Civilinė byla Nr. e2A-413-614/2020
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01363-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. Š., apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams P. Š., Elektrėnų 2-ojo notarų biuro notarui Č. T. ir Elektrėnų 1-ojo notarų biuro notarui M. V. dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas O. Š. 2014 m. kovo 26 d. testamentą, sudarytą Elektrėnų savivaldybės 2 notaro biure, pripažinti negaliojančiu bei pripažinti negaliojančiu 2017 m. gegužės 12 d. Elektrėnų savivaldybės 1 notaro biuro P. Š. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą. Nurodė, kad 2006 rugpjūčio 24 d. pardavus jam su motina priklausantį butą, motinos žemėje jos sutikimu jis pasistatė ūkinį pastatą, kuriame gyvena iki šiol. Laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. spalio mėn. gyveno kartu su motina, visą laiką ją rūpinosi, prižiūrėjo. Teigė, jog motinos sveikata vis blogėjo, 2011 m. prasidėjo atminties ir elgesio sutrikimai, motina pradėjo nepažinti žmonių, sunkiai orientavosi aplinkoje, 2014 m. buvo išėjusi iš namų ir dingusi. Pasitelkus policijos pagalbą ji buvo rasta laukuose už 2 km nuo namų, negalėjo paaiškinti kodėl taip pasielgė. Nurodė, kad santykiai su broliu P. komplikuoti. Brolis dažnai be ieškovo žinios išsiveždavo mamą pas save, dėl to labai pykdavosi, o 2016 m. spalio mėn. brolis motiną išsivežė visam laikui. Kadangi brolis P. motiną nuteikė prieš jį, motinos parsivežti atgal jis negalėjo. Nurodė, kad 2017 m. sausio 23 d. mirus motinai, liko turtas – žemės sklypas su pastatais, esantis (duomenys neskelbiami), ir žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbiami). Pažymėjo, jog apie testamentą sužinojo tik pradėjus tvarkytis paveldėjimo teisės dokumentus. Ieškovo teigimu, 2014 m. sudarydama testamentą, jo motina tikrai nesugebėjo suprasti ginčijamo testamento esmės ir reikšmės. Iš tiesų, jos tikroji valia visą laiką buvo palikti savo turtą po lygiai tiek jam, tiek broliui P. Š..
2. Atsakovas P. Š. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka, ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Nurodė, jog 2006 m. ieškovas, pardavęs jam ir O. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą, išsireikalavo, kad O. Š. leistų jam apsigyventi jos namuose, grasino pasikarsiąs. Su mama gyveno apie metus, vėliau išsikraustė į gyvenamąjį namą, kurį pasistatė O. Š. priklausančiame žemės sklype. 2012 m. ieškovas buvo išvykęs į užsienį, grįžęs iš užsienio iki 2016 m. birželio mėn. kartu su sutuoktine gyveno marčios bute, į gyvenamąjį namą, pastatytą O. Š. žemės sklype, pagyventi atvykdavo tik vasaros metu, apie porą savaičių. Nurodo, jog O. Š. visada buvo šviesaus proto, gebėjo pati savimi pasirūpinti, prižiūrėdavo ūkį ir namus, augindavo daržoves, asmeniškai pasiimdavo senatvės pensiją, pirkdavo maistą. Atsakovas nuolat rūpinosi motina, ją prižiūrėjo, lankydavo, padėdavo tvarkytis, saugojo jos santaupas, mokėjo mokesčius, draudimą. Nurodo, jog 2014 m. pradžioje O. Š. paprašė, kad atsakovas užrašytų ją pas notarą testamentui sudaryti. 2014 m. kovo 26 d. atsakovas nuvežė ją į notaro Č. T. biurą, kuriame O. Š. laisva valia, niekieno neverčiama, būdama veiksni, suvokdama savo veiksmus, sudarė testamentą. Nurodo, jog O. Š. sveikata pašlijo 2015 m. pradžioje, 2015 m. kovo 16 d. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. 2015 m. rugsėjo 15 d. O. Š. paslaugos buvo teikiamos socialinės globos namuose, atsakovas pats mokėdavo už suteiktas paslaugas. Atsakovas lankydavo motiną kiekvieną dieną, rūpinosi vaistų įsigijimu, maistu, malkomis, pats motiną maudydavo. 2016 m. birželio mėn. ieškovas atvažiavo gyventi į gyvenamąjį namą, pastatytą O. Š. žemės sklype, tačiau motinos neprižiūrėjo, todėl atsakovas 2016 m. spalio 2 d. atvežė ją į savo namus, kur iki pat mirties ji ten ir gyveno. Nurodo, jog atsakovas vienas organizavo laidotuves, ieškovas prie to neprisidėjo.
3. Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notarų biuro notaras Č. T. pateikė atsiliepime, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog testatorės veiksnumas buvo patikrintas pagal Centrinės hipotekos įstaigos neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrą bei Lietuvos notarų rūmų neveiksnių asmenų registrą, kuriuose testatorės O. Š. pavardės nerasta. Nurodo, jog jam nekilo jokių abejonių dėl testatorės veiksnumo, nes ji puikiai suvokė testamento turinį ir aiškiai išreiškė savo valią testamente nurodytą turtą palikti sūnui P. Š.. Pažymėjo, jog testatorė turėjo teisę keisti valią tiek kartų, kiek keitėsi jos gyvenimo aplinkybės, savo paskutiniąją valią testatorė išreiškė jo patvirtiname testamente.
4. Elektrėnų savivaldybės 1-ojo notaro biuro notaras M. V. pateikė atsiliepime, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jo netenkinti. Nurodė, jog negali pateikti jokių paaiškinimų ar duomenų, kadangi testamentas yra patvirtintas Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro Č. T.. Nurodė, jog 2017 m. gegužės 12 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, notarinio registro Nr. 1898, gali būti pripažintas negaliojančiu tik jeigu būtų pripažintas negaliojančiu testamentas, kurio pagrindu šis liudijimas buvo išduotas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 4 d. sprendimu V. Š. ieškinį tenkino visiškai – pripažino negaliojančiu O. Š. 2014 m. kovo 26 d. sudarytą oficialųjį testamentą (notarinio registro Nr. 709), panaikino 2017 m. gegužės 12 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (duomenys neskelbiami)), sudarytą Elektrėnų savivaldybės 1-ajame notaro biure notaro M. V., iš P. Š. priteisė 1 417,50 Eur bylinėjimosi išlaidų V. Š. naudai, iš P. Š. priteisė 30,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai, grąžino V. Š. 13,50 Eur permoką iš teismo depozitinės sąskaitos pagal 2018 m. sausio 5 d. Pinigų perlaidą Nr. PP1316659, 2017 m. gegužės 15 d. bei 2017 m. gegužės 22 d. Trakų rajono apylinkės teismo nutartimis pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
6. Teismas nustatė, kad 2017 m. sausio 23 d. mirė ieškovo ir atsakovo motina O. Š.. Iš VĮ Registrų centro Testamento registro išrašo nustatė, jog O. Š. 2014 m. kovo 26 d. Elektrėnų savivaldybės 2-ajame notarų biure sudarė oficialųjį testamentą, kuriuo visą jai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, kuris priklausys jai mirties dieną, taip pat pinigus ir turtines teises, paliko sūnui P. Š..
7. Teismas vertino šalių ir jų atstovų paaiškinimus, byloje išklausytus liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, atliktos pomirtinės psichiatrinės ekspertizės išvadą bei eksperto paaiškinimus. Iš visumos duomenų sprendė, jog testatorė O. Š. po vyro mirties jai nuosavybės teise priklausančiame name gyveno viena, rūpinosi, prižiūrėjo namus, ūkį, globojo mamos 2010 m. netekusį anūką, kitus giminaičius. Byloje nėra ginčo, jog 2006 m. ieškovui V. Š. testatorė leido rekonstruoti jai priklausančiame žemės sklype esantį ūkinį pastatą į gyvenamąjį namą, kur ieškovas kartu su žmona su pertraukomis gyvena iki šiol.
8. Teismas nustatė, kad testatorė gydėsi VšĮ Elektrėnų pirminės sveikatos priežiūros centre, VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, yra duomenys apie testatorės sveikatos būklę iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 2017 m. gruodžio 20 d. teismo nutartimi paskirta pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios išvadoje nurodyta, jog O. Š. psichikos būklės sutrikimo požymiai medicininėje dokumentacijoje fiksuojami 2013 m. gruodžio 28 d., kai konsultuota ligoninės priėmimo skyriuje neurologo, nurodant, jog tuo metu, artimųjų teigimu, rasta namie deziorientuota, mato nesamus daiktus, haliucinacijas, įtariama demencija ir psichozinė simptomatika, neurologinė diagnozė – lėtinė galvos išemija, vykti į psichiatrijos ligoninę atsisakė, rekomenduota ambulatorinė psichiatro konsultacija. Išvadoje nurodoma, jog testamento sudarymo laikotarpiu – 2014 m. kovo 26 dieną – kategoriškai konstatuoti testatorei demencijos (įgytos silpnaprotystės) diagnozę objektyvių duomenų nepakanka, tačiau įvertinus požymių visumą daugiau duomenų, jog testatorei laikotarpiu nuo 2013-ųjų metų formavosi lėtinis kognityvinis deficitas, kuris 2015-ais metais jau fiksuojamas kaip itin sunkus. Išvadoje teigiama, jog tikėtina, jog testamento sudarymo laikotarpiu, t. y. 2014 m. kovo 26 d., O. Š. kognityvinis deficitas buvo pakankamai išreikštas, jog ji negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti testamento sudarymo atžvilgiu. Formuluojama prielaidinė išvada, kad testatorė O. Š. testamento sudarymo metu tikėtinai sirgo įgyta silpnaprotyste – nepatikslinta demencija (F03), todėl tikėtina, jog ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti 2014 m. kovo 26 d. sudaryto testamento atžvilgiu.
9. Atsižvelgdamas tiek į eksperto išvadą, tiek į objektyvias aplinkybes bei savo vidinį įsitikinimą, teismas padarė išvadą, jog psichikos sutrikimai ypatingi tuo, jog neišsivysto iškart ir būtų netikslu laikyti, jog testatorė psichiatrinių sutrikimų turėjo tik nuo 2015 m. kovo mėn., kai jie buvo aiškiai diagnozuoti ir užfiksuoti, kadangi vystosi lėtai ir palaipsniui stiprėja. Atkreipė dėmesį, jog 2015 m. kovo mėn. neginčijamai nustatyti jau sunkios demencijos požymiai ir kurie buvo nustatyti neribotam laikui. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju teismas suteikė didesnę įrodomąją galią turintiems įrodymams, jog testatorė testamento sudarymo metu turėjo kvalifikuoto specialisto nediagnozuotų psichikos sutrikimų, nebuvo visapusiškai savarankiška, sąmoninga ir pajėgi spręsti dėl savo veiksmų ir juos valdyti (CPK 185 straipsnis). Teismas padarė išvadą, jog byloje pakanka įrodymų pripažinti, jog O. Š. 2014 m. kovo 26 d. sudarydama testamentą nesuprato savo veiksmų reikšmės ir pati sąmoningai negalėjo suformuoti savo valios bei ją autentiškai išreikšti (CK 1.89 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniu skundu P. Š. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. Š. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas vadovaudamasis eksperto išvada, jog psichikos sutrikimai ypatingi tuo, jog neišsivysto iškart, o vystosi lėtai ir palaipsniui stiprėja, padarė prielaidą, jog testatorė dar prieš metus iki diagnozuotos psichinės ligos jau negalėjo suprasti savo veiksmų, nors liudytojai, artimi testatoriai asmenys nurodė, jog ji puikiai orientavosi aplinkoje, ir puikiai suprato savo elgesį, o testamentą tvirtinusiam notarui nekilo jokių abejonių dėl testatorės veiksnumo. Teismas vadovavosi ne konkrečiu atveju buvusia testatoriaus būsena, o rėmėsi bendromis prielaidomis dėl ligos vystymosi palaipsniui. Nors neaišku nei koks tas laipsnis buvo testamento sudarymo metu, nei ar jis buvo toks, kad testatorė nesugebėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.
10.2. Teismo ekspertizės akte privalo būti nurodyta ne tik išvada, tačiau ir jos pagrindimas. Šiuo atveju, ekspertas darydamas prielaidas pažymėjo vieną faktą: testatorė galimai sirgo lėtine demencija, tačiau jis visiškai neskyrė kokioje stadijoje buvo liga testamento sudarymo laikotarpiu, ar lyga progresuoja taip, jog susirgęs asmuo iš karto tampa nesąmoningu ir negalinčiu valdyti savo veiksmų ar sutrikimai atsiranda retkarčiais, kol neišsivysto į sunkius požymius. Ekspertas į testatorės būklę testamento sudarymo metu nesigilino ir jos neanalizavo, prielaidą padarė remdamasis pavieniu įvykiu, kai dėl neaiškių priežasčių tarpšventiniu laikotarpiu ieškovei buvo sutrikusi koordinacija.
