nurodytame apraše nustatyta tvarka būtų pripažinta kaip kvalifikacija, todėl V. P. teiginiai dėl turimos kvalifikacijos turi būti vertinami kritiškai ir atmetami. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pareiškėjai pagrįstai netaikė Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte b papunktyje nustatytos sąlygos. Byloje nėra paneigta aplinkybė, kad V. P., kreipdamasi dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, teikė prieštaringą informaciją, todėl atsakovui kilo pagrįstų abejonių dėl jos atvykimo tikslo bei sąlygų ir sąžiningo šios užsienietės siekio dirbti Lietuvos Respublikoje. Teismas akcentavo, kad vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 12 punktu, atsakovas konstatavo, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir tai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Be to, Migracijos departamentas įvertino V. P. socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad jos su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat nesieja šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
29. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, esant pagrindui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kartu yra pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą. Be to, Migracijos departamentui nustačius V. P. nelegalios migracijos kilimo grėsmę, yra teisinis pagrindas panaikinti jai išduotą vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Teismas sprendė, kad Sprendimo dalis dėl vizos panaikinimo buvo priimta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
30. Pacitavęs Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 11 ir 12 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo paneigtos aplinkybės dėl pareiškėjos pateiktų duomenų neatitikties tikrovei bei galimo suklastojimo, taip pat nebuvo pateikta įrodymų dėl esamų šeiminių, socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjai 3 metus nuo jos išvykimo atvykti į Lietuvos Respubliką taip pat yra teisėta ir pagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).
31. Pacitavęs įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalių bei Taisyklių 15 punkto SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, teismas sprendė, kad Migracijos departamento sprendimas įvesti į C. SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos buvo priimtas atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, todėl buvo padaryta išvada, kad ir ši Sprendimo dalis yra pagrįsta.
32. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, buvo priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų ir konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, jo pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo naikinti. Atmetus V. P. skundą kaip nepagrįstą, nebuvo pagrindo pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
33. Teismas akcentavo, kad V. P. procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai, sprendžiant šią administracinę bylą, ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, argumentų dėl jų nepateikė.
III.
34. Pareiškėja V. P. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimo dalis, kuriose buvo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos ir į C. SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo V. P. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir pasigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.
35. V. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog Migracijos departamento Sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjai buvo uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvą, įtraukiant įspėjimą apie galiojantį draudimą į C. SIS, yra teisėtas ir pagrįstas ir ši išvada buvo grindžiama vienintele aplinkybe, kad V. P. Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, ir tai, anot teismo, sudaro pagrindą išvadai, kad gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog V. P. vienintelis tikslas yra netesėtai pasiekti Šengeno erdvę, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Priešingai, pareiškėjos skunde nurodyta faktinių aplinkybių ir išdėstytų argumentų visuma objektyviai pagrindžia, kad V. P. nekelia jokios nelegalios migracijos grėsmės, todėl egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas netaikyti jai judėjimo laisvę ribojančios priemonės – draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jos argumentai, pagrindžiantys nurodytą poziciją, nebuvo įvertinti, o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Pagrįsdama šiuos savo teiginius, V. P. nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti jos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Akcentuoja, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje kiekvienu atveju taikyti užsieniečiui papildomas judėjimą ribojančias priemones. Tokių papildomų judėjimą ribojančių priemonių taikymas yra vertinamojo pobūdžio ir jų taikymas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei teisės normomis.
36. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat neįverto, ar Sprendimas yra proporcingas siekiamam tikslui, nepažeis V. P. teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Pareiškėjos nuomone, nei atsakovo, nei teismo sprendimuose nėra pateikta argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai V. P. judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į C. SIS.
37. Pareiškėja pažymi, kad priimant Sprendimą, ji gyveno Lietuvoje ir realiai dirbo tinkuotoja, t. y. realiai vykdė jai išduotos darbinės vizos sąlyga, todėl deklaratyvūs atsakovo samprotavimai, kad tikrieji V. P. buvimo tikslai Lietuvoje yra kitokie, yra visiškai nepagrįsti bei prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Ji teigia, kad neturėjo Lietuvoje jokių kitų tikslų, išskyrus dirbti tiesioginį tinkuotojos darbą.
