Administracinė byla Nr. eA-1651-629/2018

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 27.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės laikraščio „Kalvotoji žemaitija“ redakcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės laikraščio „Kalvotoji žemaitija“ redakcijos skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė laikraščio „Kalvotoji žemaitija“ redakcija (toliau – ir pareiškėjas, UAB laikraščio „Kalvotoji žemaitija“ redakcija, Redakcija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. EKS-14/16.

1.1.       Pareiškėjas paaiškino, jog Visuomenės informavimo etikos komisija 2016 m. liepos 13 d. sprendimu nusprendė pripažinti, jog Telšių apskrities laikraščio „Kalvotoji žemaitija“ publikacijoje „Apkaltino vartojus alkoholį“ buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (nuo 2016 m. vasario 29 d. – Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas) (toliau – ir Kodeksas) 1 straipsnis, nustatantis, jog galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena iš pagrindinių teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves, ir atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti tinkamos jų pusiausvyros. 

1.2.       Pareiškėjo teigimu, skundžiamą sprendimą priėmė nekompetentingas subjektas, skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

1.3.       Pareiškėjas nurodė, jog 2016 m. sausio 26 d. paskelbus minėtą straipsnį, 2016 m. liepos 1 d. Komisija elektroniniu paštu atsiuntė Lietuvos mokyklų asociacijos Telšių skyriaus prašymą „Dėl melagingos ir tendencingos informacijos pateikimo Telšių laikraštyje „Kalvotoji žemaitija“ fakto patvirtinimo arba paneigimo“ bei parašų lapus ir paprašė pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas 2016 m. liepos 7 d. Komisijai pateikė paaiškinimus. Nors Redakcija savo paaiškinime Komisijai nurodė esminius skundo Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Telšių skyriaus skundo trūkumus, Komisija juos ignoravo, nesirėmė svarstydama, ar priimti skundą nagrinėti, ir jį nagrinėdama. Redakcija paaiškinime Komisijai nurodė, kad pateiktas skundas nėra nei techniškai, nei semantiškai susietas su pasirašiusių asmenų lapais, taip pat pateikė faktus, kad kai kurie švietimo įstaigų vadovai neigė pasirašę tokio turinio skundą, tačiau Komisija šios aplinkybės visai nevertino ir netgi savo sprendime nurodė nagrinėjusi ne vieno asmens, o grupės asmenų – Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Telšių skyriaus – prašymą. Atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus skundo (prašymo) trūkumus, jis negalėjo būti vertinamas ir nagrinėjamas kaip Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Telšių skyriaus dokumentas. Taip pat Komisija ignoravo pareiškėjo paaiškinimą, kad prašyme nėra nurodyti konkretūs teiginiai, kuriais galėjo būti pažeistas Kodeksas, ir ši aplinkybė apsunkino Redakcijai galimybę teikti paaiškinimus. Taigi Komisija neturėjo konkretaus subjekto, kurį galėtų nagrinėti ir svarstyti. Be to, Komisijos darbo reglamentas (toliau – ir Reglamentas) nenumato Komisijai prievolės nustatinėti ar patvirtinti melagingus ir tendencingus faktus. Prašyme (skunde) pateikti klausimai iš esmės yra civilinės ir baudžiamosios teisės subjektas, kurių nagrinėjimas nenumatytas Komisijos darbo reglamente. Taip pat prašymo (skundo) autoriai nenurodė konkretaus veikimo ar neveikimo, prašyme nėra nurodytas nei vienas teiginys, kuris galėtų prieštarauti Kodeksui, nėra argumentuota, kuriais būtent teiginiais ir kodėl šie pažeidimai (Kodekso 1 ir 6 str.) padaryti. Taigi Komisija, vadovaudamasi savo veiklos Reglamentu, privalėjo grąžinti prašymą jo autoriui, prašydama pataisyti ar patikslinti, tačiau to nepadarė, pažeisdama Reglamento 20 punktą.

