Civilinė byla Nr. e2A-230-614/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04592-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

 (S)

VILNIAUS APYGRDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                                                 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo už akių, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovui S. U. dėl skolos priteisimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 667,80 Eur skolos, 1 305,89 Eur delspinigių, 66,78 Eur baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2007 m. kovo 20 d. UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovas S. U. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 703589907. Atsakovas tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal sutartį, todėl pradiniam kreditoriui liko skolingas 667,80 Eur sumą. Pradinis kreditorius UAB „Ūkio banko lizingas“ 2009 m. kovo 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusią skolą perleido UAB „Kapitalo valda“. 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo S. U. ieškovės UAB „Kapitalo valda“ naudai 667,80 Eur skolos, 60,10 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo  priteistos sumos (727,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 22,62 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Teismas, sumažindamas priteistinų delspinigių sumą nuo 1 305,89 Eur iki 60,10 Eur, atsižvelgė į aplinkybes, kad atsakovas yra vartotojas, kuris sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties pusė ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į tai, kad ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi tik po devynerių metų nuo atsakovo įsipareigojimų vykdymo termino pabaigos ir po daugiau nei septynerių metų po reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo su pradiniu kreditoriumi, taip pat į prievolės sumą, kuri yra beveik du kartus mažesnė nei prašoma priteisti delspinigių suma, ir į delspinigių susidarymo laikotarpį (3 911 dienų). Teismas sprendė, kad ieškovas, tiek metų pats delsęs aktyviai ginti savo teises, turi prisiimti sutarties ilgalaikio neįvykdymo pasekmes, todėl negali reikalauti iš atsakovo tokių didelių netesybų, nes tai visiškai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų.

5.       Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti baudą, atsižvelgęs į tai, jog vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito davėjai neturi teisės taikyti jokių papildomų skolos išieškojimo, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys, pranešimo apie įsiskolinimą ir kitų mokesčių. Šie mokesčiai yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas prieštaraujančiu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai.

III.                      Apeliacinio skundo argumentai

6.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Kapitalo valda“ prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių priteisimo –  t. y. iš atsakovo priteistą  60,10 Eur dydžio delspinigių sumą padidinti iki 1 305,89 Eur dydžio delspinigių sumos, priteisti 66,78 Eur dydžio baudą, atitinkamai patikslinant sumą nuo kurios skaičiuojamos procesinės palūkanos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.  Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

6.1.       Atsakovas neprašė taikyti delspinigiams senaties, todėl priimtame sprendime teismas savo iniciatyva nepagrįstai pritaikė sutrumpintą 6 mėnesių senaties terminą. Be to, ieškovė, kreipdamasi į teismą, sutartą delspinigių normą sumažino net 4 kartus, t. y. iki 0,05 proc.

6.2.       Tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, o ne vartojimo kredito sutartis, todėl Vartojimo kredito įstatymo nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

6.3.       Vartojimo kredito įstatymas buvo priimtas ir įsigaliojo 2011 m. balandžio 11 d., o pačiame Vartojimo kredito įstatymo 41 straipsnyje aiškiai yra nurodyta, kad Vartojimo kredito įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d., Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte taip pat aiškiai pasakyta, kad aptartas Vartojimo kredito įstatymas nėra taikomas išperkamosios nuomos sutartims.

6.4.       Atsakovas apie vykstantį teismo procesą buvo informuotas tinkamai, tačiau ir toliau nebendradarbiavo ne tik su ieškove, bet ir su teismu. Visos šios aplinkybės tik patvirtiną tą faktą, kad skolininkas nėra sąžiningas, jis ir toliau geruoju neketina vykdyti gerokai pradelstus įsipareigojimus kreditoriui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. kovo 20 d. UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovas sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 703589907. Atsakovas tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal sutartį, todėl pradiniam kreditoriui liko skolingas 667,80 Eur sumą. 2009 m. kovo 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius UAB „Ūkio banko lizingas“ reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusią skolą perleido UAB „Kapitalo valda“. Atsakovas apie sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį buvo informuotas.

9.       Pirmosios instancijos teismas šalis siejančius santykių įvertino kaip vartojimo kredito teisinius santykius. Apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde su tokiu teisinių santykių vertinimu nesutinka. Apeliantės vertinimu atsakovas negali būti laikomas vartotoju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos. Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą. Šios sutarties pagrindu kredito gavėjas pagrįstai tikisi padengęs daikto vertę ir įvykdęs kitus sutartyje numatytus papildomus mokėjimus (už naudojimąsi paskolintomis lėšomis ir pan.) įsigyti nuosavybėn konkretų daiktą. Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi mokamas įmokas vertinant ne kaip priemonę įsigyjamo daikto vertei ir papildomiems mokėjimams padengti, o kaip nuomos mokestį už naudojimąsi kredito gavėjui perduotu turtu, jis iš esmės negautų to, ko pagrįstai tikėjosi, prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus (sutartyje nustatyta turto perėjimo nuosavybės teise sąlyga). Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties atveju vyraujantis yra kredito gavėjo interesas įgyti į sutarties dalyką nuosavybės teisę – ne tik jį valdyti ir juo naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011; 2018-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017). Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius.

10.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas sutartines netesybas sumažino nepagrįstai, turėjo būti priteista visa reikalaujama suma. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pritaikydamas senaties terminą apeliantės prašomiems priteisti delspinigiams pažeidė įstatymo reikalavimus, nes senaties terminas byloje taikomas tik esant šalies prašymui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, jo atžvilgiu buvo priimtas teismo sprendimas už akių, todėl teismui prašymo dėl ieškinio senaties taikymo pateikta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nesant pareikšto prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, priimdamas skundžiamą sprendimą negalėjo jos taikyti.

11.       Nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą dėl vartojimo teisinių santykių, svarbu atkreipti dėmesį į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

12.       Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nurodo, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, nes šis įstatymas priimtas 2011 m. balandžio 11 d., kai tuo tarpu išperkamosios nuomos sutartis sudaryta dar 2007 m. kovo 20 d. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka. Tačiau pažymėtina, jog teismo teisė mažinti netesybų dydį yra numatyta ne tik Vartojimo kredito įstatyme, bet ir kituose įstatymuose. Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalimi nustatyta, jog jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (Civilinio kodekso 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2dalis). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

13.       Apeliantės vertinimu byloje nėra pagrindo mažinti priskaičiuotą delspinigių dydį, nes atsakovas ilgą laiko tarpą nevykdo turimų įsipareigojimų, nebendrauja ir nebendradarbiauja, Nurodo, jog apeliantė dėjo maksimalias pastangas išieškoti skolą iš atsakovo neteisminiu būdu. Iš bylos duomenų matyti, jog apeliantė dėl skolos priteisimo kreipėsi tik po daugiau nei devynių metų nuo atsakovo įsipareigojimų vykdymo termino pabaigos ir po daugiau nei septynerių metų po reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo su pradiniu kreditoriumi. Apeliantė nenurodė jokių papildomų aplinkybių, patvirtinančių pagrįstą jos lūkestį dėl atsakovo atsiskaitymo nesikreipus į teismą. Tokį ilgą laiko tarpą delsiant kreiptis į teismą atsakovo skola tik didėjo, nes už kiekvieną dieną yra skaičiuojami delspinigiai. Kreipimosi į teismą dieną prašomos priteisti netesybos skolą viršija daugiau nei du kartus. Akivaizdu, kad tokio dydžio netesybos negali būti laikomos pagrįstomis ir protingomis, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti sutartimi nustatytų delspinigių dydžio pagrįstumą mažinant delspinigių dydį. Juo labiau, jokių įrodymų dėl nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog dėl negrąžintos skolos apeliantė patyrė didesnius nuostolius negu pirmosios instancijos teismo priteista suma, apeliantė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog ieškovės prašoma priteisti delspinigių suma yra akivaizdžiai per didėlė, todėl pagrįstai sumažino prašomų priteisti delspinigių dydį.

14.       Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė taip pat ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nepriteisė apeliantei 66,78 Eur baudą už netinkamą prisiimtų prievolių vykdymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodė, jog tokios baudos priteisimas yra tiesiogiai susijęs su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas prieštaraujančiu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog net nagrinėjamoje byloje netaikant Vartojimo kredito įstatymo nuostatų, teismui išlieka teisė spręsti dėl netesybų, baudų, delspinigių priteisimo iš vartotojo, kuris yra silpnesnioji šalis vartojimo teisiniuose santykiuose. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo 60,10 Eur dydžio delspinigius, baudos priteisimas už netinkamą sutarties vykdymą yra įskaitomas į priteistų delspinigių sumą ir bauda atskirai nepriteisiama.

15.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                Eglė Surgailienė