38. Pareiškėja nurodo, kad teismo argumentai, jog ji nepateikė įrodymų, kad jos darbdavys UAB „Amber Trade Group“ vykdo statybos veiklą ir V. P. nurodytoje bendrovėje realiai dirbo tinkuotoja, sudaro pagrindą abejoti teismo nešališkumu. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikta Bendrovės ir V. P. darbo sutarties, kuria remiantis pareiškėja buvo priimta dirbti į UAB „Amber Trade Group“ tinkuotoja, kopija. Akcentuoja, kad Sprendime nebuvo suabejota V. P. darbo Bendrovėje tikrumo faktu ir pareiškėjos darbo sutarties autentiškumo klausimu, būtent dėl to ji teismui pateiktame skunde nematė objektyvaus poreikio įrodinėti faktą, kad jos darbdavys vykdo statybos rangos veiklą.
39. V. P. pažymi, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja įstatuose numatyti baigtinį sąrašą veiklos rūšių, kurias gali vykdyti bendrovė. Teigia, kad Bendrovė turi teisę vykdyti bet kokią veiklą, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, o tai neabejotinai apima ir statybos rangos paslaugas. Be to, teismo argumentai, jog UAB „Amber Trade Group“ nevykdo statybos rangos veiklos, neatitinka objektyvios tikrovės. Teigia, kad informacija apie tai, jog Bendrovė teikia statybos rangos paslaugas, yra išviešinta – Bendrovės interneto tinklapio tituliniame puslapyje yra nurodyta, kad ji teikia statybos rangos paslaugas ir atlieka šiuos statybos rangos darbus: individualių namų statybą, mūrijimo ir betonavimo darbus, pastatų šiltinimą, stogų dengimą, pastatų išorės apdailą ir remontą, pastatų vidaus apdailą ir remontą, pastatų renovaciją. Informacija, kad UAB „Amber Trade Group“ teikia statybos rangos paslaugas, yra nurodyta ir interneto tinklapyje www.rekvizitai.lt. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja mano, kad teismo samprotavimai apie tai, jog ji nepateikė įrodymų apie savo darbą tinkuotoja UAB „Amber Trade Group“, yra akivaizdžiai nepagrįsti bei neteisėti. Siekdama paneigti šiuos teismo argumentus, V. P. kartu su apeliaciniu skundu teikia Mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išrašą, iš kurio matyti, kad pagrindinė Bendrovės veikla yra gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba.
40. Pareiškėja akcentuoja, kad nėra jokios realios nelegalios migracijos grėsmės, todėl jai taikyta papildoma judėjimą ribojanti priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga.
41. V. P. nurodo, kad teikdama Migracijos departamentui dokumentus, pagrindžiančius jos profesinę kvalifikaciją, sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo (pareiškėja trečiųjų asmenų buvo apgauta dėl mokslų ir jų baigimo faktą pagrindžiančių dokumentų tikrumo), o tai objektyviai pagrindžia, kad jos veiksmuose nebuvo tyčios apgauti atsakovą bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Pareiškėjos nuomone, neabejotina tai, kad ji, turėdama kitokius neteisėtus į Lietuvą atvykimo tikslus, nebūtų tęsusi tinkuotojų mokymų pagal neformaliojo ugdymo programą Lietuvoje bei nebūtų realiai dirbusi tinkuotoja.
42. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, V. P. teigia, kad faktas, jog jos atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negali būti absoliučiu pagrindu priimti ginčijamą sprendimą ir taikyti jame nurodytas poveikio priemones. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas privalėjo pagrįsti taikomas poveikio priemones, jas susiedamas su sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Teigia, kad priimdamas Sprendimą, atsakovas nurodė faktines aplinkybes, susijusias su atsisakymu išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, tačiau visiškai nepagrindė būtinumo jos atžvilgiu taikyti papildomas judėjimą ribojančias priemones. Atsižvelgusi į tai, V. P. mano, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su individualaus administracinio akto pagrįstumu. Teigia, kad Sprendime taip pat nebuvo pateikta faktinių aplinkybių bei motyvų, paaiškinančių, kad pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo ir kodėl yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjos judėjimo laisvę ribojančios priemonės.
43. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
44. Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą.