10.3. Teismas nevertino to, jog testatorė nuolat lankėsi pas savo šeimos gydytoją, kuris tikrai turėjo nustatyti ir pastebėti pacientės psichinės ligos požymius, kurie esant asmeniui neveiksniam jau turėjo būti aiškiai išreikšti - nesiorientuoja aplinkoje ir nesupranta savo veiksmų bei negali jų valdyti.
10.4. Pažymi, jog nė vienas iš liudytojų nenurodė, jog testamento sudarymo metu būtų pastebėję psichinių testatorės sutrikimų, kad jiems būtų kilęs klausimas dėl jos veiksnumo. Visi liudytojai nurodė, jog testatorė turėjo tik fizinių sutrikimų, sunkiai vaikščiojo, blogai matė, tačiau fiziniai sutrikimai nedaro įtakos testatorės psichinei būsenai. Teismas negalėjo vertinti tik tų pasisakymų, kurie kėlė teismui abejones dėl testatorės būklės, visiškai ignoruodamas paaiškinimus, kurie grindė testatorės sąmoningumą ir puikią psichinė būklę.
10.5. Nurodo, kad iš notaro paaiškinimų bei testamento sudarymo aplinkybių matyti, kad jam nekilo jokių abejonių dėl testatorės gebėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti. Taigi, notaras su testatore bendravo tiesiogiai testamento sudarymo dieną, tačiau jam nekilo abejonių dėl testatorės galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir išreikšti valią palikti turtą atsakovui.
10.6. Šioje byloje net ir tuo atveju jei būtų galima teigti, jog jau 2014 metais testatorė turėjo psichinės ligos užuomazgų, nėra jokių įrodymų patvirtinančių nei ligos stadijos, nei psichikos sutrikimų intensyvumo. Kaip ir nurodė teismo ekspertas, nėra nė vieno įrodymo (apart prielaidų), kurie patvirtintų, kad testatorės ligos požymiai testamento sudarymo metu buvo tokie stiprūs, kad ji nesuprato savo veiksmų.
10.7. Eegzistuoja absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kadangi 2017 m. gruodžio 14 d. byloje vyko teismo posėdis, kurio metu buvo apklausti liudytojai ir teikiami šalių prašymai ir nėra išlikusi svarbi šio posėdžio protokolo su liudytojos R. Č. parodymais dalis.
11. Ieškovas V. Š. pateikė atsiliepimą į atsakovo P. Š. apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašė jį atmesti ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
11.1. Nurodė, jog teismas vertino šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, atliktos pomirtinės psichiatrinės ekspertizės išvadą bei eksperto paaiškinimus kompleksiškai. Nei vieno iš įrodymų teismas nelaikė prioritetiniu. Pats teismas neneigia, jog eksperto išvadoje yra formuojama prielaidinė išvada, tačiau būtent toje išvadoje yra nustatyta, jog testatorės psichikos būklės sutrikimo požymiai medicininėje dokumentacijoje yra fiksuojami jau nuo 2013 m. gruodžio 28 d., ir priešingai nei teigia atsakovas, ne tik testatorės koordinacija buvo sutrikusi, o ji buvo rasta deziorientuota su stipriai išreikštu netinkamu aplinkos suvokimu ir interpretavimu - ji matė haliucinacijas, kalbėjosi su kažkuo, galvojo apie nesamus dalykus. Testatorei neurologo buvo rekomenduota ambulatorinė psichiatro konsultacija, tačiau jos ji atsisakė. Ji lankėsi tik pas šeimos gydytoją, tačiau kaip žinia, lėtinė demensija progresuoja palaipsniui, epizodiškai, todėl tikėtina, jog šeimos gydytoja, kuri nėra nei neurologe, nei psichiatrė, galėjo nepastebėti demensijai būdingos simptomatikos. Tad normalu, kad teismo ekspertizės išvada, dėl esminių medicininių dokumentų trūkumo, tačiau atsižvelgiant į palaipsninį demensijos progresavimą, buvo paremta prielaidomis, t. y. nurodyta, jog tikėtina, kad testamento sudarymo laikotarpiu, t. y. 2014 m. kovo 26 d. testatorės kognityvinis deficitas buvo pakankamai išreikštas, jog ji negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti testamento sudarymo atžvilgiu.
