Administracinė byla Nr. A-1542-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01085-2016-7

                                          Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės, Virginijos Volskienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elme metalas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elme metalas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Vakarų laivų gamykla“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Jukneda“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Elme metalas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros (toliau – ir atsakovas, Departamentas, KRAAD) 2016 m. balandžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. 7 ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. V-43 „Dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7“.
2. Pareiškėjo atstovai nurodė, kad 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 24 d., 2014 m. gegužės 27 d. ir 2014 m. spalio 7 d. akcinė bendrovė „Vakarų laivų gamykla“ (toliau – ir AB „Vakarų laivų gamykla“) sudarė 5 sutartis su uždarąja akcine bendrove „Jukneda“ (toliau – ir Tvarkytojas, UAB „Jukneda“) dėl ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų (atliekų kodas 11 01 05*) tvarkymo. Šiuo atveju AB „Vakarų laivų gamykla“ veikė kaip mokėtojas už paslaugas, kurios buvo teikiamos pareiškėjo naudai ir jo interesais. Pabrėžė, kad sutarčių sudarymo metu buvo įsitikinta, jog Tvarkytojas turėjo galiojančius dokumentus dėl teisės verstis atliekų tvarkymo veikla, susijusia su sutarčių vykdymu, t. y. buvo įregistruotas viešai prieinamame Atliekas tvarkančių įmonių registre, turėjo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. liepos 3 d. išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kuriame buvo įvertintos ėsdinimo rūgščių tvarkymo veiklos (S1- surinkimas, S2 – vežimas, R13 – R1-R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymas) taip pat Aplinkos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 20 d. išduotą Pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000656.
3. Nurodė, kad pavojingų atliekų važtaraščiai bei darbų priėmimo aktai patvirtina, jog Tvarkytojas savo technika, tara ir autotransportu paėmė iš pareiškėjo iš viso 353 101 t druskos rūgšties tirpalo atliekų ir išsivežė tvarkyti, taigi, visus pagal sutartis prisiimtus įsipareigojimus įvykdė ir atliekas tinkamai sutvarkė. Gavus atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus, Tvarkytojo sąskaitos buvo apmokėtos. Po apmokėjimo gavimo ėsdinimo rūgščių atliekų turėtoju tapo Tvarkytojas, todėl pareiškėjo manymu, nuo to momento atsakomybė už tolimesnį atliekų likimą tenka ne gamintojui, o tvarkytojui.
4. Teigė, jog pareiškėjas neprivalo imtis kokių nors specialių veiksmų tam, kad įsitikintų, jog faktiškai atliekos yra sutvarkytos tinkamai. Pabrėžė, kad teisės aktuose nebuvo keliami imperatyvūs reikalavimai perduoti atliekas tik galutiniam atliekų tvarkytojui, nes galimos ir kitos alternatyvios veiklos, kurios yra teisėtos, taip pat nebuvo nustatyta, kad atliekų turėtojas, nežinodamas, kaip jo atliekos bus sutvarkytos, neturėtų perduoti atliekų tokiam turėtojui.
5. Nurodė, jog pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, kur UAB „Jukneda“ faktiškai vykdo veiklą, kadangi tokio pobūdžio pažeidimų kontrolė – atsakovo pareiga. Pareiškėjo nuomone, principas „teršėjas moka“ nėra absoliutus, gamintojo atsakomybės klausimas gali būti vertinamas tik konkrečioje situacijoje. Tvirtina, kad pareiškėjas visas jo atžvilgiu teisės aktuose nustatytas pareigas, taip pat ir sutartines prievoles įvykdė tinkamai, elgėsi apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, be to teigė, jog galimai tyčinių UAB „Jukneda“ veiksmų nebuvo galimybės pastebėti ir įvertinti. Akcentavo, kad atsakovas tiek ginčijamuose aktuose, tiek savo paaiškinimuose pateikė netinkamą ir iš esmės neteisingą bei tendencingą Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. lapkričio 19 d. direktyvos Nr. 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Direktyva 2008/98/EB), kitų aktualių teisės aktų, Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) prejudicinių sprendimų atliekų šalinimo klausimais aiškinimą bei taikymą. Prašė skundą tenkinti.
6. Atsakovo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovės nurodė, jog su skundu nesutinka. Paaiškino, kad pareiškėjo vykdoma veikla susijusi su metalų apdorojimu ir deginimu, karštu cinkavimu. Vykdant šias veiklas pagaminamos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos (atliekų kodas 11 01 05*). Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 1 priedo 2.1. punktą, šios atliekos yra priskiriamos prie pavojingų ir šalinimui skirtų atliekų. Galimas šių atliekų tvarkymo būdas yra D9: fizikinis - cheminis apdorojimas, kurio metu gaunami galutiniai junginiai ar mišiniai šalinami (o ne naudojami) vykdant bet kurią iš D1 - D12 veiklų.
7. Paaiškino, kad pareiškėjas pagal AB „Vakarų laivų gamyklos“ pasirašytą sutartį perdavė 2014 m. - 2015 m. UAB „Jukneda“ ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas. UAB „Jukneda“ priėmė 353 101 t minėtų atliekų iš UAB „Vakarų cinkas“ ir pareiškėjo, o AB „Vakarų laivų gamykla“ apmokėjo už šių atliekų sutvarkymą. Pagal AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės specialiosios rangos sutarties sąlygas, pasirašytas su UAB „Jukneda“, rangovas savo turima technologija, tara ir transportu pasiima druskos rūgšties tirpalą utilizavimui. Tačiau atsakovas pažymėjo, kad UAB „Jukneda“ neturėjo teisės priimti šių šalinimui skirtų rūgšties atliekų, nes Atliekų tvarkymo valstybės registre buvo įsiregistravusi atliekų naudojimo būdą R13 (R1 - R 12 veiklomis naudoti skirtų atliekų laikymas), todėl šalinti šių pavojingų atliekų negalėjo. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Jukneda“ pagal 2012 m. pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 300656 buvo suteikta teisė tik rinkti ir laikyti atliekas. Be to, pagal UAB „Jukneda“ išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. 1/68 (toliau - TIPK leidimas) atliekų laikymo vieta buvo numatyta viena – adresu Ateities plentas 31 E, Kaunas, tuo tarpu pareiškėjo perduotos UAB „Jukneda“ 50 676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekos buvo rastos nelegaliame sandėlyje Svirno g. 6, Eigirgalos k., Domeikavos sen., Kauno r.
8. Atsakovas vertino, kad šiuo atveju pavojingos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, buvo laikomos neteisėtai, dėl ko kilo grėsmė žmonių sveikatai ir buvo padaryta žala aplinkai. Nurodė, kad 2016 m. balandžio 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. 7 pareiškėjas buvo įpareigotas laikantis Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų, neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus perduotas 50 676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekas UAB „Jukneda“, perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, atliekų perdavimo veiksmus derinti ir atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus pateikti Departamento Kauno agentūrai.
9. Teigė, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, siekiant užtikrinti žmonių bei aplinkos saugumą, ir tai suponuoja pareigą pareiškėjui, kaip pavojingų atliekų gamintojui (turėtojui), atlikti ne tik formalų atliekų perdavimą jų tvarkytojui, bet užtikrinti saugią aplinką bei garantuoti žalos nekilimo pasekmes.