1.4.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Redakcija žurnalistinį tyrimą 2016 m. sausio mėn. pradėjo anonimui telefonu pranešus (skambino keletą kartų) apie galimą Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjos D. M. nesilankymą darbe dėl alkoholinių gėrimų vartojimo. Panaši informacija buvo gauta ir ankstesniais metais, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas. Šį sykį pranešimas sutapo su D. M. nebuvimu darbe. Kita svari aplinkybė pradėti žurnalistinį tyrimą buvo ta, kad 2013 m. liepos 29 d. 23.40 val. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patruliai sustabdė vairuotoją D. M., kuri atsisakė pasitikrinti blaivumą. Telšių apskrities laikraščio „Penktadienio žemaitis“ redakcijai buvo pranešta, kad vairuotoja D. M. buvo Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėja D. M.. 2013 m. rugpjūčio 9 d. „Penktadienio žemaitis“ paskelbė straipsnį „Švietimo skyriaus vedėja suklupo dėl vyno taurės“. „Penktadienio žemaičiui“ D. M. prisipažino vartojusi alkoholinį gėrimą ir neblaivi vairavusi, tačiau, sustabdžius policijos patruliams, atsisakiusi tikrintis neblaivumą. „Penktadienio žemaičiui“ D. M. prisipažino alkoholinį gėrimą vartojusi dirbdama: „Ta savaitė buvo pragariška. Darbai vijo darbus. Laukė daugybė renginių. Buvo įvairių pasitarimų. Tą vakarą buvau išgėrusi gal pusantros taurės vyno. Skubėjau iš darbinių reikalų.“ Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu paskyrė administracinę nuobaudą, be kita ko, konstatuodamas: „Įvykio vaizdo įraše, kurio proceso dalyviai peržiūrėti teismo posėdyje nepageidavo, užfiksuota kaip policijos pareigūnai ne mažiau nei 5 kartus siūlė D. M. pasitikrinti neblaivumą alkoholio kiekio matuokliu. D. M. prašė palaukti, aiškino, kad tai padarys, kai bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, gėrė vandenį. Policijos pareigūnai kelis kartus aiškiai ir suprantamai paaiškino vengimo pasitikrinti neblaivumą teisines pasekmes. Administracinėn atsakomybėn traukiama D. M. prašė jos pasigailėti, su ja taip nesielgti, klausinėjo, kieno užsakymu tai daroma, ragino neparsiduoti. Jos kalba buvo nerišli ir nenuosekli, elgesys ir nuotaika nepastovūs nuo malonių prašymų iki griežtų reikalavimų grąžinti, po to atnešti jos rankinę, parvežti namo, grąžinti automobilį ir panašiai, bei policijos pareigūnų išvadinimo idiotais. Galiausiai pasitikrinti neblaivumą, vėliau pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei kitus dokumentus, atsisakė. Užfiksuotas vaizdo įrašas leidžia pagrįstai manyti, kad D. M. buvo neblaivi. Tai patvirtina ir policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės.“ Taigi Telšių apylinkės teismo nutarime pateikiama informacija patvirtina, kad D. M. nebuvo praeityje atsakingai besielgiantis asmuo, turėjo problemų dėl savo elgesio, kylančio dėl alkoholinių gėrimų vartojimo. Redakcijai faktas, kad tuomet D. M. vairavo neblaivi, vartojo alkoholinį gėrimą dirbdama, neleido ignoruoti anoniminio pranešimo. Tyrimo metu paaiškėjo, kad anonimo pranešimas nebuvo tikslus. Atlikdama tyrimą, Redakcija apklausė Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorių S. U., specialistę S. S., Telšių rajono savivaldybės merą P. K., jo patarėją J. A., Švietimo skyriaus vedėją D. M.. Komisijai paaiškinime pareiškėjas nurodė, jog paskelbti tyrimo metu surinktą medžiagą privalėjo, kad išvengtų kontraversiškų vertinimų dėl straipsnio nespausdinimo. Juo labiau, kad šia tema buvo kalbėtasi ir su asmenimis, neįvardytais tekste, siekiant sužinoti, ar apskritai yra pagrindas įtarti, kad D. M. girtavo darbo metu. D. M. yra viešas asmuo, Lietuvos socialdemokratų partijos Telšių rajono skyriaus narė, svarbaus Telšių rajono savivaldybės administracijos skyriaus, tuo metu kuravusio švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto sritis, vadovė, todėl visuomenė, manytina, turi teisę žinoti ne tik objektyvią informaciją apie ją ir jos veiklą, bet ir asmeninės charakteristikos bruožus. Taip pat visuomenė turi teisę žinoti ir apie bandymus žurnalistams perteikti ar visuomenėje kalbų lygmeniu skleisti nepagrįstą informaciją.

