Civilinė byla Nr. 3K-3-547/2008 (S)

                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       34.4.5; 34.4.8  

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. lapkričio 4 d.

Vilnius 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Vinco Versecko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. O. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27  d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal B. O. S. ieškinį atsakovei R. S., suinteresuotiems asmenims be savarankiškų reikalavimų Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notarei Irenai Paulauskienei, Mažeikių rajono 1-osios notarų kontoros notarei Ritai Reistaitienei dėl palikimo priėmimo, testamento pripažinimo negaliojančiu, nuosavybės teisės į namų valdos dalį pripažinimo.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad B. O. S. ir atsakovė R. S. priėmė motinos Z. B., mirusios 1995 m. gruodžio 20 d., palikimą po ¼ dalį namų valdos (duomenys neskelbtini) ir faktiškai jį valdo nuo palikimo atsiradimo dienos; pripažinti ieškovei ir atsakovei nuosavybės teisę į Z. B. palikimą, t. y. ¼ dalį namų valdos (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu jos tėvo A. B. surašytą 2006 m. lapkričio 20 d. testamentą ir pripažinti ieškovei bei atsakovei nuosavybės teisę į A. B. palikimą po ¼ dalį namų valdos (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad jos tėvai Z. B. ir A. B. pasistatė gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini) ir valdė juos bendrosios jungtinės  nuosavybės teise. Motina Z. B. mirė 1995 m. gruodžio 20 d., testamento nepaliko. Po motinos mirties ieškovė kartu su atsakove priėmė palikimą, pradėdamos faktiškai jį valdyti.  A. B. 2001 m. gruodžio 27 d. surašė testamentą, kuriuo jam priklausantį turtą paliko ieškovei ir atsakovei lygiomis dalimis. Kadangi prieš mirtį A. B. sirgo ir gyveno pas atsakovę, ieškovės nuomone, dėl R. S. įtakos jis 2006 m. lapkričio 20 d. surašė kitą testamentą, kurio turinys yra neaiškus. Testamente įrašyta, kad visą A. B. priklausantį turtą paveldi atsakovė; priėmusi palikimą ir pardavusi namų valdą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), gautus pinigus už parduotus nekilnojamuosius daiktus atsakovui įpareigojama pasidalyti lygiomis dalimis su ieškove. Ieškovė nurodė, kad neaiški yra testamento vykdymo tvarka, nėra mechanizmo, kaip įpareigoti atsakovę parduoti turtą, todėl tokį testamentą prašė pripažinti negaliojančiu CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas ieškinio reikalavimą dėl testamento, kurio turinys, ieškovės manymu, nesuprantamas, pripažinimo negaliojančiu atmetė kaip neįrodytą. Teismas aiškino testamento turinį ir sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles (CK 1.63 straipsnio 5 dalis, 6.193-6.195 straipsniai) ir vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 3K-3-473/2007. Teismas nurodė, kad testamento turinį galima laikyti nesuprantamu tik konstatavus, jog iš turinio neaiški testatoriaus valia arba jei testamento dalys prieštarauja viena kitai. Teismas padarė išvadą, kad testatoriaus valia išreikšta aiškiai. Teismas pažymėjo, kad tokia pat valia išreikšta asmeniniame testamente, sudarytame iki oficialaus testamento, be to, testatorius, siekdamas išvengti ginčų, dar iki savo mirties ėmėsi priemonių namų valdai parduoti ir pinigams tarp įpėdinių padalyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomi testamento vykdymo neaiškumai gali būti sprendžiami CK 5.37, 5.38 straipsniuose nustatyta tvarka.