10. Be to, Direktyvos 2008/98/EB 8 straipsnio 1 dalis numato padidintą atliekų gamintojo atsakomybę. Teigė, kad pareiškėjas, kaip atliekų gamintojas, turėjo žinoti, kad vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. birželio 14 d. reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1013/2006) 2 straipsniu, atliekų tvarkymo būdai R12 ir R13 nurodyti kaip tarpinio naudojimo, o D13 ir D15 kaip tarpinio šalinimo operacijos. Pareiškėjas nepateikė byloje jokių duomenų, jog žinojo, kokį laiką pagamintos atliekos bus laikomos UAB „Jukneda“ patalpose kol bus perduotos atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei ir kokiai konkrečiai atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei jo atliekos bus perduotos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo neatidumą ir nerūpestingumą įrodė ir tai, kad pats pareiškėjas, kaip atliekų gamintojas, perdavė UAB „Jukneda“ žymiai didesnius pavojingų ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekų kiekius (t. y. 81,2 t) vienu metu nei yra leidžiama pagal UAB „Jukneda“ TIPK leidime numatytą, apskritai visų pavojingų atliekų didžiausią leidžiamą laikyti (R13) kiekį (t. y. 17,3) tonomis vienu metu sandėliavimo patalpose, kurių plotas 55,09 m2.
11. Pabrėžė tai, kad pareiškėjas teismui pateikė UAB „Jukneda“ TIPK leidimo titulinio lapo kopiją ir leidžiamų naudoti atliekų lentelę, kurioje nurodyta, kad UAB „Jukneda“ gali surinkti ir vežti ėsdinimo rūgštis (kodas: 11 01 05*), kitaip neapibrėžtas rūgštis (kodas: 11 01 06*) ir ėsdinimo šarmus (kodas: 11 01 07). Atkreipė dėmesį, jog Departamento išduotame UAB „Jukneda“ TIPK leidime (37 lentelė, leidžiamos naudoti atliekos) nėra nurodytos šių trijų atliekų kodai bei leidžiami laikyti atliekų kiekiai yra nurodyti žymiai mažesni. Pažymėjo, kad UAB „Jukneda“ paraiškoje dėl TIPK leidimo gavimo šios atliekos taip pat nebuvo nurodytos. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjo pateiktas dokumentas (UAB „Jukneda“ TIPK leidimo ištrauka), neatleido pareiškėjo nuo pareigos užtikrinti, kad gamybos procese susidariusios pavojingos atliekos būtų saugiai pašalintos.
12. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, prieš atiduodamas pavojingas atliekas atliekų vežimą ir laikymą vykdančiai įmonei, privalėjo ne tik įsitikinti, kad jo pasirinktas atliekų tvarkytojas yra registruotas Atliekų tvarkytojų valstybės registre ir turi teisę tokias atliekas tvarkyti, bet privalėjo žinoti, kokiai įmonei, vykdančiai atliekų šalinimo veiklą, jo pagamintos atliekos bus perduotos. Pareiškėjas nesielgė atidžiai ir rūpestingai ir dėl nepakankamo jo veikimo, vykdant minėtą pareigą, atliekos nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, dėl ko kilo reali grėsmė žmonių sveikatai ir buvo padaryta žala aplinkai.
13. Nurodė, jog pareiškėjo argumentas, kad po apmokėjimo gavimo ėsdinimo rūgščių atliekų turėtoju tapo atliekų tvarkytojas UAB „Jukneda“, todėl visa atsakomybė už tolimesnį atliekų likimą atiteko tvarkytojui UAB „Jukneda“, neteisingas, nes apmokėjimas jokiais būdais nepatvirtina, jog pareiškėjo atliekos buvo sutvarkytos tinkamai. Šios išlaidos neužkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Lemiamas kriterijus palyginti ir galbūt pateisinti pareigą mokėti už atliekų šalinimą yra prisidėjimas prie taršos.
14. Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju atliekų – 50 676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekos, kurios neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjo buvo perduotos UAB „Jukneda“, turėtoju išliko pareiškėjas, nes būtent pareiškėjas netinkamai įvykdė įstatymu nustatytą pareigą dėl atliekų sutvarkymo.
15. Atstovas teigė, kad pareiškėjas neatliko verslo praktikoje bei atliekų tvarkymo srityje būdingų elementariausių veiksmų, t. y. nesiėmė jokių tokiuose santykiuose įprastų priemonių siekdamas įvertinti ūkinių operacijų partnerių veiklos teisėtumą, t. y. prieš perduodamas pavojingas atliekas atliekų vežimą ir laikymą vykdančiai įmonei „Jukneda“, ir, kad gamybos procese susidariusios pavojingos atliekos būtų saugiai pašalintos, pareiškėjas privalėjo įsitikinti, kokiai įmonei, vykdančiai atliekų šalinimo veiklą, jo pagamintos atliekos bus perduotos, ar UAB „Jukneda“ turėjo teisę priimti šias šalinimui skirtas rūgšties atliekas ir galėjo šalinti šias pavojingas atliekas, žinoti kokį laiką pagamintos atliekos bus laikomos UAB „Jukneda“ patalpose, kol bus perduotos atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei ir kokiai konkrečiai atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei jo atliekos bus perduotos, įsitikinti pareiškėjo teismui pateikto UAB „Jukneda“ TIPK leidimo titulinio lapo kopijos ir leidžiamų naudoti atliekų lentelės, kurioje nurodyta, kad UAB „Jukneda“ gali surinkti ir vežti ėsdinimo rūgštis (kodas: 11 01 05*), kitaip neapibrėžtas rūgštis (kodas: 11 01 06*) ir ėsdinimo šarmus (kodas: 11 01 07), tikrumu.
16. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Jukneda“ veikia neteisėtai ir jo pavojingos atliekos įstatymų nustatyta tvarka sutvarkytos nebus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų kontrahento (UAB „Jukneda“) veiklos teisėtumu, todėl toks pareiškėjo elgesys šiuo atveju vertintinas nesąžiningu, kadangi neatitinka vidutiniškai apdairaus asmens (įmonės) elgesiui keliamų standartų.
17. Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Vakarų laivų gamykla“ atstovas, kuris atstovauja ir pareiškėjo interesus, nurodė, kad palaiko pareiškėjo skunde nurodytus argumentus ir prašo skundą tenkinti.

II.

18. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
19. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. V-43 „Dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7“ pagrįstumo ir teisėtumo.
20. Iš bylos medžiagos nustatė, kad 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 24 d., 2014 m. gegužės 27 d. ir 2014 m. spalio 7 d. AB „Vakarų laivų gamykla“ sudarė 5 sutartis su UAB „Jukneda“ dėl pavojingų atliekų – ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų (atliekų kodas 11 01 05*), susidariusių dukterinėje įmonėje UAB „Vakarų cinkas“ (pakeistas pavadinimas į UAB „Elme metalas“) tvarkymo. Pagal šias sutartis ir pavojingų atliekų lydraščius UAB „Jukneda“ buvo perduota 353 101 t ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų. AB „Vakarų laivų gamykla“ pagal atliekų perdavimą – priėmimą patvirtinančius dokumentus (aktus) apmokėjo už šių atliekų sutvarkymą.