1.5.       Pareiškėjas pažymėjo, jog Komisija konstatavo, kad publikacijoje buvo pateikta ne informacija apie netinkamą viešo asmens elgesį, o paskleisti iš anoniminio šaltinio gauti nepagrįsti neigiami gandai. Toks Komisijos vertinamas yra vienpusiškas, neobjektyvus, ką įrodo struktūrinė teksto analizė: anonimo informacijai, kartu su įžangine dalimi, skirta tik dvi pastraipos iš devynių; publikacijos didžiąją dalį sudaro informacija, priešinga anoniminio skundo informacijai. Būtent: Telšių rajono savivaldybės administracijos specialistės S. S. pranešimas, kad skyriaus vedėja sirgo; tekste neįvardytų liudininkų pranešimai, kad jokių įtarimų apie D. M. neblaivumą neturėjo; Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus S. U., Telšių rajono savivaldybės mero P. K. ir jo patarėjos J. A. komentarai; D. M. platus ir išsamus komentaras, užimantis apie trečdalį viso straipsnio teksto. Taigi Komisija suabsoliutino tekste aprašomą anonimo skundą, ignoruodama visą kitą teksto informaciją. Tokiu būdu, atsiedama anonimo skundo informaciją nuo pateiktos kitų asmenų informacijos, Komisija padarė neobjektyvią išvadą, kad publikacija padarė asmeniui žalą, sukūrė negatyvų įvaizdį visuomenėje. Tokia išvada, paremta teksto dalies pavertimu visu tekstu, prieštarauja visam publikacijos turiniui, kuris kaip tik parodo, kad bandymai skleisti visuomenėje informaciją apie tariamą D. M. girtavimą darbo metui buvo nepagrįsti. Kadangi anonimo pateikta informacija buvo paneigta kitų asmenų, ir tų asmenų pateiktų faktų Redakcija neignoravo, nesuprantama, kaip publikacija galėjo padaryti asmeniui žalą, sukurti negatyvų įvaizdį visuomenėje. Juo labiau, kad anonimo skundas, perpasakotas straipsnyje, net nepateikiamas kaip neginčytinas faktas, ką įrodo anonimo skundą cituojant vartojami abejonę ir sąlygiškumą išreiškiantys žodžiai „esą“, „teigta“, „tikinta“, „galimai“. 

1.6.       Pareiškėjo teigimu, su Komisijos sprendimu, kad buvo pažeistas Kodekso 1 straipsnis, būtų galima sutikti, jei Redakcija, kaip minėta, būtų paskelbusi vien anoniminį skundą, nesuteikusi galimybės D. M. pateikti savo paaiškinimų. Redakcija įgyvendino D. M. teisę teikti savo paaiškinimus, dar daugiau – atliko šiuo atveju kur kas platesnį tyrimą, apklausdama kitus asmenis, taigi siekė kuo didesnio objektyvumo. Tai būtent įrodo, kad Redakcija užtikrino kitas žmogaus teises ir laisves, atsižvelgė į šių žmogaus teisių sąveiką. Straipsnio pavadinimas yra konstatuojamojo pobūdžio, o įžvelgimas jame dviprasmybę ir intrigavimą yra nebent subjektyvi Komisijos narių nuomonė. Pavadinimu neišreikšta netiesa, be to, pavadinimas negali būti vertinamas atsietai nuo viso teksto. Straipsnio, kuriame apginama D. M. garbė atliktu žurnalistiniu tyrimu, iliustravimas aptariamojo asmens nuotrauka negali nei pažeminti, nei įžeisti to asmens, kai tame pačiame straipsnyje yra paskelbiama jo paties pozicija.

1.7.       Pareiškėjas pabrėžė, jog Komisija, pripažindama, kad Redakcija pažeidė Kodekso 1 straipsnį, turėjo motyvuoti, kokios būtent nebuvo užtikrintos visos kitos žmogaus teisės ir laisvės, kodėl nebuvo siekiama tinkamos jų pusiausvyros. Tačiau Komisija, to nepadarydama, suvaržė Redakcijos galimybes rengti skundą teismui. Neobjektyvi Komisijos išvada, kad publikacijoje paskleisti vien neigiami, nepagrįsti gandai, kaip minėta, yra paneigiama viso straipsnio turinio, o kitų svarių argumentuotų motyvų Komisija sprendime nenurodė.

1.8.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Komisijos sprendimas sudaro precedento neturintį atvejį, kai žurnalistinio tyrimo medžiagos paskelbimas vertinamas kaip Kodekso pažeidimas. Tokiu sprendimu suvaržoma visuomenės informavimo, žurnalistikos laisvė, nebeįmanoma tampa tiriamoji žurnalistika, neliekant galimybės viešinti tyrimo rezultatus, o žurnalistai verčiami ignoruoti bet kokius pranešimus, ne tik anoniminius. Nemaža dalis skaitytojų ar kitų piliečių pranešimų nepasitvirtina, tačiau atliekant platesnio masto tyrimus, kaip minėta, tyrimų rezultatų neviešinimas pakenktų žurnalistikos prestižui ir leistų tvirtėti nuomonei, kad įtakingesni viešieji asmenys gali tuo tokių tyrimų „išsipirkti“.

1.9.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija savo sprendime, nors ir nurodė apskundimo tvarką, tačiau nenurodė apskundimo termino. Administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje AS146-423/2008).

1.10.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatomis, pareiškėjas nėra Visuomenės informavimo etikos asociacijos narys, todėl Visuomenės informavimo etikos komisija apskritai neturėjo kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą.