45. Migracijos departamento nuomone, V. P. teiginiai, kad teismas nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, taip pat neįvertino, ar ginčijamas sprendimas buvo proporcingas siekiamam tikslui, nepažeidė pareiškėjos teisės verstis ūkine-komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atsakovas teigia, kad Sprendime nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis buvo įvertintas kaip proporcingas, jis atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
46. Migracijos departamentas akcentuoja, kad nors Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis nenustato imperatyvios pareigos uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi, tačiau įtvirtina, kad šiais atvejais draudimas atvykti gali būti nustatomas. Taigi, kiekvienu atveju turi būti nustatoma, ar nėra pagrindo nustatyti draudimo atvykti užsieniečiui, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi. Migracijos departamentas šį vertinimą atlieka vadovaudamasis Tvarka ir joje pateiktais kriterijais. Atsakovas pažymi, kad Sprendime buvo aptarta ir įvertinta, kodėl nagrinėjamu atveju buvo pagrindas priimti sprendimą dėl draudimo atvykti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo gyventi darbo pagrindu, tačiau sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkantį vieną iš pagrindinių dokumentų, patvirtinančių leidimo gyventi išdavimo pagrindą. Migracijos departamento nuomone, tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas migracijos procedūroms, kuriam yra būtina užkirsti kelią.
47. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja negalėjo vykdyti veiklos pagal Migracijos departamentui pateiktus duomenis (pagal įgytą kvalifikaciją), nes atsakovui nurodytos kvalifikacijos pareiškėja nebuvo įgijusi.
48. Migracijos departamentas pažymi, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, V. P. atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė, ir ji atsakovo nustatytų aplinkybių nepaneigė. Sprendime taip pat buvo įvertinta V. P. galima grėsmė valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, tačiau tai įtakos Sprendimui neturėjo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
49. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. (15-01)3I-190/44U-4755/(15/5-5)4U-586/41PR-30, kuriame buvo nuspręsta pareiškėjai atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinti jai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą, V. P. grąžinti į Moldovos Respubliką ir uždrausti 3 metus jai atvykti į Lietuvos Respubliką bei į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai 3 metus atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis, teisėtumo bei pagrįstumo.
50. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė. V. P. su teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimo dalis, kuriose buvo nuspręsta pareiškėjai uždrausti 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir į C. SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo V. P. 3 metus atvykti bei apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje).
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos V. P. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.
52. V. P. apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad iš esmės ji nesutinka su tuo, jog Sprendimu jai buvo uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvą, įtraukiant įspėjimą apie galiojantį draudimą į C. SIS, ir teigia, kad egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas jai judėjimo laisvę ribojančios priemonės – draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką – netaikyti. V. P. nuomone, jos nurodyta faktinių aplinkybių ir išdėstytų argumentų visuma objektyviai pagrindžia, kad pareiškėja nekelia jokios nelegalios migracijos grėsmės, todėl jai taikyta papildoma judėjimą ribojanti priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga. Pareiškėja teigia, kad tikrasis jos atvykimo į Lietuvą tikslas buvo dirbti tinkuotojos darbą, o atsakovui teikdama dokumentus, pagrindžiančius profesinę kvalifikaciją, ji sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo, todėl pareiškėjos veiksmuose nebuvo tyčios apgauti atsakovą bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis.
53. Vertindama Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS II reglamento 24 straipsnyje nėra nustatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į C. SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo panaikinta viza ar buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, priimant tokio pobūdžio sprendimus, turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.
54. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimu pareiškėjui atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi ir panaikinus jai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą, buvo būtina išspręsti V. P. tolesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą, kadangi panaikinus minėtą vizą, jos buvimas Lietuvos Respublikoje tapo neteisėtu ir pareiškėja negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų.
55. Ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinys patvirtina, kad atsižvelgęs į atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priežastį, t. y. kad V. P., teikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą profesinę kvalifikaciją, atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į C. SIS. Priimdamas tokį sprendimą, Migracijos departamentas įvertino aplinkybę, kad pareiškėja apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, o tai leidžia pagrįstai manyti, kad gali kilti V. P. nelegalios migracijos grėsmė. Tai pat buvo įvertinta, jog pareiškėja nesąžiningais veiksmais, pažeisdama Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Priimdamas Sprendimą, atsakovas taip pat įvertino pareiškėjos socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad V. P. su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat nesieja šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Jokių šią atsakovo padarytą išvadą paneigiančių įrodymų ar įtikinančių argumentų pareiškėja nenurodė. Įvertinęs aplinkybes, kad V. P. buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos ji pateikė, norėdama gauti leidimą gyventi neatitiko tikrovės, tai, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, galima pagrįstai manyti, jog užsienietė ir ateityje gali nesąžiningai siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad vienas iš draudimo atvykti instituto tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę – gali būti pasiekiamas, tik į C. SIS įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi, atsakovas nusprendė pareiškėjos duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo pateikti C. SIS. Taigi, Sprendime buvo aptarta ir įvertinta, kodėl nagrinėjamu atveju buvo pagrindas priimti sprendimą dėl draudimo atvykti ir perspėjimo į C. SIS įvedimo.