21. Departamentas, UAB „Jukneda“ patikrinimo metu nustatęs, kad UAB „Elme metalas“ gamybinėje veikloje susidariusios druskos rūgšties atliekos buvo perduotos įmonei (UAB „Jukneda“), neturinčiai teisės tvarkyti šalinimui skirtų atliekų, 2016 m. sausio 21 d. raštu Nr. (MAKS)-D2-103 „Dėl neteisėtai sandėliuojamų atliekų Svirno g. 6 Domeikavos sen. Kauno raj.“ kreipėsi į UAB „Elme metalas“, prašydamas geranoriškai skubos tvarka išspręsti klausimą dėl neteisėtai sandėliuojamų bendrovės atliekų sutvarkymo. Pareiškėjas 2016 m. sausio 26 d. raštu Nr. S12016-07 „Dėl druskos rūgšties atliekų“ vykdyti šį prašymą atsisakė, nurodydamas, kad pavojingos atliekos atliekų tvarkytojui buvo perduotos teisėtai ir pasiūlė atsakovui atliekų likučius sutvarkyti pasinaudojant UAB „Jukneda“ banko garantija ir draudimo liudijimu. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas 2016 m. kovo 9 d. raštu Nr. (KM)-D2-421 „Dėl neteisėtai sandėliuojamų bendrovės atliekų sutvarkymo“ nurodė pareiškėjui atvykti į Departamento Kauno agentūrą privalomojo nurodymo surašymui. Pareiškėjas, atsakydamas į šį nurodymą, 2016 m. kovo 18 d. raštu Nr. S1 2016-24 „Dėl druskos rūgšties atliekų“ pakartotinai nurodė, kad su nurodytomis pretenzijomis nesutinka, nes UAB „Elme metalas“ įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir, perduodama tvarkyti atliekas UAB „Jukneda“, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Departamentas, konstatavęs, kad pareiškėjas atliekas perdavė ne galutiniam atliekų tvarkytojui, bet neturėjusiai teisės tvarkyti šalinimui skirtų atliekų UAB „Jukneda“, kuri Atliekų tvarkymo registre buvo įsiregistravusi atliekų naudojimo būdą R13 (R1-R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymas), 2016 m. balandžio 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. 7 įpareigojo pareiškėją, laikantis Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų, neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus perduotas UAB „Jukneda“ sandėliavimo vietoje, esančioje Svirno g. 6 Eigirgalos k. Domeikavos sen. Kauno raj., rastas 50 676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekas, perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, taip pat nurodė atliekų perdavimo veiksmus derinti ir atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus pateikti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūrai.
22. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius, išnagrinėjęs UAB „Elme metalas“ pateiktą skundą, 2016 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-43 „Dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7“ nusprendė skundžiamą Privalomąjį nurodymą Nr. 7 palikti nepakeistą.
23. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyva (75/442/EEB) dėl atliekų, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. birželio 14 d. reglamentu Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo, 2008 m. lapkričio 19 d. Europos parlamento ir tarybos direktyva Nr. 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir ATĮ), Atliekų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas.
24. Teismas nustatė, kad UAB „Jukneda“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. buvo išduota pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000656, suteikianti teisę rinkti ir laikyti pavojingas atliekas. Šios licencijos priede nurodyti pavojingų atliekų technologiniai srautai, kuriuos leidžiama rinkti, technologiniai srautai, kuriuos leidžiama laikyti, pavojingų atliekų tvarkymo įrenginių ir aikštelių (tvarkymo vietos) adresas – Ateities pl. 31E Kaunas bei RAAD pavadinimai, kurių kontroliuojamoje teritorijoje bus vykdoma tokia veikla. Įmonė nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. yra registruota Atliekas tvarkančių įmonių registre, šiai įmonei pagal paraišką Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui gauti 2012 m. liepos 3 d. išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. 1/68. Atliekų tvarkymo taisyklių 4 priede apibrėžtas atliekų tvarkymo veiklų sąrašas, kuriame nustatytos atliekų šalinimo, atliekų naudojimo veiklos, atliekų tvarkymo veiklos, neapimančios naudojimo ar šalinimo, jų kodai ir pavadinimai. TIPK leidime nustatyta, kad UAB „Jukneda“ vykdo pavojingų ir nepavojingų atliekų surinkimo (S1), vežimo (S2) išvežimo (eksporto) (S4) ir R1- R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymo (išskyrus laikinąjį laikymą atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo) veiklą (R13) patalpose adresu Ateities pl. 31 E Kaune iki perdavimo kitiems atliekų tvarkytojams. Atliekų šalinimo veikla TIPK leidime nenumatyta.
25. Teismas atkreipė dėmesį, jog ginčo išsprendimui aktualios ATĮ redakcijos 2 straipsnio 4 dalis atliekas apibrėžė kaip medžiagą ar daiktą, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Jos turi priklausyti atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede, bei patekti į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą. Taisyklių 1 priedo 2.1 punkte nustatyta, kad visos atliekos, kurios atliekų sąraše pažymėtos žvaigždute (*), laikomos pavojingosiomis atliekomis pagal ATĮ, nebent taikomas ATĮ 181 straipsnis.
26. Sprendžiant atsakomybės dėl tinkamo atliekų sutvarkymo klausimą, vertintos ūkio subjekto (pareiškėjo), kaip atliekų gamintojo (turėtojo) vykdytos operacijos ir veiksmai, kuriuos jis atliko prieš atiduodant pavojingas atliekas atliekų vežimą ir laikymą vykdančiai bendrovei, nustatinėta, ar buvo patikimai įsitikinta kitos sandorio šalies, šiuo atveju – UAB „Jukneda“, veiklos teisėtumu. Ginčo atveju pareiškėjas turėjo pareigą įvertinti ir įsitikinti, ar jo pasirinktas atliekų tvarkytojas yra ne tik registruotas Atliekų tvarkytojų registre, turi licenciją, bet gali rinkti ir (ar) laikyti ir (ar) šalinti tokias pavojingas, kodu 11 01 05* pažymėtas, atliekas, kokiomis atliekų tvarkymo veiklomis gali užsiimti, kokiais kiekiais, kokiose teritorijose.
27. Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose tiesiogiai nėra nustatyta atliekų gamintojo (turėtojo) pareiga patikrinti kito ūkio subjekto išduodamų dokumentų (ginčo atveju TIPK leidimo) tikrumo, detaliai kontroliuoti kitos sutarties šalies veiklą, tačiau tokia pareiga atsiranda iš ginčo teisiniams santykiams aktualiuose teisės aktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo, tarptautiniu lygiu taikomo principo „teršėjas moka“ ir pareiškėjo, kaip atliekų gamintojo ir turėtojo, prievolės tinkamai organizuoti ir stebėti visą atliekų tvarkymo veiklą nuo atliekų surinkimo iki jų pašalinimo. Priešingu atveju, atliekų gamintojui perduodant pavojingas atliekas tokiam atliekų vežimą ir laikymą vykdančiam atliekų tvarkytojui, kuris neturėjo teisės priimti šalinimui skirtas ėsdinimo rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) ir nežinant šios aplinkybės, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turint galimybę žinoti, jog šios pavojingos atliekos bus perduotos tokiam ūkio subjektui, kurio veikla TIPK leidime atitinkamai nenumatyta ar ribojama bei nebus pašalintos, toks elgesys būtų nesąžiningas ir atliekų gamintojas turėtų prisiimti riziką dėl kylančių neigiamų pasekmių. Teismas pabrėžė, kad sąžiningumas – bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise.