2.       Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir atsakovas, Asociacija) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1.       Nurodė, kad skundas buvo pateiktas Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Telšių skyriaus vardu ir pasirašytas šio skyriaus pirmininko, t. y. asmens, turinčio įgaliojimus veikti skyriaus vardu. Todėl teigti, jog tai buvo ne Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Telšių skyriaus skundas, nėra jokio pagrindo. Net jei ir pripažintume, jog skundą pateikęs Ž. Ž. neturėjo teisės veikti asociacijos vardu, tai niekaip nelemia skundžiamo Komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys, o Komisija nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, gali ir savo iniciatyva, t. y. be atitinkamo suinteresuoto asmens skundo. Taip pat apie skundo nagrinėjimo laiką ir vietą pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, jo atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje, kur galėjo atsakyti į visus Komisijos narių klausimus, teikti papildomus žodinius paaiškinimus, patys užduoti jiems rūpimus klausimus ir pan., todėl teigti, jog pareiškėjui kaip nors buvo apsunkintos galimybės pateikti savo poziciją ginčo klausimu, nėra jokio pagrindo. Be to, skunde yra aiškiai nurodyti Kodekso straipsniai, kurie, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Telšių skyriaus manymu, buvo pažeisti publikacijoje, todėl laikytina, jog pareiškėjas žinojo jam keliamų pretenzijų esmę, ką taip pat patvirtina ir paties pareiškėjo Komisijai pateikti rašytiniai paaiškinimai. Taip pat pažymėtina, jog pagal Komisijos darbo reglamento 20 punktą skundas su trūkumais nenagrinėjamas tik tuo atveju, jei Komisija nenusprendžia kitaip. Šiuo konkrečiu atveju Komisija skundą nusprendė nagrinėti ir, jį išnagrinėjusi, sprendimą priėmė griežtai pagal savo kompetenciją, t. y. tik dėl Kodekso nuostatų.

2.2.       Pažymėjo, kad tai, jog pačios Redakcijos surinkta informacija užima santykinai didesnę publikacijos dalį, niekaip nepaneigia fakto, kad joje buvo paskleisti nepagrįsti neigiami gandai, padarę ir (ar) ateityje galintys padaryti aptariamam asmeniui žalą. Laikraščio redakcija, sužinojusi apie šiuos gandus, neabejotinai turėjo pareigą juos patikrinti ir, jeigu jie būtų pasitvirtinę, informuoti apie tai visuomenę. Tačiau gandams nepasitvirtinus, pareiškėjas, vadovaudamasis profesinės etikos reikalavimais, privalėjo tyrimą užbaigti ir nepagrįstų gandų viešai neskleisti. Pareiškėjas įgyvendino savo teisę skleisti informaciją, tačiau ją įgyvendindamas, pažeidė teisėtus D. M. interesus, todėl vertintina, jog Komisija pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Kodekso 1 straipsnio reikalavimus. Taip pat sutiktina, jog pareiškėjas tinkamai įgyvendino D. M. atsakymo teisę ir atliko išsamų savo paties paskleistų paskalų tyrimą, tačiau tai, jog pareiškėjas, pats viešai paskleidęs nepagrįstus gandus, suteikė šių gandų aukai galimybę pasisakyti, savaime nepaneigia nei šių gandų, nei atitaiso jų paskleidimu galbūt padarytą žalą. Pats pareiškėjas šių gandų publikacijoje vienareikšmiškai taip ir nepaneigė, apsiribojęs teiginiu, jog informacija „labiau nepasitvirtino negu buvo teisinga“. Įvertinus taip pat ir tai, jog publikacijai buvo suteiktas dviprasmiškas pavadinimas „Apkaltino vartojus alkoholį“ ir, jog ji buvo iliustruota pačios D. M. nuotrauka, darytina vienareikšmiška išvada, kad publikacija daro žalą D. M. reputacijai ir įvaizdžiui visuomenėje.

2.3.       Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Asociacija yra žiniasklaidos savireguliavimo organas, o ne viešojo administravimo subjektas. Todėl visos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos Asociacijai ir jos priimamiems sprendimams besąlygiškai nėra taikytinos ir laikytina, jog skundžiamame sprendime jo apskundimo teismui tvarka yra nurodyta tinkamai. Be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį visi be išimties viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis profesinės etikos normų ir Kodekso nuostatų, įstatymas jokių išimčių viešosios informacijos rengėjams, kurie nedalyvauja Asociacijos veikloje, nenumato, todėl ir pareiškėjo argumentas, kad jis nėra Asociacijos narys, todėl esą Komisija apskritai neturėjo kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą, atmestinas.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Komisija neturėjo priimti netinkamai įforminto prašymo pradėti tyrimą, be to, minėtą prašymą padavė netinkamas subjektas, kadangi pagal Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 ir 4 dalis į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys, o Komisija nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, informuodami visuomenę, gali ir savo iniciatyva, t. y. be atitinkamo suinteresuoto asmens skundo, todėl ir argumentai dėl skundo formos (ar net turinio) nėra pagrįsti.

5.       Teismas taip pat atmetė ir pareiškėjo argumentą, kad, esą, jis neturėjo galimybės tinkamai gintis, nes nežinojo, kokiu pažeidimu yra kaltinamas, pabrėžęs, kad pareiškėjui buvo žinoma Kodekso nuostata, kurios pažeidimu buvo kaltinamas, jis teikė išsamius paaiškinimus, o jo atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje.

