Administracinė byla Nr. A-463-492/2020
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01233-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. birželio 1 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–8), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. buvo laikomas Telšių apskrities VPK Mažeikių areštinėje sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų: atvykus į areštinę, buvo atliekama krata, kurios metu tekdavo nusirengti, pareiškėją stebint per vaizdo kameras; prieš atliekant kratą daugiau nei 1–2 valandas tekdavo būti lauke, nors lauke lijo ar snigo, ir laukti, kol bus atliekami kokie nors skirstymo veiksmai; po kratos buvo talpinamas į vienvietes kameras, kurios buvo mažos ir apstatytos baldais bei sanitariniu mazgu, dėl vietos kamerose trūkumo pareiškėjas buvo priverstas sėdėti ar gulėti ir dėl to jam atsirasdavo pragulos; sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. nebuvo sėdimo klozeto, o tik „skylė žemėje“, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas; kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos; langas atsidarė apie 5 cm, o per tokį tarpą nepateko pakankamai gaivaus oro; dušo kabinose nebuvo kilimėlių, atsistojus ant šaltų ir slidžių grindų pareiškėjas galėjo susižeisti ar susirgti; prieš einant į dušą tekdavo nusirengti stebint prižiūrėtojams; būdavo sunku patekti į dušą, pareiškėjas turėjo maldauti prižiūrėtojų, kad jį nuvestų į dušą; taip pat pareiškėjas maldaudavo, kad jį išvestų pasivaikščioti į lauką; kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas. Pareiškėjo teigimu, jis dėl tokių sąlygų patyrė pažeminimą, psichologinį sukrėtimą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių apskrities VPK atsiliepime (b. l. 22–27 ) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis, kuriomis dienomis ir kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek kamerose buvo laikoma asmenų ir koks kamerų plotas. Atsakovo atstovas nurodė, kad Mažeikių rajono policijos komisariato areštinė (dabar Telšių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinė) (toliau – ir Mažeikių areštinė) pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., ją statant buvo atsižvelgta į galiojančius teisės aktus ir jais vadovautasi, todėl areštinės patalpos atitinka visus keliamus jai reikalavimus, laikymo sąlygos atitinka Europos Sąjungos galiojančioms normoms. Teritorinėse policijos įstaigose areštinių patalpos įrengiamos, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 484 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo ir priežiūros reikalavimų nuostatomis.
5. Planiniu konvojumi atvykę areštuotieji iki asmens kratos ir daiktų apžiūros atlikimo, patalpinimo į kameras, pačių pasirinkimu, pageidavimu gali būti patalpinami tuščioje kameroje arba išleidžiami į pasivaikščiojimo kiemą. Kelių/keleto minučių skirtumas nuo atvykimo iki patalpinimo į kamerą susidaro dėl to, kad planiniu konvojumi atvyksta ne vienas areštuotas asmuo ir visiems turi būti atlikta asmens krata bei daiktų apžiūra, kuri užtrunka. Pareiškėjo teiginiai, kad jam paskirstymo į kamerą reikia laukti lauke daugiau nei 1–2 val. yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.
6. Telšių apskrities VPK viršininko 2017 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 86-V-174 “Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės vidaus tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės vidaus tvarkos aprašo (toliau – ir Vidaus tvarkos aprašas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) XII skyriuje numatyta policijos areštinėje laikomų asmenų teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Asmenys, esantys Telšių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje, asmens higienos procedūras ne rečiau kaip kartą per savaitę atlieka duše, o kasdienines asmens higienos procedūras gali atlikti praustuvėje, kurios įrengtos kiekvienoje kameroje. 2017 m. liepos mėnesį areštinės rūsio patalpose, kur yra įrengti dušai, buvo atliktas kapitalinis remontas, dušo patalpos suremontuotos. Areštuotiesiems sudarytos sąlygos nusirengti šalia dušų esančiose patalpose, kurios nuo koridoriaus atskirtos durimis, todėl pareigūnai jų nemato ir neturi galimybės stebėti, kaip asmenys ruošiasi praustis. Dušų patalpos nuo persirengimo patalpos taip pat atskirtos durimis. Persirengimo patalpoje, bei prie dušų yra patiesti kilimėliai. Remiantis PASPR (policijos areštinių ir sulaikymo patalpų registras) duomenimis, matyti, kad pareiškėjui, kiekvieną kartą atvykus į areštinę tą pačią ar kitą dieną buvo suteikiama galimybė nueiti į dušą kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakyme Nr. 1V-247 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“.
7. Bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus pareiškėjo nurodytu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 5-V-31 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“, kuriame nurodoma, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pagal šio įsakymo 29 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 160–180 cm aukščio pertvara ir varstomomis 120 cm durimis. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti antivandalinis praustuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose yra dvigubi langai, išorinis stiklas yra grynai skaidrus, vidinio lango stiklas yra sustiprintas bei armuotas, šviesus, nežymiai matinis. Šis matinis stiklas dar statant ir įrenginėjant areštinę buvo specialiai taip padarytas, kad asmenys pro langus nematytų kitų asmenų, einančių policijos komisariato teritorijoje, kad su jais nebandytų užmegzti kontaktų, bei išdaužus stiklus, būtų suvaržyta galimybė pabėgti, taip pat visose kamerose yra įrengtos papildomai dienos liuminescencinės lempos. Langai yra pritaikyti vėdinti, jie atsidaro iš kameros vidaus pusės, todėl atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Papildomai kameros vėdinamos mechaniniu būdu, kai elektros varikliai per ventiliacinius vamzdynus priverstinai įpučia ir ištraukia orą. Telšių apskrities VPK areštinėje nuotolinio stebėjimo sistema nėra įrengta, kadangi areštinė pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., ją statant buvo atsižvelgta į galiojančius teisės aktus ir jais vadovautasi.
8. Areštinės pamainų pasikeitime kiekvieną rytą dalyvauja areštinės viršininkas, kuris išklauso areštuotų asmenų pretenzijas, prašymus, pasiūlymus, surenka jų prašymus raštu ir laiškus. Kiekvienas areštinėje laikomas asmuo gali išsakyti nusiskundimus žodžiu arba raštu, tačiau pareiškėjas nei vieną kartą neišsakė jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ar netinkamo, nekultūringo darbuotojų elgesio su juo, nors tokią galimybę turėjo, o argumentai, jog tenka ilgai laukti kol prieina pareigūnas, iš pareigūnų girdėdavo necenzūrinius žodžius, jautė nepagarbą, yra visiškai nepagrįsti.
9. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Konvojavimo taisyklių VIII skyriaus IV dalis „Konvojuojamųjų kratos organizavimas“ reglamentuoja konvojuojamųjų kratos patalpos įrengimą bei asmens kratos organizavimą: 75 punkte nurodoma, kad „Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse lydimų konvojuojamųjų kratai, drabužių, daiktų ir maisto produktų apžiūrai atlikti turi būti įrengtos gerai apšviestos patalpos. Jose turi būti: stalai, kėdės, suolai, chalatai pareigūnams, patiesalai ant grindų ir stalų, praustuvas, dezinfekuojamosios priemonės, muilas, rankšluosčiai, vienkartinės pirštinės ir instrumentai daiktų ir maisto produktų apžiūrai atlikti. Konvojuojamųjų kratai, drabužių, daiktų ir maisto produktų apžiūrai atlikti gali būti naudojamos specialiosios techninės priemonės. <...> Už šių patalpų paruošimą atsako Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracija“. Areštinėje asmenų, daiktų ir maisto tikrinimo patalpa yra įrengta, pagal nurodytus kriterijus. Patalpa filmuojama, apie filmavimą asmenys įspėjami nustatytos formos įspėjamuoju lipduku. Visuminė krata atliekama asmenims atvykusiems iš kitų įstaigų ar išvykusiems iš areštinės perimetro ribų. Patalpoje yra kilimėlis, ant kurio užlipus asmeniui atliekama asmens krata, techniškai nustatyta, kad ši vieta nebūtų filmuojama, uždėtas juodos spalvos fonas, todėl pareiškėjo argumentai, jog jį per kameras stebi kitos lyties pareigūnas yra visiškai nepagrįsti (ekrano vaizdo kopija pridedama). Aktualiu laikotarpiu areštinėje Visuomenės sveikatos centras planinių ar operatyviųjų (pagal skundus) patikrinimų neatliko.
10. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas neįrodė konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises bei nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos. Tam tikras asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau negalima teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jam buvo apribojama laisvė, patyrė dvasinių bei emocinių išgyvenimų ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
II.
11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu (b. l. 94–103) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Telšių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje, o reikalavimą dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo kamerose, nurodė, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (galiojo iki 2017 m. balandžio 4 d., toliau – ir Taisyklės) 80 punktą, policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus apie kamerų plotą ir asmenų, laikomų jose, skaičių, taip pat asmens paskirstymo į kameras išrašų duomenis, sprendė, kad minimalus areštinėje laikomam asmeniui taikomo gyvenamojo ploto dydis pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas, o teisinis reglamentavimas nenumato, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas baldais užstatytas plotas. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nurodė, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas darė išvadą, kad net atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau nei 5 kv. m. kameros ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kameroje buvę baldai akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti.
14. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, teismas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas nebenumato, kad areštinių kamerose turi būti „sėdimas“ tualetas, o iš atsakovo pateiktų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, fotonuotraukų matosi, kad kamerų sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimi“ tualetai, bet ne „skylė žemėje“, kaip nurodo pareiškėjas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl sanitarinių mazgų įrengimo Mažeikių areštinės kamerose skundžiasi abstrakčiai, nedetalizuoja, kokiu būdu dėl „sėdimų“ tualetų ir ventiliacijos nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala, todėl laikė, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta.
15. Teismas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismo vertinimu, atsakovo atsiliepime pateikti duomenys, kad areštinės kamerose yra dvigubi langai, išorinis stiklas skaidrus, vidinio lango stiklas sustiprintas bei armuotas, skaidraus stiklo, langai vėdinti pritaikyti, atsidaro iš kameros pusės, be to, kameros yra papildomai vėdinamos mechaniniu būdu, paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamos patalpų ventiliacijos.
16. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengto iškvietimo mygtuko, nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintoje Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijoje (toliau – ir Instrukcija) numatyta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, t. y. vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių jam būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, bet jis to negalėjo padaryti, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas, teismo vertinimu, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.
17. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sąlygų atliekant kratą, analizavo Instrukcijos 3.13, 14, 17, 20 punktų nuostatas. Teismas vertino atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus, kad areštinėje asmenų, daiktų ir maisto tikrinimo patalpa įrengta pagal nustatytus kriterijus, patalpa filmuojama, apie filmavimą asmenys įspėjami nustatytos formos įspėjamuoju lipduku, patalpoje yra kilimėlis, ant kurio užlipus asmeniui atliekama krata, techniškai nustatyta, kad ši vieta nebūtų filmuojama, uždėtas juodos spalvos fonas. Teismas nurodė, kad šioms aplinkybėms patvirtinti atsakovas pateikė ir kratos atlikimo patalpos fotonuotrauką. Teismas nustatė, kad iš R. K. kortelių ir jo paskirstymo į kameras išrašų matyti, jog nuo pareiškėjo atvykimo iki patalpinimo į areštinės kamerą ilgiausiai buvo sugaišta 39 min. (2017 m. lapkričio 8 d.), kitais kartais pareiškėjas buvo patalpintas per dar trumpesnį laiką arba iš karto atvykus, todėl pareiškėjo teiginius dėl 1–2 valandų laukimo iki patalpinimo į kameras laikė nepagrįstus. Apibendrindamas teismas nurodė, kad nėra pagrindo laikyti, jog priimant pareiškėją į Mažeikių PK areštinę buvo pažeista asmenų priėmimo ir kratų atlikimo tvarka ar pažeistas jo privatumas.
18. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo, analizavo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas nurodė, kad Policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės. Teismas vertino byloje pateikto Telšių apskrities VPK viršininko 2017 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 86-V-174 patvirtinto Telšių apskrities VPK areštinės vidaus tvarkos aprašo nuostatas, kurių III skyriuje išdėstyta policijos areštinėse uždarytų asmenų dienotvarkė. Pagal šios dienotvarkės 6.6. ir 6.9. punktus, areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimas numatytas nuo 9.00 iki 11.30 val. ir nuo 12.30 iki 16.45 val. Iš byloje esančių pareiškėjo kortelių išrašų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Mažeikių areštinėje buvo laikomas 2016 m. lapkričio 11–15 d. (4 paras), 2016 m. gruodžio 1–3 d. (2 paras), 2016 m. gruodžio 3–6 d. (3 paras), 2017 m. lapkričio 8–10 d. (2 paras), 2017 m. lapkričio 15–17 d. (2 paras), 2018 m. sausio 4–9 d. (5 paras), 2018 m. sausio 10–12 d. (2 paras), 2018 m. sausio 24–26 d. (2 paras), 2018 m. vasario 14–15 d. (1 parą), 2018 m. kovo 8–13 d. (5 paras), 2018 m. kovo 14–16 d. (2 paras), 2018 m. balandžio 17–19 d. (2 paras), 2018 m. gegužės 29–31 d. (2 paras). Atsižvelgdamas į tai, kad per minėtą laikotarpį į pasivaikščiojimo kiemelį pareiškėjas buvo išvestas 12 kartų, iš jų tik du kartus po 1 valandą, kitus kartus mažiau nei po 1 valandą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore kasdien ne mažiau kaip vieną valandą buvo pažeista.
19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl dušų įrengimo, analizavo HN 134:2015 28 punkto nuostatas, taip pat vertino atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus, kad asmenys, esantys areštinėje, asmens higienos procedūras duše atlieka ne rečiau kaip kartą per savaitę, dušo patalpos suremontuotos 2017 m. liepos mėn., areštuotiesiems sudarytos sąlygos nusirengti šalia dušų esančiose patalpose, kurios nuo koridoriaus atskirtos durimis, todėl pareigūnai jų nemato, dušų patalpos nuo persirengimo patalpos taip pat atskirtos durimis, persirengimo patalpoje bei prie dušų yra patiesti kilimėliai. Teismas nurodė, kad šias atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos dušo patalpų fotonuotraukos. Iš byloje esančių pareiškėjo kortelių išrašų teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše nebuvo pažeista, jo teiginiai dėl nusirenginėjimo matant prižiūrėtojui paneigti atsakovo paaiškinimais ir į bylą pateiktomis fotonuotraukomis, iš kurių matosi, kad persirengimo ir dušo patalpos nuo koridoriaus atskirtos durimis. Teismas nurodė, kad higienos norma nenumato, jog dušų kabinose turi būti kiliminės dangos, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius areštinėse laikomų asmenų prausimąsi po šiltu dušu.
20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Mažeikių PK areštinėje nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė būti laikomam areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista – pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore kasdien ne mažiau kaip vieną valandą, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui atsirado tokios pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Teismas vertino, kad pareiškėjas Mažeikių areštinėje buvo laikomas epizodiškai, atvežamas ir tą pačią arba kitą dieną išvežamas į policijos komisariatą, Šiaulių TI, teismą ir pan., todėl nustatytas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, bet ne tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris pasireikštų giliais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu ar negrįžtamais sveikatos pakitimais. Teismas, remdamasis EŽTT praktika, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
III.
21. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde (b. l. 105–106) prašo, nagrinėjant šį apeliacinį skundą, atlikti įrodymų tyrimo veiksmus – bent jau nurodytus šiame apeliaciniame skunde, kurių neatliko pirmosios instancijos teismas; konstatuoti, kad skundą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šališkai; sprendimą panaikinti, priimant naują sprendimą, atlikus visus reikiamus veiksmus, užtikrinančius pareiškėjo skundo pagrįstumą; priteisti iš Telšių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
22. Pareiškėjo manymu, teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik atsakovo pateiktais paaiškinimais ir įrodymais. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad nei pareiškėjo laikymo Mažeikių areštinėje metu, nei pagal pareiškėjo pateiktą skundą pirmosios instancijos teismui, kuriame detaliai išvardino pažeistas laikymo sąlygas ir kilusias pasekmes, nebuvo atliktas išsamus patikrinimas, kuris patvirtintų, kad Mažeikių areštinėje laikymo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus ir kurio metu būtų įvertintas prižiūrėtojų elgesys su suimtaisiais. Neatlikus tokių veiksmų (patikrinimo įstaigoje, vidaus audito), pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjas jo atžvilgiu laiko šališku.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, susijusias su kratos atlikimu, ploto trūkumu kamerose, sanitarinio mazgo neatitikimu higienos normoms, netinkama ventiliacija, netinkamu dušo patalpų įrengimu, išvedimu į dušą ir pasivaikščioti į lauką, neįrengtu iškvietimo mygtuku. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių sąlygų Mažeikių areštinėje jis patyrė pažeminimą, psichologinį sukrėtimą, stresą.
