Administracinė byla Nr. A-2250-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01604-2014-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde, kurį patikslino, pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 28 d. iki 2014 m. sausio 22 d. Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) jis buvo laikomas šaltose, drėgnose, nevėdinamose, tamsiose kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, o pasivaikščioti buvo galima tik kartą per parą po 1 valandą. Teigė, jog kamerose buvo netinkamai įrengti tualetai, į kameras nepateko dienos šviesa, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, netinkami baldai, kamerose buvo tarakonų ir žiurkių, dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę ir tik po 15 minučių, buvo maža tiekiamo maisto energetinė vertė. Areštinės konstrukcijoje esantis asbestas kėlė pavojų jo sveikatai. Pastebėjo, kad Areštinėje nėra taksofono būdelės, pareigūnų iškvietimo mygtukų. Areštinės pareigūnai smurtavo, o atliekant asmens ar daiktų apžiūras, buvo žeminamas jo orumas, iš jo tyčiojamasi. Nurodyti pažeidimai prilyginami nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl Areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį, emocinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, nuolat jaučia baimę, apatiją.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimuose į skundą nurodyta, jog nors pareiškėjo teisė į tinkamas Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigine išraiška prašoma netenkinti. Duomenys apie pareiškėjo buvimą Areštinėje iki 2011 m. sausio 1 d. yra sunaikinti, pasibaigus nustatytam šių dokumentų saugojimo terminui. Nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjo Areštinėje nebuvo. Pažeidžiant minimalų vienam asmeniui tenkantį areštinės kamerų plotą laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2014 m. sausio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas 5 dienas, pažeidimai buvo labai nedideli. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų, nėra.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė bylai aktualų teisinį reguliavimą, išdėstė teismų praktiką. Į bylą pateikta informacija apie pareiškėjo buvimą Areštinėje nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2014 m. sausio 22/23 d. Ten pat nurodyta, kad duomenų apie pareiškėjo buvimą Areštinėje iki 2011 m. sausio 1 d. Klaipėdos AVPK nėra. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje esantys 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. vasario 13 d. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko tarnybiniai pranešimai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis, nei nustatyta Įsakyme. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko teigimu, visu kitu pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai atitiko Įsakymo nuostatas. 1999 m. birželio 10 d. leidime pradėti eksploatuoti Areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį nurodyta, jog apžiūrėjus Areštinės 1-ojo padalinio 1-osios dalies patalpas, Areštinės 1-ąją dalį buvo leista eksploatuoti. Iš Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 5-V-142 matyti, jog Areštinės 2-ąją dalį leista pradėti eksploatuoti nuo 2005 m. vasario 21 d. 2005 m. sausio 11 d. Areštinės patalpų po rekonstrukcijos rūsyje pripažinimo tinkamomis naudoti akte pažymėta, kad rekonstruotos Areštinės patalpos yra tinkamos naudojimui. 2005 m. vasario 18 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 nurodyta, kad Areštinės 2-osios dalies įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus. 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. vasario 13 d. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog visos Areštinės kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, Areštinės sanitariniai mazgai yra įrengti ir atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara ir atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN) reikalavimus. Teigiama, kad visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. 2015 m. vasario 13 d. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko tarnybiniame pranešime pažymėta, kad areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos ir per langus, drėgmės nėra, žiurkių, tarakonų ir kitokių parazitų neužfiksuota, o vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais, įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, visiems asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti. Ten pat nurodyta, kad Areštinėje laikomiems asmenims pagal 2014 m. sausio 6 d. paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį, maistą ruošia ir tiekia UAB „Rasytė“. Byloje esanti 2014 m. sausio 6 d. sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad Areštinėje laikomi suaugę asmenys pagal nustatytą grafiką maitinami 3 kartus per parą, maistas gaminamas ir tiekiamas vadovaujantis asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinėmis mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ nuostatomis, Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo nuostatomis. Areštinės pastato stogas yra molinių čerpių, o duomenų, kad pastate būtų asbesto, nėra. Areštinės kamerose esantys baldai yra tvarkingi, pritvirtinti prie grindų. Nurodyta, kad faktų, jog Areštinės pareigūnai prieš Areštinėje laikomus asmenis būtų naudoję smurtą, užfiksuota nebuvo, Areštinėje laikomi asmenys yra saugūs, o taksofono būdelės įrengimas Areštinėje teisės aktais nėra numatytas.

2015 m. vasario 5 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininkas S. B. patvirtino, jog Areštinės antrasis padalinys buvo pradėtas eksploatuoti 2005 metais, kameros yra geros būklės ir atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Nurodė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl drėgmės, parazitų, kenkėjų Areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neužfiksavo. Teigė, kad vieną kartą per tris mėnesius kamerose yra atliekama dezinfekcija, o pagal nuo 2014 metų galiojančią tvarką visi nerūkantys asmenys Areštinės administracijai turi pateikti prašymus dėl jų laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų. Nurodė, kad Areštinėje laikomiems asmenims yra užtikrinama galimybė vieną valandą per parą pasivaikščioti, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti tinkamai. Areštinėje nuolat atliekami patikrinimai dėl maisto kokybės, tačiau Maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktai pateikiami Areštinėje laikomų asmenų maitinimą vykdančiai įmonei, o Areštinės administracija tokių duomenų neturi. Taip pat paaiškino, kad kartą per savaitę Areštinėje laikomiems asmenims suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, Areštinėje laikomų asmenų saugumas yra užtikrintas. Nurodė, kad dėl pareiškėjo atžvilgiu panaudoto smurto konvojavimo metu buvo gautas skundas ir dėl to buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

Nors pareiškėjas skunde teigia, jog dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų pablogėjo jo sveikata, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dokumentų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, į bylą nepateikė. Nors šiuo metu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, į bylą nepateikti įrodymai, kad rinkti įrodymams pareiškėjo teisės buvo suvaržytos. Įvertinus byloje nustatyto Įsakymo 1.3.1 punkto pažeidimo mastą, įrodymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus nebuvimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, konstatuota, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistas.

III.

Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų, iš tiesų Konvencija nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, iš tiesų tas laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė taikyti 4 kv. m plotą vienam asmeniui, neįskaitant baldų, t. y. europietišką standartą, tačiau teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m plotą, įskaitant baldus (lietuvišką standartą). Pažymi, kad išvis neprašė teismo vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Prašo pripažinti jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą laikotarpį pagrįstu. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz., byloje Canali EŽTT priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą daug geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjo).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Mano, kad teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su jo laikymu Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pareiškėjas nurodomą neturtinę žalą kildino iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 28 d. iki 2014 m. sausio 22 d. jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis, pareiškėjui teko mažesnis nei nustatyta teisės aktuose kameros plotas, be to, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tualetai buvo netinkamai įrengti, nebuvo tinkamos ventiliacijos, pareigūnų iškvietimo mygtukų, maža teikiamo maisto energetinė vertė ir kt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Įsakymo 1.3.1 punkto pažeidimo mastą, įrodymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus nebuvimą, kitų pažeidimų nebuvimą, konstatavo, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, taikė netinkamus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis skunde nurodytomis pareiškėjo laikymo sąlygomis (dėl sanitarinio mazgo įrengimo, dėl dušų, dėl patalpos vėdinimo, dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų, dėl mažos teikiamo maisto energetinės vertės, dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis), kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Klaipėdos AVPK administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties termino netaikė, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir detaliau nenagrinėtinas.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu Areštinės patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje tekusio kameros ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015 ir kt.). Kartu atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar yra visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant kyla valstybės prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, ir ar pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, remiamasi visais byloje pateiktais įrodymais bei šių įrodymų visuma, įrodymai, iš jų ir pareiškėjo paaiškinimai, vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 13) matyti, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo periodiškai laikomas nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 14 d., nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d., 2014 m. sausio 21 d., 2014 m. sausio 22/23 d. Ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 14 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., t. y. 9 dienas, pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (jam teko 3,99 kv. m ir 3,28 kv. m gyvenamojo ploto, neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), o 2014 m. sausio 22/23 d. pareiškėjui teko 4,90 kv. m ploto (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto) ir ši ploto norma beveik atitiko minimalų 5 kv. m gyvenamojo ploto reikalavimą.

Pareiškėjas patikslindamas skundą nurodė, jog prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 28 d. Tačiau duomenų, patvirtinančių, kiek laiko, kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, kiek ploto jam teko tuo metu, byloje nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas laikotarpio nuo 2010 m. kovo 28 d. iki 2011 m. sausio 1 d. netyrė ir neanalizavo, motyvuodamas tuo, jog atsakovas neišsaugojo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo kalinimo aplinkybes nurodytu laikotarpiu. Atsakovas nurodė, jog duomenų apie pareiškėjo buvimą Areštinėje iki 2011 m. sausio 1 d. pateikti negali, kadangi, vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100, ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98, bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 2006–2014 metų veiklos planais, jų pakeitimais ir papildymais, asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo knygos saugomos tris metus ir yra sunaikintos. Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 12 d. Areštinėje pareiškėjas nebuvo laikomas.

Pareiškėjas patikslindamas skundą (b. l. 33–34) nurodė, jog prašo išreikalauti iš Klaipėdos AVPK duomenis apie pareiškėjo buvimą Areštinėje laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 28 d., taip pat paaiškino, jog Areštinėje nuo 2010 m. kovo 28 d. jį kankino mėnesį laiko, keturių vietų kameroje laikė aštuonis žmones, paskui buvo perkeltas į dvivietę kamerą, ten laikė tris žmones; pareiškėjas taip pat patikslino, jog pareigūnai Areštinėje jį laikė 16 parų. Klaipėdos AVPK, kuriam teko pareiga pateikti reikiamus dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjui kalint Klaipėdos AVPK nuo 2010 m. kovo 28 d. iki 2011 m. sausio 1 d. jam buvo užtikrintas minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto reikalavimas, jų nepateikė ir pareiškėjo argumentų šiuo aspektu nepaneigė. Šiuo aspektu pastebėtina, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų, o argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Shcherbakov prieš Rusiją; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Gultyayeva prieš Rusiją; 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje susiklosčiusią situaciją, pareiškėjo argumentus vertina jo naudai ir konstatuoja, jog laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 28 d. iki 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjas, kaip jis pats patikslino dokumente, kuriuo tikslino savo skundą, 16 dienų buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto normos.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, nustatytus neteisėtus veiksmus, tinkamų laikymo sąlygų Areštinėje neužtikrinimo pobūdį, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai laikymui Areštinėje būdingus nepatogumus (tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 3,28 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), kitais laikotarpiais, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (5 kv. m asmeniui), plotas svyravo nuo 3,99 kv. m iki 4,90 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojo 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 150 Eur suma. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas periodiškai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 150 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Veslava Ruskan