6.       Teismas, įvertinęs publikaciją, sutiko su skundžiamame sprendime pateiktais argumentais, kad publikacijoje pateikta ne informacija apie netinkamą viešo asmens elgesį, o paskleisti iš anoniminio šaltinio gauti nepagrįsti neigiami gandai. Tokie viešai skleidžiami kompromituojantys asmenį gandai, ypač kai publikacija iliustruojama aptariamo asmens nuotrauka, o publikacijai suteikiamas dviprasmiškas ir kartu intriguojantis pavadinimas „Apkaltino vartojus alkoholį“, neabejotinai daro šiam asmeniui žalą, kuria negatyvų jo įvaizdį visuomenėje. Taigi tokiais veiksmais buvo pažeistas Kodekso 1 straipsnis, nustatantis, jog galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves ir, atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti tinkamos jų pusiausvyros. Pareiškėjo argumentus, kad, esą, buvo išsamiai atskleistos aplinkybės, teismas vertino kaip visiškai nepagrįstus, nes tokia žinia, kuria atskleidžiamas ypač negatyvus gandas apie asmenį, nėra svarbi visuomenei, o asmeniui sukelia žalą.

7.       Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas pareiškėjo argumentus, kad, esą, Komisija negalėjo kontroliuoti pareiškėjo, kuris nėra Asociacijos narys, taip pat atmetė.

8.       Teismas sprendė, kad pareiškėjos argumentai, jog skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, nėra pagrįsti, nes Asociacija yra žiniasklaidos savireguliavimo organas, o ne viešojo administravimo subjektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje
Nr. A-23-602/2017), todėl visos VAĮ nuostatos Asociacijai ir jos priimamiems sprendimams besąlygiškai netaikytinos ir laikytina, jog skundžiamame sprendime jo apskundimo teismui tvarka nurodyta tinkamai.

III.

9.       Pareiškėjas UAB laikraščio „Kalvotoji žemaitija“ redakcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, t. y. panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2016 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. EKS-14/16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Nagrinėjant pareiškėjo skundą neatskleista ginčo esmė ir netinkamai taikytos materialiosios teisės normos.

9.2.       Teismas tinkamai neišsprendė klausimo dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, jis nėra Visuomenės informavimo etikos asociacijos narys, todėl Komisija apskritai neturėjo kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nenumato, kad visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai tampa Visuomenės informavimo etikos asociacijos nariais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis draudžia versti priklausyti asociacijai, Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis taip pat nėra skirta Visuomenės informavimo etikos asociacijos valdymo organų kompetencijai nustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas šį įstatymo straipsnį ginčui išspręsti pritaikė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo argumento, kad jis nepriklauso Asociacijai, Asociacijos steigimo dokumentų neištyrė. Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnyje nėra imperatyvaus nurodymo, kad Komisijos sprendimai gali būti priimti ir dėl Asociacijai nepriklausančių asmenų. Pirmosios instancijos teismas Asociacijos įstatuose nustatytos valdymo organų kompetencijos taip pat neištyrė.

9.3.       Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog publikacijoje pateikta ne informacija apie netinkamą viešo asmens elgesį, o paskleisti iš anoniminio šaltinio gauti nepagrįsti neigiami gandai, padarė netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes. 

9.4.       Komisijos 2016 m. liepos 15 d. posėdžio protokolo išrašas Nr. 14 parodo, kad klausimo svarstyme dalyvavo Redakcijos reporterė D. K., kuri užbaigė publikacijos rengimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl D. K. įtraukimo į bylos nagrinėjimą. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi byloje Nr. A-515-556/2016 suformuota teisės taikymo praktika, todėl šis pažeidimas taip pat lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