Spręsdamas dėl bylos šalių motinos Z. B. palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti, teismas taikė 1964 m. normas bei vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-86/2007). Teismas pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė traktuoja dalies daiktų po motinos mirties paėmimą priešingai; minėti daiktai jau prieš palikėjos Z. B. mirtį buvo atidalyti iš kito palikimo, netgi atskirai supakuoti; šiuos daiktus bylos šalys pasiėmė su tėvo A. B. leidimu; nėra duomenų, kad ieškovė ar atsakovė būtų mokėjusios mokesčius už nekilnojamąjį turtą; A. B. po sutuoktinės mirties liko gyventi namų valdoje ir tiek oficialiame, tiek asmeniniame testamentuose nurodė, kad jam priklauso nuosavybės teise žemės sklypas ir jame esantys pastatai, t. y. buvo įsitikinęs, kad nekilnojamasis turtas jam priklauso visas, o ne dalimis. Teismas sutiko, kad ieškovė padėjo prižiūrėti turtą, tačiau  šiuos veiksmus vertino kaip neviršijančius pilnamečių vaikų pareigos rūpintis tėvais. Teismas pažymėjo, kad atsakovė taip pat rūpinosi tėvu ir jo turtu, tačiau tokių savo veiksmų nevertino kaip palikimo priėmimo, faktiškai pradedant jį valdyti. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog  po motinos mirties buvo atlikti aktyvūs veiksmai, išreiškę jos valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą ir pradėti valdyti palikėjos turtą kaip savo.

            Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 27 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio  14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir teisingai nustatė, jog ieškovė neįrodė,  kad kartu su atsakove priėmė palikimą po motinos Z. B. mirties, pradėdamos faktiškai turtą valdyti. Teisėjų kolegijos nuomone, asmeninių bei namų apyvokos daiktų paėmimas, namo bei katilo remontas nėra pakankamas pagrindas palikimo priėmimo  faktui konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis  įstatymais ir remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagrįstai nustatė, kad testamento turinys nelaikytinas nesuprantamu. Teisėjų kolegija sutiko su  pirmosios instancijos  teismo nuomone, kad tokie neaiškumai, kaip nekilnojamojo turto pardavimo laikas, kaina ir pan., gali būti sprendžiami įstatymo nustatyta tvarka kaip ginčas dėl testamento vykdymo.

 

                        III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovė B. O. S. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) kasatorė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu yra nevienoda. Teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, pripažino, kad kasatorė su atsakove po motinos mirties pasiėmė dalį jos daiktų, tačiau šių veiksmų nepripažino palikimo priėmimo faktu. Teismai, darydami tokią išvadą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-86/2007, kurioje pabrėžiama, kad palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe. Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija išsakyta ir kitose civilinėse bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje E. J., G. G. v. R. M., T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., V. Kovergos IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2001, kt.).

Kituose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodoma, kad palikėjo dukters veiksmai, kai ji po palikėjo mirties paėmė ir pradėjo faktiškai valdyti kelis velionio kilnojamuosius daiktus (radijo imtuvą, laikrodį, asmeninius drabužius ir pan.), yra pagrindas pripažinti, jog ji priėmė palikimą, pradėjusi paveldimą turtą faktiškai valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje  V. O. – K. v. I. K., P. K., bylos Nr. 3K-3-65/2000, nurodoma, kad vien tik nustatymas faktų, kad po palikėjo mirties ieškovas priėmė palikėjui priklausiusius minėtus laikrodį, antspaudus, knygų spintą, tautines juostas, iki palikėjo mirties ir po palikėjo mirties namų valdos garaže ir ūkiniame pastate laikė automobilį, valtį, naudojosi žemės sklypu prie namų valdos, buvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovas priėmė palikimą, atsiradusį po palikėjo mirties - priėmė ir atitinkamą palikimą sudarančią namų valdos dalį. Kasatorė nurodo, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo šiose nutartyse suformuota praktika, kad pagal CK 587 straipsnio 1 dalį  negali būti priimtas palikimas su sąlyga ar išlyga ir įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti kokią nors paveldimo turto dalį ar kokį nors daiktą, laikoma, jog jis priėmė visą palikimą;

2) teismai neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl testamento ir testamentinės išskirtinės. Pagal CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktą testamento turinys turi būti teisėtas ir suprantamas. Teismas nepagrįstai rėmėsi subjektyvia atsakovės nuomone ir nurodė, kad ginčijamas testamentas yra aiškus. Kasatorė nurodo, kad iš testamento turinio neaišku, kada ir kokiu būdu priversti atsakovę įvykdyti testamentinę išskirtinę.

            Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. Reistaitienė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas; teigiama, kad testatorius norėjo sudaryti naują testamentą, nes žinojo apie dukterų nesutarimus. Testamento tekstas yra aiškus, nes testatorius įpareigojo atsakovę pardavus paveldėtus nekilnojamuosius daiktus, pinigus pasidalyti su kastore. Konkrečios sumos testatorius nenurodė, nes nežinojo, už kokią kainą bus parduotas turtas; taip pat nenurodė, kada parduoti turtą, tai paliko atsakovės nuožiūrai.

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2008 m. rugsėjo 24 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti atsakovės R. S. atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 347 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimų.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti,  fakto nustatymo

 

Palikėjui mirus įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Palikimo priėmimo faktas nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos  notarų biurui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, nėra kreipęsis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo, bet faktiškai pradėjo palikimą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis, CK 5.50 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse išaiškino, kad tiek ginčo atveju taikytame      1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje, tiek CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyto palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė yra aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje E. J., G. G. v. R. M.,   T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., V. Kovergos IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2001, kt.). Taigi asmuo, grin­džian­tis sa­vo rei­ka­la­vi­mus pali­ki­mo pri­ėmi­mu, fak­tiš­kai pra­dė­jus jį valdy­ti, tu­ri įro­dy­ti, kad jis kaip įpė­di­nis at­li­ko ak­ty­vius veiks­mus, išreiškiančius jo va­lią įgy­ti nuo­sa­vy­bės tei­sę į  pa­vel­di­mą tur­tą, ir pra­dė­jo val­dy­ti palikėjo tur­tą kaip sa­vo. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y.  ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, Nr. 3K-3-86/2007).

Kasatorės argumentas, kad jai po motinos mirties paėmus kai kuriuos daiktus, laikytina, jog ji priėmė visą palikimą, nepagrįstas. Minėta, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Teismai šioje byloje nustatė, kad tiek kasatorė, tiek atsakovė, leidus tėvui, po motinos mirties pasiėmė dalį jos daiktų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šie daiktai jau prieš palikėjos mirtį buvo atidalyti iš kito palikimo, supakuoti ir įvardyti,  kam jie paskirti.  Palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų  ir pan. paėmimas kitų įpėdinių sutikimu nelaikytinas palikimo priėmimu. Teismai byloje vertino ne tik tą aplinkybę, kad kasatorė po motinos mirties pasiėmė kai kuriuos šiai priklausiusius daiktus, bet ir jos, atsakovės ir bylos šalių tėvo elgesį. Iš byloje pateiktų įrodymų teismai negalėjo padaryti išvados, kad kasatorės ar atsakovės elgesys galėtų būti vertinamas kaip paveldėto turto savininkių. Teismai pažymėjo, kad kasatorė padėjo prižiūrėti savo tėvui namų valdą, tačiau šiuos veiksmus visų bylos aplinkybių kontekste pagrįstai vertino kaip neviršijančius pareigos rūpintis paramos reikalingais tėvais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai tinkami aiškino ir taikė ginčo santykiams CK 587 straipsnio nuostatas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl palikimo priėmimo.

 

 

            Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu vienodumo

 

            Kasatorė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu yra nevienoda. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, vienose nutartyse aiškina, kad palikimo priėmimas faktiškai jį valdant suprantamas kaip aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais  išreiškiama jo valia įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą ir pradedamas valdyti kaip savo palikėjo turtas; nepakanka įrodyti, kad įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-86/2007;  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2001), kitose – kad palikimo priėmimu pradedant faktiškai jį valdyti laikytini veiksmai, kuriais įpėdinis paėmė kelis palikėjo kilnojamuosius daiktus ar naudojosi šiais daiktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-152/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-65/2000).

            Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y.  ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, Nr. 3K-3-86/2007).