III.

28. Pareiškėjas nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą kuriame prašo panaikinti 2017 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjo skundas būtų tenkintas. Taip pat pareiškėjas prašo, jei apeliacinės instancijos teismo nuomone bus poreikis, kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
29. Pareiškėjas nurodo, jog teismas, ignoruodamas antstolio patvirtintą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir be jokių kitų įrodymų pripažino aptariamo 50 676 t druskos rūgščių atliekų priklausymą pareiškėjui. Teismas sprendime neužsiminė apie aptariamų aplinkybių įrodinėjimą. Tai vertina kaip esminį Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio pažeidimą. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad KRAAD atstovė 2017 m. vasario 7 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog pareiškėjas buvo pasirinktas kaip atsakomybės subjektas vien dėl to, jog nėra tikimybės, kad atliekos bus sutvarkytos iš UAB „Jukneda“ lėšų. Pareiškėjas tai vertina kaip bandymą išvengti ATĮ 35 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių, kai nuostoliai, atsiradę dėl komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, sutvarkymo neorganizavimo ar netinkamo organizavimo, atlyginami iš atitinkamos savivaldybės biudžeto. Bandymas išvengti savivaldybės pareigos atlyginti nuostolius, susijusius su atliekų sutvarkymu, pareiškėjo manymu negali būti teisėta priežastis atsakomybėn patraukti netinkamą subjektą, t. y. pareiškėją.
30. Teisės aktuose nėra įtvirtinta imperatyvios pareigos atliekas perduoti tik galutiniam atliekų tvarkytojui, t. y. tvarkytojui, kuris tvarkys atliekas vienu iš apdorojimo (šalinimo ar panaudojimo) būdu. Teisės aktai įtvirtina ir kitas alternatyvias (nebūtinai galutinį atliekų tvarkymą (apdorojimą)) veiklas, kurios yra visiškai teisėtos. Teigia, kad atliekų perdavimas tvarkytojui, kuris neturi teisės verstis atliekų tvarkymo apdorojimo būdu veikla, nėra neteisėtas, nes nepažeidžia jokių konkrečių teisės aktų reikalavimų. Priešingai, mano, kad Lietuvos teisėje yra įtvirtinta tvarka, kuri numato atliekų turėtojo (nesvarbu kas jis faktiškai būtų – atliekų gamintojas ar tvarkytojas) tolimesnį perdavimą atliekų tvarkytojui. Įstatymas neriboja atliekų tvarkytojų, dalyvaujančių atliekų tvarkymo procese, skaičiaus, o atliekų tvarkymo pareigą sieja su faktiniu atliekų turėjimu.
31. Pareiškėjas tvirtina, kad aplinkybė, jog UAB „Jukneda“ neturėjo teisės verstis atliekų šalinimo veikla, neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjo prievolių, susijusių su atliekų perdavimu tvarkytojui, vertinimui, kadangi, jo manymu, minėta aplinkybė aptariamo atliekų perdavimo atliekų tvarkytojui (UAB „Jukneda“) nedaro neteisėtu.
32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog ATĮ 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atliekos yra medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti, o šio straipsnio 8 ir 17 dalys nustato, kad atliekų turėtojas yra atliekų darytojas, t. y. asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis, arba asmuo, turintis atliekų. Nurodo, jog šiuo atveju nei Departamentas, nei teismas, aiškindami „atliekų turėtojo“ sąvoką, neatsižvelgė į minėtų teisės normų turinį, o būtent į keturis paskutinius cituojamų teisės normų žodžius „arba asmuo, turintis atliekų“. Tiek Departamentas, tiek teismas atliekų turėtojo sąvoką aiškino susiaurintai, eliminuodami iš šios sąvokos turinio faktinius atliekų turėtojus, kurie nėra ir neprivalo būti atliekų gamintojais.
33. Pareiškėjas nesutinka su teismo dokumentų vertinimu (susijusių su UAB „Jukneda“ išduotu Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimu), taip pat pasisako, kad UAB „Jukneda“ galimas dokumentų padirbinėjimas ar galimai klaidingos informacijos tyčinis pateikimas niekaip neturi įtakos pareiškėjo veiksmų teisėtumui, kadangi normalioje ūkinėje praktikoje ir kasdieniniame gyvenime nei fiziniai, nei juridiniai asmenys, gavę dokumentus, niekada nedaro jų ekspertizės ar panašaus vertinimo. Pareiškėjas teigia, kad pagal turimus dokumentus jam nekilo abejonių dėl UAB „Jukneda“ vykdomos veiklos teisėtumo.
34. Pareiškėjo teigimu, teismo minimas „teršėjas moka“ principas nėra absoliutus. Cituojamas ETT sprendimas negali būti taikomas šiuo atveju, nes savo sprendime ETT vertino visai kitokias faktines aplinkybes, t. y. citatos panaudojimas šiuo atveju yra ištraukiamas iš viso cituojamos bylos konteksto. Cituojamoje byloje ETT vertino produkto (ne atliekų) gamintojo galimos atsakomybės klausimą, tačiau nepateikė išsamaus paaiškinimo dėl principo „teršėjas moka“, todėl tam, kad būtų galima taikyti principą „teršėjas moka“, pareiškėjo nuomone asmuo turi turėti „atliekų turėtojo“ statusą, nes tik atliekų turėtojas (kuris tam tikrais atvejais gali sutapti su atliekų gamintoju) gali būti atsakingas dėl atliekų šalinimo išlaidų. Todėl esant abejonių dėl ETT praktikos, pareiškėjo nuomone, būtų tikslinga kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo šioje konkrečioje byloje.
35. Pareiškėjas nurodo, jog ypač svarbi aplinkybė yra ta, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir VRAAD) gavo kasmetines ataskaitas (tame tarpe už 2014 ir 2015 metus), kuriose buvo visa informacija apie aptariamų atliekų perdavimą UAB „Jukenda“. Tačiau nei VRAAD, nei KRAAD nepateikė nei vieno klausimo, pretenzijos ar nusiskundimo pareiškėjo atžvilgiu. Akivaizdu, kad pareiškėjas negalėjo žinoti aplinkybių, kurių nežinojo net VRAAD ir KRAAD. Akivaizdu ir tai, kad tiek VAAD, tiek KRAAD turėdami visą informaciją, kuria disponavo pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų UAB „Jukneda“ atžvilgiu ir tokiu būdu neužtikrino savo prievolių numatytų tiek Europos Sąjungos (toliau – ir ES), tiek Lietuvos Respublikos teisėje vykdymo.
36. Taip pat nurodo, jog teismas netinkamai aiškina ES teisę, kuria remiasi darydamas atitinkamus teiginius. Dėl kiekių pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai nurodė, kad vienu metu buvo perduota 81,2 t atliekų, nes tokio kiekio atliekų vienu metu pareiškėjas UAB „Jukneda“ perdavęs niekada nebuvo.