24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių apskrities VPK atsiliepime (b. l. 110–111) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
25. Atsakovo atstovo manymu, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai visapusiškai ištyrė, įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
26. Atsakovo atstovas pažymi, kad asmenų, esančių areštinėje, tam tikri privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau teigti, kad dėl pareiškėjo nurodytų teiginių areštinėje jis buvo tyčia kankinamas, patyrė nežmonišką ar jo orumą žeminantį elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus sunkumus, nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėją, todėl pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų laikymo sąlygų Mažeikių areštinėje neužtikrinimo nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., atlyginimo.
28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 11 d.–2018 m. gegužės 31 d. laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Mažeikių areštinėje, į pasivaikščiojimo kiemelį jis buvo išvestas 12 kartų, iš jų tik du kartus po 1 valandą, kitus kartus mažiau nei po 1 valandą. Teismas, įvertinęs bylos faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore kasdien ne mažiau kaip vieną valandą buvo pažeista, tačiau sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui atsirado tokios pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Šią pareiškėjo skundo dalį teismas patenkino iš dalies, pripažindamas pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkino. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų sąlygų Mažeikių areštinėje teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
29. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačias argumentais, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik atsakovo pateiktais paaiškinimais ir įrodymais, tačiau pagal pareiškėjo teismui pateiktą skundą nebuvo atliktas išsamus patikrinimas, vidaus auditas, kuris patvirtintų, kad Mažeikių areštinėje laikymo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus, o, tokių veiksmų neatlikus, teismo sprendimas pareiškėjo atžvilgiu yra šališkas.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.
32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo priimtu šališku sprendimu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais paaiškinimais ir įrodymais, neprašė pateikti įrodymų apie įstaigoje atliktą patikrinimą, vidaus auditą, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes vertino kitaip nei pareiškėjas, nereiškia, jog teismas byloje priėmė šališką sprendimą.
33. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų sąlygų atliekant kratą Mažeikių areštinėje, ploto trūkumo kamerose, sanitarinio mazgo neatitikimo higienos normoms, netinkamos ventiliacijos, netinkamo dušo patalpų įrengimo, išvedimo į dušą, neįrengto iškvietimo mygtuko, atsakovo atstovo paaiškinimus ir byloje pateiktus įrodymus, atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė, todėl pagrįstai pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokius konkrečiai pažeidimus teismas turėjo nustatyti, tačiau to nepadarė, kokių konkrečių pareiškėjo skunde pateiktų argumentų pirmosios instancijos teismas neįvertino, pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Pareiškėjo teigimu, pagal teismui pateiktą skundą nebuvo atliktas išsamus patikrinimas, vidaus auditas, kuris patvirtintų, kad Mažeikių areštinėje laikymo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, tokių duomenų nenurodo ir pareiškėjas, kad jis ginčo laikotarpiu Mažeikių areštinės administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytų netinkamų sąlygų įstaigoje ar būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos su prašymu Mažeikių areštinėje atlikti patikrinimą. Kreipimosi į įstaigos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar įstaiga, žinodama apie pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad patikrinimai įstaigoje nebuvo atliekami, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjas patyrė skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas pasekmes.
35. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (2 d.).
36. Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
37. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
38. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore kasdien ne mažiau kaip vieną valandą buvo pažeista, pareiškėjo teises apgynė teismo sprendimu pripažindamas pareiškėjo teisių pažeidimą, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas Mažeikių areštinėje buvo laikomas epizodiškai (nuo 1 iki 5 parų), kad pareiškėjas neneigia aplinkybių, jog teise pasivaikščioti jis pasinaudojo, ką patvirtinta ir byloje pateiktas pareiškėjo kortelės išrašas (b. l. 28–67), taip pat į tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nedetalizavo, kokios konkrečiai neigiamos pasekmės jam kilo dėl trumpesnės pasivaikščiojimo trukmės, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nustatytas pažeidimas pareiškėjui galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, todėl teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju pakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.
39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė