Civilinė byla Nr. e2A-631-1060/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11580-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.10.3; 2.6.26; 2.6.27; 3.1.7.6; 3.3.1.20; 3.3.1.18.2
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Simonos Dementavičienės, Anitos Sereikienės ir Agnės Vyliaudaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hegelmann Multomodal“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-524-435/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hegelmann Multimodal“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Galinta ir partneriai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Nurminen Maritime“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Hegelmann Multimodal (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės UAB „Galinta ir partneriai“ (toliau – ir atsakovė) 14 975,54 Eur skolą pagal 2022 m. kovo 7 d. sąskaitą Nr. HEG-AS5767 ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. sąskaitą Nr. HEG- AS6648; 8 procentų metines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (140 dienų nuo nepamokėtos 11 512,52 Eur sumos laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 7 d. iki 2022 m. rugpjūčio 25 d. (11 512,52/100x8/365x140), kurios sudaro 353,26 Eur; 8 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40,00 Eur pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį; 346,00 Eur žyminį mokestį, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovę su atsakove siejo sutartiniai pervežimo santykiai. Atsakovė ieškovei teikė užsakymus, o ieškovė atsakovei gaunamų užsakymų pagrindu teikė pervežimo paslaugas už sutartą atlygį, atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsiskaityti. 2021 m. rugpjūčio 18 d. atsakovė elektroniniu paštu pateikė ieškovei užsakymą dėl 10 konteinerių jų gaminamos produkcijos - grikių pervežimo iš jų įmonės Varėnoje į Nantong miestą Kinijoje. Sutarta pervežimo kaina tarp šalių buvo 2 030,00 Eur už konteinerį. Vykdydama užsakymą, ieškovė, naudodamasi krovinių gabenimo jūriniais konteineriais paslaugas teikiančios UAB „Nurminen Maritime“ suteikiamais konteineriais, pasikrovė Varėnoje atsakovės produkciją: konteineris CBHU9191321 pakrautas 2021 m. lapkričio 30 d.; konteineris CCLU7612519 pakrautas 2021 m. gruodžio 2 d.; konteineris CCLU7757256 pakrautas 2021 m. lapkričio 25 d.; konteineris CSNU6507271 pakrautas 2021 m. gruodžio 22; konteineris FFAU3380083 pakrautas 2021 m. gruodžio 1 d.; konteineris FSCU8758383 pakrautas 2021 m. gruodžio 3 d.; konteineris MAGU5264422 pakrautas 2021 m. lapkričio 22 d.; konteineris OOCU6823460 pakrautas 2021 m. gruodžio 2 d.; konteineris OOLU6984029 pakrautas 2021 m. gruodžio 1 d.; konteineris OOLU8766535 pakrautas 2021 m. lapkričio 26 d. Konteineriai nugabenti į Klaipėdą, iš kur toliau produkcija turėjo būti laivu gabenama į Kiniją.
3. Kylant politinei įtampai santykiuose tarp Lietuvos ir Kinijos, pašlijo ir šalių tarpusavio komerciniai santykiai, dėl ko atsakovės klientas Kinijoje atsisakė priimti siunčiamą produkciją. Nepaisant to, kad jau pakrovus 7 konteinerius, paaiškėjo, kad komerciniai santykiai tarp Lietuvos ir Kinijos komplikuojasi ir gali būti problemų su produkcijos išvežimu, atsakovės iniciatyva likę 3 konteineriai taip pat buvo kraunami. 2021 m. gruodžio 3 d. elektroniniame laiške atsakovė ieškovei rašė, kad „gali tekti nukrauti“, kas patvirtina, jog jau tuomet atsakovė žinojo, kad jo klientas Kinijoje gali atsisakyti priimti siunčiamas prekes. Tačiau atsakovė vis tikėjosi, kad šalių komerciniai santykiai susitvarkys ir pavyks produkciją išplukdyti į Kiniją, todėl susigrąžinti produkciją iš saugojimo vietos uoste delsė iki 2022 m. vasario 10 d., kai ieškovei patvirtino, kad produkciją reikia grąžinti ir iškrauti Marijampolėje.
4. Atsakovei už suteiktas paslaugas buvo pateiktos 3 sąskaitos: 2022 m. kovo 9 d. sąskaita Nr. HEG- AS5792 už darbus – 12 877,44 Eur, 2022 m. kovo 7 d. sąskaita Nr. HEG-AS5767 už linijos konteinerius – 11 512,52 Eur, 2022 m. kovo 9 d. sąskaita Nr. HEG-AS5793 už sandėliavimą – 5 771,70 Eur. Vėliau, tikslinant duomenis 2022 m. kovo 9 d. sąskaita Nr. HEG-AS5793 buvo anuliuota ir už sandėliavimą buvo išrašyta patikslinta 2022 m. rugpjūčio 23 d. sąskaita Nr. HEG-AS6648 – 3 463,02 Eur sumai. Atsakovė, nors pradžioje ir davusi suprasti, kad visas išlaidas ieškovei apmokės, vėliau sutiko apmokėti tik 12 877,44 Eur sąskaitą už suteiktas paslaugas/darbus, o dėl kitų sąskaitų 2022 m. kovo 21 d. raštu „Dėl sąskaitų apmokėjimo bei jas pagrindžiančių dokumentų pateikimo“ informavo ieškovę, kad nesutinka apmokėti, kadangi neaišku, ar iškovė realiai patyrė tas išlaidas, bei pranešė, kad bandys gauti kompensaciją iš valstybės. Ieškovė 2022 m. kovo 22 d. raštu, atsakydama į atsakovės 2022 m. kovo 21 d. raštą, pateikė atsakovei sąskaitas faktūras iš UAB „Nurminen Maritime“, patvirtinančias papildomai turėtas išlaidas, bei atsakovei pateiktų sąskaitų pagrįstumą ir pakartotinai paprašė apmokėti patirtas išlaidas. Atsakovė 2022 m. balandžio 14 d. atsiuntė ieškovei pranešimą, kuriuo informavo, kad sąskaitas už krovinio sandėliavimą uoste ir linijos prastovas (konteinerių naudojimą) atsisako apmokėti. Ieškovės atstovas 2022 m. liepos 14 d. pateikė atsakovei reikalavimą dėl 17 284,22 Eur skolos, 399,75 Eur palūkanų, 40,00 Eur reikalavimo pateikimo kompensavimo kaštų apmokėjimo. Atsakovės atstovas 2022 m. liepos 25 d. pateikė ieškovei atsakymą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pateiktu reikalavimu, pateikdamas analogiškus argumentus kaip ir 2022 m. balandžio 14 d. pranešime.
5. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovei buvo puikiai žinoma situacija apie tai, kad kyla problemos su užsakovu Kinijoje, ji neabejotinai žinojo paslaugų, susijusių su krovinių gabenimu, krovimu ir saugojimu oro uoste įkainius, tačiau pati pasirinko delsti, dėl ko, būdama verslininkė, turi prisiimti kilusias pasekmes. Ieškovė negalėjo neatsiskaityti su trečiuoju asmeniu, nes aplinkybės dėl susidariusios situacijos negali būti prisikariamos nenugalimai jėgai (force majeure).