37. Teigia, kad ES teisinis reguliavimas (Direktyvos 2008/98/EB 15 str.) numato, jog valstybės narės gali deleguoti atsakomybę atliekų tvarkytojams bei nustato pareigą valstybėms prižiūrėti atliekų tvarkytojų, vykdančių atliekų surinkimo ir vežimo veiklą. ES teisė įtvirtina atliekų apdorojimo grandinės mechanizmą, kurio vienas iš bruožų – galimybė paskirstyti atsakomybę šios grandinės dalyviams. Toks teisinis reguliavimas patvirtina, jog principo „teršėjas moka“ taikymas atliekų gamintojo atžvilgiu nėra absoliutus – tais atvejais, kai atliekų gamintojas tinkamai įvykdo savo prievoles, o atliekų tvarkytojas prievolių tinkamai neįvykdo, atsakingu turi būti laikomas atliekų tvarkytojas.
38. Pareiškėjo teigimu, teismas nenurodė, kurią konkrečiai teisės normą (-as) pareiškėjas pažeidė. Pasak jo, akivaizdu, jog teismo sprendimas nepagrįstas konkrečiais įrodymais, didžiąja dalimi prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir yra be aiškių, konkrečių teisinių argumentų.
39. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog nei Lietuvos Respublikos, nei ES teisė nenumato atliekų gamintojo ir atliekų tvarkytojo solidariosios ar subsidiariosios atsakomybės institutų. Kitaip sakant taikytina ir galiojanti teisė nenumato atsakomybės taikymo tuo pat metu tiek vienam tiek/arba kitam subjektui. Akivaizdu, jog tokia teisinė sistema pripažįsta tik vieno iš subjekto atsakomybę tuo pačiu metu. Todėl tuo atveju, kai atliekų gamintojas tinkamai nevykdo savo pareigų, jis gali būti pripažintas atsakingu vadovaujantis principu „teršėjas moka“, tačiau tuo atveju, kai atliekų gamintojas savo pareigas įvykdo tinkamai, o pareigų nevykdo atliekų tvarkytojas, atsakomybė taikoma tik atliekų tvarkytojo atžvilgiu.
40. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
41. Atsakovas pasisako, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, jog jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi galimybę tai žinoti, ir, nepaisydamas to, atlieka tokias ūkines operacijas, jis elgiasi nesąžiningai.
42. Atsakovas pažymi, kad apelianto pavojingų atliekų perdavimo UAB „Jukneda“ laikotarpiu duomenys apie atliekų tvarkytojus buvo viešai skelbiami Atliekas tvarkančių įmonių registre, kurio tvarkytoja yra Aplinkos apsaugos agentūra. Atkreipia dėmesį, kad UAB „Jukneda“ ATĮR (Atliekas tvarkančių įmonių registro) pažymoje nurodyta, jog UAB „Jukneda“ pavojingas atliekas – ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) gali tvarkyti tik S2 (vežimas) ir S4 (eksportas) būdais, be to UAB „Jukneda“ pavojingų atliekų tvarkymo licencijoje Nr. 000656 ir jos prieduose yra leidžiama rinkti rūgštinių tirpalų atliekas, rūgštis, rūgštis išskiriančias atliekas, tačiau šių rūgščių laikyti negalima. Iš šių duomenų Departamentas daro išvadą, jog UAB „Jukneda“ pavojingas atliekas - ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) galėjo tik vežti, tačiau negalėjo laikyti, naudoti ar šalinti. Tvirtina, jog šiuo atveju UAB „Jukneda“ galėjo šias pavojingąsias atliekas tvarkyti tik pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 36.4. papunkčio reikalavimus, kuris numato, kad atliekas surenkanti ir vežanti įmonė surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius, o pavojingąsias atliekas (išskyrus Taisyklių 36.1 ir 36.2 punktuose nurodytas atliekas) – ne vėliau kaip per 48 val. nuo šių atliekų paėmimo iš šių atliekų turėtojo.
43. Nurodo, jog apeliantui turint UAB „Jukneda“ pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000656 ir ATĮR pažymą, buvo žinoma, kad UAB „Jukneda“ pavojingas atliekas - ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) gali tvarkyti tik vežimo būdu (negali laikyti, apdoroti, šalinti), ir nuo pavojingų atliekų paėmimo, per 48 val. jas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius (dėl jų naudojimo arba šalinimo). Todėl apeliantas, gavęs iš UAB „Jukneda“ direktoriaus patvirtintą TIPK leidimo lapą, kuriame duomenys skiriasi nuo viešai prieinamų ATĮR pažymos duomenų, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo principais, sudarant sutartį su UAB „Jukneda“ dėl pavojingų atliekų utilizavimo, turėjo vadovautis viešai prieinamais ATĮR pažymos duomenimis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes atsakovas teigia, kad pareiškėjas nesielgė sąžiningai, apdairiai bei rūpestingai, žinodamas kad UAB „Jukneda“ pavojingas atliekas - ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) gali tvarkyti tik vežimo būdu (S2, S4), perdavė 353 101 t šių atliekų pagal sutartį dėl pavojingų atliekų utilizavimo UAB „Jukneda“, kad pastaroji jas sutvarkytu R13 būdu, nors pagal UAB „Jukneda“ ATĮR pažymos duomenis, UAB „Jukneda“ nebuvo suteikta teisė tvarkyti šių pavojingų atliekų R13 būdu. Apelianto pavojingosios atliekos gali būti tvarkomos tik šalinimo būdu (D9) (šią aplinkybę patvirtina prie bylos dokumentų pridėti pavojingų atliekų lydraščiai). Dėl šių priežasčių pavojingos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos (atliekų kodas 11 01 05*) nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, buvo laikomos neteisėtai, dėl ko kilo grėsmė žmonių sveikatai ir buvo padaryta žala aplinkai.
44. Atsakovas vadovaujasi Direktyvos 2008/98/EB 15 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad atliekų gamintojo atsakomybė už atliekų tvarkymą, už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją, kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui, paprastai nėra panaikinama. Taip pat šio straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad atsakomybę už atliekų tvarkymo organizavimą turi iš dalies arba visiškai prisiimti produkto gamintojas.
45. Atsakovas vadovaujasi Teisingumo Teismo praktika ir nurodo, jog principu „teršėjas moka“ siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Šios išlaidos neužkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Lemiamas kriterijus palyginti ir galbūt pateisinti pareigą mokėti už atliekų šalinimą yra prisidėjimas prie taršos.
46. Atsakovas tvirtina, jog pagal ATĮ, pareiga sutvarkyti atliekas kyla atliekų turėtojui. Todėl šiuo atveju pavojingų atliekų – 50 676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekų (atliekų kodas 11 01 05*), kurios neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjo buvo perduotas UAB „Jukneda“, turėtojas išlieka pareiškėjas. Tvirtina, kad pareiškėjas netinkamai įvykdė įstatymu nustatytą pareigą dėl atliekų sutvarkymo. Nurodo, jog įstatymuose numatyta, kad kiekvienas juridinis asmuo privalo ne formaliai, o praktiškai vykdyti reikalavimus tinkamai sutvarkyti turimas atliekas. Įmonės turi ne paprasčiausiai atsikratyti atliekomis, perduodamos jas abejotiniems tvarkytojams, bet vadovautis atsakingumo principu, įsitikinti, kad atliekos iš tiesų galiausiai yra sutvarkomos pagal teisės aktų normas.
47. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog Departamentas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kuriais būtų įrodyta aplinkybė, kad 2016 m. balandžio 20 d. privalomajame nurodyme Nr. 7 nurodytas kiekis – 50 676 t ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų (atliekų kodas 110105*) yra pagamintas būtent UAB „Elme metalas“.