11.2. Priešingai nei teigia atsakovas, byloje buvo įvertinti absoliučiai visi įrodymai kompleksiškai. Vienas iš tokių pagrindinių įrodymų yra būtent 2013 m. gruodžio 28 d. išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame jau yra fiksuoti rimti testatorės psichinės sveikatos sutrikimai. Nors diagnozės grafoje ir yra nurodytos tik įtariamos ligos, t. y. demencija, stipri psichozė, tačiau kaip matyti iš byloje esančių kitų medicininių dokumentų, ligos diagnozė pasitvirtino labai greitai. Bylos įrodymų visuma tik patvirtina, kad testatorė nebuvo visapusiškai savarankiška, sąmoninga ir pajėgi spręsti dėl savo veiksmų ir juos valdyti (CPK 185 straipsnis). O. Š. sudarydama testamentą jau sirgo ir tikrai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir pati sąmoningai negalėjo suformuoti savo valios bei ją autentiškai išreikšti.
11.3. Nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog testatorė problemų su atmintimi, žmonių atpažinimu, tinkamu orientavimusi aplinkoje turėjo. Būtent liudytojų parodymuose ir yra fiksuoti psichinės sveikatos sutrikimai, kurie vertinant kompleksiškai su kitais byloje esančiais įrodymais leido teismui padaryti išvadą, jog testamento sudarymo metu testatorė negalėjo suvokti savo atliekamų teisinių veiksmų esmės. Kaip teisingai nustatė ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių ar leidžiančių nuspėti tikrąją testatores valią apie tai, jog jos valia būtų priešinga ieškovo teisėms ir interesams ir, kad testatorės tikslas būtų visą turtą išimtinai palikti tik vienam sūnui (atsakovui), ieškovą paliekant be jokio turto dalies.
11.4. Pažymėjo, jog vykdydamas savo profesines pareigas, bet neturėdamas specialių medicinos, psichiatrijos žinių, notaras negalėjo objektyviai įvertinti testatorės psichikos būklės testamento sudarymo metu, o tai, kad išoriškai testatorė sudarė psichiškai sveiko žmogaus įspūdį, nepaneigia specialisto - teismo psichiatrijos eksperto, turinčio atitinkamų specialių žinių, išvados pagrįstumo. Notaro įrašas testamente „Testatorės veiksnumu įsitikinau“ rodo tik tai, kad notaras patikrino duomenis dėl O. Š. asmens įtraukimo į Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrą ir nerado žinių apie jos nustatytą neveiksnumą. Priešingai nei teigia atsakovas, toks įrodymas, anaiptol nepatvirtina puikios testatorės psichinės būsenos testamento sudarymo metu.
11.5. Vertinant kompleksiškai byloje pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, testatorės valia kito ir nebuvo pastovi, t. y. tai ji norėjo turtą perrašyti R. Č. (pagal jos parodymus), tai atsakovui (pagal jo paties ir R. Č. parodymus), tai visiems - tiek ieškovui, tiek atsakovui (pagal ieškovo parodymus). Tai tik įrodo jos nepastovumą ir nežinojimą kaip elgtis su savo turtu. Tuo tarpu atsakovas pasinaudojęs tokia jos būkle, veikdamas savanaudiškai, nuvežė ją pasirašyti testamento, kurio turinys, pagal jos buvusią sveikatos būklę nebuvo testatorės tinkamai suvoktas.
11.6. Nesutinka su apeliantas prašymu panaikinti sprendimą dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, nes dėl techninių nesklandumų nebuvo įrašyti ir išsaugoti liudytojos R. Č. parodymai, duoti 2017 m. gruodžio 14 d. teismo posėdyje, kurie, apelianto teigimu yra labai svarbūs. Priimdamas sprendimą teismas vertino liudytojos R. Č. parodymus, be to, šios liudytojos parodymus apeliaciniame skunde cituoja ieškovas ir apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti, ar jie yra tokie svarbūs, kad būtų naikinamas teismo sprendimas ir byla būtų nagrinėjama iš naujo.
12. Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notarų biuro notaras Č. T. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka, prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad nesutikimo su ieškiniu motyvai bei testamento patvirtinimo aplinkybės pateiktos pirmos instancijos teismo atsiliepime.
13. Elektrėnų savivaldybės 1-ojo notaro biuro notaras M. V. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka, prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
15. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
16. Apeliantas apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, prielaidų, suponuojančių būtinumą bylą nagrinėti žodine apeliacinio proceso tvarka, nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
17. Byloje kilo ginčas, ar ginčijamo oficialaus testamento sudarymo metu 2014 m. kovo 26 d. testatorė O. Š. galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti (CK 1.89 straipsnis).
18. Pagrindiniai atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra: pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normų reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu (CK 1.89 str.) pažeidimus, kurie turėjo įtaką neteisėto sprendimo priėmimui; padarė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimus, vadovaujantis vien prielaidomis buvo pakeista testatorės valia dėl turto palikimo; netinkamai vertino ekspertizės aktą, jame nebuvo suformuluota konkreti išvada; teismas nevertino visų liudytojų parodymų, o tik tam tikrus iš konteksto paimtus momentus, nevertino notaro patvirtinusio ir tiesiogiai bendravusio su testatore paaiškinimų; teismas nevertino kitų byloje buvusių medicininių dokumentų, nors testatorė nuolat lankėsi pas šeimos gydytoją, kuris nepastebėjo, jokių psichinių sutrikimų. Atsakovo teigimu, egzistuoja absoliutus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t. y. 2017 m. gruodžio 14 d. byloje vyko teismo posėdis, kurio metu buvo apklausti liudytojai ir teikiami šalių prašymai, nėra išlikusi svarbi šio posėdžio protokolo su liudytojos parodymais dalis.
19. Įvertinusi šalių argumentus bei bylos įrodymų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto skundas nepagrįstas.
20. Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).
21. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata, taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas, įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikimo jo tikrajai valiai.
22. Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Taigi, ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes; atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; kt.).
23. Nagrinėjamu atveju, siekiant išsiaiškinti testatorės gebėjimą testamento sudarymo metu suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, byloje buvo paskirta teismo pomirtinė psichiatrinė ekspertizė. Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-28/2019 išvadoje nurodyta, jog psichikos būklės sutrikimo požymiai medicininėje dokumentacijoje fiksuojami 2013 m. gruodžio 28 d., kai O. Š. buvo konsultuota ligoninės priėmimo skyriuje neurologo, nurodant, jog tuo metu, artimųjų teigimu, rasta namie deziorientuota, mato nesamus daiktus, haliucinacijas, įtariama demencija ir psichozinė simptomatika, neurologinė diagnozė – lėtinė galvos išemija, vykti į psichiatrijos ligoninę atsisakė, rekomenduota ambulatorinė psichiatro konsultacija. Išvadoje nurodoma, jog testamento sudarymo laikotarpiu – 2014 m. kovo 26 d. – kategoriškai konstatuoti testatorei demencijos (įgytos silpnaprotystės) diagnozę objektyvių duomenų nepakanka, tačiau įvertinus požymių visumą daugiau duomenų, jog testatorei laikotarpiu nuo 2013-ųjų metų formavosi lėtinis kognityvinis deficitas, kuris 2015-ais metais jau fiksuojamas kaip itin sunkus. Išvadoje nurodoma, jog tikėtina, kad testamento sudarymo laikotarpiu, t.y. 2014 m. kovo 26 d., O. Š. kognityvinis deficitas buvo pakankamai išreikštas, jog ji negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti testamento sudarymo atžvilgiu. Formuluojama prielaidinė išvada, kad testatorė O. Š. testamento sudarymo metu tikėtinai sirgo įgyta silpnaprotyste – nepatikslinta demencija (F03), todėl tikėtina, jog ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti 2014 m. kovo 26 d. sudaryto testamento atžvilgiu (2 t., b.l. 113).
24. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas eksperto prielaidas vertino kaip tiesioginius įrodymus, nevertindamas kitų medicininių dokumentų, iš kurių matyti, jos testatorė periodiškai lankėsi pas šeimos gydytoją, kuris jokių psichinių sutrikimų nepastebėjo ir nefiksavo, taip pat nevertindamas byloje apklaustų liudytojų ir notaro parodymų, nepašalinęs daug pagrįstų abejonių dėl testatorės gebėjimo puikiai suvokti aplinką ir sudaryti jos valią atitinkančius sandorius. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
25. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą, priešingai nei nurodo apeliantas, vertino ir kitus medicininius dokumentus, iš kurių nustatė, kad O. Š. 2013 m. gruodžio 28 d., t. y. trys mėnesiai iki testamento sudarymo momento, VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje skubios pagalbos skyriuje buvo apžiūrėta gydytojo neurologo po to, kai artimieji ją namuose rado nesiorientuojančią aplinkoje, kalbančią apie nesamus dalykus, matančią vaizdinius. Nors testatorę apžiūrėjęs neurologas iš savo, kaip specialisto pusės, neurologinių sutrikimų neįžvelgė, testatorei buvo siūlyta psichiatro konsultacija, tačiau psichiatro konsultacijos ar išvadų šiam laikotarpiui nėra, kadangi testatorė atsisakė vykti į psichiatrijos ligoninę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors testatorės psichinis sutrikimas minimu laiku iki galo ištirtas nebuvo (psichiatro konsultacija neįvyko), tačiau tai, kad O. Š. sveikatos būklė nebuvo įvertinta kvalifikuoto psichiatro, nereiškia, kad ji nesirgo ir buvo visiškai sveika, kaip kad teigia apeliantas. Šis įvykis taip pat buvo vertinamas ir eksperto atliekant teismo pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, ekspertas buvo išklausytas ir atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Įvertinęs visus jam pateiktus medicininius dokumentus, teismo ekspertas darė prielaidą, jog tuo metu testatorei nustatytiems vaizdiniams, deziorientavimui aplinkoje įtaką galėjo padaryti lėtinė demencija, kuri 2015 m. kovo 17 d. fiksuota jau sunkios formos.
26. Apelianto teigimu, vertindamas liudytojų parodymus teismas vertino testatorės būklę ne testamento sudarymo metu, tačiau praėjus metams ir daugiau, kai jau net nebuvo ginčo, kad testatorės psichinė sveikata pakrikusi. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutikti neturi pagrindo. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojais V. K. ir R. N. pasakojo apie įvykius, vykusius 2013 – 2014 metais. Liudytojas V. K. nurodė, kad O. Š. jo neatpažindavo ne dėl to, kad blogai matė, o dėl atminties sutrikimu. Kai jie pradėdavo kalbėtis, tik po kurio laiko O. Š. jį prisimindavo. Tai, kad O. Š. buvo sutrikusi atmintis, dėl ko ji nepažindavo žmonių, patvirtino ir liudytoja R. N.. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino liudytojo A. N., artimiausio testatorės kaimyno, ir testatorės anūkės liudytojos R. Č. parodymų, kurie nurodė, jog bendraudami su O. Š. jokių psichinių sutrikimų nepastebėjo. Liudytoja R. Č. taip pat nurodė, jog močiutė visada tvarkydavosi pati, jos dukras, savo proanūkes, močiutė puikiai pažino ir bendravo, kvietė jas vardais. Tačiau teismo posėdžio metu ekspertas M. J. apibūdindamas ligos, kurią galimai galėjo sirgti testatorė, eigą ir požymius, paaiškino, kad demencija yra lėtinė ir progresuojanti liga, kuri išsivysto palaipsniui per tam tikrą laiką (kiekvienam skirtingai), pirmiausia pasireiškia atminties sutrikimu, vėliau sutrinka orientacija bei sulėtėja mąstymas. Kadangi liga vystosi palaipsniui, šalia esantys žmonės, jeigu jie nėra psichiatrijos specialistai, šios ligos požymių gali ir nepastebėti, nesuprasti, nes kai ligos simptomai yra mažiau išreikšti, žmogus gali atrodyti normaliai. Tačiau tai nereiškia, kad jo psichika nėra sutrikusi. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad teisme liudiję atsakovo kviesti liudytojai A. N. ir R. Č., o taip pat proceso šalys ir tretysis asmuo – notaras Č. T. neturi specialių psichologijos ir psichiatrijos žinių, todėl jie negali padaryti pagrįstų išvadų apie kito asmens psichinę būklę, atpažinti ar kitas asmuo turi kokių nors psichinės sveikatos sutrikimų ar ne. Šeimos gydytoja šios ligos simptomus galėtų atpažinti, tačiau, jeigu O. Š., vizito pas gydytoją metu, jokių nusiskundimų dėl atminties ar orientacijos sutrikimų ir pan. neišsakė, ji šios ligos požymių taip pat galėjo nepastebėti. Iš gydytojo įrašų, atliktų ligos istorijoje, matyti, kad dažniausiai buvo tikrinama bendra O. Š. sveikatos būklė, išrašomas naujas receptas vaistams.