6. Atsiliepime į ieškinį atsakovė UAB „Galinta ir partneriai“ prašė atmesti ieškovės reikalavimus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys bendradarbiavo ne vienerius metus, ieškovė organizuodavo atsakovės krovinių pervežimą sutartais maršrutais. Šalys nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. bendravo dėl grikių lukštų pervežimo maršrutu Lietuva – Kinija, tačiau iš karto nesusitarė, nes ieškovės pasiūlyta kaina (2 185,00 Eur už konteinerio pervežimą) atsakovei buvo per didelė, todėl atsakovė perdavė tuo metu turimą krovinį vežti kitiems vežėjams, pasiūliusiems mažesnę pervežimo kainą (2 050,00 Eur). Ir tik po to, 2021 m. rugpjūčio 19 d. Ieškovė pasiūlė atsakovei vežti jos krovinius už 2 030,00 Eur, bet tas vežimas buvo atšauktas ir dėl ginčo vežimo buvo susitarta 2021 m. lapkričio 16 d. Nuo pat pradžių ieškovė žinojo, kad atsakovei itin svarbi yra paslaugų kaina, todėl šalys nuolat dėl jos derėdavosi bei ne visuomet atsakovė pirkdavo paslaugas iš ieškovės, jeigu kiti paslaugų teikėjai pasiūlydavo žemesnę paslaugų kainą. Atsakovė žinojo, kad dalį paslaugų ieškovė užsako per trečiuosius asmenis, tačiau jų įkainiai/ kainos buvo esminė sutarties sudarymo sąlyga. 2021 m. lapkričio 16 d. šalys susitarė dėl dešimties konteinerių grikių lukštų pervežimo (laivais) iš Lietuvos į Kiniją. Susitarimo pagrindu ieškovė nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 3 d. pasikrovė dešimt konteinerių grikių lukštų, kurie turėjo būti išgabenti į Kiniją, bei juos pristatė į Klaipėdos uostą. 2022 m. sausio 19 d. ieškovė patvirtino bei pripažino, jog visi konteineriai su atsakovės prekėmis yra pakrauti, t. y. dar iki tol, kol įvyko Lietuvos ir Kinijos konfliktas, kurio pasėkoje Kinija uždraudė lietuviškų prekių importą. Ieškovė elektoriniame laiške nurodė, kad jeigu būtų konfliktas prasidėjęs iki atsakovės prekių pakrovimo, tai prekių net nebūtų bandę krauti. Atsakovė, nors daug metų vykdo prekių siuntimą į kitas užsienio valstybes laivais, anksčiau nėra mokėjusi už prastovas, todėl nežinojo, kokio dydžio mokesčiai yra taikomi, o ieškovė atsakovės apie tai neinformavo, nors pagal byloje esančius susirašinėjimus ieškovė apie linijos prastovas (DND) bei saugojimo (angl. storage) įkainius buvo informuota dar 2021 m. lapkričio 16 d. Taigi, atsakovė iki pat 2021 m. sausio 19 d. nežinojo, kokio dydžio ir kokios prastovos jo kroviniui yra skaičiuojamos trečiųjų asmenų.
7. Atsakovė pabrėžė, kad žinodama įkainius niekuomet nebūtų sutikusi saugoti krovinio jūrų uoste, kadangi prastovų kaina buvo didesnė nei paties krovinio vertė. Ieškovės elgesys, kai ši, pati žinodama galimų prastovų įkainius bei jų pradžios terminus, apie tai iš anksto neinformavo atsakovės, laikytinas nesąžiningu ir aplaidžiu. Kadangi atsakovė, tik sužinojusi apie tai, kokio dydžio prastovos skaičiuojamos jos kroviniams, nedelsiant ėmėsi veiksmų krovinio perkėlimui iš uosto, akivaizdu, kad tokio dydžio prastovų būtų buvę galima išvengti, jeigu tik ieškovė iš anksto būtų informavusi atsakovę apie jų dydį (įkainius). Atsakovė apie tai, kad Kinija draudžia prekių iš Lietuvos importą į šalį bei visi siuntiniai iš Lietuvos yra sulaikomi muitinėje ir pirkėjai negali jų atsiimti, sužinojo kelios dienos po to, kai ieškovė pasikrovė bei į Klaipėdos uostą pristatė visus dešimt konteinerių su atsakovės produktais (paskutinis konteineris pakrautas 2021 m. gruodžio 3 d.). Atsakovė nuolat bendravo su pirkėju Kinijoje bei aiškinosi ten esančią situaciją, kartu su ieškovės pagalba bandė gauti kroviniui lenkiškus kilmės dokumentus, taip tikėdamiesi, kad Kinija priims krovinį. Pati ieškovė dar teigė atsakovei, kad vieni jo klientai siunčia prekes į Kiniją per Latviją. Tačiau kad ir kokius dokumentus atsakovė gaudavo, santykiams tarp Lietuvos ir Kinijos tik blogėjant, pirkėjas Kinijoje atsisakė priimti prekes bijodamas, kad ir jos nebus išmuitintos. Paraleliai atsakovė nuolat bendravo ir su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – URM), kuri savo ruožtu taip pat ieškojo atsakovės produktams (grikių lukštams) naujų rinkų – Taivane, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Viso bendravimo metu URM žadėjo pagalbą atsakovei, teigė ieškanti kitų rinkų, kiekvieną penktadienį organizuodavo susitikimus bei žadėjo pagalbą surandant naujas rinkas atsakovės grikių lukštams, taip pat buvo žadama padėti panaikinti susikaupusias prastovas, tačiau galiausiai jokia reali pagalba suteikta nebuvo.
8. Atsakovė nurodė, kad ieškovei buvo žinoma visa susidariusi situacija ir bendros šalių pastangos išsiųsti krovinį į Kiniją. Atsakovė nuolat bendravo su ieškove bei šią informuodavo apie esamą padėtį, kai tuo metu ieškovė atsakovės apie prastovų įkainius informavo tik 2021 m. sausio 19 d. po ko krovinys nedelsiant buvo pervežtas iš Klaipėdos uosto į atsakovės patalpas. Atsakovė tol, kol nežinojo apie jos kroviniui skaičiuojamus prastovų dydžius, ji nedelsiant neatsiėmė krovinio iš uosto, kadangi tiek savo jėgomis, tiek su URM pagalba siekė jį parduoti ir kaip įmanoma greičiau išplukdyti, kadangi atsakovė norėjo išvengti nuostolių, kuriuos patyrė susigrąžinusi krovinį – vien už ieškovės paslaugas (krovinio paėmimą vežti bei pristatymą į uostą ir atgal) atsakovė sumokėjo ieškovei 12 877,44 Eur. Jeigu atsakovė būtų žinojusi, kad uosto mokesčiai vien už konteinerių naudojimą viršys šias išlaidas, ji būtų gerokai anksčiau atsiėmusi krovinį iš uosto. Atsakovė, priešingai, nei teigiama ieškinyje, niekuomet nepatvirtino, kad sutinka mokėti už prastovas iki kol ieškovė nebuvo informavusi atsakovės, kad jai taikomos prastovos siekia 25 000,00 Eur, nes ieškovė leido suprasti, kad prastovų suma bus nedidelė arba, kad jų iš viso nebus. Be to, pati ieškovė iki ginčo su atsakovės pradžios situaciją įvardijo kaip neeilinę bei pripažino, kad dėl atsiradusių prastovų nėra nei ieškovės, nei atsakovės, nei linijų kaltės. Atsakovė taip pat laikosi šios nuomonės, t. y. kad situacija buvo neeilinė, kurios atsakovė nei numatyti, nei kontroliuoti negalėjo, ji įvyko jau po to, kai grikių lukštai buvo nuvežti į Klaipėdos uostą, ir nors atsakovė dėjo visas pastangas, kad grikių lukštai būtų išplukdyti, to padaryti nepavyko dėl valstybių tarpusavio konflikto. Todėl atsakovė laikė, kad jos atžvilgiu turėtų būti taikomas force majeure institutas prastovos mokesčių atžvilgiu.
9. Trečiasis asmuo UAB „Nurminen Maritime“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį patenkinti. Nurodė, kad atsakovė yra atsakinga už ieškovės patirtas išlaidas, susijusias su krovinio gabenimu. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo yra konteinerinės linijos Cosco Shipping lines (jūrinio vežėjo) (toliau – Linija) atstovas Lietuvoje. 2021 m. lapkričio mėnesį ieškovė užsakė 10 konteinerių krovinio jūrinio gabenimo paslaugą COSCO Shipping lines iš Klaipėdos (Lietuva) į Nantong (Kinija) ir Linijos sistemoje pateikė paraišką jūriniam gabenimui. Trečiasis asmuo pagal ieškovės užsakymą išdavė ieškovei pakrovai 10 konteinerių ir organizavo krovinio jūrinį gabenimą COSCO Shipping lines aukščiau nurodytu maršrutu. Ieškovė eilę kartų teikė prašymus atidėti krovinio išplukdymo terminą, kol galiausiai 2022 m. vasario 2 d. savo užsakymą iš viso atšaukė. Trečiasis asmuo yra linijos atstovas Lietuvoje. Pervežimai jūra ir kitos linijos paslaugos yra užsakomos per trečiąjį asmenį, frachtas yra mokamas pagal trečiojo asmens sąskaitas, taip pat trečiasis asmuo išrašo ir visas sąskaitas už papildomas išlaidas.
10. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad pateikdamas ieškovei jūrinio gabenimo paslaugų kainą, nurodė ne tik jūrinio frachto kainą, bet ir kitus linijos taikomus įkainius, tame tarpe DND (angl. Combined demurrage and detention) bei sandėliavimo (angl. storage) Klaipėdos uoste mokesčio dydį. DND - konteinerio nuomos mokestis, kuris taikomas tuomet, kai baigiasi klientui skirtos nemokamos konteinerio nuomos dienos. Jis pradedamas skaičiuoti sekančią dieną nuo tuščio konteinerio paėmimo dienos iki laivo išvykimo dienos. Sandėliavimo mokestis – skaičiuojamas klientui, kuomet konteineris terminale stovi ilgiau negu nustatytas nemokamų dienų skaičius. Šis mokestis pradedamas skaičiuoti nuo pilno konteinerio grąžinimo į terminalą dienos iki laivo išvykimo dienos. Ieškovei taip pat aiškiai buvo pateikta informacija, jog atšaukus eksporto užsakymą, nemokamas DND bei sandėliavimo laikas nėra suteikiamas ir atitinkamai išlaidų sąskaitos yra pateikiamos klientui. Kadangi ieškovė eksporto užsakymą atšaukė, trečiasis asmuo išrašė ir pateikė jai apmokėjimui 2022 m. vasario 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą NMK Nr. 92468 3 463,02 Eur sumai sandėliavimo mokesčio ir 2022 m. vasario 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą NMK Nr. 92584 13 057,50 Eur sumai DND mokesčio. Linijos taikomas DND mokestis, su kuriuo ieškovė buvo supažindinta, buvo ženkliai didesnis, tačiau vertindamas šalių tarpusavio verslo santykius, trečiasis asmuo, kaip linijos atstovas, dėjo dideles pastangas, kad šiam mokesčiui būtų padaryta nuolaida, ko pasėkoje ieškovei buvo išrašyta sąskaita tik 50 proc. DND mokesčio sumai. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens jokio ginčo dėl sąskaitų apmokėjimo nekilo, trečiasis asmuo patvirtina, jog ieškovė sąskaitas apmokėjo. Trečiojo asmens nuomone, atsakovė turi pareigą padengti ieškovei DND bei sandėliavimo išlaidas, kadangi jos neabejotinai yra krovinio transportavimo išlaidų dalis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei ir valstybei iš ieškovės išlaidas, susijusias su bylinėjimusi teisme. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:
11.1. Vežimas keliu buvo vykdomas maršrutu Varėna – Klaipėda, t. y. vienos valstybės teritorijoje, todėl 1975 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (toliau – CMR) konvencija negali būti taikoma.
11.2. Tarp šalių sudarytos sutarties (krovinio siuntimo/pervežimo) tikslas buvo siejamas išimtinai su komercinės veiklos vykdymu, tuo tarpu Kinijos atsisakymas priimti lietuvišką produkciją sąlygojo atsakovės (o ir ieškovės) negalėjimą vykdyti sutartį, t. y. tokios komercinės veiklos staigus ir netikėtas apribojimas sužlugdė sutarties tikslą bei padarė ją neįmanoma įvykdyti. Atsakovė, sudarydama su ieškove sutartį, iš anksto negalėjo numatyti, kad dėl 2021 m. vasarą prasidėjusių Kinijos ir Lietuvos nesutarimų Kinija be įspėjimo uždraus prekių importą iš Lietuvos. Taigi, atsakovė krovinio pervežimo sutarties sudarymo metu niekaip negalėjo numatyti tokios aplinkybės, negalėjo jos kontroliuoti, taip pat negalėjo jos išvengti. Atsakovė taip pat nebuvo prisiėmusi tokių aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Esant tokioms aplinkybėms, už kurias atsakovė neatsako, krovinio išsiuntimas į Kiniją tapo beprasmis. Negali būti konstatuojama ir tai, kad atsakovė galėjo numatyti susidariusios situacijos pabaigą. Ieškovei 2021 m. gruodžio 2 d. gavus el. laišką, kuriuo trečiasis asmuo įspėjo ieškovę, kad reikia pasitikslinti su krovinio siuntėju situaciją, kadangi paskutines kelias dienas siuntėjai jau turi problemų su muitine, ieškovė šios informacijos atsakovei neperdavė (priešingų įrodymų nepateikta), kas reiškia, kad ne anksčiau nei 2021 m. gruodžio 3 d., kuomet jau atsakovė savo laiške ieškovei rašo, kad „gali tekti nukrauti“, atsakovė sužinojo apie tai, kad Kinijoje yra sulaikyti kroviniai ir nėra vykdomos muitinės procedūros. Taigi apie tai, jog išsiųstų prekių Kinijoje, tikėtina, nebus galima išmuitinti, atsakovė sužinojo paskutinio konteinerio pakrovimo ir išvežimo į uostą dieną, todėl paskutinio krovinio patekimo į uostą diena jau nebuvo aktuali atsakovės apsisprendimui krauti/siųsti krovinį ar ne, įvertinant dar ir tai, kad konteinerių pakrovimą ir išvežimą vykdė pati ieškovė. Nustačius visas nenugalimos jėgos aplinkybės egzistavimo sąlygas ir pripažinus, kad ne tik objektyvus neįmanomumas patenka į force majeure sampratą, laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavo atsakovės laikiną sutarties nevykdymą pateisinančios aplinkybės, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė kalta dėl to, jog krovinio siuntimo/pervežimo sutartis buvo stabdoma ir galiausiai, nepavykus susitarti dėl krovinio priėmimo, atsisakyta krovinį siųsti.
11.3. Ieškovė su atsakove tarėsi tik dėl atsakovės krovinio transportavimo iš Lietuvos į Kiniją skaičiuojant tokios paslaugos kainą 2 030,00 Eur už konteinerį. Jokių kitokių susitarimų su atsakove dėl papildomų mokesčių, tame tarpe DND ir sandėliavimo mokesčio šalys nesitarė, ir priešingai – dėl šių mokesčių tarėsi ieškovė su trečiuoju asmeniu – ieškovei trečiojo asmens buvo persiųsti visi prastovų ir saugojimo įkainiai, su ja buvo deramasi dėl papildomų neapmokestinamų dienų, jai buvo padaryta 50 proc. nuolaida DND mokesčiui, jai išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurias ieškovė be ginčų apmokėjo. Tai reiškia, kad ieškovė įvykdė visus savo įsipareigojimus pagal su trečiuoju asmeniu sudarytus susitarimus. Aatmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas ieškovės argumentas, kad ieškovė apmokėdama trečiojo asmens išrašytas sąskaitas iš esmės jas sumokėjo už atsakovę ir tokiu būdu, atsakovės nuomone, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę. Tai, kad ieškovė savo elektroniniuose laiškuose užsiminė, kad gali būti skaičiuojamos tam tikros – nedidelės prastovos taip pat nereiškia, kad atsakovė sutiko su jų apmokėjimu, juolab, kad iš paties susirašinėjimo matyti, kad atsakovei skaičiuojamų mokesčių suma tapo aiški tik 2022 m. sausio 19 d. gavus ieškovės persiųstą iš trečiojo asmens elektroninį laišką. Tiek WhatsAPP programėle pateiktas susirašinėjimas, tiek paties P. S. apklausa teismo posėdyje patvirtina, kad atsakovė niekada ne tik nesutiko mokėti tokių mokesčių, bet ir tai, kad niekada dėl jų ir nesitarė. Ieškovės interpretacijos, jog 2021 m. gruodžio 3 ir 22 d. elektroniniuose laiškuose yra užuominos, jog „gali susidaryti prastovų„ ar „konteinerių nuomai/sandėliavimui gavo nemokamas tik 28 dienas, o šį terminą viršijantis laikas bus apmokestintas“ reiškia, kad atsakovė dėl to neprieštaravo, žinojo įkainius ir su jais sutiko, teismo nuomone, niekaip nereiškia atsakovės sutikimo jas apmokėti, nes pirmiausiai šiomis frazėmis nėra tiesiogiai nurodoma, kad prastovas turės apmokėti atsakovė, elektroniniame susirašinėjime nėra pateikta informacija, nuo kada ir už kuriuos konteinerius skaičiuojami šie mokesčiai, kita vertus, atsakovės aiškaus patvirtinimo, kad ji sutinka jas apmokėti, byloje taip pat nėra.
II. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Hegelmann Multimodal prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iki pasikrovimo į laivą šalis saistė CMR konvencija, dėl ko atsakovė privalėjo atlyginti ieškovės išlaidas, sąlygotas atsakovės (siuntėjo) instrukcijų vykdymo. Teismas visapusiškai neįvertino šalių veiksmų, elgesio ir bendravimo vykdant sutartį, kas nulėmė neteisingą sutarčių aiškinimo taisyklių taikymą ir, atitinkamai, neteisingas teismo išvadas dėl atsakovės prisiimtų įsipareigojimų apimties ir galėjo nulemti neteisingo sprendimo priėmimą. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad byloje vienareikšmiškai nustatyta, jog atsakovė apie papildomas išlaidas sužinojo 2022 m. sausio 19 d., tačiau sprendimą grąžinti krovinį atgal priėmė tik 2022 m. sausio 26 d., o krovinio atsiėmimą suorganizavo tik 2022 m. vasario 10 d. Taigi, liko neaišku dėl kokių priežasčių ieškinys dėl išlaidų šiuo laikotarpiu taip pat buvo atmestas.
14. Šalių susitarimas nebuvo įformintas rašytine sutartimi, kuriame būtų aiškiai aptarti vežimo santykiams ir vežimo etapams taikytina teisė bei kitos sąlygas, tame tarpe, vežėjo išlaidų, sąlygotų siuntėjo instrukcijų vykdymo, kompensavimas. Tačiau byloje esantys netiesioginiai įrodymai, apimantys šalių elgesį ir veiksmus, pakankamai aiškiai atskleidžia, kad šalių susitarimas apėmė atsakovo pareigą kompensuoti papildomas ieškovo išlaidas, sąlygotas atsakovo instrukcijų vykdymo. Sutarties vykdymo eigoje ieškovė nuosekliai teikė informaciją atsakovei, kad konteinerių sandėliavimui ir nuomai yra skirta ribotas skaičius nemokamų dienų, o šį terminą viršijančios dienos apmokestinamos. Ieškovė netgi nurodė, kad sieks gauti daugiau nemokamų dienų. Jeigu ši informacija nebūtų buvusi reikšminga atsakovei, akivaizdu, kad ieškovė jos nebūtu pateikinėjusi. Vertinant šios informacijos pateikimo faktą, aplinkybė, kad šie kaštai susidarė vykdant atsakovės nurodymus bei aplinkybė, kad ieškovė pareikalavo atlyginti sandėliavimo ir DND išlaidas, aiškiai rodo, kad nuo pat santykių pradžios ieškovė buvo įsitikinusi, kad atsakovė turi sutartinę prievolę šias išlaidas atlyginti. Ta aplinkybė, kad atsakovė neneigė savo sutartinės pareigos padengti prastovų išlaidų, šias prastovas įvardijo kaip savo prastovas, buvo nepatenkintas jų dydžiu ir ieškojo išeičių kaip jas sumažinti ar išvengti prievolės jas mokėti aiškiai rodo, kad atsakovė suvokė, kad turi pareigą padengti ieškovės išlaidas, atsiradusias dėl konteinerių sandėliavimo uoste. Krovinio savininkas visą laiką buvo atsakovė ir sprendimus dėl krovinio judėjimo pirmyn ar atgal galimybės priiminėjo išskirtinai tik atsakovė, tuo tarpu ieškovė buvo tik tarpininkas - tiesioginis instrukcijų vykdytojas. Taip pat atsakovė savo aktyviais veiksmais - krovinio išvežimo krypties paieška, prašymu anuliuoti sąskaitą patvirtina apie sandėliavimo faktą ir sąskaitos pagrįstumą. Juk jei nuo pat pradžių atsakovė būtų kėlusi sąskaitos dydžio ir nepagrįstumo klausimą nebūtų aktyviai ieškoma išlaidų naikinimo galimybės.
15. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai taikė force majeure atsakovės atžvilgiu. Pagrindo force majeure taikymui nebuvo, nes ginčo prievolės nėra kildinamos iš sutartinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą, šios prievolės nėra sąlygotos Kinijos embargo, o atsakovės prisiimtos verslo rizikos laikyti prekes uoste, kai pats Kinijos embargas buvo protingai numatoma aplinkybė dar nuo 2021 m. vasaros. Protingas ir rūpestingas verslininkas, dirbantis su Kinijos rinka bei sekantis politinę situacija, protingai galėjo tikėtis, kad Kinijos tikslams priešinga ir iššaukianti Lietuvos politika susilauks Kinijos atsako ekonominėmis priemonėmis. Atsakovė kaip verslininkas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, galėjo ir turėjo tikėtis, kad eksportas į Kinijos rinką 2021 – 2022 m. gali susidurti su kliūtimis. Negana to, 2021 m. gruodžio 2 d. ieškovei dar nepasikrovus viso krovinio, viešoje erdvėje jau buvo pateikta informaciją apie Kinijos neoficialų embargą, tuo tarpu, kaip matyti iš pateiktos krovinių vežimo lentelės, paskutiniai 3 konteineriai atvyko į uostą 2021 m. gruodžio 2 d. ir 2021 m. gruodžio 5 d.
16. Apeliantė be to pažymėjo, kad net ir darant prielaidą, kad Kinijos embargas iš tiesų laikytinas force majeure aplinkybėmis, aktualu įvertinti, ar embargas priežastiniu ryšiu yra susijęs su papildomų išlaidų atsiradimu. Ieškovės vertinimu force majeure būtų galima remtis, jeigu atsakovė reikalautų sutartinės atsakomybės iš ieškovės už sutarties neįvykdymą. Tačiau šiuo atveju, ginčo prievolės yra nulemtos atsakovės instrukcijų sandėliuoti krovinį uoste daugiau nei du mėnesius, nors atsakovė turėjo galimybę dar 2021 m. gruodžio 2 d. priimti sprendimą susigrąžinti krovinį. Taigi, atsakovės prievolės yra kildinamos ne iš sutartinės atsakomybės už prievolės neįvykdymą, o sutartinės pareigos kompensuoti papildomus ieškovo sutarties vykdymo kaštus, sąlygotus atsakovės instrukcijų vykdymo. Pristačius krovinius i uostą, atsakovė davė nurodymą prekių nekrauti į laivą, nes žinojo, kad krovinys Kinijoje nebus priimtas. Atsižvelgiant į tai, atsakovei buvo aiškiai pasakyta, kad linija duoda 28 nemokamas dienas konteinerių nuomai ir sandėliavimui, o ši terminą viršijančios dienos apmokestinamos. Šalių bendravimas ir veiksmai aiškiai rodo, kad atsakovė žinojo, kad turės padengti papildomas išlaidas. Taigi, tai žinodama, atsakovė vis tiek priėmė verslo sprendimą sandėliuoti konteinerius uoste tikėdamasi, kad Kinijos embargas pasibaigs ir prekės galės būti išplukdytos. Tokiu būdu atsakovė siekė ne tik realizuoti prekes, tačiau ir išvengti prekių grąžinimo kaštų. Priimdama tokį sprendimą atsakovė prisiėmė verslo riziką, kad prekės ne tik liks neišplukdytos, tačiau dar teks padengti ir papildomus kaštus.
17. Atsakovė UAB „Galinta ir partneriai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad nors apeliantė žinojo, kad atsakovei esminė sutarties sąlyga yra kaina, tačiau dėl neaiškių priežasčių (galimai siekdama išsaugoti klientą bei uždirbti iš pervežimo) ji ilgą laiką neinformavo atsakovės, kad jo kroviniui yra skaičiuojamos didelės prastovos, kurių sumokėjimo bus reikalaujama iš atsakovės, ir pirmą kartą apie prastovų dydžius nurodė kai jos jau buvo viršijusios atsakovės krovinio kainą. Būtent dėl to, kad nebuvo informuota, atsakovė niekuomet nesutiko su prastovų dydžiais, besąlygiškai neprisiėmė jų sumokėti, juo labiau, kad ilgą laiką ieškovės buvo tikinama, kad prastovų nebus ar jos bus nedidelės ir nereikšmingos. Posėdyje apeliantės liudytojas aiškiai patvirtino bei nurodė, kad iki pat 2022 m. sausio 19 d. jis nebuvo informavęs atsakovės apie išlaidas, nes jos yra viešai skelbiamos internete. Todėl, anot apeliantės liudytojo, atsakovė turėjo pati su jomis susipažinti bei suprasti, kad gali tekti tokias išlaidas apmokėti. Tačiau, norėdama tuos pačius įkainius, kuriuos trečiasis asmuo taikė ieškovei, taikyti atsakovei, ieškovė neabejotinai apie juos privalėjo informuoti atsakovę bei gauti jos sutikimą tokias išlaidas apmokėti. Dar daugiau, ieškovė net neįsitikino, kiek ir už ką apmoka, tačiau nesiginčydama su trečiuoju asmeniu visas jo išrašytas sąskaitas apmokėjo, o tuomet jau ėmė šių išlaidų padengimo reikalauti iš atsakovės, kuri vos tik apie jas sužinojusi aiškiai pasakė, kad atsisako apmokėti tokias išlaidas ir kad jos susidarė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.
18. Atsakovė, pasisakydama dėl force majeure aplinkybių atsiliepime nurodė, kad lietuviškų prekių embargas buvo sąlygotas Lietuvos valdžios institucijų veiksmų bei Kinijos politikos, kurių atsakovė negalėjo nei prognozuoti, nei nuspėti iš anksto. Net ir atsakovės kroviniui esant jūrų uoste buvo tikimasi, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija imsis tam tikrų priemonių bei santykius su Kinija pataisys, todėl atsakovė tolesnių politinių įvykių prognozuoti irgi negalėjo. Taigi, jeigu ir būtų laikoma, kad atsakovė kažkokias išlaidas už konteinerių laikymą ir saugojimą Klaipėdos uoste turėtų sumokėti, jos atžvilgiu neabejotinai taikytinos force majeure aplinkybės.
19. Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
22. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl išlaidų už pervežimo paslaugas priteisimo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo.
23. Ieškovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė publikacijas visuomenės informavimo priemonėse, siekiant pagrįsti, kad Kinijos embargas buvo protingai numatoma aplinkybė. Ieškovai nurodė, kad tai yra vieša informacija, todėl tai nelaikytina naujų įrodymų pateikimu bei juos pateikia tik teismo patogumui. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad ieškovės įrodymai turėtų būti nepriimti bei nevertinami apeliacinės instancijos teismo, kadangi ieškovė neabejotinai galėjo pateikti ir su apeliaciniu skundu teikiamus straipsnius pirmosios instancijos teismui.
24. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).
25. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktus įrodymus, jų turinį, aplinkybes, kurias jais siekiama pagrįsti, CPK 180, 314 straipsnių nuostatas, sprendžia, kad nėra pagrindo jų priimti. Ieškovė, kartu su apeliaciniu skundu teikdama įrodymus, neprašo šių įrodymų priimti, dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo įvertinti CPK 314 straipsnyje numatytų naujų įrodymų priėmimo sąlygų.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
27. Tarp šalių buvo sudaryta žodinė vežimo paslaugų sutartis: 2021 m. rugpjūčio 19 d. ieškovė pasiūlė atsakovei vežti jos krovinį (grikių lukštus) Varėna (Lietuva) – Nantong (Kinija) už 2 030,00 Eur už vieną konteinerį, iš viso 10 konteinerių (el. b. t. 1, l. 10 – 15, t. 2, l. 46 – 49); 2021 m. lapkričio 16 d. šalys susitarė dėl dešimties konteinerių grikių lukštų pervežimo (el. b. t. 2, l. 50 – 52). Ieškovė, naudodamasis krovinių gabenimo jūriniais konteineriais paslaugas teikiančios UAB „Nurminen Maritime“ suteikiamais konteineriais, pasikrovė Varėnoje produkciją: konteineris MAGU5264422 pakrautas 2021 m. lapkričio 22 d.; konteineris CCLU7757256 pakrautas 2021 m. lapkričio 25 d.; konteineris OOLU8766535 pakrautas 2021 m. lapkričio 26 d. konteineris CBHU9191321 pakrautas 2021 m. lapkričio 30 d.; konteineris FFAU3380083 pakrautas 2021 m. gruodžio 1 d.; konteineris OOCU6823460 pakrautas 2021 m. gruodžio 2 d.; konteineris CCLU7612519 pakrautas 2021 m. gruodžio 2 d.; konteineris CSNU6507271 pakrautas 2021 m. gruodžio 2 d.; konteineris FSCU8758383 pakrautas 2021 m. gruodžio 3 d.; konteineris OOLU6984029 pakrautas 2021 m. gruodžio 1 d. (el. b. t. 1, l. 16 – 55). Ieškovė nuvežė ir pristatė krovinį į Klaipėdos jūrų uostą, iš kurio krovinys toliau turėjo būti plukdomas jūra vežėjo COSCO Shipping lines į Kiniją. Kinijai įvedus prekių importo iš Lietuvos draudimą, krovinys nebuvo pakrautas į laivą ir nugabentas į paskirties vietą. Krovinys buvo laikomas konteineriuose ir saugomas Klaipėdos uoste iki 2022 m. vasario 2 d. Ieškovė sumokėjo UAB „Nurminen Maritime“ už krovinio sandėliavimą uoste (STO) ir linijos prastovas (konteinerių naudojimą) (DND) išlaidas (el. b. t. 1, l. 87 – 88, 186 – 187). Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 14 975,54 Eur papildomas išlaidas už konteinerių nuomą ir sandėliavimą, kurias patyrė vykdydama vežimo sutartį pagal atsakovės nurodymus (el. b. t. 1, l. 67 – 70).
Dėl papildomų išlaidų už vežimo paslaugas priteisimo
28. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad iki pasikrovimo į laivą, šalis saistė CMR konvencija, dėl ko atsakovė privalėjo atlyginti ieškovės išlaidas, sąlygotas atsakovės (siuntėjo) instrukcijų vykdymo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vežimas keliu buvo vykdomas maršrutu Varėna – Klaipėda, t. y. vienos valstybės teritorijoje, todėl CMR konvencija, negali būti taikoma.