48. Nurodo, jog apelianto perduotos UAB „Jukneda“ 50 676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekos (atliekų kodas 11 01 05*), buvo rastos 2015 m. gruodžio mėnesį UAB „Jukneda“ nelegaliame sandėlyje ir teritorijoje Svirno g. 6, Eigirgalos k., Domeikavos šen., Kauno r., atliekant taršos lokalizavimo darbus. Šioje teritorijoje aplink pastatus buvo rastas 41 kubinis konteineris su rūgštimi, kurių svoris 50 676 t.
49. Nurodo, jog pareiškėjas tris kartus (2016 m. gegužės 18 d., 2016 m. birželio 17 d., 2016 m. liepos 18 d.) kreipėsi į Departamentą, prašydamas privalomajame nurodyme nustatytą terminą pratęsti iki 2016 m. rugsėjo 20 d., nurodydamas, kad dar neturi pavojingų atliekų tyrimų rezultatų apie atliekų cheminę sudėtį ir tik išsiaiškinus tikslią atliekų cheminę sudėtį galima bus prašyti atliekų tvarkytoją pateikti komercinius pasiūlymus su įkainiais ir terminais šioms atliekoms sutvarkyti. Tvirtina, kad pareiškėjas niekada neginčijo fakto, kad perdavė UAB „Jukneda“ 353 101 t ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*). Faktą, kad pareiškėjas buvo vienintelis, kuris perdavė pavojingas ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*), pasak atsakovo, įrodo UAB „Jukneda“ 2015 m. vasario 10 d. Atliekų tvarkymo 2014 m. apskaitos ataskaita pateikta Departamentui. O ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų (atliekų kodas 11 01 05*) kiekis – 50 676 t buvo nustatytas pagal UAB „Jukneda“ nelegalios atliekų saugojimo ir tvarkymo vietos aplinkos apsaugos būklės atstatymo plano atliekų identifikavimo ir svėrimo duomenų suvestinę, kurią parengė UAB „Žalvaris“. Dėl šių priežasčių teigia, kad Departamento Kauno agentūros pareigūnai surinko visus duomenis ir įrodymus apie tai, kad apeliantas neatliko verslo praktikoje bei atliekų tvarkymo srityje būdingų elementariausių veiksmų, susijusių su pavojingų atliekų perdavimu.
50. Nurodo, jog Departamento duotas apeliantui privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, yra pagrįstas ir teisėtas.
51. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Vakarų laivų gamykla“ atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, jog su juo sutinka ir palaiko pareiškėjo poziciją išdėstytą jame. Nurodo, jog tiek KRAAD, tiek teismo pateikiamas „teršėjas moka“ principo išplėstinis aiškinimas akivaizdžiai neatitinka nei ES, nei Lietuvos Respublikos teisės normų bei ETT praktikos, yra neteisėtas ir neteisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

52. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
53. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7 ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. V-43 „Dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7“ teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčijamų administracinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas vertintini atsižvelgiant į jų priėmimo metu egzistavusius faktus ir galiojusius teisės aktų reikalavimus.
54. Kauno agentūros 2016 m. balandžio 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. 7 pareiškėjas UAB „Elme metalas“ buvo įpareigotas neteisėtai UAB „Jukneda“ perduotas 50 676 t druskos rūgščių atliekas, kurios rastos 2015 m. gruodžio mėn. Svirno g., Eigirgalos k., Domeikavos sen., Kauno raj., perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-368 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų, atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus pateikti Departamento Kauno agentūrai.
55. Privalomas nurodymas buvo grindžiamas aplinkybe, kad UAB „Jukneda“ Atliekų tvarkymo valstybės registre buvo įsiregistravusi atliekų naudojimo būdą R13 (R1-R12 veikloms skirtų atliekų laikymas) ir neturėjo teisės tvarkyti šalinimui skirtų atliekų, taigi atliekos (druskos rūgštis) nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, pažeisti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkto reikalavimai, nurodantys, kad atliekų turėtojas turi perduoti atliekas įmonei pagal sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (arba) šalinimo. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo, atliekų tvarkymo būdai R12 ir R13 nurodyti kaip tarpinio naudojimo, o D13 ir D15 kaip tarpinio šalinimo operacijos. Atliekų tvarkytojai, tvarkantys atliekas šiais būdais, neturėtų būti laikomi galutiniais tvarkytojais, o atliekų tvarkytojas, nežinodamas kaip jo atliekos bus sutvarkytos, neturėtų perduoti atliekų tokiam tvarkytojui.
56. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas, išnagrinėjęs UAB „Elme metalas“ 2016 m. balandžio 29 skundą, 2016 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-43 Kauno agentūros 2016 m. balandžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. 7 paliko nepakeistą.
57. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Elme metalas“ skundą dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo atmetė, nustatė, kad duomenys paties pareiškėjo pateiktame UAB „Jukneda“ Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime Nr. 1/68, kad ši įmonė gali surinkti ir vežti ėsdinimo rūgštis (kodas 11 01 05*), neatitinka atsakovo pateikto TIPK leidimo duomenų, kur tokios atliekos ir jų naudojimo būdas nėra nurodyti, bei padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsitikinti, kad UAB „Jukneda“ yra ne tik registruotas Atliekų tvarkytojų registre, turi licenciją, bet gali rinkti ir (ar) laikyti ir (ar) šalinti tokias pavojingas, kodu 11 01 05* pažymėtas, atliekas, kokiomis atliekų tvarkymo veiklomis gali užsiimti, kokiais kiekiais, kokiose teritorijose. Tokią pareigą kildino iš bendrojo principo „teršėjas moka“, 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos (75/442/EEB) dėl atliekų 4, 8, 15 straipsnių, Europos parlamento ir tarybos 2006 m. birželio 14 d. reglamento Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 2 straipsnio 8 punkto, 2008 m. lapkričio 19 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvos Nr. 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas preambulės 26 punkto, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 dalies, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4, 8, 16, 17 dalių, 4 straipsnio 1 dalies, Atliekų tvarkymo taisyklių 36 punkto, 1 priedo 2.1 punkto, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto.
58. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Jukneda“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. buvo išduota pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000656, suteikianti teisę rinkti ir laikyti pavojingas atliekas. Šios licencijos priede nurodyti pavojingų atliekų technologiniai srautai, kuriuos leidžiama rinkti, technologiniai srautai, kuriuos leidžiama laikyti, pavojingų atliekų tvarkymo įrenginių ir aikštelių (tvarkymo vietos) adresas – Ateities pl. 31E, Kaunas, bei RAAD pavadinimai, kurių kontroliuojamoje teritorijoje bus vykdoma tokia veikla. Įmonė nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. yra registruota Atliekas tvarkančių įmonių registre, šiai įmonei pagal paraišką Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui gauti 2012 m. liepos 3 d. išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. 1/68, kuriame nustatyta, kad UAB „Jukneda“ vykdo pavojingų ir nepavojingų atliekų surinkimo (S1), vežimo (S2), išvežimo (eksporto) (S4) ir R1-R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymo (išskyrus laikinąjį laikymą atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo) veiklą (R13) patalpose adresu Ateities pl. 31E, Kaune, iki perdavimo kitiems atliekų tvarkytojams. Pavojingų atliekų laikymo ir šalinimo veikla TIPK leidime nenumatyta.
59. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi UAB „Jukneda“ yra iškelta bankroto byla (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00984-2015-5).