            Kasatorės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse, priimtose bylose Nr. 3K-3-152/2006,  3K-3-65/2000, 1964 m. CK 587 straipsnio nuostatos buvo aiškintos ir taikytos analogiškai pirmiau nurodytam aiškinimui. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006 sprendžiant ginčą, priėmė įpėdinis palikimą, paėmęs konkretų kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, ar jo nepriėmė, teismas taip pat vertino įpėdinio elgesį paėmus daiktą, t. y.  elgėsi jis kaip paveldimo turto savininkas (bendraturis) ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą. Pagal faktines cituojamoje byloje teismo nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ieškovė, faktiškai priėmusi palikimą – mirusiojo asmeninius daiktus, drabužius ir kt., siekė, kad būtų įgyvendintas palikimas – nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimas, nes rūpinosi nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu bei nuosavybės teisių į šį turtą įforminimu savo vardu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, faktiškai paėmusi asmeninius mirusiojo daiktus, drabužius, taip pat rūpinosi ir kitu turtu, įeinančiu į palikimo sudėtį, kaip tokio turto savininkė. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2000 kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės. Šioje cituojamoje byloje faktinių aplinkybių pagrindu teismas nustatė, kad ieškovas ne tik priėmė dalį palikėjai priklausiusių daiktų, bet ir naudojosi namų valdoje esančiais statiniais, žemės sklypu kaip šio turto savininkas. Pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių analizė rodo, kad teisės normos, reglamentuojančios palikimo priėmimą faktiniu valdymu, aiškinamos ir taikomos  vienodai, t. y. teismai, pripažindami palikimo priėmimą faktiniu valdymu, rėmėsi ne tik vienu faktu, kad įpėdinis paėmė tam tikrus palikėjo kilnojamuosius daiktus, bet vertino įpėdinio elgesį po šių daiktų paėmimo kaip šio turto savininko. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė rėmėsi tik tam tikrais, jos situacijai naudingais šių nutarčių argumentais, o ne visa kasacinio teismo išaiškinimo esme. Nustatant palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą, nesvarbu, kokį daiktą įpėdinis paėmė, svarbus jo elgesys to daikto atžvilgiu, t. y. ar įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismų padarytos išvados neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir teismų praktika šios kategorijos bylose yra nevienoda, atmestini kaip nepagrįsti.

           

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių testamentą ir testamentinę išskirtinę, aiškinimo ir taikymo

 

Kasatorė nurodo, kad ginčijamas testamento turinys neaiškus, t. y. neaiškus testamentinės išskirtinės įvykdymo būdas, todėl toks testamentas negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Teismai, aiškindami testamento turinį ir sąlygas, vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 1.63 straipsnio 5 dalis, 6.193-6.195 straipsniai) bei į bylą pateiktu asmeniniu, iki ginčijamo testamento sudarymo sudarytu A. B. testamentu. Teismai, įvertinę visų testamentų turinį, konstatavo, kad testatorius aiškiai išreiškė savo valią palikti visą jam nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovei ir įpareigojo atsakovę, priėmus palikimą ir pardavus paveldėtus nekilnojamuosius daiktus, gautus pinigus pasidalyti lygiomis dalimis su kasatore. Taigi, teisė kasatorei į palikimą pagal testamentą atsiras tada, kai atsakovė, paveldėjusi namų valdą ir joje esančius pastatus, juos parduos. Atsižvelgdami į tai, kad testatoriaus valia yra sudėtingas ir individualus reiškinys, ją gali sąlygoti, suformuoti ir netgi nulemti įvairūs testatoriaus fiziniai ir emociniai aspektai, teismai laikė, kad nors testatoriaus valia ginčijamame testamente kasatorei ir nepalanki, tačiau išreikšta suprantamai. Tai, kad testamente nenurodyta testamento įvykdymo termino, nedaro šio testamento negaliojančio. Šiuo testamentu kasatorė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė testamente nurodytą prievolę įvykdytų (CK 5.23 straipsnio 1 dalis). Kadangi ginčijamu testamentu kasatorė įgijo teisę reikalauti įvykdyti prievolę, tai savo teisę ji gali ginti įstatymo nustatyta tvarka (CK 5.37, 5.38 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė  bylos faktinėms aplinkybėms materialiosios teisės normas dėl testamento negaliojimo ir testamentinės išskirtinės, todėl ir šis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį.   

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27  d. nutartį palikti nepakeistus.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                             Janina Stripeikienė

 

         Vincas Verseckas

 

         Juozas Šerkšnas