29. CMR konvencijos 2 straipsnyje numatyta, kad kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu ar oro transportu, išskyrus atvejus, numatytus 14 straipsnyje, ir krovinys iš transporto priemonės neperkraunamas, ši Konvencija taikoma visam vežimo procesui. Tačiau jeigu bus įrodyta, kad krovinio praradimas, jo sugadinimas ar pavėluotas pristatymas įvyko vežant krovinį ne keliais, o kita transporto rūšimi ir kelių transporto vežėjas nebuvo kaltas, nes tai įvyko dėl kitos transporto rūšies vežėjo, vežusio šį krovinį, kaltės, tada kelių transporto vežėjas atsako ne pagal šią Konvenciją, o remdamasis tomis nuostatomis, pagal kurias atsako visų transporto rūšių, išskyrus kelių transportą, vežėjas pagal krovinio vežimo sutartį tarp jo ir siuntėjo privalomo įstatymo nuostatas, susijusias su krovinių vežimu visų rūšių transportu, išskyrus kelių transporto priemones. Tačiau jei tokių nuostatų nėra, tai kelių transporto vežėjo atsakomybė nustatoma pagal šią Konvenciją.
30. Bylos duomenimis nustatyta, kad krovinys buvo gabenamas sausumos keliais Varėna – Klaipėda, vėliau krovinys tik konteineriuose turėjo būti gabenamas jūra Klaipėda – Nantong (Kinija). Taigi, vežimas buvo vykdomas iš dalies jūra ir iš dalies keliais valstybės viduje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal CMR konvencijos 2 straipsnį, CMR konvencija šalių tarpusavio teisiniams santykiams netaikoma, kadangi pervežimas buvo vykdomas perkraunant tik krovinį iš transporto priemonės į laivą ir toliau dalį kelio gabenant krovinį konteineriuose jūra be transporto priemonės.
31. Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus ar kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą ar iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatyta, kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų krovinio eksportui ar importui reikalingus dokumentus, atlieka muitinės ir kitus formalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei teikia kitas paslaugas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.824 straipsnio 3–6 dalys).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė santykiuose su krovinio savininku veikė kaip ekspeditorius, nes teikė paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Ji užsakė krovinio gabenimą sausumos keliais ir jūra, tai įforminta krovinio važtaraščiais ir CMR važtaraščiais (el. b. t. 1, l. 16 – 55). Šiuose dokumentuose atsakovė yra nurodyta krovinio siuntėja. Važtaraščiais buvo įforminta vežimo sutartis. Sutartis kaip sandoris yra prievolės atsiradimo pagrindas (CK 6.2 straipsnis).
33. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl papildomų mokesčių (STO ir DND) nebuvo tarp šalių sudaryto susitarimo, dėl to atsakovė nėra įsipareigojusi atlyginti tokias išlaidas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė neneigė savo sutartinės pareigos padengti prastovų išlaidų, šias prastovas įvardijo kaip savo prastovas, buvo nepatenkinta jų dydžiu ir ieškojo išeičių kaip jas sumažinti ar išvengti prievolės jas mokėti. Šios aplinkybės aiškiai rodo, kad atsakovė suvokė, kad turi pareigą padengti ieškovės išlaidas, atsiradusias dėl konteinerių sandėliavimo uoste. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodo, kad būtent dėl to, kad nebuvo informuota, atsakovė niekuomet nesutiko su prastovų dydžiais, besąlygiškai neprisiėmė jų sumokėti, juo labiau, kad ilgą laiką ieškovės buvo tikinama, kad prastovų nebus ar jos bus nedidelės ir nereikšmingos. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad ieškovė apmokėjo trečiojo asmens išrašytas sąskaitas savo rizika.
34. Pagal kasacinio teismo praktiką reikalavimas atlyginti papildomas išlaidas yra grindžiamas sutartimi ir savo prigimtimi yra reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju ieškovas privalo įrodyti, kad papildomų išlaidų atlyginimas buvo sulygtas sutartimi (aiškiai išreikšta ar numanoma sąlyga), taip pat tai, kad ieškovo patirtos išlaidos yra papildomos savo prigimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2010). Ekspeditoriaus patirtos išlaidos papildomomis išlaidomis gali būti kvalifikuojamos tik papildomos savo prigimtimi išlaidos, t. y. neaptartos sutartyje išlaidos, kurių šalys protingai negalėjo numatyti sudarydamos sutartį, nepriklausančios nuo šalių elgesio vykdant sutartį bei susijusios su krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos ir būtinos tam, kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2010).
35. Nagrinėjamu atveju šalys nurodo, kad žodine sutartimi neaptarė papildomų išlaidų atlyginimo klausimo. Šalys susitarė dėl konkrečios fiksuotos sumos už vieną konteinerį. Iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, kad ieškovei prieš sudarant susitarimą buvo žinomi laivų, kurie galimai galėtų gabenti krovinius, atplauksiančių į Klaipėdos uostą, tvarkaraščiai ir ši informacija sutarties vykdymo metu buvo perduodama atsakovei. Be to, ieškovei buvo žinoma, kad krovinio saugojimui yra suteikiama 21 nemokama diena, jeigu per šį laikotarpį krovinys yra išsiunčiamas, ši informacija taip pat buvo perduota atsakovei (el. b. t. 1, b. l. 57, 63, 64, 121, 133, 142, 143, 149, 152, t. 2, l. 46 – 49, t. 2, l. 19).
36. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmasis konteineris MAGU5264422 buvo pakrautas 2021 m. lapkričio 22 d., paskutinis konteineris FSCU8758383 buvo pakrautas 2021 m. gruodžio 3 d. Varėnoje, užsakymas vežti laivu 2021 m. gruodžio 6 d. buvo pateiktas 2021 m. lapkričio 16 d., laivas taip pat galėjo išplaukti iš Klaipėdos jūrų uosto 2021 m. gruodžio 11 d., krovinių pakrovimas (angl. Gate in/KIPIS cut off) galėjo įvykti 2021 m. gruodžio 6 d.; taip pat laivas galėjo išplaukti 2021 m. gruodžio 14 d., krovinių pakrovimas galėjo įvykti 2021 m. gruodžio 9 d. ir t. t.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šalių sudarytą ekspedijavimo sutartį esant įprastoms sutarties vykdymo sąlygoms ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo ekspeditorė (sutarties vykdymui samdė trečiuosius asmenis), pagal tarp šalių suderintą kainą krovinys turėjo būti išsiųstas iš Klaipėdos jūrų uosto vėliausiai 2021 m. gruodžio 12 d. (21 diena). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal sutarties sudarymo metu buvusias objektyvias aplinkybes šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečių papildomų išlaidų atlyginimo, o sutarta kaina apėmė visus sutarties sudarymo metu ekpeditorės numatytus mokėjimus, įskaitant tretiesiems asmenims (už saugojimą, sandėliavimą), vykdant ekspedijavimo sutartį.
38. Aukščiau nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju išlaidos, susidariusios dėl krovinio prastovos Klaipėdos jūrų uoste, susidarė dėl Kinijos pradėto taikyti prekių importo iš Lietuvos draudimą. Taigi, šios išlaidos buvo nulemtos būtent objektyvių aplinkybių ir atsakovės poreikio pristatyti prekes į Kiniją. Bylos duomenys patvirtina, kad krovinio siuntimas buvo atidedamas dėl atsakovės nurodymų ir buvo neišsiųstas atsakovei atšaukus krovinio siuntimą. Ieškovė 2021 m. gruodžio 3 d. informuoja apie plaukimą, tačiau atsakovė nurodo: „kolkas nieko nepaleidžiam kol nesusiderinom; gali tekti nukrauti; dirbam tuo klausimu“ (el. b. t. 1, l. 62). Ieškovė 2021 m. gruodžio 3 d. rašte nurodė, kad nukėlė plaukimą į sekantį laivą, laukia informacijos kada išplaukimas, yra 21 diena sandėliavimui uoste, anksčiau pakrautiems konteineriams galimai susidarys kažkiek prastovų, bandys gauti nuolaidų (el. b. t. 1, l. 64). Atsakovė laiške nurodo, kad Kinijoje buvo sulaikytas atsakovės krovinys ir ten buvo skaičiuojamos prastovos nuo 2021 m. gruodžio 5 d. Iš šiame laiške pavartoto necenzūrinio žodžio ir kitų žodžių junginio prasmės galima suprasti, kad prastovos mokesčiai yra dideli (el. b. t. 1, 185). Taigi, atsakovė apie prastovas Kinijoje ir jų mokesčius žinojo jau nuo 2021 m. gruodžio 5 d. ir kad ji dėl to patiria išlaidas. Byloje esantis šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė bandė siųsti krovinį ir per Lenkiją ir Latviją, tačiau Kinijoje esantis pirkėjas tokiu būdu atsiųsto krovinio atsisakė (el. b. t. 1, l. 22 – 33, t. 2, l. 53 – 59). Dėl šių priežasčių krovinio pakrovimas į laivą buvo atidedamas. Ieškovė 2022 m. gruodžio 22 d. informavo atsakovę, kad pavyko gauti nemokamas 28 dienas, tačiau dėl kitų dienų skaičiuojamos prastovos (el. b. t. 1, l. 61). Tačiau, krovinio, esančio Klaipėdos jūrų uoste, vežimas nebuvo atšauktas. Atsakovė buvo suinteresuota nugabenti krovinį į Kiniją ir gauti pelną. Ir tik 2022 m. sausio 26 d. atsakovė rašo, kad pradeda derinti išsikrovimo darbus, nes nėra iš kinų konkretumo (el. b. t. 1, l. 56).
39. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad šios išlaidos būtų nepatirtos iš viso arba jų suma būtų ženkliai mažesnė, jeigu krovinys būtų pakrautas į laivą ir išgabentas iš Klaipėdos jūrų uosto. Taigi, ieškovė, kaip ekspeditorė vykdydama siuntėjo nurodymus, koregavo vežimą, siekdama įvykdyti vežimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos buvo susijusios su krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos ir būtinos tam, kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta.
40. Atsakovė nurodo, kad apie prastovos mokesčius ji nebuvo informuota, ji dėl tokių mokesčių dydžio nesitarė. Sutiktina, kad byloje nėra duomenų, jog šalys būtų suderinusios ieškovės prašomų priteisti išlaidų konkretaus dydžio ir atlyginimo klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė duomenis apie konkretų išlaidų dydį nusiuntė atsakovei 2021 m. gruodžio 19 d. Tačiau bylos duomenys taip pat rodo, kad, nepriklausomai nuo to, kur yra atsakovės krovinys Kinijoje ar Lietuvoje, atsakovei 2021 m. gruodžio 5 d. buvo žinoma, kad už prastovas dėl Kinijoje įvesto embargo reikia mokėti, šios išlaidos yra didelės, ji tokių išlaidų nenori mokėti ir dėl atleidimo nuo tokių išlaidų mokėjimo kreipsis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, prašys šių kaštų padengimo iš valstybės (el. b. t. 1, l. 75, 79, 100, 138). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra nesuprantami atsakovės argumentai, kaip žinant, kad už Kinijoje sulaikytus krovinius reikia mokėti prastovos mokesčius ir ji yra už tai atsakinga, atsakovė gali nežinoti, kad dėl tų pačių aplinkybių pagal pačios nurodymus sulaikius krovinį Lietuvoje ir kroviniams negalint patekti į Kinijos rinką, prastovos mokesčių nereikia mokėti arba kad jie yra labai maži. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad prastovos kainos nemokėjimas (nemokamos dienos) arba jos dydis priklausė išimtinai nuo atsakovės valios, t. y. ar krovinį atsakovė leis pakrauti į laivą ir gabenti į Kiniją. 2022 m. sausio 18 d., praėjus beveik 44 dienom nuo paskutinių konteinerių iškrovimo Klaipėdos jūrų uoste, atsakovė ieškovei rašo apie didelius Kinijoje prastovos mokesčius už sulaikytą krovinį nuo 2021 m. gruodžio 5 d. (el. b. t. 1, l. 185). 2022 m. sausio 19 d. sužinojusi apie konkretų prastovų išlaidų dydį Lietuvoje (el. b. t. 1, l. 59), atsakovė 2022 m. sausio 24 d. priiminėjo sprendimus dėl krovinių išsiuntimo į Kiniją arba siuntimo atšaukimo (el. b. t. 1, l. 127), ir tik 2022 m. vasario 2 d. atšaukė užsakymą (el. b. t. 1, l. 122).
41. Taigi, bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad išlaidos susidarė dėl atsakovės veiksmų ir jai kaip verslininkei apie tai, kad išlaidos už prastovas uoste yra didelės, buvo žinoma, tačiau ji visais įmanomais būdais dėl savo asmeninių komercinių tikslų siekė išsiųsti prekes į Kiniją. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta ekspedijavimo sutartis ir pateiktas užsakymas dėl krovinio nugabenimo į Kiniją, o šis užsakymas įvykdytas nebuvo, susitarimas dėl papildomų išlaidų atlyginimo buvo numanomas iš šalių elgesio, išlaidos, patirtos už prastovas Klaipėdos jūrų uoste, gali būti laikomos susijusios su krovinio gabenimu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos bei būtinos sutarties įvykdymui.
42. Ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti 14 975,54 Eur skolą pagal 2022 m. kovo 7 d. sąskaitą Nr. HEG-AS5767 (11 512,52 Eur už linijos prastovas (DND)) ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. sąskaitą Nr. HEG-AS6648 (3 463,02 Eur už sandėliavimą (STO)). Išrašytose sąskaitose faktūrose dėl DND ir STO mokesčių sumos yra apskaičiuotos už laikotarpį nuo konteinerių pristatymo į Klaipėdos jūrų uostą (2021 m. lapkričio 22 d.) iki krovinio atšaukimo (2022 m. vasario 2 d.) (el. b. t. 1, l. 107). Bylos duomenimis kainos yra apskaičiuotos netaikant neapmokestinamų dienų ir suteikiant nuolaidas (el. b. t. 1, l. 81 – 83, 183). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės reikalavimas pagrįstas byloje esančiais duomenimis.
Dėl nenugalimos jėgos
43. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo sąlygas ir pripažino, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavo atsakovės laikiną sutarties nevykdymą pateisinančios aplinkybės, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė kalta dėl to, jog krovinio siuntimo/pervežimo sutartis buvo stabdoma ir galiausiai, nepavykus susitarti dėl krovinio priėmimo, atsisakyta krovinį siųsti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovą galima atleisti nuo prievolių vykdymo force majeure pagrindu. Kinijos embargą buvo galima protingai numatyti iš viešoje erdvėje paskelbtų publikacijų. Paskutiniai 3 konteineriai atvyko į uostą 2021 m. gruodžio 2 d. ir 2021 m. gruodžio 5 d., tai yra jau žinant, kad gali būti problemų su Kinijos muitine. Visos šios aplinkybės aiškiai rodo, kad nebuvo esminės sąlygos force majeure taikymui. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad Kinijos embargas iš tiesų laikytinas force majeure aplinkybėmis, embargas priežastiniu ryšiu nėra susijęs su papildomų STO ir DND išlaidų atsiradimu. Atitinkamai, force majeure būtų galima remtis, jeigu atsakovė reikalautų sutartinės atsakomybės iš ieškovo už sutarties neįvykdymą.
44. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties vykdymui (CK 6.212 straipsnio 3 dalis).
45. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020, kt.).
46. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, jog nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-248/2021; 2023 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2023, kt.).
47. Nenugalima jėga taikoma tais atvejais, kai dėl sutarties vykdymo metu atsiradusių aplinkybių jos objektyviai neįmanoma vykdyti. Atsakovė nurodo, kad nenugalimos jėgos aplinkybės egzistavo būtent jos atžvilgiu, vežimo sutartis buvo neįvykdyta dėl Kinijos įvesto lietuviškų prekių importo draudimo, dėl to ji nėra atsakinga už STO ir DND mokesčius.
48. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad atsakovė, sudarydama su ieškove ekspedijavimo sutartį, iš anksto negalėjo numatyti, kad bus draudžiama į Kiniją įvežti lietuviškas prekes. Atsakovė sutarties sudarymo metu niekaip negalėjo numatyti tokios aplinkybės, negalėjo jos kontroliuoti, taip pat negalėjo jos išvengti. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, už kurias atsakovė neatsako, prekių gabenimas pagal sutartį prarado savo tikslą. Tačiau, būtina pažymėti, kad apie šias aplinkybes atsakovė sužinojo, kai septyni konteineriai buvo pakrauti ir atgabenti į Klaipėdos jūrų uostą. Apie įvestą draudimą atsakovė žinojo 2021 m. gruodžio 5 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų informavusi ieškovę, kad ji susidūrė su nenugalimos jėgos aplinkybėmis bei kokia yra jų įtaka sutarties įvykdymui (CK 6.212 straipsnio 3 dalis).
49. Nagrinėjamu atveju šalis siejo ekspedijavimo sutartis, pagal kurią ieškovė kaip ekspeditorius įsipareigojo už atlyginimą kitos šalies – atsakovės kaip užsakovės lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutarties, susijusios su krovinio vežimu iki Kinijos (ne iki Klaipėdos jūrų uosto), dėl to, kad Kinija buvo įvedusi draudimą negalėjo įvykdyti ieškovė – vežėja. Visų antra, atsakovė turėjo prievolę teikti lėšas, kad sutartis būtų įvykdyta, ir sumokėti kitai šaliai atlyginimą. Taigi, nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog įvestas Kinijos lietuviškų prekių importo draudimas per se (savaime) reiškia, kad nagrinėjamo ginčo situacijoje būtent dėl nurodytų aplinkybių atsakovė negalėjo įvykdyti konkrečių įsipareigojimų, t. y. teikti lėšas sutartyje numatytų paslaugų iki Klaipėdos jūrų uosto organizavimui, tam, kad krovinys būtų išsiųstas į jo paskirties vietą Kinijoje. Atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodomi teiginiai dėl force majeure aplinkybių yra abstraktaus pobūdžio, savo esme susiję su grikių lukštų pirkimo-pardavimo sutarties vykdymu, ir nepagrindžia, kad būtent Kinijos įvestas lietuviškų prekių importo draudimas tiesiogiai suvaržė atsakovės galimybes įvykdyti dalį įsipareigojimų pagal ekspedijavimo sutartį (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje nėra nustatyta, kad dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima buvo vykdyti atkarpoje Varėna – Klaipėdos jūrų uostas. Nepaisant to, kad prekių gabenimas iki Kinijos pagal sutartį prarado savo tikslą, tačiau toks atsakovės suvokimas atsirado tik sutarties vykdymo metu – 2022 m. vasario 2 d., nors apie įvestą draudimą atsakovė žinojo 2021 m. gruodžio 5 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad pati atsakovė pagal ekspedijavimo sutartį sumokėjo atsakovei už krovinių atvežimą iki Klaipėdos jūrų uosto, jų iškrovimą ir pakrovimą. Taigi, patvirtino savo veiksmais, kad gali įvykdyti sutartį atkarpoje Varėna – Klaipėdos jūrų uostas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra objektyvaus pagrindo atskirti dvi simultaniškai vykdomas prievoles – krovinio transportavimą ir krovinio saugojimą, ir tik vienai iš jų taikyti force majeure aplinkybes. Šios prievolės yra susijusios su krovinio gabenimu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos bei buvo būtinos atlikti siekiant įvykdyti sutartį.
50. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo sąlygų ir sprendžia, jog atsakovė neįrodė, kad jos nurodytos force majeure aplinkybės ir jų sukelti padariniai objektyviai suvaržė atsakovės galimybes įvykdyti savo įsipareigojimus pagal ekspedijavimo sutartį (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas). Tačiau remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
52. Pirmosios instancijos teismas dėl force majeure aplinkybių nustatymo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-313/2022 pateiktu išaiškinimu. Ir nors pats pirmosios instancijos teismas pripažino, kad minėtoje nutartyje faktinės aplinkybės skiriasi nei nagrinėjamoje, tačiau kasacinio teismo išaiškinimai dėl nenugalimos jėgos kriterijų aiškinimo, teismo nuomone, yra aktualūs ir šioje byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nuomone. Šioje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl nenugalimos jėgos ir sutarties vykdymo suvaržymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms taikymo nutraukus nuomos teisinius santykius dėl COVID-19. Šioje nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl ekspedijavimo sutarties nevykdymo atkarpoje Klaipėdos jūrų uostas – Kinija vežimo padarinių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl skirtingų faktinių aplinkybių vadovautis minėtose nutartyse nurodytais išaiškinimais nėra pakankamo pagrindo.
Dėl išvestinių reikalavimų
53. Ieškovė prašo priteisti 353,26 Eur palūkanas (8 procentus) už pradelstą sumokėti 11 512,52 Eur sumą laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 7 d. iki 2022 m. rugpjūčio 25 d. (140 dienų) pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – Įstatymas).
54. CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos. Pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis yra komercinė, pagal 2022 m. kovo 7 d. sąskaitą Nr. HEG-AS5767 atsakovė privalėjo sumokėti 2022 m. balandžio 6 d. 11 512,52 Eur, šios prievolės nustatytu terminu atsakovė neįvykdė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalavimas priteisti 353,26 Eur (11 512,52 x 8 proc. / 100 proc. x 140 / 365 dienų) palūkanas yra pagrįstas (CPK 185 straipsnis).
55. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Esant aptartam teisiniam reguliavimui ieškovei priteisiamos 8 procentų dydžio metinės palūkanos pagal Įstatymą už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 1 dalis).
56. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40,00 Eur sumą išieškojimo išlaidų kompensavimui. Kadangi atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 40,00 Eur sumą laikomas pagrįstu.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
57. Apibendrindama nurodytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, visapusiškai neįvertino visų byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo argumentų pagrindu apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti ir priteisti 14 975,54 Eur skolą, 353,26 Eur palūkanas bei procesines palūkanas, 40,00 Eur sumą išieškojimo išlaidoms kompensuoti (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.261 straipsnis, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.
59. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstomas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš pralaimėjusios bylą šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
60. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė sumokėjo 683,00 Eur žyminį mokestį (el. b. t. 1, l. 188, DOK-7497), 1 351,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (DOK-105737, DOK-143962), 1 452,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Trečiasis asmuo sumokėjo 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (DOK-120164). Ieškovės ir trečiojo asmens nurodytos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (8.2, 8.10, 8.16, 8.19), dėl to priteisiamos iš atsakovės.
61. Pirmosios instancijos teisme buvo patirtos 8,96 Eur išlaidos, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios ieškinį tenkinus, priteisiamos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Hegelmann Multimodal“, juridinio asmens kodas 305594378, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“, juridinio asmens kodas 134958886, 14 975,54 Eur (keturiolikos tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt penkių eurų ir penkiasdešimt keturių centų) skolą, 353,26 Eur (trijų šimtų penkiasdešimt trijų eurų ir dvidešimt šešių centų) palūkanas, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (15 328,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40,00 Eur (keturiasdešimt eurų) pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, 346,00 Eur (trijų šimtų keturiasdešimt šešių eurų) žyminį mokestį, 1 351,00 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų penkiasdešimt vieno euro) išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.
Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei ,,Nurminen Maritime“, juridinio asmens kodas 300012176, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“, juridinio asmens kodas 134958886, 484,00 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų) išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“, juridinio asmens kodas 134958886, valstybei 8,96 Eur (aštuonių eurų ir devyniasdešimt šešių centų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662).
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Hegelmann Multimodal“, juridinio asmens kodas 305594378, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“, juridinio asmens kodas 134958886, 337,00 Eur (trijų šimtų trisdešimt septynių eurų) žyminį mokestį, 1 452,00 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt dviejų eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Simona Dementavičienė
Anita Sereikienė
Agnė Vyliaudaitė