Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-492-1271-12].doc
Bylos nr.: A-492-1271-12
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr. A492-1271/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01064-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3 (S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. kovo 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio  ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui P. J. L.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir informacijos centras“ atstovui D. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. L. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir informacijos centras“).

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

pareiškėjas P. J. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį tikslino (b. l. 92, 106), prašydamas: 1) panaikinti 2011 m. balandžio 27 d. VĮ Registrų centro (toliau – ir atsakovas, Registrų centras) sprendimą „Dėl mokestinės vertės“ (toliau – ir Sprendimas) netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti nekilnojamojo turto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Mokyklos g. (duomenys neskelbtini) / Jeruzalės g. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. (toliau – ir Turtas), mokestinės vertės pagal pateiktas Turto individualaus vertinimo ataskaitas Nr. DG110211; 2) pripažinti individualiu turto vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto vertę mokestine verte. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 386,00 Lt.

Paaiškino, jog atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas) 10 straipsnį. Nurodė, kad atsakovas jo prašymo pripažinti individualiu turto vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto vertę mokestine verte nenagrinėjo iš esmės, neatsižvelgė nei į ataskaitoje pateiktus skaičius, nei į esamą faktinę rinkos padėtį mažose senos statybos patalpose, nutolusiose nuo miesto bei prekybos centrų, nuo autobusų sustojimų, sublokuotose su daugiabučiu namu ir pan. Pažymėjo, kad Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija) vadovavosi ne individualaus, o bendrojo vertinimo principais. Akcentavo, kad patikslino individualiu turto vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės vertinimo trūkumus pagal 2011 m. kovo 31 d. raštą Nr. (1.1.31)s-1299, tačiau Sprendime atsakovas pateikė iš esmės kitas mokestinės vertės nepripažinimo priežastis. Aiškino, kad Komisijos motyvacija, jog pateikta individualaus vertinimo ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies ir, vadovaujantis šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, negali būti laikoma turinti juridinę galią sprendimui dėl mokestinės vertės priimti, yra visiškai nepagrįsta. Teigė, kad visi atsakovo paminėti įstatymo punktai ataskaitoje yra išnagrinėti. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad individualiame vertinime nustatyta 17 Lt už m2 nuomos kaina yra nepagrįstai sumažinta. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Turto vertinimo metodika) nuostatos netinkamos mažoms senos statybos patalpoms. Nesutiko su teiginiu, kad iki nustatyto termino – 2011 m. balandžio 20 d. – nepatikslino turto vertinimo ataskaitos pagal atsakovo nurodytus trūkumus. Teigė, kad trūkumai buvo pataisyti, parengta antroji ataskaita ir išsamesni paaiškinimai pateikti lentelėse, antrąją ataskaitą patikrino ir kitas vertintojas, kuris tai patvirtino savo parašu. Aiškino, kad atsakovas apibendrintai pateikė ataskaitoje rastus trūkumus, jų nedetalizavo, o pateikus išsamesnius paaiškinimus, ataskaitą atmetė, nurodydamas naujas atmetimo priežastis. Pažymėjo, kad pateikus teismui skundą atsakovas surado naujų trūkumų, nors visus trūkumus privalėjo pateikti iš karto detaliai ir suprantamai. Mano, kad atsakovo nurodytos ataskaitoje rastos klaidos nėra esminės, jos nekeičia mokestinės vertės dydžio ir atsirado dėl objektyvių priežasčių. Teigė, kad atsakovas nesudarė sąlygų tinkamai pataisyti ataskaitą ir pats tinkamai neatliko savo pareigų, atsakovo reikalavimai pateikti vis išsamesnius paaiškinimus nepagrįstai didina nekilnojamojo turto vertinimo kainą, daro pareiškėjui finansinę žalą. Pasak pareiškėjo, atsakovas padarė materialinę žalą, kurią sudaro užmokestis už individualų vertinimą – 1 700 Lt, kitos išlaidos – 1 400 Lt (paties pareiškėjo atliktas darbas, transporto ir kt. išlaidos), bei moralinę žalą.

Atsakovas Registrų centras atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. 1. 65–67, 101–102) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo 2011 m. kovo 1 d. prašymas buvo priimtas ir nagrinėjamas kaip naujo mokestinio laikotarpio (nuo 2011 m. sausio 1 d.) mokestinės vertės nustatymo dalykas, vadovaujantis nuo 2011 m. sausio 1 d. galiojančia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo redakcija ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais nekilnojamojo turto vertinimą. Pažymėjo, kad kartu su prašymu pateikta ataskaita turėjo esminių trūkumų, netikslumų, joje nebuvo pakankamai nuosekliai pagrįsta nustatyta vertė, kad būtų galima vadovautis ataskaitos išvada, pripažįstant ją mokestine verte, todėl Registrų centras nurodė pastebėtus netikslumus ir klaidas, paprašė pareiškėją pateikti išsamesnius paaiškinimus, pagrindimus bei vertės skaičiavimo patikslinimus. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 18 d. pateikė naują turto vertinimo ataskaitą, kuri savo pavadinimu ir numeriu, turiniu ir teksto netikslumais iš esmės niekuo nesiskiria nuo teiktos anksčiau. Atsakovas akcentavo, kad abejose ataskaitose Techninės užduoties ir Turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo aktų nėra pasirašę turto savininkas ar vertinimo užsakovas (pareiškėjas), turto vertintojas D. G. nepateikė jokių vertės skaičiavimo pagrindimų ir patikslinimų, todėl iš esmės tokia pareiškėjo teikta nauja vertinimo ataskaita nieko nepaaiškino ir nepatikslino. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė Registrų centrui jokių papildomų paaiškinimų ir pagrindimų, kurie pateikti teismui kaip skundo priedai. Registrų centras pareiškėjui siūlė ir sudarė sąlygas viešojo administravimo procedūroje tokius paaiškinimus pateikti, tačiau pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo. Teigė, kad tiek 2011 m. kovo 31 d. rašte Nr. (1.1.31)s-1299, tiek 2011 m. balandžio 27 d. Sprendime nurodė tas pačias aplinkybes ir priežastis, tuos pačius motyvus ir argumentus, kodėl negali būti priimamas pareiškėjui palankus sprendimas. Nurodė, kad pareiškėjas neteisus skunde teigdamas, kad atsakovo sprendime teigiama, kad individualiame vertinime nustatyta 17 Lt už m2 nuomos kaina yra nepagrįstai sumažinta. Atsakovas paaiškino, kad individualaus vertinimo ataskaitų redakcijose nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas ir pagrindimas neatitinka Turto vertinimo metodikos 26–33 punktų (aktuali redakcija). Rėmėsi Turto vertinimo metodikos 33 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktose ataskaitose apibūdinamas tik vertinimo objektas, palyginamieji objektai nėra tinkamai apibūdinti, fizinių charakteristikų skirtumai nepaaiškinti, o būtent jais manipuliuojama pataisų lentelėse (ataskaitų 2 lentelė), taikomų pataisų reikšmių pagrindimas nepateiktas. Teigė, kad šios esminės pareiškėjo teiktų ataskaitų ydos ir neatitikimai teisės aktų reikalavimams, kurie yra svarbūs ir reikšmingi ataskaitos objektyvumui ir išvados patikimumui, ir buvo pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas grubiai pažeidė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnį. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 ir 10 straipsniai nustato galimybę mokestine verte laikyti vertę, nustatytą individualiu vertinimu, bet nėra imperatyvus paliepimas tiems, kurie tokius prašymus nagrinėja. Prašė atmesti ir pareiškėjo teiginius apie atsakovo padarytą materialinę žalą bei moralinę žalą, taip pat prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 84–85) nurodė, kad pritaria atsakovo pozicijai, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 132–143) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsniu, 10 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-610/2007). Akcentavo, kad galimybė turto vertintojui nekilnojamojo turto mokestį skaičiuoti pagal individualaus turto vertintojo nustatytą nekilnojamojo turto vertę realizuotina tuo atveju, kai individualus vertinimas atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą bei jį lydinčius poįstatyminius teisės aktus. Pažymėjo, kad turto vertinimo ataskaita turi atitikti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Vadinasi, tam, kad skundžiamą sprendimą būtų galima įvertinti teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, reikia įvertinti, ar minėtame sprendime išsamiai įvertinta pareiškėjo pateikta Turto vertinimo ataskaita. Teismas pabrėžė, kad Sprendime yra aiškiai įvertintos aplinkybės, kodėl Turto vertinimo ataskaita yra nepatikima, Sprendime yra aiškiai nurodytos teisės aktų nuostatos, kurių neatitinka patalpos rinkos vertė. Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Registrų centras Sprendime tik formaliai įvertino pareiškėjo pateiktą turto vertinimo ataskaitą. Priešingai – minėtame sprendime atsisakant tenkinti prašymą dėl mokestinės vertės perskaičiavimo padaryta ne tik abstrakti nuoroda į teisės aktus, bet priešingai – įvardijamos ataskaitos klaidos bei nurodomos tikslios teisės aktų normos, kurių nesilaikyta, todėl pareiškėjo galimybės tinkamai apsiginti nebuvo apribotos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas negali būti naikinamas, o kartu pareiškėjo prašymas pripažinti individualiu turto vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto vertę mokestine verte negali būti tenkinamas. Teismas akcentavo, kad pirminiame skunde pareiškėjas nurodė, kad atsakovas padarė materialinę žalą, kurią sudaro užmokestis už individualų vertinimą – 1 700 Lt, kitos išlaidos – 1 400 Lt (paties pareiškėjo atliktas darbas, transporto ir kt. išlaidos), bei moralinę žalą. Nors vėliau pareiškėjas šių reikalavimų nebepakartojo, tačiau teismas nutarė nagrinėti ir šiuos reikalavimus. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.250 straipsniais ir nurodė, kad šiame sprendime konstatuota, jog Sprendimas negali būti naikinamas, vadinasi, Registrų centro veiksmai traktuotini kaip pagrįsti ir teisėti, todėl, nesant veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nei turtinės žalos, nei neturtinės žalos (pastarosios pareiškėjas nė nenurodė) atlyginimo pareiškėjui negalima priteisti. Teismas taip pat atmetė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

 

III.

 

Pareiškėjas P. J. L. padavė apeliacinį skundą (b. l. 146–151), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Teigia, kad jo pateikta turto vertinimo ataskaita įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčyta, todėl ji yra galiojanti ir Registro centras privalėjo ja vadovautis. Pažymi, kad pateikta turto vertinimo ataskaita atitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Mano, jog Sprendime nurodytos aplinkybės, kad Turto vertinimo ataskaita yra nepatikima, yra niekuo nepagrįstos ir neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų.

2. Paaiškina, kad Turto rinkos vertė buvo nustatyta lyginamosios vertės metodu – vertintojas nagrinėjo per pastaruosius metus (2010–2011 metus) įvykusius panašaus, t. y. komercinės paskirties nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Akcentuoja, kad nagrinėjamu laikotarpiu dėl ekonominės-politinės krizės šalyje bei sumažėjus bankų finansavimui, tiek Lietuvoje, tiek nagrinėjamoje zonoje yra sudaryta nedaug pirkimo-pardavimo sandorių, o šių sandorių 1 m2 kainos sklaida yra labai didelė, t. y. nuo 673 Lt iki 1 470 Lt, todėl vertintojas vertinamam objektui individualiai parinko lyginamuosius objektus, kurie buvo apžiūrėti (iš išorės) ir kurie, jo manymu, remiantis Turto vertinimo metodika geriausiai atspindi vertinamą objektą. Pažymi, kad skaičiuodamas vertinamo turto vertę, vertintojas atliko kiekvieno objekto palyginimus individualiai pagal pagrindinius, lyginamuosiuose objektuose nurodytus ar apžiūros metu nustatytus parametrus remdamasis Turto vertinimo metodikoje pateikiama formule. Akcentuoja, kad vertinamo turto rinkos vertės skaičiavimai remiasi nagrinėjamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikų palyginimu bei jų skirtumų įtakos vertinamojo objekto vertės nustatymui įvertinimu.

4. Nesutinka su išvada, kad vertinimo ataskaita Nr. DG110211 neatitinka Turto vertinimo metodikos 26, 33 punktų. Paaiškina, kad vertinimo ataskaitos palyginamųjų objektų lentelėje yra nurodyti duomenys, iš kurių pagal taikomo koeficiento dydį galima spręsti apie objekto didesnį ar mažesnį atitikimą vertinamam objektui. Visi kiti skaičiavimai nurodomi po lentele. Mano, kad tai atlikta pakankamai suprantamai. Pažymi, kad turto vertintojas, atlikdamas turto vertinimą, tiesiogiai apžiūrėjo turtą ir objektyviai įvertino jo savybes, nustatė trūkumus ir privalumus, įvertino nekilnojamojo turto vietą, gretimybes, bei potencialių klientų ir autotransporto srautus.

5. Paaiškina, kad per 2010 metus įvykusių pirkimo pardavimo sandorių komercinių patalpų Vilniaus mieste ir kituose miestuose nėra daug, todėl nepakanka nustatyti šio objekto rinkos vertę lyginamosios vertės metodu. Atsižvelgiant į tai vertinamų patalpų rinkos vertė nustatyta remiantis naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodu, kuris vertinimo dieną pakankamai objektyviai parodo jų teikiamą naudą rinkoje.

6. Nurodo, kad skaičiuojant grynąjį pelną į savikainą ir veiklos sąnaudas neįtrauktas nusidėvėjimas ir amortizacija, tokiu būdu ir skaičiuojant pinigų srautą diskontavimui neįtrauktas nusidėvėjimas, kadangi šiomis sąnaudomis nebuvo sumažintas grynasis pelnas. Paaiškina, kad metodologiškai gali atrodyti, jog trūksta vieno komponento (nusidėvėjimo), tačiau akcentuoja, kad tokio skaičiavimo nevengia dauguma užsienio finansininkų, tokiu būdu iš tiesų yra atsižvelgiama į šį komponentą.

7. Teigia, kad kapitalizacijos normos skaičiavimui taip pat naudojamas kumuliacinis (sumavimo) metodas, kuriuo kapitalizacijos norma nustatoma pagal nerizikingas palūkanų normas kaip bazines, prie jų prisumuojant kompensacijas už riziką, turto nusidėvėjimą, patalpų likvidumą ir investicijų vadybą. Šis metodas pasirinktas todėl, kad tokios paskirties turto kaip komercinių patalpų panašių į vertinamas, t. y. įvairios paskirties, per paskutinius metus įvykusių pirkimo-pardavimo sandorių) nėra daug ir pagrįsti kapitalizacijos normą iš rinkos duomenų yra sudėtinga.

8. Dėl argumento, kad Turto vertės nustatymo išvada neatitinka Turto vertinimo metodikos 70 punkto paaiškina, kad vertintojas nusprendė, jog šiuo atveju šis metodas nėra pats tinkamiausias ir, paskaičiavęs šiuo metodu, siūlo vadovautis palyginamosios vertė metodu.

9. Nesutinka su teismo išvada, kad nustatant vertę naudojimo pajamų vertės metodu nepagrįstai naudota atskirai rūsiui sumažinta nuomos kaina t. y. nuo 17 Lt iki 15 Lt. Paaiškina, kad vertintojas naudodamasis logika, bei turto apžiūros metu gautais duomenimis ir kita informacija, naudota turto įvertinimui, ekspertiniu būdu nustatė, kad rūsio patalpos turi būti vertos mažiau, nei pirmame aukšte esančios patalpos, kadangi palyginamuosiuose objektuose iš 21-o objektų tik 1-as buvo rūsys.

10. Pažymi, kad vertintojas, darydamas galutinę išvadą dėl turto vertės, nusprendė, kad nekilnojamojo turto vertė apskaičiuota lyginamosios vertės metodu, o ne naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodu, objektyviausiai parodo vertinamo turto vertę atviroje rinkoje. Todėl mano, kad klausimus, iškilusius skaičiuojant naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodu vertėtų eliminuoti, kaip neturinčius jokios įtakos turto vertės nustatymui.

11. Teigia, kad teismas neištyrė, nenustatė konkrečių Turto vertės nustatymo išvados trūkumų, o tik perrašė Registro centro Komisijos sprendimą. Tokiais veiksmais teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, įpareigojančias teismą visapusiškai ir pilnai ištirti įrodymus.

12. Akcentuoja, kad Registro centras nenurodė, kad individualaus vertinimo ataskaitoje nustatytas turto vertės dydis (kaina) yra neteisingas ar kad pareiškėjui priklausomo nekilnojamojo turto vertė neatitinka vertinamoje atskaitoje nurodytą vertę. Vienintelis individualaus vertinimo ataskaitos nurodytas trūkumas – priimtų sprendimų nepakankamas paaiškinimas.

13 Akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-97-331/2010 2010 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą (paliktas nepakeistas 2011 m. kovo 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi), kuriuo panaikino Registro centro sprendimą ir mokestinę vertę nustatė pagal UAB „Junesta“ turto vertintojo D. G. atliktą vertinimo ataskaitą.

Atsakovas Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 155–156) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Paaiškina, kad priimdamas Sprendimą dėl mokestinės vertės ir atsisakydamas patikslinti mokestinę vertę pagal pateiktą individualaus vertinimo ataskaitą (du jos variantus), vadovavosi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, veikė teisės aktų suteiktų įgaliojimų ribose, nagrinėjo ir analizavo pareiškėjo pateiktą medžiagą, rinko informaciją. Pažymi, kad Sprendime išdėstė ir nurodė tokio sprendimo motyvus ir argumentus, Sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

2. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad individualus vertintojas vertinamam objektui individualiai parinko lyginamuosius objektus, kurie buvo apžiūrėti (iš išorės). Paaiškina, kad apžiūrėjimo iš išorės fakto vertintojas nepatvirtino ir neįrodę jokia fotonuotrauka, net lyginamųjų objektų lokalizacija nepateikta schemose ar miesto planuose. Akcentuoja, kad apeliacinio skundo teiginys apie apžiūrėtus 1 ir 2 palyginamuosius objektus ir vietos sąlygų apibūdinimas sąvokomis „gera“, „šiek tiek prastesnė, nors sąlyginai gera“ įrodo priešingai.

3. Pažymi, kad vertintojas neapžiūrėjo lyginamųjų objektų, nesugebėjo parinkti tinkamų kriterijų ir įvardinti konkrečių skirtumų tarp vertinamų patalpų ir iš duomenų bazių parinktų lyginamųjų objektų. Aiškina, kad lyginamosios vertės metodo taikymas neatitinka Turto vertinimo metodikos 26 ir 33 punktų reikalavimų, numatančių, kad turi būti palyginamos panašių turto objektų rinkos kainos, o vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai apibūdinti. To Registrų centrui pateiktose ataskaitose nėra.

4. Pažymi, kad neaišku, kodėl pareiškėjas skunde teigia, jog pateiktai ataskaitai negali būti taikomas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalis ir tuo pačiu teigia apie ataskaitos teisinę galia.

5. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-97-331/2010.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra pareiškėjo teisė, kad jam priklausančio nekilnojamojo turto mokestinė vertė būtų nustatoma pagal jo užsakymu atliktą nekilnojamojo turto individualų vertinimą.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (2010 m. lapkričio 23 d. redakcija) 8 straipsnyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, kuri yra nustatyta pagal vėliausius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintus nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus ar nustatyta ne anksčiau kaip prieš 5 metus (1 dalis); nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad turto vertintojui suteikiama galimybė vadovautis nekilnojamojo turto mokestine verte, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau tai nėra įstatymų leidėjo įtvirtintas ir turto vertintojui nukreiptas besąlyginis paliepimas. Galimybė nekilnojamojo turto mokestį skaičiuoti pagal individualaus turto vertintojo nustatytą nekilnojamojo turto vertę įgyvendintina tuo atveju, kai nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, skiriasi nuo nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės, nustatytos atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, daugiau kaip 20 procentų. Tačiau procentinis skirtumas turi būti pagrįstas taip, kad turto vertintojui atliekančiam turto vertinimą masinio nekilnojamo turto vertinimo būdu nekiltų abejonių dėl individualaus turto įvertinimo išvados dėl vertės nustatymo (2007 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-174/2007).

Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalį mokesčio mokėtojai (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininkai) vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per tris mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, turto vertintojui, t. y. Registrų centrui, gali pateikti prašymą nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 1 d. Registrų centrui pateikė prašymą pripažinti naują nekilnojamojo turto mokestinę vertę, kuri nustatyta atlikus individualų turto vertinimą (b. l. 68). Prie prašymo pareiškėjas pridėjo 2011 m. vasario 28 d. UAB „Informacijos ir Investicijų Centras“ parengtą Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. DG110211. Registrų centras, įvertinęs pareiškėjo prašymą dėl turto mokestinės vertės patikslinimo, 2011 m. kovo 31 d. raštu Nr. (1.1.31)s-1299 „Dėl prašymo patikslinti mokestinę vertę“ (b. l. 5–6, 70–71) nurodė nustatytus pateiktos ataskaitos trūkumus ir pasiūlė pateikti išsamesnius paaiškinimus bei vertės skaičiavimo patikslinimus. Atsakydamas į šias pastabas, pareiškėjas 2011 m. balandžio 18 d. Registrų centrui pateikė pataisytą 2011 m. balandžio 18 d. Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. DG110211 (b. l. 72). Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2011 m. kovo 1 d. prašymą su Turto individualaus vertinimo ataskaita ir 2011 m. balandžio 18 d. prašymą su patikslinta Turto individualaus vertinimo ataskaita dėl 890 000 Lt mokestinės vertės, nustatytos masiniu būdu, pakeitimo individualiu vertinimu nustatyta verte, 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu „Dėl mokestinės vertės“ (b. l. 8–9, 74–75), vadovaudamasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8, 9 bei 10 straipsniais, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti nekilnojamojo turto Vilniaus m., Mokyklos g. (duomenys neskelbtini), Jeruzalės g. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės pagal pateiktas šio turto individualaus vertinimo ataskaitas Nr. DG110211.

Manydamas, kad jo pateikta Turto vertės nustatymo ataskaita yra tinkama ginčo nekilnojamojo turto mokestinei vertei pagal individualų vertinimą nustatyti, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.

Atmesdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tam, kad Registrų centro skundžiamą sprendimą būtų galima įvertinti teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, reikia įvertinti, ar minėtame sprendime išsamiai įvertinta pareiškėjo pateikta Turto vertinimo ataskaita. Įvertinęs Sprendimo motyvus, teismas padarė išvadą, kad Sprendime yra aiškiai įvertintos aplinkybės, kodėl Turto vertinimo ataskaita yra nepatikima, Sprendime yra aiškiai nurodytos teisės aktų nuostatos, kurių neatitinka patalpos rinkos vertė. Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Registrų centras tik formaliai įvertino pareiškėjo pateiktą turto vertinimo ataskaitą. Teismas padarė priešingą išvadą – Sprendime atsisakant tenkinti prašymą dėl mokestinės vertės perskaičiavimo padaryta ne tik abstrakti nuoroda į teisės aktus, bet įvardijamos ataskaitos klaidos bei nurodomos tikslios teisės aktų normos, kurių nesilaikyta, todėl pareiškėjo galimybės tinkamai apsiginti nebuvo apribotos. Remdamasis šiais argumentais, teismas konstatavo, kad Sprendimas negali būti naikinamas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekė pasinaudoti teise nekilnojamojo turto mokestinę vertę nustatyti remiantis atliktu nekilnojamojo turto individualiu vertinimu. Registrų centras tokio pareiškėjo prašymo netenkino. Įvertinus Registrų centro Sprendimo motyvus, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl mažesnės nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo buvo atmestas konstatavus, kad šią naują vertę turinti patvirtinti individualaus vertinimo ataskaita yra netinkama. Priėmus tokį sprendimą pareiškėjas neteko teisės Turto mokestinę vertę nustatyti pagal individualų turto vertinimą, o kadangi individualaus turto vertinimo metu buvo nustatyta mažesnė turto mokestinė vertė nei masinio turto vertinimo metu, pareiškėjas neteko teisės mokėti mažesnius mokesčius.