56. Teisėjų kolegija su aptartomis atsakovo Sprendime padarytomis išvadomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju gali kilti V. P. nelegalios migracijos grėsmė, kadangi norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, ji pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, užfiksuotus viename iš pagrindinių dokumentų, patvirtinančių leidimo gyventi išdavimo pagrindą. Nors V. P. teigia, kad ji, atsakovui teikdama dokumentus, kuriais grindė turimą profesinę kvalifikaciją, sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo, tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016), darytina išvada, kad aplinkybė, jog V. P. nežinojo apie Liudijimo suklastojimą ir buvo apgauta, šiuo atveju negali turėti lemiamos teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui yra atsakingas pats užsienietis.
57. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, kad V. P. piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, o jos atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką ir gyvenimo joje tikslo bei sąlygų ir sąžiningo V. P. siekio dirbti Lietuvos Respublikoje. Nors V. P. teigia, kad jos tikslas Lietuvoje buvo dirbti tinkuotoja, tačiau pagal atsakovui pateiktus duomenis, ji tinkuotoja dirbti negalėjo, kadangi nurodytos kvalifikacijos nebuvo įgijusi. Jokių argumentų, susijusių su jos įgytos kvalifikacijos tinkamumu, apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė. Padarytos išvados, kad nebuvo pateiktas jos turimą kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kuris atitiktų tikrovę ir patvirtintų V. P. kvalifikaciją, ji nepaneigė ir apeliaciniame skunde teismo padarytos išvados, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog V. P. nurodytas VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro jai išduotas pažymėjimas pareiškėjos tinkuotojos kvalifikacijos nepatvirtina, neginčijo.
58. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti V. P. nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėja šių atsakovo nustatytų aplinkybių nepaneigė. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog V. P. nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi sprendimas dėl išsiuntimo buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (užsienietei buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir buvo panaikinta išduota viza), o ne remiantis tuo, kad V. P. kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentas, kad ji nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešai tvarkai, Sprendimo neteisėtumo nepatvirtina.
59. Teisėjų kolegijos nuomone, valstybės ir visuomenės interesas, kad teisė gyventi Lietuvos Respublikoje būtų suteikiama tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjai dėl nustatyto draudimo galbūt kilsiančius nepatogumus. Priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama V. P. grąžinti į Moldovos Respubliką, nebuvo nustatyta, tokių priežasčių nenurodė ir pati pareiškėja.
60. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o V. P. buvo uždrausta į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su V. P. apeliacinio skundo argumentais, kad nustatytas 3 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcinga poveikio priemonė ir šiuo atveju tokia priemonė nebuvo reikalinga. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečio migraciją, kai asmuo nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą (pateikdamas informaciją dėl prašymo leidimui gauti toks asmuo tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. de facto (faktiškai; iš tikrųjų) pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis), nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015; 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3669-822/2016, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Tokiais atvejais draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti atitinkamus užsieniečio duomenis į C. SIS yra nustatyta SIS II reglamente (24 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendime taikytas aptartas ribojimas V. P. yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsienietės teisių nesuvaržė labiau, nei tai buvo būtina.
61. Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą V. P. ginčijamą Sprendimo dalį, kuri, priešingai nei teigia pareiškėja, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas atitinka.
62. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su UAB „Amber Trade Group“ veikla, buvo aktualios sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau pareiškėjai atsisakymo jai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neginčijant, šios aplinkybės teisėjų kolegijos nėra vertinamos, kaip nesusijusios su apeliacinio skundo dalyku. Atitinkamai nėra vertinamas ir kartu su apeliaciniu skundu V. P. pateiktas dokumentas, kuriuo yra grindžiama Bendrovės vykdoma veikla.
63. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1187-442/2020). V. P. nuomone, teismo argumentai, jog ji nepateikė įrodymų, kad jos darbdavys UAB „Amber Trade Group“ vykdo statybos veiklą ir pareiškėja realiai Bendrovėje dirbo tinkuotoja, sudaro pagrindą abejoti teismo nešališkumu, tačiau šie V. P. argumentai nėra pagrįsti, o nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.
64. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino V. P. reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti V. P. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
65. Atmetus pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius