Civilinė byla Nr. 2-224-516/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02196-2016-2 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KIV“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6257-560/2016 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Informo“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „KIV“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, valstybės įmonei Registrų centrui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Planai“ dėl nuosavybės teisės panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Informo“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės UAB „KIV“ nuosavybės teises į pastatą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą suteikti adresą – (duomenys neskelbtini); pripažinti BUAB „Informo“ nuosavybės teisę į pastato – gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) „A“ korpusą; panaikinti UAB „Planai“ suformuotą 2014 m. rugpjūčio 25 d. Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą (registro Nr. 44/11441103 (duomenys neskelbtini)); panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus išduotą 2014 m. rugsėjo 26 d. „Pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių“ Nr. PASS-00-1-140926-00865; panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo sprendimą, kuriuo Nekilnojamojo turto registre (registro įrašo Nr. 44/1441103) buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), ir sprendimą įregistruoti UAB „KIV“ nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą.
3. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo turto, šiuo metu priklausančio atsakovei UAB „KIV“ – pastato (gyvenamojo namo), šiuo metu turinčio adresą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), areštą, o taip pat įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Ieškovė nurodė, kad prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio vertė yra 360 577 Eur, o ši suma atsakovei UAB „KIV“ yra pakankamai didelė. Be to, ieškovė prašo panaikinti atsakovės UAB „KIV“ nuosavybės teisę į konkretų turtą, tuo pačiu į tą patį turtą prašydama pripažinti ieškovės nuosavybės teises, todėl akivaizdu, kad šį konkretų turtą atsakovė gali bandyti perleisti tretiesiems asmenims arba jį apsunkinti, siekdama apsunkinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, tuo labiau, jog byloje pateikti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai duoda pakankamą pagrindą teigti, kad UAB „KIV“ daugkartiniais sąmoningais ir nesąžiningais veiksmais klaidino valstybines institucijas ir jų tarnautojus, sistemingai siekdama neteisėto tikslo – svetimos nuosavybės teisės įgijimo. Ieškovė pažymėjo, kad ji yra bankrutuojanti įmonė, kuri neturės pakankamai finansinių resursų vėliau, kai ginčo turtą UAB „KIV“ perleis tretiesiems asmenims arba jį apsunkins, reikšti actio Pauliana ir panašius ieškinius dėl jai priklausančios nuosavybės teisės susigrąžinimo, todėl teismas turėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo areštavo atsakovei UAB „KIV“ priklausantį pastatą – gyvenamąjį namą, šiuo metu turintį adresą (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), uždrausdamas atsakovei šį turtą perleisti tretiesiems asmenims.
5. Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.
6. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovei perleidus tretiesiems asmenims ginčo turtą, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus, atsižvelgdamas į prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir paskirtį, teismas sprendė, kad yra tikslinga taikyti prašomas priemones, nes tokios rūšies laikinosios apsaugos priemonės atitinka pareikštų reikalavimų pobūdį, jos tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku bei turi užtikrinti teismo sprendimo, jeigu jis bus palankus ieškovei, įvykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Atsakovė UAB „KIV“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas netinkamai vertino, ar ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovė tariamai yra rangovė, tačiau visiškai nutyli aplinkybę, jog atsakovė yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies savininkė. Žemės sklypo savininkai dar 2012 m. kovo 23 d. yra sudarę naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartį, pagal kurios 3.1 punktą M. K. (ir kartu iš jos nuosavybės teisę įgijusi UAB „KIV“) atskirai nuo bendraturčių naudosis, valdys ir (ar) disponuos tam tikromis sutartyje apibrėžtomis sklypo dalimis. Minėtos sutarties 3.4 punkte taip pat sulygta, kad šalys turi teisę nevaržomai savo sklypo dalyje tiesti komunikacijas, kelius, nustatyti servitutus, statyti ir (ar) rekonstruoti pastatus, vykdyti bet kurią su žemės sklypu susijusią įstatymų leidžiamą veiklą. Šalys pilnai ir nepriklausomai atsako už savo daliai tenkančias prievoles bei naudojasi su savo dalimis susijusiomis teisėmis. M. K. yra išdavusi sutikimą, kad UAB „KIV“ savo žemės sklypo dalyje vykdytų statybas. Atsižvelgiant į naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartį, ieškovės teiginiai, kad atsakovė yra tik rangovė ir nėra įgijusi nuosavybės teisės į pastatą ir negali būti statytoju, yra net preliminariai nepagrįsti ir jais vadovaujantis negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
2. Atsakovė atskirai naudojasi 1/2 dalimi žemės sklypo, kuri naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartyje yra pažymėta indeksais A, B, C, D. Ginčo pastatas akivaizdžiai stovi ant dalies žemės sklypo, kuri yra pažymėta indeksais A, B, C, D. Atsižvelgiant į tai, kad tik atsakovė valdo ir naudojasi žemės sklypo dalimi ant kurios stovi pastatas, o ieškovė šia sklypo dalimi niekada neturėjo teisės naudotis, ieškovė negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo pastatą.