10.       Atsakovas Asociacija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Iš Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatos akivaizdu, kad esminė šio įstatymo paskirtis – sureguliuoti ne Asociacijos subjektų veiklos sąlygas, o būtent visų viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų veiklos principus ir sąlygas. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnį jame nustatytų fundamentalių visuomenės informavimo principų, vienas kurių – Kodekso privalomas laikymasis, yra visų be išimties viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų (įskaitant ir pareiškėją) profesinė pareiga. Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma sankcionuoja Kodeksą visų visuomenės informavimo srityje veikiančių subjektų, kuriems taikomas ir pats Visuomenės informavimo įstatymas, atžvilgiu. Kaip matyti iš Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies normos turinio, Asociacijai priskiriamas vaidmuo visose visuomenės informavimo veiklos srityse, o ne tik tose, kuriose veikia jai priklausantys subjektai. Be jokios abejonės tai bendro pobūdžio norma, kurios adresatų ratas nėra apibrėžtas jokiais individualiais požymiais. Priešingai, nei bando vertinti pareiškėjas, Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 2 dalies norma apibrėžia ne Asociacijos įgaliojimų ir (ar) veiklos ribas (tai apibrėžia įstatymo 46 str. 1 d. norma), o Asociacijos, kaip ypatingą vietą visuomenės informavimo veiklos savitvarkos sistemoje užimančio subjekto, sudarymo ir veiklos principus. Vien pats faktas, jog specialus įstatymas reglamentuoja Asociacijos sudarymo ir narystės joje principus, savaime liudija apie ypatingą Asociacijos statusą ir vaidmenį specialioje – visuomenės informavimo srityje, kuris negali būti tapatinamas su bendruoju asociacijos, kaip teisės subjekto, teisiniu statusu (ką nepagrįstai bando daryti pareiškėjas). Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 2 bei 3 punktų nuostatos nuosekliai papildo anksčiau aptartą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį Asociacijos teisinį statusą. Taigi sisteminis ir nuoseklus Visuomenės informavimo įstatymo 1, 3, 43, 46 ir 461 straipsnių normų aiškinimas leidžia teigti, kad šis įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai suteikia Asociacijai ir Komisijai ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl visų subjektų, kuriems taikomas įstatymas, profesinės etikos; įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas nediferencijuoja pareigos laikytis profesinės etikos normų, įskaitant ir Kodekso nuostatas, pagal viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų dalyvavimą / nedalyvavimą Asociacijos veikloje; aplinkybė, jog spręsti dėl profesinės etikos normų laikymosi / nesilaikymo įstatymu yra įgaliotas Asociacijos suformuotas organas – Komisija, pati savaime nereiškia ir negali reikšti, jog Komisijai įstatymu nėra suteikti įgaliojimai spręsti dėl visų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinės etikos pažeidimų, net ir tų, kurie savo laisva valia yra pasirinkę Asociacijos veikloje nedalyvauti.

10.2.       Profesinės žurnalistų etikos reikalavimų pažeidimas ginčo publikacijoje buvo pripažintas ne todėl, kad Redakcija paskelbė informaciją apie anoniminį skambutį, o todėl, kad publikacijoje buvo paskleisti galbūt iš anoniminio šaltinio gauti nepagrįsti neigiami gandai apie asmenį, kurių Redakcija, atlikusi tyrimą, vienareikšmiškai taip ir nepaneigė, apsiribojusi teiginiu, jog informacija „labiau nepasitvirtino negu buvo teisinga“. Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant, ar buvo pažeisti Kodekso 1 straipsnio reikalavimai, svarbu ne tai, buvo ar nebuvo anoniminis skambutis, o tai, ar, įgyvendinant teisę gauti ir skleisti informaciją, nebuvo nepagrįstai pažeistos arba apribotos kitos žmogaus teisės ir laisvės. Tiek Komisija skundžiamame sprendime, tiek teismas aiškiai nurodė, jog viešai skleidžiami nepagrįsti kompromituojantys gandai, ypač kai publikacija iliustruojama aptariamojo asmens nuotrauka, o publikacijai suteikiamas dviprasmiškas pavadinimas „Apkaltino vartojus alkoholį“, neabejotinai daro aprašomam asmeniui žalą, kuria negatyvų jo įvaizdį visuomenėje ir nepagrįstai kompromituoja, t. y. akivaizdžiai pažeidžia šio asmens teises ir teisėtus interesus. 

10.3.       Pačios D. K. teigimu, publikacija buvo grupinis Redakcijos žurnalistų darbas (Komisijos 2016 m. liepos 13 d. posėdžio protokolo Nr. 14 išrašas), t. y. ji nėra laikytina publikacijos autore. Be to, nei pats pareiškėjas, nei D. K. jokių prašymų dėl jos įtraukimo į bylą neteikė, todėl teismas pagrįstai šio klausimo nesvarstė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos 2016 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. EKS-14/16, kuriuo konstatuota, kad publikacijoje „Apkaltino vartojus alkoholį“ („Kalvotoji žemaitija“, 2016-01-26, Nr. 7/9820) buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1 straipsnis, nustatantis, jog galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves, ir atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti tinkamos jų pusiausvyros.

12.       Pareiškėjas – UAB laikraščio „Kalvotoji žemaitija“ redakcija, skundą pirmosios instancijos teismui grindė tuo, jog priimant skundžiamą spendimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai (prašymas (skundas) dėl publikacijos buvo netinkamai įformintas bei neatitiko jam keliamų turinio reikalavimų, todėl negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas), skundžiamą sprendimą priėmė nekompetentingas subjektas, sprendimas nemotyvuotas, netinkamai nurodyta jo apskundimo tvarka.