Nagrinėjant administracinį ginčą dėl skundžiamo viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto, yra vertinamas šio akto teisėtumas bei pagrįstumas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų galima daryti išvadą, kad Sprendimą teismas pripažino teisėtu bei pagrįstu nustatęs tik tai, kad jis yra aiškus – nurodė, kad Sprendime aiškiai įvertintos aplinkybės, kodėl Turto vertinimo ataskaita yra nepatikima, aiškiai nurodytos teisės aktų nuostatos, kurių neatitinka patalpos rinkos vertė. Tačiau tai, kad sprendimas yra aiškus, nereiškia, jog jis yra teisėtas bei pagrįstas. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad teismas apeliaciniu skundu ginčijamą sprendimą priėmė neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, neišanalizavęs bei nepasisakęs dėl pareiškėjo skunde išdėstytų esminių argumentų.

Grįsdamas nesutikimą su Registro centro sprendimu, pareiškėjas pateikia argumentus, jo nuomone, paneigiančius Sprendime nurodytus jo pateiktos ataskaitos trūkumus (aiškina, kad vertintojas vertinamam objektui individualiai parinko lyginamuosius objektus, kurie buvo apžiūrėti (iš išorės) ir kurie, jo manymu, remiantis Turto vertinimo metodika geriausiai atspindi vertinamą objektą, nurodo, kad per 2010 metus įvykusių pirkimo pardavimo sandorių komercinių patalpų Vilniaus mieste ir kituose miestuose nėra daug, todėl nepakanka nustatyti šio objekto rinkos vertę lyginamosios vertės metodu, nurodo, kad atsižvelgiant į tai vertinamų patalpų rinkos vertė nustatyta remiantis naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodu, kuris vertinimo dieną pakankamai objektyviai parodo jų teikiamą naudą rinkoje ir pan.). Tačiau teismas motyvuojamoje dalyje dėl tokių pareiškėjo skundo argumentų nepasisakė, t. y. nenustatė faktinių bylos aplinkybių reikšmingų spręsti pareiškėjo nurodytus klausimus, nesiejo pareiškėjo nurodytų faktų su teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, turėjo aiškintis ne tik, ar pareiškėjui aiškiai buvo nurodyti jo pateiktos Turto vertinimo ataskaitos trūkumai, bet ir įvertinti, ar tokie trūkumai buvo nustatyti pagrįstai bei teisėtai, nes tik konstatavus, kad Komisijos nustatyti Turto vertinimo ataskaitos trūkumai yra pagrįsti, galima išvada, jog nustatyti Turto mokestinę vertę remiantis šia ataskaita nėra galima. Kadangi į pareiškėjo iškeltus klausimus nėra atsakyta, pareiškėjo argumentai nėra paneigti faktinėmis bylos aplinkybėmis ar teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1–2 p., 142 str. 1 d., 2 d. 5 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant, ar Sprendime nustatyti Turto vertinimo ataskaitos trūkumai yra pagrįsti, gali prireikti specialių žinių, todėl pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, turėtų spręsti dėl teismo ekspertizės byloje paskyrimo (ABTĮ 62 str.).

Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir atmetė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nors tokio reikalavimo pareiškėjas apskritai nei skunde, nei patikslintame skunde nereiškė. Skundo reikalavimas – skundo dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, pareiškėjo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti skundo dalyką, tai yra suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent skundo dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Teismas, manydamas, kad pareiškėjo teisės jo reiškiamais reikalavimai nebus apgintos, turi pareigą išaiškinti pareiškėjui jo teisę tikslinti skundą. Nagrinėjamu atveju tai, kad pareiškėjas skundo motyvuojamoje dalyje pažymėjo, kad dėl neva neteisėto atsakovo sprendimo patyrė turtinę ir neturtinė žalą, nesuteikia teismui teisės tokio skundo argumento vertinti kaip skundo reikalavimo ir nagrinėti jo pagrįstumą.

Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

pareiškėjo P. J. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

 

 

 

Dainius Raižys

 

 

 

Virginija Volskienė