3. Ieškovė tapačius reikalavimus jau yra kėlusi kitose bylose ir šie reikalavimai jau yra teismų išnagrinėti, todėl tapačių reikalavimų kėlimas šioje byloje yra negalimas ir rodantis ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Taigi ieškinys net preliminariai nepagrįstas.
4. Ieškovė jau kurį laiką neteisėtomis priemonėmis bando reikalauti pinigų iš atsakovės už tariamą ieškovės sutikimą, kad atsakovė naudotųsi statybos leidimu. Dėl tokių T. S., K. P., M. M. ir kitų su ieškove susijusių asmenų galimai nusikalstamų veiksmų UAB „KIV“ kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00561-15 dėl didelės vertės turto prievartavimo bei ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-50628-15 dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu. Ieškovės, atstovaujant K. P., pateiktas ieškinys iš esmės yra dar vienas veiksmas, kuriuo UAB „Informo“ ir su juo susiję asmenys siekia gauti turtinės naudos. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-46834-235/2015 atmetė ieškovės ieškinį atsakovei ir skyrė tuometiniam UAB „Informo“ vadovui S. A. 2 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
5. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti įmonės normalios ūkinės komercinės veiklos. Atsakovė yra sudariusi ne mažiau kaip 6 preliminarias sutartis, pagal kurias yra įsipareigojusi pabaigti statybos darbus ir sudaryti pagrindines butų pirkimo–pardavimo sutartis su vartotojais fiziniais asmenimis. Taip pat 5 butus atsakovė yra įsipareigojusi perleisti V. K.. Atsakovei nepabaigus statybos darbų ir nesudarius pagrindinių butų pardavimo sutarčių laiku, atsakovė privalės sumokėti delspinigius už visą vėlavimo laikotarpį arba apskritai preliminari sutartis bus nutraukta ir atsakovė privalės apmokėti netesybas. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių žalą neabejotinai patirs ir tretieji asmenys – vartotojai fiziniai asmenys, kurie sudarė sutartis dėl butų įsigijimo. Akivaizdu, kad ieškovė, būdama bankrutuojančia įmone, faktiškai negalėtų padengti žalos, kurią patirtų atsakovė ir tretieji asmenys dėl pritaikyto arešto. Taigi pritaikytos laikinosios apsaugos priemones neatitinka ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų, todėl turi būti panaikintos.
8. Ieškovė BUAB „Informo“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovės teiginiai, kad ieškovė nutylėjo, jog atsakovė yra ½ dalies žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, neatitinka tikrovės, nes ieškovė tokius duomenis teismui pateikė. Tačiau ši faktinė aplinkybė niekaip nesusijusi su ieškovės argumentais, nes ieškovė nereiškia jokio reikalavimo dėl sklypo dalies, priklausančios atsakovei. Ieškovė savo reikalavimus grindė ta aplinkybe, kad nuosavybės teisę į vientiso statinio, adresu (duomenys neskelbtini), dalį, t. y. A korpusą, kuriam neteisėtai buvo suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), galėjo įgyti ik statytojas, o ne rangovas ir netgi ne žemės sklypo dalies savininkas. Ieškovė ieškinyje nenurodo, kad atsakovė neatitinka pirmosios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies sąlygos, bet teigia, jog atsakovė neatitinka būtinųjų dviejų sąlygų visumos, nes neatitinka minėtame straipsnyje nurodytos antrosios sąlygos, taigi negalėjo būti statytoju, o buvo tik rangovė. Neturėdama jokio statybą leidžiančio dokumento, atsakovė negalėjo vykdyti statybos darbų kaip statytoja ir negalėjo įgyvendinti statytojo teisių netgi ir tuo atveju, jeigu buvo žemės sklypo dalies savininkė, taigi negalėjo ir įgyti nuosavybės teisių į statinio dalį.
2. Atsakovės skunde vardijamos žemės sklypo dalys, žymėjimo indeksai ir koordinatės bei naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartis neturi jokios reikšmės ne tik klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet ir pačiam ginčui išspręsti. Todėl neaktuali yra ir kasacinio teismo praktika dėl bendraturčių teisės savo susitarimu nustatyti naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką. Be to, atsakovė iškreipia šioje byloje kilusio ginčo esmę. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė, kuriai priklauso vientiso pastato B korpusas, ir atsakovė, kuri neteisėtai pasisavino A korpusą, kaip bendraturtės būtų sudariusios naudojimosi vientiso statinio, adresu (duomenys neskelbtini), atskiromis dalimis nustatymo sutartį, kurioje būtų nurodyta atsakovės teisė naudotis statinio A korpusu. Netgi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nesiejo nuosavybės teisių į statinio dalį įgijimo vien su nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį įgijimu. Taigi atsakovė akivaizdžiai klaidina teismą, nutylėdama šiam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes.
3. Atsakovė įsigijo žemės sklypo dalį su jame jau iš dalies pastatytu statiniu, kuris jau priklausė ieškovei, todėl ankstesnės žemės sklypo savininkės M. K. leidimas būtent ieškovei statyti statinį, vientisą gyvenamąją namą iš dviejų korpusų, ir ant jos žemės sklypo dalies galiojo ir naujajai sklypo dalies įgijėjai, t. y. atsakovei. Atsakovė negalėjo statyti to paties statinio, kurį iki jai įsigijus žemės sklypo dalį, jau buvo teisėtai pradėjusi statyti ieškovė.
4. Ieškovė ieškinyje aiškiai nurodė, kad pagrindinis ir byloje vyraujantis reikalavimas yra panaikinti UAB „KIV“ nuosavybės teises į ginčo pastatą ir pripažinti ieškovės nuosavybės teises į šį pastatą. Būtent šiems reikalavimams užtikrinti teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Visi kiti ieškovės reikalavimai išvestiniai, todėl skundo argumentai dėl kitų reikalavimų neturi jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Skunde nurodyti argumentai, kad kažkas iš atsakovės neteisėtomis priemonėmis bandė reikalauti pinigų, pradėti ikiteisminiai tyrimai, nesusiję su nagrinėjama byla ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Jokie asmenys, išskyrus bankroto administratorių, negali teikti kokius nors reikalavimus atsakovei ieškovės vardu. Visas išreikalautas turtas bus grąžintas bankrutuojančiai įmonei ir paskirstytas kreditoriams, todėl jokie kiti asmenys neturi net teorinės galimybės gauti turtinės naudos iš ieškovės bankroto byloje.
5. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teisingumo, proporcingumo principus, neišlaikė proceso šalių pusiausvyros, sutrikdė atsakovės veiklą. Teismas netaikė arešto butams, teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones tik pastatui, adresu (duomenys neskelbtini), kurį pagal viešai įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą sudaro tiktai rūsio patalpos, kurių baigtumas yra 21 proc. Jokių butų šiame pastate nėra, todėl atsakovė negalėjo sudaryti jokių preliminarių sutarčių ir prisiimti perleidimo įsipareigojimų dėl turto, kurio nėra. Jeigu atsakovė ir patirtų kokių nors nuostolių dėl tokių sandorių sudarymo, tai patirtų nė dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o dėl savo neteisėtų ir neatsakingų veiksmų.
6. Teismo išvada dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sutampa su Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos patikrose padarytomis išvadomis. Atsakovė neskundė nei vienos patikros išvados.
9. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo pagrįstumą vertinti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes. Atsiliepime atsakovė nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertinama tik tai, ar yra pagrįstų prielaidų, jog teismui netaikius šių priemonių ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas, tačiau byla iš esmės nenagrinėjama, savo ruožtu UAB „KIV“ skunde pasisakė tik dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tačiau nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, pagal kuriuos teismas galėtų spręsti, jog sprendimo įvykdymas nepasunkėtų. Atsakovė pažymėjo ir tai, kad pagal kai kurias atsakovės pateiktas preliminariąsias sutartis, namo statybos darbai turėjo būti baigti dar 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m balandžio 30 d., todėl negali vertinti, jog būtent arešto taikymas šių sutarčių atveju pažeidžia UAB „KIV“ interesus, atsakovė nepateikė įrodymų, kad pagrindinių sutarčių ji nesudarys dėl šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
13. Nors, kaip teisingai nurodė atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013), atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje taip pat pažymėta, jog kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), nes laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, o vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų, tuo labiau nepagrįstų konkrečiais įrodymais, pareiškimas automatiškai nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Nagrinėjamu atveju, kaip ir nurodo pati ieškovė savo atsiliepime į atskirąjį skundą, ji kreipėsi į teismą su esminiu siekiu, taigi ir reikalavimu panaikinti atsakovės UAB „KIV“ nuosavybės teises į ginčo pastatą (A korpusą, kuriam, ieškovės teigimu, neteisėtai buvo suteiktas adresas (duomenys neskelbtini)) ir pripažinti pačios ieškovės nuosavybės teises į tą patį pastatą. Savo reikalavimą ieškovė grindžia atsakovės neatitikimu Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintai sąlygai (reikalavimui turėti statybą leidžiantį dokumentą), teigdama, kad asmuo gali būti statytoju, taigi ir įgyti nuosavybės teises į statomą pastatą, tik tuo atveju, jei atitinka abi minėtame 3 straipsnyje įtvirtintas sąlygas – t. y. statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, turi valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais bei statytojas turi turėti statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas).
15. Tačiau, kaip matyti iš ieškinio turinio, teigdama, kad statytojo teisėms įgyvendinti ir nuosavybės teisei į statomą statinį įgyti yra būtina pirmiau nurodytų sąlygų visuma, bei ieškinyje suformulavusi reikalavimą pripažinti pačios ieškovės nuosavybės teisę į ginčo pastatą, pastatytą kitoje nei ieškovei nuo 2012 m. gegužės 9 d. priklausiusioje žemės sklypo dalyje, BUAB „Informo“ nenurodė jokių konkrečių argumentų bei nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teismui bent tikėtinai įvertinti jos pačios atitikimą pirmajai Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytai ir, pačios ieškovės teigimu, būtinajai sąlygai (reikalavimui žemės sklypą (šiuo atveju jo dalį), kuriame statomas statinys (konkrečiai ginčo A korpusas), valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais), arba, pavyzdžiui, įrodymų, pagrindžiančių tokio reikalavimo ieškovei netaikymą.
16. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė ir kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, tik abstrakčiai užsimindama apie ankstesnės žemės sklypo dalies savininkės M. K. leidimą ieškovei statyti statinį ir ant jos sklypo dalies.
17. Savo ruožtu byloje nesant pirmiau nurodytų duomenų, ieškovės vyraujantis reikalavimas, kuriam užtikrinti iš esmės ir buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. reikalavimas pripažinti būtent ieškovės nuosavybės teises į ginčo pastatą, negali būti vertinamas kaip preliminariai pagrįstas, nes, kaip jau minėta, ieškinio reikalavimų preliminariam pagrįstumui konstatuoti būtina, kad ieškinys, tuo labiau jo vyraujantys reikalavimai, kurių įvykdymui užtikrinti faktiškai ir siekiama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų bent jau grindžiami faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, kurie savo ruožtu būtų grindžiami įrodymais.
18. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės ieškinio tikėtiną pagrįstumą ir todėl nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra visos būtinos, CPK 144 straipsnyje nustatytos, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
19. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste ieškinys nelaikytinas tikėtinai pagrįstu, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui užtikrinti atsakovei UAB „KIV“ buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, naikintina, o ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atmestinas.
20. Kadangi kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, didžiąja dalimi susiję su ginčo išsprendimu iš esmės dalyku, be to, nebegali daryti įtakos šios bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KIV“ (juridinio asmens kodas 301044547) taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Informo“ (juridinio asmens kodas 302534109) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Nutarties kopiją siųsti šalims ir į Turto arešto aktų registrą.

Teisėja                                                                       Rasa Gudžiūnienė