27. Apeliantas nurodo, kad vertindamas kodėl susiformavo tokia testatorės valia palikti visą turtą atsakovui, teismas turėjo vertinti ir byloje pateiktus įrodymus, iš kurių matyti, jog praktiškai vienas atsakovas su žmona rūpinosi mama, dėl ko ji visą turtą ir paliko atsakovui. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad testamentas buvo surašytas dar 2014 m. kovo 26 d., o apelianto apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai patvirtina aplinkybes, kurios vyko jau po testamento surašymo (nuo 2015 m.), todėl negalėjo įtakoti testatorės valios testamento surašymo metu. Be to, tiek pačių šalių, tiek liudytojų parodymais nustatyta, kad testamento sudarymo metu abu sūnūs (ieškovas ir atsakovas) daugiau ar mažiau testatore rūpinosi, ją prižiūrėjo, maitino, prausė ir kt. Teismo posėdyje liudytoja R. Č. paliudijo, jog testatorė kažkuriuo momentu norėjo (siūlė) anūkei užrašyti savo turtą. Iš atsakovo žmonos S. Š. liudijimo matyti, jog testatorė dar ir prieš testamento sudarymą išreiškė valią viską palikti būtent atsakovui, jam davė saugoti iš banko sąskaitos išgrynintus pinigus, žadėjo užrašyti turtą. Tuo tarpu nei ieškovui, nei jo žmonai S. Š., apie testatorės valią palikti turtą vien tik atsakovui, nebuvo žinoma, testatorė jiems buvo sakiusi, jog „viską pasidalinsite patys po mano mirties“. Visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių ar leidžiančių nuspėti testatorės valią apie tai, jog jos valia būtų priešinga ieškovo teisėms ir interesams ir, kad testatorės tikslas būtų visą turtą išimtinai palikti tik vienam sūnui (atsakovui), ieškovą paliekant be jokio turto dalies.
28. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas apie testatorės O. Š. psichinės sveikatos būseną, buvusią sudarant 2014 m. kovo 26 d. testamentą, grindė analizuodamas ne tik teismo pomirtinės psichiatrinės ekspertizės išvadas, bet ir kitus medicininius dokumentus, liudytojų parodymus bei apklausto eksperto išaiškinimus ir pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad O. Š., 2014 m. kovo 26 d. sudarydama testamentą, nesuprato savo veiksmų reikšmės ir pati sąmoningai negalėjo suformuoti savo valios bei ją autentiškai išreikšti (CK 1.89 straipsnio 1 dalis).
29. Atsakovo teigimu, egzistuoja absoliutus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t. y. 2017 m. gruodžio 14 d. byloje vyko teismo posėdis, kurio metu buvo apklausti liudytojai ir teikiami šalių prašymai, nėra išlikusi svarbi šio posėdžio protokolo su liudytojos R. Č. parodymais dalis. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šią liudytoja išklausė teismo posėdyje ir priimdamas sprendimą jos parodymus vertino. Be to, apeliaciniame skunde atsakovas šios liudytojos parodymus dar kartą aprašė, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą juos taip pat įvertino ir dėl jų pasisakė visų įrodymų kontekste, o vien tai, kad dėl techninių nesklandumų dalis šios liudytojos parodymų nebuvo įrašyta, nesudaro pagrindo išvadai, jog egzistuoja absoliutus sprendimo pagrindas ir naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą vien dėl formalių pagrindų.
30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
33. Ieškovas V. Š. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2019/08/20 ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. pinigų priėmimo kvitu serija LAr Nr. 0996090. Kadangi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Atsakovo apeliacinio skundo netenkinus, ieškovui V. Š. iš atsakovo P. Š. priteistinos 650 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš P. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Eglė Surgailienė
Andrutė Kalinauskienė
Rūta Veniulytė-Jankūnienė