13.       Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, jog pareiškėjo argumentai dėl skundo formos (ar net turinio) taip pat dėl to, jog, esą, Komisija negalėjo kontroliuoti pareiškėjo, kuris nėra Asociacijos narys, nėra pagrįsti, sutikęs su skundžiamame sprendime pateiktais argumentais dėl publikacijos vertinimo bei pripažinęs, kad skundžiamame sprendime jo apskundimo teismui tvarka nurodyta tinkamai.

14.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog teismas tinkamai neišsprendė klausimo dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, jis nėra Visuomenės informavimo etikos asociacijos narys, todėl Komisija apskritai neturėjo kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą dėl jo, bei teismas išvadą, jog publikacijoje pateikta ne informacija apie netinkamą viešo asmens elgesį, o paskleisti iš anoniminio šaltinio gauti nepagrįsti neigiami gandai, padarė netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, savo sprendimo tinkamai nemotyvavo.

15.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16.       Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

17.       Pasisakydama dėl Komisijos kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą ir pareiškėjo nedalyvavimo Asociacijos veikloje, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Visuomenės informavimo įstatymo, kuris šiuo atveju būtent ir reguliuoja ginčo teisinius santykius, 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Žurnalistai turi pareigą, be kita ko, teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; nevykdyti viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, jų dalyvio ar jų paskirto atsakingo asmens pavedimo, jeigu pavedimas verčia pažeisti įstatymus ar Kodeksą; vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų; informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais ir kt. (Visuomenės informavimo įstatymo 41 str. 2 d.). Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas (Visuomenės informavimo įstatymo 43 str. 1 d.).

18.       Visuomenės informavimo etikos asociacija yra viena iš viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos reglamentavimo ir savitvarkos institucijų, savo veikloje siekianti užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija (Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 1 d.). Visuomenės informavimo etikos komisija šiuo atveju yra kolegialus Asociacijos sprendimus pagal nustatytą kompetenciją priimantis organas. Komisijos kompetencija apima šias funkcijas: 1) rūpinasi viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinės etikos ugdymu; 2) nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę; 3) nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galbūt pažeidus Kodekso nuostatas, taip pat nagrinėja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų; 4) bendradarbiaudama su valstybės įstaigomis ir institucijomis užtikrina visuomenės raštingumo naudojantis visuomenės informavimo priemonėmis plėtrą, informacijos kritinio vertinimo ir analizės principų sklaidą; 5) organizuoja renginius visuomenės informavimo srities profesinės etikos klausimais, dalyvauja įgyvendinant valstybės institucijų strateginio planavimo programas, veiklos planus. Į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys (Visuomenės informavimo įstatymo 461 str. 1, 3, 4 d.).

19.       Aptartų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų analizė leidžia teigti, kad visuomenės informavimo principų, tarp jų ir etikos normų bei Kodekso nuostatų, laikymasis yra kiekvieno viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, žurnalisto ar leidėjo pareiga, nepriklausomai nuo to, dalyvauja jis Asociacijos veikloje ar ne, yra jos narys ar juo nėra. Šios pareigos vykdymą prižiūri ir kontroliuoja Asociacija bei jos kolegialus organas – Komisija, kuri būtent ir nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė bet kurie viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat nepriklausomai nuo to, dalyvauja jie Asociacijos veikloje ar ne, yra jos nariai ar jais nėra. Tai, kad pareiškėjas šiuo atveju nėra Asociacijos narys, neatleidžia jo nuo minėtos pareigos laikytis, be kita ko, etikos normų bei Kodekso nuostatų, ir nepaneigia Komisijos kompetencijos nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos jis galbūt padarė informuodamas visuomenę, ar asmenų skundus dėl jo veiklos, galbūt pažeidus Kodekso nuostatas.

20.       Šiuo atveju minėtas teisinis reguliavimas ypatingas tik tuo, jog Komisija pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus (2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 3, 31, 41, 43, 46, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 461 straipsniu įstatymas Nr. XII-1357) tapo nebe savarankiška viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, tačiau kolegialiu naujos viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijos – Asociacijos, organu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-531-261/2016 pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 25 d. redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-1357 Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijai priskirta skundų (dėl profesinės etikos pažeidimų, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę) nagrinėjimo funkcija iš esmės liko analogiška funkcijai, kurią atliko buvusi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pagal Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 46 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Todėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, kuri pagal įstatymų leidėjo valią nutraukė veiklą, teises ir pareigas materialiąja prasme perėmė Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisija. Analogiškos pozicijos laikytasi ir kitose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-320-146/2016, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-711-624/2016, 2017 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-602/2017).

21.       Vadovaujantis tuo, ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo pripažįstama, kad, sistemiškai vertinant Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1, 7 ir 8 dalies nuostatas, darytina išvada, jog Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija turi valdingus įgalinimus ir viešosios informacijos skleidėjų, ir viešosios informacijos rengėjų atžvilgiu, t. y. įstatymu jai pavesta vykdyti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos funkcijas (46 str. 1 d.), be to, šių subjektų atžvilgiu ji turi teisę priimti konkrečias teisines pasekmes turinčius administracinius sprendimus dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų (46 str. 7 ir 8 d.). Todėl būtent Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos kompetencijai priklauso nagrinėti klausimą, ar viešosios informacijos skleidėjai (platintojai) (ne tik rengėjai), be kita ko, padarė profesinės etikos pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1467/2012).