60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundą tenkinti, nurodė, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta imperatyvios pareigos atliekas perduoti tik galutiniam atliekų tvarkytojui, t. y. tvarkytojui, kuris tvarkys atliekas vienu iš apdorojimo (šalinimo ar panaudojimo) būdu. Aplinkybę, jog UAB „Jukneda“ neturėjo teisės verstis atliekų šalinimo veikla, teigia esant neturinčia jokios teisinės reikšmės pareiškėjo prievolių susijusių su atliekų perdavimu tvarkytojui vertinimui, dėl to atliekų perdavimas atliekų tvarkytojui netampa neteisėtu. Mano, kad nei Departamentas, nei teismas, aiškindami „atliekų turėtojo“ sąvoką, neatsižvelgė į ATĮ 2 straipsnio 6 dalyje, šio straipsnio 8 ir 17 dalyse įtvirtintų teisės normų turinį, principą „teršėjas moka“ nepagrįstai laikė absoliučiu; nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisė nenumato atliekų gamintojo ir atliekų tvarkytojo solidariosios ar subsidiariosios atsakomybės institutų. Pareiškėjas neturi būti pasirinktas kaip atsakomybės subjektas vien dėl to, jog atliekos nebus sutvarkytos iš UAB „Jukneda“ lėšų. Teigė, kad pavojingos atliekos atliekų tvarkytojui buvo perduotos teisėtai ir nurodė, kad atliekų likučiai turi būti sutvarkyti pasinaudojant UAB „Jukneda“ banko garantija ir draudimo liudijimu. Pareiškėjas mano, kad taip bandoma išvengti savivaldybės pareigos atlyginti nuostolius Atliekų tvarkymo įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, kai nuostoliai, atsiradę dėl komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, sutvarkymo neorganizavimo ar netinkamo organizavimo, atlyginami iš atitinkamos savivaldybės biudžeto.
61. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip asmuo, kuris yra atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis atliekų turėtojui nustato pareigą šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perduoti atliekas tvarkytojams arba tvarkyti patiems; atliekų turėtojas, perdavęs atliekas prekiautojui atliekomis, tarpininkui, atliekų naudotojui ar šalintojui, privalo turėti atliekų perdavimą patvirtinantį dokumentą (9 d.). Atliekų tvarkytoju įstatymo 2 straipsnio 20 dalies apibrėžia įmonę, kuri surenka ir (ar) veža, ir (ar) naudoja, ir (ar) šalina atliekas, atlieka šių veiklų organizavimą ir stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą. Prie atliekų tvarkytojų priskiriami prekiautojai atliekomis ar tarpininkai, vykdantys nurodytą veiklą. Nagrinėjamoje byloje apelianto nurodomas aspektas, kad atliekų tvarkytojas, kuriam atliekų turėtojas perduoda atliekas, tampa atliekų turėtoju, pilnai atsakingu už priimtų atliekų sutvarkymą, gali būti reikšmingas sprendžiant kilusį ginčą tik tuo atveju, kai pradinis atliekų turėtojas pagrindžia, kad atliekos buvo perduotos laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.
62. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Ši nuostata atkartoja 2008 m. lapkričio 19 d. Europos parlamento ir tarybos direktyva Nr. 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas preambulės 26 punkte pateiktą išaiškinimą, kad principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas; atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turėtų tvarkyti taip, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga. Minėtos direktyvos 15 straipsnis, reglamentuojantis atsakomybę už atliekų tvarkymą, 2 dalyje įtvirtina nuostatą, kad kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui (t. y. prekiautojui, įstaigai ar įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, <...> privačiam arba valstybiniam atliekų surinkėjui), atsakomybė už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją paprastai nėra panaikinama.
63. Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendime Van de Walle ir kt., C-l/03 pabrėžė, kad „Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nagrinėdamas bylas ir priimdamas prejudicinius sprendimus  yra akcentavęs, kad „pagal principą „teršėjas moka“ atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado gamintojai, taip pat [...] panaudojimo ar pašalinimo operacijų faktinis įvykdymas, už kurį atsako kiekvienas atliekų turėtojas, nesvarbu, ar jis yra jų gamintojas, ar valdytojas, atskirtas nuo pareigos padengti šių operacijų išlaidas, pagal principą „teršėjas moka“ nustatytą asmenims, dėl kurių atsirado atliekos, nesvarbu, ar jie yra atliekų turėtojai, ar ankstesni turėtojai, ar produktų, dėl kurių atsirado atliekos, gamintojai“. Principu „teršėjas moka“ siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Šios išlaidos neturi būti užkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Teisingumo Teismas nurodo, kad „su principu „teršėjas moka“ būtų nesuderinama tai, jeigu tokie asmenys, dėl kurių susidarė atliekos, galėtų išvengti Pagrindų direktyvoje dėl atliekų numatytų finansinių pareigų; ir kad niekas neturi būti įpareigotas padengti išlaidas, susijusias su teršalų, prie kurių susidarymo jis neprisidėjo, šalinimu. Darytina išvada, kad neturi būti nurodoma padengti dėl kitų asmenų veiklos susidariusių atliekų šalinimo išlaidas, nes kitaip atliekų gamintojai butų atleisti nuo pareigos, kuri jiems tenka pagal principą „teršėjas moka“ (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 sprendimas Futura Immobiliare srl Hotel Futura, Meeting Hotel, Hotel Blanc, Hotel Clyton und Business srl prieš Comune di Casoria, C-254/08).
64. 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos (75/442/EEB) dėl atliekų  8 straipsnyje įtvirtinta, kad siekiant įvykdyti 4 straipsnyje numatytas priemones (t. y. kad atliekos būtų šalinamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai), bet kuris objektas ar įmonė, apdorojanti, rūšiuojanti arba išverčianti atliekas trečiųjų asmenų vardu, privalo gauti 5 straipsnyje nurodytos institucijos (Valstybės narės įsteigta arba paskirta kompetentinga institucija arba institucijos, atsakingos už atliekų šalinimo operacijų planavimą, organizavimą, leidimų šioms operacijos suteikimą ir šių operacijų priežiūrą konkrečioje zonoje) leidimą, kuriame visų pirma nurodoma: apdorotinų atliekų rūšis ir kiekis, bendrieji techniniai reikalavimai, atsargumo priemonės, kurių reikia imtis, informacija, kuri turi būti kompetentingai institucijai jos prašymu dėl atliekų kilmės, paskirties vietos, apdorojimo, rūšies ir kiekio. Europos parlamento ir tarybos 2006 m. birželio 14 d. reglamento Nr. 1013/2006 2 straipsnio, apibrėžiančio sąvokas, 8 punkte nurodoma, kad tvarkymas aplinkai saugiu būdu reiškia visų tinkamų veiksmų, užtikrinančių, kad atliekos tvarkomos tokiu būdu, kurios apsaugos žmonių sveikatą ir aplinką nugalimo neigiamo šių atliekų poveikio, ėmimąsi. Teisingumo Teismas 2005 m. balandžio 26 d. sprendime Komisija prieš Airiją, C-494/01 taip pat konstatavo, kad „pagal Direktyvos 75/442 8 straipsnį bet kuris, atliekų turėtojas turi pasirūpinti, kad atliekas sutvarkytų privatus ar valstybinis atliekų surinkėjas arba įmonė, vykdanti IIA arba IIB prieduose nurodytas operacijas, arba pats panaudoti ar pašalinti atliekas pagal šios direktyvos nuostatas“.
65. Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnis, kuriuo įgyvendinamos reglamentų nuostatos dėl tinkamų veiksmų tvarkant atliekas aplinkai saugiu būdu, nustato, kad įmonės, kurios surenka, laiko, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, turi gauti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją. Reikalavimus atliekų rūšiavimui, laikinajam laikymui, surinkimui, vežimui, apdorojimui, taip pat reikalavimus produktų platintojams, priimantiems vartotojų atiduodamas produktų atliekas, papildomus biologinių ir pavojingųjų atliekų (įskaitant alyvos atliekų) tvarkymo reikalavimus, prekybos atliekomis ir tarpininkavimo organizuojant atliekų naudojimą ar šalinimą ypatumus, reikalavimus atliekų naudojimo ar šalinimo techniniam reglamentui, atliekų apskaitos ir tvarkymo dokumentų saugojimo tvarką nustato Atliekų tvarkymo taisyklės. Šių taisyklių 33 punkte taip pat įtvirtinta, kad įmonės, kurios surenka pavojingąsias atliekas, turi gauti pavojingųjų atliekų tvarkymo licenciją Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublik?s aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 „Dėl Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių bei Pavojingas atliekas tvarkančių įmonių darbuotojams taikomų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 18-552), nustatyta tvarka. Įmonės, kurios surenka ir (ar) veža pavojingąsias atliekas, apdraudžia savo civilinę atsakomybę už žalą, kuri, vykdant šią veiklą, gali būti padaryta tretiesiems asmenims ir (ar) jų turtui bei aplinkai. Taisyklių 42 punktas įtvirtina, kad įmonės, kurios šalina ir (ar) naudoja pavojingąsias atliekas, turi gauti pavojingųjų atliekų tvarkymo licenciją, išduotą Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka, ir apdrausti savo civilinę atsakomybę už žalą, kuri, vykdant šią veiklą, gali būti padaryta tretiesiems asmenims ir (ar) jų turtui bei aplinkai.
66. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo pagal sutartis perduotos pavojingos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos (atliekų kodas 11 01 05*) negalėjo būti sutvarkytos UAB „Jukneda“, nes ši įmonė pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000656 (t. I, b. l. 150-152) ir 2012 m. liepos 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. 1/68 (t. I, b. l. 156), ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) gali tvarkyti tik S2 (vežimas) ir S4 (eksportas) būdais, galėjo rinkti rūgštinių tirpalų atliekas, rūgštis, rūgštis išskiriančias atliekas, tačiau šių rūgščių laikyti neturėjo teisės. UAB „Jukneda“ galėjo šias pavojingąsias atliekas tvarkyti tik pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 36.4. papunkčio reikalavimus, kuris numato, kad atliekas surenkanti ir vežanti įmonė surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius, o pavojingąsias atliekas (išskyrus Taisyklių 36.1 ir 36.2 punktuose nurodytas atliekas) – ne vėliau kaip per 48 val. nuo šių atliekų paėmimo iš šių atliekų turėtojo.
67. Pareiškėjas, numatydamas sutartyse su UAB „Jukneda“ druskos rūgšties tirpalo perdavimą utilizavimui (sutarčių 5 p.), privalėjo įsitikinti šio subjekto teisę tvarkyti perduodamas pavojingas atliekas šalinimu (D9) būdu. Byloje nėra ginčo, kad išsamūs duomenys apie įmonę buvo Atliekas tvarkančių įmonių registre (t. I, b. l. 146-148), todėl pareiškėjui turėjo būti žinomi. Aplinkybė, kad UAB „Jukneda“ TIPK leidimo titulinio lapo kopijoje ir leidžiamų naudoti atliekų lentelėje, pateiktuose pareiškėjui (t. I, b. l. 34-36), duomenys neatitiko įmonei Departamento išduoto TIPK leidimo duomenų, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos užtikrinti teisės aktų nustatyta tvarka gamybos procese susidariusių pavojingų atliekų pašalinimą. Perduodamas tvarkyti pavojingas atliekas įmonei, kuri neturėjo teisės jų laikyti ir šalinti, neturėdamas susitarimo su įmone, kuri turi teisę šalinti pavojingas atliekas, pareiškėjas nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tokie veiksmai negali būti laikomi tinkamais tvarkant atliekas ir užtikrinant jų pašalinimą aplinkai saugiu būdu, todėl jam išlieka atsakomybė už netinkamai perduotų pavojingų atliekų sutvarkymą. Ginčijamais administraciniais sprendimais jis buvo pagrįstai įpareigotas nesutvarkytas atliekas perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, laikantis Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo veiksmai neatitiko sąžiningumo ir geros verslo praktikos principų bei atliekų tvarkymo srityje būdingų ir būtinų elementariausių, atsargumo principu grindžiamų elgesio reikalavimų.
68. Pareiškėjo teiginiai, kad nagrinėjant bylą nebuvo tiriami Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo 2016 m. birželio 9 d. Nr. 176/16//7 duomenys (t. II, b. l. 70-73), vertinami jo argumentai, jog nėra įrodyta, kad 50 676 t druskos rūgščių atliekos, kurios rastos 2015 m. gruodžio mėnesį UAB „Jukneda“ priklausančiame nelegaliame sandėlyje Svirno g., Eigirgalos k., Domeikavos sen., buvo perduotos pareiškėjo, atmestini, nes, remiantis UAB „Jukneda“ 2015 m. vasario 10 d. pateikta atliekų tvarkymo apskaitos ataskaita, pareiškėjo pavojingų atliekų lydraščiais (t. I, b. l. 40-56, t. II, b. l. 162, 167), atliekos – ėsdinimo rūgštys, UAB „Jukneda“ buvo gautos tik iš pareiškėjo.
69. Duomenys, kuriuos į bylą pateikė vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (t. III, b. l. 60-180), kad Kauno rajono savivaldybės administracija, atsakovas Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas ir UAB „Žalvaris“ 2017 m. lapkričio 21 d. sudarė Pavojingų ir nepavojingų atliekų sutvarkymo Svirno g. 6, Eigirgalos k., Domeikavos sen., Kauno raj., paslaugų teikimo sutartį, kuria užsakovas (bendrai savivaldybė ir departamentas veikdami jungtinės veiklos sutarties pagrindu) įsipareigojo apmokėti už suteiktas paslaugas – pavojingų ir nepavojingų atliekų, tarp jų ir ėsdinimo rūgščių, sutvarkymą, nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės, nes, minėta, 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7 ir 2016 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. V-43 atitikimas teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimams yra vertinami jų priėmimo metu. Vėliau įvykę faktai, susiklostę teisiniai santykiai ir pan. gali būti reikšmingi sprendžiant dėl priimto privalomojo nurodymo vykdymo, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, tai nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos dalyką. Byloje visų pirma sprendžiama, ar pareiškėjas tinkamai įvykdė savo prievolę sutvarkyti pavojingas atliekas, nurodytas 2016 m. balandžio 20 d. privalomajame nurodyme Nr. 7, ir tokiam vertinimui neturi teisinės reikšmės vėlesnis pavojingų atliekų sutvarkymas valstybės ir savivaldybės lėšomis.
70. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Elme metalas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Dalia Višinskienė

              Virginija Volskienė