22.       Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjo argumentai, kad dėl to, jog jis nėra Visuomenės informavimo etikos asociacijos narys, Komisija šiuo atveju apskritai neturėjo kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą, yra nepagrįsti ir atmestini. Tai, kad pareiškėjas nėra Asociacijos narys, nereiškia, kad jis gali nesilaikyti profesinės etikos normų bei Kodekso nuostatų ir būti nekontroliuojamas dėl to. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga nagrinėti Asociacijos steigimo dokumentų, įstatų dėl valdymo organų kompetencijos, kadangi byloje nebuvo kilęs ginčas dėl Asociacijos veiklos ar kompetencijos, jos sudarymo principų, juo labiau, kad, kaip nurodo pareiškėjas, jis netgi nėra šios Asociacijos narys.

23.       Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ginčo publikacijos vertinimu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kuris atitinka ir Komisijos skundžiamame sprendime pateiktą poziciją, kad publikacijoje pateikta ne informacija apie netinkamą viešo asmens elgesį, o paskleisti iš anoniminio šaltinio gauti nepagrįsti neigiami gandai. Tokie viešai skleidžiami kompromituojantys asmenį gandai, ypač kai publikacija iliustruojama aptariamo asmens nuotrauka, o publikacijai suteikiamas dviprasmiškas ir kartu intriguojantis pavadinimas „Apkaltino vartojus alkoholį“, neabejotinai daro šiam asmeniui žalą, kuria negatyvų jo įvaizdį visuomenėje. Taigi tokiais veiksmais buvo pažeistas Kodekso 1 straipsnis.

24.       Šiuo atveju nebuvo kilęs ginčas dėl to, ar minėta informacija publikacijoje buvo žinia ar nuomonė, todėl pirmosios instancijos teismas to ir nenagrinėjo. Kaip minėta, informacija buvo pripažinta neigiamu gandu, kuris netgi, kaip teigia ir pats pareiškėjas, ji nepasitvirtino, nepaisant to, kad savo tapatybės nenurodžiusio asmens skambutis telefonu Redakcijai faktiškai buvo. Šiuo atveju svarbus tos informacijos turinys, pobūdis ir vertinimas, t. y. nepasitvirtinusi anoniminiu skambučiu Redakcijai pateikta informacija, kuri buvo paviešinta, pagrįstai pripažinta gandu. Jos paskleidimas šiuo atveju galėtų būti vertinamas ne kaip siekis informuoti visuomenę apie esamas problemas, bet kaip siekis tenkinti visuomenės smalsumą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Kodeksas nedraudžia skleisti informacijos, kuri „tik“ tenkina smalsumą, jei nėra teisiškai ir faktiškai reikšmingų pagrindų tai daryti (2012 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1500/2012). Tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad anoniminė informacija vis dėlto nepasitvirtino (t. y. buvo tik gandas), toks smalsumo patenkinimas turėjo įtakos asmens (kad ir viešo) garbei, orumui bei reputacijai. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, Kodekso 1 straipsniu, nustatančiu, jog galimybė gauti ir skleisti informaciją, būdama viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves; atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti teisingos jų pusiausvyros, šiuo atveju minėtų gandų skelbimas publikacijoje nelaikytinas pateisinamu (ar būtinu) asmens garbės, orumo bei reputacijos užtikrinimo požiūriu, vien siekiant tenkinti visuomenės smalsumą. Tokiu būdu pareiškėjas šiuo atveju netinkamai užtikrino teisės gauti ir skleisti informaciją bei kitų žmogaus teisių ir laisvių (be kita ko, garbės ir orumo) pusiausvyrą.

25.       Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti ir tai, jog skundžiamas Komisijos sprendimas bei pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuoti. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

26.       Teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo argumentus dėl Redakcijos reporterės D. K., kuri užbaigė publikacijos rengimą, nepagrįsto neįtraukimo į bylos nagrinėjimą. Kaip matyti iš Komisijos 2016 m. liepos 13 d. posėdžio protokolo Nr. 14 išrašo (b. l. 101–102), pačios D. K. teigimu, publikacija buvo grupinis Redakcijos žurnalistų darbas, t. y. ji nėra publikacijos autorė, todėl jos teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas negalėjo turėti įtakos. Be to, nei pats pareiškėjas, nei D. K. neprašė pirmosios instancijos teismo įtraukti ją į bylos nagrinėjimą, todėl teismas pagrįstai šio klausimo nesvarstė.

27.       Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės laikraščio „Kalvotoji žemaitija“ redakcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

                                        Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė